Nuolat girdime, kad konkuruoti yra gerai, kad konkurencija skatina vystymąsi ir yra naudinga visais atžvilgiais: nuo asmeninio iki valstybės gyvenimo. Ar tai tiesa? Žvelgdami į gyvenimo realybę, matome priešingą reiškinį: konkurencija sekina ir žadina žemiausias egoizmo apraiškas. Pagrindinė iš jų – priešiškumas, nes negali būti iš esmės tokio dalyko, kaip draugiška konkurencija. Geranoriškas gali būti tik bendradarbiavimas.
Mes vis dar žavimės konkurencija, varžomės ir bet kokia kaina stengiamės tapti nugalėtojais. Tuo tarpu šalyse, kuriose konkurencija kaip gyvenimo būdas ir rinkos reguliavimo instrumentas parodė visas savo puses, jau seniai kviečiama atsipeikėti – konkurencija negali būti evoliucijos ir tobulėjimo pagrindas. Apie tai dar praeito amžiaus viduryje rašė psichologai W. ir M. Beecher. Jų įžvalgos ypač aktualios mūsų dienomis, žvilgtelėkime:
” … Įprotis konkuruoti taip plačiai paplitęs, kad daugelis žmonių tvirtai tiki, kad tai yra gamtos įstatymas. Tai brangiai kainuojantis nesusipratimas, kadangi žmonių įgūdžiai tinkamai formuojasi tik bendradarbiaujant – tai sustiprinanti sąlyga. Konkurencija yra įprastinio elgesio variacija, kylanti iš mąstymo stereotipų. Ji kyla iš mūsų ankstyvos vaikystės poreikio mėgdžioti kitus. Bet tai yra užsitęsusio infantilizmo ženklas, jei net po subrendimo jis dominuoja – mes papuolame į mėgdžiojimo spąstus.
… Konkurencija protą paverčia vergu ir verčia jį degraduoti. Tai viena labiausiai dominuojančių ir griaunančių iš visos daugybės priklausomybės formų. Įsitvirtinęs kaip įprastas požiūris į žmonių tarpusavio santykius, jis užnuodija mūsų bendravimą. Konkurencija visada prieštarauja bendradarbiavimui ir taip sužlugdo asmeninę žmogaus iniciatyvą. Dauguma nemato skirtumo tarp iniciatyvos ir konkurencijos, kai kurie laiko jas net identiškomis, tačiau skirtumas yra, ir jį turime pamatyti, kitaip negalėsime išvengti konkurencijos nešamų blogybių.
Iniciatyva yra konkurencijos priešingybė. Konkurencija visais įmanomais būdais mėgina pamėgdžioti iniciatyvą. Liūdna tikrovė: mes konkuruojame su kitais tik tokiose situacijose, kur bijome arba neturime iniciatyvos. Iniciatyva yra laisvo proto savybė, absoliučiai spontaniška ir intuityvi. Laisva mintis leidžia žmogui vadovautis vidumi, konkurencija, visai priešingai, yra tik pamėgdžiojantis atsakas, einantis iš paskos, laukiantis nurodymų ir pritarimų kažkieno, kas buvo išrinktas mūsų veiklos tempui ir krypčiai nustatyti.
Besivaržantysis iš aplinkinių išsirenka nustatančius jam tempą, kuriuos jis laiko aukštesniais už save. Taip darydamas jis atsisako savo iniciatyvos ir ima kovoti, kad pralenktų tuos, kuriuos jis pats pastatė aukščiau savęs. Jis patenka į visiškos išorinės priklausomybės sąlygas, nes jam nuolat reikia vedlio. Konkuravimas neatsiejamas nuo įpročio lyginti: mes lyginame save arba su aukštesniais, arba su žemesniais (mūsų manymu) už save. Noras pirmauti prieš kitus veda prie priklausomybės nuo kitų žmonių nuomonės – taip protas patenka geros aplinkinių nuomonės troškimo vergijon.
Konkuruojantis individas yra tarsi netikęs sportininkas. Jis negali ilgai išbūti jokioje situacijoje, kurioje nėra priekyje kitų. Jei jaučia, kad negali laimėti, jis tampa drumstėju ir nori sužlugdyti kitų žaidimą. Arba jis netenka drąsos ir susidomėjimo žaidimu, taigi iš jo pasitraukia, arba jis žais tik tuose žaidimuose arba veiks tokiose situacijose, kuriame turės daug galimybių pirmauti. Visa konkurencija yra priešiška: ji išauga iš troškimo pasiekti dominuojančią padėtį ir sustiprinti kitų paklusnumą.
Apibendrinus galima teigti, kad konkuruojantis žmogus veikia vedamas nuolatinės baimės. Baimė visuomet mus apriboja – mes niekada negalėsime pasiekti savo potencialių galimybių baimės atmosferoje, kurią gimdo konkurencija. Ji nužemina iki pamėgdžiojimo, infantilizmo, konformizmo ir apsimetinėjimo. Priklausomybė ir mėgdžiojimas niekada neatveda prie kūrybingumo ir nepriklausomybės.
… Kad išlaisvintume protą nuo įpročio varžytis, mes turime suprasti, kaip įkliūname į šiuos spąstus. Išsivadavimas slypi pasitikėjimo savo jėgomis augime, nes konkurencija gali išaugti tik iš pasitikėjimo savimi trūkumo. Štai kaip paprasta. Savarankiškumas padaro tai, ko konkurencija negalės net paliesti.
… Iniciatyva gimdo pasitikėjimą savo jėgomis, kai jūs nustatote savo standartus, tuo tarpu konkurencija su kitais reiškia, jog jūs leidžiate nustatyti jums standartus, jūsų vertybes, jūsų apdovanojimus. Atminkite, kad konkurencija visuomet atiduos jūsų gyvenimą į kitų rankas, tuo tarpu iniciatyva suteiks laisvę pasirinkti savo pačių likimą…”
Šie pamąstymai visiškai atitinka ir mano požiūrį į konkurenciją, o ką apie tai manote jūs?
Visa Visata – nuostabi Mintis.
Kiekvieną momentą mes esame tinkamiausioje kelio atkarpoje. Tai, kuo mes esame, būtinas žingsnis į tai, kuo mes tapsime.
Mes girdime širdimi, o ne ausimis. Mes suprantame intuicija, o ne protu.
Gyvenimiškos situacijos – išoriniai simboliai to, ką nori sužinoti ir išmokti dvasia.
Visos mūsų kovos – neteisingas suvokimas.
Tamsa – tai pasirinkimas. Tai viso labo savęs neigimas, bet tai nereiškia, kad Šviesos nėra.
Kiekviename iš mūsų yra neklystantis kompasas – mūsų širdis. Ji pažįsta mūsų dvasią geriau, nei protas. Jeigu protas netarnauja širdžiai, jis tampa jos sugadintu ir iškreiptu šeimininku.
Kai paskęstame smulkmenose, prarandame ryšį su visuma.
Meilė – universali ryšio sistema, tai energija, sukūrusi Visatą ir palaikanti gyvybę. Tai “klijai”, ant kurių laikosi Visata.
Kaip tapti tuo, kuo esi? Nustoti būti tuo, kuo nesi.
Ritualai – ne kelias. Tai tik priminimas apie tai, kad kelias egzistuoja.
Meditacijai tinka viskas: muzika, tylus pasivaikščiojimas, ugnis židinyje, degančios žvakės, mylimo žmogaus rankos jūsų rankose – viskas, kas padeda jums susikoncentruoti į būties džiaugsmą ir negirdėti triukšmingų intelekto protestų.
Kaltės energija – stingdanti, griaunanti, pati nenaudingiausia iš visų energijų, nes ji nekuria, tik paralyžuoja.
Jūsų gyvenimas ne jūsų valdovas, tai jūsų kūrinys.
Išreikšdama save, sąmonė dalinasi ir smulkinasi. Priėjusi tašką, kur dalinimasis jau neduoda galimybės augti ir plėsti suvokimą, sąmonė vėl pradeda vienytis į visumą.
Mokydamiesi mylėti mes atsiveriame pačiam meilės procesui. Meilės neįmanoma valdyti, ji tiesiog įleidžiama į gyvenimą.
Meilė ir tiesa neatskiriamos, jos visada eina viena šalia kitos.
Vyro ir moters santykiai – būdas atrasti kiekvienam savąjį “aš”. Šeima – dvasinio augimo šiltnamis.. Žmogiškoji meilė – ne dvasinės meilės pakaitalas, tai jos tęsinys.
Vaikų gimimas šeimoje – stiprus katalizatorius, atveriantis tėvams savybes, kurių jie nė neįtarė turintys.. Todėl tėvystė ir motinystė – didelė dovana žmogui.
Kuo gilesnis žmogaus sąmoningumas, tuo didesnė jo atsakomybė.
Žmogaus kūnui reikia žymiai mažiau poilsio, nei jums atrodo.. Jums tereikia išmokti atsipalaiduoti ir išreikšti save, kad gyvybinė energija tekėtų laisvai. Tuomet nėra nuovargio. Jūs pavargstate ne nuo to, ką padarėte, o nuo to, ko nepadarėte. Išmokite sudėlioti prioritetus savo gyvenime ir nešvaistykite savo energijos – tai ne tik racionalu, bet ir pagarbos sau ženklas.
Tai, kas jums sekasi lengvai ir kas teikia jums įkvėpimą, ir yra jūsų gyvenimo užduotis.
Praeities paminklai – sustingusios mintys, jie primena ir moko.
Visos valstybinės instancijos perdėtai išsipūtė ir tapo neproporcingos tiems žmonių poreikiams, kurioms jos ir sukurtos tenkinti.
Baimė valdo tuomet, kai fokusuojame savo dėmesį į sunkumus.
Visada prisiminkime, kad priežastis ir pasekmė – pačio žmogaus kūriniai.
Jei atsisakote savo svajonių, tai jos niekuomet ir neišsipildys, o tiesiog taps nemaloniu priminimu, kuris skaudins.
Veikdami iš vidinės tiesos paskatų, neįmanoma pasielgti blogai.
Pasaulis pradės keistis tą pačią akimirką, kai žmonės kilstels savo sąmoningumą iki aukščiausių teisingumo ir gėrio idealų.
Juk į tobulumą turime eiti su meile, o ne su nerimu, abejonėmis ar neapykanta.
Pasaulis krizėje.. bet kas yra krizė? Tai ir yra pažinimo procesas.
Mūsų dvasinė esybė – Meilė.
(iš R.Pet ir S.Džudit knygos “Gyvenimo vadovėlis”)
Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 
Racionalios mitybos mokslas (dietologija) nuolat ieško optimalaus mitybos varianto. Klasikinė mitybos teorija neįsivaizduoja mitybos be mėsos, nes ji yra pagrindinė baltymų, o kartu ir nepakeičiamų amino rūgščių šaltinis. Mokslinės išvados, o ir asmeninės žmonių patirtys šiuo klausimu labai skiriasi. Tačiau medicininė literatūra vis dažniau rekomenduoja riboti mėsos valgymą. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie atsisako mėsos ir renkasi vegetarizmą.
Viena galima pasakyti tiksliai: išvystyta mėsos pramonė, siūlydama didžiulį kiekį ir įvairovę mėsos gaminių, iškreipė šiuolaikinio žmogaus optimalios mitybos suvokimą – mėsos tikrai valgoma per daug. Nuo senovės mėsos valgymą įvairių tautų papročiai ribodavo pasninkais. Dauguma rytų mokymų mėsos pataria nevalgyti dėl filosofinių motyvų. Pavyzdžiui, Ajurveda, nors ir nėra griežta mėsos valgytojams, bet teigia, kad mėsa neigiamai veikia žmogaus psichiką ir emocijas.
Žvilgtelėkime, ką mokslas šiai dienai sako apie mėsos ir jos produktų vartojimą. Pirmiausiai – apie mėsos naudą. Mėsoje yra daug vertingų baltymų (20 proc.), kuriuose yra visos 8 nepakeičiamos amino rūgštys. Organizme jos nesintetinamos, todėl jų turime gauti su maistu. Amino rūgštys skatina fermentų gamybą, imuninės sistemos ir medžiagų apykaitos veiklą.
Mėsoje yra geležies. Mažakraujystė, mažas hemoglobino kiekis kraujyje – pirmas ženklas, kad organizmui trūksta geležies. Žmogaus organizmas pasisavina 20-40 procentų mėsoje esančios geležies, o iš augalinio maisto jos pasiima tik 2-14 procentų. Mėsoje gausu B grupės vitaminų, tokio didelio kiekio šio vitamino nėra nei viename augaliniame maisto produkte.
Kai negauname B12 vitamino, susergame piktybine mažakraujyste, taip pat pažeidžiama nervų sistemos bei virškinamojo trakto veikla. Mėsa teikia sotumo jausmo, yra kaloringa, jos produktai virškinami skrandyje 3-3,5 valandos. Tai mokslu patvirtinti mėsos vartojami pliusai, dabar pažvelkime į minusus.
Mėsos žala. Žmogaus organizmas per parą netenka tik apie 23g baltymų, kurie turi būti grąžinti. Jei suvalgome 200g mėsos, tas kiekis bus kompensuojamas, o jei mėsos (ar kitų baltymų) valgome be saiko, tai pernelyg apkrauname inkstus, ir jie nespėja šalinti besikaupiančių atliekų. Ypač pavojinga šlapimo rūgštis, kuri kaupiasi kraujagyslėse, sąnariuose, stubure (susidaro druskų nuosėdos).
Valgantiems daug mėsos, keičiasi žarnyno mikroflora, daugėja puvimo bakterijų, kurių veiklos produktai kenksmingi. Mėsoje daug purinų, kurie nuodija kraują, be to, mėsos riebalai sudaryti iš sočiųjų rūgščių, kurių perteklius skatina širdies ir kraujagyslių ligas ir auglių atsiradimą. Ateroskleroze sergama dėl cholesterolio pertekliaus, kurio mėsoje yra ypač daug.
Kad organizmas suvirškintų mėsą, jis turi išeikvoti apie 50 procentų visos kūno bioenergijos, todėl persivalgę mėsos, 2-3 valandas esame vangūs. Be to, verdant bei kepant mėsą, žūsta daug vitaminų ir naudingų medžiagų, tuo tarpu augalinius produktus galime valgyti žalius, iš jų organizmas pasisavina daugiau naudingų medžiagų, ypač biologiškai aktyvių – flavanoidų, chlorofilo ir kt.
Tai faktai, o kokie dietologų patarimai šiuo klausimu? Pirmiausiai tiems, kurie linksta link vegetarizmo: tapti vegetaru gali dvasiškai stiprus, motyvuotas žmogus, pakankamai “pasikaustęs” mitybos klausimais. Atsisakę mėsos ir jos produktų žmonės turi mokėti balansuoti mitybą taip, kad netrūktų baltymų. Ypač pavojinga staiga keisti mitybos įpročius ir vienu metu išbraukti ir mėsą, ir žuvį, ir pieno produktus.
Organizmą reikia pratinti pamažu, kad jis spėtų prisitaikyti. Dauguma mėsos atsisakančių žmonių pajunta aiškų vidinį poreikį tokiam mitybos būdui. Jei tai darysime dėl mados ar tik iš egoistinių (pvz., trumpalaikis, dėl išvaizdos) paskatų, toks mėsos atsisakymas ne tik nepadės, bet gali ir pakenkti sveikatai bei psichikai, nes pasąmonės blokas “reikalaus” mėsos.
Todėl jei nėra stipraus vidinio poreikio būti vegetaru, o norisi eksperimentuoti, pirmiausiai išsivaduokite nuo negatyvių minčių ir emocijų. Mityba turi derintis su bendra žmogaus būsena, priešingu atveju žmogus jaus tik diskomfortą, o bioenergijos kompiuteris “badaus”, nes nesugebės pasiimti iš maisto jam nebūdingų vibracijų, nekalbant apie maistines medžiagas. Tokiam žingsniui reikia rimtai pasiruošti.
Na, o negalintiems atsisakyti mėsos, rekomenduojama riboti jos valgymą. Mokslas vis mažiau ką gali pasakyti mėsos vartojimo naudai. Minėti 200 gramų – tai tas kiekis, kurį per dieną galime sau leisti, netrikdydami sveikatos. Sveikiausia valgyti virtą ir troškintą liesą mėsą. Jei labiau mėgstate riebią ir keptą – apsiribokite 2-3 kartais į savaitę.
Žmonės, kasdien valgantys mėsą, ypač su bulvėmis ar krakmolingu maistu, dažniau serga žarnyno ligomis: nesuvirškinta mėsa sukelia žarnyno intoksikaciją. Sūrios, rūkytos mėsos perteklius sukelia agresiją, spazmus (gali skaudėti galvą), blokuoja tulžies ir šlapimo pūslės darbą. Jei sergama sąnarių ligomis ar sutrikusi kraujotaka, derėtų mėsą pakeisti žuvimi.
Kaip matome, sprendimas valgyti ar ne mėsą yra labai asmeniškas ir sąmoningas, todėl negali būti įtakotas iš išorės. Ką jūs apie tai manote?
(Rėmiausi dr.D.Sekmokienės darbu.)
Visus moksleivius, jų tėvelius ir mokytojus su naujų mokslo metų pradžia! Kūrybingų ir sėkmingų mokslo metų !
2