Visi svajojam ir stengiamės pasiekti tą iš pirmo žvilgsnio, rodos, neapčiuopiamą būseną – laimę. Nuo pat vaikystės tos sąlygos laimei keičiasi: kai užaugsiu, kai baigsiu mokslus, kai būsiu savarankiškas, kai turėsiu savo šeimą, kai padarysiu karjerą, kai turėsiu pakankamai pinigų, kai vaikai užaugs, kai išeisiu į pensiją, kai.. Ir rodos, tos sąlygos laimei niekada nesibaigia.. Gaudom tą mistinę laimės paukštę, kartais ir rankos nusvyra: rodos, tiek daug pastangų, o tos laimės nėra.. tik trumpi blykstelėjimai ir.. viltis, kad va, kai.. tada tai jau tikrai..
Jei ilgai nepavyksta, pradedam žvalgytis į aplinkinius ir lygiuotis į jų laimės atributus. Paskui ateina suvokimas, kad tai tik išorinė jų gyvenimo pusė, o atvertus vidinę, ji, toli gražu, ne visada taip blizga.. Kartais ima atrodyti, kad mūsų laimės suvokimas tėra iliuzija, vedanti į neįgyvendinamą utopiją.. tada numojam ranka į tas nesibaigiančias laimės paieškas ir filosofiškai konstatuojam: visada norim to, ko neturim.. Taip ir yra, jei žiūrėsim į išorinę laimės suvokimo pusę.
Man šitas klausimas ilgai buvo tas filosofinis akmuo, kurį visapusiškai išnagrinėjus ir supratus, stebuklingai transformavosi visas gyvenimas. O pradėti, kaip moko išmintingieji budistai, reikia nuo sugebėjimo būti čia ir dabar – t.y. nuo maksimalaus sąmoningumo kiekvieną gyvenimo minutę. Tam ir egzistuoja sukurtos meditacinės technikos, joga, įvairios dvasinės pratybos. Tam, kad sustabdytume savo vidinį “plepį”, kuris arba gromuluoja praeitį, arba nuskridęs į ateities tolimas dausas, arba paskendęs negatyviose emocijose ir atitraukia mus nuo realios Būties, kuri visada yra čia ir dabar. Juk vienintelė reali mūsų gyvenimo dalis – esamoji akimirka.
Tokia atitrūkimo nuo šios akimirkos būsena gimdo tik nesibaigiančias sąlygas būti laimingu, o ne realią laimę – tame ir esmė. Jei esam nuolat nepatenkinti savo būsena ir kuriam nesibaigiančias sąlygas laimei pasiekti, tai, iš esmės, ir esame nuolatinėje kažko siekimo, norų būsenoje. Tai yra gyvenimas iliuzijose, nes esame arba praeityje, arba ateityje, arba pretenzijose, ir nefiksuojame esamojo laiko, sąmoningai jame negyvename. Nesame realaus gyvenimo tekmėje. Todėl budizmas šį pasaulį įvardina kaip iliuzijų pasaulį..
Kaip sugrįžti į buvimo čia ir dabar būseną ir realiai patirti laimę? Pirmiausia siūloma sustoti, išeiti iš blaškymosi, bėgimo dėl bėgimo būsenos. Tam pasiekti nėra griežtų taisyklių ar pratimų, kiekvienas turim atrasti ar pasirinkti sau tinkantį būdą – tiesiog reikia surasti laiko ramiam atsipalaidavimui ir “žodžių maišyklės” sustabdymui. Mokytis pastebėti aplinką, gražius vaizdus, sustoti, duoti sau laiko pasigerėti, pasidžiaugti – t.y., iki galo patirti, išgyventi emocijas pilnai, bet neužsikabinant, ypač neigiamas emocijas. Išmokti neužsiciklinti, negromuluoti negatyvių minčių. Tai nėra lengva, nes daugeliui tai tapę blogu įpročiu. Man labai padėjo paprastas pratimėlis – tiesiog pagalvodavau, priklausomai nuo situacijos: taip, aš supykau, man tai nepatinka, arba: man liūdna, nieko nesuprantu, ir t. t.. Kai įvardinam sau savo būseną ir nesusiejam jos su kitais asmenimis, lengviau ir greičiau ją išgyvename, nes tuomet ji priklauso nuo mūsų pačių.
Sekantis žingsnis – priimti pasaulį ir save tokius, kokie esame šią akimirką. Pasirodo, jei priešinamės savo išgyvenamiems jausmams ar slopiname juos, priešpastatydami įsivaizduojamą laimės būseną – tai tokiu būdu tik sustiprinam juos, nustumdami į pasąmonę. Na, o kaip žinome, pasąmonę kontroliuoti žymiai sudėtingiau, nei sąmoningus veiksmus.. Kartais klystam, kartais liūdim, bet kai ramiai įvertinam savo būseną ar elgesio priežastį, ne tik nusiraminame, bet ir nekartojame panašių veiksmų.
Išmokti džiaugtis – labai svarbu. Pripažinkim, kad daugybės nuostabių dalykų savo gyvenime įpratome nematyti ir nepastebėti. Visi girdėjom apie vaiko būseną – nuo šventų raštų iki psichologinių pratimų – pabrėžiama būtent vaiko būsena. Na, tikrai nesiūloma suvaikėti ir, pametus galvą, gaudyti drugelius 
.. nors.. jei, nuoširdžiai, tai gal visai ir smagu .. Kalbama apie nuoširdumą, smalsumą, sugebėjimą stebėtis, džiaugtis, būti gyvenimo tekmėje. Būtent fiksavimasis ties negatyviais dalykais daro mus niūriais. Niūrumas, kaip virusas – įtraukia ilgam.. Kai išmokstam patebėti ir fiksuoti gražius, mielus vaizdus, veiksmus, poelgius, įvykius, aplinką – pradedame gyventi džiaugsme. O džiaugsmas, kaip tam mano mėgiamam posakyje – gerasis magnetas, pritraukiantis į gyvenimą nuostabius dalykus ..
Iš savo visų tyrinėmų supratau, kad laimė – ne išorinis dalykas, tai sukuriama vidinė būsena, apsprendžianti mūsų gyvenimą. Gyvenimo tekmė teka per visas gyvybės formas, dovanodama joms galimybę augti, vystytis, kurti. Sąveika tarp gyvybės formų priklauso tik nuo jų pačių, o ne nuo gyvenimo tekmės. Jei būsena harmoninga, žmogus ją skleidžia savo gyvenime. Ir tam nereikia jokių sąlygų – tik buvimo savimi, čia ir dabar, tuomet laimė pereina į Visada būseną ..
1