ruvi

Svarstant apie ekologiją, kyla klausimas – kodėl žmonės susikuria neįmanomas gyventi sąlygas, kodėl pradeda kenkti sau? Atrodytų, tai prieštarauja bet kokiai logikai – tarsi su didžiausiu entuziazmu pjautume šaką, ant kurios sėdime.. ar mes kvaili, kad patys sau darome bloga? Ne, mes nesame kvaili, mes esame inertiški, t.y., daug ką darome automatiškai, negalvodami, paklūsdami ir aklai tikėdami viskuo, kas teigiama per visuomenės nuomonės formavimo priemones.

Tuomet kyla kitas klausimas – ar tie, kurie formuoja mūsų nuomonę yra sau priešai? Palikime sąmokslo teorijas ir pažiūrėkime į realybę: ar buvo per visą dabartinės civilizacijos istorijos laikotarpį santvarka, kuri vystė žmogaus sąmoningumą, dvasingumą ir nuoširdžiai rūpinosi žmonių gerove? Ne. Iki šiol žmonija kariavo, dalinosi įtakos zonomis (ne tik žemėmis, bet juose gyvenančiais žmonėmis) ir darė pelną iš visko, iš ko įmanoma ir neįmanoma jį padaryti.

Vaizdingai sakoma, kad valdo aukso veršis, o realybėje valdantys žmonės, kurių tikslas yra pelnas ir valdžia, yra be skrupulų, ir jiems tikrai nerūpi žmonijos gerovė. Kitaip.. seniai jau Žemė būtų paversta rojumi.. Tam, kad žmogus ar grupė žmonių galėtų pasiekti savanaudiškų tikslų, jie turi įtikinti kitus paklusti jiems. Yra sukurta masių valdymo psichologija (su visomis manipuliacinėmis priemonėmis), kurios tikslas – išlaikyti visuomenę tam tikruose rėmuose, kuriuose ji savo klusnumu tuos rėmus ir palaiko.

Tie rėmai būdavo arba aiškiai matomi, pvz., atvira vergovė ar diktatorių režimai, kiti gana platūs, kuriuose žmogus tarsi jaučiasi laimingas, bet su siūlomais išoriniais laimės šablonais, atributais ir siekiamybėmis. Tuo pačiu žmogus atitraukiamas nuo savo dvasinio potencialo ir jo pasirinkimas yra iliuzinis – iš to, kas siūloma. Tai daroma nuo pat mažens ir žmogus išmoksta mąstyti tam tikruose rėmuose, kurie gali atrodyti labai platūs.. bet tai rėmai.

Taip mūsų protas tampa mūsų valdytoju, gimsta iškraipytas ego, kuris tarnauja kūnui ir jo malonumams, ir toks žmogus yra lengvai valdomas. Iškreipto ego sąlygomis visos jėgos atiduodamos įvaizdžio palaikymui – kai žmogus gyvena pasirodymui ir jam reikia laikytis tam tikrų taisyklių, kad išlaikytų savo įvaizdį aplinkinių akyse. Tai ne dvasios savybės ir ne individualaus dvasinio potencialo vystymas, o vaizdinys, susietas su šlove, valdžia ir ambicijomis – tai siūlomos visuomenės “vertybės”.

Trumpai visuomeninius rėmus galima būtų apibrėžti taip: mes turime būtinai daryti tai, ką daro kiti. Siauro, riboto mąstymo požymis – prie ko įprantame, tas ir gerai, net jei tai yra blogai. Jei nuklystame iš rėmų ribų, protas tuoj mus sugrąžina į įprastas vėžes. Iškraipytas ego yra silpnas, jis neturi stiprybės, todėl jam pajungtas protas renka daugybę pasiteisinimų savo ribotumui. Tą paslaugiai palaiko informacinės priemonės, pateikdamos gausybę “faktų”, kurie nuolat keičiasi.

Jis nepriima kūrybinių minčių, neatitinkančių rėmų, kuriuos nustato visuomeninės nuostatos, kažką padarančios “menku” ar “vertu”. Galiausiai toks žmogus patiki viskuo, kas atitraukia jį nuo jo paties esmės, jis tampa minios dalimi, nors išoriškai gali atrodyti sau laisvas. Iš esmės visuomenė žmogui teigia, kad jo nėra, kad jis gali gyventi tik paklūsdamas, ir siūlo jam realybę, kurioje jis renkasi tai, ką jam siūlo.

Tuo tarpu žmogaus laisvė yra įgimta, niekas mums jos padovanoti ar apriboti negali. Laisvė ir yra teisė rinktis, o ne primetamas “darau ką noriu” pasiūlytuose rėmuose. Neturint teisės rinktis, visa kita gyvenime netenka prasmės. O pasirinkdami iliuzinę laisvę – tai, ką siūlo, mes gaištame savo gyvenimą nereikšmingiems dalykams. Nėra paprasta išdrįsti būti savimi, apriboto žmogaus laisvės kaina didelė, bet nelaisvės (apribojimų) dar didesnė – mes mokame savo gyvenimu.

Apriboti mes panyrame į materialumą, tampame visa ko vartotojais, vertiname žmones pagal tai, ką turi. Mes nemylime savęs, bet išmokstame puikuotis, mes nemylime kitų, bet reikalaujame meilės. Mes siekiame atitikti primetamus standartus ir savo gyvenimą paverčiame besaikiu daiktų pirkimu ir net negalvojame, kaip ir iš ko jie pagaminti, o ekologiją suvokime kaip madą.. Mes nebendraujame su savo vaikais ir mylimaisiais, nes skiriame didelę dalį savo gyvenimo laiko materialių daiktų įsigijimui ir jų aptarnavimui, siekiame nors trumpalaikio prestižo visuomenėje..

Dideli miestai – užsistovėjusios minios sąmonės balastas ir didžiulis spaudimas. Psichologai jau turi terminus – didelio miesto neurozės, nes ribotas mąstymas yra ėjimas prieš save. Tai sąmonės pelkė, kur mintys veikia tik tam tikrose visapusiškai palaikomose ribose – mintys užimamos maistu, mada, pramogomis, turtais, seksu, pripažinimu, ligomis, paskalomis, vertinimais, grožiu, žiniomis, skandalais – žmonės tuo ir gyvena. Nesusimąstydami, kad yra dvi informacijos pusės: tikra (slapta) ir formuojanti (oficialiai pateikiama).

Sakysite, vėl sąmokslo teorijos? Pažiūrėkime į realybę, būkime realistais, kaip mus moko: apžvelkime visą savo ir žmonijos padėtį šiandien. Ekologija yra tai, ko jokia informacija neužtušuosi. Kodėl mes taip elgiamės? Iškraipytas ego ir ribotas mąstymas neturi nieko bendra su žmogaus dvasingumu, pasekmės, kurias turime šiandien, nėra nulemtos kažkokių antgamtinių jėgų, tai visada pasirinkimas – sąmoningas arba ne. Mes galime rinktis gyvenimą iš meilės ir vienybės pozicijos, ir tai palengva, bet būtinai pakeis mūsų ir visų žmonių gyvenimą..

Nėra vertų ar nevertų žmonių, visi mes esame unikalūs ir gimėme ne tam, kad būtume valdomais vartotojais ar niokotume Žemę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas, talentingas ir kažkam labai gabus. Tik išorinis vertinimas ir įtaka padaro mus menkais ir mes pradedame mąstyti ribotai. Tai galima patvirtinti paprastais faktais iš gyvenimo: gimę vienoje šeimoje vaikai, bet išauklėti skirtingai, yra tokie, kokias vertybes jiems skiepijo jų globėjai. Tiesiog pagalvokime apie tai ir išdrįskime žengti už visų apribojimų ir rėmų.

Mes laukiame lyderių, gelbėtojų, mesijų ir tikimės, kad vienu spragtelėjimu viskas ims ir pasikeis. Turime suvokti, kad gelbėtojai ir mesijai esame mes patys, niekas mūsų negelbės. Mes galime pažinti viską, kas egzistuoja pažinimui ir vystyti neribotas genijaus mintis džiaugsme ir meilėje. Tam, kad tapti genijumi ir kūrėju, tereikia galvoti pačiam – kūrybinės mintys yra beribės.

Kai mes atveriame duris į vidinį žinojimą, gimsta genialumas, ir mūsų esybė greitai persiformuoja, kad taptų tuo, koks yra mūsų vidinis žinojimas. Nustokime save riboti, vidinis žinojimas nieko nesvarsto, jis tiesiog leidžia būti ir skleistis kūrybiniam potencialui (prisiminkime mažus vaikus) . Kūrybinės, švarios mintys, keičiančios gyvenimą, ateina labai paprastai: mes tiesiog leidžiame joms ateiti į mūsų vidinį žinojimą.

Visada yra geresnis kelias – žinokime tai. Pabuvome ribotais – ir tai yra vertinga patirtis, o dabar turime visas galimybes pajusti kūrybinį beribiškumą. Ilga žmogaus dvasios stagnacija baigiasi – tai rodo padidėjęs laisvas informacinis srautas. Plėskime sąmonę, panaudodami žinias, kurios ir yra šviesa, išsklaidanti baimę ir iliuzijas, ir tuo pačiu pakeisime savo ateitį.

Kokia ji gali būti? Tokia, kokios visi norėsime . Aš manau, kad tai bus grįsta vienybe, kūrybiškų lygiaverčių asmenybių sąjunga, kur niekam į galvą neateis mintis kažką riboti ar kenkti žmogui ar Žemei. O kaip jūs manote?