Kov 31
2009

Rodos, pavasaris, gamta bunda – ir žmonės turėtų jaustis žvalūs. O ne, dažnai girdim visiškai atvirkščiai: nėra jėgų.. jau nuo pat ryto pavargęs .. Kas tai? Kodėl atsiranda nuovargis, net chroniškas nuovargis? Medicinos yra nustatyti vadinami tarpsezoniai, kurių metu žmonėms susilpnėja imunitetas, sumažėja energija. Tai: 1) paskutinė vasario savaitė – pirma kovo savaitė; 2) paskutinė balandžio savaitė – pirma gegužės savaitė; 3) paskutinė biželio savaitė – pirma liepos savaitė (būtent šiuo laikotarpiu rekomenduojama ilsėtis); 4) paskutinė rugpjūčio savaitė – pirma rugsėjo savaitė; 5) paskutinė spalio savaitė – pirma lapkričio savaitė.  Šiais periodais būtinas vitaminas C, judėjimas, grūdinimasis, pakankamas miegas, naudingos žolių arbatos, imunitetą stiprinantys preparatai. 

Tai medicininė pusė, yra dar ir kita – psichologinė, dvasinė. Nuovargis tai fizinių, protinių, emocinių jėgų nebuvimas, o chroniškas nuovargis – tai ilgalaikis jėgų nebuvimas (čia nekalbam apie ligų sukeltą jėgų nebuvimą) . Nuovargis ir nusivylimas dažnai kyla iš neteisingai sudėliotų prioritetų mūsų galvose. Susiformavęs keistas požiūris, kad žmogus, iki išnaktų dirbantis, mažai besiilsintis, kenčiantis, susirūpinęs, nuolat stresuojantis – normalu ir net gerai, pagirtina. Tuo tarpu optimizmas ar ramybė priimami kaip lengvabūdiškumas ar abejingumas.. O juk tai turėtų būti ne tik natūrali žmogaus būsena, bet ir sėkmės variklis.. Pozityvumas yra energija, reali jėga, padedanti išlaikyti pusiausvyrą. Susikaupti ar susirūpinti turėtume iškilus problemoms, o ne nuolat. Be to, nuolat dirbant perkrovos režimu, organizmui tiesiog neužtenka pajėgumų, kad natūraliai atsistatytų. Idealu, kai planuojam tik tai, ką realiai, be blaškymosi, galim padaryti.

Kiekvienam veiksmui turėtų būti bent minimalus veiksmų planas, seka. Mažesniems tikslams – trumpesni laikotarpiai, didesniems – ilgesni, detalesni. Jei niekaip negalim pasiekti savo tikslų, reiškia, kažką darom ne taip arba tikslai yra neatitinkantys realių galimybių. Eikvojamės smulkmenoms ar nerealiems tikslams, atitraukdami tokiu būdu save nuo realių tikslų. Patys padarom savo gyvenimą sudėtingą ir įmantrų, o iš tiesų viskas yra daug paprasčiau – visi “sudėtingumai” dažnai tėra mūsų sugalvoti. O kai realybė neatitinka mūsų siekiamybių, tuomet kenčiam ir jaučiam įtampą, kuri ryja mus pačius, paverčia niūriais bambekliais. Jei nuolat esame įtampoje ir strese, tai ir nedideli sunkumai atrodo lyg katastrofa – savo būseną skleidžiame į savo aplinką. Iš čia ir nuolatinis nuovargis, nes neramus protas – neramus ir gyvenimas..

Ką gi daryti, jei išties pradedam jausti tą chronišką nuovargį ir apatiją? Pradžiai pakanka sustoti, aprimti ir pamatysim sprendimus. Pirmiausia – pažiūrėti į savo gyvenimą, savo gyvenimo būdą. Ar išties viskas, kam skiriam savo laiką ir energiją, yra taip svarbu ir reikalinga? Aiškiai susidėlioti prioritetus. Gyvenimas arba prabėga, arba mes jį pragyvenam sąmoningai. Tai mūsų gyvenimas, kito laiko nebus.. Sugebėjimas gyventi sąmoningai – tai išėjimas iš chaoso į gyvenimo valdymą. Jei nevaldome savo gyvenimo, jis valdo mus. Kai susidėliojame prioritetus, gyvenimas įgauna prasmę ir nuoseklumą. Tuomet ir dirbame noriai, ir darbus atliekame kokybiškai. Ir jaučiamės gerai, nes viskas gyvenime yra tikslinga ir teikia džiaugsmą. Yra laikas darbui ir laikas poilsiui, pomėgiams. Mūsų vidinė harmonija kuria išorinę harmoniją. Ramybė, džiaugsmas yra ne išorinis veiksmas, tai žmogaus vidinė būsena, kurią kiekvienas galime susikurti. Kaip tinka čia išmintis: turtingas ne tas, kuris turi pinigų, o tas, kuris turi laiko :) .. 

Ir.. nesibaiminkime savo gyvenimo valdymo: tai neturi nieko bendro su griežtumu ar rėmų nustatymu, ne, tai – laisva kūryba, tai labai įdomu ir taip smagu pasidžiaugti pasiektais rezultatais! Kitaip beliks būti tais, kuriuos valdo.. Taigi, viskas mūsų rankose: pasistiprinę vitaminais, judėjimu, sveiku maistu tarpsezoniais, kūrybingai ir su entuziazmu pasitikime kiekvieną naują dieną mūsų gyvenime.. Juk ji kiekviena vienintelė, persipinanti su kitomis, kurianti gyvenimo mozaiką, ir kokia ji bus - priklauso tik nuo mūsų :)



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Saviugda  


Kov 28
2009

Visi esame skaitę apie įvairias sėkmės metodikas. Jų būna įvairių – sudėtingų ir paprastų, iš 3, 5, 7 ir daugiau pakopų. Na, kas gi nenori tos paslaptingos sėkmės prisijaukinti :) ? Ir aš kurį laiką intensyviai šitą klausimą studijavau ir supratau: kadangi visi esame absoliučiai skirtingi, vienos sėkmės formulės visiems tiesiog būti negali. Tikra tik viena: jei sėdėsime sudėję rankas, niekas tos sėkmės neatneš, asmeninių pastangų įdėti tikrai reikia. Laimės kūdikiai tik tie, kurie tą laimę patys ir susikuria :) .. Kaip sako išmintis: laimė – tai santykis tarp lūkesčių ir realybės. O kad lūkesčiai taptų realybe, reikia pasistengti :) . Surinkau pagrindines, knygose dažniausiai besikartojančias sėkmės sąlygas, išbandžiau, pritaikiau ir norėčiau pasidalinti tuo, ką atsirinkau, kas “veikia” mano gyvenime :) .  

Pirmuoju punktu įrašyčiau pasitikėjimą savimi (galim vadinti ir meile sau), optimizmą. Be šito, manau, niekaip ir nė iš vietos.. Toliau – ramybės (ne abejingumo) būsena. Tai sugebėjimas neiti paskui emocijas, nekaupti neigiamų emocijų. Jausti intuityviai, kada laikas intensyviai dirbti, kada ilsėtis, nepersitempti, tuomet ir dirbsime su malonumu. Trečiuoju punktu įrašyčiau: nesilygiuoti į kitus ir nepavydėti. Tai labai svarbu, nes turime labai aiškiai suprasti, kad visi esame skirtingi ir net atlikdami tą patį darbą, atliksime jį skirtingai. Be to, visi turime savus, skirtingus tikslus. O pavydas, manau, apskritai yra žmogų menkinantis ir žlugdantis jausmas. Sekantis, labai svarbus punktas – turėti aiškius, realius tikslus, planuoti veiksmus ir būti lanksčiam, jei sąlygos pasikeičia. Nenukrypti nuo savo tikslų, nes kai keičiame tai, ką numatėme, kuriam chaosą. Pakeitimai priimtini tik tuomet, jei koreguojame veiklą, siekdami pagerinti rezultatą. Jei pasirinkta veikla ilgą laiką niekaip nesiseka – pasirinkome ne tą tikslą arba neteisingus kelius jam pasiekti. Penktasis punktas – būti sąžiningu, laikytis žodžio, branginti savo ir kitų laiką. Šeštasis – rizikuoti tik tuo, ką galime prarasti. Septintasis – nesijaudinti “avansu”, problemas spręsti, kai jos iškils realiai ir sugebėjimas išgyventi smulkias nesekmes, kaip aš sau įvardinau – “trukdžius” :) . Na, va – ir man gavosi gražūs septyni punktai :) .

Tai tokia ta mano sėkmės formulė :) .. tikrai išbandyta ir realiai kasdien taikoma. Veikia. Tiesa, neseniai, nes neseniai man, daugybę metų beskaitant kalnus knygų, toptelėjo mintis – o kam gi man tiek žinių reikia? Kad puikuočiausi savo žiniomis ar kad kitų žinias laikyčiau savomis? Bet.. be tam tikros informacijos negali būti nė vieno savo srities žinovo, specialisto. Mokomės mokykloje, paskui mokomės specialybės, o asmeninis gyvenimas tarsi paleistas pasroviui, padovanotas likimo valiai, pakabintas kažkur tarp nesibaigiančių darbų ir miego. O juk žinios – atpažinimo kodai tam, kad žadintų kiekvieną ieškoti savo kelio, savo laimės formulės. Kiekvienas esame savo laimės kalvis, o kas kiekvienam ta laimė – pasirenkam patys.. Kad svajonės pildytųsi, reikia jas bent jau turėti, ar ne? O ką jūs manote apie sėkmę ? O gal turite kažkokių savo išbandytų būdų jai pasiekti? Pasidalinkit :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Saviugda  


Kov 26
2009

Žmogaus organizmas yra nuolat atsinaujinanti, galingą imuninę sistemą turinti savireguliacinė sistema. Jos veiklą reguliuoja pasąmonė, taigi mums nereikia nuolat galvoti, kiek kartų įkvėpti ar kaip dažnai sutraukti ir atpalaiduoti širdį – visa tai ir daug kitų organizmo procesų reguliuojama “automatiškai”. Organizmo atsinaujinimo galimybės didžiulės – tą patvirtina mokslininkų tyrimai. Pasirodo, Biblijoje aprašytas 800 metų žmogaus amžius yra ne pasaka, o realiai galimas idealiai funkcionuojančio organizmo amžius. Kas gi taip ženkliai sutrumpina žmogaus amžių?

Žinoma, mes patys.. tiksliau, visas kompleksas sąlygų. Čia nekalbėsiu apie sunkias paveldimas ligas ar neįmanomas gyventi sąlygas. Kalbam apie “vidutinį statistinį” žmogų :) .. Gyvenimą trumpina: neteisinga mityba, organizmui normaliai funkcionuoti reikalingų medžiagų trūkumas, fizinio aktyvumo trūkumas, žalingi įpročiai, psichologinės nuostatos, socialiniai bei kultūriniai veiksniai, ekologija, netinkantis žmogui klimatas. Panagrinėkime pirmiausia sveiką gyvenimo būdą.

Sveikas gyvenimo būdas nėra kažkoks supersudėtingas ar suvaržantis, ligonio gyvenimą primenantis dalykas. Tai tiesiog tvarkos palaikymas organizme, nes sveikata ir yra tvarka organizme. Mūsų organizmo būsena tiesiogiai priklauso nuo to, ką mes valgome, tai turėtų būti  kokybiški maisto produktai. Taip pat pakankamas fizinis krūvis, “smegenų mankšta” – intelektualus krūvis, nekenkimas savo organizmui. Viskas, ką mes nuodijame arba nenaudojame savo organizme – atrofuojasi arba suserga.

Labai svarbūs sveikatai ir gyvenimo trukmei yra vitaminai ir mikroelementai. Idealu, jei jų gauname su maistu, šviežiomis daržovėmis ir vaisiais. Jeigu nėra galimybių – ne sezonas, naudinga naudoti farmakologų pagamintus vitaminų ir mikroelementų derinius. Kaip teigia dr.J.D.Wallach: “Kiekvienas savo mirtimi miręs gyvūnas ar žmogus miršta nuo nepilnaverčio maisto, t.y., nuo maisto medžiagų deficito.” Žinoma, tai skamba keistai – parduotuvėse gausybė daržovių ir vaisių, bet, deja, dažnai tai tėra gražios maisto skonio dekoracijos: transportavimas, sandėliavimas, chemikalai daro savo..

Tas pats daktaras tvirtina, kad dabartinio žmogaus genetinės gyvenimo trukmės potencialas šiandien sudaro 120-140 metų. Tam mums reikia 90 maisto medžiagų: 60 mineralų, 16 vitaminų, 12 pagrindinių amino-rūgščių ir baltymų ir 3 pagrindinių riebalinių rūgščių. Priešingu atveju išsivysto ligos, kurias sukelia minėtų medžiagų trūkumas. Taigi, vasara, ruduo – mūsų natūralus stiprinimosi laikotarpis: švieži vaisiai ir daržovės, užaugintos tėvynėje, grynas oras, maudynės, saulė (saikingai :) ). Žiemą – pavasarį, be abejo, buvimas gryname ore, judėjimas ir vitaminai, maisto papildai iš vaistinės.

Kad maisto papildai prailgina gyvenimą ir pagerina jo kokybę, patvirtina tyrimai: Japonijoje 100% gyventojų sezoniškai vartoja maisto papildus, jų gyvenimo vidutinė trukmė 90 metų. JAV šis rodiklis 80 % ir 76 metai. Europoje 50% ir 67 metai, Rusijoje 3% ir 60 metų. Ryšys akivaizdus..  

Dabar apie kitą labai svarbų faktorių: socialinius bei kultūrinius veiksnius. Kas tai? Tai labai svarbi žmogaus dvasinė būklė, jo požiūris į save – jo paties ar iš šalies suformuotas, aplinkos poveikis. Pripažinkime, kad mūsų visuomenėje labai ryškus jaunystės kultas, aiškiai nubrėžiantis ribą, kai žmogus ”jau” nekokybiškas, neįdomus, niekam nereikalingas, senas.. pats metas į poliklinikos koridorius pas bendraminčius.. Labai daug žmonių tuo patiki ir, sulaukę keturiasdešimties, rypuoja kaip senukai: senatvė, amžius jau, ko benorėti..

Pagal tokį formuojamą jaunystės kultą reikštų, kad žmonės, artėjantys link keturiasdešimties – niekam tikę, ir lyg išsunkta citrina, turi būti išmesti iš gyvenimo? Tikėdami tokiomis idėjomis, išties programuojame save ankstyvai senatvei..

O juk tereikia susimąstyti ir naujai sudėlioti akcentus :) . Jaunystė – nuostabus metas, kai pradedame savarankišką gyvenimą, pasirenkam veiklos sritį, kuriame šeimą, susilaukiame vaikų. Tai labai gražus ir svarbus gyvenimo laikotarpis, bet ne vienintelis svarbiausias. Nereikia gąsdintis senatve – juk visi išgyvename amžiaus pokyčius. Kokie jie bus – natūralūs ar skausmingi – priklausys tik nuo mūsų pačių.

Jei programuosime save, kad jaunystė – vienintelė gera gyvenimo atkarpa, o toliau jau senas, durnas, ligotas.. tai taip ir bus.. ir tai atsispindės išvaizdoje ir paveiks mūsų gyvenimą. Prisimenate: pritraukiame į savo gyvenimą tai, apie ką galvojame.. Žmogaus asmenybė formuojasi visą gyvenimą ir būtent su amžiumi žmogus darosi “kokybiškesnis”. Logiška: gyvename, kad tobulėtume, o ne tam, kad sukrioštume..

Juk kai išauginti vaikai, atiduotos duoklės visuomenei, ir turėtų prasidėti pilnavertis gyvenimas, džiaugsmingas savęs realizavimas :) .Taip kad išjunkite tuos “programuotojus” – laidas apie vaistus ir ligas, straipsnius apie baisią senatvę ir žaibiškai pralekiančią jaunystę. Kuo jaunesni suprasite, kad gyvendami tik tobulėjate, tuo daugiau šansų būti žvaliu ir entuziastingu žmogumi visą gyvenimą.

Beje, radau tokį įdomų faktą: biologas, mokslų daktaras S.V.Zeninas, savo tyrimais nustatė: vanduo išsaugo savyje visą informaciją, su kuria jam tenka susidurti. Kadangi žmogaus organizmas sudarytas virš 70% iš vandens, žmogus yra labai lengvai programuojama sistema: kaip išoriškai, taip ir pačio žmogaus. Taigi, mielieji, susimąstykime, kokias “programas” nuolat gauname iš televizijos, radijo, žiniasklaidos? Ar verta nuolat jungti televizorių ar radiją “šiaip, dėl fono” ir kiek destrukcinių šiukšlių taip va nekaltai į save įsileidžiame?

Gyvenimas yra nuostabus stebuklas :) .. Turime nepaprastą dovaną – sugebėjimą mąstyti. Nenuvertinkime savęs, džiaukimės kiekviena gyvenimo akimirka – juk ji kiekviena nepakartojama.. Kiekvienas gyvenimo etapas yra įdomus ir.. vienintelis toks. Todėl išgyvenkime viską pilnai, entuziastingai, būkime atviri gyvenimui ir naujovėms, atidūs savo kūno poreikiams, optimistiški – tuomet visada išliksim jaunatviški ir sveiki. 

Juk dvasia nesensta, o kūnas tiesiogiai atspindi dvasios būseną. Pilnavertis ilgaamžiškumas – realus dalykas, tik turime tuo patikėti. Yra daug tai įrodančių pavyzdžių: tai P.Bregas, unikalios mitybos ir sveikatingumo, organizmo valymo sistemos kūrėjas, kurį jo amžininkai vadino amžinu keturiasdešimtmečiu. Jis savo gyvenimu įrodė, kad jo sukurta sveiko gyvenimo sistema veikia ir būtų gyvenęs dar ilgiau, jei ne tragiška žūtis, sulaukus 95 metų.

Tai ir F.Uglovas, garsus rusų akademikas, chirurgas, operavęs iki 102 metų.., palikęs šį pasaulį 104 metų. Tokių pavyzdžių yra ir Lietuvoje – tai mūsų žavioji G.Dauguvietytė ir daug kitų šviesių žmonių. Tai ne sukriošę senukai, o žvalūs, žingeidūs žmonės, į kurių entuziazmą verta lygiuotis.. Juk jei gali jie, galime ir mes :)



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Sveikata  


Kov 24
2009

Visi girdėjome, kad žmogus teišnaudoja kelis procentus savo smegenų potencialo ir kad to priežastis – savo galimybių nežinojimas. Dėl to ir esame lengvai valdomi išorinėmis kitų primestomis programomis ar kartojame kitų elgesio modelius. Kas gi mes – valdomi biorobotai ar laisvi savo gyvenimo kūrėjai? Ir kokios mūsų realios galimybės?

Pimiausia pažvelkime į “valdymo centrą” – mūsų smegenis. Kasdieną mūsų galvose kyla apie 60000 minčių. Dauguma iš jų chaotiškos ir nevaldomos, kylančios spontaniškai ar kaip reakcija į išorinį veiksmą. Protas – sensorinis išorinių signalų analizatorius. Daugumos mūsų jis yra “mechaninis”, nuolat persijungiantis į naujus dirgiklius. Sąmonė – tai įsisamonintos, suvoktos, suprastos mūsų mintys, mūsų intelektas. Tai yra tai, ką žmogus mąsto ir galvoja apie save ir išorinį pasaulį. Teigiama, kad per gyvenimą žmogaus sąmonė formuoja 400-500 prasmę turinčių pozicijų, o ir tos dažnai dinamiškos ir išsitrina nenaudojamos. Tuo tarpu pasąmonė per gyvenimą sukaupia daugiau nei 5 milijardus (!) minčių, veiksmų, emocinių, užslopintų reakcijų, ir saugo visa tai visą gyvenimą. Pasąmonės motyvacijos gali valdyti gyvenimą, jei žmogaus sąmoningumas yra silpnas. Sąmonės ir pasąmonės veiklos santykis, kaip matome, yra maždaug 5 prie 95 .

Tam, kad realiai pradėtume valdyti savo gyvenimą ir mūsų “valdymo aparatas” tarnautų mums, pirmiausia turime pradėti nuo svarbiausio – savo minčių, sąmoningo jų valdymo. Padrikos mintys ir veiksmai negali sukurti harmonijos. Silpnos, chaotiškos mintys – silpna energija. Koncentruotos, pastovios mintys – stipri kryptinga energija, kuri lemia tokius pat veiksmus. Jei norime pakilti į aukštesnį sąmoningumo lygmenį, turime kasdien kreipti mintis ir veiksmus savo pasirinkta linkme. Visada – suvokiam tai ar ne – pasirenkame patys, kokia kryptimi judame. Mūsų mintys kuria mūsų realybę. Kai veiksmo motyvacija yra tikėjimas savimi, o ne primestas iš išorės valdymas, žmogui atsiveria aukščiausios kūrybinės perspektyvos, jo niekas neriboja. Gyvendami iš inercijos, reagavimo režimu, mes blokuojame savo potencialą ir galimybę patiems kurti savo gyvenimą. Žmogus pradeda keisti ir kurti savo gyvenimą tą pačią minutę, kai nustoja nuolat reaguoti ir jaudintis dėl išorinių dirgiklių ir suvokia, kad tik jis pats atsakingas už savo gyvenimo kokybę.

Mintys, mąstymo būdas kuria mūsų realybę ir jei mums nepatinka mūsų gyvenimas, tiesiog nustokime taip galvoti ir keiskime savo mintis. Be sąmoningų pastangų tebūsime blaškomi gyvenimo ir nepasieksime nieko, išskyrus rūpesčius ir stresus. Turime suprasti, kad mūsų realybė yra nuolatinis procesas, o ne kažkas stabilaus ir nepakeičiamo. Todėl jei norime laimingo gyvenimo, turime mąstyti pozityviai. Tik pozityvus protas padeda pasiekti harmonijos ir suteikia jėgų išgyventi pasitaikančius gyvenimo sunkumus. Esame laimingi tiek, kiek nusprendžiame būti laimingi. Mąstydami pozityviai ir darydami teisingus pasirinkimus ir veiksmus, jaučiamės žvalūs ir energingi, kupini entuziazmo. Nuo pozityvių minčių galvos neskauda :) ..

Didžiausia mūsų laikmečio bėda yra ta, kad dauguma žmonių yra linkę mąstyti negatyviai. Negatyvūs įvykiai logiškai ateina į negatyviai mąstančių žmonių gyvenimus, nes jie patys, dažnai to nesuvokdami, deda tam labai daug pastangų. O dar gyvenimas inertiškai, priklausant nuo išorinių sąlygų. Jeigu žmogus priklauso nuo aplinkybių, tuomet jis yra jų valdomas ir pokyčiai jo gyvenime galimi tik tada, kai keičiasi aplinkybės. Tuomet visai liūdna – gaunasi užburtas ratas ir žmogus pasijunta auka.. Psichologai turi tokį terminą – autodestrukcija. Kiekvieną kartą, kai imame klausytis savo negatyvaus vidinio dialogo, kai vėl ir vėl puolame graužtis dėl savo netobulumo, kai nepatenkinti žvelgiame į savo gyvenimą, kai lyginame save su kitais – atliekame autodestrukcijos veiksmą, kuriuo palengva save žlugdome. Blogybių ieškojimas neleidžia pamatyti teigiamų gyvenimo pusių. Na, o kitų kaltės ieškojimas yra tinginio kelias, atsakomybės vengimo taktika..

Užbaigti noriu pritča (pasakėčia) alegoriniu pasakojimu apie dvi muses: viena tikėjo likimu, kita valdė savo likimą :) .. Viena musė garsiai zvimbdama daužėsi galva į lango stiklą, bandydama išskristi iš kambario į lauką. Priskrido prie jos kita musė ir sako: ” Skrendam su manim, antra lango pusė atvira ir mes laisvai išskrisim iš čia į kiemą”. ” Ne, – atsakė pirmoji musė, – mano senelė galva daužėsi į lango stiklą, kol mirtinai užsimušė, mano motina daužėsi į lango stiklą, kol žuvo, ir aš elgsiuos taip pat. Tai likimas “..

Vėlgi: pasakėčia – melas, o joje užuomina.. Kiekviena gyvenimo programa, atlikusi savo evoliucinį uždavinį, turi būti pakeista nauja, vedančia į tolimesnį augimą. Jei vadovaujamės atgyvenusiomis programomis, jos stabdo mūsų augimą. Žinios – tai judėjimo kryptis, supratimas, laisvė. Išmintis – tai žinios, pritaikytos gyvenime. Mūsų gyvenimas yra mūsų pačių rankose ir koks jis bus – didžiaja dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Kai turime stiprius asmeninius įsitikinimus, padedančius nuolat augti, tuomet lengvai atlaikome išorinius pokyčius. Būkime pozityvūs, aktyvūs savo gyvenimo Kūrėjai :)



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Saviugda  


Kov 23
2009

Tokių įdomybių mano aplankėlyje apie mitybą susirinko – noriu pasidalinti :) .

Visi žinome, kad maistas – pagrindinis fizinio kūno energijos ir reikalingų kūno funkcionavimui medžiagų šaltinis. Bent jau turėtų būti, jei maistas kokybiškas.. Pasirodo, kad maistas su visomis maistingomis medžiagomis yra dar ir informacijos, tam tikros energijos ”nešėjas”. Turima omenyje, kad produktas, išaugintas tam tikroje vietovėje, turės tos vietovės informaciją. Kaip jau rašiau, žmogui naudingiausias visada bus vaisius ar daržovė, užauginti jo tėvynėje. Taigi, valgydami ”svetimšalius” produktus, turėtume pagalvoti, ko iš jų tikimės. Švieži jie būti negali, nes yra iš toli vežami, skinti dažniausiai neprinokę, papurkšti, kad nesugęstų. Gaunasi, kad naudingumas jų abejotinas, o dar ta jų nešama svetimos vietovės informacija.. Na, nebent žiemą norime prisiminti vasarą :)  ..

Labai vertingi žmogui yra grūdiniai augalai, sėklos, riešutai. Visi jie turi savyje augimo potencialą, todėl suteikia energijos. Švieži vaisiai ir daržovės turi vertingo struktūrizuoto vandens, artimo savo sudėtimi žmogaus ląstelių skysčiams, todėl labai naudingi žmogui, ypač šviežiai spaustos sultys. Ajurvedoje teigiama, kad augalinis maistas turi švelnesnį, harmoningesnį žmogui poveikį, nei gyvulinis maistas, kuris neša savyje gyvuliškų instinktų energiją. Be to, mėsa yra sunkus ir ilgai virškinamas maistas, todėl jos reikėtų valgyti rečiau.

Kava ir arbata – tonizuojantys gėrimai, juos gerti reiktų saikingai. Dideli kiekiai sukelia atvirkštinį poveikį – mieguistumą, nuovargį, nesugebėjimą susikaupti, galvos skausmus. Labai naudingos žolinės arbatos, kurias ypač sveika gerti rytais, tuščiu skrandžiu. Tuomet jų poveikis išties stebuklingas, nes patenka, kaip sako žolininkai “alkanam kraujui”, todėl žolių poveikis įsisavinamas puikiai. O jei dar su šaukšteliu medaus (tik ne į karštą arbatą), tai bus dviguba nauda, nes medus dar sustiprins žolelių įsisavinimą. Kokias žoleles? Tam dar skirsiu atskirą temą. Eksperimentuokite, kurkite savo žolių mišinius, pasikliaukite intuicija, skonio receptoriais. Tikrai sau nepakenksite, jei dozės bus “mikro”, ne gydomosios, ir žoleles kaitaliosite.

Beje, “jaunystės eleksyru” vadinamas ir atitirpęs sušalęs vanduo, kuris irgi yra struktūrizuotas, t.y., savo struktūra artimas mūsų organizmo ląstelių skysčiui. Matyt, vaikystėje tai intuityviai jautėme, “smaguriaudami” ledo varvekliais :) . Tokį vandenį galime lengvai pasigaminti ir kartais pagerti, kad atgautume energiją.. Tam reikia į didesnį puodelį įpilti paprasto vandens ir pastatyti į šaldymo kamerą. Kai susidarys toks ledelis-ižas paviršiuje, jį išmeskime, nes ten bus kenksmingos medžiagos, jei jų yra vandenyje. Likusį vandenį statome vėl į kamerą ir visą sušaldom. Paskui atitirpiname, iki kambario temperatūros atšildom ir išgeriame. Paprasta ir labai naudinga :) .

Dabar truputį apie teisingą valgymą :) .. Pasirodo, skysčius galima gerti 10-15 minučių prieš valgį. Jei geriame valgio metu ar po valgio (kaip daugelis esame įpratę), praskiedžiame skrandžio sultis, išskirtas maisto virškinimui, ir virškinimas sulėtėja arba visiškai sustoja. Nuolat užgeriant maistą, gali išsivystyti skrandžio sutrikimai ir net ligos. Atsigerti galim tik po valandos pavalgius ar net vėliau. Priklausomai nuo maisto tipo, jis virškinamas skrandyje 2-4 valandas. Gerdami valgio metu, prailginsime virškinimo laiką, naudosime papildomus organizmo rezervus naujiems fermentams išskirti ir skrandžio rūgštingumui reguliuoti.

Maistą būtina gerai sukramtyti. Nevalgykime blogai nusiteikę, pasirodo, kai esame susinervinę, virškinimas sulėtėja ar net visiškai sustoja..  Be to, streso būsenoje rizikuojame suvalgyti per daug.. Labai svarbi maisto temperatūra. Pernelyg šalti valgiai “gesina” virškinimą, labai karšti pavojingi skrandžio sienelėms. Taip pat svarbu valgyti tik išalkus, tuomet maistas gerai įsisavinamas. Dažnai ir gausiai valgant, virškinimo sistema susidėvi, pradeda prastai veikti ir sirgti.. Auksinė taisyklė: valgyti tik tuomet, kai anksčiau valgytas maistas jau suvirškintas. Neužkandžiaukime, nors tai atrodo taip nekalta..

Pabaigai – apie jau įprastomis tapusias mikrobangų krosneles mūsų virtuvėse. Niekaip neagituoju, tiesiog informacija pamąstymui, nes mane pačią šita informacija šokiravo.. Juk labai daug ką darome iš nežinojimo.. Tai va, pasirodo, 15 sekundžių mikrobangų krosnelėje pakanka, kad, tarkim, iš obuolio padarytų niekam nenaudingą balastą – pasikeičia biocheminė obuolio sudėtis – obuolyje esantys elementai tampa organiškai nesujungti, suardyti, jis tampa neorganiškas, nevirškinamas balastas..

Anglijos mokslininkai įvykdė tokį makabrišką eksperimentą su labai didele grupe benamių kačių: jas laikė uždaroje patalpoje ir 5 savaites maitino tik maistu ir vandeniu, apdorotu mikrobangų krosnelėje. Po 2-3 savaičių katės pradėjo keistai elgtis ir sirgti. Po 5 savaičių visos nugaišo.. Skrodimo duomenys parodė, kad visų kačių mirties priežastis – badas.. nors katės buvo gausiai maitinamos. Mokslininkai padarė išvadą, kad maistas ir vanduo mikrobangų krosnelėje struktūriškai buvo taip suardytas, kad tapo visiškai nenaudingas ir nemaistingas balastas, negalintis palaikyti gyvybės..  Ką čia bepridursi – kačių gaila, o mes darykim išvadas.. 

Nesinori tokia liūdna gaida baigti.. Supratau, kokia svarbi mūsų gyvenime yra informacija. Informuotas – reiškia, perspėtas :) , valgykime tik į sveikatą :) !



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Sveikata  


Kov 21
2009

Pavasaris, matyt, taip veikia: vėl padaugėjo apie tai diskusijų. Kai kurios nuomonės glumina.. Norėčiau apie tai parašyti savo nuomonę ir sužinoti, ką jūs apie tai manote..

Šeimas žmonės dabar kuria savo noru, vedini nuoširdžių jausmų. Į porą renkamės patį-patį nuostabiausią, mieliausią žmogų.. Kas gi nutinka po kelerių metų, kai dažnai ta meilės oazė pavirsta ambicijų mūšių lauku? Socialiniu požiūriu meilės ciklas yra susirasti tinkamą partnerį, vesti, susilaukti ir išauginti vaikus. Tačiau toks socialinis modelis nėra surišantis amžiams, nes santuoka ir vaikų auginimas yra išorinis veiksmas, priimtas visuomenėje. Kas gi suriša žmones ir ar įmanoma pilnavertiškai gyventi su vienu žmogumi visą gyvenimą?  

Pirmiausia žvilgtelėkime, kokiu pagrindu kuriame šeimą ir ko tikimės. Santykių pradžioje, įsimylėjimo, susižavėjimo stadijoje visi idealizuojame savo išrinktąjį ir dažnai patys suteikiame jam nebūtų savybių ir užmerkiame akis į tai, ko nenorime matyti. O ir patys stengiamės būti geresni, nuolaidesni. Tiesiog norisi nuolat būti su mielu žmogumi..  Dažniausiai tokioje būsenoje ir tuokiamės. Paskui aistros aprimsta ir.. dažnai šalia pamatome visiškai svetimą žmogų. Tai tereiškia, kad praėjo aistra.. pamatome tikrąsias žmogaus savybes.. o ir patys parodom savo tikrąjį veidą..

Juk santykiai su žmonėmis mūsų “bandymų laukas”, čia išryškėja tikros, o ne deklaruojamos mūsų savybės. Ir čia dažnai prasideda ambicijų kova. O kai vienas į kitą žiūrime kaip į priešininką, sunku tikėtis harmonijos. Tada uždedam štampus: “visi jie-jos tokios-tokie”, nesupranta, nemyli.. Užsidarome savyje, svajojame apie nebūtus princus-princeses, arba einame jų ieškoti.. Ir pradedame gyventi : ” kaip visi”, arba dėl vaikų, arba nuolatinėje kovoje..

Labai svarbu suprasti, ko gi mes tikimės iš santuokos, arba, tiksliau, kas mums yra santuoka. Fundamentali klaida – tikėtis, kad sutuoktinis mums kažką duos, suteiks, kažką, ko mes neturime ar norime. Arba kad po santuokos žmogus pasikeis. Mano jau posakiu tapusi mėgiama frazė: niekas negimė tik tam, kad padarytų mus laimingais ar linksmintų. Santykius galima tik sukurti, kurti nuolat, kartu. Kokie jie bus, priklausys tik nuo mūsų.

Prieš tikėdamiesi kažko iš artimo žmogaus, pagalvokime: o ką mes jam duodame?  Negausime to, ko neįdėjome.. Norime nuoširdumo, dėmesio – būkime nuoširdūs ir atidūs patys, norime meilės – mylėkime visa širdimi.. Esame ir dovana, ir tas, kas dovanoja.. Ir.. kalbėkimes, aptarkime viską, kas kelia nerimą. Juk žmonės neskaito mūsų minčių ir negali suprasti, kas mums kelia įtampą. Meilei reikalingas jautrumas, atvirumas, nuoširdūs pokalbiai.. žmonės, kurių emocijos apmirę, negali gyventi meile.

Ir supraskime, kad žmonių, apdovanotų visais idealiais bruožais, tiesiog nėra, todėl naivu to tikėtis iš savo gyvenimo draugo. Juk ir patys nesame idealai, o kaip dažnai iš savo artimų žmonių reikalaujame kažkokių nerealių savybių ar poelgių. Taip pat gyvenime nuolat bus žmonių iš pašalies, kuriais žavėsimės.. bet tai visiškai nereiškia, kad su jais turime megzti kažkokį intymų ryšį.

Meilė nėra vien romantika, yra ramūs laikotarpiai, yra aistringi, negalime būti visada vienodi. Nereikia kažkaip dirbtinai stengtis, kad išlaikytume savo sutuoktinį. Nėra nieko gražesnio už natūralumą, nuoširdumą, asmens autentiškumą – juk kažkada būtent šios unikalios savybės ir patraukė mūsų dėmesį..  Ir jei nuolat nerimausime, kad mūsų nemyli, tai dirbtinos pastangos tik užgoš tą mūsų natūralų išskirtinumą.

Kokie gi turėtų būti harmoningi santykiai? Pirmiausia – tai lygiaverčių žmonių sąjunga, be žeminimo ar iškėlimo kažkurio vieno. Negali būti bandymo dominuoti ar suversti vienam atsakomybę: kiekvienas atsakome už tai, ką geriausiai sugebame ir nusimanome. Nuoširdi pagalba vienas kitam. Bendri tikslai, bendros pastangos. Geranoriškumas. Kai mylime žmogų tokį, koks jis yra, kai mylėdami skleidžiamės patys ir parodom savo mylimam žmogui jo grožį ir svarbą.

Prisimenate: ” Kai mylėdami žmogui dovanojame jį patį”? .. Nuostabu :)   Tai jau harmonija, o kai ji yra, nekyla minčių skaudinti savo artimą žmogų.. Jei šeima žmonėms yra vertybė, jie stengsis šeimos labui. Ir nepamirškime, kad draugiškoje šeimoje auga harmoningi, savimi pasitikintys vaikai.

O neištikimybė.. Aš asmeniškai nemanau, kad tai gali būti bendravimo problemų sprendimas ar koks pasilakstymas atsipalaidavimui.. Tai tiesiog vienos problemos pakeitimas kita problema, o iš to tik chaosas. Gali būti, kad pasirinkome ne tą žmogų, bet tai mūsų pasirinkimas, už kurį esame atsakingi. Jei negalime sugyventi, nereiškia, kad esame blogi: tiesiog nemokame bendrauti, sutarti. Jei santuokoje negerai vienam žmogui, negerai ir kitam.

Ar ne geriau susėsti ir nuoširdžiai, be pretenzijų viską aptarti? Ir jei jau išties neįmanoma būti kartu – taikiai skirkimės, nekankindami ir neapgaudinėdami vienas kito.  Problemos neatsiranda per vieną dieną, jos pradeda augti nuo neišsakytų smulkių nepasitenkinimų. Būkime atidūs vieni kitiems ir maksimaliai nuoširdūs, mylėkime, tuomet viską, kas abiems svarbu, sukursime savo širdyse ir namuose. Ir tai bus tai, ko nepakeičia laikas – harmonija :)



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Vyras ir moteris  


Kov 19
2009

Gyvename labai įdomiu laikotarpiu, kai žmogui atvira praktiškai visa informacija. Nuostabūs laikai.. Sunku įsivaizduoti, kad tik prieš šimtmetį knyga buvo didžiulė ne kiekvienam įperkama ir prieinama vertybė. O ir išsilavinusių žmonių buvo nedaug.. Ir sakralinės žinios buvo prieinamos tik išrinktiesiems.. Dabar gi visiška priešingybė – skaityti mokam visi, knygų – gausa, informacijos – gausa, o skaityti, lavintis nenorime. Kodėl?

Toks keistas požiūris – baigiame mokyklą, aukštuosius mokslus, pažiūrime filmų, truputį pažintinės dokumentikos, kokį dedektyvą ar romaną per metus įkremtame, spalvotus žurnalus pasklaidome.. ir nelįskit, aš viską žinau! O juk viskas aplink keičiasi neįtikėtinais tempais, ir tokio požiūrio tikrai jau neužtenka. Reikia keistis ir mums.. Ne tam, kad “viską žinoti”, o tam, kad maksimaliai pritaikius naują informaciją savo gyvenime, tiesiog įdomiau, kokybiškiau, kūrybiškiau gyventume. Ne paslaptis, kad daug klaidų gyvenime darome iš elementaraus nežinojimo. Ir kartais laiku rasta informacija gali žmogui padėti radikaliai pakeisti ir pagerinti gyvenimą ir net gyvybę išgelbėti.

Dar toks nemažiau keistas požiūris – kažkas už mus viską padarys: mokytojas išmokys, masažistas raumenis suformuos, psichologas problemas išspręs, gydytojas tablečių išrašys, būrėja ateitį nusakys, močiutė ligą užkalbės, gyduolis rankom pamojuos ir.. viskas savaime išsispręs. Pagarba žmonėms, kurie padeda, bet tai tik pusė darbo. Kita pusė – be kurios pirmoji pusė tik laikinas efektas – mūsų pačių darbo dalis. Joks žmogus mūsų neišgydys, nesustiprins, neišmokys gyventi, jei patys to nesimokysime ir nedėsime asmeninių pastangų.

Tarkim, nesiseka niekaip gražiai sutarti su vyru ar žmona. Galime kovoti “už savo teises”, įrodinėti, bartis, ginčytis, bėgti toliau laimės ieškoti.. Ir labai didelė tikimybė, kad vėl bus tas pats. Juk nešamės į naujus santykius seną bendravimo modelį.. O kodėl nepanagrinėjus, kodėl tie santykiai tokie, atvirai nepasišnekėjus su mylimu žmogumi? Kito žmogaus nepakeisim, galim tik keistis patys ar keisti požiūrį, ieškoti bendrų sprendimų. Kodėl nepasieškojus specialios literatūros – jos apstu? Galime kreiptis į psichologą, galime pasitarti su nusimanančiais žmonėmis, aptarti situaciją su artimu žmogumi. Sutikite – tai išmintingiau ir racionaliau, nei nuolat kariauti ir gyventi įtampoje.

Arba sutrinka sveikata. Žinoma, būtina eiti pas gydytoją. Jis nustatys ligą, padės užslopinti ligos simptomus tabletėmis, kad nekentėtumėte. Viskas. O ar nesusimąstėte, kad dauguma ligų, ypač chroniškų, yra neteisingo gyvenimo būdo ir mitybos pasekmė? Ir jei nieko nekeičiame savo gyvenime, o tik slopiname simptomus tabletėmis (kurios visos savo šalutiniais poveikiais papildomai ardo sveikatą), rizikuojame susirgti dar rimtesnėmis ligomis? Jei tik tabletėmis galima būtų išgydyti ligą, visi būtume sveiki. Tabletes gali būti laikina priemonė (žinoma, aš nekalbu apie atvejus, kai jau tabletė – vienintelė palaikanti gyvybę). Rimtos ligos neatsiranda iš niekur per vieną dieną. Vėl išmintinga išeitis – susirinkti visą informaciją apie ligą, jos atsiradimo priežastis. Parinkti mitybą, gal ir su dietologo pagalba, žolinius preparatus, maisto papildus, fizinius pratimus, kažko gal ir atsisakyti..  Padėti sau pačiam. Gyventi taip, kad nesirgtume. Juk tai mūsų gyvenimas ir gyvybė ir niekam kitam, tik mums ji turi labiausiai rūpėti..  

Ir taip visose gyvenimo srityse.. Jei kažkas neaišku ar kelia nerimą, abejones, nestumkime to į šalį, negalvokime, kad savaime išsispręs, ar kažkas ateis ir viską sutvarkys. ” Savaime”, paleista pasroviui problema turi savybę tik augti ir apaugti naujomis problemomis.. Išsprendę problemas, pagerinsime savo gyvenimą. Būkime atidūs patys sau ir savo artimiesiems. Ir visus pokyčius pradėkime pirmiausiai nuo savęs. Neapsiribokime spalvotais pramoginiais žurnalais ir televizoriaus žiūrėjimu.. Tai stabdo mūsų tobulėjimą. Visi žavimės japonų tauta, jų išmintimi. Žinote, kokiu principu jie naudojasi savo kasdieniniame gyvenime? “Nuolatinis augimas ir mokymasis visą gyvenimą. Maksimaliai priimti pažangą ir puoselėti praeities vertybes”. Todėl jie tokie ramūs, ilgaamžiai.. tiesiog laimingi žmonės, nes yra kūrėjai. Nesiblaško, nekuria chaoso, o mokosi, daro išvadas ir nuolat eina į priekį.. Nepamirškime, kad visais laikais žmonės ieškojo atsakymų į tuos pačius klausimus, todėl atsakymai yra, telieka mums patiems juos surasti ir pritaikyti savo gyvenime :)

P.S.  Ir nesakykite, kad neturite laiko.. toks pasakymas visada reiškia nenorą  :) Ir niekada nepamirškime, kad nežinantį lengvai valdo žinantis..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Saviugda  


Kov 18
2009

Apie krizę jau prirašyta, norėčiau pasvarstyti apie pinigus, vartojimą apskritai. Dabartinę ekonominę krizę daugelis ekonomistų įvardina kaip gobšumo, nepasotinamo vartojimo pasekmę. O mūsų valdžia visvien rypuoja: “vartojimas sumažėjo, reikia skatinti vartojimą”.. Kaip? Vėl?

Vartojimo lygis išties stulbinantis.. Šioje srityje “išaugom” per kelis dešimtmečius ženkliai.. Kaip pasakytų mūsų seneliai: “da taip gerai negyvenom, visi ponai”.. Apsirengę dailiai, po kelias mašinytes šeimoje, kompiuterizuoti, mobilūs telefonai vos ne pas darželinukus, namai, butai su moderniausia buitine technika, užsieniuos atostogaujame, ir vis maža ir maža..  Didžioji valstybės biudžeto dalis surenkama iš pridėtinės vertės mokesčio.. Pranokstam visas įmanomas vartojimo ribas.. Toks “idealas” – viskas, kas teikia laimę, yra nuperkama: du už vieno kainą, tris už dviejų, velykinės nuolaidos, kalėdinės nuolaidos, akcijos, super-akcijos, nuolaidų lietūs, momentinės paskolos… Tokie “antrieji namai” tie prekybos centrai.. kur esame visada laukiami, kad tik pirktume. Arba eitume nuotaikos sau pakelti prisipirkę reikalingų ir nereikalingų daiktų.. kad paskui, matyt, ji dar daugiau nukristų, pamačius, kiek pinigų išleista. Toks keistas nuotaikos pakėlimo būdas..  Dar liūdniau, kai, norėdami daiktų, įsipareigojam “geriesiems” skolintojams.. 

Bet tai tik matoma vartojimo viršūnėlė.. Savo silpnybėmis vartotojai maitina visą būrį prekybininkų, tarpininkų, perpardavinėtojų, skolintojų, kurie, iš esmės yra.. parazitai, mintantys žmonių naivumu ir kurių gobšumo pasotinti neįmanoma. Jų naudingumas visuomenei abejotinas ir naivu manyti, kad jie rūpinasi tautos gerbūviu. Mes jiems esame vartotojai, kuriems jie viską parduoda ir perparduoda, skolina ir iš to pelnosi.

Jei žvilgtelsime į dvasinius mokymus, tai visi jie teigia, kad pinigai – labiausiai narkotizuojanti ir įtraukianti iliuzija Žemėje. Tai žemiausia valdymo forma, kuria lengviausia piktnaudžiauti. Ten, kur viešpatauja pinigai, atsiranda nelygybė, nesąžiningumas, sukčiavimas, apgaudinėjimas, prasideda degradacija.. Pinigai taip apnuodija žmogų, kad jis dėl jų būna pasiryžęs viskam. Galų gale pinigais pradedama matuoti viskas: žmogaus vertingumas, gyvybė, valdžios padorumas, patriotizmas, nes: ” ko nenuperka pinigai, nuperka dideli pinigai”.. Ir perka: žemes, pastatus, įstatymus, žmonių padorumą.. nes godumui ribų nėra- jis nepasotinamas, minantis viską po savimi. Ir tokį monstrą iš jo padarė patys žmonės. Toks stiprybės ir galingumo simbolis.. Galų gale žmogus pats tampa to simbolio vergu ir čia jau paradoksas: žmogų valdo jo paties sukurtas ir sugalvotas, pragmatiškas ir ciniškas piniginis vienetas.. Iš visko “daro verslą”, “spaudžia pinigus”. Viskas matuojama pinigų krepšeliais, vidutiniais atlyginimais, MGL-ais, o žmogus – “vidutinis statistinis” vienetas.. 

Ar yra iš viso šito chaoso išeitis? Tikrai tikrai yra. Ir tikrai nesiūlysiu apsirėdyti oranžiniais rūbeliais ir, paniekinus pinigus, medituoti.. Pilnas žmogaus evoliucijos procesas – ir fizinis, ir dvasinis. Lygsvara, saikas – štai ko turėtume siekti. Turime materialų kūną, kuris, kaip ir dvasia, turi savo poreikius. Rodos, kūną jau persotinom ir laikas prisiminti, kad turim nuostabų, unikalų gamtos dovanotą prietaisą tarp dviejų ausų :) , kurį turim pagaliau pajungti ne tik pinigų skaičiavimui, o elementariam mąstymui. Netikėkime viskuo, ką mums perša ar žada – svarstykim, įvertinkim visa tai, pasidomėkime, ar tai tiesa. Ar reikia mums tiek daiktų? Juk kiekvienas daiktas reikalauja priežiūros, savotiško tarnavimo. Kad ir smulkmena, kurią pastatysite ant stalo: ją reiks pakelti, nuvalyti dulkes.. Ar norite tam skirti savo gyvenimo laiką? Ar norite skirti savo laiką tam, kad dirbtumėte tik tam, kad pirkti vis naujus daiktus? Nereikia apsipirkimo versti kažkokiais ritualais ar laiko praleidimo būdu. Reikėtų eiti pirkti tai, ko išties reikia, gerai apsvarsčius, tuomet tai bus tikslingas veiksmas. Nesakau taip pat, kad pultume mokytis ekonomikos, bet elementarių žinių reikia būtinai, tuomet niekas nesinaudos mūsų nežinojimu. Mąstykim.. Nebūkim valdoma banda.

O pinigų imperijų neskausmingas išardymo būdas (be karų ir revoliucijų) yra vienintelis – sąžiningumas. Kai prioritetas yra sąžiningumas, sistema dirba labai tikslingai. O tada ir atsiras šansų suklestėti :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Pamąstymai  


Kov 17
2009

Parašyti apie tai paskatino penktadienis, 13 diena. Tą dieną iš pat ryto paskambino draugė – “na, nors į darbą neik, tokia baisi diena..” “Tai ir neik”- bandžiau juokauti. “Reikia, bet baisu – laikraščiai, radijas tik ir kalba apie tai” – nejuokais susirūpino draugė. O aš pagalvojau – na, kaip galima rimtai į tokius dalykus žiūrėti? Ir kodėl spauda taip išpučia tokius niekus iki problemos dydžių? Kam to reikia?

Na, žvilgtelėjau į spaudą – išties, pasiskaičius, geriau nelįsti tą nelemtą penktadienį iš namų.. Nes ką gali žinoti: net vienos garsios klinikos gydytojai tą dieną neoperuoja, verslininkai sandėrių nesudaro, stengiasi niekur nevažiuoti, neskristi, neiti.. žodžiu, visi draugiškai apmirę laukia nelaimių. Nes penktadienis gi, trylikta diena.. Kodėl? Todėl, kad taip visi nori tikėti. Niekaip negalėjau rasti priežasties, tik probėgšmais paminėta, kad penktadienį, tryliktą, prieš kelis šimtmečius, buvo įvykdytas mirties nuosprendis grupei maištautojų. Prieš ką – kodėl, rasti nepavyko. Įdomu kitkas – kodėl mes tikime panašiais dalykais?

Gal todėl dauguma žmonių dabar tokie susirūpinę ir įsitempę, kad pernelyg tiki tuo, ką siūlo jiems žiniasklaida? Juk tai ne tik informavimo priemonė, tai ir požiūrio, nuomonės formavimo priemonė. Žiniasklaida dabar tokia keista – kunkuliuoja tarp pasaulio neapykantos ir darymo iš visko šou.. Tiesiog susimąstykime, skirdami savo dėmesį tam, kas rašoma – ar išties ta informacija mums reikalinga, naudinga, ar tik kelia niekam nereikalingą įtampą? Kiek straipsnių, televizijos laidų, paliekančių tik nemalonų kartėlį.. Ar savo susirūpinimu mes kažką pakeisime? Yra ir atvirai programuojančių laidų, kurioms priskirčiau visas “sveikatos” laidas, kurias juokais vadinu “susirask sau ligą”. Tai visiškai atviros vaistų reklamos laidos, skatinančios tuos vaistus vartoti. Jei norima, kad žmonės būtų sveiki, reiktų propaguoti sveiką gyvenimo būdą, o ne vaistus.. man taip atrodo..  

Dar viena sritis – būrėjai, ekstrasensai, gyduoliai, astrologai. Viskas būtų gerai, jei tai nebūtų paversta verslu. Tiesiog susimąstykime – jei žmogus iš jūsų uždirba pinigus, tai jis bus suinteresuotas, kad jūs ateitumėte pas jį kuo daugiau kartų. Ar galima tikėtis nuoširdumo, jei jūs esate jam pragyvenimo šaltinis?  Beje, tą patį galiu pasakyti ir apie privačias (mokamas) psichologų konsultacijas.. Įsigilinkime – kaip jie turėtų padėti žmogui? Pirmiausia, suprasti, kad žmogus ateina sudėtingu jam gyvenimo periodu. Išklausyti, padėti suprasti situaciją, kurioje jis atsidūrė ir pasiūlyti sprendimus arba išmokyti žmogų patį (tai būtų idealu) spręsti iškilusias problemas ar jose neatsidurti. Yra ir tokių specialistų – ačiū jiems.. pagrindinė gi dalis – miglos pūtėjai..

Tiesiog siūlau susimąstyti apie tai, kam mes atiduodame savo energiją ir, sumoje – didelę dalį gyvenimo. Visos tikėjimo sistemos stengiasi įrodyti savo teisingumą ir auginti save. Patikėję kažkuo, neutralią savo būseną paverčiame energija. Kur mūsų mintys, ten ir mūsų energija. “Veikia” absoliučiai viskas, kuo mes tikime – sąmoningai ar ne. O paskui kenčiame.. arba esam laimingi dėl savo įsitikinimų. Nepamirškime, kad sprendimą – kuo tikėti – visada padarome mes patys ir tik mes patys galime savo įsitikinimus keisti. Jei ir atrodo, kad kažkas mums daro įtaką, tai mes leidžiame, kad tą įtaką darytų.  Mąstykime, būkime patys savo gyvenimo Kūrėjais :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Pamąstymai  


Kov 16
2009

Sveiki, mielieji, brangieji bendraminčiai. Dėkoju už gerus atsiliepimus. Ačiū :) ! Labai smagu, kad rašote savo pastabas ir nuomonę. Diskutuokime aktyviau – juk tai taip įdomu :) ..  Va ir dabar Augis paskatino padiskutuoti tokia įdomia tema – apie meilę sau.

Šis klausimas man ilgai buvo apskritai nesuvokiamas ir aš tai ilgai siejau grynai su egoizmu, iškėlimu savęs virš kitų, gėrėjimusi savimi, pasipūtimu (yra ir tokie reiškiniai, bet dabar ne apie juos)..  Kol.. nepakliuvo į rankas L.Hey knygos. Tai pirmosiosios knygos, kartu su N. ir E.Rerichų raštais, pastūmėjusios mane savęs pažinimo link. Pradžioje ta sąvoka “meilė sau” kėlė tokį vidinį pasipriešinimą, kad net negalėjau apie tai skaityti. Mus vaikystėje mokė visai priešingų dalykų: būk kaip visi, lygiuokis į kitus, jei galvoji apie save – esi egoistas.. Sunkus buvo etapas, keičiant vaikystės nuostatas..

Paskui palengva logiškai susidėliojau naują suvokimą ir supratau: meilė sau – tai ašis, pagrindas, pradžių pradžia, be kurios nieko nepasieksi, neišreikši savęs. Juk ir šventi raštai pataria mylėti savo artimą, kaip patį save. Nemanau, kad juose kalbama apie narcisizmą arba egoizmą :) . Pasirodo, viskas paprasta: gali dalintis tik tuo, ką turi, negali duoti to, ko neturi..  ir jei myli save, gali mylėti ir kitus.. Tuomet  meilė teikia pilnatvę.  Žinai, kad  kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas, todėl kiekvieną priimi tokį, koks jis yra. Nėra dviejų vienodai atrodančių ir vienodai mąstančių žmonių. Per savo vertės pajautimą supranti ir kitų žmonių vertingumą, atsiranda vienybės su visais, bendruomeniškumo jausmas.

Meilė sau – tai savo išskirtinumo, unikalumo (kaip ir kiekvieno kito žmogaus), suvokimas. Tuomet nereikia į nieką lygiuotis, ar laukti iš aplinkinių patvirtinimo ar pritarimo, kad esi geras, gabus, nes ir pats suvoki savo unikalumą. Žinai, kad sugebi daryti kažką, ko nesugeba taip padaryti niekas kitas. Tai pakeičia požiūrį į save, suteikia pasitikėjimo savimi, kuris yra labai svarbus, siekiant savo tikslų – kuo stipresnis pasitikėjimas, tuo lengviau tikslų pasiekti.. O kai pasitiki savimi, suvoki savo galimybes ir tikslus, tuomet maksimaliai save išreiški, ir tai suteikia gyvenimui pilnatvę.

Pasikeičia ir požiūris į savo kūną. Juk tai žmogaus “buveinė, indas” šioje žemėje.. Atsiranda pagarbus požiūris, nes supranti, kad nuo pačio savęs priklauso ir sveikata, ir gyvenimo būdas, ir gyvenimo kokybė. Keičiasi požiūris į maistą, fizinį aktyvumą, darbą ir poilsį, bendravimą. Na, tiesiog nekyla minčių kenkti sau ar kitiems.. Mano gyvenime tai buvo svarbus suvokimas, pakeitęs viską iš pagrindų, suteikęs pasitikėjimo savimi. O ką jūs manote apie meilę sau? Parašykit, labai įdomu, labai lauksiu :)



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Saviugda  


« Older Entries