ruvi

Koks būtų pasaulis, jei iš jo išnyktų melas? Kiek daug jis savyje talpina: apgaulę, nenuoširdumą, manipuliacijas, išsisukinėjimą, veidmainystę, nutylėjimus, išdavystę.. Intuityviai visi jaučiam, kad tai kažkas.. ko tikrai nereikia gyvenime, bet visgi.. Daugiau-mažiau, tiesiogiai-netiesiogiai, kartais-dažnai, bet visi tame dalyvaujame: klausydami melo, toleruodami melą, nesuprasdami, kas yra melas, pakeisdami tiesą melu.

Painiava, iš tiesų dabar tokia painiava sąvokose.. Meluoti tapo įprastu dalyku. Ryškiausias pavyzdys, kai užduodamas paprastas konkretus klausimas: atsakoma ne į konkretų klausimą, o pradedamas interpretuoti pats klausimas, kalbama aplink užduotą klausimą, arba, išsisukinėjant nuo klausimo, užduodamas priešpriešinis klausimas. Tarkim, klausiu, kiek valandų, o žmogus man pradeda aiškinti, kaip ir kur pagamintas jo laikrodis arba paklausia, kiek man metų. Pažįstama?

Žinoma, pavyzdys jumoristinis, bet visi tai matome nuolat: tarsi mes kalbėtume ne apie realų gyvenimą, o kažkokias sugalvotas-išsuktas “versijas”, ir matome tik tai, kas norima parodyti. Ir nors melas padaro gyvenimą sudėtingą ir painų, meluoti nesiliaujama. Kažkada buvusiose taisyklėse atsiranda vis daugiau išimčių, tos išimtys galiausiai tampa taisyklėmis, o iš to – tik didėjantis chaosas.

Tai realus šiandieninis mūsų gyvenimo “modelis”. Nenatūralus ir dirbtinas, grįstas melu ir manipuliacijomis. Netikri siekiai, ambicijos ir apgaulės, kurie galų gale suyra, bet.. vėl ir vėl kurpiami, klijuojami, pasitelkiant vis įmantresnį melą. Šiandien jau visi matome, kad toks gyvenimo būdas neatneša nei asmeninės, nei visuotinės laimės. Viskas, kas netikra, vystosi regreso keliu.

Kaip dirbtinoje, grįstoje melu (iliuzinėje) tikrovėje įžvelgti Tiesą? Šiuolaikinis žmogus ugdomas technokratiškas, egoistiškas ir išdidus. Visi jam primetami idealai – išoriniai (materialūs). Žmogus atitraukiamas nuo savo ištakų ir kuriama iliuzija, kad jis viską kontroliuoja, viską gali (materialiame pasaulyje). Vyraujanti nuostata – kontrolė, o dvasinės vertybės – dora, tiesa – kažkas archaiško, grupelės idealistų žaidimai.

Materialumas triumfuoja, mes svetimėjame, priešinamės ir toliau gyvename melu. Manipuliuojama mūsų silpnybėmis, gobšumu ir ambicijomis. Didėja ir vidiniai prieštaravimai, stresinės būklės, depresijos – intuityviai jaučiame savo esybe, širdimi tą neatitikimą – to, kas esame iš tiesų, ir to, kas iš bandoma nuolat primesti išoriniais tikslais. Mes galime suvaidinti laimingus, galime apgauti kitus, bet savęs neapgausime: jei mes gyvename pagal orientyrus, grįstus melu, anksčiau ar vėliau pajusime tuštumą.

Pažvelkime aplink – ar tikrai galime viską kontroliuoti, ar turime konkuruoti ir priešintis, ir ar tikrai esame “visagaliai” materijos valdytojai?.. Saulė pateka be žmogaus pagalbos, žiemą keičia vasara, auga medžiai, žolė, gėlės, lyja, sninga, pučia vėjai.. gyvenimas aplink juda ir vystosi, ir gyvena nepriklausomą nuo žmogaus gyvenimą. Jėga, kurią kažkodėl užsispyrę daugelis neigiame, palaiko visą šitą harmoniją Žemėje ir Visatoje. Tai jėga, kuri palaiko ir patį žmogų..

Šios jėgos veikimo principas paprastas: panašumo, atitikimo, energijos bei medžiagų tarpusavio keitimasis. Tai Tiesa, kuri egzistuoja amžinai ir nesikeičia. Joje nėra apgaulės – tai yra tai, į ką turime lygiuotis.. Kai nesuvokiame Tiesos, eikvojamės smulkmenoms ir pradedame tikėti melu – nes nesuvokdami esmės, klystame.. Melas gimdo baimę, godumą, nepasitenkinimą, konkurenciją – visas egoizmo apraiškas. Tuo tarpu Tiesa yra atitikimas mūsų dvasinei prigimčiai, iš Tiesos gimsta ramybė, taika, meilė, altruizmas ir harmonija.

Blogiausia, kas gali nutikti bendroje veikloje – kai asmeniniai interesai užgožia visuomeninius. Kad tai darytų, žmogus pradeda dangstytis melu: įmantriai išsisukinėti ir teisinti savo elgesį. Tai primityvus elgesys, nemokšiškumas. Tarpusavio ryšio, vieningumo suvokimas – tai aukštas sąmoningumas. Žmogus negali būti atskirtas nuo kitų žmonių ir nuo savo elgesio pasekmių. Anksčiau ar vėliau melas išryškėja – tai taip pat dėsnis.

Tiesa – progreso ir vienybės kelias, tai raktas į visų problemų sprendimą. Tiesa – tai realybė be vertinimų ir išsisukinėjimų. Veidmainystės ir melo nebuvimas išlaisvina žmogų ir apdovanoja didžiule kūrybine energija. Teisingos mintys ir poelgiai turi tapti savaime suprantama kasdienybe, o ne deklaruojama gyvenimo dekoracija.

Jei žmogus gyvena Tiesoje, sako tiesą, jis tampa vieningas su Kūrinija. Jo ištarti žodžiai tampa veiksmingi, o darbai harmoningi ir neša gėrį visiems – tai progreso kelias. Gyvenimas Tiesoje – visų šviesių žmonių ir šventųjų tvirtybės ir dvasinės stiprybės šaltinis. Nėra pusiau tiesos, pusiau melo ar švento melo – tai, kas sugalvota žmonių apgaulei, yra laikina ir netikra. Tokia paprasta sąvoka – Tiesa – ir kiek ji daug gali.. Ir tereikia tiek nedaug – nemeluoti..

Ką jūs apie tai manote?

Mokslininkai teigia, kad kiekvieno iš mūsų genuose yra altruizmo ir vienybės suvokimas. Gyvųjų organizmų gyvybinės veiklos dėsniai rodo, kad organizmas suvokia savo egzistavimo priklausomybę nuo visų organų ir elementų bendro darbo, ir tai skatina ląsteles ( kurios, atskirai paėmus, yra “individualybės”), altruistiškai sąveikauti tarpusavyje – bendram ir savo labui.

Sociologai tvirtina, kad 10% žmonijos yra altruistai. Nepriklausomai nuo visuomenės įtakos ar auklėjimo, šie 10% išlieka kaip pastovus dydis. Iš šio skaičiaus galime spręsti, kad altruizmas nėra paplitęs, todėl retas turime aiškų suvokimą, kas tai yra apskritai, arba painiojame sąvokas. Painiojame todėl, kad vertiname veiksmą, o ne intenciją, slypinčią už veiksmo.

Dažniausiai altruizmas tapatinamas su kažkokiu išoriniu veiksmu. Tai gali būti “auka”, išorinis gėris vardan savo tikslų: norint kažkam įtikti, ar kažko tam tikru veiksmu pasiekti, t.y., už to veiksmo slypi aiškus savanaudiškas motyvas. Tuo tarpu altruizmas – tai veikimas kitų labui, kai nesitikima jokio atlygio, o veikiama iš nuoširdaus noro padėti. Altruizmas yra egoizmo priešingybė.

Egoizmas iš esmės yra piktybiška, parazitinio gyvavimo forma, kurios esmė – gerovė kitų sąskaita. Altruizmo esmė – veikimas kitų žmonių gerovei. Galima sakyti, kad altruizmo tikslas yra pats altruizmas. Tai yra mūsų genuose, tai mūsų prigimtis, aukščiausia žmogiškumo išraiška, žmogaus pilnavertiškumo, subrendimo rodiklis. Besąlygiškas davimas – tai vienas kito praturtinimas, keitimasis.

Kaip teigė E.Fromas, davimas yra aukščiausia žmogaus pajėgumo išraiška. Tai liečia pirmiausia dvasines savybes: juk negalime duoti tai, ko neturime. Kiekvienas galime sąmoningai vystyti savo prigimtinį altruizmą: kai suprantame savo prigimtį, galime lengvai išvystyti tai, kas mumyse jau “įrašyta”, “įdėta” ir elgtis pagal savo prigimtį ir gamtos dėsnius.

Tam, kad išvystytume savyje altruizmą, pirmiausia turime suvokti, kad tai neturi nieko bendra su egoizmu. Pirminės altruizmo apraiškos yra gailestis, užuojauta, atjauta – kai norima pagelbėti, padėti ir palengvinti pačią situaciją. Aukščiausia altruizmo išraiška – kai suprantamos nepalankių aplinkybių priežastys ir veikiama taip, kad pašalinus kentėjimo priežastis, maksimaliai harmonizuoti situaciją, suvokiant, kad visi mes esame viena ir svetimų bėdų negali būti.

Tikrasis altruizmas yra besąlygiškas ir pasireiškia natūraliai – ne dėl kažkokių egoistinių paskatų ar užslėptų motyvų, o todėl, kad žmogus tiesiog negali kitaip elgtis. Altruizmas pirmiausiai glūdi suvokime, kad visi mes esame viena: nuo atomo iki sudėtingiausių gyvybės formų. Būdami altruistiški ne tik tampame patys geresni, bet ir harmonizuojame savo gyvenimą ir aplinką.

Šiame pasaulyje nėra nieko, ką mes darome “tik” sau, nes viskas, ką mes darome sau, daro įtaką aplinkiniams. Taip pat nėra nieko, ką mes darome “tik” kitiems, kas neturėtų įtakos ir mums patiems. Galime prisiminti gyvo organizmo veikimo principą: visi mes esame susaistyti gyvybiškais svarbiais ryšiais, visi mes esame viena. Atskirtinumas tėra egoizmo iliuzija.

Evoliucijos dėsnis paprastas: visada turime eiti tobulėjimo keliu, kad kiekviena sekanti akimirka (etapas) būtų geresnė už praėjusią. Tobulėjimas yra geriausių žmogaus savybių, kokias jis tik turi savyje, vystymas ir išraiška – per dvasinį poreikį padėti, dalintis – per altruizmą. Kadangi esame sąmoningos būtybės, tai mūsų evoliucija vyksta per sąmoningą altruistinių savybių vystymą.

Dabar pasaulyje tiek nevilties.. Ir visi prisimename įkvėpiančius, kupinus altruizmo šviesių žmonių gyvenimus, ir pojūtį, kurį sukelia Vienybės jausmas.. turbūt, tai pats nuostabiausias jausmas. Ir.. kažkodėl jaučiamės vieningi tik nelaimės akimirką.. O juk galime šią vienijančią savybę vystyti nuolat, kasdieniniame savo gyvenime: maži geri darbai veda link didingų tikslų..

Kiekvienas turime pradėti nuo savęs, ir savo įtikanančiu altruistišku elgesiu galėsime paveikti žmonės, tebeesančius egoistinio mąstymo įtakoje. Niekas už mus šito nepadarys. Kaip keičiamės patys, taip keičiasi ir pasaulis aplink mus – tai taip pat Vienybės dėsnis.. Per altruizmo vystymą galime eiti ne kančių keliu, o Žinių keliu, link mūsų visų bendro tikslo – harmoningo visiems gyvavimo būdo.

Kaip jūs manote ?