ruvi

…” Labiausiai žmogus trokšta būti laimingas ir išvengti skausmo ir kančių. Visi mes turime teisę į laimę ir galime naudotis įvairiais būdais, padedančiais išvengti kančių. Tačiau šie būdai turėtų būti tokie, kad nepažeistume žmonių teisių, nesukeltume jiems kančių ir skausmo. Reikia rimtai susimąstyti apie jūsų naudojamų būdų teigiamas ir neigiamas pasekmes.

Svarbu atminti, kad tikslai ir pasekmės gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Jeigu šie tikslai vieni kitiems prieštarauja, pirmenybę reikėtų teikti ilgalaikiams tikslams. Spręsti reikia atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Mūsų smegenys yra mūsų jėgos ir mūsų ateities šaltinis, tačiau tik tada, kai mes teisingai jomis naudojamės. Jeigu ne – mūsų protas taps visų mūsų nelaimių šaltiniu.

Mumyse slypi sugebėjimas kurti, ir labai svarbu tuo pasinaudoti. Labai svarbu yra pasitikėti savimi. Pasitikėjimas savimi nėra tiesiog paprastas tikėjimas savo jėgomis. Tai tiesiog savo galimybių suvokimas. Suvokęs jas, kiekvienas žmogus gali save pakeisti, tobulindamas savo gerąsias savybes ir atsisakydamas žalingų polinkių. Tam reikia pastangų. Žinoma, reikia ir laiko.

Labai svarbu išmokti atrasti savo prote teigiamų, kuriančių minčių. Juk žmogaus prote egzistuoja daugybė įvairių būsenų ir minčių. Todėl labai naudinga pažvelgti į savo protą iš arčiau ir išmokti atskirti įvairias naudingas ir žalingas jo būsenas. Kai jūs suprasite teigiamų būsenų vertę, jūs galėsite išmokti jas savyje išsiauginti. Proto suvokimas – vienas iš pagrindinių budizmo praktikos momentų, todėl žmonės dažnai budizmą vadina proto tyrinėjimo mokslu.

Visos neigiamos emocijos tuojau pat atima iš žmogaus laimės ir ramybės jausmą, o po kurio laiko gali priversti jį atitinkamai elgtis. Tokiais savo poelgiais žmogus neša blogį ir kančias kitiems žmonėms, tai galiausiai padaro ir jį patį nelaimingą. Be to, neigiamos emocijos kenkia ir sveikatai. Jeigu norite išlikti sveiki, tiesiog pažvelkite į savo vidų, į savo mintis. Pasinaudokite savo pačių galimybėmis.

Nuo išorinių priešų galima pasislėpti, pabėgti nuo jų. Pavyzdžiui, jei kas nors trikdo mano ramybę, aš galiu uždaryti duris ir pabūti vienas tyloje. Tačiau man nepavyks šito padaryti su pykčiu – kur aš benueičiau, jis visada bus su manimi, mano viduje. Kol nesiimsite tam tikrų priemonių, tol negalėsite nuo jo pabėgti. Yra viena labai svarbi taisyklė, padedanti išlaikyti proto ramybę: jūs neturite leisti atsirasti savyje nepasitenkinimo ir nusivylimo jausmams, kadangi jie yra pykčio priežastis.

Tarp priežasties ir pasekmės visuomet egzistuoja natūralus ryšys. Kai tam tikros priežastys sutampa su sąlygomis, tuomet būna labai sunku sutrukdyti iš šio junginio gimti atitinkamoms pasekmėms. Todėl labai svarbu iš anksto numatyti, suprasti galimas pasekmes ir pačioje pradžioje sugebėti nutraukti nepageidaujamų priežasčių ir pasekmių grandinės atsiradimo procesą.

Būtina atsisakyti egoizmo. Jeigu jūs galvojate tik apie save ir pamirštate kitų žmonių poreikius ir laimę, arba, dar blogiau, jei imate juos išnaudoti, tai absoliutumo požiūriu kažko netenkate. Jūs netenkate draugų, kurie rūpintųsi jūsų gerove – jei jus ištiks nelaimė, aplinkiniai ne tik nepadės, bet ir slapta džiaugsis. Tikroji draugystė gimsta iš nuoširdžios žmogiškos meilės, o ne iš valdžios ar pinigų.

Žinoma, žmonės gali ateiti pas jus su šypsena ir dovanomis, jeigu jūs esate turtingas ir įtakingas, bet širdies gilumoje jie nėra jūsų draugai; tai jūsų turto ir padėties draugai. Jei tik jūsų padėtis pasikeis, daugiau jų nepamatysite. Labai dažnai tai, ką žmonės demonstruoja savo draugams, tėra paprastas prisirišimas. Prisirišimas susijęs su kažkuo, kas yra “mano” – tai kažkas, kas yra gerai man. Todėl, kai tik kito žmogaus požiūris į jus pasikeičia, artumo jausmas bematant išnyksta.

Kuo stipriau žmogus išugdo savęs atidavimo kitiems – atjautos jausmą, tuo drąsesnis ir stipresnis jis tampa, tuo mažiau jis pasiduoda nusivylimo ir beviltiškumo jausmui. Taigi atjauta – vidinės stiprybės šaltinis. Tikroji atjauta yra susijusi su teisingu daiktų prigimties suvokimu, ji bešališka. Prisirišimas, priešingai, yra pagrįstas nežinojimu ir šališkumu. Budistinė praktika patvirtina, kad tikrosios atjautos jausmą jūs galite išsiugdyti nuolat praktikuodami meditaciją apie vienodą požiūrį į visus žmones.

Dvidešimt pirmas amžius turi būti taikos amžius. Ką tai reiškia – taikus žmogus? Atsakymas labai paprastas – viskas priklauso nuo atjautos. Atverkite save kitiems. Laimė yra pasekmė to, kaip elgiatės su šalia esančiais žmonėmis. Mylėkite, dalinkitės, tobulėkite. Niekada nebuvo ir nebus geresnio gyvenimo būdo…”

(Iš įvairių Dalai Lamos pasisakymų)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!!

Zeno, arba Dzen budizmo mokykla išsirutuliojo Kinijoje. Jos steigėjas – vienuolis Bodidarma, vėliau šį mokymą išplėtojo Houei-nengas, šeštasis mokyklos patriarchas. Terminas zen (kinų kalba “čan”) apytikriai verčiamas “meditacija”. Dzen budizmas – tai filosofinė sistema, padedanti pasiekti dvasinę ramybę ir vidinį tikėjimą. Dzenas gali būti traktuojamas kaip nubudimas arba žaibiškas praregėjimas, kas reikštų nubudimą iš visų šiam pasauliui būdingų stereotipų ir klystkelių.

Nubudimo potencija žmogaus gelmėse glūdi visada, ir kiekvieną akimirką mes galime nubusti iš įprastinio tikrovės suvokimo ir spontaniškai pakilti į kitą suvokimo lygmenį. Nubudimas pats savaime nieko nepakeičia mūsų aplinkoje, tačiau naujas suvokimo lygmuo pakeičia viską. Ši filosofija skatina veikti ir siekti užsibrėžto tikslo nesvyruojant, nes veiksmas visuomet yra geriau nei neveikimas. Ji moko sąmonės budrumo, kad ir kasdieniniuose dalykuose išvystume prasmę ir grožį.

Ką bedarytume, mes turime tai daryti visu savimi, ne tik rankomis ar kojomis. Čia ir dabar, visa esybe – tai, ką darome šiuo momentu, turi būti būtent tai, ką darome šiuo momentu, ir nieko kita. Buvimas čia ir niekur kitur yra pilnutinės koncentracijos raktas. Tuomet energija neišsklaidyta ir bet kurią akimirką gali būti panaudota konkrečiai užduočiai įvykdyti. Dzeno pozicija: yra tiktai ši akimirka, ir nieko daugiau.

Pagal šią filosofiją tiesa nėra tai, ko galima būtų išmokyti – tiesą turime pažinti patys. Dzeno mokytojas pateikia savo mokiniams sudėtingus galvosūkius, tariamai absurdiškus ir logiškai neišsprendžiamus klausimus (koan), taip skatindamas mokinius pačius ieškoti sprendimų ir lavinti intuiciją. Intuicijai nebūdingi loginiai ėjimai: arba tiesą iš karto pamatai, arba jos apskritai nematai.

Dzeno požiūriu, vienintelė vieta, kur kliūtis yra reali, yra mūsų pačių sąmonė. Jei sekasi prastai, neieškokime pasiteisinimų ir nesidairykime, kam suversti kaltę. Ieškokime savyje, ar tebeturime tris būtinus pergalės komponentus: sąmonės koncentraciją ir psichologinį bei fizinį pasiruošimą. Bent vieno iš šių komponentų trūkumas traukia į dugną kitus du. Vidinė jėga yra kiekviename žmoguje, ir kai ji paskiriama kažkokiam tikslui pasiekti, rezultatų ribos gali būti begalinės.. Yra tik viena riba – ta, kurią patys sau pažymime.

Dar vienas svarbus principas susijęs su dviem esminiais žmogaus gyvenimo santykiais: santykiu su savimi ir santykiais su kitais. Šios dvi santykių kryptys yra susijusios taip tampriai, kad atskirti jų yra neįmanoma. Kad išvystytume geranoriškumą ir nuoširdumą santykiuose, turime pirmiausiai gebėti išgirsti. Kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus turi ką pasakyti, iš kiekvieno turime ko pasimokyti, net iš vaiko.

Susitikus su bet kuriuo žmogumi, verta įsiklausyti į jo žodžius. Kartais kito žmogaus pasakyti žodžiai gali pakeisti mūsų gyvenimą, mes galime atrasti tai, kas padėtų priimti tinkamą sprendimą. Jie gali ir sukrėsti, staiga išmušti iš įprastinio mąstymo ir pakylėti į aukštesnio pažinimo plotmę, priversti suprasti, kad neteisingai suvokiame tikrovę. Todėl bendraudami neužsisklęskime, būkime nuoširdūs ir atviri.

Meditacija yra vienas iš svarbiausių Dzeno mokinio užsiėmimų. Tai susikoncentravimo ir sąmonės išgryninimo metodas. Meditacija ugdo sąmonės ramybę, vidinę tylą ir harmoniją, kuri yra būtina grąžinant išsekusius fizinius ir dvasinius žmogaus resursus. Esmė yra meditacijos turinys, o ne įvairūs atributai. Paprastai ji pradedama nuo kvėpavimo pratybų ir vidinės galios – energijos ki reguliavimo, susikoncentavimo į ją.

Kiekvienam vakariečiui Dzeno meistras patars rasti laiko sau ir lėtinti gyvenimo tempą. Mūsų protas neramus, visą dieną gainiojamas skambučių, laikrodžio rodyklių ir sirenų, įsukdamas mus į nuolatinį blaškymąsi ir stresą. Verta sustoti ir paklausti: kas gi iš tiesų juda, kokia tokio judėjimo priežastis? Jei atidžiai pažiūrėsime, tai pastebėsime, kad toks judėjimas priklauso miestui, tai neateina iš mūsų pačių.

Tik tuo atveju, jei pasiduodame judėjimo šaltiniams ir leidžiame savo protui judėti tuo pačiu greičiu kaip ir miestas, jei sutinkame reaguoti į kiekvieną impulsą, tada ir tampame to judėjimo ir įtampos dalimi. Neįmanoma sustabdyti miesto judėjimo, tačiau galima valdyti savo gyvenimą ir reguliuoti savo gyvenimo greitį. Pradėję nuo mažų kasdieninių dalykų, išmoksime valdyti ir stambius gyvenimo procesus. Įveikti stresą galime tik nurimusiu protu.

Dzen budizmas daugiau nei filosofija, tai gyvenimo būdas. Dažnai jis slepia bet kokius tiesioginius apibrėžimus, leisdamas daug ką pajusti intuityviai. Išankstinė nuomonė laikoma didžiausiu priešu. Žmogus turi pats, savarankiškai atrasti savo kelią į tiesą. Jau vien turėdami tikslą, esame kelyje į savo aukščiausią vidinį potencialą. Tai, ko trokštame visa savo širdimi, bus pasiekta net tuomet, kai tai atrodys neįmanoma..

Juokaujama, kad Dzeno vienuolis neturi automobilio, nes jis pasirinko kelionę kitokiu maršrutu, nei materialieji. Materialiais daiktais, kokie brangūs jie bebūtų, negalime nei pamatuoti, nei paspartinti savo vidinio progreso. Tuo tarpu vidinės pergalės yra vertingiausia, ką mes galime pasiekti gyvenime.

Dažnas savo dvasinio tobulėjimo kelyje pastebime, kad įvairių dvasinio augimo metodikų pagrindą sudaro senųjų mokymų tiesos. Gali pasirodyti, kad nieko nauja po saule, kad nauja – tai gerai pamiršta sena, bet iš tiesų taip tęsiamos tolimesnės tiesos ir harmonijos paieškos. Vyksta senųjų ir naujųjų mokymų sintezė, išgryninama tiesa ir amžinos vertybės (patikrintos laiku).

Budizmas ypatingas tuo, kad nesuteikia dievinimo objekto, o nukreipia žmogų patį ieškoti tiesos ir laimės. Buda, šio mokymo kūrėjas, pats pasiekė nušvitimo būseną ir tuo įrodė, kad tai įmanoma, kad tokia būsena pasiekiama kiekvienam žmogui. Švarios sąmonės egzistavimas – ne dogma, o praktinės patirties klausimas. Ją galima būtų apibūdinti kaip begalinę išmintį, begalinę meilę, begalinę atjautą, begalinį meistriškumą ir tobulą vientisumą.

Pagal budizmo mokymą, galutinis individualios žmogaus evoliucijos tikslas yra nušvitimas. Tai įvyksta, kai žmogus galutinai išsilaisvina nuo visų jo sąmonę temdančių faktorių – godumo, neapykantos, nemokšiškumo, pavydo, egoizmo ir išvysto savyje visas savo teigiamas savybes. Kai mums pavyksta pažinti savyje tą vidinį švarumą, išvystyti savyje giluminį meilės ir atjautos jausmą, tuomet mes pradedame matyti šio tyrumo atspindžius ir kituose žmonėse.

Tačiau jeigu mums nepavyko pažadinti ir išvystyti šių vidinių savybių, tai ir viskas aplinkui mums atrodys negatyvu ir apribota, kadangi viskas, kas mus supa kasdieninėje realybėje, iš tikrųjų yra mūsų vidinės realybės projekcija. Iš senųjų laikų yra atėjęs labai taiklus posakis, apibūdinantis veidrodinį vidinės realybės atspindį: ” nerodyk pirštu, rodyk savimi…”

Budizmo filosofija nurodo, kad visų mūsų problemų ir nusivylimų šaltinis yra norai, kuriuos pagimdo neišmanymas. Jeigu mes nuolat vaikysimės savo geidžiamų objektų, tapsime nuolatinių nusivylimų aukomis. Todėl turime išmokti valdyti savo mintis ir savo fizinę jėgą, o taip pat atpažinti mūsų proto sukurtus iliuzinius apribojimus, kurie atveda į konfliktą su pačiu savimi ir aplinkiniais.

Siūloma nuolat tobulinti savo protą, nuolat gilinant savo suvokimą, mokytis pažinti vis subtilesnes laimės formas. Skatinamas savarankiškumas, neprisirišimas prie mokytojo, kuris tik nurodo, kad yra kelias, o mokinys turi jį atrasti ir praeiti savarankiškai. Budizmas siūlo konkrečius metodus, padedančius įveikti protines ir fizines kliūtis, pasitaikančias kelyje į laimę ir gerovę. Pasirinkti siūloma tai, kas padeda konkrečiam žmogui.

Šiuos metodus galima skirti į dvi pagrindines kategorijas – sutras ir tantras. Pagal sutrajaną, savirealizacijos kelias tai laipsniškas sąmonės valymo procesas, sukuriant atitinkamas priežastis, skatinančias šio proceso eigą. Šiomis priežastimis gali būti sugebėjimo koncentruotis ugdymas, meditatyvinio suvokimo užsiėmimai, etiškas elgesys – viskas, kas skatina saviugdą.

Tantrajana, lyginant su sutrajana, yra greitesnis būdas pasiekti nušvitimą. Tantros jogai mokosi mąstyti, kalbėti ir elgtis taip, lyg jau būtų nušvitę, t.y., būsimą galutinės dvasinės evoliucijos rezultatą laiko savo atspirties tašku. Ar neprimena jums tai šiuolaikinių sąmonės ir pasąmonės programavimo būdų?.. Argi tai ne psichologiniai sąmonės lavinimo metodai, atėję iki mūsų dienų?

Budizme sužavi tai, kad į visus klausimus atsakoma tiesiai ir atvirai. Nurodoma tobulėjimo kryptis ir siekiamybės, nurodomos netobulumo priežastys. Yra Mokytojo idealas, bet tik kaip pavyzdys, kad dvasinis tobulumas įmanomas. Prisimenate vieną iš alegorinių posakių: jei nori šviesti, turi uždegti ir nešti savo žibintą, o ne bandyti padėti nešti mokytojo žibintą.

Dalai Lama XIV, kitos budizmo krypties – lamaizmo atstovas ir dvasinis savo šalies vadovas taip apibūdino budizmą: “Mūsų mokymas iš esmės labai paprastas: viskas pasaulyje yra susiję. Tobulindamas save, žmogus tobulina Visatą, vadinasi, būsima laimė ar kentėjimai išplaukia iš mūsų dabartinių poelgių.”

Sekantį kartą – apie vieną iš budizmo krypčių – Zeno (Dzeno) mokyklą, įsteigtą Kinijoje vienuolio Bodidarmos, apie kurį labai mažai žinoma, bet jo mokymas dėl originalios (ir, matyt, veiksmingos) metodikos yra labai populiarus tarp šiuolaikinių vakariečių.