Sveiki, mielieji, brangieji bendraminčiai. Dėkoju už gerus atsiliepimus. Ačiū 
! Labai smagu, kad rašote savo pastabas ir nuomonę. Diskutuokime aktyviau – juk tai taip įdomu .. Va ir dabar Augis paskatino padiskutuoti tokia įdomia tema – apie meilę sau.
Šis klausimas man ilgai buvo apskritai nesuvokiamas ir aš tai ilgai siejau grynai su egoizmu, iškėlimu savęs virš kitų, gėrėjimusi savimi, pasipūtimu (yra ir tokie reiškiniai, bet dabar ne apie juos).. Kol.. nepakliuvo į rankas L.Hey knygos.
Tai pirmosiosios knygos, kartu su N. ir E.Rerichų raštais, pastūmėjusios mane savęs pažinimo link. Pradžioje ta sąvoka “meilė sau” kėlė tokį vidinį pasipriešinimą, kad net negalėjau apie tai skaityti. Mus vaikystėje mokė visai priešingų dalykų: būk kaip visi, lygiuokis į kitus, jei galvoji apie save – esi egoistas.. Sunkus buvo etapas, keičiant vaikystės nuostatas..
Paskui palengva logiškai susidėliojau naują suvokimą ir supratau: meilė sau – tai ašis, pagrindas, pradžių pradžia, be kurios nieko nepasieksi, neišreikši savęs. Juk ir šventi raštai pataria mylėti savo artimą, kaip patį save. Nemanau, kad juose kalbama apie narcisizmą arba egoizmą .
Pasirodo, viskas paprasta: gali dalintis tik tuo, ką turi, negali duoti to, ko neturi.. ir jei myli save, gali mylėti ir kitus.. Tuomet meilė teikia pilnatvę. Žinai, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas, todėl kiekvieną priimi tokį, koks jis yra. Nėra dviejų vienodai atrodančių ir vienodai mąstančių žmonių. Per savo vertės pajautimą supranti ir kitų žmonių vertingumą, atsiranda vienybės su visais, bendruomeniškumo jausmas.
Meilė sau – tai savo išskirtinumo, unikalumo (kaip ir kiekvieno kito žmogaus), suvokimas. Tuomet nereikia į nieką lygiuotis, ar laukti iš aplinkinių patvirtinimo ar pritarimo, kad esi geras, gabus, nes ir pats suvoki savo unikalumą. Žinai, kad sugebi daryti kažką, ko nesugeba taip padaryti niekas kitas.
Tai pakeičia požiūrį į save, suteikia pasitikėjimo savimi, kuris yra labai svarbus, siekiant savo tikslų – kuo stipresnis pasitikėjimas, tuo lengviau tikslų pasiekti.. O kai pasitiki savimi, suvoki savo galimybes ir tikslus, tuomet maksimaliai save išreiški, ir tai suteikia gyvenimui pilnatvę.
Pasikeičia ir požiūris į savo kūną. Juk tai žmogaus “buveinė, indas” šioje žemėje.. Atsiranda pagarbus požiūris, nes supranti, kad nuo pačio savęs priklauso ir sveikata, ir gyvenimo būdas, ir gyvenimo kokybė.
Keičiasi požiūris į maistą, fizinį aktyvumą, darbą ir poilsį, bendravimą. Na, tiesiog nekyla minčių kenkti sau ar kitiems.. Mano gyvenime tai buvo svarbus suvokimas, pakeitęs viską iš pagrindų, suteikęs pasitikėjimo savimi. O ką jūs manote apie meilę sau? Parašykite, labai įdomu, labai lauksiu
gino 
6