ruvi

Visi esame girdėję apie baltą pavydą, o ir ne vienas esame sakę, kad kažkam “baltai” pavydime. Ar gali turėti pavydas spalvas ir kas apskritai yra pavydas? Jis apibūdinamas gana plačiai: tai užaštrintas dėmesys kitų sėkmei ir lyginimas su sava sėkme savosios nenaudai; noras perskirstyti kažkokius resursus savo naudai; susierzinimas dėl kitų klestėjimo, kraštutinė forma – gilus pavydas, kai ketinama pakenkti tam, kam pavydima.

Pavydėdamas žmogus vertina save per prizmę to, kuriam pavydi. Ir nori jis ar ne, bet kartėlis ir nepilnavertiškumo jausmai ateina, galiausiai žmogus pradeda jausti vidinį diskomfortą todėl, kad pavydėdamas pastato save žemiau to, kuriam pavydi. Tai naikinantis asmenybę ir savigarbą jausmas. Kažkam pavydėti reiškia pripažinti save menkesniu.

Pavydas spalvų neturi, nes sukelia tik negatyvius jausmus. Vadinamasis baltas pavydas – paprasčiausias pateisinimas pavydo jausmui, bandymas jį pridengti, sutaurinti. Įvairiais laikais pavydas buvo vertimas negatyviai: kaip nuodėmė, nervinių susirgimų priežastis, priešiškumas, blogo linkėjimas kitiems, kančia dėl to, kad žmogus jaučiasi menkesnis. Pavydo mechanizmas visuomet toks pat:

* prasideda iš, atrodytų, nekalto palyginimo savęs su kitais savo nenaudai;
* pasekoje to nusprendžiama, kad kažkas “geresnis, sėkmingesnis” toje srityje, kuri yra mums svarbi;
* toliau – visa negatyvių jausmų paletė – nusivylimas, nusiminimas ir savo “pralaimėjimo” pripažinimas;
* žemiausias lygmuo – nesibaigianti savigrauža ir noras pakenkti tam, kam pavydima.

Japonų mokslininkas H. Takahashi eksperimentuose su studentais įrodė, kad pavydas spalvų neturi. Pasirinktai grupei buvo skaitomi tekstai apie bendrakursių pasiekimus ir fiksuojami smegenų impulsai. Nustatyta, kad jaučiant pavydą, aktyvuojamos tos smegenų dalys, kurios atsakingos už skausmo signalų apdorojimą. Klausant tekstų apie nesėkmes ir jaučiant dėl to piktdžiugą, aktyvuojama vadinamoji “apdovanojimų zona” smegenyse, kuri įsijungia, kai gauname paskatinimą ar pripažinimą.

Taigi, ir vienu, ir kitu atveju pavydas sukėlė neigiamas emocijas – kančią, prilygstančią skausmui ir piktdžiugą. “Baltu” pavydas vadinamas tik todėl, kad taip lengviau sau pripažinti pavydą – juk retas prisipažins, kad “juodai” pavydi.. Tai tiesiog negatyvaus jausmo pagražinimas. Pavydas, kaip jį bepavadintume, kenkia pirmiausiai pačiam pavydinčiam, nes jis atima ramybę ir žemina. Ką bekalbėtume, galiausiai atsiranda negatyvūs jausmai tam, kam pavydime.

Iš esmės pavydas yra kito žmogaus pranašumo pripažinimas, kuris visuomet yra slepiamas ir nesąmoningai pakeičiamas piktžodžiavimu, veidmainiavimu, apkalbomis, išjuokimu ar nukreipta neapykanta į pavydo objektą. Priešiška pozicija visuomet randa priežasčių ir būdų įgelti – taip nesąmoningai “ginamasi” nuo savo pažeminimo (savo paties sugalvoto). Didžiausia problema, kurią sukelia pavydas – lygindamas save su kitais, žmogus nori būti ne tuo, kas jis yra ir turėti tai, ko jam gal ir nereikia.

Be to, skirdamas išskirtinį dėmesį kitų gyvenimams, jų sėkmei ir ir gabumams, žmogus savo laiką ir energiją nukreipia į savo pavydo objektus, vietoje to, kad skirtų juos sau, savo gyvenimo kūrybai. Vietoje to, kad vystytų savo sugebėjimus, jis yra valdomas noro turėti tą patį, ką turi tas, kuriam jis pavydi, arba net aplenkti jį, gavus dar daugiau gėrybių..

Su tokia gyvenimo pozicija vargu ar galima kažko pasiekti gyvenime, o tuo labiau kūrybingai vystytis. “Balto” pavydo nėra – jeigu džiaugiamės dėl kito žmogaus sėkmės, tai nepavydime ir nejaučiame jokių negatyvių jausmų. Džiaugsmas dėl kito sėkmės gali būti akstinas tobulėti, sektinas pavyzdys, bet ne piktdžiuga ar menkumo pojūtis.

Kaip nustatyti, ar esame pavydūs? Kaip atpažinti kitų pavydą? Plačiau apie tai – sekantį kartą.

Kiekvienas žmogus nori geranoriškumo santykiuose. Visiems maloniau bendrauti su geranoriškai nusiteikusiais žmonėmis, tuo tarpu konfliktuojančių intuityviai privengiame. Ir retas atkreipiame dėmesį, kad geranoriškumo dažniausiai laukiame tik iš kitų. O patys – kiek jo skleidžiame savo gyvenime? Ar pagalvojame, kaip žmonės į mus reaguoja ir kokie mes esame – geranoriški ar konfliktiški?

Konfliktai gali kilti ne tik dėl priešingų interesų, bet ir dėl konfliktinio elgesio ar dėl konfliktinės asmenybės. Įdomu tai, kad konfliktus dažnai sukeliame ir dėl to, kad reikalaujame geranoriško elgesio savo atžvilgiu. Žmonės reikalauja pagarbos, dėmesio, dėkingumo, net meilės.. Ir, atrodytų, nori gero, bet išreiškia tai barniu, ginču, protestu, kartais ignoravimu – o tai jau yra konfliktinis elgesys, nes jį lydi neigiamos emocijos.

Taigi, net reikalaudami gero elgesio, mes išreiškiame savo natūralų intuityvų norą geriems santykiams. Giliai širdyje mes visi norime sutarimo, bendrumo jausmo, supratimo, nes turime poreikį bendrauti, ir tik per bendravimą galime išreikšti save bei suprasti save ir kitus. Todėl jei norime gerų santykių su žmonėmis, pirmiausiai turime patys būti geranoriški. Prisiminkime veidrodinio atspindžio principą – ką spinduliuojame, tas ir grįžta..

Atidžiau pažiūrėkime į savo elgesį ir sąmoningai pradėkime ugdyti geranoriškumą. Nepamirškime, kad išoriniai konfliktai – vidinių konfliktų išraiška, ir jei nuolat pakliūname į konfliktines situacijas, tai ženklas, kad reikia atidžiau pažiūrėti į savo vidinį pasaulį. Kitaip mūsų geranoriškumas bus laikinas arba tebus kaukė. Geriau nuoširdžiai prisipažinti, kad jaučiamės įsitempę, nei konfliktuoti ar vaidinti mandagumą.

Ir, žinoma, visuomet pravartu žinoti ir prisiminti, kad geranoriški santykiai naudingi visiems. Konfliktai gadina sveikatą, ardo santykius ir.. atima daug laiko. Juos visada lydi priešiškumas ir negatyvios emocijos. Linkę į konfliktus žmonės savo elgesiu patys riboja bendravimo ratą, be to konfliktinis bendravimas gali tapti blogu įpročiu. Geranoriškas elgesys, atvirkščiai, skatina savitarpio supratimą, pasiryžimą išgirsti ir suprasti.

Man labai gražus geranoriškumo palyginimas su psichologiniu paglostymu, švelnumu, kuris nuteikia bendravimui, padeda užmegzti ryšį, gerinti tarpusavio supratimą ir santykius. Geranoriškumas tai elgesys, kuris skleidžia šilumą, džiaugsmą ir artimumą santykiuose. Taip bendraujantys žmonės jaučiasi reikalingi, mylimi, svarbūs, bendradarbiaujantys. To iš tiesų verta mokytis, tiesa?

Kokie ryškiausi geranoriškumo bruožai? Pirmiausiai tai, kuo linkiu visiems kuo dažniau puoštis – nuoširdi šypsena . Toliau seka:

* teigiamas vertinimas, pritarimas;
* paskatinimas, pagyrimas, komplimentai;
* pagarba, mandagumas;
* dėkingumas;
* aktyvus klausymasis (girdėjimas);
* savo įsipareigojimų vykdymas;
* pasiryžimas susitarimui;
* humoro jausmas;
* rūpestis, dėmesingumas.

Atrodytų, visai nesunku, tiesa? Pabandom nuo šiandien? Aš – už geranoriškumą . O jūs?

Visiems visiems linkiu geranoriškumo ir gražaus artėjančio savaitgalio!!

Kaip manote, ar ginču galima kažką išspręsti? O atrasti tiesą? Paplitęs posakis, kad ginče gimsta tiesa, kelia abejonių, kai išsiaiškiname, kas gi yra ginčas. Matyt, senieji filosofai turėjo omenyje diskusiją (lot. discussio – aptarimas, tyrimas, nagrinėjimas), o ne ginčą. Ginčas apibrėžiamas kaip žodinės varžytuvės, kur kiekvienas gina savo nuomonę; ginče kiekvienas dalyvis yra ne tik už save, bet ir vienas prieš kitą.

Ginčas kyla tuomet, kai turime skirtingas nuomones viena tema ar klausimu. Ginčijamasi dėl įsitikinimo, kad kiekvieno iš oponentų nuomonė yra vienintelė teisinga ir ją siekiama įrodyti. Todėl ieškoma svariausių argumentų, geriausiai tokių, kurie išmuštų priešininką iš pusiausvyros, sutrikdytų. Besiginčijantys privalo turėti dvejopus argumentus: vienus – paneigiančius priešininko nuomonę, kitus – įrodančius savąją.

Ginčo tikslas – nugalėti, todėl oponentai dažnai imasi įvairių gudrybių – gali “nepastebėti” rimtų argumentų ir ilgais tuščiažodžiavimais nagrinėti ne tiek svarbius argumentus, gali pradėti girti ar šantažuoti priešininką. Arba rinktis sudėtingas formuluotes ir skaičius, kurių neįmanoma greitai patikrinti. Sakyti, kad ginče ieškome tiesos, yra keista, nes ginčas ardo žmonių pusiausvyrą ir kelia įtampą – verčia gintis arba pulti.

Tai tiesiog žodžių ar nuomonių kova, kurios metu žmonės ieško būdų, kaip paneigti priešininką ir bet kuria kaina įrodyti savo požiūrį. Be to, ginčas dažnai pasibaigia paprasčiausiu apsižodžiavimu, kai pereinama į asmeniškumus, keliamas balsas ar pradedama įžeidinėti. Ginčas kartais tampa toks aršus, kad gali virsti ir peštynėmis. Gal ginčas ir naudingas tam tikrose situacijose, kai jis priimtinas ar pageidaujamas, bet, manau, tarp artimų žmonių, draugų ir bendraminčių turėtų vyrauti kitoks bendravimas.

Atrasti tiesą, susitarti ir rasti bendrus sprendimus padeda iškilusio klausimo aptarimas, diskusija. Būtent aptarime, diskusijoje gimsta tiesa, kurios taip aršiai kartais ieško besiginčijantys. Tiesa negali gimti ten, kur nėra bendro tikslo ar vyrauja priešiškumas. Aptarime taip pat gali būti nuomonių skirtumų ar emocingų pasisakymų, tačiau jo tikslas, skirtingai nei ginčo, yra ne nugalėti, o atrasti tiesą ir sutarti, susitarti.

Todėl svarbu suprasti pokalbio tikslą – ko mes siekiame: susitarti ar kažką žūtbūt įrodyti. Juk išsakyti savo nuomonę galime ramiai ir be spaudimo. Galime atvirai išreikšti savo poziciją, nepritarimą, bet iš besidalinančio savo nuomone, o ne iš priešininko pozicijos. Nepulkime aiškintis, kai esame supykę ar mus valdo neigiamos emocijos, nes konfliktai dažnai yra mūsų vidinių būsenų išraiška. Jei matome, kad ramiai kalbėtis nepavyksta, geriau atidėkime pokalbį.

Be to, aptarimas skiriasi tuo, kad jame siekiama ne tik išsakyti savo nuomonę, bet išklausyti, išgirsti kitą žmogų. Tai nėra paprasta, bet būtina, jei norime sutarti. Gynybinė ar puolimo pozicija veda į ginčą (konfliktą), nes vietoje sutarimo pradedame rodyti savo pranašumą. Išskirtinis aptarimo bruožas – pagarba žmogui ir jo teisei turėti savo nuomonę. Jei jos nesutampa – aptarti, kur, kodėl ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų bei susitarimų. Tokios diskusijos atneša aiškumą, bendrumo jausmą, įkvėpimą.

Aptarimas, diskusija – tai ne tik sutarimas, tai buvimas harmonijoje. Mus ilgai mokė, kad pasaulis priešiškas, kad turime kovoti ir įrodinėti savo teisumą. Visi žinome: koks motyvas, toks ir gyvenimas. Todėl jei norime harmonijos gyvenime, turime sąmoningai ugdyti geranoriškumą, draugiškumą ir supratimą vienas kito atžvilgiu. Mokytis bendradarbiauti, gyventi širdimi – meilėje, su meile ir vardan meilės.

Ką gauname išmokę taikiai aptarti ir diskutuoti? Nuoširdumą, lengvumą bendravime, supratimą, ir, svarbiausia – gerą bet kokių santykių perspektyvą – o tai yra didelė laimė . Kaip manote?