Kategorija: Mintys

Kartą vienas žmogus parašė man: “Aš taip norėčiau skirti daugiau laiko dvasinei praktikai, bet, pats suprantate – darbas, žmona, vaikai…“

Ko gero, jis dar nesuvokė, kad jo šeima ir darbas ir yra jo dvasinė praktika, ir ji kur kas veiksmingesnė bei prasmingesnė, nei meditacija snieguotuose Himalajuose. Aš atsakau už savo žodžius, nes už mano pečių – ir viena, ir kita.

Gyvenimo kasdienybė – geriausia dvasinė mokykla. Žvelgdami į kasdienybės veidrodį, jūs vis giliau pažįstate save tokį, koks esate, pažįstate kitus žmones ir jus supantį pasaulį. Mokydamiesi iš savo poelgių dėsningų pasekmių, jūs įgaunate išminties, kuri taip reikalinga dvasinio augimo kelyje.

Dvasinė praktika prasideda žemėje, o ne danguje.

Šis suvokimas nušvietė mane vieną rytą prieš ketvirtį amžiaus, kai aš tyliai sėdėjau ir meditavau. Tuo metu prie manęs priėjo mano trejų metų dukrelė ir timptelėjo už rankovės, reikalaudama dėmesio.

Atsakydamas aš piktai sušnibždėjau: “Neliesk manęs, aš medituoju!“ Ir tą pačią akimirką supratau, kad praleidau patį svarbiausią dalyką savo dvasinėje praktikoje: apkabinti dukrelę tuo metu buvo daug svarbiau, nei eilinį kartą pakartoti mantrą.

Kai žmonės užduoda abstrakčius klausimus apie laiką, erdvę ar reinkarnaciją, atsakydamas aš būtinai paklausiu – o kaip reikalai jų gyvenime su saviraiška, dienotvarke, mankšta, sveika mityba, su nuoširdumu ir gerumu santykiuose su žmonėmis?

Nes gyvenimo kasdienybė – svarbiausia dvasinė praktika…

Padėka autoriui! Pagal D. Millmen tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentai, kai rožė dėl kažkokių priežasčių nedžiugina, o muzika daugiau nejaudina mūsų, arba geras švelnus žmogus, su kuriuo gyvename kartu daugelį metų, jau negali nuraminti mūsų širdies.

Nuotaikų kaita būdinga žmogui, kaip šviesos ir šešėlių kaita, kai susikaupia debesys, kurie užgožia saulę, o paskui – ir vėl išsisklaido…

Tačiau nuotaikų kaita gali tapti tikra kančia, jei ją išgyvendami mes pradedame galvoti, jog tai rožė kalta, kad nežavi mūsų savo spalva ir kvapais, kad muzika jau ne tokia gera, jei nejaudina mūsų, arba, dar blogiau – kai mes kategoriškai pareiškiame, kad mūsų artimiausias žmogus daugiau jau nėra nei toks geras, nei įdomus.

Tiesą sakant, tai blogiausia, ką mes galime padaryti, išgyvendami nuotaikų kaitą – daryti štai tokius kategoriškus vertinimus ir išvadas. Žinoma, žmonės ir aplinkybės keičiasi, bet mes niekada nesugebėsime adekvačiai vertinti realybės, jei nepripažinsime patys sau, kad mūsų nuotaikų kaita kartais gali užtemdyti gebėjimą aiškiai matyti ir jausti tai, kas vyksta mūsų gyvenime.

Dažniausiai emociniai svyravimai prasideda tuomet, kai kažkas kardinaliai keičiasi mūsų gyvenime, kai reikia atgauti vidinį prasmės pojūtį, kai sunku išsaugoti vidinę pusiausvyrą.

Tai primena pasakojimą apie žmogų, kuris pasistatė namą ant skardžio prie jūros, kad jo namą kartais apgaubtų rytinis rūkas. Tačiau vieną rytą tirštas rūkas nusistovėjo ir nesisklaidė visą mėnesį. Žmogus neteko vilties sulaukti giedrų dienų, paskubomis pardavė namą ir išvažiavo. Bet po savaitės, kai jis išvyko, rūkas išsisklaidė…

Taip ir mūsų gyvenime: kartais dėl kažkokių priežasčių mūsų širdį apgaubia tirštas rūkas, ir neretai visas tolimesnis gyvenimas priklauso nuo to, ar užteks mums tos tylios vidinės drąsos, kad sulauktume dienos, kai rūkas išsisklaidys…

Padėka autoriui! Pagal Marko Nepo esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jie tokie ypatingi, tie geraširdiški žmonės… Jie tarsi švyturiai tamsoje.

Jie sugalvoja jums pateisinimus, jei jūs patys nieko nepaaiškinate. Jie nepyksta, net jei jums yra už ką atsiprašyti.

Jie mato jumyse tik geriausia net tuomet, kai elgiatės nelabai gerai…

Jei jums sunku, jie patrauks į šalį visus savo reikalus ir bus šalia – paguos, nuramins ir įkvėps jus.

Jų žodyne nėra žodžių “aš užimtas“ ar “neturiu laiko“. Jie visada atras jums laiko, net jei jūs neatsakysite tuo pačiu kai palaikymo reikės jiems.

Ir jums kartais nesuprantama, kodėl jie tokie… Jautrūs, dėmesingi, rūpestingi, nuoširdūs, atviri.., ir – visada pasiryžę padėti kuo tik gali.

Ir jums kartais taip keista, kad jie atiduoda taip daug savęs kitiems, nelaukdami už tai jokio atsako… Ir jų nesustabdo kitų nedėkingumas ar šaltumas.

Ir stebina, kaip neišsenka jų širdies šiluma ir gerumas… Ir visada taip džiugina jų tyrumas… Jie tarsi šviesos švyturiai pasaulyje, kur dar tiek daug tamsos.

Kažkam gali atrodyti, kad neįmanoma būti geraširdišku mūsų pasaulyje. Kad tas gerumas – netikras ar suvaidintas.

Tačiau jis yra! Geraširdiškumas – tai žmogaus širdies šiluma, kuri sušildo visus, kurią jaučia visi: žmonės, gyvūnai, augalai…

Ir žinote ką? Tik tokių žmonių širdies šilumos dėka mūsų visų širdys nevirsta ledu 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Aš mokausi suprasti gyvenimą.

Dabar aš žinau, kad visko visiems laikams nebūna. Žinau, kad žmonės ateina ir išeina. Taip, kartais pasilieka. Vieni ilgam, kiti ne. O ilgainiui visi gali išeiti.

Žinau, kad vienas ir tas pats žmogus gali šiandien tave mylėti, o rytoj nekęsti. Ir ne todėl, kad tu blogas, bet todėl, kad jis pasikeitė.

Supratau, kad tu gali būti ištikimas, gražus, nuoširdus, geras, pozityvus ir geranoriškas, bet – nemylimas.

Žinau, kad galima pradėti viską iš pradžių. Net jei tai darai tūkstantąjį kartą.

Žinau, kad besąlygiškai patikėjęs gyvenimu ir tuo, kad tau reikalinga patirtis, su kuria tu susiduri – tavo gyvenime jau nelieka vietos dramoms ir tragedijoms.

Aš žinau, kad tikėjimas savimi išlaisvina nuo skausmo. Jei tu priimi viską, kas su tavimi vyksta ir supranti, kad tai – ne už kažką, o kažkam. Tiksliau – tau.

Aš žinau, kad meilė yra. Buvo ir bus. Ir tik tu pats nusprendi, kas ji tau – gyvenimo deguonis, be kurio tu neištversi nė poros minučių, ar – skausmo ir nusivylimo šaltinis, kuris sudaužo į šipulius tavo pasaulį. Ir jei tu matei tik skausmą, reiškia, tu dar nesutikai Meilės.

Padėka autorei! Pagal Frida Nativ esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sukurti savo mažytį pasaulį tarp skubos, triukšmo ir šurmulio vandenyno…

Pasaulį, kur saulės spinduliai skverbiasi į miegantį užtamsintą kambarį ir švelniai paliečia nosį… Kur rytais kvepia karštais traškiais kruasanais…

Kur šiltas gėlių aromatas taip jaukiai apgaubia savo gaivumu, kur norisi pamiršti visus reikalus ir keliauti pasivaikščioti be jokio tikslo, įsimetus į pintą krepšį sulčių, mėgiamą užrašų knygutę ir tuos pačius kruasanus…

Kur yra laiko patiems svarbiausiems dalykams: išgirsti, kaip šnara žolynai kvapniame lubinų lauke, paliesti pirštų galiukais perregimus vėsios rasos karoliukus, surinkti į delną žemuogių ir su pasimėgavimu suvalgyti iki paskutinės uogos, skanaujant sultingą minkštimą ir smulkučius grūdelius… 

Kur siela laisva nuo pančių: “Aš neturiu laiko“, “Man negalima“…

Kur taip šilta širdyje, o už nugaros plazda plonyčiai, kaip drugelio, sparnai…

Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Galbūt viskas, ko dabar tau reikia – tai tiesiog keliauti per saulėtą vasarą, kvėpuoti auksiniu oru, liesti delnu žolių viršūnėles, skanauti gaivias vasaros uogas, džiaugtis šiluma, braidžioti pakrante, rinkti vaistažoles. Anksti keltis. Klausytis lietaus. Stengtis neperkaisti saulėje.

Gyventi.

Vasarą gyvenimas paprastas, kvapnus ir jaukus, džiaugsmui reikia visai nedaug, o apie laimę galima apskritai negalvoti.

Ir kam apie ją galvoti.

Juk dabar – vasara.

Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Manau, jei jūsų gyvenime ilgai kažkas nepavyksta, nežiūrint į visas pastangas ir daugybę bandymų, reiškia, tai ir neturi įvykti. Na, bent jau ne dabar. Arba ne su tuo žmogumi. Ne šiose aplinkybėse.

Taip jums bus geriau. Net jei šiuo metu dėl to apmaudu, ir visa tai atrodo neteisinga, bet vėliau, laikui bėgant, jūs suprasite, kad gyvenimas apsaugojo jus nuo dar didesnių nusivylimų.

Visiems žinoma tiesa – nesilaužti į uždarytas duris. Bet kiekvienas pats turi tai pajusti. Žengėte kelis žingsnius link tikslo, nesigauna – reiškia, reikia sustoti. Nesureikšminti situacijos. Perjungti savo dėmesį į kažką kitką.

Gali būti, kad vėliau jūs pakeisite veiksmų algoritmą arba tikslo siekimo būdas praras aktualumą.

Ateis laikas – visos durys atsivers, jei jūs žinote, kur jums reikia eiti. Arba neatsivers – jei bus teisingiau ten neiti…

Padėka autorei! Pagal L. Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Nedalinkime savo gyvenimo į dvasinį ir materialų.

Mokykimės pamatyti dvasingumą kiekvienoje savo gyvenimo akimirkoje, kiekvienoje gyvenimo situacijoje, viskame…

Mokykimės pajusti dvasingumą įprastoje buityje, žemiškuose reikaluose, bendravime, savo kasdienybėje…

Mokykimės suteikti dvasingumo kiekvienai savo dienai, kokia ji bebūtų, skleisdami visur savo Sielos Šviesą.

Ir jūs atversite naujus dvasinius horizontus, ir net nustebsite – koks nuostabus ir įdomus gali būti Gyvenimas! Ir tuomet būsite be galo dėkingi Gyvenimui (Kūrėjui, Sielai) už viską…

Su meile –

Magda Fjunija

Padėka autorei! Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes daug kalbame apie tai, kaip svarbu išeiti, išsiskirti ir kažką užbaigti, kai ateina laikas. Tai tikrai sarbu.

Bet šiandien, man atrodo, ne mažiau svarbu pasakyti: reikia išmokti sugrįžti. Į savo svajones, kurios šaukia, nežiūrint į menkus šansus. Pas žmones, kurie ir toliau gyvena mūsų širdyje, nepaisant išsiskyrimo. Prie žodžių, kuriuos būtina pasakyti. Į jausmus, kurie liko neišgyventi.

Reikia išmokti sugrįžti, kad atleistume, jei svarbu atleisti. Ir dar – paprašyti atleidimo. Sugrįžti, kad laiku suspėti, padaryti, susitaikyti, pripažinti ir prisipažinti. Apkabinti. Išgirsti.

Dabar man šis gebėjimas daug reikšmingesnis, nei gebėjimas atleisti ir užbaigti. Turbūt, tai apie balansą.

Šiandien ypatingai norisi išgirsti iš kažko seniai matyto, bet vis dar artimo, tą paprastą ir labai šiltą žodį: sugrįžk. Ir pasakyti tam, kas atkeliavo: sveikas sugrįžęs…

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !