ruvi

Daoizmo filosofijos kūrėjas Laozi teigė, kad norint būti laimingu gyvenime, reikia sąmoningai siekti laimės. Ją pasiekus, išmintingas žmogus stengiasi laimę išlaikyti, kol situacija nepablogėjo. Tokiu būdu jis išvengia bėdos, kol jos dar nėra. Juk didelės bėdos auga pamažu, kaip ir ligos, kurios prasideda nuo mažų negalavimų.. Jei žmogus nuolat žengia mažais žingsneliais link gėrio, tuomet jis auga, o blogis ir ligos traukiasi. Jei žmogus smulkmenose nedoras, jis niekaip negali suformuoti didingos moralinės jėgos. Maži nusižengimai visada formuoja didelius. Laozi išvardina mūsų poelgius ir mintis, ardančius laimę ir sveikatą, tai:

“… nepastovumas; siekimas asmeninės naudos paminus gyvenimo dėsnius; malonumų siekimas ardant moralinę jėgą; supykus linkėti kitam blogo; žeminant žmones aukštinti save; apimtam godumo nematyti savo nuodėmių; dėl komforto išsaugojimo pradėti elgtis nedorai; naudojantis valdžia savivaliauti; skriausti silpnus; tinginystė; tiesioginis kenkimas žmonėms; darant pikta džiaugtis; skaityti žmones kvailais, o save išmintingu – visa tai veda į ligas ir nelaimes.

Taip pat girtis savo pasiekimais; aptarinėti žmonių blogus poelgius; būti nepatenkintu savimi; tuščia priimti už realybę; su džiaugsmu kalbėti apie kitų nesėkmes; didžiuotis prieš žmones savo turtais; žiūrėti į kitus iš aukšto; pavydėti vyro ar moters, ar turtų; dėl savo interesų paminti teisingumą; vengti atsakomybės ar užkrauti ją kitiems; darant gerus darbus laukti atlygio; atidavus gailėti; laikyti širdyje senas nuoskaudas – visa tai veda į ligas ir nelaimes.

O ir būti nenuoširdžiu bei apsimetinėti; daug abejoti ir mažai tikėti; piktžodžiauti; negerbti vyresnių ir jaunesnių už save; sunkioje situacijoje elgtis lengvabūdiškai; netinkamai reaguoti; būti lengvabūdišku ir siekti linksmybių; būti dviveidžiu ir pataikūnu; apgaudinėti; kištis į svetimus reikalus; klaidinti žmones arba versti daryti blogus darbus; palikti mylimus žmones dėl nelaimių ar sunkumų; atimti tai, kas tau nepriklauso – ir tai veda žmogų į ligas ir nelaimes.”

Laozi sakė, kad žinodami pagrindinius paklydimus, vedančius į ligas ir nesėkmes gyvenime, galime jų tiesiog nedaryti, tuo pačiu išvengdami ir pasekmių.. Ir, žinoma, darydami gerus darbus ir galvodami gerai, mes mažais žingsneliais einame į laimę ir saugome ją. Tiek geri, tiek blogi darbai turi savo atitinkamas pasekmes ir veda mus gyvenime į vieną ar kitą pusę. Link laimės ir sveikatos mus veda šie darbai ir mintys:

“… ramybė ir pastovumas; geraširdiškumas ir harmonija širdyje; moralinė jėga ir sugebėjimas atsisakyti pagundų; džiaugtis gyvenimu; neimti kas yra virš to, kas tau priklauso; įveikus pyktį išsaugoti meilę; linkėti žmonėms laimės; padėti bėdoje ir gelbėti nelaimėje; kviesti į šviesą linkusius į tamsą; saugoti ir perspėti jaunus ir nepatyrusius; šviesti pasiklydusius ir klystančius; padėti silpniems – visa tai veda į sveikatą ir laimę.

Taip pat būti kukliu ir nuoširdžiu bendravime; užimant aukštą padėtį pagarbiai elgtis su pavaldiniais; kalbėti konkrečiai ir tiesiai; nesiginčyti; nelaikyti nuoskaudų; į agresiją nereaguoti grubiai; vystyti gėrio troškimą ir vengti blogio; atsisakius daug, imti mažiau; nesigirti, bet pastebėti kitų pasiekimus; džiaugtis dorais kitų žmonių poelgiais; neištvirkauti; už savo bėdas ir ligas imtis atsakomybės ir keisti gyvenimą į gera – visa tai veda žmogų į sveikatą ir laimę.

O ir susidūrus su sunkumais, jų nevengti ir neišsisukinėti; taisant savo klaidas atsikratyti blogio; nesikišti į kitų reikalus; valdyti savo emocijas; vystyti pagarbą vyresniems, meilę – mažiesiems; būti sąžiningu ir nuoširdžiu; būti ištikimu; būti dvasingu ir prisiminti savo Kelią; gerbti Žemę ir Visatos dėsnius; mylėti gyvenimą; negeisti turtų; būnant turtingu padėti reikalingam pagalbos; naudojantis aukšta padėtimi daryti gerus darbus – ir tai veda žmogų į sveikatą ir laimę.”

Laozi sakė: yra poelgiai – ligos ir nelaimės, o yra ir poelgiai – laimė ir sveikata. Labai svarbu tai suprasti. Nesuprasdami esmės ir nematydami savo veiksmų pasekmių, mes klaidžiojame gyvenime lyg užrištomis akimis, pažeidinėdami pamatinius gyvenimo dėsnius. Taip kuriame chaosą ir sunkumus, o sunkumų akivaizdoje sunku įžvelgti šviesą ir gėrį gyvenime.. Sustokime kartais, pažvelkime į savo gyvenimą ir supraskime vieną paprastą tiesą: savo gyvenimą kiekvienas kuria pats..

Niekas be mūsų valios negali sugadinti mums gyvenimo. Kiekviename žmoguje yra įdėtas stiprus tobulėjimo ir laimės poreikis. Todėl.. jei šiandien ir nesiseka, kiekvieno valioje sustoti ir keisti gyvenimo kryptį.. bet kuriame gyvenimo tarpsnyje. Ir.. įvertinus praeitį, pradėti savo naują kelionę: mažais žingsneliais – gerais poelgiais ir mintimis – į didelę laimę ..

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!!

Knyga “Laiko ratas” – citatų rinkinys iš aštuonių Karloso Kastanedos knygų, pasakojančių apie senovės Meksikos šamanų pasaulį. K.Kastaneda aprašo savo šamanizmo adepto išsimokslinimo kelią, kurį jis, vadovaujamas šamano don Chuano Matuso, įgijo per trylika metų. Šioje knygoje surinktos jo mokytojo mintys.

“Galia priklauso nuo to, kokį žinojimą esi įvaldęs. Kokia prasmė išmanyti nenaudingus dalykus?”
“Per ilgas susitelkimas į save sukelia baisų nuobodulį. Tokioje būsenoje žmogus yra kurčias ir aklas viskam. Paties nuobodulio verčiamas, jis nustoja matyti stebuklus aplink save.”
“Pažinimo baimė natūrali; visi ją patiriame… Tačiau, kad ir koks gąsdinantis būtų mokymasis, daug baisiau įsivaizduoti žmogų be pažinimo”.

“Pykdami ant žmonių, sureikšminame jų veiksmus. Privalu atsikratyti šio jausmo”.
“Pasijutęs svarbus, žmogus apsunksta, pasidaro vangus ir tuščias. Kad taptum kovotoju, turi būti lengvas ir lankstus”.
“Kovotojas gyvena veiksmu, o ne galvodamas apie veiksmą, ir negalvodamas, ką galvos, kai veiksmą užbaigs”.

“Kovotojo gyvenime nėra tuštumos. Viskas pripildyta iki kraštų. Viskas pripildyta ir tarp visko – lygybės ženklas”.
“Intencija nėra mintis, objektas ar troškimas. Intencija yra tai, kas padeda žmogui laimėti, kai jo mintys sako jam, jog pralaimėjo. Ji veikia nepriklausomai nuo kovotojo silpnybių. Intencija yra tai, kas daro jį nepažeidžiamu. Intencija yra tai, kas pastūmėja šamaną pro sieną, per erdvę, į begalybę”.

“Kai kovotojas nusprendžia ką nors daryti, jis turi eiti iki galo, bet privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ką bedarytų, pirmiausiai turi žinoti, kam tai daro, o po to tęsti be dvejonių ir graužaties”.
“Būti neprieinamu kovotojui reiškia rezervuotai kontaktuoti su jį supančiu pasauliu. Visų svarbiausia – jis tikslingai vengia išsekinti save ir kitus. Jis neišnaudoja žmonių, ypatingai tų, kuriuos myli’.
“Jaudindamasis žmogus iš desperacijos kabinasi į bet ką, o įsikabinęs gali greitai išsekti pats arba išsekinti tą, į ką yra įsikabinęs. Jaudintis – vadinasi tapti prieinamu”.

“Sunkiausia pasaulyje yra įgyti kovotojo nuostatą. Nėra prasmės liūdėti, skųstis ir nuolat teisinti save, įsitikinus, kad kažkas visada kažkaip mums kenkia. Niekas niekam nieko nedaro, o mažiausiai – kovotojui”.
“Neturi reikšmės, kaip žmogus buvo išauklėtas. Žmogaus elgesį visapusiškai lemia asmeninė galia. Žmogus yra tik savo asmeninės galios suma, ir ji nulemia, kaip jis gyvena ir kaip miršta”.

“Visa gudrybė priklauso nuo to, ką akcentuojame. Arba mes paverčiame save apgailėtinais, arba stipriais. Pastangų įdedama tiek pat”.
“Nuo pat gimimo žmonės aiškina mums, jog pasaulis yra toks ir toks, viskas sutvarkyta taip ir taip; suprantama, mums nebelieka kito pasirinkimo, kaip pripažinti, jog pasaulis toks ir yra”.

“Kovotojo ir vidutinio žmogaus pasitikėjimas savimi skiriasi. Vidutinis žmogus stebėtojo akyse ieško užtikrinimo ir vadina tai pasitikėjimu savimi. Kovotojas ieško nepriekaištingumo savo paties akyse ir vadina tai kuklumu. Vidutinis žmogus surištas su savo draugais, kovotojas – tik su begalybe”.
“Yra daug dalykų, kuriuos kovotojas gali padaryti, atėjus laikui, nors anksčiau negalėjo. Tie dalykai nepasikeitė. Pasikeitė kovotojo savęs suvokimas”.

“Vidinis dialogas yra kasdieninio pasaulio žmonių būties pagrindas. Pasaulis yra toks todėl, kad kalbame sau apie jį tokį. Tiltas į šamanų pasaulį atsiveria po to, kai kovotojas išmoksta nutraukti savo vidinį dialogą. Šamanizmo esmė – pakeisti mūsų pasaulio sampratą”.
“Kai kovotojas išmoksta sustabdyti vidinį dialogą, viskas pasidaro įmanoma; neįtikimiausi planai tampa įvykdomais”.

“Žodžių yda yra ta, kad jie visada verčia mus jaustis apsišvietusiais. Bet kai atsisukame ir pažvelgiame į pasaulį, jie išduoda mus, ir mes vėl žvelgiame į pasaulį kaip anksčiau – nesusivokdami. Todėl kovotojas stengiasi daugiau veikti negu kalbėti, taip gaudamas naują pasaulio vaizdą, kuriame kalbos nėra tokios svarbios, kuriame naujus aspektus įgauna nauji veiksmai”.

“Gyvenimas pats savaime yra pakankamas, save paaiškinantis ir išbaigtas. Todėl galima sakyti, kad visų patyrimų patyrimas yra būti gyvam”.
“Kovotojai laimi pergales ne daužydami galvas į sienas, bet jas įveikdami. Kovotojai peršoka sienas. Jie negriauna jų”.
“Žmonių protas priverčia juos pamiršti, kad vaizdinys yra tik vaizdinys, ir nespėję to suprasti, žmonės įkalina visą savo esybę ydingame rate, iš kurio retai kada ištrūksta per visą gyvenimą”.

“Esminis skirtumas tarp vidutinio žmogaus ir kovotojo yra tas, kad kovotojas viską pasitinka kaip iššūkį, o vidutinis žmogus kaip palaiminimą arba prakeikimą”.
“Kad įprotis veiktų, reikalingi visi jo elementai. Jei kuris nors prapuola, įprotis suyra”.
“Mes renkamės tik kartą. Pasirenkame būti kovotojais arba vidutiniais žmonėmis. Antrojo pasirinkimo šioje Žemėje nėra”.

“Nėra tobulumo be liūdesio ir ilgesio, nes be jų nėra aiškumo ir gerumo. Išmintis be gerumo ir žinojimas be aiškumo yra beprasmiai”.
“Pasipūtimas – didžiausias žmogaus priešas. Pasipūtimas reikalauja praleisti didžiąją gyvenimo dalį dėl ko nors ar kieno nors įžeistam”.
“Kovotojo kelias siūlo naują gyvenimą, kuris turi būti visiškai kitoks. Negalima į jį perkelti senų bjaurių įpročių”.

Stebina šamano išminties gilumas.. Don Chuanas Matusas teigė, kad šiuolaikiniam žmogui kaip niekada svarbu atgauti ryšį su savo vidiniu pasauliu, nes.. pernelyg toli mes visi nuo jo nuklydome.. Jis sakė, kad kiekvienas nujaučia savo paslėptus ar užmigdytus vidinius resursus, tik nedrįsta į juos pažvelgti. Todėl ir atvėrė jis savo mokymą jaunam smalsiam studentui – kad suprastų, pamatytų, kad atsibusti gali kiekvienas ..

Karloso Kastanedos (Carlos Castaneda) knygose aprašyta patirtis turi ne tik praktinę naudą, bet jos kupinos ir magijos bei grožio. Autorius teigė, kad jis tik aprašė fenomeną, kuris neatitinka vakarietiškos mąstysenos, todėl jo knygos ir sulaukė didelio susidomėjimo. Don Chuano mokymas – vidinę logiką turinti sistema, kuri nuosekliai veda link sąmoningumo ir suvokimo ribų praplėtimo.

K.Kastaneda pabrėžia šio senovės Meksikos šamanų mokymo pragmatiškumą: sistema paaiškėja tik išanalizavus jos dalis struktūriškai ir paaiškinus patirtų reiškinių seką. Mokinys įvardinamas kaip kovotojas, kuriam pažinimas – gyvenimo būdas. Tai nereiškia karingumo, tai yra greičiau vidinių savybių apibūdinimas: ėjimas į priekį, nuoseklumas, tikslingumas, savidisciplina, sugebėjimas koncentruotis, įžvalgumas, lankstumas.

Ištvėręs visus pažinimo kelio sunkumus žmogus don Chuano mokyme vadinamas žinių žmogumi (magu). Tam ir reikalingos kovotojo savybės – kad judėtų lėtai, sugebėtų koncentruoti dėmesį į išgyvenamus įvykius, įžvelgtų jų prasmę ir pasinaudotų visomis galimybėmis savo kelyje. Pradėjęs mokytis, žmogus tiksliai nežino, kas jo laukia, jo tikslas neaiškus, o ketinimai migloti. Dažnai tai, ko jis mokosi, visai nepanašu į tai, ką jis įsivaizdavo.

Ir čia mokinys sutinka savo pirmąją (iš keturių) kliūtį – baimę. Tai, kas nauja ir mažai pažinta, dažnai baugina. Kiekvienas žingsnis į žinias – tai nauja užduotis ir nepasitikėjimas, kuris augina baimę. Jei žmogus, išsigandęs šios kliūties, sustoja ar pabėga, šis pirmasis “priešas” – baimė – padeda tašką jo ieškojimuose. Kad įveiktų baimę, mokinys neturi sustoti ir turi judėti į priekį nors mažais žingsneliais – tokia taisyklė.

Jis turi pažvelgti tiesiai į baimę, suprasti jos priežastis ir žengti toliau, nežiūrint į nieką. Kai suvokiamos baimės priežastys, ji pasitraukia ir žmogus pradeda pasitikėti savimi. Tai vyksta pamažu, bet galiausiai baimė išnyksta. Kartą įveikęs baimę, žmogus atsikrato ja visam gyvenimui, nes vietoje baimės jis įgyja minčių aiškumą: jis žino, ko siekia ir kaip to pasiekti.

Tačiau atėjęs aiškumas, pasirodo, yra antroji mokinio (kovotojo) kliūtis (priešas). Sunkiai įgyjamas proto aiškumas sunaikina baimę, bet kartu ir apakina. Žmogus įgauna pasitikėjimo ir drąsos, ir.. pradeda daryti klaidas: skuba, kai reikia būti kantriam, ir delsia, kai reikia skubėti. O kartais ir tūpčioja vietoje, kol išsikvėpia ir nieko nebesugeba išmokti.

Jei neįveikia šios kliūties, žmogus gali aiškiai mąstyti visą savo amžių, bet taip nieko ir nepasiekti. Kad toliau judėtų link žinių žmogaus, mokinys turi naudotis aiškumu tik tam, kad matytų ir suprastų, ir kad prieš žengdamas naują žingsnį, viską pasvertų. Aiškumas reikalingas ir tam, kad žmogus suprastų, kokią dvasinę jėgą jis turi savo gyvenimo valdymui, ir kad jis gali naudoti tą jėgą kaip tinkamas.

Jėga – pati rimčiausia iš visų kliūčių mokinio kelyje. Žmogus pasijunta visagaliu, šeimininku. Galiausiai jėga gali pradėti valdyti patį žmogų: jis gali pasidaryti valdingu, ambicingu, net žiauriu. Jis nepraras nei drąsos, nei aiškumo, bet neteisingai naudodamasis savo jėga, gali ją prarasti, taip ir neišmokęs jos valdyti. Jėga gali tapti našta, jaukianti gyvenimą.

Tam, kad įveiktų šią kliūtį, mokinys turi suprasti, kad dvasinė jėga, kurią jis įgavo, nėra jo nuosavybė – tai energija, kuri pakluso jam dėl jo išvystytų vidinių savybių. Jis turi atsakingai ir rūpestingai naudotis tuo, ką išmoko, kitaip ši savybė gali pradėti jį patį griauti: jei žmogus nevaldo pats savęs, jis negali valdyti ir gyvenimiškos energijos. Mokinys turi aiškiai žinoti, kam, kada, kokiems tikslams ją naudoti.

Atrodytų, įveikus šias tris kliūtis, gyvenimas tampa kūrybinga ir įdomia patirtimi, bet.. ateina ketvirtoji, don Chuano žodžiais, klastingiausia kliūtis – senatvė. Ir tai nebūtinai amžius, tai greičiau būsena. Atrodytų, žmogus nieko nebijo, jo nebetrikdo nekantrus protas, jis valdo savo gyvenimišką jėgą… ir kartu tai metas, kai apima noras atsipalaiduoti, kai užliūliuoja gyvenimo pergalės, apima savotiškas nuovargis. Šis žinių žmogaus “priešas” paverčia žmogų senu ir apgailėtinu..

Gyvenimas yra kelias, ir tik pats žmogus nusprendžia, kada jam sustoti. Jei žmogus atsispiria pagundai “pailsėti”, išlaiko aiškumą, jėgą, kūrybingumą, jis galiausiai tampa Žinių Žmogumi (magu), ir jam atsiveria dar platesnės, transcendentinės pažinimo sferos. Žmogus nugalėtas tik tada, kai jis toliau nebesistengia ir apsileidžia. Žinių žmogus – išminties lobynas, kuris perduoda savo patirtį ir žinojimą tolimesnėms kartoms.Tokia yra senolių paskirtis, nuo kurios šiuolaikinis civilizuotas žmogus labai tolimas..

Toks žinių žmogaus kelias. Jis nelengvas ir niekada nesibaigiantis. Don Chuanas Matusas savo mokiniui K.Kastanedai atvėrė ir daugiau pasaulio ir Visatos paslapčių. Jis teigė, kad pasaulis, kurį mes suvokiame kaip vienintelį ir absoliutų, yra tik vienas iš daugelio paraleliai egzistuojančių pasaulių, kurių išsidėstymas panašus į svogūno lukštų išsidėstymą. Ir visos šios sferos yra tokios pat realios, absoliučios ir unikalios, kaip ir mūsų pasaulis, ir visi mes apdovanoti sugebėjimu pažinti jas, tereikia šį sugebėjimą ugdyti..

Į klausimą, kodėl yra tiek nedaug žmonių, išvysčiusių šį sugebėjimą, don Chuanas atsakė: ” Žmogaus padėtis yra siaubinga chaoso būklė”.. Jis teigė, kad dauguma mūsų iššvaistome savo gyvybinę energiją niekams ir neesminiams dalykams, dažniausiai iš nežinojimo.. Visa, ką mes galime daryti, tai siekti žinojimo būsenos, kuri leidžia peržengti proto ribas ir suvokti save ir mus supantį pasaulį aiškiau ir plačiau.

Neįmanoma trumpai sudėlioti šio mokymo akcentų, nes jis labai platus.. Jei jus sudomino, galite paieškoti K.Kastanedos knygų – jos tikrai įdomios ir kviečiančios susimąstyti. Sekantį kartą parašysiu ištraukų iš visų K.Kastanedos knygų rinkinio “Laiko ratas”. O kokie jūsų įspūdžiai?

Si indėnų genties Jaki šamanu don Chuanu Matusu Karlosas Kastaneda susipažino atlikdamas praktiką Meksikoje. Tai buvo apie 1960 metus, K.Kastaneda tuomet studijavo antropologiją viename Kalifornijos universitetų. Jis tikėjo, kad surado idealų šamaną – antropologinės informacijos tiekėją, rinko senus žemėlapius, nagrinėjo kronikas ir genties migravimo priežastis, papročius, indėnų vaistinius augalus.

Don Chuanas labai geranoriškai bendradarbiavo. Per pokalbius K.Kastaneda galiausiai suprato, kad rašo apie nesuvokiamą kitos pasaulėžiūros sistemą. Kuo gilesni buvo don Chuano aiškinimai apie senovės šamanų pasaulį, tuo labiau augo smalsumas ir noras jį pažinti. Senasis šamanas pradžioje laikė pagarbų atstumą ir atviravo iki tam tikros ribos. Paklaustas, kodėl, mįslingai atsakė: “juk tu manai, kad miglotumas, be abejo, ir reiškia šamanizmą..”

Jauno studento smalsumą kaitino ir tai, kad don Chuanas aiškino, kad K.Kastaneda negali suvokti viso jo mokymo, nes yra kitame realybės suvokimo atskaitos taške, net pavadino jį kietakakčiu.. Jis teigė, kad “normalioje”, mūsų suvokimu, civilizuoto žmogaus būsenoje mes tesugebame suvokti tik vieną tūkstantąją dalį viso to, ką galėtų žmogus suvokti. Suvokiame jas ar ne, egzistuoja ir kitos būsenos bei realybės.

Don Chuanas paaiškino, kad mūsų visuomeninio auklėjimo tikslas – užfiksuoti žmogaus sąmonės atskaitos tašką tam tikroje pastovioje padėtyje. Kitais žodžiais, kai turime fiksuotą atskaitos tašką, mus jau galima lengvai priversti suvokti tai, ką siūlo sistema, o ne tai, ką mes iš tikrųjų jaučiame. Į šią sistemą mes esame įtraukiami nuo pat gimimo ir esame priversti taikytis prie atitinkamos realybės interpretacijos sistemos, atveriančios mums požiūrį į gyvenimą.

Senovės šamanai tikėjo, kad galima išvengti šios sistemos poveikio, tiesiogiai atsiveriant kosminės energijos srautui. Įvairias gyvenimo situacijas galima formuoti skirtingo tų situacijų suvokimo pagalba, t.y., tą pačią situaciją galime suvokti keliais būdais (pvz., iš pozityvaus ar negatyvaus taško, egoistinio ar visuotino). Valdydami situacijos suvokimo mechanizmą, savo energiją galime panaudoti formuodami laisvą pasirinkimą. Šamanai tai vadino “antruoju dėmesiu” – atskaitos tašku, leidžiančiu apžvelgti kitokias realybes.

Don Chuanas tikino, kad mūsų suvokimo sąlygotumas nėra nepakeičiamas. Jis tvirtino, kad senovėje magai buvo sukūrę praktinių metodų sistemą, leidžiančią plėsti žmogaus suvokimo ribas. Jie pastebėjo, kad realybės suvokimo atskaitos taškas tampa fiksuotu tik suaugusio žmogaus, o vaiko šis taškas yra daug paslankesnis. Todėl priėjo vieningos išvados, kad atskaitos taško padėtį galima reguliuoti įpročio principu.

Yra du suvokimo keitimo ar praplėtimo būdai. Pirmasis – kai sąmonę nepriklausomai nuo žmogaus norų veikia išoriniai “formuotojai”. Antrasis – sąmoningas, kai pats žmogus nusprendžia pasinaudoti savo suvokimo galimybėmis ir tokiu būdu sąmoningai tobulėja. Norint įvaldyti antrąjį būdą, reikia pastangų ir atkaklumo. Magams ir šamanams tai visiškai įprasta veiklos sfera. Nuo kitų žmonių jie skiriasi pirmiausia sugebėjimu fiksuoti savo dėmesio atskaitos tašką tokioje padėtyje, kuri leidžia nuolat plėsti savo suvokimą.

Žinoma, tokios gilios žinios nustebino K.Kastanedą. Jis suprato, kad vadinamas vakariečių “dvasingumas” tėra kaip priešprieša kasdieninio gyvenimo savanaudiškumui. Tai, ką mes vadiname dvasingumu, dažnai tėra bėgimas nuo kasdienybės ir merkantilizmo. Tuo tarpu don Chuano aiškinimu, dvasingumas reiškia kolosalų darbą ir nepalenkiamą tikslą bei nuoseklumą, kurių negali pakeisti Vakarų pasaulio suvokiamas dvasingumas.

Tai paskatino K.Kastanedą labiau gilintis į don Chuano mokymą. Jis pasiprašė į mokinius, ir don Chuanas po kelių išbandymų sutiko. Jų bendradarbiavimas tęsėsi trylika metų, kurie iš pagrindų pakeitė K. Kastanedos pasaulėžiūrą. Jis gyveno šalia savo mokytojo, stebėjo ir mokėsi. Paskatintas Don Chuano, išleido devynias knygas, kuriose aprašė savo mokytojo mokymą. Pirmoji iš jų buvo “Don Chuano mokymas. Jaki indėnų žinių kelias”.

K.Kastaneda sukūrė ir savo mokytojo pasekėjų grupę. Įdomu tai, kad jis nesifotografavo, neviešino savo biografijos ir visaip atsiribojo nuo asmeninio susireikšminimo. K.Kastaneda tegė, kad don Chuano mokymo išugdyti magai ieško vientisumo jausmo, kai “aš” nieko nebereiškia. Tuomet išlieka konkretūs darbai, veiksmai, kai nesusitapatinama, nevertinama, t.y., vertę turi pats darbas ar veiksmas, o ne darbo ar jį atlikusio vertinimas.

Don Chuano mokymo tikslas – pakeisti, praplėsti istorinio ir kasdieniško suvokimo parametrus ir suvokti begalybę. Visi žmonės yra vienodi ir turi vienodas galimybes. Nėra ribų tam, ką gali pasiekti žmogus, jei tikrai to trokšta. Tik dėl mūsų pačių vidinių ribotumų mes susitaikėme su mintimi, kad mūsų kasdienybė yra vienintelis įmanomas būdas gyvuoti..

Apie don Chuano mokymą plačiau – apie žinių žmogų ir kovotojo kelią – sekantį kartą.

Feng šui mokymas gyvuoja jau virš 4000 metų. Tai senovės Kinijos mokymas apie harmoniją, kurio tikslas – žadinti ir skatinti žmogaus vienybę su gamta ir Visatos energija. Jėgos – vėjas (feng) ir vanduo (shui) ir yra pati gamta, o energija chi (kitaip dar vadinama gi arba prana) – teigiama, lengvai tekanti energija, egzistuojanti visur, kartu su deguonimi sudaranti kosminę gyvybinę energiją (gyvenimą).

Kiekvienas žmogus, kaip energetinė Visatos dalis, vadovaudamasis šiuo mokymu, gali harmonizuoti savo aplinką, o per tai ir savo gyvenimą. Energija yra jėga ir galia, ir jei teisingai ja naudosimės, galime nulemti savo sėkmę. Feng šui mokymas padeda pašalinti kliūtis, trukdančias energijai laisvai judėti, ir nukreipti suderintą energiją nepanaudotoms galioms didinti.

Kuo aukštesnis technikos lygis, tuo didesnis atitrūkimas nuo natūralių gamtos dėsnių. Feng šui teigia: jei ką nors pernelyg sureikšminame arba jei į ką nors visiškai nekreipiame dėmesio, tai mes susipainiojame ir mums pradeda nesisekti. Todėl kartais verta prisiminti paprastus dalykus, kuriuos lengva įgyvendinti ir kurie padeda atkurti pusiausvyrą. Šiandien žvilgtelėkime, ką pataria mūsų dienų Feng šui meistrai darbo vietos harmonizavimui.

Jei savo darbo vietoje jaučiamės gerai ir esame darbingi, žinoma, darbo vietos tobulinti nereikia, nes bet koks darbo vietos pakoregavimas gali padaryti įtaką mūsų darbingumui. Ir, atvirkščiai, jei sunku susikaupti, greitai pavargstame, tai net nedidelis, pavyzdžiui, stalo krypties pakeitimas gali žymiai pagerinti mūsų motyvaciją ir žvalumą.

Labai svarbu, kad stalas ir kėdė stovėtų tvirtai. Nepatariama sėdėti nugara į duris, nes instinktyviai atsiranda nerimas ir nepasitikėjimas. Reikėtų sėdėti taip, kad matytume duris, o už nugaros būtų siena ar pertvara. Blyškios ar pernelyg kontrastingos spalvos darbo vietos interjere sukelia nuovargį. Geriausios spalvos – artimos natūralioms gamtos spalvoms.

Būtina vėdinti darbo patalpas ir jei įmanoma, atvertą langą laikyti visą darbo dieną – dirbtinas vėdinimas niekuomet nepakeis gryno oro. Netinkamas apšvietimas taip pat gali neigiamai veikti žmogaus psichiką. Ir per daug ryški, ir blanki šviesa – neigiamas veiksnys. Jei yra galimybė, kuo ilgiau naudokimės natūralia dienos šviesa. Žmogaus gyvybinę energiją trikdo elektra, įvairūs technikos prietaisai, cheminės medžiagos, pelėsiai patalpose, magnetiniai laukai, todėl būtina daryti darbo pertraukėles ir nors trumpam pakeisti aplinką.

Būtinai palaikykime tvarką ant darbo stalo. Dulkės ir elektros laidų rezginiai trukdo ir mažina darbingumą, gebėjimą susikaupti. Nelaikykime nereikalingų popierių, bylų, žymų, o taip pat nepataisomai sugedusių prietaisų – be gailesčio su jais atsisveikinkime. Kiekvienas nesutvarkytas plotas skleidžia neigiamą energiją ir atima mūsų laiką, kurį mes prarandame ko nors ieškodami.

Sukurkime sistemą raštams, byloms, naudojamai informacijai – taip turėsime daugiau erdvės, negaišime laiko paieškoms ir dirbsime tikslingai. Tai liečia ir kompiuterio duomenų bazę. Tvarka labai stiprus entuziazmo generatorius – visi žinom puikų jausmą, įėjus į ką tik sutvarkytas patalpas.. Jei darbas susijęs su kompiuteriu, šalia jo patariama pasistatyti paveikslėlių arba simbolių, atitinkančių mūsų tikslus (svajonių atostogų vietovės nuotrauką arba lapelius su motyvuojančiais užrašais ir pan.,) .

Savo darbo vietą galime aktyvuoti ir simboliais. Simboliai yra ryšys tarp matomo ir dvasinio pasaulių, jie naudojami siekiant tinkamai įrengti tam tikros paskirties patalpas ir sustiprinti atitinkamas energijas. Darbo vietai aktyvinti tradiciškai naudojamas vienas ar keli iš šių daiktų: akvariumas, nedidelis kambarinis šaltinėlis, dubenėlis su vandeniu, paveikslas, kuriame pavaizduotas krioklys, mėlynas grindų kilimėlis.

Gerovei ir turtui “pritraukti” tinka natūralūs kristalai, auksinės monetos arba pinigų banknotai, akvariumas, paveikslas su kriokliu, aukso spalvos vaisiai, blizgantis sidabras, veidrodis, žydinčios gėlės – geltonos arba raudonos. Pasirinkimas didelis, kiekvienas galime pasirinkti tai, kas miela – džiugins ne tik akį, bet ir padės siekiamų tikslų motyvacijai bei energijų pusiausvyrai.

Svarbiausia, kaip teigia šis mokymas, nenukrypti nuo natūralaus ritmo ir neleisti išorinėms aplinkybėms neigiamai paveikti savo būseną. Žmogus dažnai iš nežinojimo ar nesąmoningai susikuria sau darbo sąlygas, kurios pablogina nuotaiką ir savijautą. Jei nėra energijos pusiausvyros, atsiranda disharmonija, o energijų harmonija lemia laimę ir sveikatą.

Vidinė žmogaus būsena atsispindi išorėje, ir atvirkščiai: išorinė aplinka pasąmonei gali daryti teigiamą arba neigiamą įtaką. Taigi, žmogaus aplinka ilgainiui gali lemti žmogaus galimybes, todėl būkime dėmesingi savo darbo vietai – tai tikrai svarbu . Sėkmės visiems darbuose ir gražaus artėjančio savaitgalio!

Būtent sekti Dao – tam kviečia Laozi. Ne aklai tikėti, spraustis į dogmų rėmus, o suprasti, ieškoti Esmės. Esmė yra sielos išraiškos pagrindas, visų natūralių išraiškų pradinis taškas. Savęs lavinimas yra Dao pažinimo pagrindas. Pažindamas save, žmogus išsivaduoja iš primestų rėmų ir tampa laisvas. Neįtakotas, laisvas mąstymas atveria Esmę. Kur yra metodas, ypač sunkus ir ribojantis, ten nėra laisvės.

Tikrasis mokymas niekada nepasako, kas yra tiesa – jis tik nukreipia, nurodo kelią link tiesos, kurią mokinys atranda pats. Dao sekėjai pirmiausiai stengiasi gerai pažinti save, o tik paskui kitus ir aplinką. Išlavinę save ir išugdę jautrumą ir pastabumą, jie palaipsniui įžvelgia ir didžiuosius būties reiškinius. Tai yra Kelias, kuris labai vaizdingai aprašomas vienoje iš mano anksčiau minėtų knygų apie Dao:

“Į kelionę išsiruošėme visi. Tačiau vieni visą kelią klupinėja aklai. Kiti laikosi bandos. Dao gi skirtas tiems, kas nori žengti sąmoningai. Rašmuo Dao vaizduoja žmogų kelyje. Tas žmogus – jūs. Ir jei perprasite Dao, visą kelionę savuoju taku spinduliuosite džiaugsmą ir išmintį… Visas jūsų gyvenimas ir ryšys su Dao yra tik jūsų dvasios reikalas. Gyvenkite dvasingai… Tai pats nuostabiausias žmogaus siekis…”

Dao sekėjai lavina tam tikras savybes, padedančias pasiekti harmoniją su savimi ir pasauliu. Pirmiausia – paprastumas. Jie neeikvoja jėgų niekams ir moka džiaugtis tuo, ką turi. Siekiama to, kas yra tikslinga ir reikalinga gyvenimui, nesiblaškoma ir nebėgama paskui ambicijas ir šlovę. Taip išlaikoma dvasinė pusiausvyra.

Jautrumas – labai svarbi savybė gyvenime. Jautrumas tam, kas tikra, grožiui. Sugebėjimas pajusti vienybę su gamta – mokomasi ir stebimos kūrybinės galios apraiškos, ciklų kaita, pajuntama viso, kas gyva, vienybė ir ryšys. Jautrumas svarbus ir kasdieniniame gyvenime: vengiama agresyviųjų, padedama tiems, kam reikia pagalbos, bendraujama su tais, su kuriais sieja dvasinis ryšys ir bendri tikslai.

Lankstumas – tai liečia kūną, protą ir dvasią. Kūno lavinimas ir priežiūra teikia kūno sveikatą ir lankstumą. Protas ir dvasia įgyja lankstumą per suvokimą, kad formos suteikimas riboja raidą ir progresą. Todėl, jei norime augti ir tobulėti, turime būti be nusistatymų.. Gali būti, kad atrasti atsakymai į klausimus koreguoja tuos atsakymus, kuriuos jau žinome, ir iškelia naujus.. Tai natūralu – tai augimas, ir augantis turi tai suprasti.

Savarankiškumas – tai nepasidavimas įtakoms, įvairiems judėjimams, madingoms pakraipoms.. Trumpiau – savarankiškas mąstymas. Suvokimas, kad viskas aplink keičiasi, įgauna naujas formas ir tendencijas, kurios dažnai kyla iš paviršutiniškumo ar egoizmo apraiškų. Dao sekėjo suvokimas plaukia iš gilesnio – dvasios lygmens, tai išmintis, kurios neturi veikti laikinos ar ribojančios įtakos.

Sutelktumas – vidinis kryptingumas. Tai gilus savo prigimties ir savitumo suvokimas ir pažinimas – per meditacijas, apmąstymus. Savo galimybių ir talentų supratimas ir maksimalus jų panaudojimas gyvenime. Užuot stengęsis tapti kažkuo kitu, Dao sekėjas vysto savuosius privalumus. Taip pat jis pripažįsta, kad kiekvienas gyvenimo etapas turi savo privalumų ir trūkumų, bet stengiasi išnaudoti privalumus.

Saviugda – nuolatinis augimas ir tobulėjimas. Gyvenimas su Dao – tai pastabumas, sugebėjimas atlikti reikiamą veiksmą reikiamu metu. Todėl ugdomos savybės, padedančios vis tobuliau sekti Dao. Gyvenimas – procesas, visos patirtys priimamos kaip pamokos ir einama toliau.

Disciplina – gebėjimas organizuotai siekti reikiamų tikslų. Dao disciplina – ne narvas, į kurį spraudžiama per jėgą, o gebėjimas susikaupti, susitelkti. Suprasti, kad norint pasiekti savo tikslų, reikia savitvardos. Šis suvokimas leidžia nesiblaškyti, nedaryti nereikalingų veiksmų ir nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo.

Džiaugsmingumas – labai subtili savybė, prieštaringa šiuolaikiniam nuolat susirūpinusiam žmogui.. Dao sekėjo džiaugsmas kyla iš žinojimo ir visiškos pilnatvės. Jis “apčiuopia” tiesioginį ryšį su gyvybės šaltiniu ir supranta, kad laimės būsena yra vidinis pojūtis, o ne išorinis veiksmas. Jis laimingas nuolat, čia ir dabar, vienybėje su savimi ir jį supančiu Dao ir visomis jo apraiškomis..

Tokios pagrindinės Dao sekėjų vystomos savybės. O tam, kad geriau suprastume, kokie gi tie Dao sekėjai gyvenime, iliustruosiu tai pavyzdžiu iš anksčiau minėtos knygelės: tarkim, yra trys situacijos. Pirmoji – pastatyti tiltą per plačią upę. Kai elgsis Dao sekėjai? Pirmiausia, jie paklaus, kam reikalingas tiltas, ar tikrai jis reikalingas. Jei taip – ar nepažeis tiltas pusiausvyros gamtoje, visuomenėje, ekonomikoje, o gal tai bus tiesiog neestetiška?

Antroji situacija – užpuolikas gatvėje. Dao sekėjai nepultų jo kaltinti, o pirmiausiai paklaustų savęs – ar jie patys kaip nors to užpuolimo neišprovokavo, ar galėjo jo išvengti? Žinoma, jie apsigintų, bet ne iš įtūžio, o panaudotų savo išlavinto kūno galimybes, kurį tobulina kasdien. Trečioji situacija – užsinorima pažinti ką nors, esantį toliau nuo mūsų, ir tuoj pat skrendama norimo objekto tyrinėti.

Dao sekėjas, prieš leisdamasis ko nors tyrinėti į svetimus kraštus, pirmiausiai pagalvotų, ar jau pakankamai pažįsta pats save. Daoistų įsitikinimu, išorinis pasaulis gali būti tinkamai pažintas tik remiantis savo vidine įžvalga. Todėl jie pirmiausiai stengiasi gerai pažinti save, o tik paskui kitus ir supantį pasaulį..

Neįprastas mums mokymas, nes niekuo neriboja, o skatina patį žmogų ieškoti, stebėti, atrasti ir suprasti, laisvai mąstyti. Matyt, todėl turi tiek pasekėjų ne tik rytuose, bet ir visame pasaulyje. Dar vienas išminčiaus Kelias, Laozi apibrėžtas labai paprastai: ” Dangaus įstatymas neturi artimųjų; jisai geriems žmonėms per amžius palankus.” ..

Šis mokymas turėjo ir turi daug pasekėjų, todėl ši filosofijos kryptis vadinama daoizmu. Šis mokymas unikalus tuo, kad nėra dogmatiškas, jis skatina žmogų mąstyti, pajusti gyvenimą, įžvelgti jame egzistuojančius dėsnius. Daoizmas išryškina ne tik pasaulio pažinimo svarbą, bet ir buvimą pasaulyje, siekiant harmonijos. Šio mokymo tikslas – skatinti suvokti esminius būties ir gamtos dėsnius, ieškoti savęs, peržengiant įprastines asmeninės patirties ribas, pajusti Visatai ir žmogui – kaip Visatos daliai – būdingus ritmus, kurie patvirtina egzistencijos tikrumą.

Laozi tekstuose per daoistinius simbolius, metaforas ir vaizdinius esmė subtiliai nužymėta, todėl skaitant juos, mokomasi pajusti, suprasti ir ieškoti savarankiškai. Šie tekstai parašyti taip, kad aktyvintų kiekvieno mąstymą, padėtų pačiam atrasti tiesą ir praregėti. Laozi skatina kiekvieną gilintis į save kaip į tikrosios patirties šaltinį, Dao išraišką. Jis teigia, kad vidinių savybių lavinimas dėsningai sukelia atsaką išorėje.

Dao veikimas – tai į visas puses laisvai sklindančių materialių ir dvasinių jėgų srautai. Kūrybinės Dao galios reiškiasi kaip yin ir yang energijos, kurios nėra priešiškos – jos papildo ir pagrindžia viena kitą: kai silpsta yang, stiprėja yin, ir atvirkščiai. Svarbiausia yra šių jėgų pusiausvyra, tuomet vyrauja harmonija. Jų sąveika yra amžina ir nepaliaujama.

Laozi taip pat išryškino dualumo principą ir jo vystymosi eigą: tezė-antitezė-sintezė. Jis teigė, kad visi reiškiniai mūsų pasaulyje atsiranda dėl priešybių susidūrimo: “būti ir nebūti gimsta vienas iš kito; sunkus ir lengvas kuria vienas kitą, aukštas traukia žemą..”. Reiškinys egzistuoja tol, kol egzistuoja jam priešingas reiškinys, taip pat dvi priešingos savybės keičiasi vietomis, pasiekusios kraštutinę ribą, jos keičia savo savybes: žmogų ištikusioje bėdoje gali slypėti jo būsima sėkmė, o džiaugsmą keisti sunkumų virtinė.

Daiktų ir reiškinių raida vyksta ciklais, visi būties procesai kinta, viena priešybė energetiškai veikia kitą. Įdomus Laozi pastebėjimas, kad žvelgdami į daiktą, žmonės dažnai nepastebi jo esmės, kuri dažnai gali būti prieštaringa išorei: ” tobulai nepriekaištingas atrodo stokojantis; sklidinai pripildytas atrodo tuščias; pats iškalbingiausias atrodo lemenantis žodžius…” Kuo arčiau mes savo esmės – Dao – tuo daugiau yra aiškumo ir tiesos mūsų išorinėje išraiškoje.

Dar viena labai svarbi šio mokymo sąvoka – wuwei – neveikimas. Aiškinamas kaip natūralus veiksmas arba intuityvus kūrybiškumas. Daugelis girdėjome, rodos, prieštaringą daoistų posakį “veikimas neveikimu”. Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio prieštaringa. Tai nereiškia nieko nedarymo, nes neveiklumas yra svetimas žmogaus prigimčiai. “Neveikimas” reiškia jėgos nenaudojimas, nesipriešinimas prigimčiai, nekenkimas, t,y., gyvenimas be smurto, agresijos ir spaudimo. Buvimas natūralioje Dao tekmėje, gyvenimo tekmėje.

Tai aukščiausių žmogaus prigimtinių savybių panaudojimas, vystymasis, augimas, keitimasis ir klestėjimas nesinaudojant spaudimu ir nesisavinant: “gimdyti, bet nesisavinti; prižiūrėti, bet nesipuikuoti; auginti, bet nepavergti; mokyti nesakymu, o pavyzdžiu…” Žmogus turi gyventi pagal savo prigimtį, laisvas ir nevaržomas, santaikoje su kitais žmonėmis ir gamta, Visatos dėsniais.

Daoizme iškeltas žmogaus idealas – išminčius. Jis suvokia gamtos dėsnius, nenaudoja prievartos (veikia neveikdamas), laisvai, natūraliai jaučia būties pilnatvę ir džiaugsmą. Toks žmogus nebūtinai atsiskyrėlis, jis gali puikiausiai veikti socialinėje aplinkoje, bet neatitrūkdamas nuo savo būties principų. Išskirtiniai jo bruožai – harmoningas sugyvenimas, subtilumas ir išmintis, ryšys ir vienybė su gamta.

Suvokiantis Dao dėsnius dėsnius žmogus elgiasi natūraliai, jam svetimas dirbtinumas: jis nesiveržia į priekį, nesisavina, nesididžiuoja, neeikvoja energijos be reikalo.. Kadangi jis nedaro nieko nereikalingo, tai ir jo veikla yra tikslinga ir sėkminga, netrikdanti gamtos ir socialinio gyvenimo dėsnių. Jis tiesiog yra (buvimas – you) harmonijoje su savimi ir viskuo, kas jį supa – su visaesančiu ir beribiu Dao..

Sekantį kartą – apie savybes, kurias lavina Dao sekėjai, norėdami pasiekti harmoniją su savimi ir pasauliu..

Yra mokymų, kurie turi ypatingą trauką. Juose sukauptos sakralinės žinios ir pamatinės dvasinės vertybės, jie tampa įkvėpimo šaltiniu, kelrodžiu gyvenime, galiausiai lemia ir civilizacijos raidą. Mūsų laikais vyksta dviejų civilizacijos “mokyklų” susiliejimas: pirmosios – ezoterikos ir filosofijos, kurios buvo vystomos pirmame tūkstantmetyje, ir antrosios – fundamentaliųjų techninių mokslų, kurie buvo vystomi antrame tūkstantmetyje, todėl prisiliesti prie senųjų mokymų ypač įdomu.

Vienas ryškiausių senųjų mokymų – Laozi “Dao De Jing” – žymus senovės kinų filosofijos veikalas. Jame tik daugiau kaip penki tūkstančiai ženklų, bet jis kupinas savito gilumo, įžvalgumo, tikslių pastebėjimų ir poetinės įtaigos. Būtent dėl šių savybių susidomėjimas Laozi mokymu buvo nuolatinis nuo pat jo sukūrimo pradžios: jis buvo analizuojamas, komentuojamas, verčiamas į daugelį kalbų. Šis mokymas padarė įtaką ir naujų mokymų atsiradimui.

Kas gi šio mokymo kūrėjas? Metraščiai byloja, kad veikalo autorius Laozi gyveno Chungiu laikotarpiu 585-500 m.pr.Kr., ir buvo Zhou dinastijos “knygų lobyno sergėtojas”, kitaip sakant – bibliotekos metraštininkas. Išlikę duomenų, kad Laozi pavardė buvo Li, vardas – Er. “Laozi” tos epochos laikais buvo mandagus kreipinys į žmogų, taip pat į Mokytoją. “Lao” reiškė senas, gerbiamas, žodis “Laozi” reikštų “gerbiamas mokytojas”.

Kitų tyrinėtojų nuomone, Lao yra žmogaus pavardė, o “zi” nurodo “mokymo įkūrėją Lao”. Laozi kūrinys paprastai vadinamas Laozi, bet jis turi dar vieną pavadinimą – Knyga apie Dao ir De (“Dao De Jing”). Mokymas sudarytas iš 81 skyriaus ir skiriamas į dvi dalis: pirmojoje 37 skyriai, antrojoje – 44. Šie skyriai dar vadinami knyga apie Dao ir knyga apie De.

Sąvoka “Dao” yra svarbiausia Laozi knygoje ir yra šios filosofijos kertinis akmuo. Tam, kad suprastume Laozi mokymą, pirmiausia turime suprasti sąvoką “Dao”. Šios sąvokos įtvirtinimas yra milžiniškas Laozi nuopelnas – tai ne tik praturtino filosofinę mintį, bet ir kilstelėjo pačią filosofiją iš buitinio kasdienybės lygmens į metafizikos lygmenį – Visatos ir gyvenimo esmės apmąstymų pakopą.

Iki Laozi sąvoka “Dao” buvo vartojama kelių veiksmų būdui apibrėžti – gamtoje veikiančius dėsnius ir visuomenę reguliuojančias normas ir įstatymus. Laozi praplėčia šią sąvoką ir paskelbia Dao visko, kas egzistuoja Visatoje, gimimo ir raidos šaltiniu. Laozi aiškinimu, Dao egzistavimas yra tikras, neginčytinas ir absoliutus, tačiau kartu Dao yra beformė, begarsė ir nepažini būtis, todėl neįmanoma jos nusakyti konkrečia sąvoka.

Tai kažkas už mūsų suvokimo ir patyrimo ribų, todėl neįmanoma Dao tiksliai apibūdinti mums suprantamomis reikšmėmis, todėl pavadinimas sąlyginis. Tuo tarpu De yra Dao personifikacija, tai yra tai, per ką Dao save išreiškia. Visi materialiojo pasaulio daiktai turi formą ir pavadinimus, savo egzistencijos ribas, judėjimo kryptį, pradžią ir pabaigą. Žvelgdami į De, galime pamatyti Dao veikimą. Dao santykis su visomis esybėmis pagrįstas natūralumu ir tarpusavio ryšiu, Dao tekmė visiems vienoda.

Laozi paneigė dieviškumo teorijas, o Visatos kūrėju jis paskelbė Dao. Laozi teigė, kad Dao yra dangaus ir žemės pradžių pradžia, visko esamo ištakos, ir turi neišeikvojamą kūrybos potencialą, kad jo egzistavimas yra savaiminis procesas. Ieškodamas kosminio prado, Laozi tikėjosi rasti socialinių ir egzistencinių problemų paaiškinimą. Tų laikų kontekste tokios mintys skambėjo itin revoliucingai.

Laozi manymu, visos žmogaus bėdos atsiranda tuomet, kai jis eina prieš Dao – savo natūralią prigimtį. Jis stengėsi įžvelgti vieną bendrą dėsnį ir būties pagrindą daiktų ir reiškinių įvairovėje, jų kitime, sąveikoje ir raidoje. Laozi padarė išvadą, kad yra civilizacijos šalutiniai produktai: klasta ir godumas, kurie sukelia liguistą šlovės ir valdžios troškimą. Tai pažeidžia pačią žmogaus esmę ir to pasekoje atsiranda dvasios ligos.

Todėl Laozi skleidžia idėjas apie beaistrę ramybę, nekovingumą. Tai reiškia, kad žmogui nevalia pažeisti gamtos dėsnių principų – kitaip prarandamas žmogiškumas ir vienybė su Visata – nes eidamas prieš savo prigimtį, žmogus griauna save. Agresyvumas, tuščiagarbiškumas ir smurtas visada veda į žlugimą ir baigiasi pralaimėjimu, nes yra neteisingas gyvybinės energijos panaudojimas..

Įdomios ir aktualios mintys, tiesa? Pratęsiu pagrindinių daoizmo principų apžvalgą kitame rašinyje. O tiems, kas norėtų paskaityti šį mokymą, yra puiki “Vagos” 1997 metais išleista knyga “Laozi”. Joje yra originalus tekstas, šalia – vertimas į lietuvių kalbą, o taip pat šio mokymo tyrinėtojų komentarai. Yra ir dvi adaptuotos šiuolaikinės knygos – “365 Dao” įžvalgos kasdienai ir “Kasdieninis Dao” darnaus gyvenimo menas – išleistos Kaune, leidykloje “trigrama”.

Drunvalo Melchizedek – matematikas, fizikas, ekologas, ezoterikas, daugelio knygų autorius. Pagrindinė jo tyrinėjimų sritis – majų kultūra. D.Melchizedek daug metų gyveno majų gentyse, jam buvo suteiktas išlikusių majų genčių tarybos vado leidimas mokytis majų išminties. Jis dalyvavo šimtuose genčių ceremonijų ir iniciacijų. Galiausiai, 2007 metais majų genčių tarybos vadas, 12 kartos šamanas Don Alechandro Čirillo pats kreipėsi į šį mokslininką ir paprašė perduoti majų kreipimąsi pasauliui.

Kodėl būtent majų pranašystėms dabar skiriamas toks dėmesys? Pirmiausiai dėl jų kalendoriaus, kuris skaitomas tiksliausiu pasaulyje – tai pripažino mokslininkai. Taip pat todėl, kad įrašų kalendoriuje nedaug, tiesiogiai juos suprasti sunku, dėl to kyla daug interpretacijų ir spėlionių. Kalendoriumi dėl jo tikslumo pasitikima, bet įrašai jame kelia daug klausimų, ypač data 2012.12.21 , kuri kalendoriuje įvardinama kaip “laiko pabaiga.”

Majai teigia, kad tai tiksli ciklų susijungimo ir perėjimo iš vieno ciklo į kitą data. Majų žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą specialiai kruopščiai atrenkamiems šamanams. Įdomu tai, kad majai nuolat gyveno izoliuotą ir uždarą gyvenimą, ypač po kolonizatorių antpuolių. Majai sako, kad pasaulis dabar pasiruošęs jų žiniai. Jie teigia, kad 2012 įvyks pilna žmonių sąmonės transformacija.

Majai aiškina, kad 2007 metų rudenį atsivėrė vadinamas “galimybių langas” ir jis bus atviras iki 2012 pabaigos. Ši data įvardinama kaip naujos, aukštesnio sąmoningumo žmonijos gimimas. Žmonės dažniausiai girdi tik pirmąją pranašystės dalį – “laiko pabaiga”, tuo tarpu tolimesnę jos dalį – “naujos sąmonės gimimas” – nesupranta arba negirdi.

Pagrindinis principas, “paslaptis”, kaip šis pasikeitimo šuolis įvyks yra toks: žmogaus sąmonė sujungs savyje senojo pasaulio patirtį ir šiuolaikinės žmonijos sąmonę. Tai laikotarpis, kai iš sintezės gimsta aukštesnio lygio sąmonė, dar vadinama Vienybės sąmone. Sąmonės evoliucija daro šuolį ir mes tampame kokybiškai kitokie. Žmonija panaši į drugio kokoną, iš kurio ji tuoj išeis kitokia ir išsiskleis visu grožiu.

Majai teigia, kad tai yra didingas laikas. Kiekvieno ciklo pabaigoje vyrauja chaosas, kuris yra natūralus visų ciklų pabaigoje. Natūraliai atkris viskas, kas mus sulaiko nuo šios evoliucinės transformacijos. Toks gyvenimas, kokia forma jis vyksta dabar – karai, resursų neteisingas paskirstymas, finansinės kovos – negalės gyvuoti toliau. Tai civilizacijos krizės rodikliai. Bus radikalūs pasikeitimai, kurie, kaip aiškina majai, pirmiausia įvyks mūsų sąmonėje: pasikeis sąmonė, pasikeis ir gyvenimas.

Didžioji dauguma žmonių mūsų laikais gyvena savo sukurtame sintetiniame pasaulyje, atitrūkę nuo gamtos ir sunkiai įsivaizduojame savo vienybę su mus supančiu pasauliu. Šiuolaikiniai žmonės įsivaizduoja, kad pasaulis yra kietas ir žiaurus, ir jo negalima pakeisti. Majai sako, kad pasaulis yra mūsų “kūryba” – tai realizuoti vaizdiniai, kurie pirmiausiai gimsta žmonių sąmonėje.

Taigi, tuos vaizdinius mes galime keisti. Žmogaus sąmonė vystosi, ir šis vystymasis labai greitėja. Mes matome, kad žmogaus galimybės aprėpti, suvokti informaciją sparčiai išsiplėtė – mes jau tampame žmonėmis su aukštesne sąmone. Jei žvilgtelėsime į praeitį, pamatysime, kad mes esame visiškai kitokie, nei žmonės prieš šimtus ir tūkstančius metų. Beje, ir technikos progresas yra žmogaus sąmonės evoliucijos rodiklis.

Keičiasi ir Žemės magnetinis laukas – tai pripažįsta mokslininkai. Tą rodo ir gyvūnų elgesys: banginių išplaukimas į krantą ir paukščių migracijos pokyčiai. Mus supantis pasaulis – Žemė, gyvūnija, žmonija – visi mes esame neatskiriami ir pokyčiai liečia mus visus. Žmonija supras, kad gyvybė Visatoje yra vieninga. Tai energija, kuri yra draugiška žmogui ir viskam, kas gyva. Visos tautos turi savo aiškinimus, kaip mes turime pereiti prie vienybės suvokimo. Vienybė – tai raktas į tolimesnes permainas.

Vienintelis dalykas, ko nereikia daryti – tai bijoti. Bijosime ar ne, permainos vyks – jos jau vyksta. Nesigąsdinkime siaubo filmais apie apokalipsę – tai tėra mūsų visų baimės projekcija. Svarbiausias dalykas, kurį turime suprasti šiuo metu – tai, kad mes esame žymiai didingesni, negu manome esą. Tam, kad suvoktume būsimų pokyčių prasmę ir mastelį, mes turime susijungti su savo širdimi, su savo vidumi, nuo kurių mes buvome atskirti mūsų gyvenimo būdo. Žmonės turi pabusti ir pradėti domėtis savo dvasinėmis savybėmis.

Ir, žinoma, labai smalsu – kas gi mūsų laukia naujajame pasaulyje? Mes sparčiai pereisime prie būsenos “būti” (sąmoningos būties), nustosime blaškytis. Realybė nepasikeis, pasikeis mūsų sąmonė ir suvokimas, o kartu ir gyvenimo būdas. Baimės neliks, palengva išnyks viskas, kas mums šiandien įprasta. Mažiau prisirišę prie senosios sistemos pasikeitimus išgyvens lengviau, labiau prisirišę – sunkiau.

Mūsų sąmonėje išnyks poliariškumo sąvoka, todėl žmonės nekariaus, nekonfliktuos ir taps Kūrėjo bendrakūrėjais. Vyraus aukščiausias altruizmas ir vienybė, suprasime, kad visi mes esame visko, kas mus supa, neatsiejama dalis. Ir dar daug įdomybių, kurių kolkas savo protu suvokti negalime, nes esame senojo mąstymo ir gyvenimo būdo įtakoje..

D.Melchizedek pateikia ir matematinių skaičiavimų, informacijos apie sakralinę geometriją, planetų išsidėstymą, auksinę proporciją, Žemės orbitos pokyčius, Apogėjaus ir Perigėjaus taškus – tai ilga dviejų valandų paskaita. Ką sudomino, galite pasižiūrėti čia, 13 filmukų maždaug po 10 minučių, įgarsintų rusiškai, kas norės – ten pat susiras ir angliškai.

D.Melchizedek primena: nepamirškime, kad tai tėra pranašystė. Mūsų gyvenimas keičiasi kas akimirką ir nėra nieko, ką galima tiksliai išpranašauti. Kaip vyks pokyčiai – tiksliai negali pasakyti niekas. Ir nepamirškime, kad tai, kokia bus mūsų ateitis – priklauso nuo mūsų. Kiekvieno iš mūsų ..

Šis dėsnis dar vadinamas karma. Pirmą kartą ši sąvoka paminėta “Mahabharatoje” – vienoje seniausių, didžiausios apimties filosofinėje poemoje. Šį epą sudaro 18 knygų, kuriose mitų ir pasakėčių vaizdais plačiajai visuomenei pristatytas induizmas. “Karma” sanskrito kalba reiškia veiksmą ir yra kertinis suvokimas induizme. Karmos dėsnis sako, kad kiekvienas veiksmas turi tam veiksmui lygias pasekmes.

Fiziniame pasaulyje karmos dėsnį galime iliustruoti I.Niutono dėsniu: veiksmas lygus atoveiksmiui. Yra ir liaudies patarlė: “Ką pasėsi, tą ir pjausi”. Savo mintimis, žodžiais ir veiksmais mes nuolat kuriame savo realybę. Su kokia jėga mes juos paleidžiame į gyvenimą (negatyvia ar pozityvia), su tokia jėga visa tai ir grįžta. Jei fiziniame pasaulyje mes tuoj pat pamatome veiksmo atoveiksmį, tai karmos dėsnio veikimas pasireiškia, susidarius adekvačiai situacijai. Šis dėsnis veikia absoliučiai, jis nėra nei bausmė, nei paskatinimas: mes gauname lygiai tai, ką sukūrėme.

Pagrindinės ydos – pyktis, godumas, geismas, prisirišimas ir ego pastumia mus į žemas intencijas, kurių pasekmės yra kančia. Buda sakė: “Jei žmogus kalba ar ką daro skatinamas blogų minčių, liūdesys ir vargas seks jį, kaip ratas seka paskui jį traukančio jaučio kanopą. Jei žmogus kalba ar ką daro skatinamas skaidrių minčių, laimė lydi jį kaip neatskiriamas šešėlis”. Minčių kokybė apsprendžia žmogaus laimingumo laipsnį.

Buda buvo pirmasis žmogus, supratęs kančios priežastis, kurios įsuka į Sansaros (persikūnijimų, reinkarnacijų) ratą. Tai supratęs, jis sąmoningai praėjo išsivadavimo kelią nuo pradžios iki galo ir pasiekė Nirvaną – visiškos ramybės, pilnatvės ir palaimos būseną. Jis tapo Buda (galutinai išsivadavęs iš Sansaros, patyręs nušvitimą, pasiekęs Nirvaną), taip pat paliko žmonijai neįkainojamą savo ieškojimų ir patirties Mokymą, kuris tapo pirma religija, sukurta žmogaus.

Galime žiūrėti į tai skeptiškai, bet priežasties-pasekmės dėsnis veikia, tikime mes tuo ar ne. Atidžiau pažvelgę į savo gyvenimą, pamatysime, kad nieko jame nevyksta be priežasties. Nesuvokdami šio dėsnio, kuriame kančią ir kovas. Priežasties- pasekmės dėsnio suvokimas labai svarbus, nes jį suvokę, mes galime: sumažinti ir sušvelninti praeities naštą; keisti savo gyvenimo kryptį; pamatyti ir patirti savo dvasinių pastangų teigiamas pasekmes; suvokti visus “kodėl”, kurie yra mūsų gyvenime; būti savo gyvenimo šeimininkais.

Kiekvieno žmogaus našta ar laimė turi priežastį. Niekada nereikia nusiminti, jei nesiseka – karmos dėsnio žinojimas duoda mums realius mechanizmus, kaip ištaisyti padėtį. Kiekvieną situaciją galima pagerinti ir ištaisyti. Teisingai toliau veikdami, mes keičiame situaciją, neutralizuojame senas “sąskaitas” ir galime kurti pozityvius, pakilius veiksmus, kurie atneša laimę. Priežasties-pasekmės dėsnio suvokimas taip pat padeda suprasti, kodėl santykiai su vienais žmonėmis sklandūs, o su kitais sudėtingi.

Laimingi savo laimės priežasčių nenagrinėja .. Bet jei įsisukome į nemalonumų virtinę, tikrai verta susimąstyti, kodėl mes atsidūrėme tokioje situacijoje, patyrinėti savo veiksmus ir motyvus. Tarsi iš šalies, apsiėmus atsakomybę už situaciją ir neteisinant savęs, pasvarstykime: ar neslypi šiuose veiksmuose ego ar nelabai švarūs ketinimai? Kartais iš pažiūros neutralūs veiksmai su paslėptais motyvais gali atnešti nemalonias pasekmes..

Net nesigilinant į senuosius raštus, o tik atidžiau pažiūrėjus į gyvenimą pasidaro aišku, kad priežasties-pasekmės dėsnis veikia mūsų gyvenime. Žinoma, gilesnis studijavimas duos platesnį suvokimą bei greitesnius kelius harmonizuoti savo gyvenimą. Daug kam šio dėsnio suvokimas buvo didžiulė dovana ir raktas į susikaupusių problemų sprendimą, kitokį pasaulio matymą.

Pamąstykim: juk logiška.. ir tam, kad pritaikytume tai savo gyvenime, nereikia kažkokių nežemiškų pastangų, tiesa? Kaip jūs manote?