ruvi

Kodėl tiek daug žmonių mūsų dienomis bijo ateities? Žinoma, prie to daug prisideda negatyvus informacinis srautas, tačiau pagrindinė priežastis – neturėjimas aiškaus suvokimo – kas gi yra evoliucija. Tuomet atrodo, kad viskas vyksta savaime, atsitiktinai, kad šiame pasaulyje nieko nesikeičia. Tačiau atidžiau pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad žmonija nuolat evoliucionuoja, vyksta laipsniškas žmogiškų vertybių ir gabumų išskleidimas.

Žmonijos evoliucija yra nuolatinis ėjimas į priekį, vystymasis per patirtį, formas, natūralius pokyčius – link tobulumo, link platesnės ir pilnesnės dvasinio potencialo išraiškos. Kaip iš sėklos išaugęs medis yra sėkloje slypinčių jėgų išraiška, taip ir žmonijos istorija yra žmogaus dvasios potencialo išraiška. Visa ankstesnė patirtis – lyg medžio šaknys, o naujoji patirtis ir vertybės – lyg nuolat iš kamieno išaugančios šakos.

Tačiau kodėl tuomet istorijoje matome, atrodytų, priešingą evoliucijai procesą – kai kurių kultūrų ir tautų žlugimą? Nuopolis prasideda tuomet, kai sąmoningai iškraipomos dvasinės vertybės, o žinios pritaikomos savanaudiškoms manipuliacijoms. Žlugimas atrodo lyg krachas, bet gyvenimo tėkmės sustabdyti neįmanoma: užgęsusi kultūra tapdavo dirva sekančiai kultūrai. Remdamasi patirtimi, perimdama išmintį bei aukštesnį vertybių suvokimą, žmonija ir toliau auga.

Yra kultūrų klestėjimo, bet yra ir kultūrų degradacijos dėsniai (pagal B. Duno). Jie paprasti:

1. Kai tauta ar kultūra nuklysta nuo Išmintingos Gamtos vystymosi dėsnių – jos išsigimsta.
2. Kiekvienoje epochoje yra idėjos, vedančios į klestėjimą, ir idėjos, vedančios į nuopolį. Sekimas pirmosiomis veda į augimą, antrosiomis – į degradaciją.

Išmintingos Gamtos dėsniai yra žmogaus natūrali prigimtis, gyvenimas pagal gamtos dėsnius ir geranoriškumas (nekenkimas). Į augimą vedančios idėjos yra ateities (vystymosi) idėjos, o vedančios žemyn – praeities (stabdančios) idėjos. Praeities idėjos – viena iš didžiausių žmonijos iliuzijų, už kurių kabinamasi, norint sukurti stabilumą ir komfortą. Tuo tarpu evoliucijoje stabilumas yra tik viename: nuolatiniame augime.

Praeities idėjos kadaise buvo naudingos ir reikalingos, tačiau atlikusios savo darbą, jos turi duoti postūmį naujoms evoliucinėms idėjoms. Būtent dėl pasipriešinimo naujovėms visuomenėje visuomet buvo du judėjimai: konservatorių ir novatorių. Pirmieji stengėsi sulaikyti senąsias gyvenimo formas, antrieji – tiesti kelią ateičiai. Istorijoje daug šių dviejų krypčių kovos pavyzdžių, atnešusių daug kančios ir aukų.

Tačiau nauja jėga vis vien prasimuša, ir anksčiau ar vėliau užima savo vietą. O tie, kas bando stabdyti evoliuciją, galiausiai netenka jėgų: tai prilygsta plaukimui prieš galingą srovę. Todėl stagnatorių, sąmokslininkų ar manipuliatorių pastangos visuomet atneša vis gilesnę dvasinę ir materialinę krizę, kuri vieną dieną atsigręžia ir prieš juos pačius.. Ir, atvirkščiai, jei priimamos naujos idėjos, gaunamas galingas impulsas kūrybai ir klestėjimui, ir žmonės kuria nuostabius dalykus, atrodytų, neįmanomomis sąlygomis..

Kad teisingai suprastume gyvenimą, kad veiktume tikslingai, turime suprasti laikmetį, kuriame mes gyvename – tai epochų sandūros ir keitimosi laikas. Turime gyventi ne baimėmis, o žinoti – kokios idėjos priklauso mirštančiai praeičiai, o kokios – gimstančiai ateičiai. Kokias idėjas palaikysime ir taikysime savo gyvenime, taip ir gyvensime. Kaip suprasti – kokios idėjos stabdančios, o kokios – naujos? Juk yra nemažai atgyvenusių idėjų, kurios padailintos naujais šūkiais, pateikiamos kaip naujos.

Kad nesustotume, tereikia priimti asmeninį sąmoningą sprendimą augti dvasiškai ir paleisti viską, kas kelia baimę, stabdo ir apriboja – tai stagnacijos požymiai. Naujos ateities idėjos visuomet įkvepia, žadina entuziazmą ir kūrybingumą – tai jų išskirtinis bruožas. Žmogiška sąmonė peraugo visas anksčiau turėtas nuostatas apie gyvenimą, o naujoji informacinė banga dabar dosniai dalina naujas žinias.

Epochų keitimosi sandūroje visuomet tvyro chaosas dėl konservatyvių ir novatoriškų jėgų prieštaros. Išplaukia į paviršių ir gyvenimo dėsnių pažeidimo pasekmės: mes aiškiai pamatome – ko turime atsisakyti. Suprantame ar ne, norime to ar ne – žmonijos evoliucija tęsiasi, ir jokia jėga jos nesustabdys. Kaip pereisime į naują istorijos etapą – labai daug priklausys nuo kiekvieno iš mūsų pasirinkimo.

O. M Aivanchov sakė: “Bet kuri visuomenė, perimanti naujas vystymosi idėjas – pakils, jai priklausys ateitis ir ji turės visas palankias sąlygas klestėjimui. O visuomenė, kuri nepriima evoliucijos tėkmės – neturi ateities”. O mūsų tautos šviesuolis Vydūnas ragino: būkime žmoniški, turėkime aukštus bendražmogiškus tikslus, tuomet ir ateitis bus šviesi.

Ką jūs apie tai manote?