Kategorija: Mintys

Manau, jei jūsų gyvenime ilgai kažkas nepavyksta, nežiūrint į visas pastangas ir daugybę bandymų, reiškia, tai ir neturi įvykti. Na, bent jau ne dabar. Arba ne su tuo žmogumi. Ne šiose aplinkybėse.

Taip jums bus geriau. Net jei šiuo metu dėl to apmaudu, ir visa tai atrodo neteisinga, bet vėliau, laikui bėgant, jūs suprasite, kad gyvenimas apsaugojo jus nuo dar didesnių nusivylimų.

Visiems žinoma tiesa – nesilaužti į uždarytas duris. Bet kiekvienas pats turi tai pajusti. Žengėte kelis žingsnius link tikslo, nesigauna – reiškia, reikia sustoti. Nesureikšminti situacijos. Perjungti savo dėmesį į kažką kitką.

Gali būti, kad vėliau jūs pakeisite veiksmų algoritmą arba tikslo siekimo būdas praras aktualumą.

Ateis laikas – visos durys atsivers, jei jūs žinote, kur jums reikia eiti. Arba neatsivers – jei bus teisingiau ten neiti…

Padėka autorei! Pagal L. Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Nedalinkime savo gyvenimo į dvasinį ir materialų.

Mokykimės pamatyti dvasingumą kiekvienoje savo gyvenimo akimirkoje, kiekvienoje gyvenimo situacijoje, viskame…

Mokykimės pajusti dvasingumą įprastoje buityje, žemiškuose reikaluose, bendravime, savo kasdienybėje…

Mokykimės suteikti dvasingumo kiekvienai savo dienai, kokia ji bebūtų, skleisdami visur savo Sielos Šviesą.

Ir jūs atversite naujus dvasinius horizontus, ir net nustebsite – koks nuostabus ir įdomus gali būti Gyvenimas! Ir tuomet būsite be galo dėkingi Gyvenimui (Kūrėjui, Sielai) už viską…

Su meile –

Magda Fjunija

Padėka autorei! Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes daug kalbame apie tai, kaip svarbu išeiti, išsiskirti ir kažką užbaigti, kai ateina laikas. Tai tikrai sarbu.

Bet šiandien, man atrodo, ne mažiau svarbu pasakyti: reikia išmokti sugrįžti. Į savo svajones, kurios šaukia, nežiūrint į menkus šansus. Pas žmones, kurie ir toliau gyvena mūsų širdyje, nepaisant išsiskyrimo. Prie žodžių, kuriuos būtina pasakyti. Į jausmus, kurie liko neišgyventi.

Reikia išmokti sugrįžti, kad atleistume, jei svarbu atleisti. Ir dar – paprašyti atleidimo. Sugrįžti, kad laiku suspėti, padaryti, susitaikyti, pripažinti ir prisipažinti. Apkabinti. Išgirsti.

Dabar man šis gebėjimas daug reikšmingesnis, nei gebėjimas atleisti ir užbaigti. Turbūt, tai apie balansą.

Šiandien ypatingai norisi išgirsti iš kažko seniai matyto, bet vis dar artimo, tą paprastą ir labai šiltą žodį: sugrįžk. Ir pasakyti tam, kas atkeliavo: sveikas sugrįžęs…

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tu gali ir nežinoti, bet, galbūt, tavo vidinė šviesa pažadina aušrą sielose, kurios išgyveno tamsią naktį…

Tavo žodžiai, ištarti iš širdies, galėjo tapti inkaru, kuris išgelbėjo kažką nuo nuopolio.

Tavo ramus žvilgsnis buvo tuo nebyliu “aš matau tave“, kurio kažkam taip trūko ilgus metus…

Tavo nuoširdi šypsena nepažįstamajam tapo vilties sėkla, kuri sudygo tamsoje, kaip gėlė per asfaltą.

Tu nematei, kaip: kažkas vėl ir vėl skaitė tavo pranešimą, kad pajustų šilumą; kažkas prisiminė tavo juoką, kaip talismaną nuo vienatvės; kažkas nusprendė nenuleisti rankų, prisiminęs, kad yra tokie žmonės, kaip tu…

Tu – kažkam kaip paslaptinga žvaigždės šviesa, kuri nemato savo šviesos. Tu – kaip vėjas, kuris nežino, kieno bures jis pripildo judėjimui į priekį…

Ir net tomis dienomis, kai tau atrodo, kad tu “tiesiog esi“, tu nepastebi, kad savo kvėpavimu, žvilgsniu, vidine tyla tu keiti šio pasaulio audinį.

Todėl kad ten, kur yra nors vienas šviesos spindulėlis, skilimas tamsos sienoje neišvengiamas.

Šviesk, net jei tu nematai – kam.

Juk patys nuostabiausi stebuklai įvyksta tuomet, kai mes tiesiog esame šviesos šaltiniais kelyje tų, kas pamiršo, kaip uždegti šviesą savyje.

Padėka autoriui ! Pagal O. Elmalah esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

“O su vasara visuomet taip, – galvojo Mažasis Angelas, – tu jos lauki, kuri planus, o vasara taip pat turi savo planus gyvenimui. Ir dar ne faktas, kad jūsų planai sutaps. Čia jau kaip pasiseks.

O todėl, kad vasara, ji jau tokia. Tai karščiu kepina, saule spigina ir karštais vėjais nudegina. Arba, atvirkščiai, nusprendžia, kad lengva vėsuma su rudens gaidelėmis – pats tas, kas šiandien labai reikalinga. Arba sugalvoja perkūnais griaudėti, griaustiniais dundėti ir žaibais svaidytis. Ir apie lietų, apie nesibaigiantį lietų nepamiršk!

O svarbiausia – vasara bėga taip greitai, kad nepavysi. Tik-tik ji prasideda, o jau, žiūrėk, saulutė užtemsta minutėlei, kad atsikvėptų, apsižiūrėtų, ir į žiemą jau bėga. Ir tu taip pat sustoji ir žvalgaisi: ar daug tos vasaros beliko?

O žinai, kuo mums reikėtų skubiai užsiimti? Paruošti sau truputį saulės ir vasaros atsargų, paimti pilnas rieškučias, lyg saldainių, į kišenes, iki valiai pakvėpuoti saldžiais aromatais, prisipildyti iki kraštų, pajusti kiekviena ląstele, įsiminti… O todėl kad vasara, ji tokia… Ypatinga…“    

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja – Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Artėjančios Tėvo dienos proga – tėveliams tyro džiaugsmo ir meilės 🙂 ! Tegul Jūsų gerumas sugrįžta pas Jus Jūsų vaikų meile ir širdžių šiluma 🙂 ! Meilės ir gerumo, šiltos ir jaukios vasaros mums visiems 🙂 !

Pro langą šviečia saulė. Aš tyliai džiaugiuosi, aš vėl liečiu klaviatūros klavišus. Toks jausmas, lyg gročiau melodiją. Ir melodija ši begalinė, ji sklinda į visas puses ir dovanoja šilumą. Kaip tai nuostabu – tiesiog rašyti, tiesiog gyventi, tiesiog matyti!

Pasaulis man atrodo labai sudėtingas ir didžiulis, todėl aš kuriu savąjį, kuriame viskas paprasta. Aš gyvenu šiame mažame pasaulyje ir jaučiuosi neapsakomai laiminga.

Žinote, kažkada aš pati priėmiau daugybę apribojimų laimei. Galvojau, kad būtinai reikia kažką turėti ir kažkuo būti. O iš tiesų viskas jau yra, ir bet kokiose aplinkybėse geriausia – būti savimi.

Reikia gyventi paprasčiau: maitintis paprasčiau, reikšti jausmus paprasčiau, bendrauti paprasčiau, negalvojant apie tai, ką apie tave pagalvos, paprasčiau žiūrėti į šį sudėtingą pasaulį – vis vien visko neaprėpsi.

Džiaugtis tuo, kas yra, ir mažais žingsniais eiti į priekį, neribojant savęs galutiniais tikslais. Svarbiausia – pats kelias. Juk kokia tai laimė – džiaugtis kelione!

Padėka autorei! Pagal N. Paukonen esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai, kas tavo, niekur neišeis. Ir tai ne teorija nuraminimui, o gyva praktika.

Išeina tai, kas jau atliko savo vaidmenį mūsų gyvenime. Kažkurį laiką tai džiugino ir įkvėpė – aplinka, būstas, darbas, pomėgis… O vėliau tu pasikeitei, ir atsirado poreikis kažkam kitam.

Taip pat ir su žmonėmis. Kai bendri tikslai, savitarpio supratimas – viskas puiku. Jums gera drauge. Bendravimas džiugina ir dvasiškai praturtina. O paskui jūs abu keičiatės ir pradedate judėti priešingomis kryptimis. Sąlyčio taškų lieka vis mažiau.

Tenka aiškinti akivaizdžius dalykus, kruopščiai rinkti žodžius ir temas. Bet vis vien atsiranda pojūtis, kad nėra supratimo, nėra bendrumo. Žinoma, su kažkuo galima susitaikyti ir visą gyvenimą pragyventi harmoningai. Bet dažniausiai, kai žmogus keičiasi, tuomet keičiasi ir jo poreikiai, ir aplinka, ir žmonės.

Kartais viskas keičiasi lengvai, tarsi savaime. Bet dažniau per įtampą – kai arba tavęs nenori paleisti, arba tu nenori paleisti. Kartais tai būna tiesiog nauja santykių pakopa, o kartais – santykių pabaiga. Ir jei yra jausmai ir abiejų noras, galima pradėti naują etapą. O jei ne – tai ne.

Svarbiausia – būti sąžiningu su savimi. Iš baimės nesilaikyti už to, kame jau nėra gyvybės. Paleisti geranoriškai ir su dėkingumu. Tai jau ne tavo.

Ir kai paleidi tai, kas jau ne tavo, į jo vietą ateina tai, kas atitinka tavo naują būseną.

Tavo – tai, kas gyva, kas džiugina ir įkvepia. Ir tai niekur neišeis.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Anksčiau aš buvau įsitikinus, jog žmogų reikia pažinti, kad pradėčiau su juo kažkokius santykius: meilės, draugiškus, dalykiškus.

Kad turiu išsiaiškinti, kokios jo vertybės, kad galėčiau priskirti jį kažkokiam psichologiniam tipui, suprasčiau jo ketinimus.

Dabar aš manau, kad žmogų reikia pajusti. Ir manau, kad šito negalima išmokti.

Tai įvyksta kažkaip savaime. Arba neįvyksta. Galbūt, tai susiję su tuo, ar sugebi pajusti save. Ir kuo giliau jauti save, tuo geriau jauti ir kitus.

Nes protas apgauna. Suveikia psichologinės apsaugos, suvokimo filtrai, klaidinga informacija ir subjektyvūs kriterijai. O tu tuo vadovaujiesi ir renki duomenis, analizuoji, darai išvadas… Ir prarandi esmę – intuityvų žinojimą, koks yra žmogus.

Kaip daug gyvenime paviršutiniškumo, vaidybos… Už demonstratyvios ironijos ir cinizmo gali slėptis jautri siela. Už parodomosios stiprybės – pažeidžiama būtybė. Už agresijos – skausmas ir baimė.

Ir viso to nesuprasi, jei klausysi tik tai, ką kalba žmogus. Nes žmonių elgesį gyvenime dažnai įtakoja skausmas, kurį jiems suteikė kiti žmonės. Todėl net jų veiksmai ne visada pasako tiesą.

Ir tik širdis niekada neklysta…

Padėka autorei! Pagal L. Achremčik esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pirmasis griaustinis – štai jis, gegužės gongas, pranešantis apie pavasario pabaigos pradžią!

Tai pavasario dvasios, galutinai įsiaudrinusios, beldžia į savo dangiškuosius būgnus, šaukdamos lietų. Jos tokios drąsios ir romantiškos, prisotintos ten, viršuje, saulės ir mėnulio šviesa, griaustinio iškrovomis ir artėjančios vasaros medaus ir gėlių aromatais.

Pats laikas džiaugtis: šiluma, saule, gaiviu lietumi, sodais, kelionėmis, susitikimais, jūra, miškais, kalnais, ežerais, upėmis ir pievoms… Pamatyti kuo daugiau gamtos grožio ir dovanoti savo sielos grožį kitiems.

Smagumėlis! Vasara ne už kalnų…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !