Bal 15
2009

Visi mes esame linkę studijuoti tik tai, kas yra aplink mus – išorinę reiškinių pusę. Ir visi žinome, kad yra ir dvasinė gyvenimo pusė, jos dėsniai, kurie sunkiau suvokiami, pamatomi.. bet jie yra. Ateiname į šį pasaulį ne tik kurti materialinės gerovės, bet ir realizuoti savo dvasinį potencialą, praplėsti savo sąmonės ribas. Gyvename materialiame pasaulyje – o tai yra didelis išbandymas žmogaus dvasingumui. Neišgyvensime be maisto, drabužių, pastogės. Daug dirbame, kad tai turėtume ir net nesusimąstome, kad dvasinis darbas taip pat turėtų būti pastovus, toks pat savaime suprantamas, kaip maistas ar buitis. Materialūs dalykai turėtų būti priemonė išgyventi, o ne gyvenimo tikslas.

Šiandien daugelis iš mūsų esam panašūs į sraiges savo patogiuose namukuose, uždarytais langais ir durimis. Gyvename tik savo mažo egoistinio “aš” poreikiais. Laimės ieškome tik materialiuose dalykuose.. ir vis nusivyliame. Stengiamės sukurti kuo didesnį komfortą, skiriame tam daugybę laiko.. kol galiausiai tampame to patogumo vergais, nes turime prižiūrėti vis daugiau daiktų.. Turtingo, prabangaus gyvenimo idealas griauna mus ir paverčia tokio gyvenimo vergais. Gyvenam lyg kambarinės gėlės su visuomenės nubrėžtu siauru individualybės ratu, kurio peržengti labai nenorime.. o ir prisibijome.. O tame rate viskas apribota ir aišku: gimimas-augimas-mokslai-darbas-šeima-vaikai-karjera-namas-butas-baldai-skalbimo mašina-automobilis-televizorius-poilsis užsienyje-sodyba-anūkai-jubiliejai-poliklinika-ligos-pabaiga..

Kaip ir saugu, kai viskas nubrėžta, kai esam “kaip visi”. Bet.. dažnas anksčiau ar vėliau pajunta, kad “kažko” trūksta. O tas “kažkas” ir yra mūsų dvasios bandymas mus pažadinti. Kam? Dvasiniam augimui, savo unikalios asmenybės, savo galimybių atskleidimui. Juk dvasinės savybės neturi nieko bendro su egoizmu ar brangiais daiktais.  Dvasingumas – tai mūsų tikroji prigimtis, mūsų aukščiausios galimybės, dvasinis potencialas. Visi jį turime, tik dažnas nešiojamės jį giliai miegantį. Tuomet ir tampame lengvai valdomais ir tikime viskuo, ką mums sako ir priimame tai už gyvenimo tiesą. Bet tai ne mūsų tiesa. Tiesa – ne tik žodžiai, tai harmoningas egzistavimas visko, kas buvo, yra ir gali būti. Atitikimo tiesai kriterijai yra kiekviename iš mūsų. Jei mūsų dvasia miega, jų tiesiog negirdime.. Jau susitaikėme su tuo, kad net žmonėmis ar piliečiais vis rečiau esame vadinami – taip, tiesiog vartotojai ar rinkėjai, ar vidutiniai statistiniai.. ar šunauja..

Labai džiugu, kad vis daugiau žmonių girdi daugiau, nei jiems yra sakoma ir ieško savirealizacijos būdų. Gyvename labai įdomiu laikotarpiu, kai turime neribotas galimybes. Techninis progresas padarė didžiulį šuolį ir gerokai lenkia dvasinį. Tai žmogaus proto produktas, kuris jau gali jį patį pražudyti. Labai logiška, kad jei protu užaugome iki tokių technikos stebuklų, tai ir dvasiškai augti jau atėjo laikas. Kitaip kokia gi tų atradimų prasmė – ar ne tobulėjimas? Bet juk jis negali būti toks vienpusis – skiriantis žmones, skatinantis konkuruoti, turėti kuo daugiau daiktų – o ne vienijantis.

Turime valstybinę religiją, bažnyčią. Būtų idealu, jei tai būtų vieta, kur žmonės ateitų patarimo sunkiu gyvenimo periodu ir atsakymų į visus klausimus. Gaila, bet ši tokia svarbi sritis keičiasi labai lėtai ir serga visomis vartotojiškos visuomenės ligomis.. Labai gerai, kad ji yra, išlieka – juk turi būti moralės kriterijai ir tikrai yra šviesių žmonių, savo asmeniniu pavyzdžiu rodančių šviesiausias žmogaus savybes.. deja.. jų labai nedaug. Plačiąja prasme išlikę tik ritualai, dažniausiai atliekami mechaniškai, o žmogui ir toliau skiepijamas jo netobulumo, nepilnavertiškumo, amžino nusidėjelio, aukos ir kankinio vaidmuo. Gal dabar ir materializuojasi tas tūkstantmečius skiepijamas menkumas.. Manau, atėjo laikas pakelti akis į dangų ir pripažinti, kad esam Kūrėjo vaikai, kuris yra tobulas ir tikrai negalėjo sukurti mūsų menkomis kvailomis būtybėmis, juo labiau tokioms būtybėms duoti laisvą valią.. Kam? Kad mes viską sunaikintume? Nenorėčiau tikėti, kad gali būti toks Kūrėjo planas.. Esu tikra, kad Kūrėjas sukūrė kūrėjus, bedrakūrėjus, kuriems padovanojo Žemę jų kūrybai. Patys žmonės iš nežinojimo, o gal greičiausiai ir sąmoningai grupelė “gudručių” iškraipė visas sakralines tiesas. Būtų nuostabu, jei bažnyčia atgautų savo autoritetą ir taptų dvasinio atgimimo iniciatore.

Dabar gi žmogui, kuris ieško tikrų atsakymų į egzistencinius, dvasinius klausimus, dažnai belieka vienišo ieškotojo kelias su visais iš to išplaukiančiais pavojais. Netikrų pranašų, o ir žmonių, norinčių greito pelno ir pasinaudojančių žmonių patiklumu ir nestabilia dvasine būkle, yra labai daug. Na, bet kito kelio nėra. Jei norim “suvartoti” savo gyvenimą- galim gyventi taip, kaip mus programuoja vartotojiška visuomenė. Jei ieškom prasmės, kūrybiškumo, savo galimybių, savo dvasinio potencialo išraiškos- turim ieškoti. Tol, kol nesurasime.. Juk turim tam visą savo gyvenimą. Būdų – daugybė, tik reikia tai daryti labai sąmoningai, įsiklausant į save, į tą savo atitikimo tiesai kriterijų. Iš savo ir savo draugų, mokytojų patirties galiu pasakyti, kad svarbiausia – pasiryžimas permainoms ir tikėjimas savimi. Jei gyvenimas netenkina, jį būtina keisti, kitaip gyvensim pilkai ir nelaimingai. O dvasinis tobulėjimas visada naudingas pačiam tobulėjančiam, nes tai išlaisvina asmenybę nuo klaidingų, kartais absurdiškų įsitikinimų.. ir, aišku, iš to “laimime” įdomų, laimingą gyvenimą. Išties, tobulėjimui ribų nėra – atsakymai į rūpimus klausimus iškelia naujus klausimus.. ir tai labai įdomu ir praktiška – juk gerinam savo gyvenimą.. Ir kuo visuomenėje daugiau laimingų, pilnaverčių žmonių, tuo daugiau šansų sukurti teisingą, tikslingą valdymo sistemą ir laimingą visuomenę. Pilki žmonės kuria pilką gyvenimą.. Niekas mūsų nepažadins – pabusti turime kiekvienas asmeniškai :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Saviugda  


Bal 14
2009

Čia aš apie organizmo valymą. Tiek daug diskusijų ir ginčų apie tai. Pati sau taip pat ieškojau į tai atsakymų. Mūsų organizmas yra sudėtinga savireguliacinė sistema. Jei teikiame jam naudingų ir pakankamą kiekį maistinių medžiagų, tai turėtų funkcionuoti kaip laikrodukas. Kas gi trikdo jo darbą ir sąlygoja užterštumą, nuo kurio tunkame ar pradedame sirgti?

Ar išties maitinamės racionaliai ir sveikai? Tikrai ne. Pakankamai lengvabūdiškai žiūrime į mitybą, o ir maisto pramonė vis labiau chemizuojama. Sunku rasti produktų be cheminių priedų, mažai apdorotų. O ir valgome tikrai per daug, užkandžiaujame, o dar žalingi įpročiai, vaistai, nepakankamas judėjimas.. 

Taigi, ne tik pernelyg apkraunam organizmą, bet dar ir nekokybiškus produktus valgome. Organizmo užterštumo “indikatorius” – mūsų liežuvis. Jei iš ryto ant jo yra apnašų – tai signalas, kad organizmas užsiteršęs. Manau, pavalyti organizmą, daryti iškrovas tikrai naudinga – su tuo sutinka daugelis. Klausimas vienintelis – kokiu būdu.

Kadangi esame visi skirtingi ir kiekvienas turime įvairių asmeninių organizmo ypatumų, tai ir būdo, tinkančio visiems, tikrai nėra. Norėčiau pasidalinti tuo, ką pati išbandžiau ir parašyti žmonių atsiliepimus apie kai kuriuos organizmo valymo būdus.

Pirmiausia – fiziologiškiausias – badavimas. Daug kas, turbūt, yra skaitęs P.Brego knygą “Tobulumo formulė” apie badavimą. Jo sukurta sistema yra unikali, kiekvienam prieinama, labai nuosekliai išaiškinami virškinimo sistemos veikimo principai. Tas žodis “badavimas” tik atrodo gąsdinantis, iš tiesų tai labiausiai priimtinas gyvam organizmui apsivalymo būdas.

Tiesa, tinkantis ne visiems – jo negali praktikuoti lėtinėmis ir rimtomis ligomis sergantys žmonės – nebent su gydytojo priežiūra. Beje, kai kurios labai rimtos ligos su gydytojų priežiūra gydomos būtent badavimu. Taip pat žmonės, kurių organizmas labai užterštas – tuomet, pajudėjus taršalams, jaučiami sunkiai ištveriami galvos skausmai. Badavimas kartą į savaitę 24 valandas ir keliskart metuose ilgesni badavimai patikimai apsaugo organizmą nuo užsiteršimo. Čia, aišku, tiems, kuriems tinka.

Toks drastiškesnis, nepigus būdas – žarnyno valymas. Yra specialios tai atliekančios klinikos. Nuomonių už ir prieš – daugybė. Mano manymu, jei žmogui atrodo, kad tai padės ir turi tam lėšų – bandyti galima. Geriau, negu nieko. Tų klinikų gydytojai teisingai pabrėžia, kad vien mechaninis žarnyno išplovimas turės laikiną efektą. Tam, kad normalizuotųsi organizmo veikla, teks peržiūrėti savo mitybą, gyvenimo būdą ir juos koreguoti. Be asmeninių pastangų nieko nebus..

Yra monodietos, kurių pagalba galime puikiai pavalyti organizmą. Mono – tai reiškia, kad vieną dieną per savaitę visą dieną valgome vienos rūšies vaisius, uogas ar daržoves. Tarkim, obuolius, arba morkas – kas ką mėgsta. Vasarą labai naudingos agurkų monodietos, rudeniop – arbūzų. Pakankamai malonus ir lengvas būdas. 

Mūsų dietologijos dėstytoja siūlė dar ir tokį lengvą būdą – per delčią (nes tuomet lengviau atsikratome šlakų), ryte prieš valgį išgeriam aktyvuotos anglies tablečių. Dešimčiai kūno svorio kilogramų – viena anglies tabletė – tarkim, 60kg sveriančiam žmogui – 6 anglies tabletes. Geriame visas delčios dienas arba kelias - sprendžiame patys.

Yra dar ir pirtis, žoliniai preparatai, įvairūs organizmą valantys vandenys, kuriuos lengvai galime patys pasigaminti. Žolės – tai ir dilgelė, ir ugniažolė, ir imbiero šaknis – naudinga pagerti savaitę, tik ne gydomosiomis, o mikrodozėmis, po žiupsnelį žolių puodeliui verdančio vandens, iš ryto.

Valantį vandenį taip lengva pagaminti: tarkim, sidabrinį – įdedame išplautą didesnį sidabrinį dirbinį (be priedų – akmenukų) į švarų vandens ąsotėlį ir palaikome 12 valandų. Molio vanduo – į stiklinę vandens šaukštelį molio miltelių. Visas valančias arbatas ir vandenius geriame ryte, tuščiu skrandžiu, “alkanu” krauju – tuomet geriau įsisaviname. Nuolat jų gerti nereikia, kad organizmas neįprastų ir netinginiautų pats darbuotis.

Kažkam tai atrodo beprasmiškas dalykas. Kam to reikia, jei mūsų organizmas tokia unikali sistema? Bet.. pripažinkime, kad gyvename, daug negalvodami apie savo gyvenimo būdą ir maistą. Ką norime, tą valgome, kiek norime, kada norime.. judame, būname gamtoje taip pat nedaug, ilsimės ne visada tiek, kiek reikia.

Gaunasi, kad gyvename įtampos režime, kartais net pertempimo režime. O juk laimingo gyvenimo pagrindas – pirmiausia sveikata.  Kol esame jauni, dažniausiai organizmas pats puikiausiai išsivalo. Su amžiumi susidaro net nuodingų medžiagų sankaupos, kurių nematome, bet jos palengva gali nuodyti organizmą. Dar ir klaidingas požiūris, kad užsiteršę tik apkūnūs žmonės.. Man padarė įspūdį P.Brego aprašymas, kuriame jis pasakoja, kaip po daugybės sveiko gyvenimo būdo metų badaujant jo organizmas pašalino gyvsidabrio gumulėlį, kurio buvo vaistų sudėtyje, kuriuos jis gėrė vaikystėje.. 

Manau, turime daryti protingas profilaktikas savo kūnui – jis tikrai atsidėkos puikia sveikata. Kai jau jaučiame šlakų ir kitokių nuodingų medžiagų poveikį, pradedame sirgti.. Man priimtiniausi paprasti organizmo valymo būdai – juos ir taikau. Ir, aišku, maksimaliai sveikas gyvenimo būdas. O ką apie tai manote jūs? Gal žinote kitokių veiksmingų organizmo valymo būdų?



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Sveikata  


Bal 11
2009

Visos šventės, kurios suburia žmonės, man yra labai gražios. Koks nuostabus yra šeštadienio vakaras prieš Velykas, kai visa šeima sėdasi už stalo dažyti, marginti kiaušinių. Didžiausias džiaugsmas, žinoma, mažiesiems.. Margina susikaupę tuos sunkiai nulaikomus rankutėse ovaliukus.. tokie svarbūs pasijunta, prisidėdami prie Bendro Darbo :) . O ir suaugę užsikrečia tuo betarpiškumu.. Smagūs pokalbiai ir juokas.. Stalo, rankų, žandų išsiterliojimas dažais.. Toks nuostabus vienijantis bendrumo jausmas.. O kvapai, kvapai iš virtuvės, pasklidę po visus namus :) .. Nuostabi šventės nuojauta :) . Kaip gera, kai visi kartu, už vieno stalo :) ..

Lietuviams ši šventė buvo svarbi ne tik kaip religinė tradicija. Mūsų protėviams, kuriems Žemė teikė ir maistą, ir drabužį, ir medžiagą statyboms, namų apyvokos daiktams, pavasaris buvo sakralinis laikas. Todėl, nutirpus sniegui ir pasirodžius pirmąjai žolytei, jie šventė pavasario atėjimą. Be to, ir metų pradžia labai ilgai buvo švenčiama pavasarį. Įvedus krikščionybę, šis pavasario šventimas buvo susietas su Velykomis- Kristaus prisikėlimo švente. Velykas švenčiame pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, todėl pastovios dienos nėra (maždaug tarp kovo 22 ir balandžio 25 dienos).

Graži tradicija prieš Velykas susitvarkyti namus ir aplinką. Taip pat, žinoma, margučių dažymas, kurių spalvos, ornamentai taip pat turėjo savo prasmes. Margutis simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą ir vaisingumą. Tikėta, kad margučiai turi ypatingų galių – suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir nelaimių. Tvirčiausias kiaušinis buvo paliekamas nesuvalgytas iki sekančių Velykų ir naudojamas įvairioms apeigoms: užkalbėjimams, ligoms “atbaidyti”, arba užkasamas į pirmą ežią derlingumui užtikrinti. Taip pat stebuklingų galių buvo laikomi turintys ir velykinių kiaušinių lukštai.

Pirmoji Velykų diena – pusryčiai su šeima, margučių stiprumo išbandymas. Antroji skirta svečiuotis, susitikti su giminėmis ir draugais, keistis margučiais. Buvo ir trečioji Velykų diena, skirta žaidimams, ir ketvirtoji – ledų diena – tą dieną stengėsi nieko nedirbti, kad ledai javų neišmuštų ir perkūnija netrankytų..

Gražu, šilta ir gera, kad išliko tradicijos ir tokiu būdu prisiliečiam prie savo protėvių dvasios.. kad perduodame tai savo vaikams.. Linkiu Jums visiems tikro pavasarinio pabudimo, kuris visada pranoksta drąsiausius mūsų lūkesčius.. Jaukaus buvimo kartu, vienijančios širdžių šilumos.. Šypsokimės, kaip tos pirmos pavasarinės gėlės ir džiaukimės gyvenimu taip nuoširdžiai, kaip paukščiai, nuo ankstyvo ryto šlovinantys gyvenimą. Žiema pasitraukė ir džiaugsmingame pavasario čiulbėjime, čiurlenime, pumpurų sprogime bunda ir mūsų gražiausios viltys ir gerumo nuojauta :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Pamąstymai  


Bal 9
2009

Kodėl medikai alkoholikus vadina ligoniais? Pasirodo, įsitraukus į “saikingą”, bet pastovų alkoholio vartojimą, atsiranda ir fiziologinė priklausomybė. Alkoholis, kaip žinome, yra narkotinė medžiaga, nuo kurios vystosi priklausomybė. Fiziologinė priklausomybė nuo alkoholio išsivysto tada, kai alkoholis tampa neatsiejama organizmo medžiagų apykaitos dalimi. Yra fermentas – alkoholdehidrogenazė, skaidantis alkoholį. Jei alkoholį vartojam pastoviai, organizmas prisitaiko pastoviai, didesniais kiekiais apdoroti nuodus. Taigi, ir išskiria to fermento vis daugiau ir daugiau, kuris galiausiai tampa medžiagų apykaitos dalimi ir “reikalauja” alkoholio.. Prie psichologinės priklausomybės prisideda ir fiziologinė.

Visi girdėjom apie kai kurias rytiečių tautas, kurių organizmas genetiškai negamina alkoholio skaidančio fermento. Tose šalyse alkoholikai – retenybė, nes tų žmonių organizmas netoleruoja alkoholio ir net nuo nedidelio jo kiekio jie gali mirti. Žinome ir kitokius pavyzdžius – tautų, kurių organizmas lengvai toleruoja alkoholį. Tose šalyse alkoholizmas bujoja.. Taigi, ryšys akivaizdus.

Kelias nuo saikingo gėrimo – jei toks įmanomas – iki alkoholizmo labai nepastebimas ir greitas. Labiausiai nuo alkoholio kenčia smegenys. Pastoviai, nors ir nedideliais kiekiais geriant alkoholį, poveikis smegenims vis pražūtingesnis. Kaip rašė chirurgas akademikas F.Uglovas, alkoholikų smegenys žymiai mažesnės, susitraukusios, su grubiais anatominiais pažeidimais, be smegenų rievių. Smegenų struktūros pakitimai įvyksta jau po kelių metų alkoholio vartojimo. Ištisi smegenų plotai apmiršta, susitraukia, žmogus praranda sugebėjimą mąstyti, analizuoti, jo mąstymas pasidaro primityvus, instinktų lygmenyje. Pastovus alkoholio vartojimas paralyžuoja smegenų veiklos centrus, jo poveikis, kartą pavartojus, tęsiasi nuo 8 iki 20 dienų. Jei tai vyksta ilgą laiką, smegenų funkcijos neatsistato.. Ir visai nesvarbu, koks tai alkoholis – taurė vyno, alaus bokalas ar konjako taurelė. Bet.. juk nematom tų vidinių pokyčių, tai ir nebaisu..  

Nenoriu teisinti alkoholikų – tai, bet kokiu atveju, jų pačių pasirinkimas. Kaip sako – ne darbo invalidai, o savanoriai bepročiai.. Noriu tik pasakyti, kad informacijos trūkumas, o ir nenoras žinoti, lengvabūdiškas požiūris į šitą jau realią problemą (prisiminkim suvartojamo alkoholio kiekį per metus),  turi pražūtingas pasekmes. Ir, aišku, realų pavojų – juk tie žmonės – alkoholikai gyvena tarp mūsų, ir kuo jų bus daugiau, tuo didesnį pavojų jie kels. Jie dažnai gimdo ir nepilnaverčius vaikučius, kurių ateitis miglota.. Daug ką pasako ir nusikaltimų statistika – dauguma jų padaroma apsvaigus.

Na, o visuomenė tik smerkia ir atsiriboja, susiedama visą blogį tik su degradavusiais alkoholikais. Mes gi “saikingi”, mes geri.. O juk patys terminai: alkoholikas, girtuoklis, daug geriantis, saikingai geriantis – turi tik kiekybinį, o ne skirtumą iš esmės. Todėl ir pokyčiai smegenyse yra kiekybiniai, o ne kokybiniai, bet visiems vienodai pražūtingi. Alkoholizmas – tai veiksmas, bet koks alkoholio vartojimas, o ne vartojimo stadijos. Alkoholis – narkotinė medžiaga, turinti savo ypatumus ir tik detalėmis besiskirianti nuo kitų narkotikų. Lėtinis, buitinis alkoholizmas bet kurią akimirką gali peraugti į ligą, nuo kurios pasveikti nelabai realu, nes prarandamas sugebėjimas įvertinti savo būklę.. kuris gi alkoholikas pripažįsta savo ligą? O kai nepripažįsta, tai ir gydyti nėra ko.

Pripažinkim, kad mūsų visuomenė yra stipriai gerianti – tą rodo ir statistika.. Ar tai problema? Aš manau, kad taip. Labai trūksta valstybinio požiūrio į tai ir jaučiamas pelno siekimas ir pateisinimas bet kuria kaina ir bet kokiu būdu. Aš prisimenu savo močiutes – moteris, kurios nevartojo alkoholio, dabar tokių vis mažiau.. Moteriškas alkoholizmas ypač atgrasus.. vyrų taip pat.. Kelis kartus gyvenime po kelis metus gyvenau be alkoholio ir sulaukdavau nesupratimo, net smerkimo iš aplinkinių. Man tiesiog nepatiko gerti, nes blogai jaučiausi ir nuo nedidelių kiekių, o motyvacijos, informacijos nebuvo. Taigi, vėl įsitraukavau – kaip visi, “saikingai”.. Bet, matyt, to skaidančio fermento turiu nedaug, tai ir apsisprendžiau prieš kelis metus galutinai. Draugų ženkliai sumažėjo (matyt, “sugėrovai” buvo, o ne draugai). Pamačiau, kad be alkoholio žmonės nelabai ir moka bendrauti.. liūdna.. Viena jauna mergina, su kuria šita tema diskutavom, labai nuoširdžiai pasakė: “Aš taip negalėčiau, nes net tėvai (!) ar giminės nesuprastų, jei neišgerčiau per šventes”.. Ką čia bepridursi - veiksmingos alkoholinės programos.. Kažkada girtuoklis buvo retenybė, dabar retenybė – negeriantis žmogus.. “tobulėjam”..

Aš manau, kad alkoholis palengva naikina viską, kas gera. Jo paveikti, mūsų poelgiai ir sprendimai yra nenatūralūs, kartais ir absurdiški. Tam, kad pralinksmėtume ar atsipalaiduotume, nebūtina būti apdujus ar įkaušus. Ir ar tokioje būsenoje įmanoma suvokti tą atsipalaidavimą? Gal tiesiog norima atsijungti – tuomet gal sveikiau būtų pamiegoti? Ir nuo ko norim atsipalaiduoti? Nuo gyvenimo? Gal tada naudingiau peržiūrėti, nuo ko pavargstam ir pakoreguoti savo dienos grafiką? Jei jau atsipalaidavimą ar šventes siejam tik su alkoholiu – tai rimtas pavojaus signalas..  Nes džiaugtis galima tik šviesia galva, pilnai tą džiaugsmą suvokiant, tuomet jis išgyventas ir teikia pilnatvę. Pasilinksminimus apdujus pavadinčiau kvailiojimu sveikatos sąskaita.. ar verta? O laiką, atsilaisvinųsi nuo pagėrimų, pagirių, o ir lėšas galim panaudoti taip, kaip labiausiai to norim – juk visi turim pomėgių ir svajonių :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Sveikata  


Bal 7
2009

Šį kartą apžvelkime jau neatsiejama tapusią visuomenės gyvenimo dalį – alkoholį. Negimiau su nimbu ar visažinio kepurėle – alkoholio nevartoju tik ketvirtus metus, nes tiesiog pasirodė beprasmiškas tas “saikingas” gėrimas.. Nuo vaikystės, kaip ir dauguma iš mūsų, buvau ”pratinama” prie ”saikingo” alkoholio vartojimo vaizdų: baliai, šventės, jubiliejai, gimtadieniai, giminės suvažiavimai. Mums, vaikams, labai patikdavo tos šventės – suaugę tapdavo atlaidesni, linksmesni, o ir laisvės per tas šventes būdavo daugiau, nes suaugę buvo užsiėmę šventimu.. Taigi, toks mielas vaizdelis, susiejantis alkoholį su gerais dalykais.. Tai pavojinga programavimo forma, naudingesnė auklėjamoji priemonė būtų alkoholikas, gulintis baloje.. Taip daugelis esam programuojami nuo kūdikystės prie “saikingo” gėrimo – juk retoje šeimoje yra motyvuotai, sąmoningai negeriančių alkoholio žmonių. Dažniausiai tai ligoniai ar jau “metę” gerti. Visi kiti – “saikingi”, palaikantys kompaniją, lyg ir neverčiami, bet geriau, kad gertų, saugiau, kai visi vienodi.. Natūralu: juk žmones vienija bendra veikla..

Toks nekaltas programavimas vyksta ne tik namuose, bet ir žiniasklaidos pagalba. Juk gyvename vartotojiškoje visuomenėje ir rūpime jai tik tol, kol yra ką iš mūsų paimti..  Kai kam tai labai pelningas biznis, kurio atstovai ir formuoja mūsų nuomonę apie saikingą alkoholio vartojimą, apie stebuklingą socializuojantį (vienijantį?!) alkoholio poveikį. Nors ir apribota, bet visgi išlikusi alkoholio reklama, mitai apie kokybišką ir “nekenksmingą”, net naudingą brangų alkoholį.. Filmų herojai, visuomenės “grietinėlės” atstovai su grakščiomis alkoholio taurėmis.. Ir tai duoda aiškius rezultatus: jau dabar daugelis alkoholį laiko vieninteliu malonumu, būdu atsipalaiduoti.. Klaidingi įsitikinimai galų gale tampa gyvenimą valdančiomis programomis.

Daugelis vyresnių žmonių pasakys, kad tai rusai (tarybiniais laikais) mus įpratino svaigintis. Iš dalies taip, bet jau šitiek laiko esame nepriklausomi, ir kas gi trukdė atprasti nuo šito žalojančio įpročio?  Statistika rodo nerimą keliančius skaičius: alkoholizuojamės neįtikėtinais tempais.. Nustatyta, kad tauta degraduoja, kai vienam šalies gyventojui per metus tenka 8 litrai gryno suvartoto alkoholio. Jei prieš dešimtmetį šis skaičius jau buvo 11 litrų vienam gyventojui, tai dabar neoficialiai, puse lūpų, praslysta, kad jau siekiame 19 litrų ribą.. Gaunasi, kad sąmoningų, blaiviai mąstančių žmonių, nepadarius iš jų gero biznio, vartotojiškoje visuomenėje niekam nereikia.. Paskui baisimės girtų vairuotojų padarytais nusikaltimais, girtų, apsvaigusių žmonių padarytais nusikaltimais. Kratomės paskui tų visuomenės “atmatų”, ribojamės nuo jų. O juk jie mūsų piliečiai, išaugę, išugdyti ir suformuoti mūsų “vartotojai” – juk nesvarbu, ką jie vartoja.. tik atsakomybės už tai niekas neprisiima.  Pinigai, kaip sako biznieriai, nekvepia..  Patys kalti, alkoholikai, degradavę.. bet ar taip jau vien tik jie kalti?

Imu enciklopediją ir skaitau alkoholio aprašymą: organinis junginys, jo formulė.. Viskas. O tai, kas yra tiesa ir kas buvo ankstesnės laidos enciklopedijose – stebuklingai dingę. O dingo vienintelis svarbiausias sakinys – kad tai nuodas, jame nėra jokių maistinių ir naudingų žmogui medžiagų, tai narkotinė medžiaga, nuo kurios vystosi priklausomybė. Tokia maža paklaida-nutylėjimas taip stebuklingai keičia požiūrį.. Na, o nesuprasdami esmės, visada klysime. Ar galima saikingai nuodytis? Kaip pavadinti žmogų, kuris dar ir malonumą nuo nuodijimosi jaučia? O kur dar mitai apie alkoholio naudingumą? Lyginamasi į pietiečius ir nutylima, kad nuo alkoholio ten daugiausia alkoholikų, sergančių kepenų ciroze, o sveikesni ten ne geriantys, o daugiau valgantys šviežių daržovių ir vaisių žmonės. Tai programuojančios vartojimui alkoholinės programos, nuo kurių neturinčiam pilnos informacijos žmogui atsijungti sunku. Taip jis ir įtraukiamas.. O riba nuo “saikingumo” iki alkoholizmo labai plona: ne visi saikingai geriantys tampa alkoholikais, bet visi alkoholikai pradėjo būtent nuo saikingo gėrimo..

Nutylimi ir medikų daugybę metų daromi alkoholio poveikio tyrimai. Jie šiurpinantys: pasirodo, net ir nedidelės, bet pastovios alkoholio dozės ardo sveikatą ir nėra nė vieno organo, kuriam tai nekenktų. Labiausiai kenčia žmogaus smegenys: kiekviena didesnė alkoholio dozė prilyginama smegenų traumai pagal poveikio pasekmes. Ankstyva hipertonija, kraujagyslių ligos, širdies ritmo sutrikimai, kepenų, inkstų ligos, rizika susirgti vėžiu, diabetu, rūgštingumo padidėjimas, organizmo acidozė, virškinimo sutrikimai, nutukimas, psichozės.. ir dar daug daug ligų siejama būtent su alkoholio – nebūtinai didelėmis dozėmis, bet pastoviu vartojimu. “Nekalto” alkoholio nėra, net ir nedideli jo kiekiai anksčiau ar vėliau pradeda ardyti sveikatą.

Kad mano rašinys neatrodytų šališkas ar emocingas, noriu parodyti rusų mokslininko I.Pavlovo mokinio ir pasekėjo G.Šičko sudarytą priklausomybės susidarymo shemą, kurią jis suskirtstė į šešias pakopas: 1) Programa iš išorės – tėvai, mokykla, visuomenė ir informavimo priemonės;  2) Įsitraukimas į programą – pirmas žingsnis paprastai sunkus, atmetantis (pirma cigaretė ir pirmas stikliukas paprastai sukelia šleikštulį);  3) Įprotis – įprantama retkarčiais (šventės, progos) išgerti, parūkyti;  4) Poreikis – įprotis “ima” viršų, pradeda valdyti;  5) Poreikis tampa nuostata arba įsitikinimu, kuriems pajungiamas visas gyvenimas;  6) Pabaiga – čia G.Šičko turi omeny mirtį nuo išorinių programų, tapusių įsitikinimais, valdančiais gyvenimą, taip ir nepraregėjus..  Ši shema – ilgalaikių mokslinių tyrimų rezultatas ir taikoma ne tik degradavusiems žmonėms, ja parodomas kiekvieno žmogaus galimas kelias į priklausomybę, kuris, deja, visiems vienodas..

Pabaigai pacituosiu P.Brego žodžius: “Kūnas yra kvailas, ir jei žmogus nenaudoja savo proto savo gyvenimo valdymui, jį užvaldo instinktai ir refleksai. Dažniausiai žmonės ir gyvena fiziologiniais poreikiais, o protą naudoja tik tam, kad pateisintų sau ir kitiems tokį gyvenimo būdą. Nevaldantį savo gyvenimo žmogų lengvai valdo visi, kam tai naudinga”. Sakysit – esame laisvi ir galim pasirinkti.. bet jei pasirinkę jau neįsivaizduojame be to gyvenimo, reiškia, jau nesam laisvi – sutinkat? Nepamokslauju, tiesiog dalinuosi savo surinkta informacija ir kviečiu susimąstyti :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Sveikata  


Bal 6
2009

Visi esame sutikę gyvenime žmonių, kurie yra valdingi, visada “žino”, kaip turi elgtis kiti, neįsiklausydami į kito žmogaus poreikius. Jie tiesiog “žino”, kaip reikia, kaip turi būti ir reikalauja aklo paklusnumo. Pasipriešinimas kelia jiems susierzinimą, pyktį, net agresiją. Nelengva, jei pasirenkame gyvenimui tokį žmogų, bet ar tokie jau piktybiški jie “blogiukai”? Ar jų noras valdyti yra vidinės įtampos išraiška, ar nežabota energija ir veiklumas?

Yra žmonių, kuriems meilės išraiška – tai pančiai ir pareigos, kito žmogaus limitavimas ir ribojimas, jo valdymas. Tai neturi nieko bendro su dvasiniais ryšiais, besąlygiška meile ir partneryste. Toks savininkiškumas – žmogaus nebrandumo požymis, nemokėjimas kurti santykių. Negalima jausmo vadinti meile, jei norime kažko tik sau. Kiekvienas žmogus turi ir nusistato savo gyvenimo kriterijus, todėl keista reikalauti, kad jam būtų svarbesni kito žmogaus gyvenimo kriterijai, nors ir labai artimo. 

Noras “perauklėti” suaugusį žmogų kuria nesibaigiantį stresą. Pretenzijos ir reikalavimai visada kelia pasipriešinimą, o tai jau kova, nusivylimai ir nuolatinis susierzinimas.  Kiekvienas žmogus gali keistis tik pats to panorėjęs. Dėl elgesio, atsakomybės pasiskirstymo, šeimos ar asmeninių tikslų galime tik susitarti, o tam reikia labai konkrečiai šnekėtis ir derinti veiksmus. Kvaila gyventi kartu, kad darytume vienas kitą nelaimingais. Juk meilė dovanojama, o ne išmušama ar išreikalaujama..  Kodėl gi atsiduriame kartais tokiame “mūšio lauke”?

Pirmiausiai tai nenoras ar nesugebėjimas prieš kuriant rimtus santykius matyti tikrąsias žmogaus savybes. Arba tikimasi, kad žmogus pasikeis. O paskui jau turim, ką turim.. Žinoma, santykių pradžioje visi rodomės geresni, bet valdingo žmogaus spaudimo nepastebėti neįmanoma, nors pradžioje tai gali pasireikšti smulkmenose. Ambicingumas, valdingumas šeimoje – tai kančios kelias. Tokios emocijos iš esmės yra dvasiškai sužeisto ir silpno žmogaus poza, jo vidinės būsenos išraiška. Kuo žmogus jas audringiau išreiškia, tuo didesnę įtampą savyje jis nešiojasi. Nuolat įsitempęs žmogus tiesiog nemoka kitaip bendrauti, nes vidiniai konfliktai drasko jį.

Jeigu tie vidiniai konfliktai lieka neišspręsti (dažnai įsisenėję) , o juos lydinčios emocijos neišreikštos, neįsisąmonintos, tai jos ir toliau kelia dar didesnę įtampą ir kenčia nuo to artimiausi žmonės.. o ir pats žmogus.. Tai ir pasireiškia valdingumu, nuolatiniu susierzinimu, pykčiu. Žemindamas kitus, žmogus kompensuoja savo trūkumus. Tokiam žmogui sunku įtikti, nes dažnai jis ir pats nesupranta, ko nori, ir visas jo mąstymas pajungtas tik tam, kad pateisintų savo veiksmus ir reikalavimus.

Yra dar ir kitokie “valdantieji” – tai žmonės su viršininko, vadovo sindromu. Tai žmonės, užimantys vadovo pareigas, kurie, parėję namo, negali išjungti savyje “vadovo” ir toliau vadovauja namiškiams. Ir vienu, ir kitu atveju, dažnai “dėl šventos ramybės”, ar dėl charakterio subtilumų, ar dėl baimės pasipriešinti, pasakyti savo nuomonę, ar dėl neigiamos reakcijos baimės yra paklustama, nusileidžiama “vadovaujančiam”. O tai kelias į niekur ir kančios kelias paklususiam.

Tai nieko neišsprendžia, o tik pagilina neišsakytas nuoskaudas. Tokia būsena nusileidusiam kelia įtampą, nepasitenkinimą gyvenimu, kurie taip pat yra pavojingi, nes vieną dieną gali prasiveržti netikėčiausiomis formomis arba stumti į apatiją ar nuolatinę depresiją. Kuo daugiau iš žmogaus reikalaujama, tuo labiau jis yra stumiamas nuo reikalaujančio, todėl jis gali pradėti ieškoti ryšių ir paguodos už santuokos ribų, nes pavargsta nuo spaudimo. Arba pasinerti į nesibaigiančius darbus ar pomėgius, ar į žalingus įpročius..

Ką daryti, jei jau esame tokioje situacijoje? Paklususiam – atsitiesti ir suprasti, kad niekas negali žmogaus valdyti ar žeminti, jei pats to neleis. Kažkada padarytas pirmas žingsnis paklustant – suvokti, kad tai buvo leidimas valdyti. Suprasti, kad priėmus aukos poziciją, sunku išlikti savimi, asmenybe. Niekada nevėlu sustoti, ieškoti išeities. Jei yra vaikų – suprasti, kokį šeimos modelį jie mato..

Neišsprendus situacijos, prieštaravimų, susitaikymai arba prisitaikymai tėra ramybė prieš sekantį konfliktą. Aiškiai susitarti su linkusiu valdyti sutuoktiniu, nustatyti ribas, kurių peržengti nevalia. Kaip bebūtų keista – savo nusileidimu ir prisitaikymu tik gadinam “karžygį”, leisdami jam pasijusti teisiu. Nesitaikyti su valdomo padėtimi, nes tai yra iš esmės neteisinga. Vergas negali būti laimingas. Atsitiesti ir suvokti savo vertingumą.. visi esam lygūs ir verti laimingo gyvenimo.

Valdingą žmogų, kol netapo skriaudžiančiu ar nekenčiamu, norėtųsi pakviesti ramiai apsvarstyti savo gyvenimą ir tikslus. Galbūt, buvo gyvenime situacijų, kurios sužeidė, pasėjo nepasitikėjimą žmonėmis ir pyktį. Viskas šiam pasaulyje turi priežastis ir pasekmes. Kiekvieną akimirką galime pakreipti savo gyvenimą link harmonijos. Kad neturėtume blogų pasekmių, turime savo gyvenime sėti kuo daugiau harmonijos. Visi klystame ir būtina tai pripažinti, nes užsispyrus laikytis klaidos, atleiskit, neprotingumo požymis.

Visada yra būdai pakeisti savo klaidingus įsitikinimus, yra specialistai ir žmonės, galintys padėti rasti išeitį. Kai matome žmonėse gera, jie ir tampa mums geri, o jei nuolat ieškome trūkumų ir priekabių ir į žmogų žiūrim kaip į priešą, tai jis ir tampa realiu priešu. Kai neturime pretenzijų žmogui, nėra priežasties ant jo pykti. Viskas tampa labai paprasta ir lengva, kai suvokiame, kad negalime ir neturime keisti kitų žmonių: jie, kaip ir mes, yra ir bus tokie, kokie yra.

Jei norime būti laisvi, turime duoti laisvę kitiems būti laisviems – kito kelio nėra. Šeimos pagrindai – supratimas, sugebėjimas tartis ir susitarti, abipusė pagarba ir pagalba, dėmesys ir rūpestis. Mylėkime nuoširdžiai, besąlygiškai. Meilė nesupančioja ir nesuriša, ji suteikia sparnus :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Vyras ir moteris  


Bal 2
2009

Ne visiems pavyksta iš pirmo karto sukurti laimingą santuoką.. skiriasi žmonės. Kuria kitą santuoką, kurioje jau dažnai yra vaikučiai iš ankstesnės santuokos. Pradžioje viskas gražu, kartais per vaikučius ir suartėti lengviau.. Tai pradžioje, o paskui neretai visi geri norai atveda į mūšio lauką. Kas gi nutinka?

Gyvenime teko išgyventi tokią situaciją iš visų pusių, todėl padariau savo išvadas. O ir draugų patirtis rodo, kad tai sudėtingas klausimas. Santykių pradžioje, kaip jau rašiau, visi stengiamės rodyti geriausias savo savybes. Vaikučiai iš ankstesnės santuokos dar ir padeda užmegzti santykius – kuris tėvas ar mama neįvertins draugiško elgesio su savo vaiku? Banali, bet labai teisinga frazė: nori prisijaukinti liūtę – prisijaukink jos liūtuką.

Na, o paskui prasideda bendras gyvenimas. Ir be vaikų jis ne visiems pradžioje einasi sklandžiai. O čia išryškėja dar vienas keistas dalykas: dažnai dėl santykių nesklandumų nepasitenkinimas parodomas per vaiką. Kaip gi skaudžiau “įgelti” sutuoktiniui, jei ne per jo vaiką? Mamos ar tėvai gina savo vaiką, ir teisingai daro, vaikas čia niekuo dėtas, tai suaugusiųjų reikalai. Štai ir mūšio laukas, kur vaikas dėl suaugusiųjų nesusikalbėjimo, nesugebėjimo tartis, įvardinamas “blogiuku”, tampa savotišku žaibolaidžiu..

Suprantu, kad suaugę taip elgiasi ne iš piktos valios, o iš nežinojimo, o gal ir vedini ambicijų. Bet.. jie yra suaugę žmonės ir labai norėčiau kiekvieną, susidūrusį su tokia gyvenimo situacija, paskatinti pažiūrėti į viską vaiko akimis. Juk mamos ar tėvo pamiltas ir į šeimą atvestas žmogus vaikui yra visiškai svetimas žmogus. Jis jo nesirinko, šiltų jausmų jam nejaučia, tai mama ar tėtis myli šitą žmogų.

Suaugęs turėtų suprasti, kad pasirinko nelengvą uždavinį: jis ateina į jau susiformavusią mažą šeimą ir tam, kad santykiai būtų geri, jis turėtų harmoningai įsilieti į jau esančią šeimą, tartis, o ne stengtis įvesti savo tvarką – tuomet neišvengiamai prasidės konfliktai.. Kurti šeimą su žmogumi, kuris turi vaiką – labai atsakingas žingsnis ir prieš žengiant jį, reikėtų labai gerai apsvarstyti: ar sugebėsiu? Naivu tikėtis, kad viskas susiklostys savaime.

Reikia suprasti, kad vaikas yra išgyvenęs tėvų skyrybas, vaikui tai sunkus išgyvenimas, nes jis besąlygiškai myli abu tėvus. Todėl reikia ypatingo subtilumo, kad nesulaužytume jautrios, besiformuojančios vaiko psichikos ir nesužlugdytume pasitikėjimo suaugusiais. Svetimo žodis visada skaudžiau žeidžia, ir kuo blogiau elgsimės su vaiku, tuo labiau jis idealizuos kitą iš savo tėvų, gyvenantį atskirai. Arba pradės manipuliuoti situacija. Nepamirškime, kad vaikas – švarus popieriaus lapas ir svarbiausius, labiausiai valdančios jo gyvenimą nuostatos bus suformuotos šeimoje. Jei šeimoje vaikui blogai, sunku, jis ieškos paguodos už jos ribų. Taip formuojami “sunkūs” paaugliai.. Pabrėžiu – formuojami, nes tik suaugę atsakingi už savo vaikus.

Nelengva tema.. rašydama pati grįžau į vaikystės, paauglystės prisiminimus. Kartais nespėdavau reaguoti į tėvų gyvenimo peripetijas ir sunkumus, o ir nežinojau, kaip.. Sunkiausia buvo tai, kad šitame dideliame pasaulyje nebuvo mažos jaukios ramybės salelės, kurioje būčiau nuoširdžiai laukiama, kur jausčiausi saugiai. Suprantu, kad suaugę tiesiog gyveno savo gyvenimą, kaip mokėjo. Suprantu, kad stengėsi. Gyvenime taip pat mačiau daug pavyzdžių, kai žmonės sukuria darnias, draugiškas šeimas, kuriose vaikai neskirstomi į savus ir svetimus, kur visi mylimi ir svarbūs :) .. Visiems, kurie žengia tokį atsakingą žingsnį, noriu palinkėti stiprybės, kantrybės ir daug daug meilės savo širdyje: juk ją reiks dovanoti ne tik mylimam žmogui, bet ir mylimo žmogaus vaikui. Meilė ir nuoširdumas įveikia viską :) .



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Vaikai  


Bal 1
2009

Teigiama, kad yra ryšys: mimika – emocija ir atvirkščiai. Šypsotis patariama dažniau, kad sukeltume sau teigiamas emocijas. Žinoma, kad tai veikia, bet šiandien aš ne apie tai ir tikrai ne apie “budinčias” šypsenas, kurios daugiau į grimasas panašios ir sukelia tik atgrasumą..

Šiandien “oficiali” pokštų diena – balandžio pirmoji :) Sveikinu visus pokštautojus :) !! Ir noriu šiandien pasvarstyti apie nuoširdų, tikrą, tyrą džiaugsmą ir juoką. Kai nuoširdžiai juokiamės, aktyvuojamas visas organizmas, esame maksimaliai atsivėrę ir natūralūs. Tai tokia maloni ir lengva energija :) ..  Satyrikai ar kokios dirbtinės atpalaiduojančios priemonės sukelia laikiną euforiją, kuri greit praeina. Tikra džiaugsmo emocija kyla iš širdies, kartais spontaniškai, kartais ir ne laiku :) .. Visi esame buvę situacijose, kai juoką sukelia kitiems nejuokingos frazės ar žmonių veiksmai, kažkokios smulkmenos, kurios prajuokina iš širdies .. 

Arba džiaugsmas ir šypsena iki ausų, kai matome žaidžiančius vaikus, šėlstančius gyvūnus, kūdikio šypseną.. arba mylimo žmogaus veidą, arba seniai matyto draugo veidą.. Smagus draugų pokalbis, netikėta maloni staigmena :) . Prasiskleidęs ilgai lauktas žiedas, seniai matyta jūra ar kalnai, saulėlydis ar saulėtėkis, pažėręs danguje spalvų didybę, vaivorykštė po lietaus, debesų įmantriausia architektūra.. Aš apie šitą džiaugsmą ir šypsenas, ir juoką, kurie iš širdies, kurie sukuria ypatingą pakylėtą būseną ir smagų atsipalaidavimą.. tokiomis akimirkomis esame tikri :) .. Nuostabu :) !

Tikiuosi, ir jums sukels nuoširdžią šypseną mano užrašyti šeimos ir draugų vaikučių nuoširdūs pasisakymai, kai jie dar atviri, nepaliesti suaugusių rimtumo, tokio.. angeliško amžiaus :) :  Žilvinas žaidžia su metukų amžiaus Jurgute. Labai gerai sutaria ir pagaliau pareiškia: ” Jurga mano brolis !” :) ..    Donatui ne taip gerai sekėsi bendrauti su Greta (abiems po 3 metukus), jie vis susipešdavo, todėl jis padarė išvadą : ” Ji ne mergaitė, ji kareivis! ” :) …  

Donatas nustemba, po lietaus pamatęs pirmą kartą daugybę sliekų: “Mamyte, žiūrėk, kiek batų raištukų eina ” :) …    Dar didesnę nuostabą Donatui, tikram miesto vaikui,  sukelia pirmąkart gyvenime matyta kiaulė ir nežinodamas, kaip ją pavadinti, teištaria: “Žiūrėk, koks didelis triušis!” :) …    Žilvino klausia, kokioje gatvėje jis gyvena. Jis su nuostaba: ” Aš ne gatvėje gyvenu, o name.. ” :)  ..   

Gintarė džiaugsmingai praneša mamai: ” Aš sužinojau, kur Kalėdų Senelis gyvena!” “Kur gi?”- klausia mama. “Kinijoje, nes ant visų kalėdinių dovanų užrašyta “made in China” – atsako Gintarė :) …    Donatas, ilgai žaidęs pajūryje su smėliu ir kastuvėliu, išrandą žodį: “Čia ne kastuvėlis, o kapstasmėlis! ” :) ..    Kamilė močiutei: ” Aš pažaisiu, o tu, močiute, eik, valgyt pavirk.. ” :) ..   

Žilvinas kieme rado vabaliuką: “Einu, seneliui parodysiu”. Po kiek laiko klausiu:” Ar parodei seneliui vabaliuką?” “Taip, – atsako Žilvinas- senelis vabaliukui labai patiko” :) …    Kamilė samprotauja: “Aš negaliu su šita dantų pasta valyti dantukų. Žiūrėk, čia nupieštos uogytės, o kas gi su uogiene dantis valo ?! ” :) ..

Kokie jie nuostabūs – mūsų vaikučiai :) .. Tikiuosi, ir jus pralinksmino :) . Juokimės į sveikatą.. O gal ir jūs parašysite savo mažųjų samprotavimus? Ar kokį smagų įvykį? Būtų smagu :) .. Linksmos visiems pokštų dienos!



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Vaikai  


Newer Entries »