Jis visada toks permainingas…

Būna taip sunku, kad galvoji – Dieve, na, duok nors kokį gerą ženklą…

Todėl kad visai nesupranti, kaip gyventi šį gyvenimą… Ir atrodo, kad taip bus visada.

Tai pats sudėtingiausias dalykas – tokią akimirką sprasti, kad sunkumai praeis.

Darbai atsiras, arba žmogus, kuris tavęs nemyli, pasimirš. Galbūt, persikelsi į kitą miestą arba, atvirkščiai, apsigyvensi kaimo sodyboje.

Bus ir gerų naujienų – kažkas sukurs šeimą, kažkam gims vaikas, kažkas pasistatys namą…

O kažkas labai pavargs ir pasakys, kad jam viskas atsibodo, o kai pailsės, vėl svajos apie naujus darbus.

Kažkas eis gatve ir pasiguos, kad karščiai išsekino. Ir ta pačia gatve eis ir tėvas su vaiku. Ir tėvas nupirks vaikui ledų. Ir vaikas bus laimingas, ir šokinės iš džiaugsmo. Todėl kad vasara ir vaikystė. Todėl kad rytoj atostogos, ir tėtis pavėžins kaime senu motociklu.

Gyvenimas – jis visada toks permainingas…

O žmogui sudėtingiausia išgyventi nežinomybės periodą. Kai jis užduoda klausimus, o atsakymų dar nėra. Kai kažkas pasibaigė, o nauja dar neprasidėjo.

Bet svarbu atsiminti, kad tą pačią akimirką, kai tu atsidusai ir pažvelgei į dangų, štai būtent tą akimirką ir ateina atsakymas į tavo klausimus. Ir gyvenimas jau pradeda tiesti tau naujus kelius. Ir stato pirmuosius kelrodžius ženklus.

Tiesiog tu dar negali to atsekti…

Neskubėk, viskas bus savo laiku. Tau parodys maršrutus.

Ir į tavo klausimus būtinai ateis atsakymas.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jos šiluma…

Aš turiu megztinį. Mano močiutė jį numezgė prieš daugelį metų.

Galbūt, jis dabar nemadingas, kažkam gali pasirodyti nelabai gražus, o ir jo spalva – kažkokia rusvai-pastelinė…

Bet aš jį nešioju. Kiekvieną rudenį. Kai namuose šalta.

Todėl, kad jis kvepia vaikyste. Pamenu, kaip sėdėjau šalia močiutės, kai ji mezgė, žiūrėjau į jos rankas, klausiausi jos pasakojimų.

Ji sakė: “Numegsiu tau šiltą megztinį, kad nešaltum.“ Kai močiutė pabaigė megztinį, mano džiaugsmas buvo begalinis! Ir aš nešalau.

Dabar močiutės nėra. O megztinis yra. Jis saugo jos šilumą. Jos rankas. Jos balsą.

Aš apsirengiu jį ir pasijuntu ramiau…

Aš turiu savo “sielos megztinį“ kuris sušildo mane, kai man pasidaro šalta.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Yra tai, kas mus palaiko

Paklausyk, bet juk kiekvieną dieną vis vien pavyksta gyventi. Stebėti, kaip geltonuoja lapai, kaip į pavakarę vėjas išvaiko debesis, apnuogindamas šaltą rudeninį dangų…

Ką mes apie save begalvotume, mes nepraradome gebėjimo šypsotis, prisiminti gėrį, mylėti. Kaip mes bepavargtume, mes darome tai, ką galime, rūpinamės tais, kam reikia mūsų pagalbos ir nepamirštame savęs.

Mes susitinkame, bendraujame, klausomės muzikos, įterpdami miesto triukšmą arba aromatingą miško tylą. Einame pasivaikščioti, šildomės kavinėje, vaikštome į parduotuves.

Ir net tuomet, kai slepiamės nuo visų, kai aklinai uždarome duris ir vienatvėje glaudžiamės prie savo sezoninės melancholijos – mes gyvename toliau. Niekas nesustoja. Tiesiog kartais kažkas prapuola iš akiračio.

Paklausyk, juk vis dėl to yra tai, kas laiko mus už rankos, perveda per tamsius laikus, parodo kelią. Ateina į pagalbą: mylimojo apkabinimu, draugų skambučiais, gerais filmais, išmintingomis knygomis…

Nuolat primena, kad mes ne vieni, kad viskas anksčiau ar vėliau, bet susitvarkys.

Reikia tik gyventi ir jausti. Jausti ir kvėpuoti, pripildant plaučius vėsaus rudens prana…

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Drugelio efektas

Prisiminiau “drugelio efektą“ – jo sparnelių mostelėjimas viename pusrutulyje gali sukelti atmosferos pokyčių grandinėlę viename pusrutulyje ir sukelti audrą kitame.

Kiekvienas iš mūsų – svarbi vieningos visumos dalis. Ir bet kokia mintis, sielos pojūčiai neišvengiamai veikia mūsų bendrą erdvę.

Ir kartu su ta įtaka, kuri akivaizdi, mūsų gyvenimas daro daug neakivaizdžių mažų ir didelių poveikių pasauliui, žmonėms, kolektyvinei sąmonei, o taip pat ir planetai.

Todėl taip svarbu viskas, kas su mumis vyksta. Taip svarbu, ką mes skleidžiame pasauliui – baimę ar meilę. Kiekvieną akimirką, čia ir dabar.

Nes visa tai formuoja ir asmeninę, ir kolektyvinę tikrovę.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Toks esi tu – Tikrasis

Tu esi Gėris ir Užuojauta, Geraširdiškumas ir Supratingumas.

Tu esi Taika ir Džiaugsmas, ir Šviesa.

Tu esi Atleidimas ir Kantrybė, ir Stiprybė, ir Ryžtas, tu pagalbininkas sunkią akimirką, guodėjas skausmo valandą, gydytojas sužeidimo akimirką, mokytojas sumaišties valandą.

Tu esi Giliausia Išmintis ir Aukščiausia Tiesa, Visuotinė Taika ir Pati Nuostabiausia Meilė.

Tu – visa tai esi. Ir buvo tavo gyvenime momentai, kai tu Pažinojai Save Tokį.

Pasirink dabar pažinti save tokį VISADA.

Nuoširdi padėka! Ištrauka iš N. D. Uolšo kūrybos

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tikras ruduo

Atėjo stebuklingas metas. Tai laikas, kai ypač juntamas rudens alsavimas. Todėl nenuostabu, kad pats ryškiausias ir spalvingiausias ruduo yra ne lapkričio, bet spalio mėnesį.

Miškas spindi visomis rudens spalvomis, sode dar kvepia vėlyvais obuoliais, baigia žydėti paskutinės gėlės, sirpsta ryškiai oranžinės dėžutės – dumplūnės. Po kojomis guli gamtos rūpestingai nuaustas auksinių ir raudonų lapų kilimas. Dangus jau visai rudeniškas.

Kiekvieną dieną vis šalčiau, rytais galime pamatyti net naktinių šalnų nėrinius, papuošusius pievas ir medžių lapus. Saulė jau ne taip šildo, bet dieną dar galime pagauti trumpas praėjusios vasaros šilumos akimirkas. Iš visų pusių girdimi atsisveikinančių su mumis iki pavasario paukščių balsai.

Ruduo visur pilnai įsigalėjo…

Padėka autorei! Pagal Viktorija Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tu įtakoji tikrovę

Tai gali atrodyti keista, bet yra būtent taip: kai tu įeini į kambarį gerai nusiteikęs – erdvė aplink tave keičiasi.

Kai tu šypsaisi, net oras aplink tarsi šviesėja. Tu pastebi tai ne iš karto, bet jei įsiklausai į savo pojūčius, supranti, kad aplinka pradeda rezonuoti su tavo vidiniu ritmu.

O jei tu įsitempęs, tuomet ir pasaulis aplink pasidaro dygus, jis patamsėja, tarsi visas pasaulis būtų prieš tave nusiteikęs. Jei tu suirzęs, net tyla tave erzina.

Tačiau pakanka pakeisti savo būseną – kaipmat keičiasi ir pasaulis aplink. Žmonės tampa geresni, aplinkybės klostosi palankiau, netikėti sprendimai ateina lyg savaime.

Tai ne magija. Tai atspindys – pasaulis atkartoja tavo nuotaiką.

Ir kai tu spinduliuoji lengvumą ir geranoriškumą, tavo sąveika su pasauliu pozityvi, tu esi darnoje su juo, todėl kuri harmoningą erdvę gyvenimui.

Ir tai, ko gero, pats paprasčiausias būdas pakeisti tikrovę: pradėti nuo savęs ir leisti pasauliui atsiliepti.

Padėka autoriui! Pagal O. Elmalah esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Joje – vasara…

Aš renku vasaros kvapus į dėžutę nuo ledinukų.

Štai šis – nuo sušildyto saule geležinio stogo po lietaus. Šalia – svaigus nušienautos žolės kvapas, dobilo saldumas ir medaus aromatas vidudienio pievoje. Čia – kvapus miško žemuogės brandumas, traški arbūzo vėsa, tarp pirštų sutrintos mėtos gaivumas, pušies smalos kartėlis ir eglės spyglių aitrumas. O čia, ant pačio dugno – sūrokas jodo oras jūros pakrantėje ir drėgna upės gaiva sumišusi su upės smėlio ir dumblių kvapais.

Žiemą, kai dienos ims traškėti nuo šalčio, atidarysiu ją ir įkvėpsiu vasarą. Ir tikėsiu, kad bet kokia žiemą vieną kartą pasibaigs ir būtinai ateis laikas, kai galima bus basomis išeiti į sodą…

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Paprastos mielos akimirkos…

Atmintyje dažnai įsirašo visai ne tie momentai, į kuriuos mes spėjame nukreipti objektyvus ir pozuoti teisingu rakursu su gražia šypsena.

Mūsų atmintyje – vėlyvų obuolių aromatas, įsimintinas susitikimas stotyje, mylimų rankų švelnumas, mamos šypsena, perskaityta per vieną naktį nuostabi knyga, trumpas pokalbis apie kasdienybę, senas oranžinis meškinas ant spintos…

Vertinga dažnai tampa ne tai, ką mes taip vertinome.

Todėl ir nesinori daugiau švaistytis paprastomis dienomis, galvojant, kad jose nėra nieko ypatingo.

Yra.

Jų tyras ir nuostabus paprastumas, kurio labai ilgiesi vėliau, jei ateina griūties ir negandų dienos…

Ir dar pradedi suprasti, kad laimė neturi milžiniškų failų su profesionaliu montažu, koreguojančiu net menkiausius trūkumus.

Todėl ir neskubini daugiau laiko net slapčiausių svajonių išpildymui… vertini kiekvieną gyvą akimirksnį visko, ką tu gali pamatyti ir pajusti tiesiog dabar.

Tik taip įsižiebia nematomi meilės gyvenimui žibintai, kurie gali suteikti viltį pačioje gūdžiausioje tamsoje…

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Toks jis, rugsėjis…

Jo saulėtos dienos išeinančios vasaros bučiniu švelniai paglosto plaukus, apkabina ir kviečia paskui save į rudens grožio, tylos, auksinių spalvų ir išminties gilumą.

Naktimis iš dangaus dar vis žyra žvaigždės, savo sidabriniu blykčiojimu primindamos papuoštos naujametinės eglės blizgesį.

Rugsėjis…

Rytais ir vakarais jau šalta. Todėl rengiamės striukes ar lietpalčius, bet vis dar ant vasarinių rūbų, nes vidurdienį oras pasikeičia ir apgaubia jaukia vasarine šiluma.

O virš vandens rytais jau tvyro kruopščiai nunertas rūkas, kuris pasklinda vis plačiau ir užkloja viską balta migla taip tirštai, kad net kaimynų namo visai nesimato.

Danguje – pirmoji šiais metais išskrendančių paukščių virtinė. Jie pajunta rudenį anksčiau nei visi, todėl skuba į šiltuosius kraštus, kad suspėtų išvengti susitikimo su kaustančiu šalčiu.

Rugsėjis…

Laikas surinkti paskutinius obuolius. Spausti sultis žiemai. Kad vėliau, kai įsigalės pilka dargana ir šaltis, atsidarytume perregimą indą su gintarinės spalvos skysčiu ir gertume koncentruotą vasarą iš mėgiamo puodelio.

Jaukūs rudens vakarai namuose, kai už lango barbena lietus… Iki ašarų jauku ir šilta širdyje… Ir norisi sustingti šioje akimirkoje, lyg gintaro gabalėlyje. Tylaus žavesio metas. Taikos su savimi metas.

Rugsėjis…

Laikas, kai užmieganti gamta švelniai apgaubia ramybe, kai širdyje apsigyvena mažas tyras angelas ir sušildo ją gerumu ir meile. Ir taip norisi tuo gerumu apkabinti visą pasaulį…

Pagal Ija Latan esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !