ruvi

Pavasaris, matyt, taip veikia: vėl padaugėjo apie tai diskusijų. Kai kurios nuomonės glumina.. Norėčiau apie tai parašyti savo nuomonę ir sužinoti, ką jūs apie tai manote..

Šeimas žmonės dabar kuria savo noru, vedini nuoširdžių jausmų. Į porą renkamės patį-patį nuostabiausią, mieliausią žmogų.. Kas gi nutinka po kelerių metų, kai dažnai ta meilės oazė pavirsta ambicijų mūšių lauku?

Socialiniu požiūriu meilės ciklas yra susirasti tinkamą partnerį, vesti, susilaukti ir išauginti vaikus. Tačiau toks socialinis modelis nėra surišantis amžiams, nes santuoka ir vaikų auginimas yra išorinis veiksmas, priimtas visuomenėje. Kas gi suriša žmones ir ar įmanoma pilnavertiškai gyventi su vienu žmogumi visą gyvenimą?  

Pirmiausiai žvilgtelėkime, kokiu pagrindu kuriame šeimą ir ko tikimės. Santykių pradžioje, įsimylėjimo, susižavėjimo stadijoje visi idealizuojame savo išrinktąjį ir dažnai patys suteikiame jam nebūtų savybių ir užmerkiame akis į tai, ko nenorime matyti. O ir patys stengiamės būti geresni, nuolaidesni.

Tiesiog norisi nuolat būti su mielu žmogumi..  Dažniausiai tokioje būsenoje ir tuokiamės. Paskui aistros aprimsta ir.. dažnai šalia pamatome visiškai svetimą žmogų. Tai tereiškia, kad praėjo aistra.. pamatome tikrąsias žmogaus savybes.. o ir patys parodom savo tikrąjį veidą..

Juk santykiai su žmonėmis mūsų “bandymų laukas”, čia išryškėja tikros, o ne deklaruojamos mūsų savybės. Ir čia dažnai prasideda ambicijų kova. O kai vienas į kitą žiūrime kaip į priešininką, sunku tikėtis harmonijos.

Tada uždedam štampus: “visi jie-jos tokios-tokie”, nesupranta, nemyli.. Užsidarome savyje, svajojame apie nebūtus princus-princeses, arba einame jų ieškoti.. Ir pradedame gyventi : ” kaip visi”, arba dėl vaikų, arba nuolatinėje kovoje..

Labai svarbu suprasti, ko gi mes tikimės iš santuokos, arba, tiksliau, kas mums yra santuoka. Fundamentali klaida – tikėtis, kad sutuoktinis mums kažką duos, suteiks, kažką, ko mes neturime ar norime. Arba kad po santuokos žmogus pasikeis.

Mano jau posakiu tapusi mėgiama frazė: niekas negimė tik tam, kad padarytų mus laimingais ar linksmintų. Santykius galima tik sukurti, kurti nuolat, kartu. Kokie jie bus, priklausys tik nuo mūsų.

Prieš tikėdamiesi kažko iš artimo žmogaus, pagalvokime: o ką mes jam duodame?  Negausime to, ko neįdėjome.. Norime nuoširdumo, dėmesio – būkime nuoširdūs ir atidūs patys, norime meilės – mylėkime visa širdimi.. Esame ir dovana, ir tas, kas dovanoja..

Ir.. kalbėkimės, aptarkime viską, kas kelia nerimą. Juk žmonės neskaito mūsų minčių ir negali suprasti, kas mums kelia įtampą. Meilei reikalingas jautrumas, atvirumas, nuoširdūs pokalbiai.. žmonės, kurių emocijos apmirę, negali gyventi meile.

Ir supraskime, kad žmonių, apdovanotų visais idealiais bruožais, tiesiog nėra, todėl naivu to tikėtis iš savo gyvenimo draugo. Juk ir patys nesame idealai, o kaip dažnai iš savo artimų žmonių reikalaujame kažkokių nerealių savybių ar poelgių. Taip pat gyvenime nuolat bus žmonių iš pašalies, kuriais žavėsimės.. bet tai visiškai nereiškia, kad su jais turime megzti intymų ryšį.

Meilė nėra vien romantika, yra ramūs laikotarpiai, yra aistringi – negalime būti visada vienodi. Nereikia kažkaip dirbtinai stengtis, kad išlaikytume savo sutuoktinį. Nėra nieko gražesnio už natūralumą, nuoširdumą, asmens autentiškumą – juk kažkada būtent šios unikalios savybės ir patraukė mūsų dėmesį..  Ir jei nuolat nerimausime, kad mūsų nemyli, tai dirbtinos pastangos tik užgoš tą mūsų natūralų išskirtinumą.

Kokie gi turėtų būti harmoningi santykiai? Pirmiausia – tai lygiaverčių žmonių sąjunga, be žeminimo ar iškėlimo kažkurio vieno. Negali būti bandymo dominuoti ar suversti vienam atsakomybę: kiekvienas atsakome už tai, ką geriausiai sugebame.

Nuoširdi pagalba vienas kitam. Bendri tikslai, bendros pastangos. Geranoriškumas. Kai mylime žmogų tokį, koks jis yra, kai mylėdami skleidžiamės patys ir parodom savo mylimam žmogui jo grožį ir svarbą.

Prisimenate: “mylėdami žmogui dovanojame jį patį”? .. Nuostabu   Tai jau harmonija, o kai ji yra, nekyla minčių skaudinti savo artimą žmogų.. Jei šeima žmonėms yra vertybė, jie stengsis šeimos labui. Ir nepamirškime, kad draugiškoje šeimoje auga laimingi, savimi pasitikintys vaikai.

O neištikimybė.. Aš nemanau, kad tai gali būti bendravimo problemų sprendimas ar koks pasilakstymas atsipalaidavimui.. Tai tiesiog vienos problemos pakeitimas kita problema, o iš to tik chaosas.

Gali būti, kad pasirinkome ne tą žmogų, bet tai mūsų pasirinkimas, už kurį esame atsakingi. Jei negalime sugyventi, nereiškia, kad esame blogi: tiesiog nemokame bendrauti, sutarti. Jei santuokoje negerai vienam žmogui, negerai ir kitam.

Ar ne geriau susėsti ir nuoširdžiai, be pretenzijų viską aptarti? Ir jei jau išties neįmanoma būti kartu – taikiai skirkimės, nekankindami ir neapgaudinėdami vienas kito.  Problemos neatsiranda per vieną dieną, jos pradeda augti nuo neišsakytų smulkių nepasitenkinimų.

Būkime atidūs vieni kitiems ir maksimaliai nuoširdūs, mylėkime, tuomet viską, kas abiems svarbu, sukursime savo širdyse ir namuose. Ir tai bus tai, ko nepakeičia laikas – harmonija