ruvi

Darbui atiduodame didelę dalį savo gyvenimo. Jau vien todėl negalima paversti to prievole ar nemalonia pareiga. Neabejotina, tai turi būti saviraiška – nesvarbu, kokį darbą beatliktume.. Kiekvienas žmogus turi unikalų gabumą ir tik jam būdingą išraišką, kūrybingas darbas visada reikalingas ir prasmingas. Žmogus, kuris dirba iš širdies, visada suteikia dvasingumo ir aukščiausią kokybę darbui, kurį atlieka.

Tokio darbo procesas ir rezultatas džiugina patį dirbantį ir tuos, kuriems jis atliekamas. Mes leidome save įtikinti, kad tik veikla, kuri atneša didelį pelną, yra teisinga ir gerbtina, ir pasijuntame menkais, jei neatitinkame šio požiūrio. Tuo tarpu kai išdrįstame gyvenime daryti tai, kas mums labiausiai prie širdies, mes atliekame tai, kam esame pašaukti šiame gyvenime ir jaučiame pilnatvę.

Tuomet pradeda veikti ne žmonių sugalvoti dėsniai, o dvasiniai dėsniai, pagal kuriuos mes iš gyvenimo gauname lygiai tiek, kiek įdedame savo pozityvios kūrybinės energijos. Tik tas žmogus, kuris dirba su entuziazmu, kūrybiškai, pilnai realizuoja save gyvenime. Ir tai neišmatuojama jokiais pinigais.. Jei darbas nemėgiamas, tuomet mes didelę savo gyvenimo dalį praleidžiame įtampoje ir negatyviuose išgyvenimuose. Ar verta, ar tam mes gimėme?

Mes negalime būti visi pagal komandą lyderiais, verslininkais ar gerbiamos profesijos atstovais – išorinis motyvas negali atskleisti žmogaus aukščiausio potencialo. Kiekvienas atsineša savo unikalų gabumą: vienas puikiai išreiškia save amatuose, kitas mene, trečias puikiai organizuoja žmones darbui ir gali imtis atsakomybės. Kiekvienas turime savo tikslus, kurie turėtų susilieti į bendrą tikslą – visuotiną gerovę.

Savo veikla mes turime saugoti ir palaikyti visų mūsų vienintelius namus – Žemę – taip, kaip ji palaiko mus.. Nuo to, kaip gyvena kiekvienas atskiras žmogus, priklauso visuomenės ir visos žmonijos gyvenimas. Nėra nesvarbių žmonių, visi mes esame viena, ir jei kažkas šioje Žemėje kenčia nuo kažkieno egoistinės veiklos, tai galiausiai kenkia ir mums visiems.

Gyvenime mes vadovaujamės arba asmeniniais, arba kolektyviniais, arba istoriškai suformuotais kartų įsitikinimais. Tuo tarpu yra gamtos, energijų sąveikų dėsniai, kurie veikia nepriklausomai nuo to, žinome apie juos ar ne. Mes esame natūralioje gyvenimo tekmėje, kai išdrįstame realizuoti savo pašaukimą, ir tuomet visada atsiranda poreikis tam, ką mes dirbame, nes mes esame harmonijoje, sąveikoje ir vienybėje su gamtos dėsniais.

To įrodymui apstu pavyzdžių gyvenime: sėkmės pasiekia netikėti, neordinarūs sprendimai, o ne veikla pagal senus šablonus. Ir tai logiška, nes savirealizacija negali būti apibrėžta standartais. Tobulėjimas ir progresas vyksta tuomet, kai žmonės žengia už ribų, kurios yra įprastos. Tai gali atlikti tik žmogus, kuris yra kūrybiškas ir neriboja savo dvasinio potencialo.

Dažniausiai mus riboja tik baimės neatitikti, neturėti lėšų pragyvenimui. Bet tai ir yra didžiausias stabdis žmogaus savirealizacijai. Nesvarbu, kokiomis emocijomis mes aktyvuojame savo gyvybines energijas – jos aktyvuojamos stipriomis, pastoviomis mintimis. Jei esame baimėje, mes viską, ko bijome ir pritraukiame į savo gyvenimą, tuo pačiu gesindami savo kūrybinį potencialą.

Mes visuomet pasirenkame patys: galvoti apie save kaip apie kūrėją, ar jaustis aplinkybių auka. Mes linkę pasiduoti visuotinei panikai, kuri aptemdo sąmonę ir gesina mūsų saviraišką. Kai esame baimėje, mes negalime pamatyti teisingų sprendimų, kurie skatina savirealizaciją. Baimė apriboja, sumenkina, sustingdo. Tuo tarpu tik realizuodami savo vidinį potencialą, mes galime būti laisvi ir laimingi.

Visada verta peržiūrėti, pasitikrinti savo požiūrį į darbą. Kartais mes esame juo nepatenkinti, nes tiesiog įpratome kritiškai mąstyti. Pakeitę savo neigiamą nuostatą į darbą, mes galime pamatyti jį kitomis spalvomis. O jei tai, ką dirbame, išties nedžiugina, žiūrėkime į tai kaip į laikiną pragyvenimo šaltinį ir greta būtinai ieškokime to, kas prie širdies.

Jei netekome darbo, nenuleiskime rankų ir nepasiduokime niūrioms mintims. Tik tas, kas tikrai nuoširdžiai ieško, visuomet randa. Ieškokime visais įmanomais būdais ir nenuvertinkime savęs, nepasiduokime panikai. Šiuo periodu išbraukime visas abejones ir negatyvias mintis ir pokalbius apie sunkmetį. Jokių “gal būt, norėčiau, bandysiu”, tik “ieškau, žinau, atrandu”. Tiksliai apibrėžkime sau, ko ieškome.

Prisistatydami darbdaviui, parodykime savo ryžtą dirbti, nesimenkinkime, rodydami perdėtą kuklumą. Aiškiai žinokime, kokio atlyginimo norime, kokiomis sąlygomis norime dirbti. Bet kokiomis ekonominėmis aplinkybėmis darbą visada atranda pirmiausiai tie, kurie pasitiki savimi, yra motyvuoti konkrečiam darbui ir pozityviai nusiteikę. Niūraus, nepasitikinčio savimi ir nežinančio ko nori žmogaus darbdaviai privengia, nes supranta, kad toks žmogus veiks visą kolektyvą ir darbo rezultatus.

Mes susikūrėme iliuziją, kad darbas yra kažkas sunkaus ir varginančio, kad tai nemaloni būtinybė. Tuomet kokiu būdu mes galime save išreikšti? Pakeitę savo požiūrį į darbą, mes tuo pačiu pakeičiame savo gyvenimo kokybę. Darbas turi džiuginti, nes tai vienintelė galimybė realizuoti save gyvenime. Jokie pinigai, joks įmantriausias poilsis ar pramogos nesuteiks gyvenimo pilnatvės, jei dirbsime nemėgiamą darbą.

Galime sakyti kad darbas – ne visas gyvenimas, bet tai labai didelė jo dalis. Todėl.. išdrįskime išreikšti savo unikalius gabumus, ir tuomet viskas gyvenime taps kūrybiška savirealizacija. Neveltui yra sakoma: “dirbkite tai, ką mėgstate, ir visa kita ateis pas jus” .. Ar sutinkate?

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!

Yra tokia vaikiška knygelė – R.Skerio “Ką žmonės dirba visą dieną?” Ten pasakojama, kaip Darbėnų miestelio gyventojai dirba tai, ką kiekvienas sugeba geriausiai, parduoda savo sukurtus produktus ar paslaugas, ir perka iš kitų tai, ką jie sukūrė. Parodytas gražus bendradarbiavimo ir darbo savo ir visų labui modelis. Realiame gyvenime šiandien yra kitaip: yra paskaičiuota, kad dirba, sukuria produktą – materialų ar intelektualų – tik nedidelė dalis Žemės gyventojų. Visi kiti įvairiomis manipuliacijomis siekia pelno – “daro” pinigus.

Visi mes esame gamtos dalis, kur viskas susieta ir sąveikauja, todėl toks dirbančiųjų ir perskirstančių lėšas santykis yra ne tik neteisingas, parazitiškas, bet ir gimdo chaosą bei disbalansą visame pasaulyje. Dirbantieji išlaiko nepakeliamą naštą. Viso pasaulio ekonomistai vieningai sutinka, kad dabartinė ūkio valdymo sistema išsisėmė ir ieško naujų ekonominių modelių. Koks jis bus, nežino kolkas niekas, bet aišku viena: turės bus aiškiai apibrėžta darbo sąvoka, darbų pasiskirstymas, atsakomybė už juos, ir laikomasi vienybės principo – tai jau tapo būtinybe.

Pavienių žmonių keitimas sistemoje nieko neišsprendžia: ši sistema sukurta taip, kad pakliuvęs į ją žmogus turi veikti pagal sistemos taisykles. Kadangi pagrindinis sistemos gerbūvio matas yra pinigai, tai ir suteikiama tam tikra komforto zona, kuri leidžia gyventi patogiai, ir dėl kurios žmogus pasiryžęs daug kam. Na, o “paprasti” žmonės dėl nesąžiningo lėšų perskirstymo kremta vargo vakarienę (nes belieka trupiniai), arba išvažiuoja dirbti svetur.

Yra daug specialybių, kurios tik kuria darbo regimybę, arba dirbtinai sukuriami gerai apmokami tam tikrų specialybių klanai. Taip primetamos netikros siekiamybės: žmonės renkasi specialybes, kurios pelningos, madingos ar prestižinės, taip iškraipoma ir darbo sąvoka. Žvilgtelėję į daugelio tokių specialybių veiklos rezultatus pamatysime, kad naudos visuomenei jos visai neneša, tik tenkina aiškius egoistinius siekius. Taigi, sistema serga lyg tas organizmas, apniktas piktybinių parazitinių ląstelių. Bet ji tikrai keisis..

O kolkas darbo sąvoka yra iškreipta, todėl mažai kas ryžtasi dirbti tai, kas jam labiausiai prie širdies. Kai gyvenimas ryškiai dalijamas į dvi dalis: darbas ir pomėgis, reiškia, žmogus neteisingai pasirinko specialybę, ypač jei ji nemėgiama. Taip yra todėl, kad paklūstame išoriniam poveikiui. Jeigu nerealizuojame savo gyvenimo potencialo, tai net turėdami daug pinigų ir patirdami įvairiausius malonumus, giliai širdyje nuolat jausime didėjantį nepasitenkinimą: tarsi būtų neatlikta kažkas labai svarbaus..

Juk darydami gyvenime tai, ką geriausiai sugebame, mes ir atnešame didžiausią naudą: esame puikūs specialistai, esame tiesiog laimingi. Kūrybos džiaugsmo būsena ir įkvėpimas nuspalvina gyvenimą gražiausiomis spalvomis, nes dėka to mūsų nuotaika puiki, santykiai su žmonėmis šilti, ir geras uždarbis. Žmogus pasijunta kupinas jėgų ir entuziazmo.

Posakis: “daryk, ką labiausiai mėgsti, ir tau nereikės dirbti” yra labai teisingas. Bet ar daugelis tai išdrįstame? Jei norime būti laimingi gyvenime, bet šiandien dirbame tai, kas ne prie širdies, tai bent palengva artinkime darbą prie mėgiamiausio užsiėmimo. Ir tvirtai tikėkime, kad tai ir bus mūsų pragyvenimo šaltinis. Juk gyvename savo tikėjimo ir valios vedami.. Kai mes visi keisime požiūrį į darbą, keisis ir sistema.

Vienas pinigų magnatas, supratęs, kad ne piniguose laimė, pasakė: “pasaulyje tiek daug įtikėjusių skurdu todėl, kad jie patikėjo turtingų “didybe”, gabumais, bet savo menkumu. Pasaulyje visko visiems užtenka, tereikia keisti savo mąstymą ir drąsiai imtis mėgiamos veiklos. Būtent laimės būsena dirbant mėgiamą darbą ir yra didžiausias atpildas, būtent laimės būsena ir pritraukia visapusišką gėrį į gyvenimą.”

Šiandien dar daug neteisybės ir chaoso pasaulyje, bet.. pabandykime įsivaizduoti bent trumpam pasaulį, kuriame visi dirba mėgiamą darbą: harmoningą bendrakūrėjų visuomenę .. Nuostabu .. Kažkodėl man atrodo, kad tai mūsų ateitis – jei dauguma tuo patikėsime.. O kaip jūs manote?

Visi mes esame mus supančios realybės – gamtos dalis. Joje viskas juda, sąveikauja, vystosi, yra vienas kito dalis ir pratęsia bei papildo vienas kitą. Tokia turėtų būti ir žmogaus veikla: turinti aiškius tikslus ir galutinį rezultatą, kuris naudingas ne tik pačiam žmogui, bet ir bendram visų labui. Šiandieninės pasaulinės valdymo sistemos veiklos rezultatai vis įrodo, kad, deja, taip nėra.

Žmogus ar žmonių grupė negali veikti prieš gamtos dėsnius, kurių esmių esmė yra vienybė. Elgdamiesi egoistiškai, mes elgiamės parazitiškai, ir kenkiame ne tik sau, bet ir visiems. Tai rodo ne tik ekonominė pasaulinio ūkio būsena, bet ir ekologija. Galime į tokią veiklą pažiūrėti per analogiją žmogaus kūne: kai ląstelė veikia parazitiškai, ji pražudo ne tik save, bet ir visą organizmą.

Galime piktintis šia sistema, nagrinėti įvairias sąmokslo teorijas, bet tai nepakeis situacijos. Svarbiausia – suprasti ir žinoti, kas ir kodėl vyksta, matyti priežastis ir neįsitraukti į tolimesnį griovimą. Gali atrodyti, kad pavieniai žmonės nieko negali, bet.. kol mes savo dėmesiu, energija ir veikla palaikome tokią sistemą, tol ji ir gyvuoja. Ir pirmiausia, ką reikia mesti iš savo pasaulėžiūros – tai menkumo jausmą.

Darbas kiekvieno gyvenime yra labai svarbus, nes iš savo veiklos mes užsidirbame lėšas būtiniausioms reikmėms. Darbui atiduodame didelę dalį savo gyvenimo. Todėl tai, su kokiais tikslais ir siekiais mes dirbame yra labai svarbu: nuo to priklauso mūsų nuotaika, savęs vertinimas ir kitos gyvenimo dalies kokybė, galiausiai visuomenės gerbūvis. Didelis skirtumas: būti laimingu dėl savo veiklos ar jaustis menku išgyventoju.

Iš kur ateina toks suvokimas? Programuojamas iš aplinkos – formuojamas laimingo gyvenimo modelis per finansinę prizmę. Ir tiek jau tapusių posakiais programuojančių frazių: lyderių laikas; tik pinigai suteikia laisvę gyvenime; ko negalima nusipirkti už pinigus, galima nusipirkti už didelius pinigus; ne piniguose laimė, bet jų kiekyje ir pan.. Girdėta? Žinoma, tik retas pagalvojame, kad tai programuojančios frazės, vietoje deklaruojamos motyvacijos skiepijančios.. menkumą. Kodėl?

O todėl, kad neįmanoma, kad visi būtų lyderiais, neįmanoma net už didelius pinigus nusipirkti visko, neįmanoma, kad materialinės vertybės sukurtų dvasinius turtus. Čia puikiai pritiktų močiučių serialo pavadinimas: ir turtuoliai verkia.. Ir tai nereiškia, kad materialinės vertybės yra absoliutus blogis, tai tik parodo, kad jų įsigijimo būdas smarkiai išsigimė ir išsisėmė: yra didžiulis skirtumas tarp sąvokų uždirbti pinigus ir gauti ar daryti pinigus.

Dažną paperka glotnučiai kostiumuoti “gero gyvenimo” “treneriai”, kurie propaguoja nerūpestingą gyvenimą su minimum pastangų ir maksimum rezultatų. Ar tai įmanoma? Vargu, nes kimbame ant jų “arkliuko” – tirados: “dirbau paprastu darbininku (darbuotoju), vos galus su galais sudurdavau, kol neperskaičiau tokios ir tokios knygos, kuri apvertė mano mąstymą ir aš supratau, kad galiu ir be didelių pastangų, lengvai pasidaryti pinigus intelekto (!!) pagalba. Sugebėjau aš, sugebėsite ir jūs”.

Toliau seka graži žaibiško praturtėjimo pasaka, iliustruota ir dėkingų pasekėjų “sėkmės istorijomis”, ir būtina sąlyga: sumokėkite tam tikrą sumą, ir aš jums atversiu savo praturtėjimo paslaptį: ji brangi, nes veltui šiame pasaulyje nieko nėra. Einame, mokame, ir retas susimąstome, kad tas žaibiškas praturtėjimas (jei jis tikrai buvo) ir yra iš mūsų naivumo ir noro (nes mokame už tą “žinią” nemažus pinigus) be pastangų turėti greitų pinigų. Teisūs tokie “treneriai” tik vienu atveju: mokėti reikia, šiuo atveju – už savo patiklumą.

Matome ir tokios veiklos rezultatus – vis daugiau žmonių trokšta be pastangų būti turtingais arba siekia to, kas pagal kažkieno nustatytus standartus yra prestižas: per tam tikras specialybes, santuokas ar ryšius. Kažkam tai tikrai pavyksta dėl įgimto kryptingumo ar noro kažkam kažką įrodyti ir parodyti, bet daugumai tokie bandymai virsta dar gilesniu nepasitikėjimu savimi. Ir be reikalo: jei nesugebate lipti per galvas ir apgaudinėti, ar sekti primetamais modeliais, tai tik reiškia, kad esate normalus, nesugadintas žmogus, todėl – aukščiau galvą!

Parazitinis gyvenimo būdas baigia save išgyvendinti, nes tokios veiklos rezultatai darosi pernelyg visiems akivaizdūs. Turime suprasti, kad nesąžiningas resursų perskirstymas yra nesąžiningos veiklos rezultatas. Dėl to neturime jaustis menki ar bejėgiai. Visi darbai, atliekami sąžiningai ir visų labui, yra verti pagarbos. Veikla kurios tikslas – tik pelnas, visuomet atsisuks prieš jos sumanytoją.

Galima prieštarauti ir vardinti stebuklingas praturtėjimo istorijas, bet jų yra vienetai, ir visi jas vertiname pinigais.. Gali būti, kad tai ir yra tie atvejai, kai žmogus pilnai atskleidžia savo dvasinį potencialą, yra veiklus, ir vidinė pilnatvė įgauna štai tokią išorinę gausos išraišką. Bet yra ir žmonių, išreiškiančių didžiulį dvasinį potencialą ir tyliai dirbančių savo darbus visų labui.. dėka jų ir išlieka amžinos vertybės, ir mūsų dar nesunaikino išpūstas egoizmas..

Todėl, jei norime tobulėti ir kurti harmoningą ateitį sau ir savo vaikams, galiausiai jiems parodyti ir paaiškinti – kas yra darbas – turime patys tai aiškiai suprasti. Apie tai plačiau – sekantį kartą..