ruvi

Dvasiškai augame visą gyvenimą. Tam, kad augtume patys ir kad padėtume dvasiškai augti savo vaikams, mes turime žinoti dvasinio augimo etapų užduotis. Jei jas išmokstame laiku, mes tampame dvasiškai brandūs ir jaučiame gyvenimo pilnatvę. Dvasinis augimas – tai kūrybinio žmogaus potencialo išskleidimas, visų žmogiškų dorybių ir geriausių savybių vystymas – tai yra visa tai, kas padaro žmogų žmogumi, kas leidžia jam gyventi harmonijoje su savimi, aplinkiniais ir Žeme.

Pirmasis dvasinio augimo tarpsnis yra iki dvidešimties metų. Labai svarbus periodas, kai augti visapusiškai padeda ir apsaugo artimiausi žmonės. Viskas nauja, todėl žmogus mokosi pažinti save ir pasaulį per jausmus, emocijas ir pojūčius. Savęs išbandymo laikas, gebėjimų ir talentų ieškojimas. Tai periodas, kai žmogus turi išmokti savarankiškumo ir atsakomybės. Jei to neišmokstama, atsiranda dvasinio augimo sustojimo požymiai:

- niūrumas, atsiribojimas nuo artimų žmonių;
- nepasitikėjimas, naujovių ir pokyčių baimė;
- nesugebėjimas būti savimi;
- emocionaliai infantilios, kartais isteriškos reakcijos į įvykius;
- aplinkinių kaltinimas dėl savo nesėkmių, reikalavimas nuolatinio dėmesio ir palaikymo;
- sekimas negatyviais pavyzdžiais.

Ties šio periodo užduotimis dažnai įstringama, todėl matome tiek daug neatsakingų ir nesavarankiškų žmonių. Daugelis dėl savo nesėkmių kaltina tėvus ir vaikystę. Tačiau jei tėvai kažko neišmokė ar ne taip mokė, tai dažniausiai dėl nežinojimo. Kaltinimai nieko nekeičia ir net pats artimiausias žmogus negali ištaisyti vaikystės poveikių, o tuo labiau augti dvasiškai už kitą žmogų – tai individualus procesas. Jei norime pajudėti į priekį, pirmiausiai turime mokytis savarankiškumo ir atsakomybės.

Antrasis dvasinio augimo laikotarpis – nuo 20 iki 40 metų. Aktyvios saviraiškos ir kūrybos, bendradarbiavimo ir partnerystės, veiklumo socialiniame gyvenime ir šeimos kūrimo laikas. Tai gyvenimo periodas, kai turime išmokti surasti atramą savyje, pripažinti savo vertę – kaip žmogaus, kaip asmenybės (saviaktualizacija). Jei to neįvyksta, pasireiškia dvasinio augimo sustojimo požymiai;

- žmogus dvasiškai silpnas, nes nuolat remiasi į kitus, o ne į save;
- nuolat ieškoma išorinių autoritetų;
- prisitaikoma, formuojama netikra asmenybė ir kaukės;
- nuslopinama drąsa ir užgesinamas kūrybingumas;
- jausmų nebrandumas.

Išjudėti padės pasitikėjimo savimi ir veiklumo ugdymas, bendravimas, savo tikslų formavimas, mokymasis analizuoti ir daryti išvadas. Kai žmogaus atramos taškas – jame pačiame, tuomet jis yra dvasiškai stiprus. Tokiam žmogui nereikia išorinės atramos, juo neįmanoma manipuliuoti. Todėl reikia mokytis būti atrama sau, būti patikimu sau pačiam, orientuotis pirmiausiai į savo nuomonę.

Trečiasis dvasinio augimo tarpsnis – nuo 40 iki 60 metų. Dvasinio brandumo laikas, kai dvasinės žmogaus savybės ypač svarbios, nes jos šiame amžiuje – pagrindinė atrama. Tai metas dalintis savo patirtimi, mokytis ir plėsti savo žinias, kurti ir džiaugtis tuo, kas jau sukurta. Priklausomai nuo to, kaip žmogus gyveno, augo dvasiškai ar ne, jis jau gauna savo veiksmų rezultatus: gerus ar formalius santykius su žmonėmis; saviraiškos rezultatus ar jų nebuvimą; meilę ir džiaugsmą ar šaltumą ir liūdesį. Ryškiausias dvasinio nebrandumo požymis šiuo laikotarpiu – atitikimas patarlei “žilė galvon, velnias uodegon”. Tokių negatyvių požymių yra ir daugiau:

- gobšumo apraiškos;
- ilgi pokalbiai apie senatvę;
- atitikimų įvairioms ligoms ieškojimas ir pastovus “gydymasis”;
- proto vystymo sustojimas – apsiribojama prablaškančia literatūra ir buku televizoriaus žiūrėjimu;
- sustiprinta globa savo suaugusiais vaikais, kišimasis į jų gyvenimą;
- jaunimo kritikavimas ir savo moralumo iškėlimas;
- bėgimas paskui jaunystę.

Kaip pratęsti dvasinį augimą, jei sustojote šiame etape? Pirmiausia – išmokti džiaugtis tuo, kas jau yra gyvenime ir aiškiai suprasti, kad kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savo įdomias užduotis. Rasti laiko tam, ką labai norėjote padaryti, bet vis atidėliojote dėl svarbesnių darbų: mokykitės, rašykite, keliaukite, bendraukite su bendraminčiais, dalinkitės patirtimi.. Juk galite būti savimi tikruoju – ir tai nuostabu!

Sekantis dvasinio augimo tarpsnis – nuo 60 metų. Tai dvasinės išminties laikas, kai žmogus tampa jos turėtoju ir skleidėju. J. Merfis šį laikotarpį pavadino auksiniu, nes jei žmogus teisingai vystosi, tai šis periodas turi būti ypač šviesus ir įdomus dėl sukauptos patirties ir išminties pritaikymo. Jis pastebėjo, kad dvasingi žmonės šiame amžiuje atlieka daug svarbių darbų bei atradimų. O L. Burbo klausė visų, kurie niurzgia, sulaukę tokio amžiaus: “kam tuomet mokomės visą gyvenimą – kad sukrioštume ir suvaikėtume? Ne! Mokomės tam, kad pritaikę sukauptas žinias, gyventume sveikai, pilnatvėje ir džiaugsme. Liūdesys dėl tokio amžiaus – tik neteisingo požiūrio pasekmė.”

Šis laikotarpis – labai ryškus žmogaus dvasios atspindys: jei žmogus piktas, šaltas ir uždaras, tuomet šis periodas niūrus ir liūdnas. O jei teisingai augo dvasiškai visą savo gyvenimą – šiuo metu turės tiek šviesos savyje, kad jos užteks ir jam pačiam, ir aplinkiniams. Šio laikotarpio dvasinio nebrandumo požymiai:

- pyktis, ateities baimė;
- pavydas jaunystei;
- neapykanta senatvei;
- polinkis į smerkimą ir notacijas;
- tuščiadvasiškumas.

Tai savęs praradimo pasekmė, sukauptos, bet nesuvoktos klaidos, atramos savyje neturėjimas. Tuo tarpu šio garbaus laikotarpio užduotis – būti išminties ir meilės laidininku savo artimiems žmonėms ir visiems aplinkiniams. Kaip nesustoti šiame periode? Būti atviru, bendrauti, keliauti, kurti, judėti, skaityti – gyventi, pajusti amžiaus laisvę! Medžiai pasodinti, vaikai užauginti, namai pastatyti – dabar yra visos galimybės toliau kurti, tęsti mėgiamus darbus ir dalintis savo išmintimi.

Neskirstykime gyvenimo į įdomius ir neįdomius, vertingus ir nuobodžius periodus – kaip pavadinsime juos, taip ir gyvensime. Vertinga ir įdomi kiekviena gyvenimo akimirka. Kiekviename iš mūsų yra poreikis tobulėti ir auginti savo gražiausias žmogiškas savybes. Jos skleidžiasi pamažu – nuo paprastų iki sudėtingiausių. Kad jas išskleistume, turime nuolat augti dvasiškai – tuomet ir jausime gyvenimo pilnatvę .

Dvasia žodyne apibrėžiama kaip psichinės žmogaus veiklos veikimo akstinas, o dvasingas žmogus – turintis daug psichinių jėgų. Vienas iš kertinių, prigimtinių žmogaus gyvenimo uždavinių – atskleisti savo dvasinį potencialą, augti dvasiškai. Dvasingumas vystomas visą žmogaus gyvenimą, jį galime pavadinti gyvenimo varikliu ir pagrindu. Ką reiškia dvasiškai augti, ir kaip atpažinti – augame dvasiškai ar sustojome? Kokios dvasinio augimo užduotys jaunystėje, o kokios – brandžiame amžiuje? Tai svarbūs klausimai, į kuriuos turime sau atsakyti.

Gyvenime visko mokomės palaipsniui – nuo paprastesnio iki sudėtingesnio. Tas pats principas taikomas ir dvasiniam augimui. Jei išmokstame to, kas yra reikalinga tam tikrame gyvenimo tarpsnyje, tuomet lengvai pereiname į sekantį gyvenimo etapą ir esame laimingi bei jaučiame gyvenimo pilnatvę. Jei neaugame dvasiškai, tuomet jaučiame vidinę tuštumą ir nepasitenkinimą gyvenimu. Tą vidinę tuštumą dažniausiai bandome užpildyti išoriniais dalykais ir įspūdžiais, ir dėl to tik dar labiau susipainiojame.

Vyrauja ir klaidingas įsitikinimas – kad dvasingumo galima išmokti, pasiekti tam tikrų praktikų, metodikų pagalba, kad jį gali suteikti dvasinis mokytojas, arba galima staiga “nušvisti” ir tapti dvasingu. Jei viskas būtų taip paprasta, mes jau seniai gyventume kitokiame pasaulyje.. Įvairios psichologinės ir dvasinės praktikos iš tiesų padeda geriau pažinti save, suprasti mūsų psichikos veikimo principus ir gyvenimo dėsnius. Retas žmogus vysto savo dvasingumą laiku, nenutrūkstamai ir nuo pat pradžių, todėl jos reikalingos kaip priemonės, padedančios susibalansuoti, suprasti savo užduotis ir galimybes. Jei siekiame gyvenimo pilnatvės, pirmiausiai turime suprasti, kad dvasinis augimas – nuolatinis procesas.

Žmogus yra dvasinga, sąmoninga, sudėtingai organizuota būtybė. Kai savo galimybes nukreipiame ir naudojame tik išorinėms reakcijoms ar kūno instinktams, tuomet vietoje dvasingumo auginame egoizmą ir visas su juo susijusias savybes, arba – nepasitikėjimą savimi ir uždarumą. Tokiu atveju savo psichines jėgas naudojame, iš esmės, savęs griovimui, nes jei neatskleidžiame savo dvasinio potencialo – vyksta degradacija. Ji juntama kaip slegianti vidinė tuštuma.

Mūsų dvasinio augimo periodai yra suskirstyti tam tikrais vienas į kitą pereinančiais periodais. Ne tik senieji mokymai, bet ir šiuolaikinė psichologija išskiria skirtingas žmogaus gyvenimo etapų užduotis. Jei neišvystome kažkurio etapo užduočių, į kitą pereiname nepasiruošę. Tai panašu į mokyklos klases: tam, kad pereitume į sekančią, turime išmokti ir įsisavinti kursą tos, kurioje mokomės. Kitaip nesuprasime, painiosimės ir darysime klaidas.

Kuo daugiau etapų praleidžiame be tam etapui reikalingo dvasinio augimo, tuo daugiau vėliau reikia pastangų, kad išmoktume tai, ką praleidome. Tai kaip pastatas: mes negalime jo statyti nuo viršaus, mes būtinai turime išlieti pamatą ir statyti namą nuo apačios. Žinoma, kuo daugiau praleidžiame, tuo daugiau laiko reikia skirti dvasinių pamokų suvokimui, tačiau jei sąmoningai ir kryptingai to siekiame, tuomet pradines užduotis su suaugusio žmogaus galimybėmis įveikiame gana greitai.

Kyla natūralus klausimas – kodėl mes taip mažai žinome apie dvasingumą, jo vystymo etapus? Ir kodėl netaikome dvasinio augimo principų gyvenime, jei jie tokie svarbūs? Matyt, todėl, kad žmonija evoliucionuoja, vystosi, ir tik neseniai pasiekė tokį suvokimą, kai gali suprasti ir įvertinti: kas padeda žmogui gyventi harmoningai, o kas – trukdo. Be to, gyvename susiliejimo amžiuje, kai įvyko informacinis šuolis, ir mūsų sąmonė jau leidžia aprėpti ir apjungti tiek senųjų mokymų palikimą, tiek naujųjų mokslų žinias.

Apie dvasinio augimo etapus, dvasinio augimo sustojimo pasekmes ir būdus užpildyti augimo spragas – sekantį kartą.