ruvi

Labai svarbus klausimas, apsprendžiantis mūsų gyvenimą. Klausimas apie tai daugelį sutrikdo, nes retas apie tai susimąstome – gyvename, ir tiek. Kodėl tai svarbu? Žvilgtelėkime į apibrėžimą: pasaulėžiūra – tai žmogaus požiūris į pasaulį ir į žmogaus vietą jame, į supančią aplinką ir santykį su ja. Kaip ir paprasta: sprendžiant iš šio apibrėžimo, mes visi turime pasaulėžiūrą. Bet ar ji mūsų?

Gyvename visuomenėje. Filosofai egzistencialistai pabrėžia, kad visuomenė – būtina sąlyga žmogui egzistuoti. Ir priduria, kad šiuolaikinė visuomenė daro neigiamą poveikį žmogui – diktuoja mąstymo šablonus, įsitikinimus, taigi, žmogus joje praranda savo laisvą valią rinktis. Jam tik sudaroma pasirinkimo regimybė iš siūlomų variantų. Mūsų vartotojiškoje visuomenėje tai susiveda į primityvų prekių – įvairių pavidalų, nuo intelektualių iki materialių – pasirinkimą. Tame mūsų “laisvė” ir iš to išplaukianti pasaulėžiūra.

Kapitalistinėje sistemoje visuomeniniai santykiai yra keičiami piniginiais-prekiniais santykiais. Ši sistema ne tik sukeičia vertybes, bet ir gimdo susvetimėjimą. Šios sistemos gyvavimo pradžioje buvo deklaruojama, kad technologijos išlaisvins žmones ir suklestės kūrybiškumas. Ką turime šiandien? Žmonės dirba vis daugiau, didelė pasaulio žmonių dalis gyvena skurde arba skolose, baigiami išnaudoti Žemės resursai – visa tai ydingo vartojimo, gobšumo bei pelnymosi pasekmės.

Jos išorinės, todėl aiškiai matomos, ir daugelis žmonių tai supranta. Vis daugiau specialistų konstatuoja, kad tai artėjantis ekonominis kolapsas (lot. collapsus – nusilpęs, subliuškęs), ir valdant senuoju metodu, krizės jau neužglaistys, ji tik gilės, numatytas ir terminas – vos keli metai.. Išeitis – esminis pasaulėžiūros keitimas, ir iš jos išplaukiančios naujos valdymo koncepcijos gimimas. Gyvename permainų laikais.. Prisimenate kinų patarlę, turinčią piktdžiugišką gaidelę: “kad tu gyventum permainų laikais”?..

Todėl stebina džiugesys vartojimo didėjimu ir augančiomis skolomis – pasaulis jau išsisėme senoje sistemoje ir jau niekuomet nebus toks, koks anksčiau – visa tai paviršutiniški laikini “rezultatai”. Vis garsiau prabylama apie humanistinę pasaulėžiūrą – pažiūrų sistemą, kur žmogus yra vertybė (o ne išnaudojama priemonė), o jo gerovė – socialinių institucijų valdymo kriterijus. Teisingumas, žmogiškumas, vienybė, lygios teisės – pagrindiniai šios pasaulėžiūros principai.

Utopiškai skamba? Bet tai jau yra neišvengiamybė, pakanka apsižvalgyti aplink: į žmonių tarpusavio santykius, į ekologiją, į įvairių pasaulinių sistemų susipriešinimą dėl konkurencijos. Mes įstrigome, nes nuolatiniai mėginimai uzurpuoti, pavergti, išpešti momentinės naudos stabdo bet kokį vystymąsi. Viskas, kas priimta dėl spaudimo ar apgaudinėjant yra nelaisvė – juk tai akivaizdu.

Nors nesmagus tas išorinių pasekmių matymas, bet joms yra vidinė priežastis: mūsų visų pasaulėžiūra. Turime tai suprasti ne tam, kad pasijustume kalti, bet tam, kad imtumėmės ją keisti. Psichologai teigia, kad žmogus linkęs į inerciją, net tuomet, kai blogai, bet įprasta. Yra dvi pusės: impulsas iš valdančiojo ir priimama inercija iš valdomojo. Kai valdomas pasakys: pakaks, man jau viso šito nereikia, aš noriu gyventi paprastą pilnavertį gyvenimą – viskas pradės keistis.

Kiekviename žmoguje įdėtas stiprus poreikis tobulėjimui. Pagrindinė sąlyga tobulėjimui yra sąmoningumas. Sąmoningumas gesinamas per žemas emocijas – baimę, kaltės jausmą, nepasitikėjimą savimi, nepritekliaus jausmą. Jeigu išorinėje informacijoje, ypač jei ji pastoviai transliuojama, yra daugiau nei 3 (!) procentai negatyvios informacijos, tai tokia informacija automatiškai perjungia sąmonę į negatyvų mąstymą.

O kas yra negatyvus mąstymas, žinome visi – tai lengvai per žemas emocijas valdomas mąstymas, o iš to ir išplaukianti pasaulėžiūra. Ar gali žmogus sąmoningai rinktis žemas emocijas? Vargu. Čia jau suveikia principas: visi kenčia, reiškia, tai teisinga, pakentėsiu ir aš.. Emocionalus protas pradeda valdyti, ir žmogus palengva praranda ir sąmoningumą, ir tokį svarbų ryšį su savimi – visa tai atstoja išorinės ir materialios priemonės.

Sąmoningumo praradimas vyksta ir dėl sąmonės veiklos sujaukimo. Mažai kas žino pilną kūrybingos sąmonės veikimo formulę: mintis>žodis>veiksmas>atsakomybė. Ji pateikta daugelyje senųjų mokymų, kurie skirti sąmoningumo atvėrimui. Kaip elgiasi šiuolaikinis žmogus? Dažniausiai viena kalba, kita mąsto, dar trečia daro, ir nemato ar nenori matyti savo veiksmų pasekmių, ką jau kalbėti apie atsakomybę už juos.

Užtemdytai sąmonei beprasmiška pasakoti apie aukštas materijas – ji pajungiama bėgimui paskui išorinius malonumus. Tai atimantis jėgas gyvenimo būdas, susidedantis iš reakcijų į įvykius ir blaškymąsi (chaosą). Sąmoningumas – adekvati, natūrali žmogaus būsena, kūrėjo būsena, kuri leidžia žmogui išreikšti savo individualumą ir evoliucionuoti – asmeniškai ir sąveikoje su visais.

Todėl pasaulėžiūra kiekvienam labai svarbi – tai tarsi kompasas gyvenime. Sąmoningas žmogus daro sąmoningus pasirinkimus, nesąmoningas – primetamus, ir visa tai įtakoja pasaulėžiūrą. Kai nuolat “reikia” atitikti išorinius šablonus, mes tampame dvilypiais, dviveidžiais, beasmeniais, mumyse tarsi apsigyvena dvi būtybės, kurios prieštarauja viena kitai ir dar labiau darko mūsų pasaulėžiūrą, bet apie tai – kitą kartą.