ruvi

Kiekvienas iš mūsų auga dvasiškai visą savo gyvenimą. Mes pažįstame save ir kitus žmonės (o kartu ir augame dvasiškai) arba per skausmingą patirtį, arba per sąmoningas pastangas pažinti ir suprasti save ir supantį pasaulį. Galime pasidžiaugti informacijos gausybe mūsų laikais.. Tuo pačių tai neša sumaištį: kokią metodiką ar būdą dvasiniam augimui pasirinkti? Ir ar apskritai jų reikia?

Galiausiai, atrodytų – kam to reikia? Bet.. visi žinome, kad nuo žmogaus atsiradimo Žemėje vyksta jo sąmonės evoliucija. Mūsų laikais padidėjęs informacijos kiekis tik patvirtina tai. Mes įgauname vis platesnę galimybę svarstyti, analizuoti, įvertinti savo poelgius, daryti išvadas, sąmoningai keisti savo elgesį, siekti norimų rezultatų. Idealių ar absoliučiai laimingų žmonių, jei ir yra, tai tikrai nedaug.

Todėl ir atsiranda vis naujos gyvenimo tobulinimo metodikos. Šalia tūkstantmečius gyvuoja ir senieji Mokymai. Kiekvienam žmogui, koks jis tobulas bebūtų, reikalinga dvasinė ašis, kuri palaikytų jo vidinę stiprybę. Dvasiškai stiprūs tampame tuomet, kai individualiose tobulumo paieškose atrandame Tiesą, kuri tampa giliu intuityviu Žinojimu. Gyvendami pagal jį, mes esame gyvenimo tekmėje ir valdome savo gyvenimą.

Viena indų patarlė teigia, kad tiesa pasiekiama per tobulėjimą (mokymąsi), o ne per bandymus kažką įtikinti. Labai taikli patarlė, parodanti, kad kiekvienas iš mūsų turi tiesos ir dvasinės stiprybės troškimą, todėl įvairiausiais būdais to ieškome – mes sutverti tobulėjimui. Kadangi esame visi labai skirtingi, tai ir ieškome visi savais būdais.. Ir nėra kažkokio geresnio ar greitesnio paieškų kelio – kai tik aptinkame “savąjį”, pradedame sparčiai augti dvasiškai.

Turime suprasti: gali būti daug laiptelių savęs link. Dvasinis augimas vyksta visą gyvenimą. Nėra veiksmo ar metodikos, kuriuos atlikę, tapsime visam laikui laimingi. Tai tik pakopos, kuriomis palypėję, daromės sąmoningesni, o augančiam užduotys yra vis didesnės – tai natūralu.. tobulumui ribų nėra.. Tačiau kodėl kartais taip nelengva surasti tinkančią metodiką?

Tarkim, susižavime kažkokia tobulėjimo metodika, vykstame į apmokymus ir dedame visas pastangas, kad pasiektume rezultatą. Kol esame grupėje, veikia bendras grupės siekis, grįžtame namo, ir.. dažnai viskas tuo ir pasibaigia. Arba imamės sveikatingumo, mitybos, ar fizinių pratimų sistemos savarankiškai. Savaitę, dvi viskas įdomu, o paskui užmetame.. Nusivylimas, pirmiausia – savimi – gal trūksta valios ar savidisciplinos, o gal vėl “ne tai”?

Iš daugelio žmonių patirties galima sakyti: kai tik aptinkame “savo” metodiką, viskas einasi lengvai. Žinoma, tam reikia ieškoti, kartais ne vienus metus. Nenusiminkim, jei daug ką išbandėme, ir nieko ne prie širdies.. Ieškokime toliau – būtinai atrasime. Mokantis reikėtų klausyti savo pojūčių: ar nejaučiame pasipriešinimo, baimės ar panašių nemalonių jausmų. Jei taip – tai ne tas kelias. Mokymasis turi būti įdomus ir džiaugsmingas. Kartais iš kelių metodikų žmonės sukuria savąją..

Dažnai pasitaikanti klaida – tikimės greitų rezultatų.. Turime duoti sau laiko pokyčiams – pirmiausiai, jei nuoširdžiai dirbame, jie įvyksta mūsų sąmonėje, o tik paskui pasireiškia ir gyvenime. Tam, kad pakeistume mąstymą ir jis taptų mūsų gyvenimo programa, gali prireikti kelių mėnesių. Tai tarsi naujas įprotis – tam, kad jis įsigalėtų, turime juo pakeisti senuosius mąstymo ir elgesio įpročius. Kuo daugiau žmogus įgauna dvasinės stiprybės tobulėdamas, tuo greičiau jis atsikrato visko, kas jam trukdo augti.

Daug žmonių ieško tiesos senuosiuose Mokymuose, bet retas gilinasi į juos rimtai. Pavyzdžiui, dabar yra daug budizmo ar jo įvairių atšakų pasekėjų. Bet ar žinome, kad tikrieji budistai gyvena griežtai pagal savo Mokymo įstatus, kurių pagrindiniai yra: 1) Nežudyk gyvūnų; 2) Nevok; 3) Nemeluok; 4) Negalvok apie kitus blogai; 5) Nesisvaigink jokiomis priemonėmis. Tam, kad priimtų šituos įžadus, rytiečiai po kelis metus gyvena apmąstymuose ir meditacijose – ar sugebės. Vakariečių, praktikuojančių rytų Mokymus yra tikrai nedaug. Galime pasisemti išminties, bet vadintis budistais.. naivoka.

Arba mistifikuotas požiūris į rytų vienuolius. Kuriamas keistas mitas apie atsiskyrėlius, kurie užsidarė nuo pasaulio ir nuo ryto iki vakaro tobulina kovos menus, kuriuos “atskleidžia” pasauliečiams.. Jei gyvuoja fizinis rengimas vienuolynuose, tai jis turi gilią pažinimo prasmę. Kas kalba apie jų sakralinį tikslą – maldas už pasaulio žmones, realius gerus darbus, pagalbą kenčiantiems pasauliečiams? Kovos menai, gimę vienuolynuose, kažkada buvo laikmečio būtinybė – buvo grupelė apmokytų vienuolių, kurie tiesiog saugojo vienuolyną nuo užpuolėjų, bet tai niekada nebuvo vienuolių pagrindinis tikslas.

Senosios mitybos sistemos – taip pat labai svarbios žinios, norint būti sveikiems, bet.. mūsų gyvenimo tempas toks, kad retai galime laikytis senųjų taisyklių pažodžiui. Ypač dėl maisto – dabar turime šaldytuvus – ko neturėjo senovės žmonės – galimybę laikyti maistą atsargai. Mitybos specialistai teigia, kad ir žmogaus organizme fermentų kiekis ir santykis keičiasi, todėl ir maistą esame prisitaikę valgyti kitokį. Taip pat turime atsižvelgti, kokio klimato žmonėms buvo taikytas mūsų pasirinktas metodas, ir į savo organizmo ypatumus.

Neužsižaiskime ir senoviniais tikėjimais, kokie mieli jie beatrodytų. Pagoniški tikėjimai buvo visose tautose – tai prigimtinės religijos forma. Jie labai vertingi kaip sukaupta patirtis ir išmintis. Tai turi išlikti kaip neatsiejamos tautos tradicijos – kad neatitrūktume nuo gamtos ir natūralaus gyvenimo ritmo, nuo tautiškumo. Bet sugrįžti prie senovinio gyvenimo būdo – nerealu, o vargu ir ar reikia.. kam tuomet buvo kuriamas progresas?. Pagarbiai, bet išmintingai žvelkime į pagonybę – turi būti tęstinumo sintezė, o ne aklas atkartojimas.

Pasirinkdami tobulėjimo metodą, visuomet rinkimės jį sąmoningai, įsiklausydami į savo širdies balsą. Mokykimės visko, prie ko linksta širdis ir atsakingai žiūrėkime į pasirinktą kelią. Visada yra kur tobulėti – vieninteliai apribojimai yra mumyse.. Mes esame žymiai laisvesni, nei leidžiame sau būti. Todėl – ieškokime, aukime, eikime į priekį, būkime smalsūs, drąsūs ir.. atidūs. Mūsų vidinė nuojauta visuomet “pasakys”, kuriuo keliu mums eiti. Taisyklė viena – tai turi būti įdomus kelias – tuomet jis “tinka” ..

Kaip jūs manote?