Kategorija: Mintys

Prieš metus mūsų kaimynė, užimanti gana aukštas pareigas, staiga metė darbą, išnuomojo savo prabangų trijų kambarių butą pasiturinčiai jaunai šeimai ir išvažiavo gyventi į sodą. Visiems laikams.

Iki pensijos jai liko dar 15 ar 20 metų. Aplinkiniai stebėjosi ir sukiojo pirštą ties smilkiniu. Mesti tokį darbą? Tokį butą? Iškeisti viską į gyvenimą mediniame namelyje su alyvomis po langu ir vaizdu į prūdą? Tai nenormalu. Juk visi svajoja pasiekti tokias aukštumas! O ji viską metė ir jaučiasi absoliučiai laiminga.

Ir gyventi ji nori mažytėje medinėje terasoje skaitydama knygas, sodindama petražoles nedideliame žemės plotelyje ir virdama vaikams barščius. Žinoma, ji kažką dar rašo. Kartais skaito paskaitas. Kažką uždirba, bet tai nepalyginama su tuo, kas buvo jos ankstesniame gyvenime.

Ir tokių žmonių kasmet vis daugiau. Ir, aišku, ne visi važiuoja gyventi į vienkiemius. Bet keičia savo gyvenimą iš pagrindų. Pavyzdžiui, gydytojai tampa laisvais fotografais, o buhalteriai – žurnalistais.

Ar pastebėjote, kad ir dirbančių namuose kasmet vis daugiau? Taip, informacinių technologijų amžiuje nėra būtinybės būti pririštam prie konkrečios darbo vietos ir griežto darbo grafiko nuo devynių iki šešių. Bet reikalas ne tame.

Tiesiog yra pavargę nuo gyvenimo žmonės. Nes pernelyg atkakliai mums peršamas sėkmingumas. Sėkmingumas… Jūs galite aiškiai apibrėžti šią sąvoką?

Nuo pat vaikystės žmogus apkraunamas nesibaigiančiomis prievolėmis. Ankstyvas rytas. Manų košė. Popiečio miegas. Būreliai. Anglų kalba ir piešimas. Pamokos. Namų užduotys. Egzaminai. Vėl egzaminai. Institutas. Paskaitos. Egzaminai. Darbas. Pasitarimai. Ataskaitos. Viršvalandžiai.

Išėjęs į pensiją išsimiegosi. Iš pradžių siek ir kovok. Muškis nors galva į sieną, bet būk sėkmingas. “Efektingi žmonės“ – girdėjote apie tokius? Netingėk, nesirk, dirbk, atidirbai – nereikalingas. Puikus darbuotojas, kiekvieno vadovo svajonė – neserga, nepavargsta, neatostogauja, dirba viršvalandžius. Jis juk nori būti efektingas ir sėkmingas. Taip reikia. O ar tikrai reikia?

Per visą mokymosi periodą žmogų spaudžia ir gąsdina. Mokykis, nes nieko iš tavęs nebus. Mokykis, nes niekur, na, nebent tik kiemsargiu, neįsidarbinsi. Mokykis, siek, nes… Yra standartinis sėkmingumo rinkinys. Du aukštieji. Turtinga santuoka. Prestižinis darbas. Butas, mašina, sodyba. Poilsis prie jūros porą kartų į metus. Paryžius per santuokos sukaktis. Vaikai gimnazistai. Dvidešimt aulinukų ir trisdešimt rankinių vienam sezonui. Viskas kaip pas žmones. Bet ar tikrai to reikia?…

Kažkas kažkada nusprendė, kad būtent visa tai ir yra sėkmingumas. Bet ar tikrai tuo jis yra matuojamas? Ir ar apskritai jis reikalingas? Juk tai viena iš didžiausių apgaulių mūsų gyvenime! O juk iš tiesų visa tai nesvarbu…

Bet supranta šią paprastą tiesą, kaip taisyklė, giliai pavargę nuo gyvenimo žmonės, kuriems jau gyvybiškai reikalinga dvasinė ramybė. Galimybė niekur nelėkti. Niekam nieko neįrodinėti. Gyventi, o ne kovoti už būvį.

Yra žmonės, kurie bėgo, bėgo, paskui pargriuvo ir suprato, kad daugiau negali. Tai liečia ir jaunąją kartą, kuri pavargo nuo sėkmingumo standartų siekimo, nepakeliamos atsakomybės ir prievolių naštos. Jie jau nieko nenori, tik ramybės. Štai toks ankstyvas išsekimas…

Pavargę žmonės palaipsniui keičiasi patys ir viską keičia. Jie mokosi gyventi iš naujo, kitaip, pagal savo galimybes ir jėgas. Jie pradeda valdyti savo gyvenimą patys. Jie piešia akvarele ir daug skaito. Verda barščius ir kepa pyragus. Žaidžia su vaikais kamuoliu. Tiesiog kvėpuoja grynu oru. Suvokia, kad vienos rankinės, pasirodo, pilnai pakanka.

Jie mokosi gyventi sąmoningai, jausdami kiekvieną akimirką, pilnatvėje…

Nes nuo vaikystės gąsdino kiemsargiu. Nes jau nėra jėgų gyventi tame bėgime, kai dirbdamas viršvalandžius neturi laiko pavalgyti ar atsigerti arbatos. Kai darbas užima beveik visą gyvenimą, kai net būdamas namuose apie jį galvoji. O namuose alkanas vaikas ir jo nebaigtas rašyti atpasakojimas. O ryte vėl tas pats užburtas ratas…

Bet yra ir žmonės, kuriems toks gyvenimas labai patinka. Ir jie visai nepavargsta nuo tokio pašėlusio ritmo. Jie visą gyvenimą gali taip gyventi. Na ir puiku… Bet juk negali visi būti supersėkmingi. Negali visi užimti prestižinių pareigų ar būti vadovais. Kažkas turi ir nukritusius lapus sušluoti.

Pavargę nuo gyvenimo žmonės ir žmonės, besivaikantys sėkmės, niekada vieni kitų nesupras. Nes jų pasauliai skirtingi.

Bet jei jūs jaučiate, kad pavargote, kad daugiau negalite, nebijokite visko pakeisti. Branginkite savo gyvenimą. Nes gyvename mes ne tam, kad pavargtume.

Padėka autorei ! Pagal A. Petrova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sveika, geguže!

Apkabink mus, pavargusius ir sutrikusius.

Padovanok mums pirmąją žalumą, geltonas pienių ir bičių pievas, kaštonų žvakes.

Padėk mums prisiminti, kaip smagu vakarais eiti pasivaikščioti, įsikibus upės vėjui į parankę, sutikti ir palydėti laivus ir valtis.

Gegužės mėnesį lengva surengti šventę: paruošti pyragą su uogomis, pastatyti ant stalo pavasarinių gėlių puokštę, paslėpti mylimųjų drabužiuose juokingus raštelius.

“Susitiksime žvejyboje“, “Gersiu kavą mūsų kavinėje“, “17 val. tame parke, kur ievos“, “Lauksiu dviračių stotelėje“…

Paslėpk spintoje mūsų šiltus paltus, geguže.

Tegul iš spintos margais drugeliais išskris lengvi lietpalčiai ir džinsinės striukės.

Eime pasivaikščioti, miela mano geguže?

Su šiluma,

Uliana Ferdman

Padėka autorei! Vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gyvenime visada turi būti kažkas svarbaus, kas primena tau šiltų namų pojūtį. 

Žmogus, filmas, vietovė, augintinis, knyga arba muzika – visa tai gali būti namais, į kuriuos tu visada sugrįžti, kad sušiltum, vieta, kur gali lėtai gerti arbatą ir leisti jaukiai atmosferai apgaubti tave, lyg pledu. Tai kampelis, kur užmerkęs akis, gali mėgautis garsais, kvapais ir viskuo, kas tave supa.

Tokių namų paieškos vyko visais laikais. Žmonės visada ieškojo tokių vietų, kur galima atsikvėpti, atgauti jėgas ir pajusti tylų vidinį džiaugsmą.

Tokiais namais kartais gali tapti ir mažas akmenėlis kišenėje, kurį tu radai tolimoje pakrantėje, o kartais tai muzika, artima tik tavo širdžiai. Kartais namais tampa mėgiami drabužiai, kurie suteikia pasitikėjimo, kai juos dėvime, o kartais tai tiesiog žodžiai, kuriuos kadaise išgirdome ir prisimename kaip brangenybę.

Kaip sakė senieji išminčiai – visada atmink, kad tik tu pats žinai, kaip atrodo tavo namai. Todėl neklausyk kitų, nes tavo širdis iš karto tai atpažįsta.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Taip keista… Galima visą gyvenimą gyventi savo kaime, bet nemylėti jo, net gėdintis… Ir staiga karštai jį įsimylėti, išvykus toli, ir, galbūt, visiems laikams.

Galima nevertinti artimųjų meilės ir rūpesčio. Vengti motinos rankų, kai ji nori apkabinti. O paskui su ašaromis prisiminti tas pačias rankas ir nenumaldomą norą pajusti jų šilumą.

Galima galvoti, kad tu visiškai nepriklausai nuo tų, kas šalia. Kad tu toks visas savarankiškas… Ir gali leisti sau viską mesti ir išvažiuoti. O paskui pamatyti save svetimame mieste tarp nepažįstamų žmonių… Ir suvokti… Kad tu niekur nenori važiuoti. Ir viską mesti taip pat nenori. Ir tavo namai, jie čia.

Tavo miestas arba kaimas. Koks mažas ir menkas jis kažkam beatrodytų. Tau jis brangiausias visame pasaulyje. Ir tavo draugams, artimiesiems, mamai nereikia būti idealiems, įžymiems. Na, nebent jie patys to nori. Ir jei jie nori dėvėti sportinį kostiumą visus metus, tegul dėvi. Svarbu, kad būtume drauge. Ir tegul visada atsiras laiko susitikti, pakalbėti, apsikabinti.

O idealumas… Tegul sau bus. Bet ne mano pasaulyje, kuriame viskas labai artima ir brangu būtent taip, kaip yra.

Ir kaip nuostabu pagaliau įsimylėti savo gyvenimą. Nesiekiant jo perdaryti pagal svetimus paveikslus.

Padėka autorei! Pagal Elena Raevskaja tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai retkarčiais aš guodžiuosi mamai dėl kažkokių nemalonumų, ji visada man sako:

– Aš nežinau visų detalių, bet galiu tau padėti durimis…

Kai išgirdau tai pirmą kartą, aš žado netekau… Bet mama paaiškino:

– Tavo gyvenime gali bet kas atsitikti, bet tikrai negali atsitikti vienas dalykas: neįmanoma, kad aš neatidaryčiau tau durų… Taip kad bet kuriuo metu: jei pavargsi, jei nenorėsi kažko daryti, jei nuspręsi dalyvauti revoliucijoje, jei kažką prarasi, jei susirgsi, jei palūši, jei būsi teisi arba ne, ir tave kankins mintis – ką daryti ir kur eiti – tuomet eik namo… Pas mane. Aš pasižadu nieko neklausinėti… Bet pažadu, kad bus minkšti patalai, gardus maistas kūnui ir sielai, katė pašonėje, o jau toliau – viskas, ko prireiks pagal situaciją…

Laimė – visada paprasta…

Ir taip gera tiesiog žinoti, kad yra vieta, kur tau visada padės atviromis durimis…

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo, dėkingumo ir artimųjų širdžių šilumos visada laukiančioms savo vaikų Motinoms 🙂 !

Kai žmoguje gęsta vidinė šviesa, tai ne tik nuovargis ar prasta nuotaika.

Tai būsena, kai siela jau nesiremia savo vidiniu šaltiniu ir pradeda gyvuoti iš energijos stygiaus: savęs smerkimu, baime, nerimu, įpročiu užsitarnauti meilę ir dėmesį.

Tokiu atveju žmogus ne tik netenka gyvenimo džiaugsmo – jis netenka savo gyvybinės energijos. Todėl atsiranda beprasmybės, abejingumo viskam pojūtis ir įspūdis, kad gyvenimas neteko spalvų, prigeso. 

Vidinė šviesa sugrįžta ne tuomet, kai keičiasi aplinkybės, o tuomet, kai žmogus liaujasi ieškoti atramos išorėje. 

Tuomet, kai jis vėl atgauna savo vidinę stiprybę ir ja remiasi. 

Tai vidinis darbas, kai žmogus pats, sąmoningai, atsiriboja, išsilaisvina nuo baimės, nuo klaidingų įsitikinimų apie save ir pasaulį.  

Ir – vėl sugrįžta į gyvą meilės, stiprybės ir tyro džiaugsmo šaltinį…

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 ! 

Aš visada tikėjau, kad Šviesa yra kiekviename iš mūsų!

Ir ką besakytų neurofiziologai, kad, atseit, šiuo tikėjimu aš pritraukiu į savo gyvenimą tokius žmones ir tuo pačiu gaunu patvirtinimą savo tikėjimui, tačiau aš tikrai žinau, kad mano širdis neklysta…

Nėra šiame pasaulyje blogų žmonių!

Yra tik palūžę, miegantys, kenčiantys… Juos įbaugino, apgavo, užprogramavo…

Jų Sielos užrakintos.

Jų Vidinė Šviesa užgeso.

Skausmas, pyktis, neapykanta, agresija ima viršų, kai nėra Meilės.

Todėl aš prašau jūsų – prisiminkite! Prisiminkite, kokie buvote dar visai neseniai.

Prisiminkite tuos, kas ištiesė jums ranką. Tuos, kas pamatė jūsų vidinę Šviesą. Tuos, kas mylėjo jus taip, kad jūsų Sielos ugnis neužgeso net pačiu sunkiausiu metu.

Prisiminkite save!

Pamatykite save žmonėse, kurie kenčia ir ištieskite jiems ranką…

Tiems, kam gyvybiškai reikalinga jūsų Meilė.

Vienintelė šypsena, vienas geras žodis, vienas padrąsinantis prisilietimas gali atnešti į žmogaus gyvenimą tą pačią Šviesą, kuri vėl įžiebs jo Sielos ugnį.

Padėka autorei! Pagal Goar esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra labai paprastas būdas susijungti su Siela. Paprastas, bet užtikrintas.

Darykite kuo daugiau gerų darbų.

Yra žmonės, kurie net nieko nepradėję, jau nerimauja dėl to, kad gali atiduoti pernelyg daug. Ir užduoda labai daug klausimų, tarsi bandydami išsiderėti garantiją, kad savo gerais darbais jie nenuskriaus savęs.

Manau, kad yra tik vienas būdas suprasti ir išmokti – reikia tiesiog veikti. Ir vieną dieną jūs pajusite neapsakomai įkvepiančią būseną: didžiulį jėgų antplūdį, entuziazmą, tyrą džiaugsmą, o nuovargį kaip ranka nuims. Atsiras daugybė originalių idėjų, kurios niekada į galvą neateidavo, ir pojūtis – kad pasaulis bendradarbiauja su tavimi tavo geruose darbuose.

Tokia būsena ir yra ryšio su Siela patvirtinimas: viskas tvarkoje, jūs esate gyvenimo tekmėje. Siela net nevadovauja – ji stovi priešakyje ir veikia pati. Prasidėjo tikras gyvenimas, ir jūs esate jo centre! Bent kartą tai patyrę, jūs jau niekada nepamiršite šio pojūčio.

Nėra atgrasesnio reiškinio, nei žmogus, kuris logiškai argumentuoja, kodėl nereikia “visur lįsti su savo gerais darbais“. Jis tikrai niekada nepatyrė Sielos džiaugsmo dėl to, kad ji yra savo vietoje ir daro tai, kas jai mieliausia.

Ir kalbame ne apie profesiją, o apie gerumą ir pagalbą. Apie tarnystę visų labui.

Viskas paprasta – Siela visada sukuria veiksmo impulsą. Visada. Ir jei jūs išmoksite jo nepraleisti, tuomet daugiau jau niekada neklausite “kaip susijungti su savo Siela“. Tiesiog liaukitės derėtis, neleiskite protui “argumentuotais“ išvedžiojimais užgožti širdies impulso.

Net elgeta turi kuo pasidalinti, ir jam visada suteikiama galimybė pasitarnauti Kūrėjui ir žmonėms savo gerais darbais.

Dar daugiau – geri darbai geriausiai už viską pasaulyje apvalo Sielą. Ir nereikia jokių praktikų, nereikia daugybės valandų maldos ir atgailos, nereikia nieko transformuoti. Jūsų darbai – tai pati veiksmingiausia praktika ir technologija.

Žinau, kad kažkas norės paprieštarauti ir pasidalinti savo karčia patirtimi, kai “baudžiama už gerus darbus“ arba kai “rodomas juodas nedėkingumas“.

Tačiau ir šiuo atveju atsakymas paprastas: jei jaučiate įkvepiantį impulsą – veikite, jei ne – geriau nieko nedarykite.

Bet jei aplinkybės verčia jus kažką daryti, tiesiog priremia prie sienos – tuomet tai šimtaprocentinė pamoka. Todėl reikia tai atskirai išnagrinėti. Bet – visada! Absoliučiai visais atvejais tai bus pamoka susireikšminimui ir puikybei… Būdas išugdyti geraširdiškumą ir kuklumą. Ir kuo didesnis bus pasipriešinimas – tuo labiau jus rems prie sienos.

Leiskite Sielai užimti pagrindinę vietą. Tai labai paprasta – tiesiog darykite gerus darbus 🙂 !

Padėka autorei! Pagal Ajgul Adylbajeva esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš pradžių tu gamini pagal svetimus receptus, kurie gali atrodyti skanūs, o gali ir nuvilti.

O paskui sukuri savo. Ir jis tampa geriausiu. 

Taip su viskuo. Ir visur: santykiuose, profesijoje, motinystėje.

Už mus mūsų gyvenimo niekas neiškeps. Ką paruošėme, tą ir valgome.

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lr

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 ! 

Džiaugsmą iš delno į delną – kaip Amžinąją Ugnį mes perduodame vienas kitam.

O rankos tokios skirtingos: jaunos, stiprios, truputį pavargusios, švelnios, tvirtos, ryžtingos, mažos, juodos nuo suodžių, šiurkščios nuo darbų, drąsios dėl žinojimo “kodėl ir vardan ko“.

Ir kažkas dalinasi pavasario rieškučiomis, perduoda vienas kitam pasakojimus apie atitirpstančios gimtinės žemės kvapą. 

O kažkas atneša ištroškusiems galimybę numalšinti vilties ir tikėjimo ateitimi troškulį – šviesia, draugiška, galinga, ir būtinai-būtinai netolima – ir tik tokia ateitimi.

Štai vienas perduoda iš delno į delną didžiulį džiaugsmą dėl įvykdyto žygdarbio.

O kitas perduoda iš rankų į rankas patį gyvenimą, ir maitina iš rankos, kaip patį artimiausią ir labai-labai brangų, meilės ir rūpesčio išsiilgusį žmogų.

Tokios skirtingos, bet labai reikalingos, laiku ateinančios į pagalbą mūsų rankos.

O štai gauta iš kažkieno rankų gerosios vilties paukštelė. Ji gieda, nežiūrint į nieką, atgaivina viską aplinkui žvalumu ir neįtikėtinu įkvėpimu. Ir net pačioje juodžiausioje tamsoje ir gūdžių laikų migloje, skamba būsimų permainų ir labai laukiamų įvykių giesmė. Giedok, paukštele balsingoji! Giedok mums visiems! Giedok savo šviesią nuojautą. Giedok ir piešk gėrio jėgų triumfo kontūrus.

Mes perduodame džiaugsmą iš delno į delną.

Šiltu žodžiu, taika širdyje, apkabinimu per atstumą, reikalingomis žiniomis, savalaike išmintimi, meile visiems laikams.

Ir nenutrūksta ši gyva grandinėlė. Įveikia neįmanomas ribas. Įeina į netikėtumų erdvę, tačiau neišnyksta iš akių, bet šviečia dar ryškiau, dar stipriau, dar plačiau. Virsta amžinybe.

… Kaip Amžinąją Ugnį perduodame pasaulį vienas kitam.

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !