ruvi

Visada yra dvi galimybės: kartoti klaidas, neatsižvelgiant į skaudžias pasekmes, arba, supratus pasekmių priežastis, ieškoti naujų sprendimų ir tobulėti. Nors pavasarinis virsmas kviečia džiaugtis, daugelio žmonių širdyse sumaištis ir nerimas. Labiausiai liūdina tai, kad neįmanoma išgirsti tiesos šiuose tyruose: mūsų šalyje kažkas ne taip, ar jau viskas ne taip? Kur bepažvelgtum, ten neatitikimai, nutylėjimai, išsisukinėjimai, manipuliacijos..

Nuo mažens mes mokomi gerbti senatvę, o valstybiniu mastu neteisėtai atimami pensininkų uždirbti pinigai. Aukštasis mokslas palengva tampa turtingųjų privilegija. Rezonansinės bylos vilkinamos, apie jas pasakoja tiriamoji žurnalistika ir tuo tyrimas dažnai pasibaigia. Tuo tarpu šalia rodoma priešinga versija, skaldanti visuomenę į priešiškas grupes. Išvažiavusiems duonos kąsnio užsidirbti į užsienius, pavymui grasinama skolomis atbuline data..

Valstybinius pinigus jau seniai įpratome vadinti loviu – o juk tai mūsų visų sumokėti įvairiomis formomis pinigai.. įpratome šaipytis iš valdininkų nusikaltimų. Nuolankiai priimame mestus kaltinimus, kad patys išsirenkame netikusią valdžią, kad esame bailiai, pasyvūs, tinginiai, o viskas, kas bloga, tik dėl to pas mus ir vyksta.. Ir melas, melas, melas – iš visų pusių ir visais lygmenimis.. Liūdina ir tai, kad tiksliai nežinoma, kiek lietuvių beliko tėvynėje – jau prasitariama, kad vos du milijonai..

Konstatuoti maža, visi žinome, kad prastai.. Gavau keletą laiškų su klausimais – kaip išlaikyti pusiausvyrą tokioje atmosferoje? Ar apskritai verta užsiimti savo dvasiniu tobulėjimu, kai aplink tokia sumaištis? Juk daugelis dabartinę situaciją vertina kaip chaotišką, išpranašautą pabaigą, keliančią neviltį. Pasakysiu savo nuomonę taip: ne tik verta, bet pats laikas užsiimti savo dvasiniu tobulėjimu, nes tik per dvasinį augimą ir sąmoningumą galime suprasti, kas gi iš tiesų vyksta.

Mažus pasikeitimus gyvenime, apimančius mūsų suvokimą, mes galime fiksuoti ir suprasti. Tuo tarpu ilgalaikius pokyčius, vykstančius žmonijos istorijoje ar tuo labiau pokyčius Visatoje kartais negalime suprasti dėl suvokimo ribotumo. Ir mes tai aiškiai matome savo gyvenime: įsivaizduojame, kad kažkokia apokalipsė įvyks atskirai nuo mūsų, lyg neįprastas šou ar katastrofa, ir niekaip to nerišame su žmogaus vidine būsena.

Tuo tarpu mažos “apokalipsės” nuolat vyksta pačiame žmoguje, jo sąmonėje, ir tai yra neatsiejama nuo bendros žmonijos ir Žemės evoliucijos. Dvasinis nuopolis su jėgos ir valdžios panaudojimu piktam, piktnaudžiavimas technologijomis, nežaboti malonumai, egoizmas ir ambicijos – štai priežastys, kurios minimos visose pranašystėse kaip galinčios turėti nenusakomas pasekmes.

Ne nuo pranašysčių ar žvaigždžių išsidėstymo danguje, bet nuo kiekvieno iš mūsų priklauso mūsų lemtis. Niekas šioje žemėje nevyksta atsitiktinai, viskas turi priežastį. Tai, kaip mąstome ir elgiamės šiandien, nulems mūsų ir ateities kartų gyvenimo kryptį. Pranašystės yra tarsi įspėjimas – jei nepadarysime tam tikrų žingsnių, mus gali ištikti tam tikrų mūsų veiksmų pasekmės. Todėl mokykimės atpažinti tai, kas mus žlugdo.

Visi jaučiame pokyčių, vienybės būtinybę, taip pat aštriau jaučiame neteisybę ir manipuliacijas. Pokyčiai ir nauja epocha neateis akimirksniu, ji bus mūsų šiandieninės veiklos rezultatas. Neviltis apima tik tuomet, kai nesuprantame dabartinės situacijos priežasčių ir nerišame jų su žmonių veikla. Tuomet atrodo, kad situacija beviltiška. Tuo tarpu kiekvienas žmogus gali ir turi imtis atsakomybės už savo gyvenimą ir visų mūsų bendrą ateitį.

Kaip? Pirmiausia, pažiūrėti tiesiai į dabartinę situaciją ir nebijoti pamatyti tiesos. Kažkurioje pranašystėje skaičiau, kad supratę savo veiksmų pasekmes, mes suprasime, kad Kūrėjas yra Tiesa. Taip paprasta, kaip vienoje pasakėčioje: tiesa baisi tik tam, kas gyvena mele. Kad ir kaip norėtume, mes negalime imtis atsakomybės už kitą suaugusį žmogų – todėl nustokime jausti kaltę už tai, ką daro mūsų išrinktieji, ir už tai, kad jų pažadai kardinaliai skiriasi nuo darbų.

Pirmiausia pradėkime nuo savęs ir atsisakykime melo – net smulkmenose. Išsiugdykime vienybės ir bendruomeniškumo dvasią – tai mūsų laikais jau gyvybiškai svarbu. Išmokime taikiai, bet tvirtai pareikalauti iš prisiėmusių atsakomybę už valstybės valdymą (ir mūsų gerovę) už savo darbus atsakyti. Tik mūsų neviltis ir nuolankumas leidžia augti tokiam neatsakingumui ir arogancijai.

Kiekvienas savo gyvenime darykime viską, ką sugebame geriausiai. Kas yra tamsa? Šviesos nebuvimas. Kuo daugiau sąmoningų, sąžiningų, teisingų žmonių, tuo daugiau bus šviesos mūsų visų gyvenime. Istorijoje daug pavyzdžių, kai per krizes ar sumaištis vos keli šviesos nešėjai išgelbėdavo situaciją, todėl pamirškite priežodį apie vieną karį lauke – kovų metas jau baigėsi. Atėjo dvasinės šviesos nešėjų metas, tiesos ir išgryninimo metas, o per tai ir pokyčiai.

Ir apie pilietiškumą.. Turiu daug išvykusių draugų, ir žinau, kaip jiems nelengva buvo adaptuotis svetimose šalyse – juk retas važiuoja dirbti darbo pagal specialybę.. Aš labai noriu tikėti, kad visi jie grįš. Mes, likusieji Lietuvoje liekame atsakingi už savo Tėvynę – kuo mažiau mūsų, tuo mažiau šansų išlikti Lietuvai – pasiskaitykite statistiką, ji šiurpina: tai, ko nesugebėjo padaryti visais laikais užkariautojai, yra daroma mūsų likusių tėvynainių rankomis.

Todėl dar ir dar kartą pagalvokime (nedrįstu prašyti) prieš išvykdami – ar tikrai negalima čia pasilikti.. Kaip žinia, tuščia vieta nebūna – ar turėsime paskui kur atvežti vaikus ir anūkus parodyti protėvių gimtinę? Tai, už ką mūsų protėviai kovojo, dabar paliekame laisvai.. Nekaltinu, suprantu, bet mūsų liko tiek nedaug, ir vis mažiau..

E.Hoferis sakė: “Vienintelis būdas numatyti ateitį yra turėti noro ir jėgų suformuoti tą ateitį šiandien.” Lemtis – ne atsitiktinumas, o pasirinkimas, todėl ją galime visi sukurti, įnešdami kiekvieno dvasinę šviesą. Žinau, kad mes galime sukurti pagaliau harmoniją, įvertinę visą patirtį. Pritarčiau dar vienai gerai minčiai: “Mane domina ateitis, nes joje aš ruošiuosi praleisti savo likusį gyvenimą” (Č.F.Keteringas).. ir tiesiog privalau prisidėti, aktyviai ją kurdama..

O ką jūs apie tai manote?