ruvi

Yra tokia vaikiška knygelė – R.Skerio “Ką žmonės dirba visą dieną?” Ten pasakojama, kaip Darbėnų miestelio gyventojai dirba tai, ką kiekvienas sugeba geriausiai, parduoda savo sukurtus produktus ar paslaugas, ir perka iš kitų tai, ką jie sukūrė. Parodytas gražus bendradarbiavimo ir darbo savo ir visų labui modelis. Realiame gyvenime šiandien yra kitaip: yra paskaičiuota, kad dirba, sukuria produktą – materialų ar intelektualų – tik nedidelė dalis Žemės gyventojų. Visi kiti įvairiomis manipuliacijomis siekia pelno – “daro” pinigus.

Visi mes esame gamtos dalis, kur viskas susieta ir sąveikauja, todėl toks dirbančiųjų ir perskirstančių lėšas santykis yra ne tik neteisingas, parazitiškas, bet ir gimdo chaosą bei disbalansą visame pasaulyje. Dirbantieji išlaiko nepakeliamą naštą. Viso pasaulio ekonomistai vieningai sutinka, kad dabartinė ūkio valdymo sistema išsisėmė ir ieško naujų ekonominių modelių. Koks jis bus, nežino kolkas niekas, bet aišku viena: turės bus aiškiai apibrėžta darbo sąvoka, darbų pasiskirstymas, atsakomybė už juos, ir laikomasi vienybės principo – tai jau tapo būtinybe.

Pavienių žmonių keitimas sistemoje nieko neišsprendžia: ši sistema sukurta taip, kad pakliuvęs į ją žmogus turi veikti pagal sistemos taisykles. Kadangi pagrindinis sistemos gerbūvio matas yra pinigai, tai ir suteikiama tam tikra komforto zona, kuri leidžia gyventi patogiai, ir dėl kurios žmogus pasiryžęs daug kam. Na, o “paprasti” žmonės dėl nesąžiningo lėšų perskirstymo kremta vargo vakarienę (nes belieka trupiniai), arba išvažiuoja dirbti svetur.

Yra daug specialybių, kurios tik kuria darbo regimybę, arba dirbtinai sukuriami gerai apmokami tam tikrų specialybių klanai. Taip primetamos netikros siekiamybės: žmonės renkasi specialybes, kurios pelningos, madingos ar prestižinės, taip iškraipoma ir darbo sąvoka. Žvilgtelėję į daugelio tokių specialybių veiklos rezultatus pamatysime, kad naudos visuomenei jos visai neneša, tik tenkina aiškius egoistinius siekius. Taigi, sistema serga lyg tas organizmas, apniktas piktybinių parazitinių ląstelių. Bet ji tikrai keisis..

O kolkas darbo sąvoka yra iškreipta, todėl mažai kas ryžtasi dirbti tai, kas jam labiausiai prie širdies. Kai gyvenimas ryškiai dalijamas į dvi dalis: darbas ir pomėgis, reiškia, žmogus neteisingai pasirinko specialybę, ypač jei ji nemėgiama. Taip yra todėl, kad paklūstame išoriniam poveikiui. Jeigu nerealizuojame savo gyvenimo potencialo, tai net turėdami daug pinigų ir patirdami įvairiausius malonumus, giliai širdyje nuolat jausime didėjantį nepasitenkinimą: tarsi būtų neatlikta kažkas labai svarbaus..

Juk darydami gyvenime tai, ką geriausiai sugebame, mes ir atnešame didžiausią naudą: esame puikūs specialistai, esame tiesiog laimingi. Kūrybos džiaugsmo būsena ir įkvėpimas nuspalvina gyvenimą gražiausiomis spalvomis, nes dėka to mūsų nuotaika puiki, santykiai su žmonėmis šilti, ir geras uždarbis. Žmogus pasijunta kupinas jėgų ir entuziazmo.

Posakis: “daryk, ką labiausiai mėgsti, ir tau nereikės dirbti” yra labai teisingas. Bet ar daugelis tai išdrįstame? Jei norime būti laimingi gyvenime, bet šiandien dirbame tai, kas ne prie širdies, tai bent palengva artinkime darbą prie mėgiamiausio užsiėmimo. Ir tvirtai tikėkime, kad tai ir bus mūsų pragyvenimo šaltinis. Juk gyvename savo tikėjimo ir valios vedami.. Kai mes visi keisime požiūrį į darbą, keisis ir sistema.

Vienas pinigų magnatas, supratęs, kad ne piniguose laimė, pasakė: “pasaulyje tiek daug įtikėjusių skurdu todėl, kad jie patikėjo turtingų “didybe”, gabumais, bet savo menkumu. Pasaulyje visko visiems užtenka, tereikia keisti savo mąstymą ir drąsiai imtis mėgiamos veiklos. Būtent laimės būsena dirbant mėgiamą darbą ir yra didžiausias atpildas, būtent laimės būsena ir pritraukia visapusišką gėrį į gyvenimą.”

Šiandien dar daug neteisybės ir chaoso pasaulyje, bet.. pabandykime įsivaizduoti bent trumpam pasaulį, kuriame visi dirba mėgiamą darbą: harmoningą bendrakūrėjų visuomenę .. Nuostabu .. Kažkodėl man atrodo, kad tai mūsų ateitis – jei dauguma tuo patikėsime.. O kaip jūs manote?