Spa 14
2009

Gavau keletą laiškų dėl praeitos temos. Klausimai panašūs – ar tuomet, kai rodomas dėmesys vienas kitam, sukuriama “savo kalba” poroje, ar tiesiog gera dviese ir nesinori su kitais bendrauti, tai jau prisirišimas? Tikrai ne, jei tai yra nuoširdu ir tokiais veiksmais nesiekiame manipuliuoti vienas kitu ar kažkaip apriboti vienas kitą ar vadovauti. Meilė – pirmiausia dvasinis ryšys, kurį aiškiausiai jaučiame įsimylėjimo būsenoje.

Yra kelios įsimylėjimo fazės: tai trauka, susižavėjimas, viliojimas ir artumas. Būtent šiose fazėse mes “jaučiame” vienas kito dvasią ir todėl jaučiamės pakylėti ir laimingi. Šios fazės vyksta natūralia seka ir turėtų peraugti į tolesnę meilės santykių raidą. Bet.. labai dažnai ties šiomis fazėmis besąlygiška meilė, dvasinis ryšys ir pasibaigia. Todėl, kad, norėdami kuo ilgiau būti tokioje būsenoje, pradedame stengtis ją dirbtinai išlaikyti. Arba “savinamės” žmogų, pradedame juo manipuliuoti tam, kad pasijustume laimingi.

Ir vienu, ir kitu atveju tai netikra, tai prisirišimas, siekiant tam tikrų tikslų. Psichologų teigimu, pirmieji dešimt santuokos metų yra praleidžiami stengiantis suderinti mąstymo, įpročių skirtumus, smulkius kasdieninius įpročius: kas ką mėgsta, kas ko nemėgsta, kas ką įpratęs daryti. Visame šiame chaose dvasinis santuokos pagrindas pakrinka, sakralinio ryšio didingumas sudūžta į primityviausių egoizmo apraiškų konfliktus.

Tokiu atveju gimsta ambicijos, reikalavimai, pareigos.. vietoje nuoširdumo, susitarimo, supratimo, geranoriškų įsipareigojimų. Jei sugebame neįsivelti į ego žaidimus, tuomet laikiną romantišką įsimylėjimą ir sakrališkumo būseną šeima paverčia pastovia būsena. Tuomet nekyla net mintis manipuliuoti ar reikalauti, nes gimsta gilus dvasinis santykis. Tada ir dėmesys, ir elgesys yra natūralūs ir nuoširdūs, ir pasireiškia jie veiksmais, stiprinančiais tokią sąjungą.

Tai yra žengimas į aukštesniąją santykių sferą, kai gimsta ypatingas artimumas – kai jaučiame vienas kitą ir kai nereikia jokių dirbtinų stimulų tam artimumui išlaikyti – jis tiesiog yra ir reiškiasi natūraliai. Niekas neperkels į šią aukštesniąją santykių sferą, tai procesas. Šiam žengimo procesui tereikia tik išsilaisvinimo ir išlaisvinimo, tai prisirišimo keitimas neprisirišimu. Kaip sakė E.Fromas: “Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir visdėlto išlieka abu savimi”. Meilė – vienijanti jėga, tuo pat metu leidžianti susivienyti ir išlikti savimi, išsaugoti savo orumą.

Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas. Tai yra veikimas, o ne buvimas paveiktu. Pačia plačiausia prasme meilė gali būti apibūdinama kaip davimas. Paplitęs klaidingas požiūris, kad duodami netenkame, aukojamės. Tuo tarpu davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Ką žmogus atiduoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi – savo gyvenimą.

Atiduodamas save, žmogus praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, tuo pačiu stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų – davimas jau pats savaime yra džiaugsmas. Taip besąlygiškai dalindamiesi, abu dalijasi ir džiaugsmu dėl to, ką pažadino vienas kitame gyvenimui, nes meilė yra jėga, kuri gimdo meilę.. Besąlygiška, subrendusi meilė orientuota į principą: “Aš esu mylimas, nes pats myliu”.

Tuo tarpu infantili meilė grindžiama principu: Aš myliu, nes esu mylimas”, nesubrendusi meilė teigia: “Aš myliu, nes tu man esi reikalingas”. Kad subrandintume savo meilę iki besąlygiškos, turime augti dvasiškai – tam, kad jaustume mylimo žmogaus dvasią. Jei su žmogumi bendraujame paviršutiniškai, išoriškai, tai matome tik skirtumus ir tai, kas mus skiria. Teigiama, kad su savo galia mylėti vystosi ir meilės objektas.

Žmogus apdovanotas protu, jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save ir gali žengti į priekį, ugdydamas ir ieškodamas žmogiškosios harmonijos. Ar tikrai, anot E.Fromo, verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga “tik” sielai, šiuolaikine prasme atrodo nenaudinga prabanga?.

Kiekvienas jaučiame, kas yra tikrosios vertybės – branginkime ir auginkime jas, nes tik mes patys atsakingi už savo veiksmus ir savo.. neveiklumą. Visi esame unikalūs, todėl ir meilės išraiška kiekvienai porai yra unikali. Viskas nuostabu, jei tai nuoširdu ir kuria harmoniją :) . Tik ten, kur meilė nesiekia jokios naudos, ji ima skleistis ir tampa galinga kūrybine jėga :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Vyras ir moteris  


Spa 13
2009

Dažniausiai tapatiname prisirišimą su meile. Skirtumo paprastai neįžvelgiame, nes trokštame būtent prisirišimo. Jis vilioja tuo, kad suteikia saugumo jausmą, izoliuodamas mus nuo išorinio pasaulio. Mažybiniai vardai, savo sukurta kalba, ritualai ir nuostatos suteikia žmonėms “neįveikiamos tvirtovės” jausmą. Bet.. šis meilės stiprinimo būdas yra itin apgaulingas, nes pagrįstas reikme, todėl tėra išplėtotas ego.

Švelniausia prisirišimo forma – troškimas būti su tuo žmogumi, kuris yra mums ypatingas. Kraštutinė forma – visapusiškas savinimasis, kai žmonės stengiasi visiškai užvaldyti vienas kito kūną ir sielą. Jei pajėgiame suvienyti savo ir kito žmogaus egoizmą, tai suteikia saugumo jausmą ir pateisina savanaudiškumą, nes tuomet egoizmas yra kaip tik tai, kuo dalijamės. Tai egoistų sąjunga, kur prisirišimas laikomas normaliu reiškiniu.

Jei prisirišimas sutvirtintų meilę ir santykius, žmonės būtų laimingi vien dėl to, kad susituokė. Tačiau tai neįvyksta, nes vien prisirišimas nėra tikrasis ryšys. Tam tikru požiūriu santuoka gali suteikti saugumo, bet dažniausiai žmonės pasijunta priešingai – suvokia, kad santuoka teatnešė dvigubą rūpesčių naštą vietoj išsvajotos nesibaigiančios meilės ir harmoningų santykių.

Kaip išsaugoti meilę sutuoktiniams, nepasiduodant vien tik reikmėms ir prisirišimui? Tam reikia išsaugoti būseną, vadinamą neprisirišimu. Tai gali pasirodyti kaip abejingumo sinonimas, tačiau iš tiesų neprisirišimas yra laisvės būsena, kuri išsaugo ir stiprina mūsų meilę vienas kitam. Mes leidžiame vienas kitam tiesiog būti savimi, kas parodo didžiausią rūpestį.

D.Chopra teigia: “Prisirišimas yra priklausomybės forma, atsiremianti į ego; meilė – tai neprisirišimas, kurios šaltinis yra dvasia. Kuo labiau jūs neprisirišęs, tuo nuoširdžiau galite mylėti. Elgesys, kuris nesusaisto, kyla tiesiogiai iš meilės”. Šeimos santykių nepagerinsime ir nesustiprinsime vien manipuliuodami emocijomis, vaidindami paviršutinišką meilės spektaklį.

Malonumas, kurį suteikia bet koks išoriškas prisirišimas – prie pinigų, galios, kito žmogaus – gali ilgainiui virsti skausmu. Dvasiškai mus sukausto tiek malonumas, tiek skausmas. Šalia prisirišimo visada eina kontrolė, kuri yra spaudimas. Mes visi esame laisvi ir mūsų širdyje kyla maištingi impulsai, kai kas nors mėgina mus kontroliuoti. Sąvoka “kontroliuoti” yra prisirišimo sinonimas, tuo tarpu “leisti” – neprisirišimo sinonimas..

Jei mes leidžiame, mes paleidžiame kitą žmogų būti laisvu su meile. Jei kontroliuojame – užuot išlaisvinę, supančiojame kitą žmogų savo įpročiais, įsitikinimais ir lūkesčiais. Ar galima laimė ir meilė, būnant supančiotu? Žinoma, ne. Kontroliuodamas ego išsprendžia baimės problemą. Anot D.Chopros, jeigu mes savo elgesiu linkstame kontroliuoti, vadinasi, mūsų pasąmonę veikia vienas iš scenarijų: mes bijome, kad mus atstums; arba baiminamės, kad nepasiseks; arba mes bijome, nes manome, kad esame neteisūs; ar bijome pasirodyti bejėgiai; ar net bijome, kad mūsų nesunaikintų..

Nė vienas iš šių nuogąstavimu nereiškia, kad esame silpni ar blogi. Tokios baimės apima dažną, tačiau tik tie, kurie atsisako pripažinti savo vidinius nuogąstavimus, stengiasi įveikti savo baimes, griebdamiesi kontroliuoti kitus. Deja, bet kontrolė neišsprendžia giliai po ja slypinčio nesaugumo jausmo. Priešingai, kontrolė baimes tik sustiprina. Taigi, prisidengę meilės vardu, tokiu atveju griebiamės elgesio, kuris neturi nieko bendro su meile.

Klinikinėje psichologijoje kontrolei priskiriama nemažai elgesio stereotipų. Tai perfekcionizmas, užsispyrėliškas savo nuomonės laikymasis, netolerancija, įkyrus rūpinimasis kito poreikiais, nusivylimas neišsipildžiusiais lūkesčiais, nerealistiškų lūkesčių puoselėjimas, savininkiškumas, godumas, polinkis pykti, kai nepritaria arba prieštarauja. Kaip matome, tai ištisas spektras tokių elgesio modelių, kurie daugeliui atrodo normalūs..

Todėl dauguma asmeninių santykių klostosi būtent pagal tokį modelį. Tarsi iš meilės vienas žmogus prisiima galią, o kitas jos atsižada. Bet, užuot tapę artimesni, žmonės ima jausti, kad tarp jų atsiveria dar didesnė praraja, nes tas, kurios valdo, jaučiasi kaltas. O tas, kuris paklūsta – piktinasi, kol pagaliau pradeda maištauti.. Ar tai gali būti grįsta meile?..

D.Chopra sako: “Meilė palieka laisvę jūsų mylimam būti savimi, skirtis nuo jūsų. Prisirišimui reikia, kad būtų prisiderinama prie jūsų poreikių ir troškimų. Meilė nekelia jokių reikalavimų. Prisirišimas reikalaute reikalauja.. Meilė nusidriekia už dviejų žmonių ribų. Prisirišimas stengiasi išskirti du žmonės iš viso pasaulio” .. Meilę slopina troškimas savintis ir kabintis į kitą žmogų. Įžvelkime skirtumą tarp gilaus dvasinio ryšio – besąlygiškos meilės ir ego žaidimų :) ..

Ką jūs apie tai manote? :)



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Vyras ir moteris  


Spa 10
2009

Labai gražus klipas, toks garsų ir vaizdų vientisumas.. Smagaus savaitgalio! :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Muzika  


Spa 9
2009

Nuotaikos – mūsų kasdienybės fonas, suteikiantis elgesiui toną, kuris padidina arba sumažina mūsų jėgas, o per ilgesnį laiką gali įtakoti ir sveikatą. Visi žinome, kad nuotaikos daugiau priklauso nuo žmogaus vidinės būklės, nei nuo išorės įvykių. Nuotaikos niuansai taip pat tiesiogiai priklauso nuo turimos energijos kiekio ir nuo kūno atsipalaidavimo lygio.

Žmogus, vengdamas nemalonių nuotaikos protrūkių, sugalvoja daugybę būdų, kaip reguliuoti ir išlaikyti optimalią savijautą. Kiekvienas iš mūsų nesąmoningai bando daugelį kartų per dieną atstatyti energiją ir atsipalaiduoti. Pasirąžymas, kavos ar arbatos pertraukėlės, bendravimas, pašnekesiai ir kiti prasiblaškymo būdai išvaduoja mus nuo monotonijos ir įtampos.

Psichologai padarė labai įdomius tyrimus, norėdami išsiaiškinti, ką žmonės daro, kad įveiktų niūrias nuotaikas. Gautus apklausos atsakymus jie suskirstė į šešias grupes. Pirmoji, didžiausia grupė – aktyvus nuotaikos valdymas. Jai priskiriamos specialios atsipalaidavimo technikos, mažinančios įtampą ir suteikiančios energijos – meditacijos, vizualizacijos, masažai, taip pat fiziniai pratimai. Šiai grupei priskiriama ir išsami kylančių problemų bei jų priežasčių analizė.

Antroji grupė – dėmesio nukreipimas į kitas veiklos rūšis. Įtempto darbo metu per pertraukėles arba viską užbaigus, trumpam pakeičiama aplinka – pasivaikštoma, arba paklausoma patinkančios muzikos, paskaitoma kažkas malonaus ar juokingo, arba išsimaudoma duše, ar atsigeriama kavos ar arbatos. Kai kurie žmonės prablaško dėmesį ir paprasčiausiais namų darbais – indų plovimu ar tvarkymu :) ..

Trečioji grupė – pasyvus geros nuotaikos išlaikymas. Tai filmų ar televizijos laidų žiūrėjimas, skanus valgis, taip pat poilsis ir miegas. Ketvirtoji grupė – emocinis išsiliejimas. Žmonės ieško paramos, kai jiems liūdna ir sunku – išsipasakoja draugams ar artimiesiems. Išsikalbėjus pasidaro lengviau, be to, galime sulaukti protingų patarimų :) . Čia taip pat priskiriamas ir kūrybinė veikla, kai mūsų kūrybinis polėkis pakylėja dvasią.

Penktoji grupė – atsiribojimas nuo to, kas kelia įtampą. Vengimas asmenų, kurie žeidžia, o taip pat situacijų, kurios kelia įtampą. Kartais toks atsiribojimas padeda pamatyti viską iš šalies ir rasti geriausius sprendimus. Šeštoji grupė – įtampą mažinančios priemonės. Tai psichiką aktyvinantys vaistai, alkoholis, tabakas ir.. seksas. Apie vaistus, tabaką ir alkoholį žinome – tai laikinas efektas. Seksas – jei tai tik priemonė be jausmų.. patys spęskite :) ..

Žmonės ieško įvairių būdų pakelti nuotaiką. Intuityviai jaučiame, kad slogi nuotaika yra mus ardanti ir išbalansuojanti būsena. Per jėgą neįmanoma pakeisti negatyvių minčių pozityviomis, nes mąstysenai keisti reikia laiko ir noro. Todėl dažniausiai kiekvienas žmogus intuityviai ieško to, kas tinka tik jam – juk esame visi skirtingi :) .

Dėkoju Bagirai už laišką ir pasiūlytus nuotaikos pakėlimo būdus :) . Pradėsime nuo geros nuotaikos maisto: tai maistas, kuriame daug B grupės vitaminų – riešutai, morkos, obuoliai, abrikosai, bulvės, petražolės, kopūstai, svogūnai, česnakai, pomidorai, burokai.. Tonusą kelią ir prieskoniai: imbieras, kvapusis bazilikas, raudonieji ir juodieji pipirai, cinamonas ir rozmarinas. Energijos suteikia ir bananai, kiviai ir citrusiniai vaisiai, taip pat erškėtrožių, šaltalankių ir šermukšnių uogos.

Siūlomos ir arbatos, kurios suteikia žvalumą. Tai imbiero arbata su citrina: užplikome kelis gabaliukus imbiero (10-20gr) puodeliui, įdedam truputį mėtų, citrinos. Pasaldiname medumi ir gauname nuostabų natūralų energetinį gėrimą, kuris tonizuoja ir žvalina. Kas nemėgsta imbiero, gali rytais išgerti vaistažolių arbatą, kuri puikiai išsklaido liūdesį: lygiomis dalimis sumaišomos pipirmėtės, melisos, jonažolių lapai bei valerijono šaknys. Užplikome stikline verdančio vandens, uždengiame, po 15 minučių nukošiame ir išgeriame.

Nepamirškime ir žvalinančių vonių, kiekvienas lengvai galime paruošti jas namuose. Mėtų vonia – du šaukštus mėtų užplikome litru verdančio vandens, 10 minučių palaikome, nukošiame ir supilame į vonią. Citrinų vonia: supjaustome didelę citriną plonais griežinėliais, užpilę šiltu vandeniu palaikome porą valandų, nukošiame ir supilame į vonią. Spygliuočių vonia: į vonią pilame du šaukštus spygliuočių ekstrakto ir pagulime kelias minutes. Spygliuočių ekstraktą gaminame taip: kelias spygliuočių šakeles su spygliais ir kankorėžiais, užpylę dviem litrais vandens, paverdame pusvalandį. Paskui ekstraktą paliekame prisitraukti kelioms valandoms ir nukošiame. Vonioms naudokime natūralias priemones, tuomet jos tikrai paveiks žvalinančiai :) .

Bagira primena ir biologinius ritmus ir su jais susijusius energijos svyravimus. “Vyturiams” aktyvus periodas – nuo 8 iki 13 valandos, o “pelėdoms” – nuo 16 iki 19 valandos. Maždaug nuo 13 iki 16 valandos visi mes jaučiamės vangūs – tai organizmo jėgų atgavimo laikas. Siūloma savo biologiškai aktyvų laiką išnaudoti sudėtingesnių klausimų ir užduočių sprendimui, o mažiau aktyviam laikui palikti lengvesnius darbus arba skirti poilsiui :) .

Kartais apsnūstame dieną – ne vietoje ir ne laiku :) .. štai kaip siūloma išblaškyti apsnūdimą: minutę stipriai, bet švelniai, patrinkime ausų spenelius. Arba keletą minučių šepečiu pamasažuokime galvą. Dar vienas būdas – pasimasažuokime pečių liniją, darydami judesius iš apačios į viršų. Gerai suaktyvina kraujotaką kojų pirštų judinimas ar trynimas. Taip pat delnų trynimas – juose daug biologiškai aktyvių taškų.

Priemonių ir receptų žvalumui ir nuotaikai kelti tikrai daug, belieka pasirinkti mums tinkantį, viskas mūsų rankose :) .. Gal turite savų išbandytų būdų pakelti ūpui ir išblaškyti rudeninę pilkumą? Pasidalinkite :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Saviugda  


Spa 8
2009

Šaltasis metų periodas jau savaime lėtina gyvenimą ir koreguoja mūsų nuotaikas. Galime lengvai įsivaizduoti žvalų ir linksmą žmogų, kuris yra saulėtoje ir šiltoje aplinkoje. Ir.. sunku įsivaizduoti besišypsančius ir linksmus žmones žvarbią dieną po skėčiais ar per šlapdribą.. Žinoma, labai svarbus mūsų vidinis nusiteikimas, bet labai svarbus ir gyvenimo būdas. Jei įsisukame į varginantį ar išeikvojantį visas jėgas gyvenimą, sunku išlikti žvaliam bet kokiu metų periodu.

Jei suvokiame, kad esame per dažnai, per ilgai įsitempę, blogai nusiteikę, jaučiamės išglebę ir mieguisti, prastos nuotaikos – turime susimąstyti ir keisti savo gyvenimo būdą. Gal būt, per mažai laiko skiriame laiko pilnaverčiam poilsiui ir pomėgiams arba trūksta laiko išeikvotoms jėgoms grąžinti? O gal yra per ilgai užsitęsusių neišspręstų problemų, kurios kankina.. Psichologai siūlo daug būdų sumažinti įtampą, atgauti žvalumą ir pakelti nuotaiką.

Būtinai imkimės realių žingsnių gerinti padėtį, jei jaučiamės suirzę ir prislėgti. Kai tokia būklė užsitęsia, ji gali pereiti į depresiją – liguistą prislėgtą nuotaiką, kurios metu sulėtėja psichinės funkcijos, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla – žmogus tampa apatiškas, o jo mintys melancholiškos. Tokioje būsenoje jau būtina po truputį mažinti įtampą ir kaupti energiją, taip pat mokytis atsipalaiduoti ir ieškoti stiprių energijos šaltinių.

Jei prislėgta būsena užvaldė, skirkime laiko savianalizei: kokiu dienos metu esame suirzę, kokiomis sąlygomis, ar yra tam priežastys? Jei yra neišspręsti klausimai, kurie kelia nerimą, būtinai suraskime būdų juos išspręsti, kitaip būsime nuolatinėje įtampoje. Stebėkime, kada nuotaika gera, ieškokime įkvėpimo šaltinių. Taip pat stebėkime, kaip mes įveikiame įtampą – gal tai dirbtini stimuliatoriai? Žinome, kad jie po staigaus nuotaikos pakilimo sukelia dar didesnį nuovargį.

Patariama suplanuoti savo dienotvarkę taip, kad sudėtingiausių klausimų sprendimas tektų tam laiko tarpui, kai mes turime daugiausia energijos. Taip pat siūloma labai aiškiai susidėlioti prioritetus gyvenime – ar tikrai skiriame laiką ir energiją tam, kas mums yra svarbiausia, ar neišsibarstome smulkmenoms? Kai esame įsitempę, patariama vengti konfliktų ir ginčų, kurie ne tik atima daug jėgų, bet ir išbalansuoja.

Paskirkime bent valandą ar dvi per dieną vien tik sau. Šiuo laiku darykime tai, kas labiausiai džiugina, praleiskime laiką malonioje aplinkoje ar skirkime dvasiniams poreikiams – skaitymui, hobiui. Visi žinome, kad ne vien fizinio kūno būsena įtakoja mūsų savijautą, bet ir atvirkščiai: geros, optimistiškos mintys, kūrybinis polėkis, džiugių ir gražių akimirkų prisiminimas taip pat padidina žmogaus energiją ir pakelia nuotaiką.

Maistas.. jau apie tai diskutavome: stebėkime, ką valgome, kiek valgome. Valgykime tris kartus per dieną balansuotą ir sveiką maistą. Nepersivalgykime, neužkandžiaukime nuolat. Per daug nesimėgaukime saldumynais. Mažinkime kavos, stiprių arbatų kiekį. Pasirinkime tonizuojančių žolelių ar prieskonių arbatas, kurios natūraliai žadina mūsų organizmo gyvybines jėgas.

Skirkime nors pusvalandį į dieną fiziniams pratimams. Juos atliekant, kūnas prisipildo žvalumu, šviežiomis jėgomis. Į plaučius patenka žymiai didesnis oro kiekis, suaktyvinama kraujotaka, atpalaiduojami įtempti raumenys, aktyvuojama kūno energijos sistema. Net greitas ėjimas jau po keliolikos minučių gerokai sumažina įtampą, pagerina nuotaiką ir suteikia žvalumo.

Išmokime atsipalaidavo pratimų, kurie mums labiausiai tinka – įvairūs raumenų atpalaidavimo pratimai, kvėpavimo pratimai, joga, meditacijos. Praktikuokime tai, ypač kai pajuntame įtampą. Visa tai galime panaudoti darbo metu per pertraukas, namie prieš vakarienę ar prieš miegą, taip pat ryte prieš darbą. Jie suteikia žvalumo ir vidinę pusiausvyrą.

Nepamirškime taip pat, koks svarbus yra miegas. Miegokime mažiausiai 7 – 8 valandas per parą. Labai daug žmonių blogai jaučiasi vien dėl to, kad gerai neišsimiega, kažką, dažnai nereikšmingo, daro miego sąskaita. Televizoriaus žiūrėjimas ar sėdėjimas prie kompiuterio iki išnaktų, užsitęsę dažni vakarėliai sutrikdo miego ritmą. Net menkas miego stygius gerokai sumažina mūsų energiją, sukelia išsekimą, dirglumą ir prastą savijautą.

Mūsų mintys ir savijauta tampriai susijusios su organizmo būkle, ir atvirkščiai. Visi pastebime, kad esant tam tikrai nuotaikai, vyrauja tam tikros mintys. Įtampą tik sustiprinsime, jei viską dramatizuosime. Nerimą visada galime neutralizuoti pozityvia mąstysena. Žvalumą taip pat galime susigrąžinti, tam tereikia visai nedaug pastangų – tiesiog dėmesio sau :) .



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Saviugda  


Spa 6
2009

Mokslininkai ištyrė, kad maistas tiesiogiai sąlygoja mūsų savijautą ir nuotaiką. Žmogaus smegenys ne tik pagrindinis medžiagų apykaitos reguliatorius ir reiklus maisto “vartotojas”. Kai smegenys užfiksuoja organizmo energijos sumažėjimą, jos mums “įsako” ką nors suvalgyti.. Priklausomai nuo to, ką suvalgėme, gali vienaip ar kitaip svyruoti ir mūsų nuotaikos. P.Bregas pareiškė dar drąsiau: “mes esame tai, ką valgome”. Kaip mūsų organizmą ir nuotaikas veikia įvairūs produktai?

Pradėkim nuo cukraus. Jis tuoj pat užpildo energijos rezervuarą, pagerina dėmesį, sužadina atmintį, todėl laikomas pačiu galingiausiu smegenų stimuliatoriumi. Tyrimai parodė, kad, suvalgę ar išgėrę saldaus produkto, turinčio iki 200 kalorijų, studentai žymiai geriau susidoroja su bet kokia užduotimi. Bet.. visi suprantame, kad tai dirbtinas stimuliavimas, kuris gali pakenkti. Kai valgome per saldžiai, organizme išsiskiria padidintas insulino kiekis, kuris bando apvalyti kraują nuo cukraus. Taigi, staigus energijos pakilimas gali baigtis staigiu energijos kritimu ir prasta savijauta. Cukraus, reikalingo normaliam smegenų funkcionavimui, pakanka natūraliame maiste. Polinkis nuolat smaližiauti gresia viršsvoriu ir ligomis..

Angliavandeniai – makaronai, bulvės, ryžiai – ramina ir atpalaiduoja, ir netgi pagerina nuotaiką, jei jie nebuvo valgyti kartu su riebalais ir proteinais. Angliavandeniai teikia organizmui labai svarbią amino rūgštį triptofaną, kuri yra labai svarbi nuotaikos hormono serotonino sintezei. Tyrimais taip pat nustatyta, kad angliavandeniai padeda moterims sumažinti priešmenstruacinį sindromą.

Proteinai – baltyminis maistas – kiaušiniai, mėsa, o taip pat kai kurios daržovės. Aprūpina organizmą medžiagomis, iš kurių susidaro neurotransmitoriai – nervų impulsų pernešėjai. Jie reguliuoja miego ritmus, slopina baimę, reguliuoja atsipalaidavimo bei susijaudinimo sistemas ir kitus nervinius impulsus. Jeigu neurotransmiteriai pilnai neaprūpinami “statybinėmis medžiagomis”, jie nebeatlieka savo funkcijos. Todėl nevalgantiems mėsos, ar valgantiems jos mažai, reikėtų valgyti daugiau baltyminių daržovių ar riešutų.

Riebalai – tam tikras jų kiekis reikalingas hormonų susidarymui. Labiausiai reikalingos riebiosios rūgštys, kurių organizmas negali pats pasigaminti. Šių gyvybiškai svarbių medžiagų yra saulėgrąžų ir sojos pupelių aliejuje, taip pat žuvų taukuose. Dietologai siūlo ne didesnę kaip 15 procentų visos kalorijų normos riebalų dalį per dieną. Riebus maistas kenkia ne tik širdžiai ir kraujotakos sistemai, bet ir sudaro palankias sąlygas depresijai. Ypatingai kenksmingi trigliceridai, kurie išstumia prisotintas riebiąsias rūgštis ir sukelia ilgai trunkančius nuotaikos nuosmukius ir kitus sutrikimus.

Daržovės ir vaisiai, jų sultys – neišsemiamas energijos ir žvalumo šaltinis. Tai vitaminai, mineralinės medžiagos ir taip svarbi ląsteliena mūsų organizmui. Prasta atmintis, įvairūs negalavimai, neatsparumas infekcijoms, slogi nuotaika susiję su pagrindinių gyvybiškai svarbių cheminių elementų organizme stoka. Šie elementai vadinami antioksidantais ir jų pagrindinis šaltinis – daržovės, uogos ir vaisiai bei jų sultys.

Ir.. dar apie paplitusias “atsipalaidavimo” priemones. Tai alkoholis, tabakas ar vaistai. Jie trumpam suteikia atsipalaidavimo ar žvalumo iliuziją, tačiau po to nugrimstama į dar didesnę įtampą ir niūrias nuotaikas. Už bet kokį dirbtiną organizmo stimuliavimą sumokame savo sveikata. Bloga nuotaika visų pirma yra signalas, rodantis, kad senka vidiniai energijos rezervai ir tuo pačiu didėja įtampa. Jei tai užsitęsęs procesas ir tam nėra aiškių išorinių priežasčių, turime atkreipti dėmesį ne tik į savo mintis, gyvenimo būdą, fizinį aktyvumą, bet ir į savo mitybą.

Kartais lengvas mitybos įpročių pareguliavimas padeda įveikti slogią nuotaiką. Valgykime reguliariai, subalansuotą ir sveiką maistą, neužkandžiaukime, nepiktnaudžiaukime saldumynais ir kava. Mūsų kūnas ir dvasia – vieninga visuma. Entuziazmas, optimizmas labai svarbūs mūsų savijautai, bet nepamirškime ir savo kūno- labai svarbu, kuo jį maitiname ir nuo to priklauso ne tik mūsų nuotaika, bet ir bendra sveikatos būklė. Neveltui sakoma: sveikame kūne sveika siela :)



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Sveikata  


Spa 5
2009

Visiems labai svarbūs žmonės gyvenime – Mokytojai. Jei žiūrėsime plačiai, tai nuo pat pirmųjų žmogaus gyvenimo dienų jų yra labai daug – pradedant tėvais, toliau mažylių ugdymo įstaigos, mokykla, aukštojo mokslo įstaigos… Taip pat žmonės, kurie mums atveria platesnį Pasaulio matymą, galiausiai gyvenimo pamokos..

Kokie gi jie – Mokytojai, kuriuos prisimename visą gyvenimą? Tie, kurie parodo kelią, nušviečia jį ir atveria geriausias kiekvieno žmogaus savybes. Kiekvieno mūsų gyvenime yra tokie žmonės ir visada juos prisimename su didžiausia šiluma.. Tai Mokytojai, kurie pažadino labai svarbias savybes – smalsumą, domėjimąsi, pasitikėjimą savimi.

Labai svarbūs mūsų gyvenime žmonės, nes dažnai nuo jų priklauso, kokie mes tampame. Vaikas, jaunas žmogus – švarus ir tyras, imlus aplinkai ir informacijai. Jei pažadinamas jo kūrybingumas, smalsumas, tuomet jis auga savarankiškas ir kūrybingas, o suaugęs tampa pilnaverčiu žmogumi. Aukščiausias Mokytojo talentas – pamatyti ir atskleisti kiekviename savo auklėtiniame jo vidinę šviesą.

Šia proga norėčiau pacituoti prancūzų humanisto M.Montenio pamąstymus iš jo “Esė”. Apie vaikų auklėjimą: ” .. vaikų polinkiai dar labai silpni ir labai neaiškūs: jų įgimti gabumai dar tokie apgaulingi, kad pasakyti apie juos aiškiau dar labai sunku… Pavojus slypi tame, kad, parinkus klaidingą auklėjimą, beprasmiškai bus eikvojamas triūsas ir laikas stumiant mūsų vaikus prie tų dalykų, kurie jiems visai nepriimtini…

… jiems be paliovos pila į ausis visokias žinias tarsi vandenį į mėgintuvėlį, ir jiems belieka tik nuolat kartoti, kas jau buvo sakyta… Norėčiau, kad auklėtojas, įsiklausęs į auklėjamo vaiko sielą, leistų jai pačiai nevaržomai išsiskleisti, ragindamas mokinį išmėginti įvairių dalykų “skonį” ir pratindamas jį savarankiškai juos rinktis bei mokėti atskirti, kartais parodydamas jam kelią, o kartais paskatindamas patį jo ieškoti…

… Jei mokytojai, kaip pas mus daroma, lavina daugelį savo mokinių, kartodami jiems visiems tą pačią pamoką ir reikalaudami iš jų gerai mokytis, nors jų gabumai anaiptol nevienodi, tai nėra ko stebėtis, kad iš didelio vaikų būrio atsiranda du trys mokiniai, kurie iš tokio mokymo turi šiokios tokios naudos. Lai auklėtojas skatina mokinį tarsi per rėtį persijoti viską, ką jis jam kalba, tegul nieko jėga jam į galvą nekala, remdamasis savo autoritetu ir įtaka…

… Kas vergiškai seka kitu, tas niekuo neseka. Jis nieko neatranda, nes nieko ir neieško. Sunkios taisyklės, tušti ir bekūniai žodžiai neaudrina proto. Nauda, kurią duoda lavinimas, yra ta, kad mes daromės geresni ir išmintingesni. Tegul mokytojas mokinio sieloje pažadina vaizduotę, kilnų smalsumą viskuo domėtis…”

Šiandien Tarptautinė Mokytojo diena – sveikinu Mokytojus ir linkiu šilumos ir kantrybės, o taip pat tapti savo auklėtiniams pavyzdžiu ir tuo svarbiu žmogumi, pažadinusiu vidinę šviesą ir atvėrusiam langą į Žinių pasaulį. Ačiū Jums už jūsų svarbų darbą :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Vaikai  


Spa 4
2009

Gavau keletą laiškų su tuo pačiu klausimu – kaip įveikti rudens melancholiją. Na taip, perėjimas iš saulės, šilumos, šviesos į drėgmę, tamsą ir vėjus nėra nepastebimas :) .. Išeina tai, kas mus lyg ir savaime įkvėpė ir ateina tai, kas jau lyg ir savaime sukelia liūdesį. Bet.. nepamirškime, kad tai tik išorinės sąlygos, natūralus metų ciklas, ir, liūdėsime ar ne, jis visada kartosis :) ..

Tiesiog pritaikykime pozityvaus mąstymo formulę: jei negalime pakeisti aplinkybių, keiskime savo požiūrį į jas :) .. Mąstymas gyvenimui suteikia kryptį, juk tai suprantame visi. Mąstymas – praktiškai nenutrūkstamas procesas. Labai daug laiko skiriame apmąstymams, bet.. kartais mažai rūpinamės pačios temos pasirinkimu :) .. O nevaldomos mintys – tai mūsų pačių sau paspęsti spąstai..

Melancholija atsiranda dėl neteisingos minčių krypties. Jei melancholiškas žmogus mąstys apie savo liūdesį, jis taps dar nelaimingesnis.. ir tai jau užburtas ratas. Jis taip įtraukia, kad sunku, būnant jame, pakeisti minčių eigą, nes nesąmoningai ieškoma “patvirtinimų” savo melancholijai. Išeiti iš to užburto rato kartais nelengva, bet būtina. O dar geriau – neįsitraukti į jį :) ..

Ir kas pasakė, kad tik vasarą galime džiaugtis, o rudenį būtinai turime liūdėti? Džiaugsmo šaltinis – visada mumyse, ir tik mes patys galime jį atverti ar uždaryti. Taip, atėjo ruduo.. ir rudenį galime rasti įkvėpimo šaltinių ir įdomios veiklos :) . Argi būtina savo nuotaikas derinti prie oro permainų? Tikrai ne. Jos mus veiks tik tiek, kiek mes patys leisime :) ..

Kur atrasti įkvėpimo šaltinių? Čia jau neaprėpiamos galimybės fantazijai.. Susiruoškime su šeima ar draugais į rudeninį mišką ar parką prie namų – rudenėjančių medžių spalvos išties kerinčios :) .. o paskui taip jauku grįžus į šiltus namus gerti kvapnią karštą arbatą :) .. Arba aplankykime ar pasikvieskime seniai matytus draugus.. Surenkime vasaros kelionių nuotraukų peržiūrą.. O kur skaitymas, susisukus į šiltą pledą ir barbant lietaus lašams į palangę :) ..

Galime pažiūrėti su visa šeima seniai norėtą pamatyti filmą, spektaklį ar koncertą.. Pasigaminti su šeima ar draugais šeštadieninius pietus.. Galiausia visada atsiras darbų, kuriuos atidėliojome – atlikime juos. Sumeistraukime, pataisykime, nusimegzkime.. O gal yra svajonių – piešti, rašyti ar dar kažką kurti, kurias atidėliojom: “kada nors”.. Padarykime tai dabar.. Galiausiai – išsimiegokime, pailsėkime :) ..

Kiekvienas gali, jei tik nori, rasti įkvėpimo šaltinių. Taip, gyvenimas šaltuoju periodu šiek tiek sulėtėja, bet tai nereiškia, kad jis turi sustoti ar reikia jį “iškentėti” ar “kažkaip išgyventi”. Tiesiog neužmigdykime savo entuziazmo žiemos miegui – viskas mūsų rankose :) .. Nepamirškime, kad nuostabiausi dalykai pasaulyje yra nemokami, nes jie – mumyse :) ..

Ir.. keletas aforizmų ūpui pakelti :) :
“Daryk ką gali su tuo, ką turi ir ten, kur esi”. – T.Ruzveltas
“Kodėl ropoji, jei gali skraidyti?” ….
“Gyvenimas kaip neprijaukintas tigras. Tu gali arba atsigulti ir leisti jam uždėti tau ant galvos leteną, arba sėsti jam ant nugaros ir joti..” – Indų patarlė
“Jei nerimo ir rūpesčio paukščiai skraido tau virš galvos, nieko nepadarysi. Bet tu gali sutrukdyti jiems sukti lizdus tavo galvoje”. – Kinų patarlė
“Prašiau turtų, kurie gal suteiktų laimę.. man davė skurdą, kad imčiau protauti. Prašiau visko, kas padėtų džiaugtis gyvenimu.. man davė gyvenimą, kad galėčiau džiaugtis viskuo..” ….
“Visada ieškodavau aplinkui save jėgos ir pasitikėjimo savimi.., o šie dalykai ateina iš vidaus. Jie visada ten”. – A.Froid

Pritarsiu, kad džiaugsmo šaltinis – visada mumyse. Semkimės iš jo, dalinkimės su kitais, kad nušviestume savo ir vienas kito gyvenimus. O ruduo.. atėjo ir praeis ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip jį pragyvensime :) .. Džiaugsmo, entuziazmo, šviesos ir jaukumo visiems :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Saviugda  


Spa 2
2009

Šventraščiai.. galime įvairiai juos vertinti, interpretuoti, vadinti pasakomis.. Galime abejoti jų autentiškumu, vertėjų ir perrašytojų sąžiningumu, bet.. vis tik, nežiūrint mūsų vertinimų, jie gyvuoja ir yra perduodami iš kartos į kartą, šimtmečius, net tūkstantmečius.. ir yra skaitomiausi. Tai faktas. Neskubėkime visko nurašyti į tamsumą ar neišmanymą ar ieškoti kažkokių sąmokslo teorijų. Tiesiog pasvarstykime..

Dažnai, skaitydami įvairius šventraščius, mes susiduriame su tam tikrais sunkumais: kai kurių teksto vietų prasmės mes tiesiog nesuprantame. Kaip teigia B. Šri Radžnišas, tame nėra nieko nuostabaus: juk raštų nuostatas išsakė tie, kurie “žino”, o skaito tie, kurie ieško ir dar “nežino”. Skaitytojas visada visų pirma priima tai, kas parašyta šventraštyje, remdamasis savo asmeniniu patyrimu.

Beveik visi iki šiol gyvenę Žemėje išminčiai ir ieškotojai sąmoningai palikdavo šventraščiuose kai kurių “klaidų”. Visų pirma, dėl savo saugumo – nepamirškime, kokiais laikais buvo skleidžiamos Tiesos – už tai galima buvo sumokėti gyvybe.. Bet.. tos “klaidos” nekraipė esmės, nes ieškantis esmę pajusdavo.. Be to, tai buvo daroma ir tam, kad mokinys galėtų pats, savarankiškai ir autentiškai viską išgyvendamas ir patirdamas, progresuoti.

Tarkime, jam sakoma, kad kažkokiame name yra penki kambariai, nors iš tiesų jų yra šeši. Po kurio laiko mokinys sako: “Taip, aš buvau namo viduje, ten iš tikrųjų yra penki kambariai, kaip Mokytojas ir sakė”. Iš tokio pasakymo Mokytojas žino, kad mokinys buvo kažkokioje kitoje vietoje, bet ne tame name, apie kurį jis kalbėjo.. Apie vieną kambarį nebuvo užsiminta ir iš to galime spręsti, ar mokinys iš tikrųjų buvo toje vietoje, ar jo potyris yra tikras ar ne..

Todėl teigiama, kad jei mūsų išgyvenimai visiškai atitinka šventraščius, tuomet tai netikras patyrimas, kadangi šventraščiuose kažkas visuomet nepasakyta, ir tai reikia “atrasti” pačiam. Taigi, jei mūsų potyriai visiškai atitinka knygas, mes susikūrėme knyginį vaizdą.. Mintys ir idėjos, kurias pažadina knyga, yra svarbesnės, nei pati knyga. Protas pažadina mintis ir idėjas iš snūduriavimo ir tai, ką mes atrandame skaitydami, yra ne knygoje, o mumyse.

Kaip tik tuomet, kai mūsų išgyvenimai bus kitokie, nei knygose, ir galbūt tik kai kuriose vietose sutaps su knyginiais, žinokime, kad aptikome teisingą Kelią. Tuomet viskas vyksta autentiškai, ir mes daugiau tiesiogiai netraktuojam aprašymų, kuriuos perskaitėme knygose. Kiekvienas žmogus, gilinęsis į įvairius Mokymus, sako, kad juose yra “kažkas daugiau”, nei žodžiai. Pavyzdžiai?

Tarkim, pasak GITOS, yra veikimas neveikime. Jei suprasime tiesiogiai, tai tarsi reikštų, kad nieko gyvenime nedarydami nuveikiame daugiausia :) .. Kas čia turima omeny? Pasistudijavę šį mokymą giliau, suprasime, kad kol veikiame, turime jausti savyje ramybę. T.y., būdami aktyvūs išoriškai, turime jausti savyje kūrybinės energijos generatorių. Kaip matome, prasmė pajuntama, bet neperskaitoma..

Arba dar vienas pavyzdys. Žmogus gali tvirtinti, kad pasiekė nušvitimą, nirvaną, samadchi, nes, išskaitęs knygose, kad to pasiekus, galima išbūti kelias dienas po žeme ir išlikti gyvam.. Jis kelioms dienoms užsikasa po žeme ir išeina iš ten gyvas. Bet tai nereiškia, kad jis pasiekė nušvitimą, nes jo asmenybė to nespinduliuoja, jis tiesiog išmoko “samadchi” triuką. Lietaus sezono pabaigoje varlės užsikasa po žeme aštuoniems mėnesiams, bet tai nereiškia, kad jos pasieks nušvitimą :) ..

Galima parašyti daug pavyzdžių, kurie parodytų, kad šventraščių, Mokymų tekstai neskaitomi pažodžiui.. Tai tekstai, uždegantys vidinį žmogaus “žibintą”, kuris pažadina sąmonę. Sąmonė yra įvairių lygmenų, manifestacijų, todėl tas pats žodis viename žmoguje pažadina vaizdinį ir idėją, kitą palieka abejingu.. Ar verta neigti tai, ko kartais tiesiog nesuprantame?

Kiekviena nauja diena – tai galimybės naujai realizacijai. Gyvenimas yra nuolatinė realizacija tam, kurio vidinės akys atmerktos.. Kame mes pamatysime idėjas, atveriančias mūsų pačių vidinę šviesą – kiekvieno iš mūsų asmeninių paieškų rezultatas. Tai gali būti sakinys iš šventraščio, Mokytojo žodis, gyvenimo pamoka, atsitiktinai nugirsta frazė.. daug kas. Tiesiog ieškokime.. be išankstinių nuostatų :) ..



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Mokymai  


Newer Entries »