Lie 14
2011

Tai vienas iš svarbiausių žmogaus socialinių-psichologinių poreikių, kurį – daugiau ar mažiau išreikštą – turime visi. Jis būna įvairus, priklausomai nuo situacijos ir bendraujančių žmonių: pavyzdžiui, vyriškas bendravimas skiriasi nuo moteriško, buitinis – nuo darbinio, šeimos – nuo draugų bendravimo, dalykinis – nuo asmeninio. Būtent bendraudami mes galime pažinti save ir žmones, išgyventi įvairias emocijas, kaupti patirtį, gauti naują informaciją ir formuoti savo charakterį.

Mūsų tokia prigimtis – mes jaučiame poreikį dalyvauti bendroje veikloje, būti kartu, priklausyti grupei, padėti ir priimti pagalbą, palaikyti ir jausti emocinį kontaktą. Nenoriai bendrauja uždari, linkę į egoizmą žmonės, ir tai galima paaiškinti: jiems nelabai sekasi bendrauti, nes jie įžeidūs, nelinkę nusileisti, dalintis ir padėti, jiems nelabai įdomios kitų žmonių problemos, nes jie susirūpinę išskirtinai savimi.

Ir būtent bendravimo poreikis veda į egoizmo atsisakymą dėl tarpusavio santykių palaikymo ir išsaugojimo. Šis poreikis suartina žmones, suteikia galimybę plačiau pažinti save ir supantį pasaulį. Yra žmonių, kuriems platus bendravimas – gyvenimo būtinybė. Jie sugeba atsisakyti asmeniškumų dėl kitų, aukojasi, padeda, išklauso, dalyvauja draugų gyvenimo peripetijose ir vis siekia plėsti savo draugų ratą.

Bendravimą galime pavadinti veikla, nes humanistine prasme jis turi aiškius motyvus: būti visumos dalimi, bendradarbiauti, draugauti, būti naudingais ir reikalingais. Tai ne tik žodžiai, bet ir požiūrių, elgesio, poelgių, tikslų sąveika. Bendravimas gali būti pozityvus – lengvas, efektyvus ir kokybiškas; bet gali būti ir problematiškas – konfliktinis, neefektyvus, lydimas kritikos, kaltinimų, pretenzijų manipuliavimo.

Įdomu tai, kad mūsų gyvenime yra nemažai ritualinio bendravimo – tai ryšiai su sociumu. Jį galime pavadinti paviršutinišku, tačiau įprastu ir palaikomu, todėl ir tapusiu ritualiniu. Ritualinis bendravimas neliečia svarbių žmogaus interesų, tačiau be jo žmogus pasijunta socialiai izoliuotas. Čia galime priskirti įvairias pasikartojančias šventes, sveikinimąsi ir formalias frazes, pvz.: “sveiki, kaip laikotės?”, pokalbius apie orą, transportą, ir pan.

Beje, yra ir proksimaliniai (lot. proximus – artimiausias) bendravimo parametrai – kai pagal atstumą tarp žmonių nustatomas jų bendravimo lygmuo. Antropologas E. T. Hall’ as sukūrė mokslą – proksemiką ir nustatė keturias bendravimo zonas ir distancijas, nurodančias bendravimo pobūdį tarp žmonių. Jas tikrai verta žinoti:

1. Vieša, visuomeninė – nuo 3,5 m ir daugiau. Tai vieša zona, toks atstumas tarp žmonių parodo, kad jie neturi ryšių ir nelinkę suartėti.

2. Socialinė zona – nuo 1,2 iki 3,5 m. Joje bendraujantys žmonės yra pažįstami, partneriai arba kolegos, jie gali turėti ne tik darbinių, bet ir draugiškų santykių.

3. Asmeninė zona – 45 cm – 1,2 m. Šioje erdvėje bendrauja žmonės, tarp kurių yra asmeniniai ryšiai. Čia nepageidaujami nepažįstami žmonės, bet gali būti pakenčiami, esant būtinybei, pvz., lifte, eilėje parduotuvėje, visuomeniniame transporte ar masiniame renginyje.

4. Intymi zona – nuo 0 iki 45 cm. Į šią erdvę įleidžiami tik patys artimiausi žmonės. Kiekvienas žmogus pasijunta nejaukiai, jei yra pažeidžiama jo intymi zona. Įėjimas į šią zoną prieš žmogaus valią gali būti traktuojamas kaip priekabiavimas, todėl reikėtų būti atidiems.

Kad bendravimas būtų pozityvus, mes turime mokytis bendrauti – to galime išmokti tik bendraudami. Turime žinoti ir savo bendravimo tikslus, pastebėti neefektyvaus bendravimo pasekmes ir suprasti jų priežastis. Jei norime nuoširdaus bendravimo, mūsų tikslai turi būti geranoriški. Tuomet mūsų poreikis bendrauti, būti kartu, kurti harmoningus santykius bus visapusiškai patenkintas ir naudingas visiems.

Na, o problematišką – grįstą manipuliacijomis, konfliktais ir kaltinimais bendravimą net bendravimu nesinori vadinti, nes jis ne tik neefektyvus, bet ir destruktyvus. Kaip jūs manote?



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Saviugda  


Lie 12
2011



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Vaikai, Visokybės  


Lie 11
2011

Visi ją suvokiame skirtingai: vieniems tai išbandymas ir kančia, kitiems – natūrali būsena ir ramybė. Vieni žmonės sunkiai išbūna dieną ar net valandą vienatvėje, kitiems mėnesių ar metų vienatvė – normalu. Tačiau dažniausiai vienatvė tapatinama su negatyviais jausmais ir daugelis jos bijo, ir ši baimė – viena iš stipriausių žmogiškų baimių. Kaip manote – kodėl?

Dėl klaidingo įsitikinimo. Pažvelgę atidžiau pamatysime, kad nieko baisaus vienatvėje nėra. Iš esmės vienatvė, kaip teigia žodynas – tai vieno žmogaus būvis, tai ne atsiribojimas. O štai vienišumo jausmas, kurį galime išgyventi dėl įvairių priežasčių, įvardinamas kaip buvimas be kitų, atsiskyrimas. Yra posakis: vienas, bet ne vienišas. Tuo tarpu vienišu galima pasijusti ir tarp žmonių – kai žmogus jaučiasi nesuprastas ar nereikalingas.

Vienatvę periodiškai išgyvename visi: tai gali būti susiję su netikėtomis ar kardinaliomis permainomis gyvenime, išsiskyrimu, gyvenimo, mokslo ar darbo vietos pakeitimu, sunkia liga ar trauma. Tokia vienatvė priklauso nuo situacijos. Galima ir vienatvė, kurią pasirenkame dėl patirtų nesėkmių bendravime – kad išvengtume galimų nusivylimų. Yra ir sąmoninga vienatvė, kai žmogus tiesiog geriau jaučiasi neįsipareigojęs.

Vienatvė – gyvenimiškai svarbi žmogui būsena, kai ieškome atsakymų į svarbius klausimus, sprendimų ir atramos taško savyje, kai generuojame savo idėjas. Mums dar neįprasta, kad žmogus turi skirti laiką savo dvasinio potencialo atvėrimui, savo vidiniams išgyvenimams. Mums įprasta, kad didžiąją dalį savo jėgų ir laiko žmonės atiduoda išoriniams, socialiniams tikslams – paklūsdami visuomenės sėkmingumo šablonams.

Dėl išorinės veiklos ir dvasinio gyvenimo disbalanso vidiniai psichiniai ir dvasiniai išgyvenimai dažniausiai paliekami be dėmesio. Tai ilgainiui sukelia įtampą, nepasitenkinimą savimi ir gyvenimu. Todėl ir sunku pakelti vienatvę, o ypač tylą, nes būtent tuomet šie visi neišspręsti vidiniai klausimai iškyla į paviršių. Kad išvengtų šios akistatos su savimi, dažnas nustūmia ją išoriniais dirgikliais – garsia muzika ar televizoriaus laidomis, užsiima įvairia išblaškančia veikla – bet kuo, kas užima dėmesį ir laiką.

Vienatvės bijome ir todėl, kad gyvename visuomenėje, kuri sukurta socialinio rungtyniavimo principu, todėl vienatvė tapatinama su pralaimėjimu ir izoliacija. Kadangi rungtyniavimas skirsto ir priešina, bendrumo iliuzija palaikoma per įvairias šventes, pramoginius renginius, varžybas, televiziją, internetą – viską, kas gali suburti nors trumpam žmones kartu ir sukurti bendrumo pojūtį. Kai aplink šurmulys, retas į jį įsitraukęs, jaučiasi vienišas ir atskirtas.

Tuo tarpu daugybė vidinių klausimų taip ir lieka neišspręsti, o vienatvė ir ramybė – gąsdinančios. Vienatvę su vienišumu siejame ir todėl, kad būtina laimės sąlyga laikome kitą žmogų. Tačiau nuo vienišumo negali išvaduoti kiti žmonės – pats geriausias ar artimiausias žmogus neužpildys vidinės dvasinės tuštumos ir neišspręs mūsų vidinių prieštaravimų.

Yra tam tikri bendravimo paradoksai: tapti savimi ir išvystyti savo unikalumą galime tik iki tam tikros ribos atsiskyrę nuo kitų, tačiau turime ir bendravimo poreikį. Tuo tarpu sukurti pilnaverčius santykius gali tik savarankiškos ir brandžios asmenybės. Kitas paradoksas: besiskundžiantys vienatve žmonės dažniausiai sunkiai sugyvena su kitais žmonėmis, nes labai daug ką daro iš vienišumo baimės.

Teisingai susidėlioję akcentus matome, kad vienatvė, jei teisingai ją suvokiame ir panaudojame, yra viena iš svarbiausių asmenybės vystymosi sąlygų. O vaistai nuo vienišumo ir yra teisingas vienatvės suvokimas. Vystydami savo dvasinį potencialą, mes ne tik nesijaučiame vieniši, bet ir pasijuntame laisvi: mums nereikia pritarimo ar įvertinimo, žmonės mūsų gyvenime tampa ne atrama ir ne priedu, o draugais ir bendraminčiais.

Mums nereikia vaidinti to kuo nesame, nes vystome savo unikalias savybes. Tačiau ir netampame atsiskyrėliais, atvirkščiai – pasikeičia tik mūsų atramos taškas: jei anksčiau ieškojome palaikymo ir supratimo iš išorės, dabar visa tai randame savyje. Tuomet keičiasi ir bendravimo lygis – ne iš būtinybės, o dėl vienybės ir nuoširdaus tarpusavio intereso.

O ką jūs manote apie vienatvę?



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Saviugda  


Lie 8
2011

* Sekti kitu Mesijumi – reiškia pasiduoti iliuzijoms, tarsi jis žino atsakymą į tavo klausimą. Jis – nežino. Patikėjęs, kad jis žino, tu atsisakai savo sugebėjimo atsakyti į savo klausimą. Tu pats sau Mesijas – vienintelis, galintis duoti galutinį atsakymą. Klausykis visų, prie ko linksta širdis, bet nesek niekuo, išskyrus save. Žinok, kad tavo atsakymas – tavyje.

* Suprask, kelias, kuriuo eini – tik tavo. Niekas negali gauti savo unikalaus atsakymo, sekdamas paskui tave. Tačiau dalindamasis savo atradimais su kitais, tu gali jiems padėti atrasti savo kelią. Pajusk ir išreikšk savo atsakymą geriausiu būdu. Atmink, kad jis gali pasitarnauti laipteliu kitiems jų asmeniniame kelyje.

* Keisdamas savo įsitikinimus, tu pereini į kitą realybę. Nesikabink už savo įsitikinimų, tuomet jie keisis kartu su tavimi ir tau tarnaus. Būk atviras augimui – leisdamas savo įsitikinimams keistis, tu suteiki sau galimybę evoliucionuoti. Leisk gyvenimui tekėti laisvai, pažink save permainose.

* Atsiverdamas permainoms, suvok, kad gyvenimas – ne lenktynės. Nėra jokio kosminio chronometro. Pasiduodamas laiko spaudimui, tu netenki jėgos. Tau nereikia rungtyniauti nei su vienu žmogumi pasaulyje, nes visi jūs esate viena. Nedidelė azarto dalis gyvenime reikalinga, nes adrenalinas kartais naudingas organizmui. Tačiau: jei azartas keičiamas baime, tu turi teisę nutraukti (sustabdyti) veiksmą. Išeik už laiko rėmų – duok sau laiko.

* Viskas, kas guli prieš tave tavo gyvenimo lėkštėje, atsidūrė ten neatsitiktinai. Jei joje yra kažkas, kas neatitinka tavo skonio – suvalgyk tai, kad suprastum, kodėl tai atsidūrė čia, ir judėk toliau. Tokiu būdu tu kaskart išlaisvinsi vietą kažkam naujam.

* Visata sutverta ne prieš milijardus metų, kiekvieną akimirką ji kuriama iš naujo. Ji kuriama ir dabar. Suvokti tai – reiškia žinoti, kad tu gyveni neribojamoje begalybėje. Kiekvienoje sekundėje yra potenciali galimybė pakeisti viską. Koks tu esi dabar – sprendi tu pats.

* Svajok kaip vaikas, kurio aplinkiniai dar neišmokė riboti savo galimybių. Tu pats sukuri kliūtis – kas įmanoma, o kas ne – kurios trukdo įgyvendinti tavo siekius. Visata tavęs niekaip neriboja, ji nuolat tavęs klausia: “Kiek daug tu leisi duoti tau?” Priimk šią idėją, ir viskas pasikeis. Realybė – tavo įsitikinimų veidrodis, ji atspindi viską, kuo tu tiki.

* Turėk drąsos susitikti su ciniku ir pesimistu tavyje, kurį tu linkęs vadinti “realistu”. Ne kas kitas, o tavo “realizmas” atėmė iš tavęs viltį, nes tu bijojai, kad viltis gali tapti skausmo priežastimi. Baimė yra apribojimas. Atsikratęs jos, pajusi didelį palengvėjimą ir laisvę.

* Dauguma svajonių pradžioje atrodo neįgyvendinamos – kol tuo tiki, jos taip ir pasiliks neįgyvendintos. Nesistenk tiksliai nubrėžti, kaip jos turi būti įgyvendintos – taip tu riboji kelius ir būdus, kuriais svajonė gali išsipildyti. Neužtenka tik galvoti apie savo svajonę, reikia jausti ją visa savo esybe, eiti link jos ir tvirtai žinoti, kad ją pasieksi. Jei tu žinai, taip ir bus.

* Nemanyk, kad jei pasaulis pilnas kančios, džiaugtis yra egoistiška. Kad kančios pasibaigtų, reikia pradėti gyventi džiaugsme. Gyvendamas džiaugsme tu spinduliuoji džiaugsmą ir padedi jį atrasti kitiems – tavo būsena veikia aplinkinius. Spinduliuok džiaugsmą. Spinduliuok meilę, šviesą. Pildydamas pasaulį savo laime, tu pakeisi jį šimtus kartų greičiau, nei pergyvendamas dėl kitų kančios, skleisdamas gailestį, skausmą ir baimę.

* Pajusk skirtumą tarp nerimo ir konstruktyvaus problemų sprendimo. Nerimauti reiškia demonstruoti, kad nepasitiki savimi. Nerimas yra labiausiai paplitusi mūsų laikais baimės išraiška, nerimaudamas atiduodi jai savo energiją. Rinkis meilę, o ne baimę. Nebijok, kad be nerimo gyvensi idealizuotame pasaulyje. Ne, tu gyvensi absoliutaus vidinio žinojimo, džiaugsmo ir meilės pasaulyje. Nerimas nepadeda problemų sprendimui, todėl jis beprasmiškas.

* Nepasiduok tikėjimui mitu, kad realybė – kalėjimas, ir tu turi jame kankintis. Ne, realybė – drobė, o tu – dailininkas, ir gali rinktis, ką nori joje nupiešti.

* Meilė – atsakymas į visus klausimus. Mylėti – reiškia išlaisvinti. Besąlygiška meilė padeda žmogui atsiverti, ji išaukština ir mylintį, ir mylimąjį. Mylėti reiškia žadinti ir skleisti žmogaus “aš”, o ne primesti jam save. Suteikti žmogui jėgų, o ne valdyti jį. Tu pats renkiesi, kokiomis akimis žiūrėti į pasaulį. Žiūrėk meilės akimis ir pamatysi meilę.

(pagal S. Uoters knygą “Tu Mesijas”)

Saulėtos visiems nuotaikos ir smagaus artėjančio savaitgalio!! :)



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Mintys  


Lie 6
2011

Kritikuodami mes turime lyg ir pozityvius norus – norime pagerinti, ištaisyti situaciją, atkreipti dėmesį į trūkumus, pamokyti, bet.. dėl kritikos pateikimo būdo dažnai gauname priešingą rezultatą. Kritika gali būti nukreipta į asmenį, į pasisakymus ar veiksmus. Ji išreiškiama įvairiai: tai gali būti išplėstinė nuoroda į trūkumus, trumpos pastabos, kaltinimai, pretenzijos, reikalavimai. Kritikuoti galima atvirai ar paslėptai (per analogiškus pavyzdžius), pelnytai arba ne, konstruktyviai arba destruktyviai.

Kritikos tikslas aiškus – padaryti poveikį kritikuojamajam. Pastebėta, kad kritikuoti linkę daugelis žmonių, o štai būti kritikuojamais nemėgsta niekas, todėl dažniausiai į kritiką atsakoma dar aršesne kritika. Kritika gali būti ir konflikto priežastimi, nes tai yra būdas išreikšti savo nepasitenkinimą ir pasakyti apie tai, kas nepatinka kitame žmoguje. Nevalingai galime pulti kritikuoti ir tuomet, kai esame prastos nuotaikos, kai mūsų požiūris į gyvenimą yra negatyvus, kai pykstame ant kito žmogaus ar jaučiame jam antipatiją.

Kritikuoti galime kerštaudami, gindamiesi nuo pernelyg didelių reikalavimų arba norėdami pasirodyti pranašesni už kritikuojamąjį. Kai kritikos motyvas yra negatyvus, t.y., ne pagerinti situaciją, o pažeminti žmogų, tuomet ji yra destruktyvi. Ji išreiškiama atsainiais, žeminančiais ar net agresyviais vertinimais apie žmogų ar jo veiksmų išjuokimu.

Destruktyviai kritikuodami mes žeminame žmogų, tuo pačiu tarsi parodydami, kad mes esame pranašesni. Tokia kritika sukelia negatyvias emocijas ir verčia žmogų gintis. Todėl destruktyvi kritika vienareikšmiškai vertinama ne tik kaip beprasmiška, bet ir kaip nenaudinga bei kenksminga bet kokiems santykiams. Į tokią kritiką patariama nereaguoti ir jos neaptarinėti.

Tačiau visiems gyvenime pasitaiko situacijų, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių turime pasakyti pastabą (nurodyti klaidą). Kaip tai padaryti, kad nesukeltume konflikto? Tam ir yra konstruktyvi (reikalinga, efektyvi) kritika. Jos pagrindas – atvirumas, nuoširdumas ir pasirengimas susitarti kitaip, teisingai. Todėl konstruktyvi kritika – pirmiausiai pagalba, kuri nukreipta į klaidos nurodymą ir paskatinimą ją ištaisyti.

Tokiu atveju kritikuojama pozityviai ir tik tuomet, jei padaryta klaida, pats žmogus jos nemato (ji gali būti atsitiktinė), o pastabą pasakyti būtina. Beje, pasiūlymus galime duoti tik tuomet, kai žmogus nežino, kaip ištaisyti klaidą. Jeigu žmogus yra specialistas (žinovas), o klaida atsitiktinė, tai pakanka taktiškai nurodyti klaidą, ir žmogus pats žinos, kaip ją ištaisyti.

Konstruktyvios kritikos žingsniai:

- išsiaiškinama situacija: tai atsitiktinė ar pasikartojanti klaida;

- koks poelgio motyvas: galbūt, žmogus savaip supranta situaciją ir jam tai neatrodo kaip klaida;

- pokalbyje akcentuojama ne tai, kas blogai, o kaip padaryti gerai: ką pakeisti ar pridurti, kad gautume norimą rezultatą;

- svarbu: jei tiksliai nežinome, ką patarti ir kaip padėti žmogui, kurį rengiamės kritikuoti, tuomet apskritai nekritikuokime.

Konstruktyvi kritika gali būti naudinga informacinė pagalba, nes mums paprastai nėra lengva pamatyti savo darbo trūkumus taip, kaip juos mato žmonės iš šalies. Tokia kritika leidžia pataisyti ir pagerinti veiklą, į ją verta reaguoti pozityviai – ramiai pripažinti savo klaidas ir jas taisyti. Tokiu atveju noras pagerinti situaciją išreiškiamas pagarbiai, o geranoriškumas skatina tobulėti ir bendradarbiauti.

Manau, verta mokytis konstruktyvios kritikos, kurią galėtume pavadinti bendro rezultato siekimu. Todėl jei kritikuojame ir nesulaukiame norimo rezultato, užduokime sau klausimą – norime pagerinti situaciją, ar kažką įrodyti ir pažeminti? Gal mūsų tikslai nėra tokie geranoriški, kaip mums atrodo?.. O jei iš tiesų norime nuoširdžiai padėti savo pastabomis, tai mūsų žodžiai, tikslai ir jausmai turi būti geranoriški :) .

Ar sutinkate?



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Saviugda  


Lie 4
2011

Tuokdamiesi mes kupini gražiausių norų sukurti tvirtą ir draugišką šeimą. Tam, kad tai įgyvendintume, turime aiškiai suprasti – ką galime duoti šeimai, ko tikimės iš sutuoktinio ir santuokos, kas ją stiprina, o kas ardo. Visi mes intuityviai ieškome žmogaus, kuris mylėtų mus tokius, kokie esame. O ar suprantame patys – kokie mes esame, ir ar mokame besąlygiškai priimti artimą žmogų?

Santuokos pradžioje mes linkę idealizuoti ir santykius, ir mylimą žmogų, todėl viskas atrodo paprasta ir lengva. O kaip toliau? Nejaugi buitis ir kasdienybė tokios galingos, kad lengvai išardo stipriausius jausmus? Pasirodo, santykius griauna tai, kad mes dažnai nepažįstame patys savęs, turime žemą savivertę, todėl stengiamės kompensuoti tai savo santykiuose. Toks elgesys griauna santykius ir dažniausiai pasireiškia keliais būdais:

- pastangos perdaryti kitą žmogų pagal save – tai atima daug energijos ir ardo santykius, nes kelia natūralų pasipriešinimą;

- nuoskaudos, pyktis – paprastai jie atsiranda, kai nepateisinami lūkesčiai. Kai pykstame, artimas žmogus dažnai pasijunta kaltas, o tai yra ir pretekstas manipuliacijoms. Be to, užslopintos nuoskaudos kelia įtampą, dėl to žmonės negali ramiai bendrauti;

- pavyduliavimas – meilės priešingybė, už kurio visada slypi baimė ir nepasitikėjimas savimi. Todėl baiminamasi, kad atsiras geresnis, įdomesnis žmogus, kuris patrauks sutuoktinio dėmesį, ir pradedama nepasitikėti, kontroliuoti;

- savininkiškumas – dažnas pavyduliavimo palydovas, kai artimas žmogus nelaikomas asmenybe, o tik priedu prie savininkiško žmogaus;

- totalinė kontrolė – savininkiškumo “priedas”. Tai siekis apsaugoti savo gyvenimą nuo įsivaizduojamų nemalonių netikėtumų;

- psichologinė priklausomybė – kai “ištirpstama” kitame žmoguje, prarandamas (arba nebuvo išreikštas) individualumas ir ta tuštuma užpildoma artimu žmogumi;

- perdėtas rūpestis – kai savo elgesiu slopiname sutuoktinio iniciatyvas ir tuo tarsi parodome, kad jis be mūsų neapsieis, kad esame jam nepakeičiami ir reikalingi.

Santuokoje, kaip ir visose kitose mūsų gyvenimo srityse, veikia tas pats dėsnis: kokie esame mes, tokia realybę kuriame. Todėl jei pastebime, kad santykiai nesiklosto, o bendrauti sunku – pradėkime nuo savo savivertės, užduokime sau svarbius klausimus – ko tikimės ir ką galime duoti santuokai. Tai galime padaryti tik mes patys, be to, ugdyti orumą ir pasitikėjimą savimi galime pradėti bet kokiame savo gyvenimo etape.

Įrodyta, kad pasitikintys savimi žmonės lengviau kuria santykius, yra linkę susitarti ir gerbia kito žmogaus nuomonę. Taigi, norėdami kurti ir stiprinti savo santykius, pirmiausiai turime pradėti nuo savęs – pasitikėjimo savimi ugdymo. Tai gali būti nelengva, ypač jei daug metų į tai nekreipėme dėmesio. Tačiau nuoseklumu tikrai to pasieksime: pradėkime nuo dėmesingumo sau, pasidžiaukime savo pasiekimais, atraskime savo interesų, kurkime asmeninę erdvę.

Sekantis svarbus žingsnis – nuoširdžiai domėtis sutuoktiniu, gerbti jo interesus ir asmeninę erdvę. Tik išsaugodami savo individualumą, žmonės yra kūrybingi ir gali harmoningai papildyti vienas kitą, nes tik tokie žmonės turi kuo dalintis, nepavergdami ir nereikalaudami. Ne du viename, o kai du kuria naują bendrą erdvę – bendradarbiaudami ir įkvėpdami vienas kitą.

Nepamirškime, kad geri santykiai – ne rezultatas, o nuolatinis procesas, kurį kuria abu sutuoktiniai ir kuris palaikomas geranoriškumu, pasitikėjimu, bendrais tikslais, supratingumu, dėkingumo ir dėmesio ženklais, nuoširdumu ir dar daugybe kitų puikių pozityvių savybių. Santykių išsaugoti neįmanoma, juos galime tik nuolat vystyti ir kurti :) .

Kaip jūs manote?



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Vyras ir moteris  


Lie 1
2011

Sveiki, aš – Laimė :) .

Jei jūs skaitote šį laišką, reiškia, aš pas jus jau atėjau. Ir dabar – nesupykite – pradėsiu bambėti, nes yra dėl ko. Supraskite, susikaupė…

Man labai daug metų – aš pati nepamenu, kiek. Matyt, aš buvau visada. Todėl sukaupiau daugybę įžvalgų apie žmoniją. Niekada nebandėte įsivaizduoti savęs mano vietoje? Būtų labai naudinga…

Štai visi kartoja: “laimė, laimė”. Blaškosi, svajoja apie mane. O aš, beje, niekur nesislepiu! Ir nepabėgu. Aš visuomet esu šalia ir laukiu, kol mane pastebės. Bet kaip mane gali pastebėti, jei daugelis net neįsivaizduoja, kaip aš atrodau? Kaip įdomu: ieško nežinodami – ko.

Dažniausiai manęs nepastebi, nes visi mane savaip įsivaizduoja. Kažkam aš pyragėlis su kremu, kažkam – bendravimas su gamta, kitiems – pasaulinė šlovė, o kai kam laimė, kai kitam bėda. Yra ir tokių.

Beje, pastovios gyvenamosios vietos aš neturiu, aš keliauju po pasaulį ir ieškau prieglobsčio. Su džiaugsmu pas kažką įsikurčiau, beldžiuosi į visas duris, bet ne visuomet mane įsileidžia. Štai Nelaimę visi iškart atpažįsta, o manęs – kažkodėl ne.

Žinau, kad daugelis manęs patys ieško, ir kartais susitinkame akis į akį, bet… dažniausiai praeina pro šalį nepastebėdami. Ar neatpažindami? O gal tiesiog ieško ne ten? Pavyzdžiui, daug kas ieško laimės Santuokoje. Arba Darbe. Tačiau tuomet gaunasi, kad jei atims iš jūsų Santuoką arba Darbą, aš išnyksiu kartu su jais. O jūs tapsite nelaimingi, o tai neteisinga! Laimė – natūrali žmogaus būsena, nepamirškite šito.

Štai vieni žmonės sėdi, praeitį narplioja: “ten buvo laimingi laikai”. O jei prisimintų, kaip jie tuomet elgėsi, paaiškėtų, kad tai netiesa. Juk jie ir tais laimingais laikais vis kažkuo nepatenkinti buvo, vis jiems kažko iki laimės trūko. Tik prabėgus metams suprato, kad ir aš ten buvau! Bet vėlu, todėl prisiminimais guodžiasi.

O kiti žmonės vis svajoja, ko jiems iki pilnos laimės trūksta. Kam buto, kam automobilio, kam milijono dolerių, kam idealios meilės. Štai ką aš jums pasakysiu: žmogui visuomet kažko trūksta! Duok jam nedelsiant viską ko jis prašo, o jis savaitę-kitą pasidžiaugs, paskui pripras ir vėl pradės kažko norėti – ko, jo manymu, iki pilnos laimės trūksta.

Sunku man su jumis! Kiek jūs visokių niekų apie mane prikūrėte! “Laimė būti žmonėms reikalingu” – lyg ir gražiai pasakyta, bet yra tame neteisybės. Reikalingi žmonėms, o sau? Taip ir išdalinsite save po kruopelę, o laimės nepažinsite: rūpintis kitais yra gerai, bet ir savęs pamiršti nedera. Juk kuomet jumyse Laimė, tuomet viskas aplink jus laimės šviesa nušvinta. Įsivaizduojate, kiek žmonių tuomet manimi galite apdovanoti?..

Arba štai: “mano vaikai – mano laimė”. Išaugo vaikučiai, šeimas sukūrė, savo lizdelius susivijo, o mamytė vis pas juos, kišasi, įsižeidžia, kad jai mažai, nepakankamai dėmesio skiria. Kodėl? O tik todėl, kad su vaikais išėjau ir aš, juk ji pati iš pat pradžių mus susiejo. Štai ir jaučiasi blogai be savo laimės. Todėl aš jums primenu: jūsų laimė turi būti nuo nieko nepriklausoma.

Ir baikit, žmonės, sakyti: “nebūtų laimės, bet nelaimė padėjo”. Kodėl jums būtinai reikia gerokai trinktelėti, kad jūs susimąstytumėte: laimė buvo, tačiau jūs jos nepastebėjote?

Nepykite, kad bambu, aš juk perspėjau, kad susikaupė… Jūs tiesiog išgirskite, ką jums jūsų Laimė sako, gal kažką naudingo įsidėmėsite.

Kad jūs žinotumėte, kaip dažnai aš stoviu šalia kai žmogus išeina, ir negaliu sulaikyti ašarų. Juk tik tuomet dažnas supranta, kad buvo jo gyvenime Laimė, tačiau jis jos nepastebėjo, nevertino, nematė.

O štai kopia žmogus į kalną, į pačią viršūnę, pūškuoja, pirštus iki kraujo nusimuša. Ir kam visa tai? Kad atsistotų ant viršūnės ir pajustų laimę, t.y., mane. Laiminga akimirka!Sielos polėkis! Bet juk po to jam vis vien teks eiti toliau. Nusileisti, kad vėl užkoptų. Amžinas bėgimas paskui laimę. Žmonės nesupranta: kol jie kopia, aš jiems už nugaros, kuprinėje esu. Arba kišenėje. Arba tiesiog šalia skrendu ir šnabždu: “sustok, bičiuli, apsižvalgyk, štai aš, tavo Laimė!” Tačiau mane mažai kas girdi.

Aš jums atversiu svarbiausią paslaptį: manęs nėra praeityje – tai tik gražūs paveikslėliai, nėra manęs ir ateityje – tai tik saldžios svajonės. Aš visada dabartyje. Kiekviena jūsų akimirka – Laimė. Žinoma, jei jūs nepasinėrę į praeitį ar ateitį. Praeities paprastai gailisi, o dėl ateities nerimauja. O ten, kur apgailestavimai ar nerimas, aš negaliu gyventi – mes nesuderinami, ir nieko čia nepadarysi!

Štai ką aš jums pasakysiu: jei jūs skaitote mano laišką, jūs matote. Argi tai ne laimė? Kvėpuoti, vaikščioti, mylėti, matyti, jausti – visa tai Laimė! Krenta rudeniniai lapai – grožis, laimė! Sninga – šviesu, švaru, laimė! O jau kai uogų, grybų derlius, ir dar upelyje galima išsimaudyti – tai tiesiog žavesys!

Vieno jūsų prašau: nelaikykite manęs, nestverkite už sparnų. Aš judu, aš skraidau, ir jei iš manęs atimsite polėkį, aš tiesiog pavirsiu prisiminimu. Kaip tas sudžiuvęs lapelis iš tolimos praeities knygoje. Jis, žinoma, džiugina sielą, bet kada visa tai buvo! Verčiau prisiminkite: “laimingi valandų neskaičiuoja”. O kodėl? Ogi todėl, kad jiems kiekviena akimirka – laimė, kam jiems į tą laikrodį žiūrėti? Visada yra tik ši laimės akimirka!

Kreipiuosi į jus, žmonės. Įleiskite mane, pavargau keliauti po pasaulį be draugijos. Gyvenkime pagal įstatymą: “Žmogus – savo Laimės šeimininkas!” Aš tik apie tai svajoju: ateiti pas jus. Jūs tiesiog nors akimirkai sustokite, sustabdykite savo amžiną bėgimą, apsižvalgykite – ir iš karto mane pamatysite! :)

(Autorius – Elfika)

Gražaus ir saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! :)



Komentuoti  •  Įrašyta temoje Mintys  


Newer Entries »