ruvi

Kaip progresuojanti liga, alkoholizmas natūraliai pereina į tris palaipsniui viena kitą keičiančias stadijas. Perėjimas iš vienos stadijos į kitą vyksta palengva ir nepastebimai. Šis susirgimas niekada neprasideda staiga. Prieš pirmąją alkoholizmo stadiją būna vadinamas „saikingo“, epizodinio alkoholio vartojimo periodas, kuris gali tęstis įvairiai – nuo metų iki dešimties.

Linkę į alkoholizmą žmonės praeina šį etapą labai greitai, kartais net per kelis mėnesius. Vėliau „saikingas“ vartojimas praranda vadinamą „kultūringumą“, ir nepastebimai įžengiama į pirmąją alkoholizmo stadiją. Todėl narkologai skeptiškai vertina „kultūringumo“ koncepciją alkoholio vartojime – tai pavojingas tikimybių žaidimas su narkotine medžiaga. Kiekvienas žmogus, sistemingai vartojantis alkoholį, rizikuoja tapti prasigėrusiu alkoholiku.

Kiekvienas alkoholikas pradėjo nuo pradžių – „saikingo“ alkoholio vartojimo. Sustabdyti šią ligą gali tik visiška blaivybė. Kaskart sugrižęs prie alkoholio, alkoholikas puola vis žemiau. Sužinojęs, kokios yra alkoholizmo stadijos, dažnas nustemba ir piktinasi, nes daugelį simptomų jau patiria, nors skaito save „kultūringai“ vartojančiu alkoholį. Šias stadijas svarbu žinoti tam, kad būtų galima suprasti ir adekvačiai įvertinti vartojančio alkoholį žmogaus būseną. Priminsime, kad nepavojingų žmogaus organizmui alkoholio dozių nėra.

Pirmoji stadija. Žmogus pradeda jausti trauką alkoholiui ir neįsivaizduoja (nors gali teigti priešingai) savo gyvenimo be alkoholio. Pradeda bet kokia proga ir be progos vartoti alkoholį, dingsta išgerto alkoholio kontrolė ir situacinė kontrolė, todėl išgėręs gali padaryti tai, ko blaivas niekada nepadarytų. Savijauta po išgertuvių patenkinama, poreikio pagirioms dar nėra. Atsiranda alkoholinės amnezijos – atminties praradimas išgertuvių metu.

Tai jau dideli mėgėjai išgerti, išrankūs „žinovai“: mėgsta gerus vynus ir brangius stiprius gėrimus. Pirmoje stadijoje, kaip taisyklė, gerti nemetama, nes sveikata dar pakenčiama, dar „leidžia“ vartoti alkoholį, todėl atsiranda gilus įsitikinimas, kad alkoholis pakenkti negali. Atvirkščiai, šioje stadijoje dažnai įtikima alkoholio „naudingumu“ – šį mitą patvirtina geriančios „liaudies išmintis“. Pirmoji stadija gali tęstis keletą metų, perėjimas į antrąją stadiją yra nepastebimas.

Antroji alkoholizmo stadija. Prie pirmosios stadijos simptomų prisideda pagrindinis alkoholizmo požymis – abstinencinis sindromas (pagirios). Lengvesniais atvejais alkoholikas gali kentėti pagirias iki vakaro ir „pataiso“ sveikatą po darbo. Sekantis priklausomybės etapas ateina tuomet, kai iki vakaro žmogus kentėti jau negali ir „taiso“ sveikatą per pietus. Toliau jau ir iki pietų kentėti sunku, todėl sveikata „pataisoma“ iš ryto, ir su laiku vis anksčiau ir anksčiau.

Pagirių malšinimas alkoholiu anksti ryte ar naktį rodo alkoholizmo perėjimą į daugiadienio gėrimo stadiją. Ji gali tęstis kelias dienas, savaites ar net mėnesius. Dėl to neišvengiamai prasideda problemos darbe ir šeimoje (jei iki to laiko dar neprarasta). Gyvenimas pasidaro nekontroliuojamas, bet pripažinti tai sau yra baisu. Alkoholis tampa dominuojantis sąmonėje, be jo gyvenimas atrodo beprasmiškas.

Šeima, darbas ir visa kita pasitraukia į antrą planą. Vieni geria beveik pastoviai, kiti su pertraukomis, bet abiem atvejais liga progresuoja, nes sustabdyti ją gali tik visiška blaivybė. Šioje stadijoje bandoma mesti gerti alkoholį arba metama dažnai, nes nuo tokio gyvenimo būdo jaučiamas didelis nuovargis, be to, ir sveikata pradeda rimtai šlubuoti.

Trečioji alkoholizmo stadija. Logiškas ir dėsningas daugiamečio alkoholio vartojimo finalas. Tai degradacijos ir mokesčio už palaidumą stadija. Požymiai ir pasekmės itin sunkios – beveik nesiliaujantis, nuolatinis alkoholio vartojimas, sunkus abstinencinis sindromas, alkoholiniai įvairių vidaus organų pakenkimai, alkoholinės psichozės, alkoholinė silpnaprotystė, baltoji karštinė, aukštas mirtingumas ir t.t.

Tai jau ne mėgėjas ir ne „profesionalas“, tai degraduojanti arba degradavusi būtybė visomis prasmėmis – pragertas gyvenimas ir sveikata. Kaip bepasirodytų keista, bet šioje stadijoje kartais metama gerti – dažniausiai jau garbiame amžiuje arba prispaudus ligai, kurią sukėlė alkoholio vartojimas.

Štai tokios pagrindinės alkoholizmo stadijos ir požymiai, pagal kuriuos jos nustatomos. Yra dar ir buitinių terminų, kuriais žmonės klaidinami. Tai vadinami girtuokliai ar buitinė girtuoklystė. Kas tai yra – neaišku, nes, be abejo, girtuoklis ir yra alkoholikas. Apibrėžimas „alkoholikas“ taikomas įvardinti geriančiam alkoholį žmogui, lygiai taip pat kaip rūkorius – rūkančiam. Tai ne kiekybinis apibrėžimas (kiek geriama), tai veiksmo atlikimo įvardinimas: alkoholikas – geriantis alkoholį žmogus.

Todėl bandymas kažkaip pagražinti ar sukultūrinti šį veiksmą yra savęs apgaudinėjimas. Alkoholizmas yra liga, ir jei jūs pradėjote vartoti alkoholį, reiškia, jūs rizikuojate susirgti visomis, dėsningai viena po kitos sekančiomis ligos stadijomis. Ar verta taip rizikuoti – spręskite patys.

(Pagal gydytojo narkologo A. V. Melnikovo darbus)

Daugelis mūsų esame girdėję apie tai, kad nustojusiam vartoti alkoholį žmogui lengviau pradėti blaivų gyvenimą, jei iš jo aplinkos pašalinti su alkoholiu susiję atributai – stikliukai, alkoholio buteliai, o šventės būtų rengiamos be alkoholio. Tam yra paaiškinimas: tam tikri daiktai ir ritualai ir su jais susijusios nuotaikos valdo žmogų ir provokuoja jį įprastiems (susijusiems su tais daiktais ir ritualais) veiksmams.

Šį ryšį pirmasis pastebėjo norvegų psichoterapeutas Hansas Olafas Fekjaeras (H.O.Fekiiaer). Jis daugelį metų dirbo su alkoholikais ir ieškojo priežasčių – kodėl žmonės vartoja alkoholį ir kodėl jie įsitikinę, kad tai yra gerai. Jis padarė išvadą, kad viena iš priežasčių yra simboliai ir ritualai, kurie mūsų gyvenime turi didžiulę reikšmę. Per simbolius galima sukelti tam tikras emocijas ir nuotaikas – jie pradeda veikti juos pamačius, taip pat gali paveikti kvapai ir skoniai.

Simbolių ir ritualų mūsų gyvenime labai daug, be to, su jais susijusios asociacijos dažnai neturi nieko bendro su realybe. Simboliai ir ritualai sukuria tokią nuotaiką ir tokį požiūrį, kokį mums įskiepijo mūsų aplinka. Pavyzdžiui, daugeliui eglė asocijuojasi su Naujaisiais metais, nors objektyviai ji su tuo jokio ryšio neturi. Tą patį galima pasakyti ir apie šampaną. Arba degančios žvakės žiemos vakarą padaro jaukiu, o sekmadieniniai pietūs sukuria nekasdieninę atmosferą, ir taip toliau.

Taip ir alkoholis per simbolius ir ritualus mūsų pasąmonėje susiejamas su šventine nuotaika: nuo mažens mes matome šventes su alkoholiu. Jaudinantis pasiruošimas ir pakili nuotaika, kambario puošimas, stalo dengimas, valgių ruošimas, kepinių kvapai ir alkoholio buteliai ant šventinio stalo. Tokiu būdu sukuriami ryšiai ir savybės, kurie neturi nieko bendro su alkoholiu – jis susiejamas su švente, draugais ir bendravimu.

Žmonėms, kurie yra išugdyti tokiais ritualais ir simboliais, tai atrodo natūralu, teisinga ir logiška, nes malonu praleisti laiką su simboliu, kuris susietas su geru laiko praleidimu ir švente. Tokie psichologiniai poveikiai įsitvirtina per vaizdus, kvapus ir skonį. Niekaip kitaip, teigė H.O.Fekjaeras, negalima paaiškinti intoksikanto (alkoholio) pomėgio: jau vien pamačius alkoholio butelį, jis automatiškai susiejamas su pakilia nuotaika ir švente.

Dažniausia alkoholinių simbolių funkcija yra signalas, nulemiantis ribą tarp kasdienybės ir trokštamo poilsio. Jie tarsi apibrėžia situaciją: „tuoj aš atsipalaiduosiu ir gerai pailsėsiu“. Tai sąlygota ir tuo, kad alkoholis yra kliūtis bet kokiems naudingiems darbams. Pavyzdžiui, išgėręs alkoholio, žmogus priima sprendimą: „šiandien jau pabaigsiu darbą, noriu atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką“. Tarsi alkoholis patvirtintų, kad prasideda poilsis.

Dauguma vartoja alkoholį būtent dėl simbolinių tikslų: dėl šventinės nuotaikos, jaunimas – dėl noro atrodyti suaugusiu, dėl alkoholio susiejimo su malonumu ir atsipalaidavimu. Geriantis alkoholį žmogus tarsi simbolizuoja laisvumą, atsipalaidavimą, požiūrių platumą ir nepriklausomybę. Dėl tokio tampraus susiejimo su ritualais ir simboliais alkoholio vartotojai turi vieną bendrą bruožą – neigia alkoholio kenksmingumą ir žalojantį poveikį sveikatai. Taip yra todėl, kad tai, kas jiems atrodo gerai, yra susiję su daugybe išorinių „patvirtinimų“ – simbolių ir ritualų.

Žmonės yra socialios būtybės, todėl juos vienija bendra veikla. Tam tikrų ritualų atlikimas ir simbolių panaudojimas sukuria bendros veiklos ir bendrumo jausmą. Alkoholis šiuo atveju – tam tikro būrelio draugų simbolinė vertybė ir raktas į tam tikrą grupę ar kompaniją. Dažnai simboliai su snobišku turiniu, pvz., „geri“ alkoholiniai gėrimai, vartojami, norint atitikti tam tikrą „aukštuomenės“ ar „žvaigždžių“ gyvenimo stilių.

Kad suprastume, kaip stipriai veikia sukurti simboliai ir ritualai, pažiūrėkime į kitą sritį – nelegalius narkotikus. Kadangi visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į narkotikus, tai dauguma žmonių į juos žiūri neigiamai – kaip į savotišką blogio simbolį. Tuo tarpu į alkoholį, nors jis ir yra pripažintas narkotiku, bet yra legalus – dėl susiejimo su teigiamais ritualais ir simboliais – dauguma visuomenės žiūri kaip į teigiamą reiškinį.

Tokia realybė ir sunku tai paneigti. Todėl mitų apie intoksikantą (alkoholį) griovimą reikėtų pradėti nuo alkoholinių ritualų ir simbolių griovimo. H.O.Fekjaeras teigia, kad ir alkoholikai, ir blaivininkai nepakankamai vertina jų poveikį. Kol gyvuos alkoholiniai ritualai ir simboliai, tol vis pasipildys alkoholio garbintojų gretos – tai neatsiejami dalykai, tai dėsnis.