ruvi

Visi esame tai patyrę – būna laikotarpių, kai, ko besiimtume, viskas einasi kažkaip ne taip. Iš to kyla nusivylimas, apatija, nepasitenkinimas gyvenimu ir niekas nedžiugina. Kodėl taip nutinka? Pasirodo, tam, kad būtume laimingi, turime būti harmonijoje su savimi ir aplinkiniu pasauliu. Pasaulis yra toks, koks yra, pokyčiai jame vyksta lėtai visų mūsų dėka, ir greitų pokyčių, lemiančių mūsų nuotaikas, nerealu tikėtis. Realiausia imtis savo įsitikinimų, kurie mus pačius riboja. Dauguma nemalonumų kyla dėl klaidingų veiksmų, kuriuos sąlygoja mūsų asmeniniai įsitikinimai. Kartais užtenka juos peržiūrėti, suprasti ir pakeisti, ir gyvenimas pasikeičia į gerąją pusę.

Kokie yra daugiausia mus ribojantys įsitikinimai? Juos galime padalinti į dvi grupes: įsitikinimai, liečiantys kasdienines gyvenimo sritis ir materialias vertybes, ir įsitikinimai, liečiantys dvasines vertybes. Pirmiausia apie mūsų realią kasdienybę ir materialius dalykus.

Pinigai. Labai daug žmonių turi nuostatą, kad nuolat trūksta pinigų. Tai labai ydinga nuostata. Su tokiu įsitikinimu, nepriklausomai nuo pajamų dydžio, nuolat jausime pinigų stygių. Reikėtų peržiūrėti savo pajamas ir išlaidas, suprasti savo tikruosius materialinius poreikius, pakeisti nuostatą ir situacija pasikeis. Sekanti svarbi sritis- darbas. Tai pirmiausia liečia vadinamuosius darboholikus. Puiku, jei žmogus dirba mėgiamą darbą, bet jei jis skiria tam didžiausią dalį savo laiko, tai neišvengiamai kelia įtampą ir nuovargį. Darbas- ne visas gyvenimas ir kartas nuo karto turim persijungti į kitokią veiklą ar paprasčiausiai pailsėti. Sunku ir žmonėms, dirbantiems nemėgiamą darbą. Tokiu atveju yra dvi išeitys: susikaupti ir pasiryžti keisti darbą arba pakeisti požiūrį į esamą darbą, suradus tinkamą motyvaciją: pvz., žiūrėti kaip į laikiną darbą ir ieškotis tuo tarpu kito, arba vertinti kaip pragyvenimo šaltinį.

Labai svarbus požiūris į šeimą. Vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad visi žmonės būtinai turi turėti šeimą ir vaikų. Tai pat įsitikinimas turint šeimą, kad visi turi elgtis pagal tam tikrą griežtą modelį ar standartą. Turim suprasti, kad yra žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių gyvena kitokį gyvenimą ir tai nereiškia, kad jie yra vieniši ar nelaimingi. Ir vaikų ne visi sulaukia. Na, o šeimos bendravimo modelis- laisvas kiekvienos šeimos susitarimas. Dar viena svarbi gyvenimo dalis- intymi sfera ir su ja susiję įsitikinimai. Tai gali būti nuolatinis susirūpinimas – ar pakankamai seksualus ar seksuali, ar patrauklus, ar geras meilužis, išgyvenimai dėl menamų ar galimų nesekmių – žodžiu, šios srities sureikšminimas iki problemų. Arba, atvirkščiai, perdėtas drovumas, susilaikymas, slopinimas, parodomasis dorovingumas. Tai – kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, labai asmeniška ir intymi, ir tiek per didelis demonstravimasis, tiek perdėtas slopinimas yra nenatūralūs.

Kita daugeliui kelianti rūpesčių gyvenimo dalis- išvaizda. Dabar tiek žmonių susirūpinę dėl savo įvaizdžio.. Nuolat jaudinasi, kaip atrodo, ar gerai atrodo, ar tinkamai, ar madingai, į kažką nuolat lygiuojasi. Turim aiškiai suprasti, kad būtent kiekvieno iš mūsų individualumas daro mus išskirtiniais ir nepakartojamais. Tvarkingumas, saikingumas, subtiliai pabrėžiant tą savo išskirtinumą yra tai, kas natūralu ir pakankama. Perdėtas šios srities sureikšminimas daro mus nenatūraliais ir vienodais. Išskirčiau dar vieną sritį – tai nuolatinis rūpinimasis savo sveikata: ar sterilu, ar neserga, taip pat polinkis pritaikyti sau ligų simptomus, ieškoti ligų ir be saiko gerti įvairius vaistus. Sveiko gyvenimo būdas ir optimalus fizinis krūvis – to pakanka, kad būtume sveiki ir nesijaudintuime dėl galimų ligų.

Na ir pomėgiai. Jų turime kiekvienas ir tai labai gerai. Problema tampa tada, kai pradeda atimti didelę dalį laiko ir pajamų kažko kito sąskaita. Gali kentėti bendravimas, šeima, bendras biudžetas ir tai sukelia neigiamas pasekmes. Tokiu atveju reikėtų aiškiai susidėlioti prioritetus ir daugiausia laiko skirti tam, kas svarbiausia.

Pradžiai apžvelgėm įtampą keliančias kasdieninio gyvenimo ir materialias sritis. Sekantį kartą panagrinėsime dvasines vertybes, dėl kurių, pasirodo, taip pat kenčiam..

Mūsų laikais posakiai: “neturiu laiko” arba “nieko nespėju” jau, tur būt, dažniausiai naudojami. Dar sakome, kad laikas nepastebimai bėga: tik buvo pirmadienis, o jau ir savaitgalis. Toks įspūdis, kad visur skubam ir niekur nespėjam.. Kaip, kada ir kodėl įsisukam į tą bėgimą, keliantį vis didesnę įtampą ir nuovargį? Ir kur skubame? Pasenti ir greičiau nugyventi gyvenimą?

Psichoterapeutai pripažįsta, kad didžioji dalis šiuolaikinės visuomenės – neurotiškos asmenybės. Didesnei daliai poliklinikų pacientų reikalinga ne terapinė, o psichoterapinė pagalba. Nuolatinė įtampa ir nerimas veikia visą organizmą ir žmonės pradeda sirgti įvairiomis ligomis. Neurotiška būsena – tai tokia būsena, kuri išsivysto, kai nuolat viršijame, perkrauname savo psichikos galimybių ribas. Kai gyvename tarp nuolatinės vidinės įtampos ir amžino nepasitenkinimo savimi.. O ir visuomenė visapusiškai tai skatina, išgalvodama nesuvokiamus standartus ir dirbtinai keldama visas įmanomas kerteles ir nuolat skatindama dalyvauti kažkokiame mums primetamame procese – begaliniame daiktų pirkime, tarpusavio konkurencijoje, politinių peripetijų erzelyje, “elito” gyvenimo narpliojime.. Visuomenės būsena dabar tokia, kad turim daryti pasirinkimą: arba dalyvauti šitoje kolektyvinėje psichozėje arba surizikuoti pasveikti ir būti sąmoningu savo gyvenimo kūrėju ir.. galbūt, būti nesuprastu. Pasirinkimas nelengvas.. O ir neatsiribosim nuo visuomeninio gyvenimo visiškai – visi turim užsidirbti pragyvenimui lėšų.. Ir nereikia atsiriboti, tereikia išdrįsti būti savimi ir gyventi savo gyvenimą .

Konkurencija, stresai, nerimas, skubėjimas spaudžia gyvenimą tarp įtampos ir dar didesnės įtampos. Kai ilgą laiką gyvename kažkokioje (net nemalonioje) būsenoje, ilgainiui pradeda atrodyti, kad taip ir turi būti. Kartais patys nepastebime, kaip įtraukia kažkoks primestas gyvenimo šablonas. Toks bėgimo ir nuolatinio nerimo, perkrovos režimas net jaunus žmones paverčia neurotiškais. Ir nors išoriškai žmogus gali atrodyti pasitikintis savimi, jo vidinė būsena jau gali būti absoliutus jėgų ir energijos stygius.. Iš esmės tai karštinės būsena, maksimalaus suspaudimo būsena. Kaip pavyzdį galime paimti elementarią kempinę: jei ją maksimaliai suspausime, ji negalės nieko į save sugerti. Taip ir žmogus: gyvendamas dideliame tempe, jis “susispaudžia” ir praranda natūralų sugebėjimą laisvai papildyti savo energiją ir informacinį bagažą – jis visur “autopilotu”, o tikslas – sudėti pliusiukus ties atliktais darbais, kurie, rodos, niekada nesibaigs..

Kaip suprasti, kada jau įsisukam į nevaldomą procesą, kuris mus alina? Pagrindinis požymis, parodantis, kad žmogus gyvena nuolatinėje įtampoje – tai kūrybinio potencialo užgęsimas, nemokėjimas ir nenoras džiaugtis, dirbtinų stimulų poreikis. Žmogaus nedžiugina tai, kas turėtų jį džiuginti jo amžiuje, būsenoje, padėtyje – tam jis tiesiog neturi jėgų.. Ir tuomet jis daro dar vieną klaidą: entuziazmui pakelti ieško naujų įspūdžių, svaiginasi arba stengiasi kur nors išvykti atsipalaiduoti. Kelionės turi savo specifiką: jų teikiamus įspūdžius galime pilnai išgyventi tik ramiu protu, tuomet ir poilsis pilnavertis. Be to, kiekvienas skrydis ar važiavimas šimtus ar tūkstančius kilometrų – papildomas stresas kūnui. Retas apie tai susimąstome ir paskui stebimės, kad po atostogų tolimuose kraštuose jaučiamės dar labiau išvargę. Niekada nepailsėsime, jei būsime įtampoje, neramiu protu.

Iki tam tikrų ribų kūnas gali dirbti tokiu perkrovos būdu, panaudodamas visus fizinius ir dvasinius rezervus, bet tik tam, kad palaikytų pusiausvyrą. Apie jokį gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę tokioje būsenoje negali būti nė užuominos. Išnaudojant visus organizmo potencialo resursus, kūno sistemas galų gale pradeda “trumpinti” – jos stoja, stringa – žmogus gali pradėti sirgti. Tokios įtemptos būsenos žmonės dažniau pakliūna ir į visokius nelaimingus atsitikimus.. Gaila, bet dažną tik tai ir sustabdo. Nes.. tiesiog nemokame būti ramybės būsenoje ir taip didžiuojamės tuo neramiu gyvenimo būdu, tarsi tai būtų didžiausias privalumas.. ir jei trūksta streso, tai patys jį tuoj ir susikuriam. Tokioje būsenoje ramybė, atsipalaidavimas žmogui sukelia šoką, atrodo bauginanti.

O, pasirodo, vienintelė sąlyga gyventi laimingą ir sąmoningą gyvenimą – ramus protas. Tik ramiu protu galime suprasti, kas mūsų gyvenime tikra, o kas primesta. Gyventi sąmoningai, išgyventi kiekvieną akimirką, kurti savo gyvenimą, būti “čia ir dabar”. Blaškydamiesi ir bėgdami darome daugybę nenaudingų veiksmų. Ne įsivaizduojama tobulybė, o gyvenimo pilnatvė suteikia laimę žmogui. Sakyčiau, sąmoningai išgyventa pilnatvė. Kiekvienas savo gyvenime esame pagrindinis herojus ir galime nuspręsti, kaip gyvensime. Savo tikrųjų tikslų suvokimas, veiksmų tikslingumas ir kryptingumas – labai svarbūs žmogaus gyvenime. Nebijokime sustoti, pabūti vienatvėje ir ramybėje su savo mintimis. Mąstymas – ne tik analizavimas ar reagavimas, tai ir ypatingas vidinio pokalbio būdas. Rami, jauki aplinka rezonuoja su žmogaus geriausiomis savybėmis ir palengva atstato pusiausvyrą, natūraliai papildo energiją. Raskime laiko sau – tuomet jo niekada nepritrūksime ..