ruvi

Gyvenimo simfonija (R. E. Nadžemi)

Gyvenimas panašus į simfoniją, kur kiekvienas iš mūsų – tarsi instrumentas, grojantis savo nepakartojamą partiją šiame nuostabiame muzikiniame kūrinyje. Nei vienas instrumentas negali sugroti kitam parašytos melodijos. Kiekvienas turi savo nepakartojamą muzikinę partiją. Kiekvienas svarbus ir reikalingas tam, kad būtų pasiekta harmonija.

Jei mes, būdami instrumentais, grojame savo melodiją nederindami jos su kitais instrumentais, tuomet mes kuriame disharmoniją. Jei mes nepastebime Kosminio Dirigento ženklų, tuomet mes trukdome sklandžiai atlikti Žemės Simfoniją.

Jei muzikinis instrumentas pameta savo natas ir pamiršta, ką turi groti, tuomet greičiausiai jis pradės mėgdžioti kitus. Tačiau toks grojimas jau nebus nepakartojama partija. Jam nesuteiks tikros laimės ir džiaugsmo kitiems instrumentams parašytų muzikinių partijų atlikimas.

Be to, jei instrumentas išderintas, atlikti sklandžiai melodiją jis negalės. Instrumentą reikia kasdien derinti ir juo groti.

Ar jūs žinote savo partiją? Ar atliekate ją? Ar esate pasiryžę atlikti įvairias Kosminio Dirigento siūlomas partijas?

Laimė tai…

Laimė gyvena paprastą gyvenimą… Ji šalia, tereikia ją pamatyti…

Laimė – tai pirmasis rytinis spindulys, draugiškai žadinantis ir užpildantis kambarį šiluma ir jaukumu;

Laimė – šiltos arbatos puodelis speiguotą dieną;

Laimė – vaiko dovanota pūkuotų pienių puokštė, sraigė, bučinukas…;

Laimė – kuomet skubančioje minioje pamatai draugišką šypseną;

Laimė – tai žiemą ant palangės pražydusi gėlė;

Laimė – ryški vaivorykštė danguje po lietaus;

Laimė – kuomet naktį guli ant žolės ir stebi žvaigždėtą dangų;

Laimė – kai laikai ant rankų kūdikį ir jis šypsosi tau;

Laimė – kai žinai, kad esi reikalingas, kad tave prisimena;

Laimė – kuomet brangūs žmonės yra laimingi;

Laimė – tai apkabinimas;

Laimė – matyti, kaip nušvinta žmogaus veidas, išvydus tave;

Laimė – kuomet eini namo ir žinai, kad tavęs laukia;

Laimė – tai palaikymas sunkią akimirką;

Laimė – kūrybinis procesas, netikėtos įkvepiančios mintys;

Laimė – kuomet suaugę vaikai sako savo tėvams, kad myli juos;

Laimė – kai pasitiki tavimi ir tu pasitiki;

Laimė – jaukiai įsisukus į pledą skaityti knygą;

Laimė – tai gebėjimas mylėti, dovanoti gerumą, suprasti, dalintis;

Laimė – tiesiog laikytis už rankų;

Laimė – bendrumo ir vienybės pojūtis…

Kiekvienas iš mūsų gali tęsti šių gražių akimirkų sąrašą. Atrodytų – tik akimirkos, bet jų teikiama laimė tokia didelė! Kai išmokstame matyti laimę paprastuose dalykuose, nuoširdžiai nustembame: kiek daug laimės mūsų gyvenime!..

Visiems linkiu gražaus savaitgalio!

* Meilė – pats gyvenimo pulsas. Niekas negali būti be meilės – tai neįmanoma. (Ošo)

* Meilės aritmetikoje vienas plius vienas yra viskas, o štai du minus vienas – nelieka nieko. (M. McLauglin)

* Meilės, kurią spinduliuoja kitas žmogus, šaltinis yra tavo paties širdyje. (D. Čopra)

* Laimė didėja, kai ja daliniesi su kitais. (Z. De Lametri)

* Meilė – taurus jausmas, jos reikalauja būties harmonija, be jos nėra ir negali būti gyvenimo. (A. Gercenas)

* Įsimylėjimas meilėje – tas pats, kaip vaikystė gyvenime. (Ž.Polis)

* Meilė apima visas gerąsias žmogaus savybes. (H. Balzakas)

* Žmogus turi būti visada laimingas, jei laimė baigiasi, žiūrėk, kur suklydai. (L. Tolstojus)

* Mylėti – kito laimėje atrasti savo paties laimę. (G. Leibnicas)

* Laimė – ne galutinis tikslas, o būdas keliauti per gyvenimą. (D.Didro)

* Meilės įvairovės ieškojimas – bejėgiškumo požymis. (H. Balzakas)

* Tyrumas meilėje – tai neturėjimas piktos valios mintyse ir poelgiuose. (Ramta)

* Pavyduolio meilė panašesnė į neapykantą. (Moljeras)

* Laimingas tas, kuris laimingas savo namuose. (L. Tolstojus)

* Meilės energija rami, džiaugsminga, įkvepianti. Meilė negali tempti žemyn, ji visuomet veda į priekį. (Ošo)

* Meilė brangesnė už turtus; ji deimantas, kurio net karaliai negali nupirkti; ji – visas pasaulis, nors ją galima apkabinti abiem rankom. (M. Jokajus)

* Niekados niekas nesiskundė, kad buvo per daug mylimas. (L. Tolstojus)

* Norintis daryti gera beldžiasi į uždarytus vartus; mylintis – randa vartus atidarytus. (R. Tagorė)

* Tikras žmogus, idealus žmogus – Homo Amans – mylintis žmogus. (J. Riurikovas)

* Ką jūs bedarytumėte – gėrio ir meilės pasaulyje turi daugėti! (Ramta)

* Štai esminė tiesa: meilė yra kiekviename, ir kiekviename yra gebėjimas mylėti ir būti mylimu. (Ošo)

* Meilė – ne likimas ar pasisekimo rezultatas, ji “neateina ir neišeina”, mes kuriame ją, dovanojame ir dalinamės. (A. Džeksonas)

* Pasakyti “aš tave myliu” užtrunka kelias sekundes, o parodyti, kaip – visą gyvenimą.

Beje, ši diena taip pat primena mums, kad beliko pora savaičių iki pavasario ! Mylėkime, dosniai dovanokime savo širdžių šilumą, ir pasaulis sužydės!

* Dieve, koks beprotiškas laikmetis: iš proto pradėjo eiti net ir tie, kurie jo neturėjo.

* Šviesa sklinda greičiau už garsą. Todėl kai kurie žmonės tiesiog švyti, kol nepradeda kalbėti..

* Ji tokia graži, kad jau negali būti nei gera, nei protinga.

* Protingi naudojasi kompiuteriu tam, kad sutaupytų laiką, kvaili – kad jį švaistytų.

* Niekas taip nesuartina žmonių, kaip visuomeninis transportas.

* Mokykla – tai vieta, kur mokytojai reikalauja iš mokinių idealaus visų dėstomų dalykų žinojimo, tuo tarpu patys gerai žino tik vieną.

* Pasaulyje nėra amžino variklio, bet užtat yra daugybė amžinų stabdžių.

* Tikras diplomatas visuomet žino – ko paklausti, jei nežino, ką atsakyti.

* Jei norite pusryčių į lovą – miegokite virtuvėje.

* Jei nori būti šiuolaikinė, mūsų dienų moteris turi visada atrodyti kaip jauna mergina, rengtis kaip berniukas, galvoti kaip vyras ir dirbti kaip arklys.

* Paskaičiuota, kad keturmetis per dieną užduoda vidutiniškai 473 klausimus!

* Atminkite: ką bedarytumėte žmonėms už akių, jūs visuomet tai darote Dievo akivaizdoje.

* “Mes pradėjome gyventi geriau” – pasakė valdžia. “O kada pradėsime geriau gyventi mes?” – pagalvojo liaudis.

* Laimė – tai kuomet atsakant į klausimą “kaip gyveni?” nereikia meluoti.

* Didelis kyšis net prokurorą paverčia advokatu.

* Žmonės gali pamiršti tai, ką jūs pasakėte. Gali pamiršti ir tai, ką padarėte. Bet jie niekuomet nepamirš to, ką jūs privertėte juos pajusti.

* Pirkote loterijos bilietą ar ne – tikimybė išlošti loterijoje vienoda.

* Niekas taip netrikdo moters, kaip prašymas trumpai papasakoti apie save.

* Prieš miegą programuotojas pasistato prie lovos dvi stiklines: pilną – jei norės atsigerti, ir tuščią – jei nenorės.

* Ir vis dėlto aukštakulniai – unikalus dalykas: apsiavei – elegantiška moteris, nusiavei – laimingas žmogus.

* Jei moteris nori kažko saldaus, ji visuomet save įtikins, kad tortas, kurį ji valgo – dietinis.

* Kaktusas – tai nusivylęs gyvenimu agurkas.

* Jei namų tvarkymas prasideda nuo kompiuterio klaviatūros valymo, tuomet tuo jis ir pasibaigia.

* Žmonės sunkiai atpažįsta melą todėl, kad nenori žinoti tiesos.

* Jei jūs galvojate, kad jus visi pamiršo – pabandykite praleisti kelias neapmokėtas sąskaitas už komunalines paslaugas.

* Gyvenimas – tai toks teatras, kurio scena Žemėje, o žiūrovų salė – Danguje.

* Jei moteris tyli, reiškia, ji miega.

* Juokas mažina įtampą organizme ir stiprina imuninę sistemą. Šešiamečiai juokiasi vidutiniškai 300 kartų į dieną. Suaugę – tik 15-100 kartų į dieną .

(mintys iš interneto platybių )

Šypsokimės , smagaus visiems artėjančio savaitgalio!

Apie geras ir blogas mintis

Kartą susitiko dvi mintys: gera ir bloga. Nusprendė jos išbandyti – kuri turi didesnę įtaką žmogui. Blogoji mintis pirmoji ėmėsi veiksmų ir įslinko į vieno jaunuolio sąmonę. Rezultatų ilgai laukti neteko – jauną žmogų apniko ydos: jis pradėjo gerti, palaidai gyventi, nenoriai dirbo, o pyktis tiesiog perpildė jį…

Blogoji mintis džiūgavo dėl galimos pergalės ir vis stūmė jaunuolį į blogio pinkles, kol šis galutinai susipainiojo. Jis buvo visiškoje neviltyje ir nežinojo, kaip jam toliau gyventi. Dabar atėjo gerosios minties eilė veikti, ir ji nusprendė jam pagelbėti: nuramino, padėjo viską suprasti ir pasiūlė išeitį iš sunkios padėties. Jaunuolis pradėjo kitokį gyvenimą ir atgavo gyvenimo džiaugsmą !

Blogoji mintis supyko dėl savo pralaimėjimo ir pasirinko naują auką – jauną moterį. Netrukus ji pasidarė irzli: pradėjo pykti dėl smulkmenų ir savo prastą nuotaiką skleisti aplinkiniams. Moteris bandė vyti šalin blogas mintis, bet jos buvo atkaklios ir įkyrios, todėl ji darėsi vis dirglesnė. O blogoji mintis toliau dirbo savo juodą darbą ir šnabždėjo moteriai, kad blogą nuotaiką kompensuotų maistu ir gailesčiu sau…

Labai greitai moteris pasikeitė neatpažįstamai: nuo persivalgymo nutuko, o dėl niūrių minčių puolė į melancholiją ir depresiją. Blogoji mintis džiūgavo ir, siekdama pergalės, darė vis didesnį spaudimą moteriai. Ši vos nepražuvo, tačiau atėjo gerosios minties eilė veikti.

Gera mintis pajuto, kaip sunku jaunai moteriai, ir ją paguodė. Ji priminė, kad moteris yra puiki, išmintinga ir talentinga, tiesiog tai pamiršo, nes pasinėrė į skubėjimą ir niūrumą. Moteris sukluso, atsitiesė, nusišypsojo ir apsikabino gerą mintį, todėl bloga mintis jau nebegalėjo jos paveikti.

Taip išprašyta blogoji mintis įsižeidė ir su didžiuliu uolumu ėmė atakuoti vyresnio amžiaus žmogų. Ji tikėjosi greitos pergalės, bet niekaip negalėjo jo užvaldyti. Kaskart, kai ji prisiartindavo, žmogus vijo ją šalin ir kvietėsi geras, šviesias mintis.

Sutrikusi bloga mintis paklausė: “Kodėl neįsileidi manęs, žmogau?” Šis atsakė: “Mano sąmonėje tau nėra vietos, nes gyvenimo patirtis išmokė, kad aš galiu būti laimingas tik su geromis mintimis. Todėl jomis aš ir gyvenu, o tau nenoriu švaistyti savo brangaus gyvenimo laiko.”

Teko blogai minčiai pripažinti, kad gera mintis stipresnė… Nuo to laiko ji kiek atokiau laikosi nuo geros minties. Bloga mintis suprato, kad sėja blogį, kuris pražudo ne tik žmogų, bet ir ją pačią. Tuo tarpu gera mintis žmogų stiprina, skatina gėriui, o tuo pačiu ir pati auga…

Klajoja vieniša bloga mintis po pasaulį ir tebeieško žmonių su prasta nuotaika, bet jau neteikia jai džiaugsmo šis juodas darbas… Ir vis dažniau kirba iš kažkur vis ateinanti mintis: “Hmm… o gal… imti ir tapti man… gera mintimi…?”

O jūs taip pat…?

- O jūs taip pat koja įjungiate kompiuterį?
- O jūs taip pat vaikystėje važinėjote nuo kalno ant maišelio arba linoleumo?
- O jūs taip pat vaikystėje turėjote pirštines ant gumos?
- O pas jus namuose taip pat yra maišelis su maišeliais?
- O jūs taip pat nulaižote jogurto dangtelį?
- O jums taip pat kepurė kutena kaktą?
- O jūs taip pat vaikystėje, parėję iš parduotuvės, parnešdavote nuvalgytą batoną?
- O jūs taip pat vaikystėje statėte palapines kambaryje iš kėdžių ir antklodžių?
- O jūs taip pat vaikystėje įlįsdavote į antklodės užvalkalą?
- O jūs taip pat, kai nespėjate sukabinti rūbus į spintą, numetate juos ant kėdės?
- O jūs taip pat, kai naktį užgesinate šviesą kambaryje, pasišviečiate mobiliuoju iki lovos?
- O jūs taip pat kažkada žengėte plytelėmis taip, kad neužliptumėte ant siūlių?
- O jūs taip pat, jei matote uždarytas duris, vis vien truktelėjate už rankenos?
- O jūs taip pat skaitote tik trumpas citatas?
- O jūs taip pat dešimtis kartų perskaitote malonias žinutes?
- O jūs taip pat, kai jums rašo žinutes, kartais atsakote garsiai?
- O jūs taip pat skaitydami šį tekstą, šypsotės, atpažindami save…?

(autorius nežinomas)

Gerų ir šviesių minčių, smagaus artėjančio savaitgalio visiems!

* Mūsų laikai – didžiojo nubudimo, visų paslapčių ir senosios išminties atvėrimo metas. Visaapimanti – tinkamiausias žodis įvardinti atsiveriančią epochą. Dėka to žmonės atvers savo širdis besąlygiškai Meilei – sau ir visam supančiam pasauliui. Visi mes kolektyviniame lygmenyje esame tokiame etape, kuriame nėra kelio atgal, ir kiekvienas sprendžia – kokiu keliu jam pasukti.

* Kiekvienas mūsų pasirinkimas veda arba į sąmonės plėtimą, arba į apribojimą. Vidinės šviesos negalima užgesinti, tačiau ją galima ignoruoti. Todėl paklauskite savęs: “Mano pasirinkimai, mano atsakomosios reakcijos veda į harmoniją ar į disharmoniją?” Dvasiniu aspektu atsakymas paprastas: viskas, kas atitolina mus nuo besąlygiškos meilės ir tyro džiaugsmo – veda į disharmoniją.

* Aukštesnė sąmonė nereikalauja, kad jūs skustumėte plikai galvą arba nešiotumėte keistus apdarus. Tai pirmiausia mokėjimas atpažinti Tiesą, kuris gimsta iš ramaus ir laisvo nuo emocijų stebėjimo. Vidinė ramybė ateina tuomet, kai išmokstame pamatyti iliuziją, bet nepasiduodame jos poveikiui.

* Aukštesnioji sąmonė – tai sąmonės būsena, kurioje materija jau nesulaiko jūsų, nors jūs ir toliau dalyvaujate dualaus pasaulio gyvenime. Tai tiltas į aukštesnius dvasinius lygmenis ir gyvenimas Taikoje, Meilėje ir Džiaugsme, o ne prisirišime prie dramatiškų emocijų, ambicijų kovos ar ego poreikių.

* Žmonės pernelyg pasikliauna kažkokiais išoriniais autoritetais ar mokytojais – tai, galimai, labai protinga, jei kalba eina apie automobilio remontą. Tačiau ne visai išmintinga, jei kalbame apie gyvenimiškai svarbių sprendimų priėmimą. Kuo dažniau jūs naudositės savo patikimiausiu padėjėju – širdimi (vietoje proto, kuris funkcionuoja kaip kompiuteris) – tuo reikšmingesnė bus jūsų patirtis.

* Jei jūs manote, kad jums reikalinga pagalba, tuomet jūs jaučiatės bejėgis, ir jumis lengva manipuliuoti. Jei manote, kad atsakymų reikia ieškoti išorėje, tuomet atsidursite nelaisvėje tų, kas pasiskelbs gelbėtojais. Nevystydami vidinio ryšio su savimi, galite tapti valdomi išorinių aplinkybių. Išorinės aplinkybės dažnai yra kitų žmonių ego poreikių išraiška. Išmokite pasitikėti savimi, tuomet jūs tapsite dvasiškai stiprus. Kiekvienas iš jūsų – sau Mokytojas, kiekvienas – pats sau guru!

* Nei vienas į šią Žemę atėjęs dvasinis Mokytojas nesirengė kurti dogmatinių mokymų, jie tiesiog skleidė visuotinę Tiesą – kaip kelrodį. Tai pasekėjai sukūrė dogmas, kurie tėra apribota Tiesos interpretacija. Tikrasis Mokytojas padeda jums stiprinti pasitikėjimą savo dvasinėmis jėgomis ir atveria jūsų vidinę išmintį. Jis džiaugiasi jūsų vystymusi, gerbia jūsų laisvę ir įkvepia pirmiausiai savo pavyzdžiu, o ne tik gražiomis kalbomis.

* Pranašystės ir prognozės – tik žodžiai. Jie dažniausiai kuriami tam, kad intriguotų, keltų stiprias dramatiškas emocijas, baugintų. Tai neturi nieko bendra nei dvasingumu, nei su harmonija, nei su meile. Atminkite, evoliucija yra judėjimas į priekį – į harmoniją, kuri yra Tiesa, Meilė, Šviesa. Evoliucionuodami turime atsisakyti visko, kas neharmoninga, ir kartais tai skausminga. Tačiau mes evoliucionuojame – ir tai turi įkvėpti, o ne bauginti.

* Sąmoningas bendrakūrėjas gali pasiūlyti pasauliui žymiai daugiau, nei snaudžiantis jėgos šaltinis. Sąmoningi sprendimai skiriasi nuo padarytų verčiant ar dėl kažkokių aplinkybių. Sąmoningas sprendimas kyla iš tyros meilės – jis besąlygiškas ir tarnauja didžiai Vienybei. Tyra, besąlygiška Meilė mūsų širdyje – tai paprastas mūsų universalaus ryšio su visa būtimi suvokimas.

* Jūsų misija šioje Žemėje turi tapti jūsų dalimi, jūsų išraiška, o ne kažkuo išoriniu. Jūs turite būti ryški Šviesa, skleisti aukštus šviesos dažnius, kad įkvėptumėte žmones. Mylėkite, klausykite, švieskite, įkvėpkite vieni kitus!

(pagal Šri Ram Kaa ir Kira Raa knygą “2012: mes turime pasirinkimą!”)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio !

Mylėti – tai veiksmažodis

Kaip gi mylėti kažką, jei nemyli? Jei neišreiški meilės?
Mielas bičiuli, meilė ne tik jausmas. “Mylėti” – tai veiksmažodis, kuris reiškia veiksmą.
Meilė-jausmas yra meilės-veiksmo vaisius.
Tai mylėkite! Branginkite. Palaikykite. Pasitikėkite. Padėkite. Tikėkite. Rūpinkitės. Aukokitės.
Na kaip, ar jūs pasirengę veiksmingai mylėti?

Mano grožis

Kai Narcizas žuvo iš meilės sau, miško nimfos pastebėjo, kad upelio vanduo pasidarė sūrus.
- Ko tu verki? – paklausė upelio nimfos.
- Aš verkiu dėl Narcizo, – atsakė upelis.
- Nenuostabu, – pasakė nimfos, – juk tu vienintelis, kuris matė jo grožį iš taip arti.
- O ar jis buvo gražus? – paklausė upelis.
- Kam gi geriau tai žinoti, jei ne tau? – nustebo nimfos, – juk ant tavo kranto, pasilenkęs ties tavo vandenimis, jis praleisdavo ištisas valandas…
Upelis ilgai tylėjo, o galiausiai pravirkęs prisipažino:
- Aš verkiu dėl Narcizo, nors niekada nesupratau, koks jis nuostabus… Aš verkiu, nes kaskart, kai jis palinkdavo ties mano vandenimis, jo akių gilumoje atsispindėdavo… mano grožis…

Motyvuojančios mintys

Žmogus turi skleisti vidinę šviesą, o ne atspindėti išorinę.

Pažink 7 Pasaulio stebuklus: matyti, girdėti, jausti, kalbėti, galvoti, džiaugtis, mylėti!

Galima būti visada teisiu… O galima – laimingu!

Jei dovanoji su meile, tai užteks ir žiupsnelio…

Jei jums pasakė, kad jūsų traukinys jau nuvažiavo, tai prisiminkite, kad yra ir kitų transporto priemonių.

Jei jums reikia surasti žmogų, kuris padarys jus laimingu – pažiūrėkite į veidrodį.

Mąstykite galva, o ne visuomenės nuomone.

Jei tu būsi kaip visi, tai kas bus toks, kaip tu?

Juoda gyvenimo juosta dažnai tampa pakilimo juosta.

Kiekvieną minutę, kai jūs pykstate, jūs prarandate 60 sekundžių laimės, kurių jau negrąžinsite!

Kad žiūrėtum į pasaulį iš savo varpinės, pirmiausiai reikia pastatyti šventyklą savo sieloje…

Pajusti meilę ir neišreikšti jos – tas pats, kaip paruošti dovaną ir jos nepadovanoti.

Kuo žmogus išmintingesnis ir geresnis, tuo daugiau gero jis mato žmonėse.

Mes įsimylėjome!

- Taip, – griežtai apibendrino Protas, – mes įsimylėjome. Puiku, ir kam aš už tai turiu padėkoti?
- Žinoma, mums, – pasakė Akys, – mes pirmos ją pamatėme!
- Cha, – nesutiko Ausys, – bet būtent per mus jis išgirdo jos švelnų balsą!
- Na ir kvaili jūs, visa esmė feromonuose, ar kaip ten juos, – šniurkštelėjo Nosis, – šiuolaikinė chemija įrodė, kad būtent per kvapą…
- Užtat mes pirmos ją palietėme! – nedavė pabaigti sakinio Rankos.
- O jei ne mes, jis net negalėtų prie jos prieiti, – išdidžiai tarė Kojos.
- Na, o tu ką tuo metu veikei? – kreipėsi Protas į Širdį.
Širdis nuraudo:
- O aš… aš… taip sutrikau… pasimečiau…
Ir Protas nusišypsojo…

Saulėto ir gražaus visiems artėjančio savaitgalio!

Labai įdomūs mūsų tautos šviesuolio Vydūno pamąstymai apie blaivybę. Kokios aktualios šios mintys ir šiandien, tiesa?

Kur jujų dvasia

Kartą buvau draugijoje tam tikrų žmonių: teisėjų, gydytojų, mokytojų, kunigų. Atlikęs bendro savo darbo dalį, vienas jųjų pasakė: „Reiks dabar stiprinti dvasią“. Visi tai suprato. Buvome viešbutyje. Manė tasai žmogus, kad reikia dabar ko nors išgerti. Pažvelgęs į mane, paklausė: „O ko jūs liepsite atnešti?“ Atsakiau: „Mano dvasia savaime stipri ir be gėralo“. Nuėjo jisai ir grįžo su pilnu stiklu. Bet buvo suerzintas. Sakė, norėdamas mane pašiepti: „Tai čia turiu dabar dvasios!“ Kiti juokėsi. Sakiau: „Mano dvasia manyje“. Naujas juoksmas. Ir minėtas žmogus buvo dabar tikrai įtūžęs. Suriko: „Ar tai manote – aš neturįs dvasios?“ – „Manau, kad man nėra reikalinga tos dvasios, kuri gėrale!“ – „Bet jūs savo žodžiais į mane taikėte!“ Vėl juoksmas. Ir mano priešas, staiga nutilęs, atsisėdo prie kitų ir stiprino savo dvasią.

Bet jis buvo teisybę pasakęs. Gėrale yra dvasia. Ir ji, įpilta į gerklę, ima ir pavergia žmogaus dvasią. Tūliems tai kaip tik tinka. Turi būti, jie yra tokie vergai, kad neiškenčia nebūdami pavergiami. Dargi tiki esą tad stiprinami. (…)

Žmogaus dvasia nedidėja ir nestiprėja apsisunkindama kitomis „dvasiomis“. Galingiausia ji visuomet yra viena būdama blaiviame kūne.

„Jaunimas“ (1913, vasario nr., p. 13-15)

Blaivybės klausimas Lietuvoje

Buvo laikas, kai Lietuvoje užginta buvo svaiginančių gėralų parduoti. Per laikraščius ėjo ta žinia. Ir Lietuva buvo statoma šalia Šiaurės Amerikos Suvienytų Valdžiavų, šalia Suomijos ir kitų. Ir mes galėjome kone didžiuotis. Dabar girdžiu, kad viskas kitaip, net blogiau negu buvusioje Rusijoje. Sakoma, esą valdžiai reikia pinigų, o ji daug pelnanti iš alkoholio pardavimo. Visai aišku, kad toks sprendimas yra paikumas. Didesni mokesčiai gali įplaukti į valdžios iždą tik iš stropiai dirbančių, produkuo­jančių žmonių. O alkoholis kaip tik naikina ne vien stropumą, darbštumą, bet ir žmonių darbo jėgas. Valdžiai imant mokesčius iš alkoholio, imama pinigus iš gyvo kapitalo. Ir tuo jis nuolat mažinamas. O leisdama smuklininkams varyti savo darbą, ji leidžia tautą naikinti. Ar dar neužtenka visų tų praeities paveikslų?

Mes norime lietuvių tautos gyvenimo. Ir todėl negalime tylėti, kad išmintingoji pradžia blaivybei išlaikyti vėl griaujama būtų. Žinome, kad sakoma: ar draudžiame ar ne, žmonės vis tiek gers. Keistas toks pasakymas. Seniau buvo dažnai vagiama. Ir sutarė žmonės išleisti įstatymą, kad kiekvienas vagis būtų baudžiamas. Kažin ar kas nors tuokart sakė: kam užginsime vogimą, žmonės vis tiek vogs? O gal ir vienas kitas reikalavo, kad leistų laisvai vogti, tada nebūsią tiek vagiama. Ne visais laikais žmonės lygaus proto ir paikumo.

Teisybė, žinoma, kad žmonės turėtų gera daryti be spaudimo. Ir kur auginami jauni žmonės, tai yra idealas. O valdžiavos gyvenime iš principo užduotis ta pati — būtent žmonių auklėjimas. Vis dėlto reikėtų ir atsižvelgti į tai, kad kiti būtų apsaugojami. Valdymas tuo tarpu dar nepasiekia kiekvieno žmogaus. O tūlas jam artimus žmones į pragarą verčia. Tėvas girtuoklis visą šeimą gali pražudyti. Todėl tokia jauna valdžiava, kaip Lietuva, savo valdžios ir įstatymų duodančių žmonių pasmerkiama mirčiai, kad ji vėl laisvai leidžia smuklininkams mūsų tautą žudantįjį darbą varyti.

Visiems, kurie nori savo tautos gera, reikėtų tam priešintis. Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas geras. Bet per maža yra gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja. Politinė nepriklausomybė tegali teisingai tekti blaiviems žmonėms, kurie nėra alkoholio vergai.

„Darbymetis” (1921, nr. 3, p. 43-44)

* Mums brangūs tėvai, brangūs vaikai, artimi giminaičiai; bet visi meilės vaizdiniai jungiasi viename žodyje “Tėvynė”. (Ciceronas)

* Doro žmogaus patriotizmas yra ne kas kita, kaip noras dirbti savo šalies labui, ir jis kyla ne iš ko kito, o tik iš noro daryti gera – kaip galima daugiau ir kaip galima geriau. (N. Dobroliubovas)

* Patriotizmas – ne išpūstos kalbos ir nuvalkioti posakiai, bet karšta tėvynės meilė, kuri išreiškiama be šūksmų ir reiškiasi ne vien džiaugiantis dėl to, kas gera, bet ir įveikiant tai, kas bloga. (V. Belinskis.)

* Didžiausia šiuolaikinės visuomenės bėda tame, kad viskas matuojama pinigais. Ir liūdniausia tai, kad žmonėms tai jau atrodo normalu. (Ramta)

* Yra žmonių, kurie į dorovę žiūri kaip architektai į namus: jiems svarbiausia patogumas. (L. Voverangas)

* Jeigu nėra tiesos, dorybė neįmanoma. Tiesa – laisvo žmogaus Dievas. Melas – vergų ir šeimininkų religija. (Ošo)

* Norite tautos klestėjimo? Tuomet visokeriopai gerinkite liaudies gyvenimą ir naikinkite bet kokį blogį, kenkiantį tėvynei. (I. Krylovas)

* Patriotas – tai žmogus, tarnaujantis tėvynei, o tėvynė – pirmiausia jos liaudis. (N. Černyševskis)

* Vienas pats žmogus silpnas kaip apleistas Robinzonas, tik bendraudamas su kitais jis gali daug nuveikti. (A. Šopenhaueris)

* Kiekvienas žmogus žino, kad jam dera daryti ne tai, kas jį atskirtų nuo kitų žmonių, o tai, kas su jais vienytų. (L Tolstojus)

* Neįmanoma visada būti didvyriu, bet visada galima išlikti doru žmogumi. (J. V. Gėtė)

* Visų žiauriausia tironija ta, kuri žengia po teisėtumo priedanga ir su teisumo vėliava. (Š. Monteskje)

* Žmonės, būkite žmoniški! Tai svarbiausia jūsų pareiga. (Ž. Ž. Ruso)

* Įstatymas – ne voratinklis, kad didelės musės išsiveržtų, o mažos – įstrigtų. (O. Balzakas)

* Gerų darbų darymas – visada kelias į didybę; jeigu jų nedarai, neišvengiamai sulauksi dienos, kai vietoj gera pradėsi daryti bloga. (Dž. Raskinas)

* Išgyventi dėl Tėvynės džiaugsmų ir sielvarto gali tik tas, kuris neabejingas atskiro žmogaus džiaugsmui ir sielvartui. (V. Suchomlinskis)

* Didingo žmogaus mintys – apie teisingumą, menko mintys – apie naudą. Didingas žmogus reiklus sau, menkas reiklus kitiems (Konfucijus)

* Žmonija nuolat evoliucionuoja, o nauja keičia sena – tai nenutrūkstamas procesas. Ten, kur sena neužleidžia vietos naujam, vyksta sukrėtimai. (Ramta)

* Įstatymų gausumas valstybėje yra tas pats, kas didelis gydytojų skaičius: ligos ir bejėgiškumo požymis. (Volteras)

* Tautos didybė nematuojama žmonių skaičiumi, kaip žmogaus didybė nematuojama jo ūgiu.; vienintelis matas yra jos išprusimas ir dorovė. (V. Hugo)

* Visada buvo ir bus svarbu tik tai, kas reikalinga ne vieno žmogaus, o visų žmonių gerovei. (L. Tolstojus)

* Mumyse gyvi darbai ir jėgos tų, kurie gyveno iki mūsų. Tegu savo ruožtu ateinančioms kartoms padės gyventi mūsų darbas, mūsų širdžių ir proto jėga. Tik taip deramai atliksime savo misiją. (D.Didro)

Originalus, įkvepiantis, kviečiantis susimąstyti socialinis filmukas “Aš atsisakau tikėti, kad…”

Nesuprantantiems rusų kalbos lietuviškas vertimas:

Aš esu prarastos kartos dalis
Ir aš atsisakau tikėti, kad
Aš galiu pakeisti šį pasaulį
Aš suprantu, kad galbūt jus šokiruoja, bet
“Laimė jau yra tavyje” -
- tai melas, iš tiesų
“Pinigai padarys mane laimingu”
Ir būdamas trisdešimties aš pasakysiu savo vaikui, kad
Jis – ne pats svarbiausias mano gyvenime
Mano bosas žinos, kad
Mano principai:
Darbas
Svarbiau, nei
Šeima
Paklausykite:
Nuo senų laikų
Žmonės gyvena šeimomis
Bet dabar
Visuomenė niekuomet nebus tokia, kaip anksčiau
Ekspertai sako man:
Po trisdešimties metų aš švęsiu savo skyrybų dešimtmetį
Aš netikiu tuo, kad
Aš gyvensiu šalyje, kurią pats sukūriau
Ateityje
Gamtos naikinimas taps norma
Niekas netiki, kad
Mes išsaugosime mūsų nuostabią planetą
Ir, žinoma,
Mano karta jau prarasta
Kvaila teigti, kad
YRA VILTIS.

Visa tai taps realybe,
Jei mes nepasirinksime
atvirkštinio kelio.

(O dabar skaitykite tekstą nuo žodžių “YRA VILTIS” – iš apačios į viršų)