ruvi

Šri Šri Ravi Šankaras – dvasinis lyderis ir humanistas. Jo tikslas – suburti žmones į laisvą nuo smurto ir stresų pasaulinę šeimą. Induistams jis religinis bei dvasinis vadovas, kitų tikėjimų žmonėms jis skelbia visuotines bendražmogiškas vertybes. Turi Holistinės medicinos filosofijos daktaro laipsnį, 1981 metais įkūrė “Gyvenimo meno” fondą. Tai viena didžiausių pasaulyje savanoriška švietėjiška organizacija. 1997 metais įsteigė Tarptautinę žmogiškų vertybių asociaciją (IAHV). Šis sveikinimas buvo įrašytas Naujųjų 2012 metų išvakarėse.

- Brangus Gurudži, koks tavo palinkėjimas Naujiesiems metams? Į ką mums koncentruotis, ką galime padaryti sekančiais metais?

- Padaryti pasaulį geresniu.

Mūsų tarnystė nukreipta į tai, kad padarytume pasaulį geresniu, kad padarytume visuomenę geresne.

O asmeniniame gyvenime – įsitikinimas, tvirtas tikėjimas tuo, kad viskas bus gerai, kad tik gera su jumis nutiks.

Jūs girdėjote, kad majų kalendoriuje šie metai paskutiniai.

Ir bus pasaulio pabaiga ar kažkas panašaus. Daugybė filmų apie tai pastatyta – kad greitai bus pasaulio pabaiga.

Aš sakau jums – nieko panašaus nenutiks.

Pasaulio pabaigos nebus. Gyvenimas tęsis.

Pagal vedų kalendorių ateinantys metai, pradedant nuo kovo mėnesio, vadinasi Nanda.

Nanda reiškia – laimė, tai laimės metai.

Iš pradžių ateina laimė, o po to ateis metai, kurie vadinasi Pergalė.

Pergalė. Taigi, jūs būsite laimingi ir būsite nugalėtojai, todėl nesibaiminkite.

Ir priimkite sprendimą daryti gerus darbus visuomenėje, skleisti žinią.

Jūs pamatysite, kad metų gale vis daugiau ir daugiau žmonių atsigręš į dvasingumą, atsigręš daugiau į humanizmą.

O tie, kurie užsiima terorizmu, bus įsprausti į kampą, ir žmonės, vykdantys prievartą – jų įtaka, jų jėga sumažės.

Tai įvyks, ir jūs esate šių pokyčių dalis.

* Į savo problemas mes įpratome žiūrėti iš arti, o į svetimas, kaip taisyklė, iš toli. Todėl savos atrodo didelės, o kitų – ne tokios reikšmingos.

* Dažniausiai, kai prieš mus iškyla kažkokia nedidelė problema, mes nekreipiame į ją dėmesio, sakydami, kad tai smulkmena. O kai ji išauga tiek, kad jau negalima jos ignoruoti, mes puolame spręsti ją tais metodais, kurie tiktų spendimui pačioje pradžioje. Palyginimui – jei jūs pūsite į mažą liepsnelę, tai jūs ją lengvai užpūsite. O jei liepsna tapo didelė, ir jūs į ją pūsite, tai ją padarysite dar stipresne. Todėl būkite atidūs smulkioms problemoms, spręskite jas, kol jos mažos.

* Žmonės kenčia nuo to, kad nežino, kaip teisingai veikti. Ne taip svarbu daryti daug įvairių darbų. Žymiai svarbiau atlikti reikalingus veiksmus reikiamu laiku. Pavyzdžiui, suplyšo jūsų drabužis, ir reikia jį skubiai sulopyti. Tačiau jūs tingite atrasti tinkamos spalvos audinį ir iškerpate skiautę iš kitos drabužio vietos. O paskui pasirodo, kad iškirpta skylė taip pat matosi. Tai skubėjimo rezultatas, bandymas bet kaip išspręsti problemą, vietoje to, kad įdėti triūso ir rasti tinkamą sprendimą.

* Spręsti iškilusias problemas reikėtų išmintingai, o ne stengtis padaryti viską kaip galima greičiau, be apmąstymų ir pasiruošimo. Jei viską kruopščiai apgalvosite, sudarysite aiškų planą, tuomet pamatysite, kad ir nedidelis veiksmas duos norimą rezultatą.

* Visi jūs esate sutikę žmonių, kurie turi aukštą intelektą, bet nepasižymi išmintimi. Tai reiškia – jie turi žinias, bet nepadarė jų savo gyvenimo dalimi. Įsivaizduokite, kad jūs įsigijote labai daug gerų instrumentų televizoriaus remontui, tačiau nežinote, kaip su jais elgtis. Jūs paslėpsite juos į dėžę, bet naudos iš jų neturėsite, nors galvosite, kad gerai juos turėti. Tačiau jums tai tebus nenaudingų instrumentų krūva… Taikykite žinias, mokykitės jas panaudoti!

* Pagalvokite ir apie tai, kaip daug pasiekė žmonija materialumo vystymo kelyje per paskutinius du-tris šimtmečius. Bet ar tapo žmonės laimingesni už savo protėvius? Greičiau atvirkščiai, pas mus žymiai daugiau problemų, nors ir sugalvota daugybė pagalbinių techninių prietaisų, kurie, atrodytų, leidžia sutaupyti laiką. Bet mažai kas gali leisti sau atsipalaiduoti. Gyvenimo tempas vis greitėja, mes siekiame išspręsti daugybę problemų iš karto, ir tuo pačiu netenkame dvasinio komforto.

* Geriau zylė rankoje, nei lakštingala miške. Džiaukitės tuo, ką turite. Žmonės išsiugdė neteisingą tendenciją: mes nevertiname to, ką turime, bet žvalgomės į tai ir norime to, ką turi kiti. Rezultatas – menkumo, skurdumo jausmo kultivavimas.

* Mokykimės būti ramiais ir išmintingais. Kai jūs ramūs ir išmintingi, jūsų veiksmai atitinka situaciją, ir jos neapjuodina neigiamos emocijos. Mes nepakankamai įvertiname pykčio jėgą. Apimtas pykčio protas negali adekvačiai suprasti ir vertinti realybę. Rezultatas – klaidos, ir visas gyvenimas – klaidų taisymas. Veiksmas, kurį įtakoja pyktis, liudija apie tai, kad jūs praradote savikontrolę ir negalite aiškiai mąstyti ir matyti. Tai ypač pavojingas kelias.

* Nesuvaldytas protas neturi išminties ir susikaupimo. Be išminties ir susikaupimo nėra ramybės. O argi gali būti laimė neramiam žmogui? Jei išvalysite savo protą, savo dvasią, tai viskas nuostabiai pasikeis. Tačiau turime valyti savo vidų, o ne keisti išorines sąlygas. Deja, dažnai darome atvirkščiai: pavyzdžiui, jūs matote veidrodyje savo išteptą veidą. Jei pulsite valyti veidrodį, tai veidas dėl to nepasidarys švarus. O jei nusiprausite, tai ir atvaizdas veidrodyje bus švarus. Taip ir mes – susidūrę su problema, pažvelkime pirmiausiai į save, o ne pulkime keisti išorines sąlygas.

* Visomis išgalėmis stenkitės padėti kitiems. Jei negalite suteikti džiaugsmo, tai bent jau nekenkite. Tai vienas svarbiausių budistų pamokymų. Jūs turite tapti žmogumi, kuris nekenkia kitiems – jei nesėjate blogio, tai daugybė žmonių neišgyvena jūsų galimo blogo elgesio pasekmių.

* Kenkdami kitam, jūs netiesiogiai kenkiate sau. Padėdami kitam, jūs netiesiogiai padedate sau. Būkite išmintingi ir padėkite kitiems. Jei kenkiate kitam, jūs prisipildote neigiamomis energijomis, kurių pasekmes būtinai pajusite. Ir, priešingai – padėdami kitiems, jūs pildotės gėriu, kuris grynina jūsų dvasią ir atneša gerus rezultatus. Todėl būkite geri ir nuoširdūs su visais, visur ir visada, ir džiaukitės gyvenimu.

(Pagal Geše Džampa Tinlėjaus knygą “Budistų pamokymai”)

Saulėto artėjančio savaitgalio !

* Pirmieji, seniausi Dao mokytojai buvo paprasti sodiečiai. Jų pažiūros klostėsi kopiant granitinėmis kalnų keteromis, dirbant žemę bei iriantis upių platybėmis. Triūsas ir kelionės pamažu atskleidė didžiąją gyvenimo tvarką. Jie matė, kad saulė, mėnulis, žemė bei vandenynai gyvena tam tikru ritmu. Jie taikėsi prie metų laikų kaitos. Stebėjo, kaip gimsta ir gyvena žmonės, kaip kuriasi ir žlunga karalystės.

* Nieko nėra statiško, nes viskas – pradedant saulės ar mėnulio fazėmis, baigiant iškylančiomis ir vėl žlungančiomis imperijomis – teigia begalinį, ciklišką virsmą. Visos mokytojų patirties išvadą reiškė Dao ženklas: keliu einantis žmogus. Jis tiksliai išreiškia ir organišką kosmoso – didžiulio, harmoningo, dinamiško kūno – judėjimą, ir kelią, kuriuo kiekvienas iš mūsų eina per gyvenimą.

* Mokiniai, norėję pažinti Dao, siekė vadovautis vyresniųjų išmintimi. Mokymas nebuvo formalus. Senovės išminčiai sutikdavo mokyti kiekvieną norintį, jei tik jausdavo, kad žmogus nuoširdus. Po to jaunesnysis tiesiog visur lydėdavo vyresnįjį. Svarbiausias šio metodo aspektas – išminčių pasitikėjimas mokinių gebėjimu matyti. Jie nesakydavo: “Mano žodžiai išmokys tave Dao. ” Nesakydavo: “Tu pats nesugebėsi išvysti Dao” ar “Dao tau atskleis tik įmantrios šventyklų apeigos.” Atvirkščiai – jie tiesiog leisdavo mokiniams gyventi ir keliauti kartu, suprasdami, kad vėjai bei girios, kalnai ir upės, žmonės bei gyvūnai parodys jiems Dao. Tikrasis Dao visiškai pasiekiamas. Tikrasis Dao – tai kasdieninis Dao.

* Senieji išminčiai mokė, kad meditavimas – pratybų pagrindas, tačiau vadino jį paprasčiausiai – sėdėjimu. Ir sėdėdavo jie tiesiog ant žemės – ne ant prašmatnių baldų, kaip civilizuoti žmonės – o ant plikos žemės, kuri mums tokia dosni. Po ilgos darbo laukuose ar kelionės per kalnus dienos senoliai ieškodavo vienumos tylomis pasedėti, pailsėti, bet kartu ir pamąstyti. Apmąstymai padėdavo suvokti laiko tėkmę, atitrūkti nuo vienas kitą vejančių darbų, vėl panirti į tyrąją tylą – Dao.

* Jei norime medituoti, ir šiais laikais turime tik atsisėsti ir nurimti. Žmonės mėgina griebtis visokių gudrybių, bet tik todėl, kad “civilizuoto” žmogaus psichika tokia sudėtinga. Senoliai žinojo, kad meditavimui nieko gudraus nereikia, todėl net nepasistengė kažkaip ypatingai pavadinti šį procesą. Jie paprasčiausiai sėdėjo, kaip kiekvienas sėdėtų po ilgos dienos. Dao visada čia pat, prieš mus, ir kitaip niekada nebuvo. Reikia tik kurį laiką patylėti, kad vėl jį suvoktume.

* Prieš praverdami burną, senoliai stabteldavo pamąstyti apie tai, ką ketino tarti. Jie praskalaudavo burną tyru vandeniu, įkvėpdavo į plaučius Dao ir dar kartą susimąstydavo. Jiems žodis buvo šventa, ne dykai atitekusi talpykla. Nederėjo nuvertinti jo apkalbomis ar tuščiais plepalais. Tad ir mums ne pro šalį būtų išmokus nelaidyti žodžių vėjais ir nenaudoti jų piktam. Jei norime išgryninti dvasią, turime išgryninti kalbą.

* Taupiai ir apdairiai dera ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Ar maža ko mums siūlo pasiklausyti gyvenimas? Pavyzdžiui, paskalų, banalybių, netgi necenzūrinių blevyzgų, kuriomis žmonės smaginasi, bei kursto savo žemąsias aistras. Egzistuoja ir priešingybė – išminties krislai, bet į juos per dažnai nekreipiama dėmesio. Būties paslapčių niekas nebesaugo. Bet ar ieškai jų? Jei nori išgirsti, turi skirti laiko. Bet užtrunka ne tik klausymasis – reikia laiko ir tam, kad žodžiai prasiskverbtų į širdį. Vien pasiklausęs išminties, akimirksniu nepasikeisi.

* Dao ieškotojai nuolat siekia žinių. Tai, kas nesuprantama, jų neatbaido. Dao sekėjai visais laikais mokydavosi su didžiausiu malonumu. Sakoma, kad leidęsis plaukioti po žinių vandenyną, niekada nepasieksi kranto. Dao sekėjai tik džiaugiasi tokiu pasiplaukiojimu, o krantas, ko gero, jiems apskritai nerūpi… Aistra mokslui – kilniausia iš visų aistrų.

* Savo gyvenimui galime imti pavyzdį iš saulės – rasti mūsų pačių centrą, mūsų galios šaltinį ir tapti nuo nieko nepriklausomi. Kiekvienas galime šviesti kaip saulė ir nesidrovėti savo talentų. Kai padedame kitiems, galime būti nešališki kaip saulė ir tiesti pagalbos ranką visiems aplinkui. Jei taip elgtųsi kiekvienas, gėrio spinduliai tikrai nušviestų visus.

* Gyvenimas mainosi, ir mes turėtume nuo tų permainų neatsilikti. Jei eidamas Dao keliu privalai pasielgti lanksčiai – teks atmesti tai, kas kliudo. Kai prastai klojasi, Dao sekėjas žvalgosi nesėkmės priežasčių ir šalina jas. Jei padėties pataisyti neįmanoma, jis keičia patį požiūrį, kad keblumas taptų sąlygiškai nereikšmingas arba kad jo neliktų.

* Žmonės įsivaizduoja, kad dvasingumas – slėpiningas ir sunkiai suvokiamas reiškinys. Iš tiesų yra atvirkščiai. Dvasingumas glūdi kiekviename mūsų. Bėda tik ta, kad esame išmokyti neklausyti vidinio prigimties balso. Žmonės mano, esą dvasingumas – labai įmantrus mokslas. Iš tiesų yra kitaip. Tereikia perprasti dvilypę savo prigimtį ir išmokti taikyti jos priešybes. Kai tai pavyks, būsi supratęs absoliuto reikšmę.

* Dao – tai keliu einantis žmogus. Jo niekas kitas neneša. Nenupiešta jokia transporto priemonė. Eiti Dao keliu kiekvienas iš mūsų privalo pats.

(Pagal knygą Deng Ming-Dao “Kasdieninis Dao: darnaus gyvenimo menas”)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio !!

Žmogaus evoliuciją galime įvardinti pirmiausiai kaip jo sąmonės evoliuciją ir kelią nuo fizinio (instinktų) į dvasinį (dorovė, kūryba, vienybė) lygmenį. Tačiau šiuolaikinė realybė Žemėje vis labiau ryškėja kaip kolektyvinė deformuoto “ego” projekcija. Tokia projekcija dezorientuoja, sėja įtampą ir baimę. Todėl sunku išlikti savimi, sunku išlikti dorovingu, kai skleidžiama tiek melagingų stereotipų. Mūsų civilizacija kartais vadinama apverstų vertybių sistema, nes dėl egoistinių tikslų paminamos ir amžinos vertybės.

Kokia gi pagrindinė amžinoji vertybė, dėka kurios žmogus išlieka žmogumi? Tai dorovė. Doros principai nuo seniausių laikų visose tautose buvo perduodami iš kartos į kartą. Dorovė buvo viena iš svarbiausių lietuvių gyvenimo sampratų. Dora lietuviui buvo daugiau nei moralinė vertybė. Doros laikėsi ne todėl, kad kažkas prisakė, nurodė, o savo labui. Gamtos dėsniai išreiškia būties dėsnius, todėl nuodėmė buvo laikoma ne nusižengimu, o priešprieša gyvybės dėsniams, o tuo pačiu ir kenkimu pačiam sau. Mūsų protėviai suvokė, kad žmogus, turėdamas laisvą valią, gali tą valią panaudoti ir savęs griovimui (A. Patackas, A.Žarskus “Virsmų knyga”).

Aiškus dorovės aprašymas yra ir senojoje Mahabharatoje, stambiausioje indų poemoje-epe. Joje dorovė apibūdinama kaip vienintelis kelias į laimę. Teigiama, kad pradėti ugdyti dorovę reikia nuo mūsų kalbos ir bendravimo, ir kartais geriau nutylėti, nei pasakyti. Yra trys teisingos kalbos panaudojimo taisyklės:
1. Kalbėti tiesą;
2. Jei visa tiesa pasakyta, kalbėti apie pozityvius dalykus;
3. Jei pasakyta tiesa, pakalbėta apie pozityvius dalykus, reikia kalbėti apie praktinį dorovės pritaikymą gyvenime.

Argi tai neaktualu ir mūsų dienomis? Sutikite, kad dabar labai daug tuščio kalbėjimo. Kalba tapo ir kovos įrankiu: mes baramės, ginčijamės, keliame balso intonacijas pykčiui išreikšti. Kalbėdami manipuliuojame, meluojame, darome įtaką. Ir seniai pamiršome posakį: žodis – sidabras, tylėjimas – auksas. Tylėjimas vertingesnis ne dėl paslapčių, o todėl, kad žodžiu neįžeistume, nesužeistume, nepakenktume, nesuklaidintume.

Aprašomi ir dorovingų žmonių darbai, tokie žmonės vadinami visuomenės šviesuomene. Ji atpažįstama pagal šią veiklą:
1. Gerus darbus, kurie atliekami nuoširdžiai ir nesivaikant naudos;
2. Saviugdą, dorovingą elgesį;
3. Tobulėjimą ir mokymąsi;
4. Dorovingas santuokas;
5. Dosnumą, dalijimąsi su tais, kam to reikia.

Pabrėžiamas ir sąžiningumo principas: tai kas blogai tau, nedaryk kitam. Dorovingas elgesys suteikia žmogui didybę, ilgaamžiškumą, pagarbą, jėgą ir žinias. Tuo tarpu nesilaikančius dorovės žmones pradeda valdyti žemos būsenos – pykčio, godumo, liūdesio, pavydo, baimės ir t.t. Šios žemos žmogaus būsenos naikina jėgą, grožį, supratimą ir sveikatą. Gyvenimą trumpina ir plepėjimas, išdidumas, per dideli troškimai ir išdavystė.

Visos žemos žmogaus būsenos veda ir į skurdą – dvasinį ir fizinį. Pagrindinė tokio skurdo priežastis – godumas. Jam niekada negana, todėl jis gesina sąžinę. Kai neturime sąžinės, palengva užgesinama ir dorovė. Be dorovės žmogus tampa instinktų ir iškreipto egoizmo vergas. Jis paskęsta iliuzijose, nes tampa reaguojančiu, bet ne kuriančiu. Toks žmogus atiduoda savo kūrybinę energiją tam, kas jį valdo.

Taip gimsta nesubalansuotos būsenos:
1. Fiziniame lygmenyje pasireiškia kaip skausmas kažkurioje kūno dalyje;
2. Emociniame lygmenyje – kaip sielos skausmas;
3. Minčių (mentaliniame) lygmenyje – kaip nevaldomų minčių ir įsitikinimų negatyvus srautas;
4. Dvasiniame lygmenyje jaučiama kaip sunki energetinė substancija, pasiklydusi dvasia, kuri jau negali atskirti gėrio ir blogio.

Atrodytų, tik viena gyvenimo samprata, bet kai jos nėra, jos ne tik trūksta, bet viskas įgauna kitokią, priešingą kokybę. Todėl keista, kad prakalbus apie dorovę, žmonės gūžčioja pečiais arba svarsto apie ją kaip apie atgyvenusią, varžiusią protėvių gyvenimą abejotiną vertybę. Bet ar įmanomas žmonijos tobulėjimas be dorovės?.. Vargu. Matyt, ne šiaip sau visuose senuose mokymuose dorovė, dora, dorybės buvo aprašomos kaip didžiausios žmonijos vertybės. Tai iš tiesų pagrindas žmogaus tobulėjimui.

Ką jūs apie tai galvojate?

…” Labiausiai žmogus trokšta būti laimingas ir išvengti skausmo ir kančių. Visi mes turime teisę į laimę ir galime naudotis įvairiais būdais, padedančiais išvengti kančių. Tačiau šie būdai turėtų būti tokie, kad nepažeistume žmonių teisių, nesukeltume jiems kančių ir skausmo. Reikia rimtai susimąstyti apie jūsų naudojamų būdų teigiamas ir neigiamas pasekmes.

Svarbu atminti, kad tikslai ir pasekmės gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Jeigu šie tikslai vieni kitiems prieštarauja, pirmenybę reikėtų teikti ilgalaikiams tikslams. Spręsti reikia atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Mūsų smegenys yra mūsų jėgos ir mūsų ateities šaltinis, tačiau tik tada, kai mes teisingai jomis naudojamės. Jeigu ne – mūsų protas taps visų mūsų nelaimių šaltiniu.

Mumyse slypi sugebėjimas kurti, ir labai svarbu tuo pasinaudoti. Labai svarbu yra pasitikėti savimi. Pasitikėjimas savimi nėra tiesiog paprastas tikėjimas savo jėgomis. Tai tiesiog savo galimybių suvokimas. Suvokęs jas, kiekvienas žmogus gali save pakeisti, tobulindamas savo gerąsias savybes ir atsisakydamas žalingų polinkių. Tam reikia pastangų. Žinoma, reikia ir laiko.

Labai svarbu išmokti atrasti savo prote teigiamų, kuriančių minčių. Juk žmogaus prote egzistuoja daugybė įvairių būsenų ir minčių. Todėl labai naudinga pažvelgti į savo protą iš arčiau ir išmokti atskirti įvairias naudingas ir žalingas jo būsenas. Kai jūs suprasite teigiamų būsenų vertę, jūs galėsite išmokti jas savyje išsiauginti. Proto suvokimas – vienas iš pagrindinių budizmo praktikos momentų, todėl žmonės dažnai budizmą vadina proto tyrinėjimo mokslu.

Visos neigiamos emocijos tuojau pat atima iš žmogaus laimės ir ramybės jausmą, o po kurio laiko gali priversti jį atitinkamai elgtis. Tokiais savo poelgiais žmogus neša blogį ir kančias kitiems žmonėms, tai galiausiai padaro ir jį patį nelaimingą. Be to, neigiamos emocijos kenkia ir sveikatai. Jeigu norite išlikti sveiki, tiesiog pažvelkite į savo vidų, į savo mintis. Pasinaudokite savo pačių galimybėmis.

Nuo išorinių priešų galima pasislėpti, pabėgti nuo jų. Pavyzdžiui, jei kas nors trikdo mano ramybę, aš galiu uždaryti duris ir pabūti vienas tyloje. Tačiau man nepavyks šito padaryti su pykčiu – kur aš benueičiau, jis visada bus su manimi, mano viduje. Kol nesiimsite tam tikrų priemonių, tol negalėsite nuo jo pabėgti. Yra viena labai svarbi taisyklė, padedanti išlaikyti proto ramybę: jūs neturite leisti atsirasti savyje nepasitenkinimo ir nusivylimo jausmams, kadangi jie yra pykčio priežastis.

Tarp priežasties ir pasekmės visuomet egzistuoja natūralus ryšys. Kai tam tikros priežastys sutampa su sąlygomis, tuomet būna labai sunku sutrukdyti iš šio junginio gimti atitinkamoms pasekmėms. Todėl labai svarbu iš anksto numatyti, suprasti galimas pasekmes ir pačioje pradžioje sugebėti nutraukti nepageidaujamų priežasčių ir pasekmių grandinės atsiradimo procesą.

Būtina atsisakyti egoizmo. Jeigu jūs galvojate tik apie save ir pamirštate kitų žmonių poreikius ir laimę, arba, dar blogiau, jei imate juos išnaudoti, tai absoliutumo požiūriu kažko netenkate. Jūs netenkate draugų, kurie rūpintųsi jūsų gerove – jei jus ištiks nelaimė, aplinkiniai ne tik nepadės, bet ir slapta džiaugsis. Tikroji draugystė gimsta iš nuoširdžios žmogiškos meilės, o ne iš valdžios ar pinigų.

Žinoma, žmonės gali ateiti pas jus su šypsena ir dovanomis, jeigu jūs esate turtingas ir įtakingas, bet širdies gilumoje jie nėra jūsų draugai; tai jūsų turto ir padėties draugai. Jei tik jūsų padėtis pasikeis, daugiau jų nepamatysite. Labai dažnai tai, ką žmonės demonstruoja savo draugams, tėra paprastas prisirišimas. Prisirišimas susijęs su kažkuo, kas yra “mano” – tai kažkas, kas yra gerai man. Todėl, kai tik kito žmogaus požiūris į jus pasikeičia, artumo jausmas bematant išnyksta.

Kuo stipriau žmogus išugdo savęs atidavimo kitiems – atjautos jausmą, tuo drąsesnis ir stipresnis jis tampa, tuo mažiau jis pasiduoda nusivylimo ir beviltiškumo jausmui. Taigi atjauta – vidinės stiprybės šaltinis. Tikroji atjauta yra susijusi su teisingu daiktų prigimties suvokimu, ji bešališka. Prisirišimas, priešingai, yra pagrįstas nežinojimu ir šališkumu. Budistinė praktika patvirtina, kad tikrosios atjautos jausmą jūs galite išsiugdyti nuolat praktikuodami meditaciją apie vienodą požiūrį į visus žmones.

Dvidešimt pirmas amžius turi būti taikos amžius. Ką tai reiškia – taikus žmogus? Atsakymas labai paprastas – viskas priklauso nuo atjautos. Atverkite save kitiems. Laimė yra pasekmė to, kaip elgiatės su šalia esančiais žmonėmis. Mylėkite, dalinkitės, tobulėkite. Niekada nebuvo ir nebus geresnio gyvenimo būdo…”

(Iš įvairių Dalai Lamos pasisakymų)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!!

Zeno, arba Dzen budizmo mokykla išsirutuliojo Kinijoje. Jos steigėjas – vienuolis Bodidarma, vėliau šį mokymą išplėtojo Houei-nengas, šeštasis mokyklos patriarchas. Terminas zen (kinų kalba “čan”) apytikriai verčiamas “meditacija”. Dzen budizmas – tai filosofinė sistema, padedanti pasiekti dvasinę ramybę ir vidinį tikėjimą. Dzenas gali būti traktuojamas kaip nubudimas arba žaibiškas praregėjimas, kas reikštų nubudimą iš visų šiam pasauliui būdingų stereotipų ir klystkelių.

Nubudimo potencija žmogaus gelmėse glūdi visada, ir kiekvieną akimirką mes galime nubusti iš įprastinio tikrovės suvokimo ir spontaniškai pakilti į kitą suvokimo lygmenį. Nubudimas pats savaime nieko nepakeičia mūsų aplinkoje, tačiau naujas suvokimo lygmuo pakeičia viską. Ši filosofija skatina veikti ir siekti užsibrėžto tikslo nesvyruojant, nes veiksmas visuomet yra geriau nei neveikimas. Ji moko sąmonės budrumo, kad ir kasdieniniuose dalykuose išvystume prasmę ir grožį.

Ką bedarytume, mes turime tai daryti visu savimi, ne tik rankomis ar kojomis. Čia ir dabar, visa esybe – tai, ką darome šiuo momentu, turi būti būtent tai, ką darome šiuo momentu, ir nieko kita. Buvimas čia ir niekur kitur yra pilnutinės koncentracijos raktas. Tuomet energija neišsklaidyta ir bet kurią akimirką gali būti panaudota konkrečiai užduočiai įvykdyti. Dzeno pozicija: yra tiktai ši akimirka, ir nieko daugiau.

Pagal šią filosofiją tiesa nėra tai, ko galima būtų išmokyti – tiesą turime pažinti patys. Dzeno mokytojas pateikia savo mokiniams sudėtingus galvosūkius, tariamai absurdiškus ir logiškai neišsprendžiamus klausimus (koan), taip skatindamas mokinius pačius ieškoti sprendimų ir lavinti intuiciją. Intuicijai nebūdingi loginiai ėjimai: arba tiesą iš karto pamatai, arba jos apskritai nematai.

Dzeno požiūriu, vienintelė vieta, kur kliūtis yra reali, yra mūsų pačių sąmonė. Jei sekasi prastai, neieškokime pasiteisinimų ir nesidairykime, kam suversti kaltę. Ieškokime savyje, ar tebeturime tris būtinus pergalės komponentus: sąmonės koncentraciją ir psichologinį bei fizinį pasiruošimą. Bent vieno iš šių komponentų trūkumas traukia į dugną kitus du. Vidinė jėga yra kiekviename žmoguje, ir kai ji paskiriama kažkokiam tikslui pasiekti, rezultatų ribos gali būti begalinės.. Yra tik viena riba – ta, kurią patys sau pažymime.

Dar vienas svarbus principas susijęs su dviem esminiais žmogaus gyvenimo santykiais: santykiu su savimi ir santykiais su kitais. Šios dvi santykių kryptys yra susijusios taip tampriai, kad atskirti jų yra neįmanoma. Kad išvystytume geranoriškumą ir nuoširdumą santykiuose, turime pirmiausiai gebėti išgirsti. Kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus turi ką pasakyti, iš kiekvieno turime ko pasimokyti, net iš vaiko.

Susitikus su bet kuriuo žmogumi, verta įsiklausyti į jo žodžius. Kartais kito žmogaus pasakyti žodžiai gali pakeisti mūsų gyvenimą, mes galime atrasti tai, kas padėtų priimti tinkamą sprendimą. Jie gali ir sukrėsti, staiga išmušti iš įprastinio mąstymo ir pakylėti į aukštesnio pažinimo plotmę, priversti suprasti, kad neteisingai suvokiame tikrovę. Todėl bendraudami neužsisklęskime, būkime nuoširdūs ir atviri.

Meditacija yra vienas iš svarbiausių Dzeno mokinio užsiėmimų. Tai susikoncentravimo ir sąmonės išgryninimo metodas. Meditacija ugdo sąmonės ramybę, vidinę tylą ir harmoniją, kuri yra būtina grąžinant išsekusius fizinius ir dvasinius žmogaus resursus. Esmė yra meditacijos turinys, o ne įvairūs atributai. Paprastai ji pradedama nuo kvėpavimo pratybų ir vidinės galios – energijos ki reguliavimo, susikoncentavimo į ją.

Kiekvienam vakariečiui Dzeno meistras patars rasti laiko sau ir lėtinti gyvenimo tempą. Mūsų protas neramus, visą dieną gainiojamas skambučių, laikrodžio rodyklių ir sirenų, įsukdamas mus į nuolatinį blaškymąsi ir stresą. Verta sustoti ir paklausti: kas gi iš tiesų juda, kokia tokio judėjimo priežastis? Jei atidžiai pažiūrėsime, tai pastebėsime, kad toks judėjimas priklauso miestui, tai neateina iš mūsų pačių.

Tik tuo atveju, jei pasiduodame judėjimo šaltiniams ir leidžiame savo protui judėti tuo pačiu greičiu kaip ir miestas, jei sutinkame reaguoti į kiekvieną impulsą, tada ir tampame to judėjimo ir įtampos dalimi. Neįmanoma sustabdyti miesto judėjimo, tačiau galima valdyti savo gyvenimą ir reguliuoti savo gyvenimo greitį. Pradėję nuo mažų kasdieninių dalykų, išmoksime valdyti ir stambius gyvenimo procesus. Įveikti stresą galime tik nurimusiu protu.

Dzen budizmas daugiau nei filosofija, tai gyvenimo būdas. Dažnai jis slepia bet kokius tiesioginius apibrėžimus, leisdamas daug ką pajusti intuityviai. Išankstinė nuomonė laikoma didžiausiu priešu. Žmogus turi pats, savarankiškai atrasti savo kelią į tiesą. Jau vien turėdami tikslą, esame kelyje į savo aukščiausią vidinį potencialą. Tai, ko trokštame visa savo širdimi, bus pasiekta net tuomet, kai tai atrodys neįmanoma..

Juokaujama, kad Dzeno vienuolis neturi automobilio, nes jis pasirinko kelionę kitokiu maršrutu, nei materialieji. Materialiais daiktais, kokie brangūs jie bebūtų, negalime nei pamatuoti, nei paspartinti savo vidinio progreso. Tuo tarpu vidinės pergalės yra vertingiausia, ką mes galime pasiekti gyvenime.

Dažnas savo dvasinio tobulėjimo kelyje pastebime, kad įvairių dvasinio augimo metodikų pagrindą sudaro senųjų mokymų tiesos. Gali pasirodyti, kad nieko nauja po saule, kad nauja – tai gerai pamiršta sena, bet iš tiesų taip tęsiamos tolimesnės tiesos ir harmonijos paieškos. Vyksta senųjų ir naujųjų mokymų sintezė, išgryninama tiesa ir amžinos vertybės (patikrintos laiku).

Budizmas ypatingas tuo, kad nesuteikia dievinimo objekto, o nukreipia žmogų patį ieškoti tiesos ir laimės. Buda, šio mokymo kūrėjas, pats pasiekė nušvitimo būseną ir tuo įrodė, kad tai įmanoma, kad tokia būsena pasiekiama kiekvienam žmogui. Švarios sąmonės egzistavimas – ne dogma, o praktinės patirties klausimas. Ją galima būtų apibūdinti kaip begalinę išmintį, begalinę meilę, begalinę atjautą, begalinį meistriškumą ir tobulą vientisumą.

Pagal budizmo mokymą, galutinis individualios žmogaus evoliucijos tikslas yra nušvitimas. Tai įvyksta, kai žmogus galutinai išsilaisvina nuo visų jo sąmonę temdančių faktorių – godumo, neapykantos, nemokšiškumo, pavydo, egoizmo ir išvysto savyje visas savo teigiamas savybes. Kai mums pavyksta pažinti savyje tą vidinį švarumą, išvystyti savyje giluminį meilės ir atjautos jausmą, tuomet mes pradedame matyti šio tyrumo atspindžius ir kituose žmonėse.

Tačiau jeigu mums nepavyko pažadinti ir išvystyti šių vidinių savybių, tai ir viskas aplinkui mums atrodys negatyvu ir apribota, kadangi viskas, kas mus supa kasdieninėje realybėje, iš tikrųjų yra mūsų vidinės realybės projekcija. Iš senųjų laikų yra atėjęs labai taiklus posakis, apibūdinantis veidrodinį vidinės realybės atspindį: ” nerodyk pirštu, rodyk savimi…”

Budizmo filosofija nurodo, kad visų mūsų problemų ir nusivylimų šaltinis yra norai, kuriuos pagimdo neišmanymas. Jeigu mes nuolat vaikysimės savo geidžiamų objektų, tapsime nuolatinių nusivylimų aukomis. Todėl turime išmokti valdyti savo mintis ir savo fizinę jėgą, o taip pat atpažinti mūsų proto sukurtus iliuzinius apribojimus, kurie atveda į konfliktą su pačiu savimi ir aplinkiniais.

Siūloma nuolat tobulinti savo protą, nuolat gilinant savo suvokimą, mokytis pažinti vis subtilesnes laimės formas. Skatinamas savarankiškumas, neprisirišimas prie mokytojo, kuris tik nurodo, kad yra kelias, o mokinys turi jį atrasti ir praeiti savarankiškai. Budizmas siūlo konkrečius metodus, padedančius įveikti protines ir fizines kliūtis, pasitaikančias kelyje į laimę ir gerovę. Pasirinkti siūloma tai, kas padeda konkrečiam žmogui.

Šiuos metodus galima skirti į dvi pagrindines kategorijas – sutras ir tantras. Pagal sutrajaną, savirealizacijos kelias tai laipsniškas sąmonės valymo procesas, sukuriant atitinkamas priežastis, skatinančias šio proceso eigą. Šiomis priežastimis gali būti sugebėjimo koncentruotis ugdymas, meditatyvinio suvokimo užsiėmimai, etiškas elgesys – viskas, kas skatina saviugdą.

Tantrajana, lyginant su sutrajana, yra greitesnis būdas pasiekti nušvitimą. Tantros jogai mokosi mąstyti, kalbėti ir elgtis taip, lyg jau būtų nušvitę, t.y., būsimą galutinės dvasinės evoliucijos rezultatą laiko savo atspirties tašku. Ar neprimena jums tai šiuolaikinių sąmonės ir pasąmonės programavimo būdų?.. Argi tai ne psichologiniai sąmonės lavinimo metodai, atėję iki mūsų dienų?

Budizme sužavi tai, kad į visus klausimus atsakoma tiesiai ir atvirai. Nurodoma tobulėjimo kryptis ir siekiamybės, nurodomos netobulumo priežastys. Yra Mokytojo idealas, bet tik kaip pavyzdys, kad dvasinis tobulumas įmanomas. Prisimenate vieną iš alegorinių posakių: jei nori šviesti, turi uždegti ir nešti savo žibintą, o ne bandyti padėti nešti mokytojo žibintą.

Dalai Lama XIV, kitos budizmo krypties – lamaizmo atstovas ir dvasinis savo šalies vadovas taip apibūdino budizmą: “Mūsų mokymas iš esmės labai paprastas: viskas pasaulyje yra susiję. Tobulindamas save, žmogus tobulina Visatą, vadinasi, būsima laimė ar kentėjimai išplaukia iš mūsų dabartinių poelgių.”

Sekantį kartą – apie vieną iš budizmo krypčių – Zeno (Dzeno) mokyklą, įsteigtą Kinijoje vienuolio Bodidarmos, apie kurį labai mažai žinoma, bet jo mokymas dėl originalios (ir, matyt, veiksmingos) metodikos yra labai populiarus tarp šiuolaikinių vakariečių.

Konfucijus (551-479 m.pr.m.e.) vadinamas kinų tautos simboliu, mokytojų Mokytoju, didžiuoju Išminčiumi. Jo vardas, išvertus iš kinų kalbos, reiškia “išminčius Kun”. Yra tam tikro laikmečio vertybės, yra amžinosios vertybės. Dauguma Konfucijaus įžvalgų aktualios ir mūsų dienomis, todėl pelnytai priskiriamos amžinosioms vertybėms. Ištraukos iš Lju Fandzi knygos “Konfucijaus kanonai citatose ir dialoguose”:

“…Gerus darbus darantis žmogus negali būti vienišas – būtinai atsiras bendraminčių.

Neliūdėk, kad neužimi tavęs verto posto, liūdėk tuomet, jei tavo sugebėjimai neatitinka užimamo posto.

- Ar galima vadovautis vienu įstatymu visą gyvenimą?
- Tas įstatymas – vienybė. Tai, ką darome sau, atsiliepia ir visiems, todėl nedaryk kitam to, ko nenori sau pačiam.

Išmintingas neabejoja, žmones mylintis neliūdi, drąsus nebijo.

Neliūdėk, kad žmonės nepažįsta tavęs. Liūdėk, jei pats savęs nepažįsti.

Štai, pavyzdžiui, aš baigiu pilti kalvą, ir tegul man beliko supilti tik krepšį žemės, bet aš sustoju – štai kas yra sustojimas. Arba, pavyzdžiui, aš lygioje vietoje pradedu pilti kalvą, ir tegul aš supyliau tik vieną krepšį žemės, bet aš jau pradėjau – tai vadinama žengimu į priekį.

Jei žmogus pats savęs neklausia: “ką man daryti, ką man daryti?”, tai aš nežinau, ką jam daryti..

Sutikęs išminčių, lygiuokis į jį. Sutikęs nemokšą, atidžiau pažiūrėk į save.

Jei būsi reiklesnis sau, nei kitiems, tuomet išvengsi nuoskaudų.

Nepakalbėti su žmogumi, su kuriuo verta pakalbėti – reiškia prarasti žmogų. O kalbėti su žmogumi, su kuriuo kalbėti neverta – reiškia prarasti žodžius. Išmintingas nepraranda nei žmonių, nei žodžių.

Tik tą klaidą, kuri lieka neištaisyta, galima laikyti tikra klaida.

Didingas žmogus reiklus sau, menkas – kitiems.

Mokytis ir nemąstyti – beprasmiška; mąstyti ir nesimokyti – paskęsti abejonėse.

Didingas žmogus vienija žmones nepavergdamas jų, menkas gi stengiasi pavergti, todėl nepajėgus jų suvienyti.

Senovėje žmonės mokėsi, kad tobulėtų, dabar gi mokosi, kad pasipuikuotų prieš kitus.

Didingo žmogaus mintys – apie teisingumą, menko mintys – apie naudą.

- Ką reiškia mylėti žmones? Koks yra mylintis žmones žmogus?
- Tai yra giliausia išmintis… Mylintis žmones žmogus, jei jis nori tvirtai stovėti ant kojų, tai padarys taip, kad ir kiti tvirtai stovėtų ant kojų. Jei jis nori, kad jo reikalai gerai klostytųsi, tai jis daro taip, kad ir kitiems jų reikalai gerai klostytųsi. Sugebėti žiūrėti į kitus kaip į patį save – štai pagrindinis meilės žmonėms meno bruožas!

Didingo žmogaus siekiai – į priekį ir aukštyn, menkas gi leidžiasi vis žemiau.

Jei gamta žmoguje įveiks kultūrą – gausis laukinis. Jei kultūra įveiks gamtą – gausis knyginių žinių kaupiklis. Tik tas, kuriame gamta ir kultūra pusiausvyroje, gali tapti išminčiumi.”

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!!

“… Jei manote, kad Šaolino mokymas yra kovos meno mokymas, tai klystate. Kai įgijęs meistro vardą mokinys išeina, jis jau seniai būna atsisakęs šios minties. Jis yra išmokęs jausti savo kūną, jį gerbti ir juo naudotis… Jis yra suvokęs, kad protas suteikia kūnui energijos arba atsisako jos duoti. Jis yra suvokęs, kad proto galia jis gali kontroliuoti save ir aplinką ir kad vien protas padaro jį nenugalimą. Ir mažiausias susierzinimas tuščiai eikvoja energiją, kurią kitur galima panaudoti kur kas naudingiau.

Gyventi Čia ir Dabar, vadinasi priimti reiškinius tuo metu, kai jie vyksta. Iš kiekvienos akimirkos paimti tai, ką ji siūlo. Gyventi šia akimirka, vadinasi sutelkti į ją visą savo dėmesį. Ją visiškai išnaudoti, tačiau ir viską jai atiduoti.

Šaolino atidumo principas moko mus suprasti, kad niekas, iš tiesų niekas nevyksta savaime, nors ir atrodo taip labai suprantama, ir mes manome, kad tai savaime suprantama.

Veiksmo principas moko mus suvokti, kad tik nedaugelis žmonių veikia, o dauguma tik reaguoja į veiksmą. Tie, kurie veikia patys, nuo pat pradžių yra geresnėje pozicijoje. Jie nusistato žaidimo taisykles… Gynėjai gali tik bandyti apsiginti.

Šaolino ryžtingumo principas mus moko, kad žmonės, kurie veikia, nulemia pasaulio ir gyvenimo tėkmę. Kol liekate tik reaguojančiu, kiti jums nurodinėja, ką privalote daryti ir ko nedaryti.

Godulys padaro mus pažeidžiamus, nuspėjamus ir prieinamus šantažui. Kas nekontroliuoja savo geismo (godulio), tas suteikia kitam galią valdyti save, savo jausmus, ir taip tampa lengviau pažeidžiamas.

Principas nekaupti turto moko mus daryti dalykus todėl, kad to norime, o ne todėl, kad gautume už tai atlygį.

Karštakošis žmogus yra nuspėjamas. Įniršęs žmogus yra stiprus, tačiau nekontroliuoja situacijos ir savo veiksmų pasekmių. Pykčiu patys save žeidžiate.

Kai esi susijaudinęs, tai nedaryk nieko ir nesakyk nieko. Lėtai įkvėpk kelis kartus ir palauk, kol dvasia nurims ir bus skaidri. Net jei pyktis kartais tikrai yra pagrįstas, turėtumėte pasvarstyti, apie ką iš tiesų kalbama. Ar norite rėkti vien tam, kad “nuleistumėte garą”, ar kad tikrai pakeistumėte situaciją? Rėkti, norint iš esmės pakeisti situaciją, yra beprasmiška.

Kas skuba – daro klaidas. Norint ką nors daryti greitai, reikia pradėti to mokytis lėtai. Privalai priversti save neskubėti. Greitumas ateis savaime. Viską, ką moki daryti lėtai, po kurio laiko mokėsi padaryti greitai.

Dauguma žmonių veikia pagal planus, ir tik nedaugelis naudojasi proga. Jei žmogus nesidairydamas laikosi savo plano, tai visai nepastebės daugybės galimybių, “žydinčių” abipus jo kelio. Mokėti pasinaudoti proga nereiškia palikti visko savieigai. Pagaliau poreikis planuoti savo gyvenimą yra tokia pat esminė savybė, kaip ir gebėjimas nuo jo nukrypti. Tačiau daugelis nemato antrosios galimybės. Planas daugiau nusako tikslą, o ne vienintelį kelią, kuriuo galima jį pasiekti.

Kantrybė veda į sėkmę. Žmonės kartais metų metus laukia tinkamo momento ir viską praranda, nes lemiamu momentu netenka kantrybės.

Ir pagaliau Šaolino principas mus moko, kad būtina šiek tiek toliau pažvelgti į ateitį. Nepradėti mokytis tada, kai jau reikia žinoti. Tada visuomet būsi antras. Daugelis žmonių visą gyvenimą vaikosi praleistų progų ir to nesupranta.

Nors grupė žmonių atrodo daug galingesnė ir nepagrįstai tikimasi iš jų daugiau jėgos, tačiau pajėgiausi kovotojai yra atskiri, judrūs kovotojai. Pavienis kovotojas praeidamas gali pasinaudoti tokiomis progomis, prie kurių grupė dėl savo nerangumo nė nesustotų.

Šaolino principas mus moko, kad lankstumas nugali kietumą.

Tas, kuris yra priklausomas nuo kitų pagyrų, tampa pažeidžiamas. Pranašumą jo atžvilgiu išlaikys tie, kuriems jis bet kuria kaina nori patikti.

Didžiausi meistrai yra tie, kuriuos pralenkia jų mokiniai.

Nuo visko šiame gyvenime galite pabėgti. Nuo savo priešų, savo draugų, savo mėgstamų ir nekenčiamų vietų, nuo savo darbo ir nuo savo hobio. Tik nuo vieno asmens negalite pabėgti – tai nuo savęs. Kad ir kur slėptumėtės, kad ir kokią klastą sugalvotumėte, – visur būsite tas žmogus, su kuriuo teks gyventi visada.

Mes esame tuo, kuo patys save padarome. Mes stovime ten, kur patys atsistojame. Ne atvykimas, o pati kelionė yra tikslas.”

(Iš B.Moestl knygos “Šaolinas”)

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!!