ruvi

Labai ilgai nagrinėta sritis, kol susidėliojo visi taškai. Ypač tai paryškino momentai, kai tekdavo skirtis su draugais, dėl įvairių priežasčių – gyvenimo vietos pakeitimo ar netekties. Pastaroji palikdavo didžiulę tuštumą ir sumaištį, jausmą, kad negalėsiu, nemokėsiu gyventi be to žmogaus.. Arba situacijos, kai supranti, kad tik pats asmeniškai priimi sprendimus, kiek palaikančių žmonių šalia bebūtų. Turėjau rasti sau atsakymą į šitą klausimą – kodėl su visais, bet, iš esmės, vienas?

Turiu omeny ne vienišumą, o kiekvieno žmogaus asmeninį augimą ir atsakomybę už savo veiksmus ir gyvenimą. Gyvename tarp žmonių, bet.. kiekvienas gimėme šioje Žemėje dėl savęs, dėl savo asmeninių savybių vystymo. Kokia bus kiekvieno mūsų asmeninė “kokybė”, toks bus ir santykis su aplinkiniais ir pasauliu. Jei neturime ryšio su savimi ir taikos savo širdyje, negalime jos dovanoti ir aplinkiniams..

Kai ieškome ryšio su kitais žmonėmis, tikėdamiesi, kad jie išspręs mūsų problemas ar pateisins mūsų lūkesčius, tampame nuo jų priklausomi. Taip perduodame savo gyvenimo valdymą kitiems žmonėms. Nieko gyvenime nevyksta be mūsų – sąmoningo ar ne – pritarimo. Jei jaučiamės valdomi, reiškia, kažkada davėm tam sutikimą. Jei jaučiamės silpni, tai irgi mūsų pasirinkimas. Gyvename arba kurdami savo realybę, arba “atidirbinėdami” savo nesąmoningų, neįsisąmonintų veiksmų pasekmes.

Vienintelis būdas būti pilnaverčiu ir laimingu žmogumi- atkurti ryšį su savimi ir augti dvasiškai, pajusti savo dvasinį potencialą. Galime vadinti tai meile sau, identiteto atkūrimu, saviraiška, savęs suvokimu. Tai yra pagrindas laimingam ir kūrybingam gyvenimui, harmoningiems santykiams, vienybės su viskuo jausmui. Pasaulyje nėra galimybės gyventi izoliuotai ir nebūti įtrauktam į bendrus procesus. Tik patys būdami sąmoningi ir kūrybingi, išnaudodami savo dvasinį potencialą, mes galime būti harmonijoje su savimi, aplinkiniais ir pasauliu.

Kadaise man sukėlė lengvą šoką vienas testas, kuriame buvo siūloma sudėlioti prioritetus. Pasiūlytos sritys: darbas, vaikai, mylimas žmogus, aš, tėvai ir giminės, draugai ir kiti ryšiai.. Žinoma, kaip mylinti mama, pirmoje vietoje išskyriau vaikučius, paskui mylimą žmogų, tėvus, draugus, save ir darbą.. Ir koks buvo mano nustebimas, kai viskas pasirodė iš esmės neteisinga.. gal dėl to ir tiek sumaišties buvo tuometiniame mano gyvenimo periode..

Pasirodo, kad augčiau kaip asmenybė ir leisčiau tai kitiems, eiliškumas turėtų būti toks: aš, mylimas žmogus, vaikai, darbas, tėvai ir giminės, draugai ir kiti ryšiai.. Net pasipiktinau pradžioje: aš gi ne egoistė ! O paskui ramiai perskaičiau aiškinimą, kuris išties yra teisingas ir logiškas..

Taigi: jei aš esu harmoninga asmenybė, tai ir kursiu harmoningus santykius su savo mylimu žmogumi. Reiškia, ir mūsų vaikai bus laimingi, matydami nuoširdžius santykius ir gyvendami geranoriškoje aplinkoje. Ir darbe aš būsiu sėkminga, jei būsiu laiminga šeimoje, taip pat su tėvais ir giminėmis ir draugais bus šilti santykiai, jei šeimoje ir darbe būsiu sėkminga.. Rodos, viskas taip paprasta ir pasitvirtina posakis: pradėkime nuo savęs..

Dažnai žmonėms ir kyla nusivylimų, jei viską supainioja vietomis ir gyvena be prioritetų. Visų pradžių pradžia yra pats žmogus, jo asmeninės savybės, ir tai neturi nieko bendra su egoizmu. Savo būsena, savo stipria dvasia ir pasitikėjimu mes veikiame savo ir aplinkinių gyvenimą harmoningai. Ir, atvirkščiai – silpnadvasiškumas verčia kabintis į žmones ir situacijas, padaro žmogų silpną ir priklausomą nuo žmonių ir aplinkybių.

Tokia realybė: kiekvienas ateiname į šį pasaulį individualiam darbui.. Kokie brangūs bebūtų mums žmonės, – jie taip pat atsakingi už savo sprendimus.. Galime priimti ir bendrus sprendimus ir susitarimus. Mūsų savybių sąveika įtakoja, kokie mūsų santykiai, ir kiekvienas esame atsakingas tik už savo “dalį”.. kaip mes benorėtume, kito žmogaus nepakeisime.. Galim tik keistis ir tobulėti patys. Beje, kai keičiamės patys, keičiasi ir aplinkinių požiūris į mus..

Visata, anot rytų filosofijos, vystosi pagal išskirtinį tikslingumo principą, kuris veda visą gyvybę Žemėje į tobulumą. Tai dvasinis dėsnis, evoliucija. Taip pat yra energijų sąveika, pagal kurią energijos grupuojasi pagal savo prigimtį (panašus traukia panašų). Teigiama, kad šviesus žmogus turi savybę skleisti savo šviesą dešimtims žmonių, tos dešimtys – dar dešimtims, o iš to susidaro tūkstančiai nuostabių šviesių žmonių.. teturime pradėti kiekvienas nuo savęs ir tuomet “vienas su visais” išaugs į harmoningą Vienybę