Ruvi, prieštarauju, kad šalis turėtų gaminti vidaus rinkai. Jau matėme istorijoje, kad tai neveikia. Be to, juk patys šnekam, kad reikia daryti tą, ką geriausiai mokame. Lygiai ir valstybės: vienos gerai naftą gręžia, kitos automobilius gamina, trečios lazerius. Manau, kad kuo didesnė globalizacija, tuo didesnė gerovė sukuriama.

Dabartinėje sistemoje sunku susigaudyti kur tiesa, o kur melas (vienas pagrindinių trūkumų), nes melas yra „įteisintas“. Galima meluoti ir nesulaukti atsakomybės. To pasėkoje žmonės ir darosi vis mažiau tikintys, nuoširdūs, pasitikintys… Tai gali privesti prie humanizmo krizės, nes tai nėra humaniška. Žmonės nori žmogiškumo…

O optimizmas sveiko proto ir sielos rezultatas, tausokime jį.

Turim ką turim, iš tiesų – rezultatai, kurie yra šiandien, yra dėsningi.
Mano giliu įsitikinimu, tie, kurie valdė tobulėjo tik viena linkme: stengėsi, kad žmonės nesuprastų, kad jais yra manipuliuojama, ir savo pasiekė: esame laimingi vergai. O tuo tarpu jie kūrė “elitą” ir lobo slaptai ir atvirai plėšikaudami.

“Paprasti” parašiau kabutėse, nes patys žmonės taip galvoja (jiems įteigta). O juk tie paprasti žmonės ir yra visų valstybių turtas, nes jie tyliai dirba savo darbus, augina šeimas, gaudami vergiškus atlyginimus. Dėka jų ir visada ir išliekame, tarp jų buvo ir yra tikroji inteligentija ir šviesuomenė.

Nėra didelio skirtumo, kokia santvarka – visos jos riboja, visos iki šiol statė rėmus, tik stengėsi sudaryti iliuziją, kad visi laisvi. Visvien žmogus yra savotiškoje dėžutėje, iš kurios išeiti negali, kapitalizme tik gal ji kiek didesnė, bet esmė ta pati.

Pažiūrėjus vienus ekonomistų debatus, jų paskatinta perskaičiau Lietuvos Konstituciją. Va bent jau jos būtų laikomasi – būtų tikrai bent jau tvarka. O dabar.. net Konstitucinio teismo išvadas ginčija – tai jau atviras chaosas ir destrukcija, nekalbant apie tai, kad ji yra nuolat pažeidžiama.

Žinoma, viskas baigsis, nes per daug atvirai ir įžūliai yra paminamos žmonių teisės, negerbiamas žmogus. Gręžiamės link humanizmo – kitos išeities, matyt, nėra

Ačiū, Sauliau, už tavo nuomonę. Aš taip pat esu nepataisoma optimistė

Jeigu pažvelgsime į istoriją, manau, sutiksite jog valdymo, gyvenimo sistema vis evoliucionavo. Dabar toliau evoliucionuojame, todėl net neabejoju, kad ši „sistema“ pasikeis į dar geresnę t.y. tinkamesnę daugeliui žmonių ir t.t. Visgi aš įžvelgiu daug sistemos privalumų: kaip dalinai sutramdytas nusikalstamumas, galimybė siekti praktiškai bet ko, gyventi bet kur ir t.t. Nenuvertinkime to! O kai nuvertiname, tai nesistebėkime jog tamsu, niūriu, liūdna.

Aš nežinau kaip ten iš tikrųjų buvo Viduramžiuose, bet pagal užrašytą istoriją seka išvada jog niūriau, liūdniau ir tamsiau…
Turiu tokį labai abstraktų tikėjimą, kad viskas tik į gerą. Visos mūsų asmeninės, šeimos, visuomenės, pasaulio nesėkmės. Nereikia būti pozityviu, optimistu kažkaip primestinai. Pastebėkime reiškinius, gilinkimės į istoriją…man iš to ir susidarė toks vaizdinys, kad viskas tik gerėja, o blogumai tik išryškina tą gerėjimą.
Galų gale jeigu ir visai blogai pasidarys, tai tik padidės galimybės, kad vėliau sparčiai šautume į viršų. Niekada taip dar nebuvo, kad viskas imtų ir subyrėtų amžiams. Žinoma, gali būti ir taip.

Savirealizacija yra palaima! Žinoma, siekti, kad darbas atitiktų savirealizacija kiekvieno asmeninė atsakomybė. Jei to nesiekiame, tai nesistebėkime kodėl to ar ano neturime, kodėl esame nelaimingi…

Dėl teiginio: Na, o “paprasti” žmonės dėl nesąžiningo lėšų perskirstymo kremta vargo vakarienę (nes belieka trupiniai), arba išvažiuoja dirbti svetur.

Kapitalizmas suteikia galimybę praktiškai kiekviena pasiekti bent jau labai kuklius rezultatus. O paprasto, sąžiningo, doro žmogaus neidealizuoju. Kodėl? Nes jei pasigilino kodėl jis to ir ano nepadarė, ar kodėl yra nelaimingas ar dar ko…tai išgirsi pasiteisinimų krūva, kažkokias nuomones, kurios nepagrįstos, o girdėtos iš nežinia kur, plius kamuoja kokie žalingi įpročiai, neišsilavinimas (bendrąją prasme) ir t.t. Ką noriu pasakyti, kad kiekvienas esame nusipelnęs oraus gyvenimo, bet tai nereiškia, kad pvz. turime vienodai turėti kaip čia Povilas užsiminė apie turtą. Na, ką čia ir baigiu. Esu atviras diskusijoms.

Linkėjimai,
Saulius

Bagira, nepatikėsi, tai antras variantas, pirmasis buvo daug griežtesnis , bet prieš paskelbiant.. dingo, kažką ne tą paspaudžiau ir negalėjau atkurti, o kadangi juodraščių neturiu ir visada rašau ekspromtu, tai antrasis variantas kažkodėl gavosi švelnesnis . Ir gerai – pakaks burnoti dėl burnojimo – šito ir taip per akis.. Informacijos sočiai, ieškantys atranda, o aš tik pasakiau tai, ką norėjau pasakyti . Tikiu, tikiu nuoširdžiai, kad taip ir bus – GERAI, o kaip kitaip? Kvaila gyventi ir bijoti tikintis kažko blogo .

Povilai, reiškia, mažoka to optimizmo . Dar niekada taip nebuvo, todėl tai ir atrodo utopija. Dar niekada visa žmonija taip nesielgė, visi gyveno pagal primestus šablonus.
Aš manau, kad yra didelis skirtumas tarp darbo dėl pinigų ir darbo dėl savirealizacijos. Ir kodėl turėtų užversti tomis prekėmis ir paslaugomis, ir kodėl tai turėtų būti nereikalinga – juk tai tik prielaida, nes niekas net neįsivaizduoja tokios situacijos, kodėl sistema vėl turėtų būti vartotojiška?.
Jei kiekviena valstybė dirbtų pirmiausiai savo vidaus rinkai, darbo tikrai pakaktų įvairių gabumų ir talentų žmonėms.
Aš tiesiog linkusi tikėti optimistiniais variantais, o jie man niekaip nesiriša su dabartinės sistemos gyvavimu.

Be to, turėtų pasikeisti pinigų pasiskirstymas: dabar 5% žmonių turi 95% pasaulio pinigų.

Laikau save optimistu, tačiau tokia utopija atrodo neįmanoma.