Komentuoti
•
Įrašyta temoje Muzika
* Mūsų laikai – didžiojo nubudimo, visų paslapčių ir senosios išminties atvėrimo metas. Visaapimanti – tinkamiausias žodis įvardinti atsiveriančią epochą. Dėka to žmonės atvers savo širdis besąlygiškai Meilei – sau ir visam supančiam pasauliui. Visi mes kolektyviniame lygmenyje esame tokiame etape, kuriame nėra kelio atgal, ir kiekvienas sprendžia – kokiu keliu jam pasukti.
* Kiekvienas mūsų pasirinkimas veda arba į sąmonės plėtimą, arba į apribojimą. Vidinės šviesos negalima užgesinti, tačiau ją galima ignoruoti. Todėl paklauskite savęs: “Mano pasirinkimai, mano atsakomosios reakcijos veda į harmoniją ar į disharmoniją?” Dvasiniu aspektu atsakymas paprastas: viskas, kas atitolina mus nuo besąlygiškos meilės ir tyro džiaugsmo – veda į disharmoniją.
* Aukštesnė sąmonė nereikalauja, kad jūs skustumėte plikai galvą arba nešiotumėte keistus apdarus. Tai pirmiausia mokėjimas atpažinti Tiesą, kuris gimsta iš ramaus ir laisvo nuo emocijų stebėjimo. Vidinė ramybė ateina tuomet, kai išmokstame pamatyti iliuziją, bet nepasiduodame jos poveikiui.
* Aukštesnioji sąmonė – tai sąmonės būsena, kurioje materija jau nesulaiko jūsų, nors jūs ir toliau dalyvaujate dualaus pasaulio gyvenime. Tai tiltas į aukštesnius dvasinius lygmenis ir gyvenimas Taikoje, Meilėje ir Džiaugsme, o ne prisirišime prie dramatiškų emocijų, ambicijų kovos ar ego poreikių.
* Žmonės pernelyg pasikliauna kažkokiais išoriniais autoritetais ar mokytojais – tai, galimai, labai protinga, jei kalba eina apie automobilio remontą. Tačiau ne visai išmintinga, jei kalbame apie gyvenimiškai svarbių sprendimų priėmimą. Kuo dažniau jūs naudositės savo patikimiausiu padėjėju – širdimi (vietoje proto, kuris funkcionuoja kaip kompiuteris) – tuo reikšmingesnė bus jūsų patirtis.
* Jei jūs manote, kad jums reikalinga pagalba, tuomet jūs jaučiatės bejėgis, ir jumis lengva manipuliuoti. Jei manote, kad atsakymų reikia ieškoti išorėje, tuomet atsidursite nelaisvėje tų, kas pasiskelbs gelbėtojais. Nevystydami vidinio ryšio su savimi, galite tapti valdomi išorinių aplinkybių. Išorinės aplinkybės dažnai yra kitų žmonių ego poreikių išraiška. Išmokite pasitikėti savimi, tuomet jūs tapsite dvasiškai stiprus. Kiekvienas iš jūsų – sau Mokytojas, kiekvienas – pats sau guru!
* Nei vienas į šią Žemę atėjęs dvasinis Mokytojas nesirengė kurti dogmatinių mokymų, jie tiesiog skleidė visuotinę Tiesą – kaip kelrodį. Tai pasekėjai sukūrė dogmas, kurie tėra apribota Tiesos interpretacija. Tikrasis Mokytojas padeda jums stiprinti pasitikėjimą savo dvasinėmis jėgomis ir atveria jūsų vidinę išmintį. Jis džiaugiasi jūsų vystymusi, gerbia jūsų laisvę ir įkvepia pirmiausiai savo pavyzdžiu, o ne tik gražiomis kalbomis.
* Pranašystės ir prognozės – tik žodžiai. Jie dažniausiai kuriami tam, kad intriguotų, keltų stiprias dramatiškas emocijas, baugintų. Tai neturi nieko bendra nei dvasingumu, nei su harmonija, nei su meile. Atminkite, evoliucija yra judėjimas į priekį – į harmoniją, kuri yra Tiesa, Meilė, Šviesa. Evoliucionuodami turime atsisakyti visko, kas neharmoninga, ir kartais tai skausminga. Tačiau mes evoliucionuojame – ir tai turi įkvėpti, o ne bauginti.
* Sąmoningas bendrakūrėjas gali pasiūlyti pasauliui žymiai daugiau, nei snaudžiantis jėgos šaltinis. Sąmoningi sprendimai skiriasi nuo padarytų verčiant ar dėl kažkokių aplinkybių. Sąmoningas sprendimas kyla iš tyros meilės – jis besąlygiškas ir tarnauja didžiai Vienybei. Tyra, besąlygiška Meilė mūsų širdyje – tai paprastas mūsų universalaus ryšio su visa būtimi suvokimas.
* Jūsų misija šioje Žemėje turi tapti jūsų dalimi, jūsų išraiška, o ne kažkuo išoriniu. Jūs turite būti ryški Šviesa, skleisti aukštus šviesos dažnius, kad įkvėptumėte žmones. Mylėkite, klausykite, švieskite, įkvėpkite vieni kitus!
(pagal Šri Ram Kaa ir Kira Raa knygą “2012: mes turime pasirinkimą!”)
Gražaus visiems artėjančio savaitgalio 
!
Komentuoti
•
Įrašyta temoje Mintys
Į negatyvumą paprastai įsitraukiame labai greitai ir nepastebimai. O kai pradedame žiūrėti į viską per negatyvumo prizmę, tuomet bet kokioje gyvenimo situacijoje matome tik blogąsias puses. Panašiai kaip požiūryje į pusę stiklinės vandens: pro negatyvumo akinius aiškiai matysime, kad tai tik pusiau tuščia stiklinė. O ir bet kokia mintis, atėjusi į galvą, tuoj pat bus kruopščiai nuspalvinta visais negatyvumo atspalviais.
Netikite? O gal atrodo, kad negatyvumas nėra toks jau blogas? Tuomet paskaitykime mokslininko-psichologo ir psichiatro P. Vaclaviko pasakojimą apie žmogų, kuris norėjo pasiskolinti plaktuką pas kaimyną. Taigi:
Istorija apie plaktuką
Sumanė žmogus pakabinti paveikslą. Jis turi vinių, bet neturi plaktuko. Ir mūsų herojus nusprendžia pasiskolinti plaktuką pas kaimyną, tačiau vėliau jį apninka abejonės: “O jeigu kaimynas nenorės duoti man savo plaktuką? Jis taip nenoriai man atsakė, kai vakar su juo pasisveikinau. Žinoma, gal jis paprasčiausiai skubėjo. Arba… jis tyčia apsimetė, kad labai skuba, o iš tikrųjų tenorėjo išvengti pokalbio, nes manęs nemėgsta.
Įdomu, kodėl jis manęs nemėgsta? Aš visuomet su juo mandagus. Nesuprantu, ką jis prieš mane turi, akivaizdu, kad čia kažkas ne taip. Jei kažkam prireiktų bet kokio mano instrumento, aš paskolinčiau be jokių kalbų. Kodėl jis nenori paskolinti man savo plaktuką, aš jį suvalgysiu, ar ką? Ir apskritai nesuprantu, kaip galima atsakyti žmonėms tokiose smulkmenose?
Va tokie žmonės ir nuodija mūsų gyvenimą… Galbūt, jis nusprendė, kad jei jau jis turi plaktuką, o aš – ne, tai aš esu jo rankose? Gerai, tuoj aš jam praplausiu smegenis!” Mūsų herojus pašoka, įniršęs lekia prie kaimyno buto ir skambina į duris. Nieko neįtariantis kaimynas atidaro duris, ir nespėjęs nė pasisveikinti, išgirsta įniršusio kaimyno riksmą: “Pasprink tu savo plaktuku, kretine!”…
Štai tokia istorija, kuri parodo – kaip žaibiškai viską iškraipo negatyvumo akiniai. Todėl nesuaukime su tais akiniais ir turėkime omenyje, kad jie “prilimpa” labai greitai, o nusiimti juos jau yra šiek tiek sunkiau.. Bet įmanoma !
Tik prisiminkime, kad į negatyvumą nepastebimai įsitraukiame, kai:
- nuolat žiūrime ar skaitome visokias tragedijas, siaubus, kriminalus, blogas naujienas, o paskui dar ir aptarinėjame tai su draugais ir artimaisiais;
- matome žmonėse tik blogas puses, juos apkalbinėjame ir rezgame intrigas;
- idealizuojame praeitį, charakteringas priežodis: “va anksčiau tai viskas buvo geriau…”;
- bendraudami įtarinėjame, reikalaujame, reiškiame pretenzijas ar turime nepagrįstų lūkesčių;
- esame linkę dramatizuoti ir pergyventi; ir t.t..
Pasakojimas apie plaktuką labai vaizdingai parodo, kaip toli nuveda negatyvumas. O juk žmogus tik plaktuką norėjo pasiskolinti.. Ir būtų taikiai pasiskolinęs, jei ne tos negatyvios mintys. Todėl.. sustokime kaskart, kai kils noras matyti žmones ar situaciją per negatyvumo prizmę. Tiesiog.. būkime visuomet pozityvūs!
Komentuoti
•
Įrašyta temoje Visokybės
Pozityvumas kiekvienam iš mūsų siejasi su tuo, kas gerai ir teisinga. Svarbiausia pozityvumo idėja – kad gyvenimas yra nuolatinis dvasinis augimas, tobulėjimas ir vystymasis savo ir visų labui. Tuo remdamasis žmogus siekia žinių, mokosi valdyti savo gyvenimą ir bendradarbiauti, geba kurti gerą gyvenimo perspektyvą bei tikslus, kurie motyvuoja jo veiksmus.
Yra du galimi žmogaus vystymosi keliai:
1) Per pozityvumą – kai žmogus remiasi savo stipriosiomis dvasinėmis savybėmis ir vysto jas. Jis sugeba realiai matyti pasaulį, suvokia savo galimybes ir poreikius, pasitiki savimi. Konstruktyvus, ieškantis sprendimų ir būdų pagerinti situaciją ar santykius. Sąmoningai atsisako to, kas negatyviai veikia gyvenimą, todėl pozityvių savybių daugėja, o negatyvių mažėja. Jis gerina ir harmonizuoja savo ir aplinkinių gyvenimą. Deja, tokių žmonių kol kas yra mažuma.
2) Per negatyvumą – su negatyviu nusistatymu, neigimu, prieštaravimais, polinkiu dramatiškiems pergyvenimams. Toks žmogus mato neigiamas gyvenimo puses, kovoja ir su jomis, ir su savo neigiamomis savybėmis. Paradoksalu, bet tokioje kovoje pozityvių savybių ne tik neprisideda, bet ir mažėja. Paaiškinti tai paprasta: kova yra gyvenimas įtampoje, todėl sunku išlaikyti pozityvias savybes, o tuo labiau – jas vystyti. Negatyvumas yra destruktyvus elgesys, nes daro žmogų ir jo aplinką nelaimingus. Dar vienas paradoksas – tokių žmonių yra dauguma.
Žmogus pats sprendžia, kaip jam vystytis – per pozityvumą ar per negatyvumą. Abu keliai mus moko, tačiau jie labai skirtingi. Negatyvumas mus riboja, vysto nepasitikėjimą savimi, neveiklumą. Pozityvumas, atvirkščiai – teikia pasitikėjimą savimi ir gyvenimišką energiją, motyvuoja, o reikalui esant – mobilizuoja. Pozityvumo kelyje taip pat pasitaiko sunkumų, tačiau žmogus yra nusiteikęs juos išspręsti, o ne burnoti dėl jų ar be galo kentėti.
Kartais pasimetame pozityvumo apibrėžimuose ir tuo pačiu – jo pritaikymu mūsų gyvenime. Tai nėra kažkas, kas gerai tik vienam žmogui, juolab tas “gerai” gali net kenkti kitiems. Pozityvu – reiškia gerai ir teisingai; vienam ir visiems. Pozityviosios psichologijos dėka žmonės keičia savo gyvenimą į gerąją pusę. Bet.. pasirodo, dėl klaidingo pozityvumo suvokimo galime nuklysti nuo pasirinkto kelio ir nepasiekti trokštamo rezultato.
Dažniausiai mus klaidina ir atitraukia nuo pozityvumo:
- Nepagrįstas optimizmas. Pasireiškia teigimu, kad “viskas gerai”, nors realybėje gali būti visiškai priešingai. Tai savęs apgaudinėjimas, situacijos ignoravimas arba sprendimo vengimas. Pvz., žmogus vartoja alkoholį, rūko, nes įsitikinęs, kad jam tai nekenkia. Arba nesiima reguliuoti sudėtingų santykių, tikėdamasis, kad viskas išsispręs savaime gerai, ir t.t.. Išskirtinis tokio “optimizmo” bruožas – melas, nenoras matyti realybės. Tai neadekvatus elgesys, kuris visada duoda neigiamus rezultatus.
- Egoizmas. Dažnas reiškinys, kai pasitelkęs pozityvų mąstymą, žmogus nukreipia jį į išskirtinį rūpestį savo persona. Jis visaip puoselėja save mylimą, neatsižvelgdamas į aplinkinius – jie įdomūs tik tiek, kiek gali būti jam naudingi. Jis “daro ką nori” suprasdamas kaip aukščiausią pozityvumą – tai liečia visus jo įsivaizduojamus malonumus ir patogumus. Tokio žmogaus egoizmas auga kaip ant mielių, tačiau su pozityvumu jis neturi nieko bendra.
- Konkurencija. Arba lyderystė, grįsta rungtyniavimu, manipuliacijomis, siekimu tapti geriausiu iš visų. Beprasmiška sekinanti kova, kuri jei ir teikia džiaugsmą, tai trumpalaikį, nes visuomet atsiras geresnių.. O noras pirmauti veda į priklausomybę nuo kitų nuomonės. Pozityvumo esmė – ne rungtyniauti (nes visi esame skirtingi), o kiekvienam vystyti savo geriausias asmenines savybes, tapti lyderiu savo gyvenime ir geriausia savo paties “versija”. Tuomet esame iniciatyvūs ir galime kūrybingai bendradarbiauti savo ir visų labui.
Taigi, būkime atidūs, puoselėkime tikrąjį pozityvumą. Psichologas M. Selingmanas teigia, kad šiuolaikinės psichologijos paradigma turi būti pakeista: iš negatyvumo – į pozityvumą. Tuomet žmonės vystys kūrybinį potencialą, unikalias savybes, sveiką gyvenseną – tai būtinai pakeis ir žmones, ir visą visuomenę. Pozityviosios psichologijos kūrėjai žengė labai svarbų žingsnį – parodė žmonėms, kad jie patys gali imtis savo laimingo gyvenimo kūrimo, o ne pasikliauti “piktu” likimu, geradėjais ar atsitiktinumais .
Komentuoti
•
Įrašyta temoje Saviugda
Komentuoti
•
Įrašyta temoje Muzika
Mylėti – tai veiksmažodis
Kaip gi mylėti kažką, jei nemyli? Jei neišreiški meilės?
Mielas bičiuli, meilė ne tik jausmas. “Mylėti” – tai veiksmažodis, kuris reiškia veiksmą.
Meilė-jausmas yra meilės-veiksmo vaisius.
Tai mylėkite! Branginkite. Palaikykite. Pasitikėkite. Padėkite. Tikėkite. Rūpinkitės. Aukokitės.
Na kaip, ar jūs pasirengę veiksmingai mylėti?
Mano grožis
Kai Narcizas žuvo iš meilės sau, miško nimfos pastebėjo, kad upelio vanduo pasidarė sūrus.
- Ko tu verki? – paklausė upelio nimfos.
- Aš verkiu dėl Narcizo, – atsakė upelis.
- Nenuostabu, – pasakė nimfos, – juk tu vienintelis, kuris matė jo grožį iš taip arti.
- O ar jis buvo gražus? – paklausė upelis.
- Kam gi geriau tai žinoti, jei ne tau? – nustebo nimfos, – juk ant tavo kranto, pasilenkęs ties tavo vandenimis, jis praleisdavo ištisas valandas…
Upelis ilgai tylėjo, o galiausiai pravirkęs prisipažino:
- Aš verkiu dėl Narcizo, nors niekada nesupratau, koks jis nuostabus… Aš verkiu, nes kaskart, kai jis palinkdavo ties mano vandenimis, jo akių gilumoje atsispindėdavo… mano grožis…
Motyvuojančios mintys
Žmogus turi skleisti vidinę šviesą, o ne atspindėti išorinę.
Pažink 7 Pasaulio stebuklus: matyti, girdėti, jausti, kalbėti, galvoti, džiaugtis, mylėti!
Galima būti visada teisiu… O galima – laimingu!
Jei dovanoji su meile, tai užteks ir žiupsnelio…
Jei jums pasakė, kad jūsų traukinys jau nuvažiavo, tai prisiminkite, kad yra ir kitų transporto priemonių.
Jei jums reikia surasti žmogų, kuris padarys jus laimingu – pažiūrėkite į veidrodį.
Mąstykite galva, o ne visuomenės nuomone.
Jei tu būsi kaip visi, tai kas bus toks, kaip tu?
Juoda gyvenimo juosta dažnai tampa pakilimo juosta.
Kiekvieną minutę, kai jūs pykstate, jūs prarandate 60 sekundžių laimės, kurių jau negrąžinsite!
Kad žiūrėtum į pasaulį iš savo varpinės, pirmiausiai reikia pastatyti šventyklą savo sieloje…
Pajusti meilę ir neišreikšti jos – tas pats, kaip paruošti dovaną ir jos nepadovanoti.
Kuo žmogus išmintingesnis ir geresnis, tuo daugiau gero jis mato žmonėse.
Mes įsimylėjome!
- Taip, – griežtai apibendrino Protas, – mes įsimylėjome. Puiku, ir kam aš už tai turiu padėkoti?
- Žinoma, mums, – pasakė Akys, – mes pirmos ją pamatėme!
- Cha, – nesutiko Ausys, – bet būtent per mus jis išgirdo jos švelnų balsą!
- Na ir kvaili jūs, visa esmė feromonuose, ar kaip ten juos, – šniurkštelėjo Nosis, – šiuolaikinė chemija įrodė, kad būtent per kvapą…
- Užtat mes pirmos ją palietėme! – nedavė pabaigti sakinio Rankos.
- O jei ne mes, jis net negalėtų prie jos prieiti, – išdidžiai tarė Kojos.
- Na, o tu ką tuo metu veikei? – kreipėsi Protas į Širdį.
Širdis nuraudo:
- O aš… aš… taip sutrikau… pasimečiau…
Ir Protas nusišypsojo…
Saulėto ir gražaus visiems artėjančio savaitgalio!
Komentuoti
•
Įrašyta temoje Mintys
Amerikiečių psichiatras-psichoanalitikas Erik’as Bern’as savo knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ aprašė ir alkoholikų gyvenimo žaidimus. Žaidimu jis įvardina elgesį, kuriuo siekiama gauti kažkokios naudos sau, paprasčiau tariant – manipuliacijas. Alkoholiko žaidime centrinė figūra yra pats alkoholikas. Jo žaidime dalyvauja personažai, palaikantys arba trukdantys palaikyti pražūtingą priklausomybę.
Visi personažai yra vienodai reikšmingi, nes kiekvienas savaip padeda žaisti alkoholikui savo žaidimą: vieni prieštaraudami sustiprina jo „pasiryžimą“ toliau gerti, kiti savo gerumu ar naivumu jį palaiko. Šiuos alkoholiko žaidimo personažus E. Bern’as pavadino „persekiotoju“, „gelbėtoju“, „naivuoliu“ ir „tiekėju“. Žvilgtelėkime, kokius vaidmenis kiekvienas atlieka.
Persekiotojas. Tai žmogus iš artimo geriančiojo žmonių rato, su kuriuo sieja giminystės ryšiai, gali būti ir viršininkas darbe (žmona, vyras, motina, tėvas, artimas giminaitis, tiesioginis viršininkas). Toks žmogus neleidžia alkoholikui ramiai gyventi: atima ir net išpila alkoholinius gėrimus, užrakina geriantįjį namie, grasina ir visais įmanomais būdais trukdo jam svaigintis. Giminaitis persekiotojo vaidmenyje yra įsitikinęs, kad tik „geležine ranka“ ir represijomis galima pažaboti silpnavalį girtuoklį.
Gelbėtojas. Priešingai, nei persekiotojas, įsitikinęs, kad tik geruoju galima įveikti geriančiojo žalingą įprotį. Žmona šiame vaidmenyje būtinai nubėgs nupirks mineralinio vandens ir visomis išgalėmis slaugys pagiringą vyrą: rūpestingai paguldys, apklos, duos tablečių, o prireikus iškvies ir gydytoją. Gelbėtojas apsaugos nuo nereikalingų pagiringam „ligoniui“ telefoninių pokalbių ir susitars su viršininku dėl laisvadienių, jei alkoholiko pagirios užsitęs. Taip pat skambins į visus įmanomus medicininius centrus, tarsis dėl antialkoholinio gydymo, ieškos visos įmanomos pagalbos.
Naivusis. Patiklus, nuolat tiki visais melagingais alkoholiko pažadais. Tai gali būti motina, duodanti pinigus sūnui, kuris prisiekinėja negersiantis, o vakare girtas vos parsliūkina namo. Šiame vaidmenyje gali būti ir gydytojas, nepajutęs ryte medicininės apžiūros metu savo paciento pagirių kvapo ir naiviai tikintis, kad alkoholizmo gydymas sėkmingas.
Tiekėjas. Dažniausiai tai sugėrovas, kuris ne tik išklauso visus alkoholiko skundus gyvenimu ir užjaučia, bet ir įpila stikliuką arba nuperka butelį. Tiekėjas – viena iš reikšmingiausių figūrų alkoholiko gyvenime – pats geriausias jam žmogus, kurį jis beatodairiškai gina, liaupsina ir gerbia.
Alkoholiko žaidimo prasmė – nežiūrint į visas kliūtis, tęsti savo įprastą gyvenimą. Žaidimo esmė – manipuliuoti aplinkiniais, kad galėtų toliau gerti. Sergantys alkoholizmu visada šitame žaidime laimi, nes yra stebėtinai kryptingi ir atkaklūs. Žaidimo personažai, ypač jei tai giminės, atvirkščiai – pralaimi. Maža to, šiame žaidime jie gali prarasti ir sveikatą, todėl jiems labai svarbu suprasti, kad tai manipuliacijos.
Išeitis – nustoti žaisti alkoholiko žaidimus ir neįsitraukti į juos. Reikia duoti alkoholikui galimybę pačiam išspręsti savo problemas su alkoholiu, ir tik po jo paties sprendimų nuspręsti – kaip ir kiek jam padėti. Alkoholikas, savo ruožtu, taip pat turi nutraukti savo žaidimus, jei nori atsisakyti savo žalingo įpročio. Nustoti manipuliuoti ir pažiūrėti tiesiai į problemą – vienintelis būdas ją išspręsti. Būkite atidūs, neleiskite žaisti savo gyvenimu.
Komentuoti
•
Įrašyta temoje Sveikata
Mokslininkai atliko daug tyrimų ieškodami žmogaus charakterio bruožų, atvedančių į alkoholizmą. Buvo siekiama atrasti taip vadinamą „alkoholinę asmenybę“ – specifinius charakterio bruožus ar žmonių psichologinius tipus, kuriems lemta tapti alkoholikais. Tačiau duomenų, patvirtinančių specifinį alkoholinį tipą, nerasta. Net alkoholikų vaikai turi tik polinkį į alkoholizmą, bet ne paveldėtą ligą – alkoholizmą. Tačiau patvirtinta, kad alkoholikų vaikai, pradėję vartoti alkoholį, paskutines ligos stadijas pasiekia greičiau.
Buvo ištirtos įvairios žmonių grupės. Pasirodo, alkoholikais tampa cholerikai ir flegmatikai, sangvinikai ir melancholikai. Patvirtinta, kad priklausomi nuo alkoholio tampa išsilavinę ir mažai išsilavinę, talentingi ir nelabai, turtingi ir pasiturintys, psichiškai sveiki žmonės ir psichiniai ligoniai, vyrai ir moterys ir t.t.. Atrasti ir alkoholizmą skatinantys faktoriai: vartoti alkoholį pradedama dėl socialinio programavimo, dėl alkoholio prieinamumo ir didelio alkoholio vartojimo paplitimo.
Medicininiais tyrimais patvirtintas dar vienas dėsningumas: tipinis (vienodas) alkoholio poveikis asmenybei, kokia ji bebūtų. Alkoholio vartojimas padaro vienodą poveikį ir charakteriui, ir sveikatai, o vėliau ir išvaizdai. Atrodytų, pradžioje visiškai skirtingi alkoholį vartojantys žmonės laikui bėgant vis labiau supanašėja. Šis procesas vadinamas asmenybės niveliavimu (skirtumų pašalinimu, suvienodinimu).
Galiausiai tai pasibaigia standartine asmenybės degradacija pagal alkoholinę stadiją. Svarbus atradimas buvo tai, kad vartojantiems alkoholį žmonėms būdingos tam tikros psichologinės ypatybės, ir tuo remiantis įrodyta, kad alkoholis visus žmones veikia vienodai.
Peržvelkime pagrindinius vartojančio alkoholį žmogaus psichologinius ypatumus:
1. Neadekvatus požiūris į alkoholį ir į alkoholizmą. Jis atsiranda dėl socialinio programavimo, žinių trūkumo ir daugybės klaidinančių mitų, kurie sklando visuomenėje. Be to, priklausomas žmogus yra linkęs pateisinti savo priklausomybę. Toks požiūris išreiškiamas trim variantais:
a) anognozija – pilnas priklausomybės neigimas. Tai sunkiausias atvejis, nes net kai aplinkiniams akivaizdu, kad žmogus yra alkoholikas, jis pats tai aršiai neigia. Su tokiu požiūriu pasveikti nuo alkoholizmo neįmanoma, nes tam, kad žmogus pasveiktų, jis turi pripažinti, kad turi priklausomybę – jis turi būti sąžiningas pirmiausiai su savimi.
b) lengvabūdiškas požiūris – tai nepakankamas įvertinimas, nes alkoholio vartojimo pasekmės išryškėja ne iš karto. Toks požiūris būdingas daugumai vartojančių alkoholį žmonių. Kartais pripažįstama, kad būna problemų su alkoholiu, bet alkoholio neatsisakoma: bandoma gerti silpnesnius gėrimus, kontroliuoti dozę, daryti pertraukas. Tokiu būdu bandoma sau įrodyti, kad situacija valdoma.
c) demonstratyvus pervertinimas – tai retas atvejis, kai alkoholikas demonstratyviai pareiškia, kad jis yra alkoholikas, bet jo liga tokia sunki, kad pasveikti neįmanoma. Tai gali būti susiję su blogos savijautos baime, dažniau – demonstratyvi priedanga, kad galėtų netrukdomas toliau gerti.
2. Egocentrizmas. Alkoholikai savo elgesiu primena išlepintus vaikus – jie elgiasi taip, tarsi jų interesai būtų svarbiausi už viską. Jie įsitikinę, kad puikiai valdo savo gyvenimą ir kad niekas neturi teisės trukdyti gyventi taip, kaip jie nori. Pagrindinis jų noras – vartoti alkoholį tada ir tiek, kiek ir kada jie nori. Alkoholikai neperneša jokių prieštaravimų ir yra nepakantūs menkiausiam psichologiniam diskomfortui. Psichologai tai vadina žema frustracine tolerancija. Visas problemas alkoholikai sprendžia butelio pagalba ir nesupranta tų, kurie nesielgia taip pat ar nepritaria tam.
3. Nenuoseklumas ir asmenybės susidvejinimas. Alkoholikas lengvai meluoja, žada ir pamiršta, išgėręs kuria didingus planus, o po kelių valandų pagirių būsenoje jau viską neigia ir jaučiasi menkysta. Alkoholiko savęs vertinimas priklauso nuo to, kada jis išgėrė. Apsvaigęs jis vienoks, pagiringas – visiškai kitoks. Toks nenuoseklumas veda į asmenybės susidvejinimą. Šių būsenų geriantysis nesuvokia ir nesuriša tarpusavyje, tačiau aplinkiniams tai akivaizdu.
4. Inertiškumas. Alkoholikai nesusimąstydami plaukia pasroviui paskui savo priklausomybę metų metais, diena iš sienos. Jie nedaro jokių išvadų, nors daugelio organizmas jau neperneša alkoholio, ir organizmas jau siunčia akivaizdžius signalus. Net jei pastebi, kad tarsi savaime „atsiranda“ įvairios ligos, su savo priklausomybe to nesusieja ir gerti nenustoja. Dažniausiai guodžiasi žodžiais, kad „kai tik panorės, galės nustoti gerti“, bet taip ir lieka gyventi su šia iliuzija. Alkoholio vartojimo inertiškumas toks stiprus, kad nustoti gerti alkoholikui atrodo baisu – jis tiesiog neįsivaizduoja kitokio gyvenimo.
Verčiančios susimąstyti išvados, tiesa? Alkoholis suvienodina, atbukina ir sumenkina bet kokį žmogų. O problemos su alkoholiu sprendžiamos tik visišku alkoholio atsisakymu.
(Pagal gydytojo narkologo V. A. Melnikovo darbus)
Komentuoti
•
Įrašyta temoje Sveikata
Labai įdomūs mūsų tautos šviesuolio Vydūno pamąstymai apie blaivybę. Kokios aktualios šios mintys ir šiandien, tiesa?
Kur jujų dvasia
Kartą buvau draugijoje tam tikrų žmonių: teisėjų, gydytojų, mokytojų, kunigų. Atlikęs bendro savo darbo dalį, vienas jųjų pasakė: „Reiks dabar stiprinti dvasią“. Visi tai suprato. Buvome viešbutyje. Manė tasai žmogus, kad reikia dabar ko nors išgerti. Pažvelgęs į mane, paklausė: „O ko jūs liepsite atnešti?“ Atsakiau: „Mano dvasia savaime stipri ir be gėralo“. Nuėjo jisai ir grįžo su pilnu stiklu. Bet buvo suerzintas. Sakė, norėdamas mane pašiepti: „Tai čia turiu dabar dvasios!“ Kiti juokėsi. Sakiau: „Mano dvasia manyje“. Naujas juoksmas. Ir minėtas žmogus buvo dabar tikrai įtūžęs. Suriko: „Ar tai manote – aš neturįs dvasios?“ – „Manau, kad man nėra reikalinga tos dvasios, kuri gėrale!“ – „Bet jūs savo žodžiais į mane taikėte!“ Vėl juoksmas. Ir mano priešas, staiga nutilęs, atsisėdo prie kitų ir stiprino savo dvasią.
Bet jis buvo teisybę pasakęs. Gėrale yra dvasia. Ir ji, įpilta į gerklę, ima ir pavergia žmogaus dvasią. Tūliems tai kaip tik tinka. Turi būti, jie yra tokie vergai, kad neiškenčia nebūdami pavergiami. Dargi tiki esą tad stiprinami. (…)
Žmogaus dvasia nedidėja ir nestiprėja apsisunkindama kitomis „dvasiomis“. Galingiausia ji visuomet yra viena būdama blaiviame kūne.
„Jaunimas“ (1913, vasario nr., p. 13-15)
Blaivybės klausimas Lietuvoje
Buvo laikas, kai Lietuvoje užginta buvo svaiginančių gėralų parduoti. Per laikraščius ėjo ta žinia. Ir Lietuva buvo statoma šalia Šiaurės Amerikos Suvienytų Valdžiavų, šalia Suomijos ir kitų. Ir mes galėjome kone didžiuotis. Dabar girdžiu, kad viskas kitaip, net blogiau negu buvusioje Rusijoje. Sakoma, esą valdžiai reikia pinigų, o ji daug pelnanti iš alkoholio pardavimo. Visai aišku, kad toks sprendimas yra paikumas. Didesni mokesčiai gali įplaukti į valdžios iždą tik iš stropiai dirbančių, produkuojančių žmonių. O alkoholis kaip tik naikina ne vien stropumą, darbštumą, bet ir žmonių darbo jėgas. Valdžiai imant mokesčius iš alkoholio, imama pinigus iš gyvo kapitalo. Ir tuo jis nuolat mažinamas. O leisdama smuklininkams varyti savo darbą, ji leidžia tautą naikinti. Ar dar neužtenka visų tų praeities paveikslų?
Mes norime lietuvių tautos gyvenimo. Ir todėl negalime tylėti, kad išmintingoji pradžia blaivybei išlaikyti vėl griaujama būtų. Žinome, kad sakoma: ar draudžiame ar ne, žmonės vis tiek gers. Keistas toks pasakymas. Seniau buvo dažnai vagiama. Ir sutarė žmonės išleisti įstatymą, kad kiekvienas vagis būtų baudžiamas. Kažin ar kas nors tuokart sakė: kam užginsime vogimą, žmonės vis tiek vogs? O gal ir vienas kitas reikalavo, kad leistų laisvai vogti, tada nebūsią tiek vagiama. Ne visais laikais žmonės lygaus proto ir paikumo.
Teisybė, žinoma, kad žmonės turėtų gera daryti be spaudimo. Ir kur auginami jauni žmonės, tai yra idealas. O valdžiavos gyvenime iš principo užduotis ta pati — būtent žmonių auklėjimas. Vis dėlto reikėtų ir atsižvelgti į tai, kad kiti būtų apsaugojami. Valdymas tuo tarpu dar nepasiekia kiekvieno žmogaus. O tūlas jam artimus žmones į pragarą verčia. Tėvas girtuoklis visą šeimą gali pražudyti. Todėl tokia jauna valdžiava, kaip Lietuva, savo valdžios ir įstatymų duodančių žmonių pasmerkiama mirčiai, kad ji vėl laisvai leidžia smuklininkams mūsų tautą žudantįjį darbą varyti.
Visiems, kurie nori savo tautos gera, reikėtų tam priešintis. Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas geras. Bet per maža yra gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja. Politinė nepriklausomybė tegali teisingai tekti blaiviems žmonėms, kurie nėra alkoholio vergai.
„Darbymetis” (1921, nr. 3, p. 43-44)
Komentuoti
•
Įrašyta temoje Mintys
0