ruvi

* Mūsų dienomis laimingos šeimos – retenybė. Kaip manote, kodėl? Todėl, kad mes pamiršome tikrąsias šeimos vertybes ir tikslą. O kadangi “šventa vieta tuščia nebūna”, tai jos vietoje suformuoti iškreipti pakaitalai – sandėriai, egoistų kovos, aistrų bujojimas.

* Šiandien į santuoką dažniausiai žiūrima kaip į galimybę kažką gauti: statusą, karjerą, sutuoktinio turtus ir t.t.. Tai vartotojiškas požiūris – sandėriai, kur kiekvienas rūpinasi išskirtinai savo gerove ir siekia naudos sau.

* Egoistas negali sukurti tvirtos šeimos visam gyvenimui, bet kokie santykiai su juo yra pasmerkti. Labai dažnai šeimos išyra dėl vieno ar abiejų sutuoktinių egoizmo.

* Būtent šiuolaikinės visuomenės tipas griauna šeimos vertybes: turime daug su vyrais konkuruojančių moterų, siekiančių konkuruoti bei vadovauti ir šeimoje. Kai moteris imasi vyriškų vaidmenų, ji įgauna vyriškų savybių. Vyrai, savo ruožtu, užleisdami savo pozicijas moterims, nesijaučia tikrais vyrais ir įgauna moteriškų savybių.

* Žmonės apgaudinėja save ir tuomet, kai tvirtina, kad gerai ir be santuokos, kad galima gyventi “susimetus”. Tačiau taip nėra: psichologijoje yra terminas “neužbaigtas veiksmas”, kuris geriausiai apibūdina gyvenimą be santuokos. Tokiuose santykiuose būtent dėl neužbaigtumo auga įtampa ir netikrumo jausmas.

* Galima siekti dviejų dalykų: chaoso arba tvarkos. Tvarka visuomet pasiekiama tikslingumu, kryptingumu, eiliškumu. Na, o jei elgiamės chaotiškai – nieko gero nepasieksime.

* Norėti būti kartu ir galėti būti kartu – skirtingi dalykai. Jei šeima kuriama vieninteliu tikslu – būti kartu – nesusipratimai (geriausiu atveju) garantuoti. Kad sukurtume tvirtą šeimą, turime žinoti – kaip ją kurti. Tai būtinos žinios.

* Moters prigimtis – gerumas, švelnumas, rūpestingumas, palaikymas; vyro – tvirtumas, kryptingumas, atsakingumas, ramybė. Vyras – priešakyje, moteris palaiko “užnugarį”. Tokia abiejų prigimtis – jos nepaisymas daro žmonės nelaimingais ir griauna santykius. Prasideda barniai, neištikimybė, priklausomybės, smurtas, vaikų psichologinės traumos.. Joks techninis progresas nepakeičia prigimtinių ir moralinių dėsnių.

* Šeimyninis gyvenimas tarsi kelionė: argi galima į ją leistis, neturint aiškaus tikslo? Tas tikslas turi būti abiems svarbus – kad turėtume motyvą siekti jo visą gyvenimą. Kitaip.. chaotiška kelionė “kažkur, į niekur” anksčiau ar vėliau pasibaigs.

* Aukščiausias šeimos tikslas – tobula, besąlygiška Meilė. Šeima – meilės mokykla. Tikroje šeimoje meilė nuolat auga ir skleidžiasi gražiausiomis formomis: sutuoktinių meilė, tėvų meilė, vaikų meilė ir t.t.. Juk mylėti ir būti mylimam – pagrindinis žmogaus poreikis, ir lengviausia jį realizuoti šeimoje.

* Būtent meilė visas šeimos funkcijas padaro prasmingomis ir dvasingomis – bendravimą, vaikų gimimą ir ugdymą, emocinį palaikymą, savirealizaciją, materialinius poreikius.., viską!

* Jei visų žodžių, poelgių, veiksmų šeimoje matas yra meilė, tuomet išmokstame aiškiai pamatyti: ar su meile elgiamės; ar mūsų žodis, poelgis, veiksmas – augina ar gesina meilę?

* Šeima – vieninga sistema. Tai visų pirma “mes”, tačiau dvi skirtingos asmenybės, du kūrybingi žmonės, papildantys vienas kitą ir susivieniję vardan vieno tikslo.

* Tikrą jausmą galima išugdyti, išpuoselėti, saugoti. Tačiau pirmiausiai reikia atsisakyti egoizmo, nes pagrindinė meilės savybė – dalintis. Tik besąlygiškai dovanojama ji auga..

* Meilę stiprina sugebėjimas išreikšti savo jausmus – tai tarsi liudijimas, kad artimas žmogus yra brangus ir svarbus. Turime mokytis pasakyti ir tai, kas nuliūdino: nutylėti, neišreikšti jausmai kaupiasi ir kuria įtampą. Jei išreiškiame savo jausmus su meile, artimas žmogus tai visada jaučia.

* Vyras ir moteris šeimoje lyg du susisiekiantys indai – jie veikia vienas kitą.. Tikri jausmai suteikia tikrą džiaugsmą! Tvirta, gera, mylinti šeima dovanoja jos nariams svarbiausią dalyką – laimę .

Viena iš žodžio “mitas” (gr. mythos – žodis, pasakojimas, padavimas) reikšmių yra “prasimanymas”. Paprastai mitais pradedame vadovautis tuomet, kai kažko tiksliai nežinome apie tam tikrą reiškinį, tačiau norime tai paaiškinti arba pateisinti. Pasirodo, nemažai mitų sklando ir apie meilę, daugeliui jie tikrai girdėti..

Pradėkime nuo mito apie tai, kad “šeimyninis gyvenimas turi prasidėti nuo beprotiškos meilės”. Šiuo atveju beprotiška meile vadinama aistra, kurios pagrindinė savybė – ji greitai praeina.., todėl retai baigiasi santuoka.

Tvirčiausia ta santuoka, kuri prasideda nuo simpatijos ir draugystės, kuri ilgainiui perauga į meilę. Juk mylintys žmonės pirmiausiai turi būti artimi dvasiškai – geri draugai – tik tuomet galima kartu spręsti visus iškylančius gyvenimo uždavinius.

“Tikra meilė būna iš pirmo žvilgsnio”. Taip, įsimylėjimas (susižavėjimas, susidomėjimas) gali būti ir iš pirmo žvilgsnio. Tačiau kelias nuo įsimylėjimo iki meilės gali būti ilgas, o gali ir visai neperaugti į meilę.

“Vyrai myli tik gražias moteris”. Įvairūs psichologiniai tyrimai parodė, kad vyrai renkasi moteris pagal dvasines savybes, o ne pagal fizinius kriterijus. Vyrai teigia, kad santuokai renkasi patikimas, nuoširdžias, geras, išmintingas ir švelnias moteris.

Žinoma, sutikę žmogų, visi mes pirmiausiai atkreipiame dėmesį į išvaizdą. Tačiau būtent iš bendravimo padarome išvadą, kad vien grožio nepakanka. Be to, grožis – subjektyvi sąvoka: nėra visiems patinkančio grožio etalono ar standarto. O dvasinės žmogaus savybės visada įtakoja ir jo išvaizdą.

“Pavydi, reiškia – myli”. Pavydas – egoistiškas, savininkiškas jausmas, kai žmogus tarsi prilyginamas daiktui. Pavydas remiasi nepasitikėjimu (savimi arba mylimu žmogumi), kuris žemina. Tai destruktyvus jausmas, todėl su meile neturi nieko bendra.

“Meilė – kančia”. Jei jausmai, kuriuos vadiname meile, atneša kančią – tai ne meilė, o prisirišimas ar net liguista priklausomybė. Tokių jausmų aprašymų apstu literatūros kūriniuose, todėl sudaromas įspūdis, kad meilę būtinai lydi kančia.

Tačiau tai – negatyvūs jausmai, kurie vargina abu žmones. Jie paremti noru savintis, reikalauti, kontroliuoti, todėl žmogus įsitikinęs, kad jei jis kenčia, reiškia, jis myli. Tuo tarpu meilė – šviesus ir pozityvus jausmas, ją atpažįstame būtent iš džiaugsmo: žmonėms gera kartu, jie džiaugiasi vienas kitu.

“Be intymių santykių neįmanoma gerai pažinti vienas kito”. Svarbiausia – pažinti vienas kitą psichologiniame lygmenyje. Tiesiog reikia gerai susipažinti – tam reikia laiko, reikia bendrauti. Juk visos problemos (tame tarpe ir intymios) kyla būtent dėl psichologinių aspektų.

Intymių santykių sureikšminimas (kurie yra poros santykių dalis, bet ne pagrindas) – greičiau savotiška šiuolaikinė psichozė, o ne “tinkamumo” ar “pažinimo” kriterijus.

Mitas “apie vienintelę puselę”. Jis gyvuoja dar nuo Platono laikų, kai buvo bandoma paaiškinti meilės ir lyčių traukos fenomeną. Šiuo mitu dažniausiai teisinamasi tuomet, kai žmonės nemoka ar nenori kurti santykių, todėl svajoja ir ieško “idealiai tik jam tinkančios puselės”.

Tuo tarpu tiesa paprasta: “puselėmis” vieni kitiems ne gimstame, o tampame. Tik vystydami ir palaikydami meilę, galime sukurti vienybės harmoniją. O nuolat ieškodami savo mistinės “puselės” (ir atmesdami “netinkamas”), galime jos ir nerasti..

“Visi vyrai poligamiški”. Tai tiesiog patogus pasiteisinimas gyvenantiems palaidą gyvenimą vyrams. Tačiau jis niekuo nepagrįstas ir nepatvirtintas, tai tik palyginimas su gyvūnų elgesiu. Bet juk mes esame mąstantys žmonės, ir mūsų valioje valdyti tokius instinktus.

Jei žmonės myli, jie nuolat vysto ir palaiko šį jausmą, jie pasitiki vienas kitu, todėl ištikimybė artimiausiam žmogui – savaime suprantamas dalykas (neįmanoma skaudinti mylimo žmogaus). Tačiau jei santuoka grįsta kūno malonumais, tuomet neištikimybė dėsninga, nes žmones domina tik kūnas, o ne dvasinis ryšys.

“Meilė ateina ir praeina”. Šiuo mitu bandoma teisinti praėjusį (nevystomą iki meilės) įsimylėjimą ir tuo pačiu nusimesti atsakomybę už nebrandumą meilėje ir nemokėjimą puoselėti ir palaikyti meilės jausmą.

Ką apie tai galvojate jūs? O gal žinote daugiau mitų apie meilę? Pasidalinkite ..