ruvi

Ačiū už laiškus ir mintis apie paskutinę temą – prigimtį. Kaip būtų smagu, jei diskutuotume čia ! Ir klausimas – na, ką daryti, jei moteris jaučiasi stipri, stipresnė už savo vyrą? Ji nenori kažkaip dirbtinai vaidinti silpną ir griebiasi atsakomybės šeimoje, nes vyras silpnas, pasyvus.. Jai greičiau ir patikimiau padaryti viską pačiai, nei laukti iš jo malonės..

Jau pats klausimas yra konfliktas. Sutinku su Sauliumi, kuris rašė, kad turime prieš santuoką aptarti, kaip gyvensime, kokius bendrus ir asmeninius tikslus sau kelsime gyvenime ir.. bendradarbiauti. Mes nesirenkame tėvų, vaikų, giminių – tai tarsi duotybė, bet sutuoktinius mes renkamės sąmoningai. Kas trukdo susipažinti visapusiškai, prieš sudarant sąjungą visam gyvenimui?

Pasirinkimas – pats svarbiausias žingsnis. Jis turėtų būti sąmoningas – tuomet pažįstame žmogų ir žinome, koks jis yra ir ko iš jo galime tikėtis. Suaugę žmonės keičiasi tik savo noru. Santuoka – ne perauklėjimo institucija, tai sąjunga, grįsta geranoriškumu ir partneryste.

Taip pat turime aiškiai suvokti, kad santuokoje yra ciklai ir žmonės negali būti nuolat vienodi. Jausmai keičiasi ir auga – nuo susižavėjimo, įsimylėjimo, aistros, meilės iki besąlygiškos meilės. Tarp tų pokyčių ir augimo yra labai prieštaringi periodai – būna nusivylimų, persisotinimas bendravimu.. Visa tai meilės pakopos, kai mokomės mylėti be sąlygų, be egoizmo.

Meilės esmė – dalinimasis, dovanojimas. Meilei žmonės subręsta, atsisakę egoizmo. Jei subrandiname savo meilę iki besąlygiškos, ji niekuomet nesibaigia. Jei manome, kad meilė baigėsi, tai tik reiškia, kad ji nebuvo subrandinta. Du nesubrendę egoistiški žmonės negali sukurti laimingų santykių. Mes negalime mylėti ir tuo pačiu turėti pretenzijų, nes tai jau sąlygos santykiams.

Įsimylėjimas tėra meilės preliudija, tai nėra amžina būsena. Meilė dažnai užgesinama, praėjus įsimylėjimui – tai pirmoji santykių “krizė”. Tuomet dažniausiai pajungiame emocijas, kurios diktuoja jausmus: patinka-nepatinka, noriu-nenoriu, myliu-nemyliu, privalai-neprivalau.. visa tai yra egoizmo apraiškos.. Ir tik jei suprantame, kad tai yra natūralus etapas, ieškome būdų krizei išspręsti ir auginame savo jausmus toliau..

Realių priežasčių, kuriose geriausia išeitis – skyrybos, yra tikrai nedaug. Santykius dažniausiai išardo smulkmenos ir egoizmo apraiškos. Sutuoktinis – ne priešas. Jei susipykome, atvėsę turime išsiaiškinti ir ieškoti susitarimo – kaip su artimiausiu žmogumi.. Turime ugdyti atvirumą ir pasitikėjimą. Jei esame atviri vienas kitam, tuomet laisvai keičiamės geriausiomis savybėmis, dalinamės jomis.

Ir, žinoma, turime suprasti prigimtines vienas kito savybes. Negalime tikėtis, kad sutuoktinis mąsto ir supranta lygiai taip pat, kaip ir mes. Vyriškas pradas aktyvus, dinamiškas, orientuotas į veiksmą. Moteriškas pradas – plastiškas, švelnus, palaikantis. Šeimos gyvenime yra periodas – vaikų gimimas, kai šių prigimtinių savybių supratimas ypač svarbus.

Kūdikio gimimas – didelė laimė, bet ir savotiškas kritinis įvykis šeimoje. Sutuoktiniai įgauna naują savybę: jie yra ne tik mylimieji, jie tampa tėvais. Tai prioritetų keitimas, naujų įsipareigojimų, naujų santykių užgimimas. Jei žmonės brandūs, tai sustiprina šeimą, nes tai šeimos augimas, perėjimas į naują kokybę – tai laimė.. Jei žmonės nebrandūs, prasideda konfliktai, įsipareigojimo vengimas, skundai dėmesio stoka..

Tuo tarpu tai laikotarpis, kai moteriai ypač reikalingas palaikymas ir supratimas. Moteris šiuo periodu emociškai ir fiziologiškai “persirikiavus” kūdikio reikmėms – maitinti, globoti, rūpintis, saugoti. Labai svarbu, kad vyras imtųsi atsakomybės už šeimą – ir finansiškai, ir emociškai. Tuomet yra harmonija, ir abu atlieka tai, ką šiuo metu gali atlikti geriausiai. Savo šeimos, savo vaikų labui..

Šiuo laikotarpiu prasideda svarbus šeimos etapas – vaikų auklėjimas ir auginimas. Egoizmui ir ambicijoms čia ne vieta – juk esame pavyzdys savo vaikams. Labai svarbus yra susitarimas ir vieningumas auklėjimo klausimais. Auginame ir savo meilę kartu su vaikais, mokomės ja dalintis ne tik su sutuoktiniu. Mokome ir vaikus mylėti – tai didelė atsakomybė..

Meilė – susivienijimas, principų ir patirties susiliejimas, gimimas, augimas, suvokimas, dovanojimas.. Tai energija, kuri auga ir yra gėris iš esmės, jei mes ją auginame.. Stiprus-silpnas šeimoje gali būti besikeičiančios savybės. Svarbu nežeminti tuo savo artimiausio žmogaus. Gali būti situacijų, kai jaučiamės bejėgiai, kai keičiamės įsipareigojimais, kai atliekame tai, kas yra tuo metu šeimai geriausia ir ką galime atlikti kiekvienas geriausiai.

“Stiprus” ar “silpnas” yra įvertinimas – žeminantis ar iškeliantis. Taip vertindami, atsakykime sau sąžiningai – kodėl taip vertiname, o kartais ir savo elgesiu žeminame artimą žmogų? Jei vyras ar moteris nerealizuoja (ar jam trukdoma realizuoti) savo prigimtinių poreikių, jų savybės yra iškreipiamos – vyras tampa silpnu, moteris – agresyvia. Tuomet prasideda visiškai beprasmiška kova. Niekas iš šalies neateina ir nesugadina mūsų santykių, tai padarome mes patys – savo požiūriu ir savo elgesiu.

Tiek vyrai, tiek moterys dabar turi visišką saviraiškos laisvę visuomenėje per savo veiklą ir kūrybą. Grįžę į namus ir apsiavę jaukias namines šlepetes, tapkime vyrais ir moterimis, žmonomis ir vyrais.. partneriais, draugais, mylimaisiais.. O stiprybę (ar ambicijas?) palikime išorinių tikslų siekimui ..

Kodėl dabar tiek painiavos vyriškumo ir moteriškumo sąvokose? Pasirodo, viskas prasidėjo nuo labai gražios idėjos – lygių teisių siekimo. Tai lietė pirmiausia žmonių pilietines teises, o mūsų laikais peraugo į lyčių kovas ir konkurenciją. Kai kurie sociologai ir istorikai emancipaciją ir feminizmą vadina kultūrine katastrofa: graži idėja virto atvira destrukcine jėga, paminusi ne tik moters, bet ir vyro prigimtį, o kartu ir šeimos vertybes.

Pakanka žvilgtelėti į žiniasklaidą, kuri mirga patarimais, kaip priversti vyrą ką nors daryti, kaip suvilioti, manipuliuoti, pasiekti tikslų, juo pasinaudojus.. Tai turi ir atvirkštinį efektą: moteris tampa sekso objektu. Na, o motinystė piešiama lyg prievolė, sunkumas, našta, trukdanti “dvasiniam išsilaisvinimui” ir karjerai. Ugdoma karta be idealų, pareigos jausmo, gyvenanti siauro “aš” egoizmo rėmuose. Prigimtinis lyčių skirtumas ignoruojamas, vietoje to, kad papildytų vienas kitą, vyras ir moteris kovoja.

Kas tai – laikmečio ypatumai? Tarsi labai baisu būtų grįžti prie žmogiškosios prigimties ir gyventi taip, kaip esame sukurti gyventi. Lyg prigimtinės mūsų savybės būtų keičiamos, bet į ką? Mes negalime ignoruoti savo prigimties, negalime jos kažkuo pakeisti. Lygios teisės jau pasiektos, o iš švelnios ir mylinčios moteris tampa tvirta ir tiesmukiška, ir.. tuo pačiu konkurente vyrui.

Mūsų laikais moteriškumas ir vyriškumas labai iškreipti. Tuo tarpu tvirta šeima gali būti sukurta tik žmonių, kurie turi visas vyriškas ir moteriškas prigimtines savybes. Jei mes žiūrime į vyrą ar žmoną kaip į pasitenkinimo ar norų pildymo objektą, tai mes nuolat turėsime jam tik nesibaigiančias pretenzijas ir jausime nepasitenkinimą. Atrodytų – užburtas ratas, bet išeitį iš jo randa žmonės, supratę prigimties svarbą.

Juk sekimas savo prigimtimi nereiškia atsilikimo, atvirkščiai – tai harmonijos paieškos. Laikmetis įneša pataisas į šeimos gyvenimą, ir tai yra normalu. Emancipacija ir užguitumas – dvi kraštutinės moters liguistos būsenos, tuo tarpu tiesa yra.. kažkur per vidurį, ir labai džiugu, kad vis daugiau jaunų žmonių tai supranta. Todėl pirmiausia siekiama savarankiškumo, išsilavinimo, specialybės, o paskui kuriama šeima.

Žmonės dabar aiškiai nusistato prioritetus, todėl viskam sąmoningai skiriamas laikas. Palyginus su praeitomis kartomis, moterys yra aktyvesnės, laisvesnės, kūrybiškesnės. Tai netrukdo moteriai išlikti moteriška – ji gali stipriasias savybes išreikšti visuomenėje, o savo namuose ji gali pilnai išreikšti savo moteriškas savybes, kurdama jaukius namus.

Vyro protas – ramus, atsiribojęs nuo emocijų, orientuotas į tikslo siekimą, todėl jis gali priimti sprendimus. Jis lyderis šeimoje. Moters protas – emocionalus, jausmingas, paslankus – ji sugeba matyti detales, yra kantresnė. Tik moteris gali sukurti šiltą emocinę atmosferą šeimoje. Ji yra vyro įkvėpėja ir tuo pačiu palaiko vyro autoritetą. Tai nereiškia paklusti ar žemintis, tai reiškia dalintis atsakomybe: kiekvienas atlieka tai, ką geriausiai sugeba pagal savo prigimtį.

Vyras, savo ruožtu, realizuodamas savo prigimtines savybes, yra stiprus dvasiškai ir vyriškas. Kaip ir moteris, realizuodama savo prigimtines savybes – moteriška.. Jiedu harmoningai papildo vienas kitą. Šeima yra sąjunga, jos dvasinė prasmė – pagalba vienas kitam dvasiniame augime ir išraiškoje. Tai sakralinė sąjunga, kurioje gimsta ir yra ugdomi tėvų pavyzdžiu vaikai.. ateities žmonės.

Kokias vertybes mes perduosime savo vaikams – priklauso nuo mūsų. Visi savo vaikus norime matyti laimingais.. Prisiminkime žaidžiančius vaikus: savo pasirinkimais jie parodo mums, kas jiems yra svarbu. Jei puoselėsime vaikų prigimtines savybes, jie susikurs laimingą gyvenimą užaugę ir bus laimingi .

Čia ir vėl svarbi išmintinga sintezė: turime sekti savo prigimtimi, pritaikę jos savybes šiuolaikiniam gyvenimui. Mūsų prigimtis – vyriška arba moteriška – yra kiekvieno mūsų duotybė. Jei gyvename prieš ją, kuriame įtampą ir esame nelaimingi, jei harmonijoje su savo prigimtimi – esame laimingi. Ką jūs apie tai manote?

Moters laimė, vyro laimė, emancipacija, lygybė, partnerystė.. Tiek dabar sąvokų, laimės formulių ir teorijų, kad sunku suprasti: kodėl tiek informacijos, o prieštaravimų vyrų ir moterų santykiuose tik daugėja? Tarsi vyrai ir moterys atsiskyrė į dvi priešiškas grupes ir bando vieni kitiems įrodyti, kieno tiesa teisingesnė. “Visi jie tokie”, “visos jos tokios” – jau tarsi diagnozė.. O kokie mes iš tikrųjų?

Žinoma, mes esame skirtingi – pačios gamtos taip apspręsta. Priešybės tai ar kitoniškumas, ir ar įmanoma tų priešybių vienybė? Ne tik įmanoma, bet ir apspręsta tos pačios gamtos, tik.. tam turime suprasti, kaip tos mūsų priešybės turi harmoningai sąveikauti. Mes pamirštame savo prigimtį ir vis dažniau veliamės į ambicijų kovas, kurios tik dar labiau supriešina.

Visais laikais buvo atsižvelgiama į vaiko lytį – buvo puosėlėjamos tam tikros prigimtinės vaiko savybės. Tas prigimtines vaiko savybes visi pastebime, augant vaikams: mergaitės – nors niekas jų to nemoko – žaidžia su lėlytėmis, kaspinėliais, gėlytėmis.. Berniukai anksti pradeda domėtis visai priešingais dalykais: mašinytėmis, konstruktoriais, detalių surinkimu-išrinkimu ir derinimu, judriais žaidimais..

Ir žaidžia vaikai skirtingai. Mergaitė, puošdama lėlę, mėgaujasi pačiu procesu: ji gali dešimtis kartų aprengti, nurengti, perrengti, derinti rūbelius be galo, visiškai nesifiksuodama į galutinį rezultatą.. Berniukas, atvirkščiai – orientuotas į rezultatą, tikslą, laimėjimą. Jam svarbu pasiektas tikslas: nepasiektas rezultatas, tikslas, laimėjimas jį labai nuliūdina.

Auklėjami berniukai ir mergaitės taip pat buvo skirtingai. Gal todėl anksčiau buvo daugiau tikrų vyrų, kurių taip pasigendama, ir.. tikrų moterų? Berniukams buvo padedama įsisavinti pagrindines vyriškas savybes, mergaitėms – moteriškas. Yra tik moterims būdingos ir tik vyrams būdingos savybės, apspręstos pačios prigimties. Kai žmonės gyvena pagal savo prigimtines savybes, tuomet vyrai yra vyriški, moterys – moteriškos.

Berniukams buvo skiepijamas sugebėjimas valdyti savo jausmus. Ne tramdyti, o valdyti – tai liečia pirmiausia savidiscipliną. Jei vyras nevaldo savo jausmų, jam sunku siekti savo tikslų. Toks vyras silpnas dvasiškai, jam sunku būti lyderiu šeimoje ir pelnyti pagarbą. Antroji svarbi vyriška savybė – tai rūpestis kitais – sugebėjimas būti atsakingu už šeimą.

Mergaitėms buvo skiepijamas dorybingumas, mergaitiškas kuklumas. Tai reiškė, kad mergaitė, o vėliau mergina, buvo mokoma pastovumo ir ištikimybės. Jei merginos galvoje sumaištis, tuomet ji nesugeba būti pastovi jausmuose ir dovanoti laimės. Antroji moters savybė – saiko jausmas, sugebėjimas džiaugtis tuo, kas yra jos gyvenime. Pasaka apie auksinę žuvelę – moters pavyzdys, kuriai niekada negana..

Auklėjant berniuką, labai svarbu nežeminti jo vyriškumo pojūčio, savigarbos (ypač to neturėtų daryti mamos) – juk iš jo turi išaugti žmogus, kuris imsis atsakomybės. Berniukui svarbu parodyti jo veiksmų pasekmes, mokyti pasitikėjimo savimi – to turėjo išmokyti tėvas. Dukrai tėvas taip pat turėjo parodyti vyriškumo pavyzdį – per sprendimus ir lyderystę šeimoje.

Motina – visada buvo ir yra dvasinė savo vaikų mokytoja. Ji – išmintis, palaikymas, švelnumas, gerumas ir supratimas. Abu tėvai – pavyzdys savo vaikams. Jei moteris ambicinga, agresyvi, o vyras silpnas ir neveiklus, vaikai gauna iškreiptą vyriškumo ir moteriškumo pavyzdį. Jei žmogus išauga su neišvystytomis prigimtinėmis savo lyties savybėmis, jis yra nebrandus. Nebrandžiam žmogui nelengva kurti santykius.

Kaip harmoningai išreiškiamos vyriškos ir moteriškos savybės šeimoje, kaip jos papildo viena kitą? Moteris – švelni, gera, kantri, įkvėpėja. Namai – jos karalystė, ji organizuoja šeimos gyvenimą taip, kad namuose būtų šilumos ir meilės atmosfera. Ji palaiko vyro autoritetą. Vyras – lyderis, jis prisiima atsakomybę už savo žmones, globoja ir veda juos paskui save. Jo misija – veikti kitų labui, tuomet jis laimingas. Svarbiausias šeimos principas – partnerystė, grįsta meile ir pasitikėjimu.

Mes primiršome šiuos svarbius prigimtinius principus, o gal sąmoningai išbraukiam, kaip kažką archaiško ir senamadiško. Nors.. širdyje visi ilgimės tikrų, grynų, vyriškų ir moteriškų savybių.. Apie tai, kodėl taip įvyko ir kaip tai atgimsta – sekantį kartą ..