ruvi

Kiekvienas žmogus kažkuriame gyvenimo etape paklausia savęs, kokia jo gyvenimo prasmė. Ypač aktualus šis klausimas vaikystėje ir jaunystėje, o vėliau žmogus jį sau užduoda vis rečiau.. Taip jau yra: žmogus negali nuolat kankinti savęs klausimu, į kurį negauna atsakymo. Be to, mūsų seksualiniai ir intelektualiniai siekiai atitraukia dėmesį nuo šio klausimo.  Kabalos mokslas (hebr. “kabala” – gavimas) nuolat ieško ir atranda atsakymus į šį klausimą. Tai dvasinio pasaulio, kuris valdo mūsų pasaulį ir mus, kuriame yra mūsų praeities, dabarties ir ateities ištakos, suvokimo metodika.

Mes gimstame su penkiomis juslėmis: rega, klausa, uosle, skoniu ir lytėjimu. Jomis mes gauname į save, lyg į įrašantį aparatą, tam tikrą informaciją. Informacija ateina į smegenis, ji apdorojama ir pateikiama kaip bendras mus supančio pasaulio vaizdas. Šie pojūčiai vadinami “šiuo pasauliu” arba “mano pasauliu”. Iš tikrųjų mes nežinome, kas yra ne mumyse, mes tik fiksuojame reakciją į kažkokį išorinį poveikį.

Mes jaučiame ne išorinius svyravimus, o savo reakciją į juos. Mes esame  absoliučiai uždaros sistemos: kiekvienas iš mūsų jaučiame savo vidines reakcijas į išorinį, mums nežinomą poveikį, bet niekada negalime objektyviai pajusti to, kas vyksta ne mumyse. Mes esame uždaryti savyje. Taip pat ir žodžių, sąvokų naudojimas sukelia klaidingus vaizdinius, nes jie suvokiami per subjektyvumo prizmę.

Aukštesnysis pasaulis – jėgų ir laukų pasaulis – yra aukščiau materijos. Įsivaizduoti ryšį tarp mūsų pasaulio objektų ir jų dvasinių šaknų Kabaloje laikoma grubiausia klaida. Dėl šios priežasties Kabala savo žinias slėpė pirmiausia nuo religingų masių, nes jų tikėjimas, deja, dažniausiai grįstas įsivaizduojamais dalykais ir aklu tikėjimu. Kabala aiškina, kas vyksta aukščiau mūsų pasaulio, ko nejaučia penki mūsų jutimo organai, kas yra už jų jutimų ribų.

Jeigu mes gyvename mūsų pasaulio norais – seksas, maistas, turtas, valdžia, žinios – tai gauname pripildymą per mūsų kūną, t.y., per mūsų kūno jutimo organus. Prisipildydami mes jaučiame pasitenkinimą, malonumą. Malonumas jaučiamas tada, kai noras yra labai stiprus ir nėra to, ko trokštama. Maksimalus malonumas patiriamas, kai trokštamas dalykas pirmąkart susiliečia su norinčiuoju. Paskui noras sumažėja, kyla pasitenkinimo jausmas ir sulig kiekvienu prisilietimu malonumas mažėja.

Patiriamas malonumas sumažina norą, kas, savo ruožtu, mažina ir patį malonumą.. Būtent šio pojūčio išnykimas verčia mus ieškoti naujų malonumų. Reklama, mada, visa vartotojiška sistema suteikia mums tuos malonumus, ir mes pradedame jų vaikytis. Tai mus užvaldo, nes jaučiame gausiantys malonumą. Gavę, ko geidėme, vėl jaučiame poreikį lakstyti paskui naują malonumą.. ir šis procesas begalinis..

Kabala moko žmogų, kaip patirti neišnykstančius, amžinus, absoliučius, tobulus malonumus, kurie atsiskleidžia kaip pastovus mėgavimasis ir ramybė. Palyginti mūsų pasaulio ir dvasinio pasaulio malonumų neįmanoma – tai nepalyginama. Pati žemiausia, pirmoji aukštesniojo pasaulio pakopa mums suteikia nuolatinį malonumą, milijardus kartų didesnį, nei bendras visos žmonijos patiriamas malonumas.. Tokia dvasinių pakopų prigimtis: aukštesnioji daugybę kartų didesnė už žemesniąją.

Yra tik vienas būdas pakilti į aukštesnįjį pasaulį – įgauti dvasinę jėgą. Ši jėga priešinga mūsų pasauliui savo savybe – altruizmu, kuris Kabaloje vadinamas ekranu. Ekrano įgijimo procesas ir yra Kabalos studijavimo objektas. Dvasinio pasaulio įsisavinimas – gyvas ir dinamiškas procesas, kuris lengviau pasiekiamas grupėje, kur palaikomas grupės suvienyto noro ir energijos. Bet yra ir ypatingos asmenybės, kurių dvasinių norų didumas leidžia savarankiškai įeiti į aukštesnįjį pasaulį. Tokių, deja, vienetai..

Kadangi viską mūsų pasaulyje pagimdo jėgos, kylančios iš aukščiausiojo pasaulio, tai kiekvienas objektas, veiksmas ir reiškinys mūsų pasaulyje yra kaip šaka, auganti iš aukštesniojo pasaulio. Taigi, kiekvienas žmogus yra dvasinė būtybė ir turi aukštesnius tikslus. Tai išsitaisymas ir dvasinio noro pripildymas aukščiausiąja šviesa, kurį įvykdžius, visos sielos susijungia į vieningą sistemą, tarp kurių susikuria tarpusavio ryšys.

Ši bendra konstrukcija sujungia visas sielas taip, kad galiausiai kiekviena iš jų jaučia tai, ką jaučia visos. Tada suvokimas tampa absoliutus ir ši būsena vadinama Galutiniu išsitaisymu. Paskui siela, gaunanti šviesą iš aukščiau, pakyla iki Šaltinio – Kūrėjo ir tampa jam lygi. Pakopos, esančios aukščiau Galutinio išsitaisymo, vadinamos “Toros paslaptimis”. Jų nėra nė vienoje knygoje, jos niekur neaiškinamos ir neaptarinėjamos dėl paprastos priežasties – nesugebėjimo suvokti tos informacijos.

Šios būsenos atsiskleis, kai visas pasaulis pakils iki atitinkamo lygio, per 6000 metų po to, kai žmoguje prabudo Kūrėjo sukurta konstrukcija – Adomo siela. Nors šiandien iki  6000 metų laikotarpio pabaigos liko apie 200 metų, bet yra visos žmonių pastangomis susiklosčiusios aplinkybės įvykti tam anksčiau. Neveltui tiek sklandančių nuojautų ir pranašysčių – visi jaučia artėjančius grandiozinius dvasinius pokyčius.

Tiek mano apibendrinimų. Informacija labai plati, todėl stengiausi perteikti esmę. Kokį įspūdį jums paliko ši informacija? Pasidalinkite ..