ruvi

Kiekvienas mokymas, kuriai sričiai jis bepriklausytų, neša žmonėms žinią. Priimti ją ar ne, kiekvieno asmeninis apsisprendimas. Vienam toji žinia tampa atsispyrimo tašku, kitam praplečia akiratį, kažkam gi gali atnešti gilų suvokimą, ko jam šiam gyvenime nereikia. Bet koks prisirišimas prie vienos mokymo sistemos yra sustingimas, sustojimas. Tik visapusiškai plėsdamas savo akiratį, žmogus auga dvasiškai, ir tai vyksta visą gyvenimą..

Vienas mokymų, ilgai laikytas slaptu ir dėl to apipintas legendomis ir falsifikacijomis, yra Kabala. XX amžiaus pabaigoje buvo leista atskleisti visiems žinias apie Kabalos mokslą. Tai buvo padaryta todėl, kad žmonės pakilo aukščiau primityvaus gamtos jėgų supratimo lygmens. Kabala – ne religija. Tai mokslas apie likimo valdymą, kuriame naudojamos tik dvasinės sąvokos, kurios aiškina, kas vyksta aukščiau mūsų jutimo ribų aukštesniajame pasaulyje.

Kabala teigia, kad tūkstantmečius vykstanti žmonijos raida – tai skirtingų norų lygių vystymasis ir realizacija. Norai auga iš mažesnių į didesnius ir dėl to žmonija juda pirmyn. Norų visumą Kabala skirsto į penkis etapus: pirminiai norai – seksas ir maistas; antrasis norų vystymosi etapas – turtų siekimas; trečiasis etapas – valdžios ir garbės siekimas; ketvirtasis – žinių troškimas; penktasis etapas – dvasingumo, Kūrėjo.

Pirminius norus – sekso ir maisto poreikį – turi ir gyvūnai, todėl jie priskiriami gyvūniškiems norams. Net izoliuotas žmogus jaučia alkį ir trokšta pratęsti giminę. Turto, valdžios, žinių troškimas – tai jau žmogiškieji norai, nes tam, kad patenkintų juos, žmogus turi būti tarp panašių į save – žmonių visuomenėje. Aukščiausias – dvasingumo, vienybės su Kūrėju troškimas – negali būti pripildytas šiuo pasauliu. Tai nėra instinktas, kaip pirminiai norai, ir nesivysto veikiamas visuomenės, kaip žmogiškieji norai.

Kabala šį noro lygmenį vadina dvasinės šviesos troškimu arba žmogaus siela. Daugumos žmonių poreikiai – kultūriniai, kūrybiniai, intelektualiniai, o taip pat poreikis tyrinėti ir suprasti mūsų pasaulio sandarą – neišeina už šio pasaulio ribų. Tai liudija, kad šių žmonių sielos dar nepasiekė noro dvasingumui – penktojo norų vystymosi etapo. Kai žmogus pajunta, kad žemiškaisiais malonumais jis jau negali pasitenkinti ir gyvenimas atrodo tuščias, jis ima ieškoti šaltinio, kuriuo galėtų pripildyti gimstantį naują dvasinį troškimą.

Šis troškimas sukelia žmoguje prieštaravimus, nes jis atsiranda žmogaus širdyje kartu su tebeesančiais jame visais kitais žemiškaisiais norais. Kabalistai šį dvasingumo norą vadina aukščiausiąja šviesa, Kūrėju. Jeigu žmogui šis noras nekyla, tai jis pragyvena kaip paprastas žmogus.. Tam, kuriam šis noras pabunda, ieško kelių ir būdų savo dvasinį norą pripildyti. Tokio žmogaus tikslas – nepaisant visų kitų norų, pripildyti tašką savo širdyje aukščiausiąja šviesa, pajusti begalinį džiaugsmą, amžinybę, pažinimą ir tobulybę.

Kabalos mokslas dar vadinamas gavimu, nes moko metodikos, kaip kiekvienam pripildyti savo sielą šviesa. Jeigu pirmosios keturios norų kategorijos daugeliui aiškios ir jaučiamos, tai dažnai apie norą dvasingumui mes neturime aiškaus supratimo. Žmogus nesužinos, kas yra dvasingumas, kol tenkina savo norus tik mūsų pasaulio objektais. Sielos pasireiškimą žmogus pajunta kaip naują siekimą, tuštumą, kurią nežino, kuo užpildyti. Nuo tos akimirkos prasideda ieškojimo kelias, kuris būtinai atves į dvasingumą.

Dvasinė erdvė – tai savybių erdvė, panaši į fizinį lauką, maksimaliai pasireiškianti centre ir silpnėjanti nuo centro periferijos link, kol visiškai išnyksta ties riba, už kurios prasideda mūsų pasaulis. Iš pradžių mes savo savybėmis esame priešingi Kūrėjui, todėl apskritai esame už šio lauko ir nejaučiame Kūrėjo. Šis savybių skirtumas atitolino, o savybių panašumas – suartina su Kūrėju. Visiškas savybių sutapimas lemia jų susiliejimą.

Suartėjimo su Kūrėju kelias – tai kiekvienos iš 620 (!) žmogaus egoistinių savybių nuoseklus ištaisymas ir pakeitimas į altruistinę. Tai sąmoningas dvasinis kelias, kai žmogus aiškiai jaučia Kūrėją ir, jausdamas savo savybių skirtumą Kūrėjo atžvilgiu, sąmoningai save taiso. Kabaloje tai vadinama pakilimu. Tai laipsniškas savęs taisymas, susiliejimas su aukščiausiąja šviesa, prisipildymas ja.

Visa, kas mums žinoma apie aukštesnįjį pasaulį, mes sužinome iš žmonių, kurie asmeniškai jį ištyrė. Aukštesniąjam pasauliui aprašyti naudojamos pasakojimų, alegorijų kalbos. Aprašymų yra daug, ir tik žmogus, turintis dvasinį troškimą, gali juose pamatyti tikrąją esmę. Mūsų pasaulyje mes negalime išmatuoti nei vidinių žmogaus pastangų, nei subjektyvių žmogaus pojūčių, o tuo labiau palyginti dviejų skirtingų žmonių pojūčių ir įspūdžių. Todėl dvasinis kelias – giliai individualus.

Kabala – mokslas, neturintis su religija jokio bendro ryšio, nes grindžiama pakartotinais bandymais, naujomis išvadomis ir duoda žmogui tikrą, nesugadintą išskaičiavimų, objektyvią pasaulėžiūrą. Jei keli žmonės perskaitys tą patį aukštesniojo pasaulio aprašymą, tai pajus tam tikrą jo paveikslą. Bet kaip jie galės palyginti savo pojūčius? Juk abiejų pojūčiai jų sielos viduje, atitinkantys jų vidines savybes.

Sielos savybė – tai jos savybių visuma. Mūsų pasaulyje kiekvieno žmogaus charakterį sudaro skirtingų proporcijų savybių rinkinys: gailestingumas, godumas, pavydas, įtarumas, laisvumas, geranoriškumas ir t.t.. Jų derinys ir nulemia sielos struktūrą, kuri Kabaloje išreiškiama skaičiais ir vadinama sielos gematrija.

Toks trumpas įvadas į Kabalą, kuris man pasirodė labai įdomus. Manau, ir jums buvo įdomu prisiliesti prie šio ilgai buvusio paslaptimi mokslo. Sekantį kartą pratęsiu apie Kabaloje dėstomą aukštesnio pasaulio matymą, žemiško ir dvasinio pasaulių malonumus, kiekvienos ir visų sielų tikslus..