Technikos progresas dovanojo mums galimybę būti virtualioje erdvėje. Turbūt niekas nesiginčys, kad tai padarė gyvenimą įvairesnį ir įdomesnį: galime gauti daug įvairios informacijos, plačiau bendrauti. Taip pat žmonės gavo galimybę turėti erdvę, kurioje gali išreikšti savo mintis. Mano manymu, tai yra labai gerai, nes žmonės gali šviestis, turi erdvę saviraiškai, taip pat turi unikalią galimybę susipažinti, bendrauti su toli esančiais žmonėmis.
Tik.. keista žmogaus savybė viskame įžvelgti blogybes ir pagal tai viską vertinti. Gaunu laiškų, kuriuose tas pats klausimas: kodėl aš rašau, kokiu pagrindu, kodėl taip rašau. Gavau ir detalių instrukcijų, kaip pagerinti tinklapio darbą. Už patarimus dėkoju, o atsakymas, kodėl rašau, trumpas: todėl.. yra galimybė, yra poreikis. Tikrai dėl to neturiu atsiprašinėti ir teisintis, tiesa? Yra vienas būdas nesierzinti dėl mano rašinių – jų neskaityti..
Norėčiau pasakyti savo nuomonę apie vadinamus blog’us. Man priimtiniau juos vadinti tinklapiais ar svetainėmis, lietuviškai. Aš labai džiaugiuosi, kad jie yra. Nekalbėsiu apie tuos, kurie yra atvirai destrukciniai – savaime suprantama, kad tai problema ir visa laimė, kad jų yra mažuma. Didžioji dalis yra įdomūs, spalvingi visomis prasmėmis ir labai nuoširdūs..
Kokie jie bebūtų – informaciniai ar dienoraščio pobūdžio, jie įdomūs tuo, kad yra “ne formatas”. Čia galima paskaityti kitokių žinių, atvirų pamąstymų, nuoširdžių emocingų įrašų. Mintys tikros, kartais spontaniškos.. Pavyzdžiui, mane labai maloniai nustebino, kad vienos naujienų agentūros vadovas yra subtilus sodininkas, auginantis ir mylintis gėles, žurnalistų sąjungos lyderis – rūpestingas tėtis, o garsus politikas Motinos dienos proga savo tinklapyje parašė šiltą sveikinimą Lietuvos mamoms..
Tai neįkainojama saviraiška, leidžianti pamatyti žmonių tikrąsias savybes, tikrus jausmus. Todėl keistas ketinimas įžvelgti tame psichologines problemas ar sprausti asmeninių tinklapių rašytojus į kažkokius formatus. Tai laisva išraiška, galbūt, ne visiems suprantama. Yra vienintelis būdas, kaip minėjau, dėl jų nesierzinti – jų tiesiog neskaityti, o rasti tai, kas yra įdomu ir naudinga kiekvienam asmeniškai. Pasirinkimas išties didžiulis, todėl nelabai suprantamas lankymasis tinklapiuose, kurie nepatinka ir įžeidūs komentarai – gal tai komentuotojo problema?
Net jei toks tinklapio rašymas – laikinas dalykas, pabandymas – tai taip pat yra gerai, nes visada maniau, kad geriau yra pabandyti, nei gailėtis to, ko nepadarėm.. Yra posakis: nepabandysi – nesužinosi. Na, o ketinimas įžvelgti rašančiojo psichologines problemas – keistas.. Devynioliktame amžiuje nukrypimas nuo to meto normų buvo “nesaikingas” romanų skaitymas, dvidešimto pradžioje – nesaikingas susirašinėjimas laiškais.. Priklausomybės – nuo ko jos bebūtų – yra kraštutinumai, bet tai nereiškia, kad galima visiems jas pritaikyti ir visais atvejais..
Taigi, visiems rašantiems noriu palinkėti didelės sėkmės. Kol pati nerašiau, neįtariau, kad tai nėra taip paprasta, kaip atrodo.. Skaitantiems – didelis ačiū 
.. visi rašantys rašo jums ir tas atgalinis ryšys ir užsimezgęs bendravimas labai labai svarbus.. Tegul tai bus nedaug žmonių, bet tai maža bendraminčių grupelė .. kaip juokavau – dešimt lankytojų per dieną gal ir mažai, bet kai įsivaizduoju juos visus savo kambaryje – tai labai daug .. Kritikuojantiems taip pat ačiū – jiems linkiu kantrybės ir tolerancijos.
O ar reali virtuali realybė? Man toks klausimas nekyla – juk rašo realūs žmonės.. Tai tiesiog naujas būdas bendrauti, gauti informaciją.. Taip pat galima būtų paklausti – ar realus laikraštis, laiškas, knyga? O kraštutinumų yra visur, ir tai nesusiję su priemonėm, tai asmenybinės problemos.. Kaip jums atrodo?
8