ruvi

Pirmą kartą šitą sakinį perskaičiau E. ir N. Rerichų darbuose. Jis man sukėlė didžiulį pasipriešinimą ir abejones. Buvau pradedančioji savęs ieškotoja ir dvasingumas man pradžioje siejosi su gerais darbais ir materialių vertybių neigimu. Vienpusiškumas stabdo, todėl, norėdama išsiaiškinti viską iki galo, turėjau visapusiškai išnagrinėti ir materialiąją pusę. Taip pat sėkmės paslaptis – kodėl tai veikla, tuomet man buvo neaišku.. Rodėsi, geras žmogus – automatiškai laimingas ..

Šis pasaulis yra dualus – kiekvienas reiškinys turi dvi puses. Kaip mes įpratę vardinti – gėris ir blogis. Priešybių vienybė.. Žmogus taip pat yra savotiška priešybė: turi ir fizinį kūną, ir dvasinį pradą. Dvasinis pradas – tai mūsų aukščiausias, kūrybinis potencialas, bet.. kad gyvuotų mūsų fizinis kūnas, turime jį maitinti, aprengti, turėti būstą, žodžiu, pasirūpinti materialiomis fizinio kūno reikmėmis. Tai ir įneša daugiausia sumaišties į dvasinių vertybių suvokimą..

Kodėl atsiranda tas prieštaravimas, kad viskas, kas materialu – blogai, o tai, kas dvasinga, jau savaime tą materialumą neigia? Pasirodo, tai natūralus mūsų vidinis pasipriešinimas, nes, sutikim – žmonės dažnai materialius dalykus iškelia kaip pagrindinę gyvenimo siekiamybę. Visapusišką harmoniją įneša suvokimas, kad materialios vertybės yra priemonė išgyventi, o ne tikslas. Kolkas, kaip matome, šioje srityje visiškas chaosas ir sėkmingą žmogų tapatiname dažniausiai tik su turtais..

Ir, kaip dažniausiai matome, tai atneša gal daugiau laisvės materialia prasme, gal daugiau bėgimo, bet ramybės ir pilnatvės tikrai ne.. Tai yra didžioji žmonių iliuzija ir nusivylimo šaltinis. Todėl ir atsirado posakiai, kad laimingas ne tas, kuris turi, o tas, kuriam užtenka, kad visų pasaulio turtų neturėsi niekada.. Bet.. tai kaip savotiška priklausomybė, kuri lyg ir duoda apčiuopiamus rezultatus, bet galų gale patį žmogų ir suvartoja..

Va čia ir prieinam prie tos efektyvios veiklos ir sėkmės. Kas yra sėkmė? Kai esame laimingi, pasiekiame savo tikslų, gyvenimo pilnatvę. Efektyvi veikla padeda visa tai įgyvendinti. Tai tikslinga, kryptinga veikla. Viskas kaip ir aišku, bet kodėl tada taip nelengva apčiuopti tą sėkmę? Čia vėl įterpsiu Rerichų mintį : dvasingumas turi būti praktiškas. Jei naudojame SAVO dvasinį potencialą ir maksimaliai save per jį išreiškiame, esame ir sėkmingi, ir laimingi.

Kai tik ateina suvokimas, kad viskas yra mumyse ir pasikliaujam savo intuicija, tik tada suprantam savo tikruosius tikslus, savo tikrąjį pašaukimą, aukščiausias galimybes. Labai daug žmonių šitas galimybes suveda į materialių dalykų siekimą, todėl dažnai nusivylia. Dažnai matome, kai, pasiekę visas įmanomas gėrybes, žmonės intuityviai pradeda ieškoti dvasinių vertybių. Todėl, kad viskas pasiekta valios pastangomis ir laimės, pilnatvės, deja, neatneša..

Efektyvi veikla, atnešanti sėkmę, gali būti tik iš gilios vidinės motyvacijos, niekieno neįtakota ir neprimesta. Tokia asmeninė motyvacija yra stipriausia ir teisingiausia kiekvienam žmogui, atnešanti neįtikėtinas galimybes saviraiškai, laimės ir lengvumo pojūtį. O dabar pagalvokime, ar tikslai, kurių siekia dauguma žmonių, tikrai yra jų tikslai? Ar visi juos turi? O kai neteisingi gyvenimo motyvai arba jų nėra, nieko žmogaus gyvenime negali būti teisinga. Nežinau, kodėl, bet uždavus klausimą apie gyvenimo tikslą, daugelis žmonių sutrinka..

Galbūt, per daug viską suvedam į materialumą. Galbūt, niekada ir nesusimąstom apie saviraišką ir tikslus. O gal tas neįpareigojantis primestas gyvenimas yra tiesiog saugus ir patogus? Gal taip mus išmokė ir nemokam kitaip? Ilgesingai nužvelgiam laimingus žmones ir pagalvojam: pasisekė.. bet juk nieko savaime šiame pasaulyje nevyksta.

Esame gimę veiklai, saviraiškai, džiaugsmui. Galime susikurti ir turėti gyvenime viską, ko labiausiai trokštame. Bet.. tam turime būti aktyvumo “režime”, o ne tingaus snūduriavimo būsenoje. Turime žinoti, ko siekiame, suprasti savo tikruosius tikslus. Tas troškimas turi būti toks veržlus, kad susilietų su pasaulio kūrybine energija. Kai išnaudojame savo aukščiausią dvasinį potencialą, visas gyvenimas tampa sėkminga efektyvi veikla ..

Būna kartais gyvenime situacijų, kai turim kažko paklausti ar paprašyti. Ir.. niekaip. Paprastas klausimas, prašymas, patikslinimas įneštų aiškumą, nurodytų tolimesnę kryptį, bet padaryti to nesiryžtame. Paskui narpliojamės abejonėse, savigraužoje, darome prielaidas.. kai sprendimas, rodos, labai paprastas – klausimas arba prašymas. Suprantama, aš nekalbu apie kraštutinumus – klausimus apie nieką ar įprotį prašymu permesti tai, ką galima atlikti pačiam, ant kito žmogaus pečių. Aš apie situacijas, kai klausimas ar prašymas gali iš esmės pagerinti situaciją, bet to daryti nedrįstame. Kodėl?

Mums kažkodėl įskiepyta, kad prašymas žemina, kad klausdami atrodysime kvailai, kad nepatogu trukdyti klausimais ar prašymais.. Bijome būti nesuprasti, pažeminti, apsijuokti.. Bijome neigiamo atsakymo. Nežinome, kaip prašyti ar klausti, bijome būti atstumti, arba pasirodyti bejėgiai. Kiekvienas prisimename gyvenime bent keletą situacijų, kai laiku neužduotas klausimas ar neišsakytas prašymas ilgam atimdavo ramybę.. Rodos, taip paprasta, bet.. sunku..

Pasirodo ( kaip ir visada), visi apribojimai ir baimės – tik mūsų galvose. Supratę tai, pasijusime žymiai laisviau ir turėsime daugiau laisvės pasiekti savo tikslų. Tiesa yra ta, kad dauguma žmonių yra pasiryžę padėti ir mielai padeda ir atsako į klausimus – tereikia paprašyti ar paklausti. Žinoma, klausdami ar prašydami turime būti pasiryžę priimti ir neigiamą atsakymą, bet.. to jokiu būdu nesurišti su savęs vertinimu. Tiesiog.. žmogus turi tokią teisę, o mes ir tokiu atveju pasijusime geriau, nes pabandėme ir nereiks paskui fantazuoti: o va galėjau paklausti, tada, galbūt.. Neigiamas atsakymas neturi nieko bendro su mūsų savimone ar vertingumu. Tai tiesiog neigiamas atsakymas, atkritęs variantas..

Prašyti, pasirodo, galima visko: pagalbos, paslaugos, daugiau ar mažiau darbo, didesnio atlyginimo, paaukštinimo, atostogų, veiklos pokyčių, pertraukų.. Galime prašyti kažką paskolinti, pabūti su vaikais, padėti susitvarkyti, kažką išmokyti, suremontuoti.. Taip pat asmeniško paaiškinimo, supratimo, atlaidumo, savarankiškumo, laiko, artumo, dėmesio, švelnumo..

Ir tai tikrai nėra žeminimasis, tai yra savo pozicijos išsakymo forma, nes daugelis žmonių net nenutuokia, kas mums gali būti svarbu. Lygiai taip pat ir patys turime būti pasiruošę klausimams ir atviriems atsakymams.. Labai svarbi užduodamo klausimo ar prašymo forma. Ji turi būti geranoriška, be užuominų į pretenzijas ar priekaištus. Į geranoriškumą atsiliepia tikrai kiekvienas žmogus .. Jei nesiryžtame tiesiai klausti ar prašyti, rašykime laišką, žinutę.. žinoma, geranoriška forma ..

Laiku užduotas klausimas ar prašymas gali ne tik išsklaidyti varginančias abejones, bet ir stebuklingai pakeisti gyvenimą. Tikrai bus mažiau nusivylimų bendraujant, daugiau savitarpio supratimo, geresni santykiai šeimoje, mažiau kančių ir savigraužos, artimesnis bendradarbiavimas, našesnis kolektyvinis darbas, naudingi patarimai ir pagalba, naujos galimybės, platesnės perspektyvos.

Taigi, nebijokime – klauskime, prašykime, jei reikia – veikla nugali baimę. Laimėsime aiškumą, tikrumą, pasitikėjimą, kryptį tolimesniems veiksmams. Klausdami parodome savo atvirumą , pasiryžimą pokyčiams, smalsumą naujovėms. Prašydami – pasitikėjimą žmogumi, kurio prašome, sugebėjimą ieškoti sprendimų variantų. Nesėkmė yra tik tai, ko nesiryžome atlikti .. Veikime ..

Keistas klausimas, bet man būtent taip susiformavo pavadinimas šitai temai. Ne apie kalbų mokėjimą ar taisyklingą kalbėjimą noriu pasvarstyti. Apie tai, kaip sugebėjimas tiksliai išreikšti tai, ką norime pasakyti, įtakoja mūsų bendravimą. Kalba yra bendravimo priemonė, būdas pasakyti savo nuomonę, savo poziciją. Ar visada žodžiais pasakome tai, ką iš tiesų norime pasakyti ir ar kartais žodžiai nėra tiesiog mūsų vidinės būsenos išraiška?

Visi esam susidūrę su situacijomis gyvenime, kai žmonės pratrūksta pykčiu ar net agresija netikėtose situacijose ir vietose, ar atsako šiurkščiai į paprastus klausimus – rodos, visai be priežasties.. Arba, kas pasitaiko rečiau – yra geranoriški, optimistiški, kaip mes įvardinam – draugiški, šviesūs . Ir gali sakyti tuos pačius žodžius, bet jie įgauna kitą prasmę ir sukuria kitokią nuotaiką.

Dažnai kažkodėl nesakome tiesiai žmogui, ką norime konkrečiai pasakyti, o kalbame užuolankomis, užuominomis, arba tylime ir laukiame, kol susiprotės, ko mes norime. Ir.. pykstame, jei nesupranta. Na, bet jei įsigilinsim – kaip žmogus gali susiprotėti, jei jam tiesiai nepasakysime esmės? “Susiprotės” yra prielaida. Kalba yra bendravimo priemonė ir jei kalbame užuominomis arba ne iš esmės, žmonės gali niekada nesuprasti, ką iš tikrųjų norime pasakyti ar jaučiame.

Bandyti suprasti ar suprasti žmogų galime tik tada, kai jis atviru tekstu kalba apie tai, kas jam rūpi, ką jis nori pasakyti. Indėnai sakydavo, kad suprasti žmogų iki galo galima tik pragyvenus jo gyvenimą.. Net jei kalbame apie savo išgyvenimus ar lūkesčius atvirai, nėra garantijos, kad būsime suprasti būtent taip, kaip to tikimės. Visi esame skirtingi ir kartais požiūris į vieną ir tą patį reiškinį gali būti visiškai skirtingas. Arba.. galime kalbėti apie tą patį reiškinį, bet kitais žodžiais, ar “iš kitos pusės”, t.y., nesusikalbam ..

Galime tokiu atveju užsidaryti savyje, įsižeisti ir.. nešiotis savyje nuoskaudas, kurios kels įtampą ir įtakos tolimesnį bendravimą. Jei tai artimas žmogus, tos nuoskaudos gali kauptis ir apkartinti ne tik bendrą gyvenimą, bet ir bendravimą su aplinkiniais, nes slopinti įtampą sunku. Kiekviena neišspręsta situacija nuolat plauks į paviršių. Ji būtinai prasiverš, gal ir ne laiku ir ne vietoje, ir gal visai ant niekuo dėto žmogaus.. Galime tapti niūriais, o to priežastis – keliantis įtampą nesusikalbėjimas.

Ką gi daryti, jei jau apima toks jausmas, kad niekas nesupranta? Išsiaiškinti priežastį – jų gali būti įvairių. Į tai jau žiūrėjome iš įvairių taškų, negatyvumas yra labai daugialypis. Bet.. pirmiausia susimąstykime, ar aiškiai ir tiesiai išsakome savo nuomonę, ar apskritai ją pasakome. Ar tikrai suprantam, ko norim. Toliau – ar girdim, ką kitas žmogus sako, ar suprantam. Ar norim suprasti, ar tiesiog principingai įrodinėjam savo tiesą. Kai stengiamės kažką žūt būt įrodyti, negirdime pašnekovo, be to, bet kokią nuomonę galima argumentuotai įrodyti, todėl bet koks ginčas yra beprasmiškas. Nuomonių išsakymui yra diskusijos.

Žiūrime, koks pokalbio tikslas. Jei norime įrodyti savo nuomonę, galim ginčytis, bet turim suprasti, kad šitas procesas pabaigos neturės. Jei norime surasti bendrą sprendimą ar optimalų sprendimą, turim susitarti. Tokiu atveju ambicijas į šoną ir ieškom to, kas jungia, dėl ko galime susitarti, diskutuoti, kas labiausiai abiems priimtina, o ne gilinti tai, kas skiria ar priešina. Tuomet tai bus bendras susitarimas, kurį, reikalui esant, galima ir koreguoti, t.y., toliau tartis.

Labai svarbus dalykas – nesileisti įtraukiamiems emocijų. Veikiami emocijų, galim priimti karštligiškus sprendimus. Jei pokalbio metu susierzinam, reikia atvirai apie tai pasakyti ir atidėti pokalbį. Emocijos visada atitraukia nuo esmės, pradedam traukti argumentus iš praeities, įžeidinėti, kaltinti, reikšti pretenzijas. Jei norim susitarti, turim kalbėti iš esmės apie reikalą, kurį aptarinėjame.

Jei norime nuoširdžių, atvirų santykių, turime būti atviri ir nuoširdūs – tuomet bendravimas pasidaro paprastas ir artimas. Nelieka neišsakytų nuoskaudų ir nutylėjimų, manipuliavimo, pretenzijų ir nesusikalbėjimų. Visi norime gerų draugų, supratingų mylimųjų, nuoširdaus bendravimo. Bet.. ar mokame patys būti draugais, suprasti, įsiklausyti? Ar mokame aiškiai ir tiesiai pasakyti, ko tikimės, ar mokame išklausyti? Kartais per ambicijas ar nemokėjimą kalbėtis užsidarom, net pasijuntame nelaimingi, o sprendimas gali būti labai paprastas – atviras ir nuoširdus pokalbis ..

Pozityvumui, džiaugsmui, esamojo laiko suvokimui yra stipri atsvara ir priešingybė – negatyvumas. Tam, kad būtų visiškas aiškumas, turime suprasti ir priešingą laimės būsenai energiją. Tai, kas mus stabdo, riboja ir kas sunkiai atsekama. Na, rodos, nuotaika prasta, nėra ūpo – kas čia tokio, juk negalime būti nuolat pakilios būsenos. Žinoma, negalime, bet yra esminis skirtumas – adekvati reakcija ar nuolatinis niūrumas ir negatyvumas.

Tokią būseną gali sukelti paprasčiausias nuovargis dėl įvairių priežasčių – emocinis, fizinis persitempimas. Tai pat ilgalaikė neišspręsta, slegianti situacija. Tuomet pasidarom priekabūs, linkę į konfliktus, įžeidūs, arba, atvirkščiai – apatiški, abejingi. Pirmu atveju reikėtų tiesiog skirti laiko pilnaverčiam poilsiui, antru – neatidėliotinai ieškoti būdų išspręsti kankinančią situaciją. Kiekvienoje situacijoje yra išeitis, dažnai ir kelios. Gerai pagalvojus, galime išspręsti viską ir įtampos šaltinis stebuklingai pradingsta – vėl pasijuntame laisvi, atviri gyvenimui, kūrybiški.

Atsekti tą negatyvumo šaltinį pakankamai lengva – tai situacija, sukelianti daugiausia negatyvių išgyvenimų ir nuolat besisukanti mintyse. Nesibaigiančiu minčių gromulavimu ir nerimu tikrai nieko nepakeisim, tik kankinsimės. Ir į gyvenimą žiūrėsime per negatyvumo prizmę: niekas mūsų nedžiugins, kas gyvenime bevyktų.. Visi žinome, kad mūsų vidinė būsena įtakoja mūsų gyvenimą. Daugelis žmonių nesiryžta “judinti” tos srities, kuri sukelia nemalonius išgyvenimus, nes tiesiog bijo. Čia tikra tik viena: tik išsprendę ją, pasijusime gerai. Galime įsivaizduoti palyginimui, kokį pajustume palengvėjimą, nuėję pas stomatologą, vietoj to, kad kentėtume dantų skausmą ..

Pozityvumas plečia mūsų galimybes, dovanoja gyvenimo džiaugsmą. Pesimizmas, atvirkščiai – riboja ir daro niūriais. Jei neišsprendžiame įtampos keliančių problemų, įtampą nuolat nešiojamės savyje ir negatyvumas, pesimizmas tiesiog tampa blogu įpročiu. Pirmiausia, prarandame pasitikėjimą, tikėjimą savimi – tai didžiulis apribojimas gyvenime. Tuomet nedrįstame pasinaudoti gyvenimo siūlomis galimybėmis, įtariai žiūrime į permainas. Pasidarome bailūs ir įtarūs. Dar vienas svarbus apribojimas – nesugebėjimas nusiraminti. Būdami negatyvioje energijoje, esame įtampoje. Galim stengtis jaustis gerai, bet realiai gerai nesijaučiam. Nuolat nerimaujame, nes jaučiamės arba kalti, arba nepilnaverčiai. Tokia būsena blokuoja proto ramybę.

Negatyvi būsena taip pat riboja ir mūsų sugebėjimą mylėti. Norėtume išreikšti meilę, duoti jos daugiau, bet pretenzijos, įžeidumas, kartais ir cinizmas riboja. Nėra polėkio, lengvumo, nes iš mylimo žmogaus tikimės per daug, o jam turime tik nesibaigiančius priekaištus.. Žinoma, tai apsunkina bendravimą. Negatyvumas taip pat apriboja ir sugebėjimą džiaugtis, būti nuoširdžiu. Džiaugsmas tampa lyg blankūs blykstelėjimai, vyrauja kritiškumas, pesimizmas, pereinantis į depresyvias būsenas. Pilka, nuobodu, o žmogus jaučiasi vargšas nelaimingas..

Svarbiausias ir pavojingiausias negatyvumo poveikis – jis atkerta žmogų nuo jo vidinės stiprybės, padaro priklausomu nuo išorinių pokyčių ir aplinkinių žmonių. Vis laukiama, kad kažkas ateis, viską pakeis, kažkas pralinksmins, padarys laimingu.. Žmogus tampa dvasiškai silpnas.. Negatyvi būsena daro gyvenimą labai sudėtingą, nenuspėjamą, be krypties, nes vieninintelė neigiama reakcija gali sulaužyti likimą.. Tai padaro gyvenimą beviltišku, nes labai daug tikimės iš aplinkos ir kai ji neatitinka mūsų pretenzijų, niūriai konstatuojam: niekas manęs nesupranta.. Nerealu tikėtis aplinkinių supratimo, kai žmogus pats savęs nesupranta..

Pesimistiškos būsenos turi tokią gausybę nenuspėjamo, netikėto elgesio, poelgių paletę.. ir, aišku, darbo ir analizės specialistams. Visos neigiamos pasekmės gyvenime turi aiškią priežastį – negatyvų mąstymą. Toks mąstymas sąlygoja daugybę nuostatų ir apribojimų. Pozityvumas, atvirkščiai, praplečia žmogaus galimybes, daro jį kūrybišką, laisvą, entuziastingą ir dvasiškai stiprų. Tai labai stipri ašis gyvenime, suteikianti galimybę nesiblaškyti ir kurti sąmoningai laimingą gyvenimą.

Jei jaučiame, kad pesimizmo daugiau gyvenime ar jau žiūrime į pasaulį per negatyvumo prizmę, susimąstykime. Tai nėra piktybiškumas, nes negatyvi energija įtraukia nepastebimai. Labai lengva atsekti pagal savo vertinimus, ar jau esame “įsitraukę”. Tai ne yda, tai tiesiog blogas, paleistas savieigai įprotis. Įpročius galime pakeisti. Truputis pradinės vidinės kontrolės, daugiau šypsenų, geranoriškumo, nuoširdumo, ir to blogo įpročio neliks nė kvapo .. ir į gyvenimą parbėgs taip pasiilgusi mūsų LAIMĖ ..

Supratus buvimo “čia ir dabar” principą, taip pat pozityvumo svarbą, supratau ir džiaugsmo svarbą. Juk taip svarbu išsiaiškinti, kaip prarandame sugebėjimą gyventi laimingai. Rytiečių filosofiniai mokymai džiaugsmą apibrėžia kaip sugebėjimą būti būsenoje “gerai”. Kuo skiriasi nuo pozityvumo? Pozityvumas – požiūris į gyvenimą, džiaugsmas – būsena, įtakota pozityvaus požiūrio. Tai ir mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais, gyvenimu, ir sugebėjimas matyti žmonėse jų gerąją pusę, pasidžiaugti savo ir kitų žmonių pasiekimais. Ypatinga, stebuklinga būsena, paverčianti gyvenimą pakylėtu, spalvotu, džiaugsmingu ..

Lietuviams niūrumas ir susikaupimas priskiriami kaip nacionalinis bruožas. Niūrumas – tai tik blogas įprotis, o susikaupimas tikrai mums būdingas, ir jis apspręstas klimatinių sąlygų ir istorinių įvykių, genetiškai susiformavęs. Mūsų protėviai gyveno istorinių kryžkelių vietovėje – karai, žemių, įtakos zonų dalybos.. O ir klimatinės sąlygos pakankamai atšiaurios – didesnę pusę metų turime šildytis namus, šiltai rengtis. Saulutę ir šilumą turime tik kelis mėnesius per metus.. taip kad išorinės sąlygos džiaugsmui – minimalios.. Šiltų kraštų gyventojai labiau atsipalaidavę dėl šilumos ir šviesos. Jiems atkrenta rūpestis dėl namų šildymo ir papildomų šiltų rūbų.. Visi žinom, kad saulė – energijos šaltinis žmogui.. Todėl krenta į akis pietiečių džiaugsmo būsena..

Neteisinu mūsų ir nesuvedu visko į išorines sąlygas, tiesiog bandau išsiaiškinti visas priežastis, trukdančias džiaugtis gyvenimu. Pozityvumą, sugebėjimą džiaugtis galime išsiugdyti, tereikia supratimo, kaip tai svarbu ir kaip tai įtakoja mūsų gyvenimą. Mūsų gyvybinė energija teka ten, kur mūsų mintys. Mintys įtakoja mūsų veiksmus, visą mūsų gyvenimą. Tai kūrybinis procesas, bet dažnai paleistas savieigai, todėl nesąmoningas. Mūsų niekas nemokė, kad, pasirodo, savo gyvenimą galime valdyti sąmoningai. Neišmanome daugybės dalykų, sąlygojančių mūsų gyvenimą, todėl esame arba nuolatinėje kovoje, arba reagavimo režime, arba nusivylime.

Galime lyg ir daryti išvadą, kad jei pietiečiai džiaugsmingi, tai tik dėl klimato, o mums nėra šansų.. Bet.. juk esame mąstantys žmonės. Žmonių sąmoningumas plečiasi, nes vyksta ir proto, mąstymo evoliucija. Ar ne tam, kad sąmoningai galėtume kurti ir valdyti savo gyvenimą? Kaip sakė Dzeno meistrai: “Jei nesugebi džiaugtis šia akimirka, kodėl tiki, kad sugebėsi tai ateityje”? Ir tikrai – kodėl – juk mūsų dabartinė akimirka įtakoja mūsų ateitį.. ir jei joje nėra džiaugsmo, iš kur jis galėtų atsirasti ateityje?

Nerašyčiau apie tai su tokiu įsitikinimu, jei nepatirčiau visko pati. Savo mąstymą pakeičiau iš pagrindų. Pasikeitė ir gyvenimas, ir bendravimas su žmonėmis, ir, svarbiausia – mano pačios būsena. Viskas, apie ką rašau, išgyventa per patirtį. Galiu tvirtai pasakyti, kad pakeisti savo gyvenimą ar kažkurią jo dalį, jei netenkina, kelia įtampą – galima ir tiesiog būtina. Galbūt, tai pradžioje neįprasta, net baugu, bet verta – smagu pamatyti savo sąmoningų minčių nuostabias pasekmes.. Reikia tik noro, pasiryžimo ir nuoseklumo, visa kita – kaip burtų lazdele mostelėjus, tikrai ..

Yra toks “Mokslas apie džiaugsmą”, sukurtas praeito amžiaus pradžioje šviesios moters – K.Antarovos. Kas skaito rusiškai, labai rekomenduočiau paskaityti. Įvedus jos pavardę į paiešką, tikrai suras – keli puslapiai neįkainojamos išminties, kurias vis perskaitau ir kurios ištraukas norėčiau čia užrašyti – labai jau į temą ..

” Atmink, kad džiaugsmas – neįveikiama jėga, tuo tarpu nusivylimas ir neigimas pražudys viską, ko besiimtum… Kovoje su pačiu savimi dar niekas niekada nepatyrė išsigelbėjimo.. Ne kova su visomis aistromis turi užimti žmogaus dėmesį, o meilės Gyvenimui džiaugsmas, visų Jo formų, stadijų ir etapų laiminimas… Paprasti žodžiai, ištarti su džiaugsmu, iš širdies, pasiekia didesnių tikslų, nei šimtai tiesų, išgaudytų iš įvairių “šaltinių”… Žmogus turėtų gyventi taip, kad iš jo lietųsi taikos ir ramybės emanacijos kiekvienam sutiktąjam… Jokiais niūriais ar tragiškais gyvenimo momentais negalima pamiršti paties svarbiausio: džiaugsmo, kad gyvenate, kad galite kažkam padėti, atnešdami žmogui taikos ir palaikymo atmosferą”.

“Paprasčiau, lengviau, linksmiau – šie žodžiai – programa kiekvienam. Šiuose žodžiuose įžvelk, kad dvasios aukštumos yra ne prievarta, ne atsižadėjimas ir ne žygdarbis, o tik pilna harmonija… Neprisirink ant savo pečių pareigų ir prievolių, kurių tau niekas neužkrovė. Eik džiaugsmingai. Ryte pabudęs, pasveikink nuostabią naują savo gyvenimo dieną ir pasižadėk sau priimti iki galo viską, ką ji tau atneš. Žmogaus širdies kūryba – jo paprastoje dienoje… Negalima, siekiant aukštesnių tikslų, painioti miesčioniškų ir išminčiaus supratimų.. Ieškokite žinių, kad suprastumėte, kad nelaimė neegzistuoja. Viską, visus stebuklus ir nelaimes nešiojasi savyje pats žmogus… Neieškokite stebuklų, jų nėra. Ieškokite žinių – jos yra. Tai, ką žmonės vadina stebuklais, tėra vienoks ar kitoks pažinimo laipsnis”..

Nuostabi išmintis, todėl sunku sustoti ir atrinkti, tai, kas svarbiausia .. Svarbiausia, tur būt, žinoti, kad viskas yra žmoguje ir nėra nieko neįmanomo šitam gyvenime, jei yra pasiryžimas. Taip pat sugebėjimas išgyventi akimirkos pilnatvę. Gyvenimas, pastebint gėrį ir grožį ir visada matant pozityvias perspektyvas. Ir.. džiaugsmas ..

Ilgai neteisingai supratau šitą sąvoką, ir tai tik buvo įnešę sumaišties į gyvenimą. Vietoje teigiamų pokyčių – kartais ir nesusipratimus .. Dažnai pozityvumą suprantam kaip išorinį pozityvumo demonstravimą, dirbtinas šypsenas ir atsakymą į bet kokį klausimą – ” Viskas gerai “. Arba išorinį blizgėjimą, sukandus dantis.. Pasirodo, tiek sakymas, kad yra gerai, kai iš tiesų blogai, tiek įsikalbėjimas, kad yra blogai, kai iš esmės yra gerai, yra psichologiniai sutrikimai, vedantys į neurotiškas būsenas. Reakcija į įvykius ir gyvenimą turi būti adekvati, tuomet įvykius išgyvename pilnai, be liguistų būsenų.

Kaip tuomet su pozityvumu? Čia vėl prisiminkime vadinamą vaiko būseną – atvirumą, nuoširdumą, smalsumą, sugebėjimą stebėtis, džiaugtis, būti gyvenimo tekmėje. Tai natūrali žmogaus būsena, iš esmės pozityvumo būsena. Prisiminkim vaikų reakcijas į įvairius įvykius: jei linksma, tai juokiasi iš širdies.. Susirūpina, susikaupia, kai to reikia, verkia, jei nusimena ar skauda ar tiesiog liūdna. Pagrindinė vaiko būsena – atvirumas, nuoširdumas ir pozityvumas, t.y., vaikas sąmoningai neieško priežasčių liūdėti ar kentėti. Tokie esame iš prigimties. Kas gi nutinka vėliau?

O vėliau visi pakliūnam į rimtą ir niūrų suaugusiųjų pasaulį, jų tarpusavio santykių peripetijas, informacinį srautą, kurie, iš esmės, formuoja pesimistą. Nes tikrai neįmanoma atitikti visų standartų ir aplinkinių lūkesčių – juk visi esam skirtingi ir turim labai asmenišką saviraišką. Kūrybingumas gęsta, nes, jei norim atitikti standartus, turim paminti savo unikalumą, o tai neišvengiamai veda į pesimizmą. “Normalus”, vidutinis statistinis žmogus – tai prognozuojamas ir valdomas žmogus, t.y., toks, kokio reikia, toks, kurį lengva valdyti. Tokį žmogų formuoja iš vaikystės visuomenė, ir jei išdrįstame būti savimi, tai tik to “normalumo” kaina.. Tai išdrįsta toli gražu ne visi..

Labai sėkmingai ties negatyvumo formavimu darbuojasi ir visuomenimės informavimo – nuomonės formavimo priemonės. Pripažinkim nuoširdžiai, kad svarbių kiekvienam naujienų kiekvieną dieną tiesiog būti negali. Supraskim, kad tai verslas, už kurį mes dar ir mokam, o gaunam kasdien tik neigiamų išgyvenimų dozes.. kurios negali neveikti, jei gaunamos kasdieną. Yra dienraščiai, televizijos programos, kurioms reikia temų, kad jos elementariausiai gyvuotų. Jos ir kuriamos – sensacijos, šou, apkalbos, įvairių specialistų niūrios prognozės, kriminalinių įvykių begalinis narpliojimas.. Skalė ryški – nuo negatyvumo iki siūlymų nuo to “atsipalaiduoti” – kvailiojimo, šėliojimo.. Kokie viso to tikslai? Ar tos “naujienos” keičia kažką realiai, gerina, tobulina? Kodėl tiek mažai žinių ir laidų su pozityviom tendencijom?

Atsijungti nuo aplinkos poveikio nėra paprasta. Tam reikia labai aiškaus bendros situacijos matymo ir asmeninio sąmoningumo. Ir.. savotiško atsparumo, drąsos būti kitokiu, savimi. Gaunasi toks keistas prieštaravimas, paradoksas: gimstame su visomis savybėmis, kad optimaliai, kūrybingai, laimingai gyventume šiam pasaulyje. Tėvai su geriausiais norais ir meile (kad būtume, kaip visi, kad nesikankintume dėl savo autentiškumo), o vėliau visuomenė suformuoja iš mūsų dvasiškai nepilnaverčius žmones. Tai gimdo gilius vidinius prieštaravimus ir pesimizmą, cinizmą. Dažnai prireikia didelės gyvenimo dalies, kad sugrįžtume į savo natūralią, prigimtinę būseną..

Toji būsena – pozityvumas. Ne dirbtinas, demonstruojamas, o natūralus, prigimtinis. Kaip tai atgauti? Vakar rašiau apie tai, kaip svarbu atgauti esamojo laiko būseną. Taip pat atskirti tai, kas yra svetima, primesta, kas mus riboja. Kuo mažiau negatyvios informacijos, negatyvių minčių, negatyvių vertinimų.. Sutikite, kad tai savotiška priklausomybė – visos negatyvios “naujienos”. Tikrai pakaks, jei pasidomėsime keliskart į savaitę, kas įvyko šalyje ir pasaulyje ar skirsime savo dėmesį svarbesniems įvykiams. Negatyvumas riboja mus žymiai stipriau, nei gali atrodyti, nes negatyvios mintys gimdo ir negatyvius veiksmus, kuriuos padarom, įtakoti savo negatyvios vidinės būsenos.

Pozityvumas, pozityvus mąstymas – ne madinga psichologinė kryptis ar būdas kažko pasiekti. Tai natūrali, prigimtinė kiekvieno mūsų būsena. Tai supratę, galime šitą būseną susigrąžinti. Ką tai duoda? Natūralumą, gyvenimo džiaugsmą, sėkmę, optimizmą, laimę – viską .. Tai optimali, teisinga, tikslinga žmogaus būsena, grąžinanti gyvenimui prasmę. Pozityvus požiūris į gyvenimą pažadina nesibaigiančias kūrybines galimybes ir stiprina pasitikėjimą savimi. Taip pat suteikia “imunitetą” nuo negatyvios įtakos. Pozityvumas – tai variklis mūsų sėkmei, nes suteikia tikėjimą, kad viskas, ko gyvenime siekiame, priklauso nuo mūsų pačių O ką jūs apie tai manote?

Visi svajojam ir stengiamės pasiekti tą iš pirmo žvilgsnio, rodos, neapčiuopiamą būseną – laimę. Nuo pat vaikystės tos sąlygos laimei keičiasi: kai užaugsiu, kai baigsiu mokslus, kai būsiu savarankiškas, kai turėsiu savo šeimą, kai padarysiu karjerą, kai turėsiu pakankamai pinigų, kai vaikai užaugs, kai išeisiu į pensiją, kai.. Ir rodos, tos sąlygos laimei niekada nesibaigia.. Gaudom tą mistinę laimės paukštę, kartais ir rankos nusvyra: rodos, tiek daug pastangų, o tos laimės nėra.. tik trumpi blykstelėjimai ir.. viltis, kad va, kai.. tada tai jau tikrai..

Jei ilgai nepavyksta, pradedam žvalgytis į aplinkinius ir lygiuotis į jų laimės atributus. Paskui ateina suvokimas, kad tai tik išorinė jų gyvenimo pusė, o atvertus vidinę, ji, toli gražu, ne visada taip blizga.. Kartais ima atrodyti, kad mūsų laimės suvokimas tėra iliuzija, vedanti į neįgyvendinamą utopiją.. tada numojam ranka į tas nesibaigiančias laimės paieškas ir filosofiškai konstatuojam: visada norim to, ko neturim.. Taip ir yra, jei žiūrėsim į išorinę laimės suvokimo pusę.

Man šitas klausimas ilgai buvo tas filosofinis akmuo, kurį visapusiškai išnagrinėjus ir supratus, stebuklingai transformavosi visas gyvenimas. O pradėti, kaip moko išmintingieji budistai, reikia nuo sugebėjimo būti čia ir dabar – t.y. nuo maksimalaus sąmoningumo kiekvieną gyvenimo minutę. Tam ir egzistuoja sukurtos meditacinės technikos, joga, įvairios dvasinės pratybos. Tam, kad sustabdytume savo vidinį “plepį”, kuris arba gromuluoja praeitį, arba nuskridęs į ateities tolimas dausas, arba paskendęs negatyviose emocijose ir atitraukia mus nuo realios Būties, kuri visada yra čia ir dabar. Juk vienintelė reali mūsų gyvenimo dalis – esamoji akimirka.

Tokia atitrūkimo nuo šios akimirkos būsena gimdo tik nesibaigiančias sąlygas būti laimingu, o ne realią laimę – tame ir esmė. Jei esam nuolat nepatenkinti savo būsena ir kuriam nesibaigiančias sąlygas laimei pasiekti, tai, iš esmės, ir esame nuolatinėje kažko siekimo, norų būsenoje. Tai yra gyvenimas iliuzijose, nes esame arba praeityje, arba ateityje, arba pretenzijose, ir nefiksuojame esamojo laiko, sąmoningai jame negyvename. Nesame realaus gyvenimo tekmėje. Todėl budizmas šį pasaulį įvardina kaip iliuzijų pasaulį..

Kaip sugrįžti į buvimo čia ir dabar būseną ir realiai patirti laimę? Pirmiausia siūloma sustoti, išeiti iš blaškymosi, bėgimo dėl bėgimo būsenos. Tam pasiekti nėra griežtų taisyklių ar pratimų, kiekvienas turim atrasti ar pasirinkti sau tinkantį būdą – tiesiog reikia surasti laiko ramiam atsipalaidavimui ir “žodžių maišyklės” sustabdymui. Mokytis pastebėti aplinką, gražius vaizdus, sustoti, duoti sau laiko pasigerėti, pasidžiaugti – t.y., iki galo patirti, išgyventi emocijas pilnai, bet neužsikabinant, ypač neigiamas emocijas. Išmokti neužsiciklinti, negromuluoti negatyvių minčių. Tai nėra lengva, nes daugeliui tai tapę blogu įpročiu. Man labai padėjo paprastas pratimėlis – tiesiog pagalvodavau, priklausomai nuo situacijos: taip, aš supykau, man tai nepatinka, arba: man liūdna, nieko nesuprantu, ir t. t.. Kai įvardinam sau savo būseną ir nesusiejam jos su kitais asmenimis, lengviau ir greičiau ją išgyvename, nes tuomet ji priklauso nuo mūsų pačių.

Sekantis žingsnis – priimti pasaulį ir save tokius, kokie esame šią akimirką. Pasirodo, jei priešinamės savo išgyvenamiems jausmams ar slopiname juos, priešpastatydami įsivaizduojamą laimės būseną – tai tokiu būdu tik sustiprinam juos, nustumdami į pasąmonę. Na, o kaip žinome, pasąmonę kontroliuoti žymiai sudėtingiau, nei sąmoningus veiksmus.. Kartais klystam, kartais liūdim, bet kai ramiai įvertinam savo būseną ar elgesio priežastį, ne tik nusiraminame, bet ir nekartojame panašių veiksmų.

Išmokti džiaugtis – labai svarbu. Pripažinkim, kad daugybės nuostabių dalykų savo gyvenime įpratome nematyti ir nepastebėti. Visi girdėjom apie vaiko būseną – nuo šventų raštų iki psichologinių pratimų – pabrėžiama būtent vaiko būsena. Na, tikrai nesiūloma suvaikėti ir, pametus galvą, gaudyti drugelius .. nors.. jei, nuoširdžiai, tai gal visai ir smagu .. Kalbama apie nuoširdumą, smalsumą, sugebėjimą stebėtis, džiaugtis, būti gyvenimo tekmėje. Būtent fiksavimasis ties negatyviais dalykais daro mus niūriais. Niūrumas, kaip virusas – įtraukia ilgam.. Kai išmokstam patebėti ir fiksuoti gražius, mielus vaizdus, veiksmus, poelgius, įvykius, aplinką – pradedame gyventi džiaugsme. O džiaugsmas, kaip tam mano mėgiamam posakyje – gerasis magnetas, pritraukiantis į gyvenimą nuostabius dalykus ..

Iš savo visų tyrinėmų supratau, kad laimė – ne išorinis dalykas, tai sukuriama vidinė būsena, apsprendžianti mūsų gyvenimą. Gyvenimo tekmė teka per visas gyvybės formas, dovanodama joms galimybę augti, vystytis, kurti. Sąveika tarp gyvybės formų priklauso tik nuo jų pačių, o ne nuo gyvenimo tekmės. Jei būsena harmoninga, žmogus ją skleidžia savo gyvenime. Ir tam nereikia jokių sąlygų – tik buvimo savimi, čia ir dabar, tuomet laimė pereina į Visada būseną ..