ruvi

Apibendrinsiu savo ankstesnius du rašinius, kad būtų aišku, kodėl aš apskritai apie tai rašiau.

Kiekvienas žmogus turi potencialą išgyventi 100 ir daugiau metų normalaus, sveiko gyvenimo. Visi galime įtakoti savo sveikatos būklę, ir tai nėra kažkas labai sudėtingo – dažnai sau kenkiame tik dėl žinių trūkumo. Daugelis manom, kad sveikata yra savaime suprantamas dalykas, o ligos su amžiumi – neišvengiamos. Taip tikrai nėra. Sveikatos būklė tiesiogiai priklauso nuo mitybos, teisingo organizmo skysčių balanso, optimalaus kiekvienam žmogui fizinio krūvio ir poilsio, ir nuo mūsų psichinės būklės, mąstymo būdo. 

Dauguma ligų kyla būtent dėl medžiagų apykaitos sutrikimų, dėl funkcinio organų pažeidimo, kurį sukelia neteisingas gyvenimo būdas ir mityba. Sveiko gyvenimo būdas nėra sudėtingas ar ribojantis – jis mums yra natūralus, prigimtinis. Net, sakyčiau, smagus, nes labai greitai pajuntame ir pamatome rezultatus, energijos antplūdį ir entuziazmą. Tam nereikia keltis vos prašvitus, merktis į ledinį vandenį ar valgyti beskonį maistą. Kiekvienas žmogus intuityviai jaučia, kas jam į sveikatą, kas jam suteikia žvalumo, tereikia pasitikėti savo pojūčiais.

Kiekvieno žmogaus DNR (tėvų palikuonims perduodama informacija ir evoliucinių pokyčių sistema) saugo “tobulos sveikatos” šabloną. Kiekvienas gimęs sveikas žmogus gali būti sveikas ir “atitikti” tą šabloną. Tam turim suprasti savo organizmo ypatumus ir funkcionavimo principus ir optimaliai juos palaikyti. Lygiai taip pat, kaip yra šablonas apie tobulą sveikatą, kiekvieno žmogaus DNR turi “įrašą” ir apie ligų potencialą. Kai kuriose šeimose šis įrašas stipresnis, nei kitų. Tai yra tai, ką medicina vadina genetiniais susirgimais.

Be šių įrašų, tėvai vaikams perduoda savo gyvenimo būdo, mitybos įpročius, deja – ir žalingus įpročius, ir mąstymo būdo įpročius. Tai taip pat dažnai sąlygoja, kad vaikai, laikui bėgant, pradeda sirgti tomis pačiomis ligomis, kaip ir tėvai. Arba, įtakoti neteisingos mitybos, gyvenimo būdo ir gavę abiejų tėvų programų rinkinį, serga naujomis ligomis.

Turim labai aiškiai tai suprasti arba.. tapti iš pažiūros nevaldomo proceso dalimi. Yra kitas kelias – supratimas, kad mūsų sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Viskas yra mūsų rankose, viską galime sąmoningai reguliuoti: ir maisto kokybę ir įpročius, ir fizinį krūvį, pakankamą judėjimą, buvimą gryname ore, savo įsitikinimus ir psichinę būklę.

Medikai aiškiai sako, kad mūsų sveikata tiesiogiai priklauso ir nuo mūsų psichinės būsenos, požiūrio į gyvenimą. Nerimas, baimė, stresas, įtampa sudaro visas sąlygas vystytis įvairioms ligoms. Baimė ir harmonija negali vienu metu būti žmoguje. Turime orientuotis į sveikatą, o ne į galimas ligas.

Ir aplinka.. Žinoma, visą savo gyvenimą esam veikiami bakterijų, virusų, oro būklės. Trumpai apie tai. Bakterijos – vienąląsčiai mikroorganizmai. Kai sąlygos palankios, jos greitai dauginasi. Bakterijos, kurios sukelia ligas, vadinamos patogeninėmis. Nesukeliančios ir naudingos – saprofitinės. Mūsų kūne ant odos, burnos ertmėje, žarnyne, kvėpavimo takuose yra gausybė mikroorganizmų, sudarančių organizmo mikroflorą. Patogeninės bakterijos sukelia ligą tik tam tikromis aplinkybėmis ir tik nusilpus organizmui.

Virusai – neląstelinės sandaros savarankiška mažiausių mikrobų grupė. Virusai, kaip ir visi gyvi organizmai, gali daugintis tik gyvoje ląstelėje, t. y., parazituoti. Lengviau apsigyvena organizme su nusilpusia imunine sistema. Dėl oro užterštumo – jei gyvename dideliame mieste, savaitgaliais tikrai visi galime išvažiuoti į gamtą ir įkvėpti gryno oro..

Žmogaus organizmas – labai galinga savireguliacinė sistema, turinti daugybines funkcijas ir dubliuojančias sistemas. Turi ir galingą apsaugą nuo vidinių sutrikimų ir aplinkos poveikio - imuninę sistemą. Tam, kad ji funkcionuotų visu pajėgumu, turim neįsileisti į savo organizmą nuodų – su maistu, vandeniu ar dėl žalingų įpročių, kuriuos ši sistema turi neutralizuoti. O jei nuodijamės nuolat, imuninė sistema nuolat tuos nuodus neutralizuoja visu pajėgumu, tokiu būdu prarasdama sugebėjimą reaguoti į išorinius pavojus, ji nusilpsta.

Jei ji stipri, jokios ligos žmogui nebaisios. Sveiko kūno nepuls ligos. Visi galime pragyventi  ilgą pilnavertį gyvenimą ir ramiai, be kančių palikti šį pasaulį. Sveikata – ir laimės, ir visų žmogaus galimybių pagrindas. Supratę savo kūno galimybes, žmonės pakyla gyvenimui net po sunkių ligų. Sveikata tai ligų nebuvimas. Tam reikia švaraus kūno ir švaraus proto, pozityvaus mąstymo, ir kiekvienas galim tai įtakoti. Būkime sveiki ..

Visi žinome, koks svarbus vanduo mūsų gyvenime. Svarbiausia vandens funkcija – gyvybės palaikymas. Tai gyvybės šaltinis mūsų organizmui. Gyvybė – ne kas kita, kaip skysčių judėjimas ląstelėse ir tarp jų. Man, kaip visada, nepakako tokio pasakymo ir pasidomėjau plačiau – kodėl

Pirmiausia, kad susidarytume pilną vaizdą, žvilgtelėkime į žmogaus kūno sandarą. Žmogus sudarytas iš skeleto – kaulų. Sausgyslėmis prie kaulų pritvirtinta sudėtinga raumenų sistema. Žmogaus kūne tėra apie 5 kg sausos substancijos. Vandens žmogaus organizme yra apie 80%. Įvairaus skysčio kūne yra nuo 30 iki 50 litrų. Gyslose yra 5 litrai kraujo, 2 litrai limfos.

Mūsų kūne taip pat yra 2,5 litro skrandžio sulčių, nuo 0,5 iki 2 litrų seilių, nuo 0,5 iki 1,5 tulžies, kasos sulčių – 0,7 litro, 3 litrai žarnyno sulčių, nuo 0,12 iki 0,2 litro galvos bei kaulų smegenų skysčio. Be to, yra skystis, kuriame plaukioja ląstelės ir skysčio pačiose ląstelėse. Tokio neląstelinio bei ląstelinio skysčio yra apie 28 litrus. Ta va, kokie mes “vandeningi” ..

Dabar trumpai apie kiekvieno organo sandarą ir apie tai,  kaip tie kūno skysčiai juda organizmu. Maždaug 77% smegenų – vanduo, 83% raumenų – taip pat vanduo, plaučių ir širdies – po 71%, ląstelių – 83%. Širdis, sverianti apie 350 gr, per dieną susitraukia apie 100 tūkstančių kartų. Per dieną širdis perpumpuoja nuo 13 iki 28 tūkstančių litrų kraujo. Kraujo kapiliarai sudaro šimtus tūkstančių kilometrų. Visam kraujo apytakos ratui reikia 23 sekundžių. Kraujas per tą laiką plaučiams atiduoda angliarūgštį, o pats prisipildo deguonies.

Kepenyse palieka hemoglobino skilimo produktus, o šie patenka į tulžį ir pasiima cholesteriną. Kraujas skinasi kelią per 2 600 000 inkstų nefronų-filtrų, o jo plazma sunkiasi per kapiliarų sieneles. Inkstų perfiltruotas kraujas teka toliau, jau be druskų ir apmirusių ląstelių. Žarnyno gaurenose kraujas dalyvauja nenutrūkstamoje baltymų, riebalų ir angliavandenių hidrolizėje, pasipildo maitinančiomis medžiagomis. Raumenyse jis atsikrato glikogeno ir apsirūpina pieno rūgštimi. Smegenys pagamina kaulų smegenų skystį. Į endokrinines liaukas jis atneša medžiagas hormonų statybai. 

Nors kraujo sudėtis kinta, bet jis išlieka chemiškai savitas, jo sudėtis priklauso nuo mitybos. Kraujas 10% tirštesnis už vandenį. Kraujo plazmoje yra apie 80% vandens ir tai padeda jai laisvai cirkuliuoti po visą kūną. Viską, ko reikia žmogaus kūno ląstelėms, parūpina plazma – maistą, dujas, druskas ir maisto medžiagas. Visi procesai organizme – ląstelių statyba, medžiagų įsisavinimas ir jų išskyrimas – vyksta plazmos dėka. Taigi, darom išvadą, kad gyvybė - tai skysčių judėjimas ląstelėse ir tarp jų. Iš to dar viena išvada: tam, kad tas judėjimas vyktų, mes turim nuolat pildyti skysčių atsargas, kad organizmas jo nepritūktų.

Tyrimai parodė, kad žmogus ramybės būsenoje vidutiniškoje temperatūroje išgarina per odą ir plaučius apie 300 gr skysčių. Esant fiziniam krūviui ir karštam orui, šis kiekis skaičiuojamas litrais. Vandens rezervą organizme galime papildyti tik reguliariai gerdami vandenį. Geriausiai tinka grynas, švarus vanduo. Visi kiti gėrimai neilgai užsilaiko organizme ir nespėja atlikti tų funkcijų, kurias atlieka grynas vanduo. Taip pat didžioji dalis nekokybiško vandens molekulių negali dalyvauti medžiagų apykaitoje, nes neatitinka organizmo ląstelių, į kurias turi prasiskverbti, membranų dydžio. O tai svarbu, nes vanduo gamina energiją ląstelių membranose.

Miesto vandentiekio vanduo savo transportavimo etapuose vamzdžiais, aukšto spaudimo siurblių pagalba, netenka beveik visų savo naudingų savybių. Taip pat pramoniniu būdu gaminami gėrimai yra netinkami organizmo skysčių balansui palaikyti, nes yra dehidratuojantys.Tuo tarpu polydžio, tirpsmo vanduo turi savybę valyti kraujagysles, limfą, kaulus, sąnarius ir sausgysles. Jis yra struktūrizuotas ir artimiausias žmogaus ląstelių skysčių sandarai. Naudingas ir natūraliai distiliuotas, krentantis iš dangaus (ne pramonės zonose) – lietaus vanduo. Vandens trūkumas gali būti pavojingas, sukelti dehidrataciją ir jos sukeliamas ligas.

Kaip rašo D.Petrauskaitė savo knygoje “Gydymas vandeniu” – ..”Visos sveikatos problemos kyla dėl klaidingo požiūrio: mes manome, jog pagrindinis energijos šaltinis yra maistas. Ir visai nesuvokiame, kad hidrolizės metu skaidomos medžiagos energiją gauna iš vandens. Vanduo – pagrindinis ląstelių energijos šaltinis. Todėl naudinga jį gerti prieš valgant. Vandens perteklius pašalinamas su šlapimu. Vanduo neužsilieka organizme taip, kaip maisto perteklius, kuris virsta riebalais “.

Nevardinsiu virš dvidešimties ligų sąrašo, kurias medikai pripažino kaip ilgalaikės dehidratacijos pasekmes. Svarbiausia, ką supratau – gryną, švarų vandenį visi turime gerti reguliariai tam, kad palaikytume optimalų organizmo darbą. Kada, kiek, kaip gerti vandenį? Bendros medikų rekomendacijos tokios:  maždaug 30 minučių prieš valgį ir visada, kai jaučiam troškulį.

Gerti vandenį turime reguliariai, pageidautina vienodais intervalais. Reikiamą kiekį, kuris kiekvienam individualus: nuo 2 iki 3 litrų per dieną. Apskaičiuota, kad 1kg svorio per dieną turi tekti 30ml vandens – tai nesunkiai galime kiekvienas pasiskaičiuoti. Na, o kokį vandenį – idealiausias tirpsmo vanduo (kaip jį pasigaminti, rašiau anksteniuose rašiniuose), šaltinio vanduo, žodžiu, kuo grynesnis, švarus. Gali būti ir iš butelių, bet patikimo tiekėjo, taip pat filtruotas. Ribotai ir paįvairinimui – distiliuotas, mineralinis.

Tiesiog kviečiu atkreipti į tai dėmesį, nes, pasirodo, vanduo – gyvybiškai mums visiems svarbus ir niekas jo pakeisti negali ..

Retas žmogus nesusiduria su šita problema. O ir matome akivaizdžiai: nutukusių žmonių vis daugėja. Kodėl? Ar tik dėl to, kad yra didžiulis maisto pasirinkimas ir mes tiesiog nekontroliuojam kiekio, ar yra kitokių priežasčių? Pasirodo, yra..

Pirmiausia išsiaiškinkime, kokia virškinimo sistemos funkcija ir kaip ji veikia. Pagrindinė virškinimo sistemos funkcija – aprūpinti organizmą jo funkcionavimui reikalingomis medžiagomis ir energija iš patenkančio maisto. Virškinimas prasideda burnos ertmėje, paskui maistas patenka į stemplę, toliau – į skrandį. Priklausomai nuo maisto rūšies, virškinimas vyksta nuo 2 iki 6 valandų. Virškinimui išskiriami fermentai, skrandžio sultys. Pirmą virškinimo valandą sekrecija stipri, vėliau ji silpnėja.

Galutinis virškinimas vyksta žarnyne, intensyviausias dvylikapirštėje žarnoje. Tulžies sultys- šarminės, tulžies per parą pagaminama nuo 0,5 iki 1,20 l . Toliau virškinama plonąjame žarnyne, kur vyksta rezorbcija, toliau – storajame žarnyne, kur yra žarnyno bakterijos. Irstant medžiagoms, susidaro ir kenksmingos medžiagos, jas nukenksminti yra kepenų funkcija. Kepenys taip pat gamina virškinimo fermentus, insuliną, dalyvauja detoksikaciniame procese, mineralinių medžiagų apykaitoje.

Šį netrumpą ir sudėtingą procesą aprašiau trumpai dėl to, kad suprastume, kaip tai veikia. Kad virškinimo sistema veiktų gerai, reikia suprasti, kaip teisingai maitintis ir neperkrauti jos. Pirmiausia – kiekis. Jis turi būti optimalus. Jau apie tai rašiau: ne daugiau dviejų rieškučių per vieną valgymą ir ne daugiau 400 gr – tai didžiausias sveiko skrandžio tūris. Jei kiekis didesnis, virškinimo sistema dirbs perkrovos režimu.

Pavalgius, bent dvi valandas, kai virškinimas intensyviausias, neužkandžiaukime, nes anksčiau suvalgytas maistas bus suvirškintas nepilnai. Neužgerkime maisto – tai skiedžia skrandžio sultis ir daro virškinimą paviršutinišką. Atsigerti galime prieš valgį arba valandą po valgio. Labai svarbu išlaikyti intervalus tarp valgymų. Nes daug žmonių valgo, kaip tam posakyje: tik vieną kartą per dieną, t.y., visą dieną ..

Turime valgyti atsižvelgdami į savo fizinį aktyvumą. Daugelis ligų kyla būtent dėl to, kad organizmas perdirba didžiulį maisto perteklių ir nuolat dirba perkrovos režimu. Kaip sakė P.Bregas – nė vienas iš gamtos tvarinių taip nesityčioja iš mitybos dėsnių ir nesimaitina taip nesantūriai, kaip žmogus. Pažeisdamas optimalios mitybos dėsnius, žmogus ardo save. Žmogų iš lėto žudo priešingi jo prigimčiai įpročiai. Nuolat valgant per daug, skrandis išsitempia ir virškina nepilnai, perteklius atsideda riebalų pavidalu. Tai tiek apie kiekį.

Bet.. yra dar viena nežaboto apetito priežastis – tai maisto kokybė. Valgydami nekokybišką maistą - neteisingai pagamintą, daug kartų apdorotą, su cheminiais priedais – mes ne tik apkrauname organizmą tokio maisto nukenksminimu, bet ir negauname naudingų organiškų medžiagų ir energijos. O kai maistas nekokybiškas, nesuteikia maistinių medžiagų ir energijos, tai nuolat norisi valgyti. Tame ir yra tų visų “E” pavojus..

Tai ne maistinės medžiagos, tai chemija, kuri naudojama skoniui pagerinti ir maisto galiojimo laikui pratęsti. Nuo to irgi tunkame, nes valgom nekokybišką balastą. Kokios cheminės sudėties maistą mes valgome, tokia bus ir mūsų kūno cheminė sudėtis, mūsų kraujo sudėtis. Visi neorganiniai cheminiai priedai – nuodai, kurie, patekę į mūsų kūną, ir prieš laiką mus sendina, ir susargdina. Todėl nežiūrėkime lengvabūdiškai į tuos priedus ir negalvokime, kad jei tai įdėta į maistą, tai tampa maistu. Gyvam organizmui naudingi tik organinės kilmės produktai.   

Ką gi daryti, jei jau turim tą viršsvorį? Pirmiausia pagalvokime, per kiek laiko priaugome tą svorį ir supraskime, kad kaip jis nepriaugo per trumpą laiką, taip ir nenukris per trumpą laiką. Nekurkime iliuzijų, kad, kaip daugelis apkūnių žmonių sako: jaučiuosi gerai, reiškia, viskas gerai. Tai iliuzija. Neapgaudinėkime savęs.  Anksčiau ar vėliau su viršsvoriu susiję organizmo sutrikimai, toksiškos medžiagos pradės ardyti organizmą. Kaip sakė P.Bregas: talija – mūsų gyvybės linija.. Geros sveikatos indikatorius yra normalus riebalinio audinio sluoksnis. Yra toks terminas – autointoksikacija – kai nuodijame save savo suvalgytu maistu. Daugelis žmonių sulaukia, kol su jais kažkas atsitiks ir tik tada pradeda veikti. Profilaktika tikrai geriau už gydymą..

Pirmiausia peržiūrėkime savo mitybos įpročius. Kiek valgome, kokios sudėties maistą valgome, kokie intervalai tarp valgymų. Pradžioje naudinga užsirašyti suvalgyto maisto kiekį ir atkreipti dėmesį į maisto kokybę ir sudėtį – taip aiškiau pamatysime tikrą padėtį. Ryžtingai meskime iš savo raciono maistą su daugeliu “E” priedų. Net jei neturime viršsvorio, supraskime, kad tie priedai – nuodai. Sunku dabar atrasti parduotuvėse maisto be tų priedų, bet jų yra – patvirtinu tai, nes pati tai ištyrinėjau.

Jei jau nepavyksta, tai bent jau su kuo mažesniu priedų kiekiu. Atsisakykime pusgaminių, dažniau gaminkime maistą namuose. Kai pradės tirpti svoris, išsivalys organizmas (nes riebalai – tai ir šlakai, nuodingos medžiagos), atgausime sugebėjimą suprasti, ko išties organizmui reikia, tuomet mityba bus sveikiausia. Sveikas organizmas pats “pasako”, ko jam šiuo metu trūksta. Ir, aišku, fizinis krūvis – tai labai svarbu. Nereikia rautis aktyviai sportuoti, stebėkime, koks krūvis malonus, patinka.. Fizioterapeutai itin pataria ilgesnius pasivaikščiojimus, nes ėjimo metu juda visi kūno raumenys.

Ir dar.. Kažkodėl visai nepelnytai yra nustumti į šalį dietologai.. ir visai be reikalo. Ir turint viršsvorį, ir sergant lėtinėmis ligomis jų konsultacija gali ne tik padėti pasiekti norimų rezultatų, bet ir išgelbėti gyvybę. Visi mes turime tik supaprastintas, primityvias žinias apie savo kūno funkcionavimą. Kadangi visi turim individualių organizmo ypatumų, tai ir funkcionuoja jie skirtingai. Visi turim skirtingą skrandžio sulčių rūgštingumą, hormonų, fermentų pusiausvyrą, paveldėtas savybes. Dietologas labai tiksliai nustatys nutukimo, organų funkcionavimo sutrikimų priežastis ir, teisingai parinkęs mitybos sistemą, padės greičiau atstatyti optimaliausią organizmo funkcionavimą. Toliau jau viskas priklausys nuo asmeninių pastangų .

Svarbiausia – nenuleiskime rankų, neapsileiskime, juk tai ne tik estetinė problema. H.Spenceris sakė: ” Sveikatos išsaugojimas yra kiekvieno žmogaus pareiga. Tik nedaugelis žino, kad yra toks dalykas, kaip fizinė moralė”. Aš tik pridursiu, kad bet kurios pastangos, siekiant sveikatos, atsiperka puikia savijauta ir išvaizda .. Juk sveikas žmogus – laimingas žmogus ..

Žolininkystė, liaudies medicina – labai įdomios, laiko patikrintos sritys. Vaistažolių cheminė sudėtis priimtiniausia, natūraliausia žmogui. Teisingai parinktos ir dozuojamos – be šalutinio poveikio. Sisteminė organizmo korekcija žolių, prieskonių mikrodozėmis stiprina organizmą ir apsaugo nuo ligų. Žolininkai pataria vaistažoles rinkti kuo toliau nuo miesto, augančias natūraliomis sąlygomis, užgrūdintas šalčiu, vėju, karščiu, sausra, tuomet jos turi geriausias gydomąsias savybes. Užaugintos namie ar sodo sąlygomis, gerai prižiūrimos vaistažolės bus daug silpnesnės. Galime naudoti ir vaistinėse parduodamas džiovintas vaistažoles.

Pagal farmakologinį veikimą vaistiniai augalai skirstomi į keletą grupių: 1) Gydantys širdies ir kraujagyslių ligas (pakalnutės stiebai ir lapai, gudobėlės žiedai ir vaisiai, gaisrena, sukatžolė);  2) Mažinantys kraujo spaudimą (aronijos ir šermukšnio vaisiai, krapų sėklos, valerijono šaknys ir šakniastiebiai);  3) Raminantys centrinę nervų sistemą (valerijono šaknys ir šakniastiebiai, jonažolė, raudonėlis, vingiorykštė, mėta, aguonų galvutės);  4) Nuskausminantys ir atpalaiduojantys spazmus (mėtos, drignės lapai, šaltalankio vaisiai, apynių vaisynas);  5) Gydantys kosulį (paprastasis čiobrelis, pelkinis gailis, raudonėlis, pušų pumpurai);  6) Stabdantys kraujavimą (dilgėlių lapai, kraujažolė, asiūkliai, takažolė).

Iš vaistažolių ruošiami nuovirai arba antpilai. Nuoviras ruošiamas taip: džiovintas žoleles, arba šaknis ar žievę suberiame į emaliuotą indą, užpilame šaltu vandeniu. Palaikome 1-2 valandas, po to lėtai paverdame 10-15 minučių. Paskui indą paliekame atvėsti ir nuovirą perkošiame. Antpilas ruošiamas taip: susmulkintas žoleles užplikome verdančiu vandeniu ir palaikome valandą, kol pritrauks, paskui nukošiame. Tiek nuovirą, tiek antpilą galima vartoti 2 paras. Nepatariama iškart išgerti daug, reikia gurkšnoti po truputį kelis kartus per dieną, prieš ar po valgio – priklausomai nuo vaistažolių.

Universalūs vaistažolių kursai: 1) Vaistažolės geriamos 25 dienas, 5 dienas pertrauka;  2) Vaistažolės geriamos 2-3 mėnesius, 10-14 dienų pertrauka. Trumpiausias kursas – savaitė, ilgiausias – metai, pusantrų. Juo ilgesnis kursas, tuo didesnė pertrauka. Vaistažoles reikia keisti, kad nepakenktume, kad organizmas negautų per daug medžiagų ir kad nepriprastų.

Stebėkime, ar vaistažolės nesukelia alerginių reakcijų – tuomet jų reikia atsisakyti. Sudėtinius receptus – iš kelių žolių – geriau gerti paruoštus žolininkų ar farmacininkų, kad sau nepakenktume, ir griežtai pagal nurodymus. Mikrodozėmis, po žiupsnelį, galime eksperimentuoti patys – tikrai nepakenksime. Geriau viena, dvi žolelės. Svarbi sąlyga – kaitalioti, daryti pertraukas.

Nepamirškime ir prieskonių, taip pat prieskoninių žalumynų. Tai labai efektyvūs virškinimo, medžiagų apykaitos stimuliatoriai. Čia, žinoma, vėl svarbus saikas. Tai imbiero šaknis, gvazdikas, kardamonas, kalendra, pipirai, garstyčios, cinamonas, muskato riešutas, kmynai, linų sėmenys, petražolė, pipirnė, rozmarinas, bazilikas, gelsvė, česnakai, svogūnai..  Ajurvedoje sakoma, kad labai nedideli druskos – geriau jūros – kiekiai padeda, kai pučia vidurius, taip pat valo burną, stimuliuoja virškinimo trakto sekreciją ir skatina virškinimą. 

Priminsiu ir 10 vaistažolių, kurias šiuolaikinė medicina vertina kaip skatinančias kepenų veiklą: margalapis margainis, vaistinė dirvuolė, pankolis, kiaulpienė, kraujažolė, rugiagėlė, gencijono šaknis, paprastoji širdažolė, šalavijas ir ajero šaknis. Arbatas su šiomis vaistažolėmis reikia gerti kiekvieną atskirai ir jokiu būdu nemaišyti vienos su kita ar visų kartu. Raminančios arbatos: iš citrininės melisos ir melisos, ir, aišku, iš jonažolės, kuri jau antikos laikais buvo vadinama “saulės šviesa sielai” .. Valančios organizmą vaistažolės: dilgelė, liepžiedžiai, aviečių lapai, beržų lapai, varnalėšos šaknys.

Pavasarį ar po ligų suaugę žmonės (tik ne vaikai ar paaugliai), kad atgautų jėgas, žvalumą ir sustiprintų organizmą, gali pagerti biostimuliatorių, kuriems priskiriami: ženšenis, eleuterokokas, gintaro rūgštis, žiedadulkės, bičių pienelis, bičių duona ir pikis. Bičių produktai – tik nealergiškiems. Teigiama, kad bičių duona ir žiedadulkės pašalina net nitratus iš organizmo. Geriam kartą per dieną, geriau ryte po valgio. Biostimuliatorius geriame ne mažiau kaip 3 valandas iki miego, kitaip sunkiai užmigsime. Kursas – nuo 2 savaičių iki 20 dienų, porą kartų į metus, kai jaučiamės pavargę ar profilaktiškai. 

Tiek tų mano žinių apie žolininkystę, už kurias esu labai dėkinga liaudies medicinos ir žolininkystės žinovui dėstytojui Romualdui Oginskiui . Tikiuosi, ir jums jos bus naudingos Būkime sveiki ir nepamirškime, kad geriausias vaistas nuo visų ligų – teisingas gyvenimo būdas . Ne kažkoks įmantrus ir ypatingas, o tiesiog teisingas .