ruvi

Ačiū už laiškus ir mintis apie paskutinę temą – prigimtį. Kaip būtų smagu, jei diskutuotume čia ! Ir klausimas – na, ką daryti, jei moteris jaučiasi stipri, stipresnė už savo vyrą? Ji nenori kažkaip dirbtinai vaidinti silpną ir griebiasi atsakomybės šeimoje, nes vyras silpnas, pasyvus.. Jai greičiau ir patikimiau padaryti viską pačiai, nei laukti iš jo malonės..

Jau pats klausimas yra konfliktas. Sutinku su Sauliumi, kuris rašė, kad turime prieš santuoką aptarti, kaip gyvensime, kokius bendrus ir asmeninius tikslus sau kelsime gyvenime ir.. bendradarbiauti. Mes nesirenkame tėvų, vaikų, giminių – tai tarsi duotybė, bet sutuoktinius mes renkamės sąmoningai. Kas trukdo susipažinti visapusiškai, prieš sudarant sąjungą visam gyvenimui?

Pasirinkimas – pats svarbiausias žingsnis. Jis turėtų būti sąmoningas – tuomet pažįstame žmogų ir žinome, koks jis yra ir ko iš jo galime tikėtis. Suaugę žmonės keičiasi tik savo noru. Santuoka – ne perauklėjimo institucija, tai sąjunga, grįsta geranoriškumu ir partneryste.

Taip pat turime aiškiai suvokti, kad santuokoje yra ciklai ir žmonės negali būti nuolat vienodi. Jausmai keičiasi ir auga – nuo susižavėjimo, įsimylėjimo, aistros, meilės iki besąlygiškos meilės. Tarp tų pokyčių ir augimo yra labai prieštaringi periodai – būna nusivylimų, persisotinimas bendravimu.. Visa tai meilės pakopos, kai mokomės mylėti be sąlygų, be egoizmo.

Meilės esmė – dalinimasis, dovanojimas. Meilei žmonės subręsta, atsisakę egoizmo. Jei subrandiname savo meilę iki besąlygiškos, ji niekuomet nesibaigia. Jei manome, kad meilė baigėsi, tai tik reiškia, kad ji nebuvo subrandinta. Du nesubrendę egoistiški žmonės negali sukurti laimingų santykių. Mes negalime mylėti ir tuo pačiu turėti pretenzijų, nes tai jau sąlygos santykiams.

Įsimylėjimas tėra meilės preliudija, tai nėra amžina būsena. Meilė dažnai užgesinama, praėjus įsimylėjimui – tai pirmoji santykių “krizė”. Tuomet dažniausiai pajungiame emocijas, kurios diktuoja jausmus: patinka-nepatinka, noriu-nenoriu, myliu-nemyliu, privalai-neprivalau.. visa tai yra egoizmo apraiškos.. Ir tik jei suprantame, kad tai yra natūralus etapas, ieškome būdų krizei išspręsti ir auginame savo jausmus toliau..

Realių priežasčių, kuriose geriausia išeitis – skyrybos, yra tikrai nedaug. Santykius dažniausiai išardo smulkmenos ir egoizmo apraiškos. Sutuoktinis – ne priešas. Jei susipykome, atvėsę turime išsiaiškinti ir ieškoti susitarimo – kaip su artimiausiu žmogumi.. Turime ugdyti atvirumą ir pasitikėjimą. Jei esame atviri vienas kitam, tuomet laisvai keičiamės geriausiomis savybėmis, dalinamės jomis.

Ir, žinoma, turime suprasti prigimtines vienas kito savybes. Negalime tikėtis, kad sutuoktinis mąsto ir supranta lygiai taip pat, kaip ir mes. Vyriškas pradas aktyvus, dinamiškas, orientuotas į veiksmą. Moteriškas pradas – plastiškas, švelnus, palaikantis. Šeimos gyvenime yra periodas – vaikų gimimas, kai šių prigimtinių savybių supratimas ypač svarbus.

Kūdikio gimimas – didelė laimė, bet ir savotiškas kritinis įvykis šeimoje. Sutuoktiniai įgauna naują savybę: jie yra ne tik mylimieji, jie tampa tėvais. Tai prioritetų keitimas, naujų įsipareigojimų, naujų santykių užgimimas. Jei žmonės brandūs, tai sustiprina šeimą, nes tai šeimos augimas, perėjimas į naują kokybę – tai laimė.. Jei žmonės nebrandūs, prasideda konfliktai, įsipareigojimo vengimas, skundai dėmesio stoka..

Tuo tarpu tai laikotarpis, kai moteriai ypač reikalingas palaikymas ir supratimas. Moteris šiuo periodu emociškai ir fiziologiškai “persirikiavus” kūdikio reikmėms – maitinti, globoti, rūpintis, saugoti. Labai svarbu, kad vyras imtųsi atsakomybės už šeimą – ir finansiškai, ir emociškai. Tuomet yra harmonija, ir abu atlieka tai, ką šiuo metu gali atlikti geriausiai. Savo šeimos, savo vaikų labui..

Šiuo laikotarpiu prasideda svarbus šeimos etapas – vaikų auklėjimas ir auginimas. Egoizmui ir ambicijoms čia ne vieta – juk esame pavyzdys savo vaikams. Labai svarbus yra susitarimas ir vieningumas auklėjimo klausimais. Auginame ir savo meilę kartu su vaikais, mokomės ja dalintis ne tik su sutuoktiniu. Mokome ir vaikus mylėti – tai didelė atsakomybė..

Meilė – susivienijimas, principų ir patirties susiliejimas, gimimas, augimas, suvokimas, dovanojimas.. Tai energija, kuri auga ir yra gėris iš esmės, jei mes ją auginame.. Stiprus-silpnas šeimoje gali būti besikeičiančios savybės. Svarbu nežeminti tuo savo artimiausio žmogaus. Gali būti situacijų, kai jaučiamės bejėgiai, kai keičiamės įsipareigojimais, kai atliekame tai, kas yra tuo metu šeimai geriausia ir ką galime atlikti kiekvienas geriausiai.

“Stiprus” ar “silpnas” yra įvertinimas – žeminantis ar iškeliantis. Taip vertindami, atsakykime sau sąžiningai – kodėl taip vertiname, o kartais ir savo elgesiu žeminame artimą žmogų? Jei vyras ar moteris nerealizuoja (ar jam trukdoma realizuoti) savo prigimtinių poreikių, jų savybės yra iškreipiamos – vyras tampa silpnu, moteris – agresyvia. Tuomet prasideda visiškai beprasmiška kova. Niekas iš šalies neateina ir nesugadina mūsų santykių, tai padarome mes patys – savo požiūriu ir savo elgesiu.

Tiek vyrai, tiek moterys dabar turi visišką saviraiškos laisvę visuomenėje per savo veiklą ir kūrybą. Grįžę į namus ir apsiavę jaukias namines šlepetes, tapkime vyrais ir moterimis, žmonomis ir vyrais.. partneriais, draugais, mylimaisiais.. O stiprybę (ar ambicijas?) palikime išorinių tikslų siekimui ..