ruvi

Kiekvienas žmogus gimsta laisvas, ir niekas negali suteikti jam laisvės. Žinoma, laisvę galima apriboti, galima iškreipti laisvės suvokimą, o galima suteikti ir iliuzinės laisvės. Dar Z. Froidas sakė, kad dauguma žmonių iš tiesų nenori laisvės, nes laisvė neatsiejama nuo atsakomybės, o atsakomybė daugelį žmonių gąsdina. Šiandien taip daug kalbama apie laisvę – ką iš tiesų reiškia būti laisvu?

Per visą žmonijos istoriją laisvės suvokimas keitėsi. Šiuolaikiniam žmogui laisvė – neatsiejama asmenybės dalis: nėra laisvės – nėra asmenybės. Galima vardinti daug laisvės apibrėžimų: tai galimybė savarankiškai rinktis iš įvairių tinkančių žmogui alternatyvų; galimybė priimti savarankiškus sprendimus; galimybė realizuoti savo asmeninius planus; galiausiai galimybė rinktis informaciją ir formuoti bei išreikšti savo gyvenimo poziciją.

Mūsų laikais išskirtos dvi laisvės formos. Pirmoji laisvės forma “nuo” – tai lyg leidimas, galimybė veikti be jokių apribojimų ir be atsakomybės. Ši iliuzinės laisvės forma labai paplitusi – kai žmonės nori turėti ir neribotą laisvę (darau ką noriu), o kartu ir galimybę nebūti atsakingais už savo poelgius (po manęs nors ir tvanas, laisvas nuo atsakomybės). Kadangi tai paremta neatsakingumu, tokia “laisvės” forma vadinama savivale, palaidumu ar net apsileidimu. Ji priešina, nes neatsižvelgiama į kito žmogaus teisę į laisvę.

Tuo tarpu laisvė “dėl” – visai kitokia, tikroji laisvė, jos pagrindas – sąmoningumas ir atsakomybė už savo veiksmus. Tai asmeninių gyvenimo tikslų realizavimas ir socialinis aktyvumas, paremtas doroviniais principais. Tokia laisvės forma vienija, nes žmogus pripažįsta ir gerbia ne tik savo, bet ir kito žmogaus laisvę. Jei esame laisvi, tai turime pripažinti ir kitų žmonių laisvę: nedarome to, kas gali apriboti kito žmogaus laisvę ir neribojame kito žmogaus laisvės.

Būtent laisvė yra aukščiausia žmogiška savybė ir pagrindinis bendruomeniškumo principas. Laisvė ir atsakomybė – dvi neatsiejamos žmogaus sąmoningos veiklos pusės: laisvė gimdo atsakomybę, o atsakomybė nukreipia laisvę. Jei žmogus laisvai priima sprendimus ir laisvai vykdo savo veiksmus, tuomet jis ir atsako už jų pasekmes. Ir atvirkščiai – jis gali būti atsakingas tik už tai, kame pasireiškė jo laisvė.

Nenorintys prisiimti atsakomybės dėl savo veiksmų pasekmių kaltina kitus ir nesuvokia, kad tokiu elgesiu riboja savo laisvę, nes yra priklausomi nuo tų, kuriuos kaltina. Tokį elgesį lengva paaiškinti: baidomasi atsakomybės, nes ją prisiėmus teks atsakyti už savo veiksmus, o taip pat nustoti kaltinti ir išsisukinėti. Kuo dažniau žmogus sako “negaliu” ar kažką kaltina, tuo mažiau jis turi laisvės.

Todėl psichologijoje pabrėžiama, kad laisvas žmogus yra subrendusi asmenybė, nes laisvė ir atsakomybė pirmiausiai reiškia savarankiškumą (nepriklausomybę). Toks žmogus yra su tvirta vidine ašimi ir turtingu vidiniu pasauliu, pasirinkęs laisvę ir aktyvų kūrybingumą – savo Kelią ir atsakomybę už jį. Kai žmogus laisvai renkasi tikslus gyvenime, kai jo niekas neįtakoja, tuomet jis asmeniškai suinteresuotas (motyvuotas) juos pasiekti.

Laisvas žmogus gerbia kitų laisvę, todėl savo tikslų siekia vystydamas savo geriausias savybes ir talentus, o ne stumdydamasis alkūnėmis. Išskirtiniai laisvo žmogaus bruožai – jis aiškiai žino, ką nori pasiekti gyvenime, jis valdo savo gyvenimą ir savo būsenas. Juk tai taip svarbu – turėti savo tikslus reiškia eiti savo Keliu, o ne būti įrankiu kažkieno tikslų pasiekimui – tik tuomet jaučiame gyvenimo pilnatvę.

Kitas klausimas – ar ryžtamės būti laisvi? Ar suprantame, kas yra tikroji laisvė? Dabar tiek daug iliuzinės laisvės – kai renkamės iš to, ką siūlo, kai pasiduodame palaidumui ar savivalei, kai prisitaikome iš baimės, arba kai mūsų laisvė visiškai priklauso nuo kitų žmonių veiksmų ar net nuo turimų daiktų..

Kaip jūs manote?