ruvi

Dėkoju už klausimus. Šį kartą Sandra klausė apie dvasinius Mokytojus, jų vaidmenį gyvenime. Aistė klausė – o kam tobulėti ir kažko mokytis, jei jaučiasi gyvenime ir taip gerai? Žinoma, Aiste, jei viskas sekasi puikiai, nėra prasmės keisti tai, kas gerai. Dvasinis tobulėjimas vyksta visą gyvenimą, o tai, kad gyvenimas džiugina tik įrodo, kad esate teisingame kelyje. Pozityvūs žmonės dažnai “nepastebi” savo mąstymo ir veiksmų priežasčių, jiems atrodo, kad taip ir turi būti. Tai yra puiku ir labai norėtųsi, kad tokių laimingų žmonių būtų kuo daugiau .

Sandrai galiu atsakyti remdamasi savo patirtimi. Išmintis iš įvairių šaltinių sako, kad visas mūsų gyvenimas, žmonės jame, įvykiai, aplinka, informacija yra mūsų mokytojai. Vienokiu ar kitokiu būdu visi mokomės, įgijame patirties ir išminties. Viskas priklauso nuo mūsų – mokomės sąmoningai ar ne. Gerai, jei turime šviesius tėvus ir aplinką, kuri išugdė geriausias mūsų savybes ir entuziazmą gyventi. Jei, ne, mokomės iš patirties, išgyvenimų, išvadų iš jų. Ir, žinoma, labai saugu ir gera, jei yra šalia žmogus, kuris savo pavyzdžiu ir išmintimi palaiko ir padrąsina..

Ar būtinai Mokytojas (ar Meistras) turi būti ir koks jis? Yra išskiriami tokie mokinystės keliai: pirmas – pasekėjo arba mokymo sekėjo. Toliau – mokinio, kuriam Mokytojas padeda atverti savo asmeninį kelią. Yra ir individualus, sąmoningas dvasinis augimas. Ir.. augimas per gyvenimišką patirtį, kuris dažnai atveda į tris pirmuosius. Visi keliai veda į augimą. Kuris geresnis? Geresnių nėra, jie visi kitokie.

Man atėjo poreikis išsiaiškinti, kame gyvenimo druska, kai patirtis atvedė į savotiškus pasikartojimus gyvenime. Supratau, kad kažką darau ne taip, jei keičiantis žmonėms, aplinkybėms, aš vis gaunu panašų rezultatą. Suvokiau, kad tai mano veiksmų pasekmės. Taip ir prasidėjo mano paieškos. Savo ieškojimus pavadinčiau individualiais, nors buvo periodų, kai mokiausi grupėje ir laikotarpiai, kai mokiausi iš žmonių, kurie man buvo tuo metu siekiamybės pavyzdžiai, juos tikrai galiu vadinti Mokytojais, nes daug iš jų išmokau, gavau taip reikalingą padrąsinimą.

Visuose mokymuose pabrėžiama, kad mokymai ir mokytojai tėra pakopos į asmeninį žmogaus dvasinio potencialo atsivėrimą. Bet koks mokymas, teorija ar prisirišimas prie šviesaus žmogaus yra rėmai, kurie riboja. Niekas žmogui negali suteikti, duoti išminties ar kažkokiu būdu jį padaryti šviesuoliu. Tai – asmeninis kiekvieno žmogaus darbas. Kaip jau ne kartą rašiau, viskas yra žmoguje ir reikia situacijų, “atpažinimo kodų”, kad informacija atsivertų. Visiems pažįstama situacija, kai skaitydami knygą, pagalvojam: “ir aš taip manau, aš tai žinojau”.. Kaip manote, iš kur?

Būdus tam atsivėrimui intuityviai jaučia pats žmogus ir visą jam reikalingą informaciją ir žmones “pritraukia” į savo gyvenimą. Yra posakis: kai mokinys pasiruošęs, Mokytojas būtinai ateis. Dabar siūloma daug praktikų, seminarų, įvairių mokymų, kurie žada greitą žmogaus sąmonės transformaciją ir gyvenimo pagerėjimą. Ar tikėti tuo? Labai priklauso nuo rengėjų. Pažiūrėkime realiai: mokam pinigus ir tai vienintelė sąlyga gauti tokį sertifikatą..

Ar įmanoma per 3, 5 dienas, gal kelis mėnesius įgauti aukštesnį sąmoningumą? Gal ir įmanoma.. Žmogus visada gali pats nuspręsti, kokiu būdu jam augti. Tik.. turim suprasti, kad dvasinis augimas vyksta visą gyvenimą ir nėra veiksmo, kurį atlikę, įgausim stebuklingų savybių visam gyvenimui. Sakoma, kad tobulėjimui ribų nėra, todėl per gyvenimą galime mokytis daugybės dalykų, kurie mums įdomūs ir gali būti daug žmonių, iš kurių turėsime ko pasimokyti.

Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime buvo daug šviesių žmonių, iš kurių labai daug išmokau. Jų yra ir dabar. Kokiu būdu juos atrandu? Dabar informacijos – gausybė ir beveik visur yra autorių kontaktiniai duomenys. Jei mane sudomina mokymas ar žmogus, kuris tai parašė, visuomet susisiekiu su juo ir klausiu, kas man įdomu. Atsakymus visuomet gaunu, nes šviesūs žmonės noriai dalinasi savo išmintimi. Kartais susirašinėjimas užsitęsia, kartais pakanka kelių laiškų..

Svarbiausia, kuo mes tampame mokydamiesi.. Supratau, kad pažinimui ribų nėra. Pradėjus nagrinėti vieną sudominusią sritį, atsiveria klodai kitų įdomybių, ir taip be galo.. Vienas atsakytas klausimas iškelia dešimtis naujų.. Nuostabu Tai padeda gyvenime, tai padeda pažinti save ir žmones, savo galimybes.. Ateina suvokimas, kad esame didingos Visumos tokios pat didingos dalys.. Tai įkvepia.. O šviesių žmonių, Mokytojų pavyzdžiai ypač .. Jie parodo mums, kad mes taip pat galime išsiskleisti visa savo didybe. Juk visi esame tokie patys žmonės ..

Pabaigai – pasakojimai iš E.de Mello knygos “Viena minutė išminties” apie Mokytoją ir mokinystę. Autorius teigia, kad alegorinis pasakojimas – trumpiausias atstumas tarp išminties ir žmogaus. Giliausią tiesą galima suprasti paprasto pasakojimo pagalba.

BUDRUMAS
-Ar galiu padaryti kažką, kad greičiau tapčiau prašviesėjusiu?
-Taip pat mažai, kaip gali padaryti tam, kad ryte saulė patekėtų.
-Tai kam tada visos dvasinės praktikos?
-Kad nepramiegotum saulės patekėjimo..

AKLUMAS
-Ar galiu aš tapti tavo mokiniu?
-Tu ir esi mokinys, nes akys tavo užmerktos. Kai kartą atsimerksi, pamatysi, kad mokyti tavęs nėra ko – nei man, nei kažkam kitam.
-Tai kam tuomet Meistras?
-Tam, kad įsitikintum, kad jis nereikalingas.

PROJEKCIJA
-Kodėl čia visi tokie laimingi, išskyrus mane, Meistre?
-Todėl, kad jie išmoko matyti palaimą ir grožį.
-O kodėl aš nieko nematau?
-Todėl, kad negali išorėje pamatyti to, ko nematai viduje(savyje).

SAVARANKIŠKUMAS
Vienas mokinys nuolat užduodavo Mokytojui daugybę klausimų. Mokytojas kartą jam atsakė:
-Tavo širdyje visi atsakymai į visus tavo klausimus ir tik tu žinai, kaip juos atrasti. Tavo kelias į tiesą negali būti apšviestas kažkieno kito. Tu nori paimti mano žibintą. Aš noriu tave išmokyti, kaip uždegti tavąjį.

AUTENTIŠKUMAS
Mokytojas neteikė reikšmės diplomams ir moksliniams laipsniams. Jis vertino žmogų, o ne jo pažymėjimus.
Kartą jis pasakė: “Jei yra ausys, kad girdėtum paukščio dainavimą, ar reikia prašyti paukščio diplomo?”

DOKTRINA
Vienas vienuolyno lankytojas pasakė Meistrui, kad jam nereikia ieškoti tiesos, nes ją jis atrado savo religijoje. Į tai Meistras jam atsakė:
-Buvo studentas, taip niekada ir netapęs matematiku: jis pilnai pasitikėjo atsakymais uždavinyno gale – žinoma, jie visi buvo teisingi..

BEPROTYBĖ
Mokiniai dažnai klausdavo savo Mokytojo, kaip jis patyrė sąmonės prašviesėjimą. Jis nutylėdavo.. Ir tik savo jauniausiajam sūnui atsivėrė, kaip jis pasijuto praregėjęs: “Aš pasijutau visišku kvailiu.” Sūnus paklausė, kodėl. Mokytojas atsakė:
-Žinai, sūneli, į ką tai panašu? Lyg iš visų jėgų stengtumeis įsilaužti į namus: ropštiesi kopėčiomis, išdauži langą, o paskui išaiškėja, kad durys buvo neužrakintos ..

Pirmiausia noriu padėkoti už laiškus ir atsiprašyti, jei negaliu visiems atsakyti.. Pasistengsiu atsakyti čia, jei nespėsiu asmeniškai Gavau keletą laiškų, kuriuose tas pats klausimas – ką reiškia būti savimi? Jau rašiau apie tai, bet, matyt, verta parašyti apie tai plačiau. Parašysiu, kaip aš tai suprantu. Atsakymo ieškojau įvairiuose šaltiniuose.

Verta pradėti nuo pradžių pradžios – žmogaus gimimo. D.Chopra atkreipia dėmesį į tai, kad žmonių kūdikiai gimsta turėdami sudėtingesnes smegenis, nei suaugusių žmonių. Kūdikis nėra primityvus, jis atsineša didžiulį dvasinį ir fizinį potencialą. Siūlelius primenančių ataugų, atsišakojančių nuo kiekvieno neurono, vadinamų dendritais, naujagimio smegenyse žymiai daugiau, negu vėliau žmogui augant. Dendritai yra informacinės komunikacijos “pernešėjai” tarp smegenų ląstelių.

Jų perteklius greičiausiai parodo, kad naujai gimusiam žmogui reikia didesnės apimties priemonių apdoroti jam naują vaizdų, garsų, skonių, faktūrų, kvapų pasaulį. Iš milijardų informacinių dulkelių kūdikis ima atsirinkti, atskirti.. Kai realybės skalė susiaurėja, tarsi iš garsų jūros būtų išskirta viena radijo banga, tokia gausybė dendritų pasidaro nereikalinga. Realybė susiaurinama iki tiek, kad ją galima būtų suvokti racionaliai.

Šiuo laikotarpiu aplinkinių, artimiausių žmonių formuojama ir vaiko pasaulėžiūra. Vaikas dažniausiai atitraukiamas nuo savo pirmapradiškumo, kuris pajungiamas prisitaikymui. Jis beatodairiškai tiki savo artimiausiais žmonėmis, kurie formuoja jį taip, kaip jiems atrodo geriausia. Gerai, jei tėvai yra kūrybingi žmonės ir supranta vaiko vystymosi ypatumus.

Vedini geriausių norų, aplinkiniai formuoja iš vaiko žmogų, labiausiai atitinkantį to laikmečio, kuriame jis gyvena, dvasią. Arba tėvai per vaiką įgyvendina savo svajones.. Kiek lieka po tokio formavimo tikrosios asmenybės? Tur būt, nedaug.. Ir pirmasis suvokimas, kad “kažkas ne taip”, ir protestas prieš formavimą prasideda paauglystėje.

Bet.. dažniausiai paauglys yra užgesinamas arba pats padaro išvadą, kad naudingiau dėl šventos ramybės prisitaikyti.. Paskui tokie protestai kartojasi įvairių žmogaus amžiaus laikotarpio krizėmis, nes ateina gilus suvokimas, kad atitikimas visuomenės standartams toli gražu nėra laimės garantas. Kodėl? Ogi todėl, kad dažnai iš žmogaus formuojama tai, kuo jis nėra. Peršama idėja, kad jis būtinai turi kažkuo tapti, paminant jo teisę tiesiog išlikti savimi ir pačiam spręsti, kuo jam būti.

Reiketų ne formuoti iš žmogaus standartą, o nukreipti žmogų į tai, kam jis yra gabus.. Suprantama, kad vaikas neturi patirties ir gali nesuprasti saviraiškos galimybių ir formų. Bet tam ir yra tėvai, turintys gyvenimišką patirtį, išmintį ir kantrybę. Kartais vaikas labai anksti parodo, kam jis yra gabus, o kartais tam prireikia ne vieno bandymo.. Jei neužgesintas pasitikėjimas savimi, asmenybė atsiskleidžia..

Jei ne, tai turime daugybę žmonių, dirbančių nemėgiamą darbą, nuolat sekančių kažkieno sugalvotais standartais, besilygiuojančių į kažką, nerandančių “savo vietos” gyvenime. Jie įsitempę, nusivylę, dažnai turi psichologinių problemų, o laimę suvokia tik kaip trumpus blykstelėjimus. Arba laukia, kad kažkas padarys juos laimingais. Galima kaltinti dėl to visus iš eilės, bet kaltinimais nieko nepakeisim. Visada, kokio amžiaus bebūtume, galime atgauti pasitikėjimą savimi, atrasti saviraiškos būdą, atgauti autentiškumą, išsiskleisti kaip asmenybė..

Kaip? Žinoma, reikia to labai norėti.. o paskui ramiai peržiūrėti savo gyvenimą. Pirmiausia atmesti lygiavimosi į kažką principą. Gyvenime daug pavyzdžių, kaip žmonės pasiekia visų įsivaizduojamų aukštumų. Bet.. tikrai ne tam, kad kažkas pajustų menkumą, o tam, kad įkvėptų ir kitus siekti savo saviraiškos. Kiekvienam žmogui yra savo siekiamybių skalė, visiems ji skirtinga.

Svarbu suprasti, kad saviraiška – ne darymas to, ką norim, o darymas to, ką geriausiai sugebam ir vystymas to, kam esame gabūs. Kiekvienas žmogus turi talentą, gal net kelis, ir kiekvienas intuityviai linksta prie to. Tokie darbai paprastai lengvai sekasi ir yra mieli žmogui. Kai suprantame savo gabumus, turime išmokti pasitikėti savimi. Svarbiausia – nesižvalgyti, kas, ką, kaip daro, nesilygiuoti. Pasitikėti tuo, ką darom ir būti nuosekliais..

Rezultatai “pasirodo” ne iš karto, o kartais ir ne visai tokie, kokius įsivaizdavom. Svarbu išmokti pasitikėti savimi ir nesustoti. Nuoseklumas visada duoda rezultatus, dažnai viršijančius mūsų drąsiausius lūkesčius. Buvimas savimi – pagrindų pagrindas laimingam gyvenimui šioje Žemėje. Jis atskleidžia visą žmogaus kūrybinį potencialą, jo dvasines jėgas, atveria neįtikėtinas galimybes gyvenime. Tam reikia drąsos, nes pabėgimas iš rėmų atrodo baugus, kol neatgaunam savo pirmapradiškumo..

Pirmapradiškumas yra žmogaus dvasinis potencialas. Tai yra laisvė, sąmoningumas, entuziazmas, kūrybiškumas, džiaugsmas, laimė, marios galimybių, pilnatvė, harmonija, santarvė, meilė.. – visa tai yra būti Savimi

Retai apie tai susimąstom ir į kalbą žiūrim dažniausiai tik kaip į bendravimo priemonę. O tai, kad kiekvienas žodis yra susietas su vaizdiniu ir turi poveikį ne tik jį pasakiusiam, bet ir aplinkiniams, retai pagalvojam. Civilizacija atitraukė mus nuo tikrosios kalbos prasmės, ir ji teliko komunikavimo priemonė.. Amžių tradicijos, bebaigiančios išsitrinti, priskiriamos tamsumui ir praeities atgyvenoms.

O, pasirodo, be reikalo.. Nuo seno žinoma verbalinė (verbus – lot.”žodis”) magija, šamanizmo tradicijos, užkalbėjimai, maldos, mantros ne tik atgimsta, bet ir virsta naujomis formomis.. Tai afirmacijos, autotreningai, saviįtaiga, lingvistinis poveikis.. Fiziologų tyrimai patvirtino, kad žodžių sukelti impulsai antrine signalų sistema patenka iš didžiųjų smegenų žievės pusrutulių į vidinę organizmo sistemą ir.. veikia, net pakeičia vidinių organų būklę.. taip pat, žinoma, ir mūsų psichinę būklę.

Atradus ir patvirtinus šį ryšį, imta plačiau naudoti žodžio poveikį ir pozityvų nusiteikimą kaip pagalbinę priemonę ligų gydymui ir psichinės būklės perorganizavimui. Kiekvienas medikas patvirtins, kad pozityviai nusiteikęs žmogus sveiksta greičiau, o ir serga rečiau..

Čia galima būtų prieštarauti, kad žodžiai yra mūsų vidinės būklės išraiška, bet.. yra ir atgalinis ryšys. Mes galime paveikti savo vidinę būseną žodžiais ir mintimis. Kiekvienas žmogus tai gali ir jo valioje valdyti, formuoti savo mintis ir žodžius, kurie padės jam siekti norimų tikslų. Tam, kad žodžiai ir mintys būtų veiksmingi, jie turi būti gyvi – nuspalvinti jausmais ir vaizdiniais, susijusiais su tais žodžiais. Tai turi būti sistema, nuoseklumas, kurie ilgainiui tampa gyvenimo programa.

Autoriai, nagrinėjantys šią sritį, išskiria atskirą dalį: vadinamus žodžius – “piktžoles”. Tai negatyvaus atspalvio žodžiai, priežodžiai, posakiai ir keiksmažodžiai. Retas susimąstome, kaip negatyviai tai veikia mūsų pasaulėžiūrą, dvasinę būklę, net gali įtakoti gyvenimo programas. Jei tai yra mūsų kalbos neatsiejama dalis, reiškia, tai ir mūsų būsenos dalis.. Susimąstykim, kokias energijas tokie žodžiai ar posakiai turi savyje, kokius vaizdinius..

Tiesiog turim aiškiai suprasti ir žinoti, ko siekiame gyvenime ir kokios priemonės tai padeda pasiekti. Ar įsivaizduojame dvasingą, išmintingą žmogų besikeikiantį ar naudojantį riebius žodelius? Tikrai, ne .. Žodis išties turi realų poveikį ne tik mums patiems, bet ir aplinkiniams.. Todėl dažniau šypsokimės, dovanokime vieni kitiems gražius žodžius ..

Saulėto visiems savaitgalio !

Labai ilgai nagrinėta sritis, kol susidėliojo visi taškai. Ypač tai paryškino momentai, kai tekdavo skirtis su draugais, dėl įvairių priežasčių – gyvenimo vietos pakeitimo ar netekties. Pastaroji palikdavo didžiulę tuštumą ir sumaištį, jausmą, kad negalėsiu, nemokėsiu gyventi be to žmogaus.. Arba situacijos, kai supranti, kad tik pats asmeniškai priimi sprendimus, kiek palaikančių žmonių šalia bebūtų. Turėjau rasti sau atsakymą į šitą klausimą – kodėl su visais, bet, iš esmės, vienas?

Turiu omeny ne vienišumą, o kiekvieno žmogaus asmeninį augimą ir atsakomybę už savo veiksmus ir gyvenimą. Gyvename tarp žmonių, bet.. kiekvienas gimėme šioje Žemėje dėl savęs, dėl savo asmeninių savybių vystymo. Kokia bus kiekvieno mūsų asmeninė “kokybė”, toks bus ir santykis su aplinkiniais ir pasauliu. Jei neturime ryšio su savimi ir taikos savo širdyje, negalime jos dovanoti ir aplinkiniams..

Kai ieškome ryšio su kitais žmonėmis, tikėdamiesi, kad jie išspręs mūsų problemas ar pateisins mūsų lūkesčius, tampame nuo jų priklausomi. Taip perduodame savo gyvenimo valdymą kitiems žmonėms. Nieko gyvenime nevyksta be mūsų – sąmoningo ar ne – pritarimo. Jei jaučiamės valdomi, reiškia, kažkada davėm tam sutikimą. Jei jaučiamės silpni, tai irgi mūsų pasirinkimas. Gyvename arba kurdami savo realybę, arba “atidirbinėdami” savo nesąmoningų, neįsisąmonintų veiksmų pasekmes.

Vienintelis būdas būti pilnaverčiu ir laimingu žmogumi- atkurti ryšį su savimi ir augti dvasiškai, pajusti savo dvasinį potencialą. Galime vadinti tai meile sau, identiteto atkūrimu, saviraiška, savęs suvokimu. Tai yra pagrindas laimingam ir kūrybingam gyvenimui, harmoningiems santykiams, vienybės su viskuo jausmui. Pasaulyje nėra galimybės gyventi izoliuotai ir nebūti įtrauktam į bendrus procesus. Tik patys būdami sąmoningi ir kūrybingi, išnaudodami savo dvasinį potencialą, mes galime būti harmonijoje su savimi, aplinkiniais ir pasauliu.

Kadaise man sukėlė lengvą šoką vienas testas, kuriame buvo siūloma sudėlioti prioritetus. Pasiūlytos sritys: darbas, vaikai, mylimas žmogus, aš, tėvai ir giminės, draugai ir kiti ryšiai.. Žinoma, kaip mylinti mama, pirmoje vietoje išskyriau vaikučius, paskui mylimą žmogų, tėvus, draugus, save ir darbą.. Ir koks buvo mano nustebimas, kai viskas pasirodė iš esmės neteisinga.. gal dėl to ir tiek sumaišties buvo tuometiniame mano gyvenimo periode..

Pasirodo, kad augčiau kaip asmenybė ir leisčiau tai kitiems, eiliškumas turėtų būti toks: aš, mylimas žmogus, vaikai, darbas, tėvai ir giminės, draugai ir kiti ryšiai.. Net pasipiktinau pradžioje: aš gi ne egoistė ! O paskui ramiai perskaičiau aiškinimą, kuris išties yra teisingas ir logiškas..

Taigi: jei aš esu harmoninga asmenybė, tai ir kursiu harmoningus santykius su savo mylimu žmogumi. Reiškia, ir mūsų vaikai bus laimingi, matydami nuoširdžius santykius ir gyvendami geranoriškoje aplinkoje. Ir darbe aš būsiu sėkminga, jei būsiu laiminga šeimoje, taip pat su tėvais ir giminėmis ir draugais bus šilti santykiai, jei šeimoje ir darbe būsiu sėkminga.. Rodos, viskas taip paprasta ir pasitvirtina posakis: pradėkime nuo savęs..

Dažnai žmonėms ir kyla nusivylimų, jei viską supainioja vietomis ir gyvena be prioritetų. Visų pradžių pradžia yra pats žmogus, jo asmeninės savybės, ir tai neturi nieko bendra su egoizmu. Savo būsena, savo stipria dvasia ir pasitikėjimu mes veikiame savo ir aplinkinių gyvenimą harmoningai. Ir, atvirkščiai – silpnadvasiškumas verčia kabintis į žmones ir situacijas, padaro žmogų silpną ir priklausomą nuo žmonių ir aplinkybių.

Tokia realybė: kiekvienas ateiname į šį pasaulį individualiam darbui.. Kokie brangūs bebūtų mums žmonės, – jie taip pat atsakingi už savo sprendimus.. Galime priimti ir bendrus sprendimus ir susitarimus. Mūsų savybių sąveika įtakoja, kokie mūsų santykiai, ir kiekvienas esame atsakingas tik už savo “dalį”.. kaip mes benorėtume, kito žmogaus nepakeisime.. Galim tik keistis ir tobulėti patys. Beje, kai keičiamės patys, keičiasi ir aplinkinių požiūris į mus..

Visata, anot rytų filosofijos, vystosi pagal išskirtinį tikslingumo principą, kuris veda visą gyvybę Žemėje į tobulumą. Tai dvasinis dėsnis, evoliucija. Taip pat yra energijų sąveika, pagal kurią energijos grupuojasi pagal savo prigimtį (panašus traukia panašų). Teigiama, kad šviesus žmogus turi savybę skleisti savo šviesą dešimtims žmonių, tos dešimtys – dar dešimtims, o iš to susidaro tūkstančiai nuostabių šviesių žmonių.. teturime pradėti kiekvienas nuo savęs ir tuomet “vienas su visais” išaugs į harmoningą Vienybę

Šįkart asmeninis susirašinėjimas paskatino pasvarstyti šia tema. Dėkui Vilmai . Visi, kas gilinasi į savo vidinį pasaulį, yra su tuo susidūrę.. aš taip pat. Tai vadinamieji tuštumos arba ramybės periodai. Jie paprastai seka po entuziastingo ieškojimo impulso, kai imamės pokyčių, kurį laiką matome rezultatus, o paskui.. pššš.. lyg kas kaip orą išleistų tą entuziazmą ir ateina neįprasta ramybės būsena..

Dažną tai atbaido nuo tolimesnių ieškojimų, nes tai nėra malonus jausmas, neįprastas – mes įpratę blaškytis.. “Ech, visa tai nesąmonės, tauškalai, tuščias reikalas, gyvensiu kaip gyvenęs” – nusprendžia. Buvo taip ir man, kol neišsiaiškinau, kas tai ir kodėl taip vyksta. Tam gali būti dvi priežastys: esam nenuoseklūs ir ta tuštuma labiau panaši į nusivylimą ir apatiją.. Arba tikrai pasiekėm neįprastą, bet savo natūralią ramybės būseną.

Tarkim, nusprendėm, kad kažkuri gyvenimo sritis netenkina, kankina, ir imamės konkrečių žingsnių pokyčiams. Arba nusibrėžiame tikslus ir nusprendžiam jų siekti.. Arba tiesiog tobulėjam, bandom pritaikyti kažkokią metodiką savo gyvenime. Ketinimas yra, informacija yra, gal ir grupė, kurioje dirbame.. entuziazmas – per kraštus – juk nauja, nepažinta, įdomu.. o ir viltis, kad viskas į gera.. Pirmoji pakopa paprastai teorinė, ji praeina lengvai, nes yra noras ..

Paskui seka praktiniai žingsniai – be jų niekaip. Pirmieji paprastai sėkmingi ir įkvepiantys, o toliau gali prasidėti tokie.. pristabdymai ir entuziazmo išgaravimas, net apatija. Kodėl? Gali būti kelios priežastys. Pirmoji – pasirinkome ne tą būdą. Esame visi skirtingi, todėl net griežčiausiai aprašyta metodika gali būti lengvai individualiai koreguojama jos neiškreipiant, kad maksimaliai pritaikytume sau. Sunku išlikti motyvuotam, kai kažko siekiame per jėgą.. Gali būti, kad metodika apskritai mums netinka, gal savo patirtį galime įgyti iš kelių metodikų , o gal susikurti savąją..

Kita priežastis – nuoseklumo trūkumas. Dažniausia priežastis.. Yra tam labai taiklus pavadinimas – dvasingumas priešokomis.. Imamės vieno, kito, trečio būdo ir nieko nepadarom iki galo.. Ir atrodo, kad nesiseka, neveiksminga. Suprantama, veiksmingas ir duodantis konkrečius rezultatus gali būti tik veiksmas, atliktas nuosekliai ir iki galo.. Visų metodikų autoriai teigia, kad įvairiems tikslams pasiekti reikia laiko. Terminai įvairūs – nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.. Galbūt, norime per greitų rezultatų.. Turime suprasti, kad plečiame savo sąmonę, suvokimą, tai greitai nevyksta.

Tai, apie ką rašė Vilma – atliekant žingsnius optimaliai ir nuosekliai, staiga ateina ramybės ar net tuštumos pojūtis. Išties įdomus efektas. Kai kažko tikslingai siekiame, dingsta blaškymasis ir chaotiški veiksmai. Į gyvenimą grįžta nuoseklumas ir ramybė, kuriuos daugelis priima už.. nuobodulį.. Mes taip įpratome blaškytis, kad natūrali mūsų ramybės būsena atrodo mums nuobodi..

Sakyčiau, reikia džiaugtis, kai pasiekiame tokią ramybės būseną, nes tai vienintelė būsena, kai esame gyvenimo tekmėje, kai esame atviri gyvenimui ir galime suprasti ir siekti to, ką esame užsibrėžę ir ką jis mums siūlo.. Be to, turim suprasti, kad negalime būti visada vienodi: yra informacijos kaupimo periodai, jos apdorojimo, įsisavinimo periodai, sąmonės plėtimosi, aktyvios veiklos, ramybės, tiesiog buvimo periodai.. Tikrai neturime nuolat blaškytis ar būti vienodai pakilūs. Gyvenimas turi fazes, periodus ir jei jį valdom, tai suprantam ir tai nekelia nerimo.. Entuziazmą keičia žinojimas, ką darome.

“Tuščia galva” tereiškia, kad išsivadavome nuo chaotiškų minčių. Nereikia bijoti tokios būsenos, tai tik pirmas įspūdis. Tą “tuščią galvą” galime pripildyti nuostabių kūrybingų minčių.. Nesibaiminkim ir ramybės, kuri, galbūt, po entuziastingų šuolių neįprasta, bet tai vienintelė būsena, kurioje galime būti kūrybingi. Tas blaškymasis pereis į būties džiaugsmą, kuris taps pastovus. Kaip atskirti, ar tai “tikroji”, natūrali būsena? Sunku tai apibrėžti.. Tiesiog džiaugsmingai ramu.. nedrąsko emocijos, kai aiškiai suprantame save, savo pojūčius, tikslus, o per tai ir aplinkinius žmonės.. Atsiranda Vienybės pojūtis, įkvėpimas.. Žodžiu, pradžioje neįprasta, o paskui nepaprastai lengva ir gera Prisiminkime dvasiningus žmonės – visi jie spinduliuoja išskirtinę ramybę.

Ir dar.. Dvasinis augimas vyksta visą gyvenimą. Čia kaip tame pasakojime, kurį anksčiau užrašiau, kur vienuolis išskyrė du dvasinio augimo kelius: per patirtį arba per sąmoningą gyvenimo valdymą. Taigi, sąmoningai ar ne, mes dvasiškai augame nuolat. Man labai patiko mano Mokytojo posakis: “Jei gyveni reaguodamas, tai tavo įsitikinimus įtakoja patirtis. Jei gyveni sąmoningai, tuomet tavo įsitikinimai įtakoja tavo patirtį, tuomet esi Kūrėjas”. Nei vienas kelias nei geresnis, nei blogesnis, jie tiesiog kitokie, bet veda į vieną tikslą. Ir vienas, ir kitas turi savo ypatumus.. Ir, kaip visada – mūsų laisvė rinktis