ruvi

Ar susimąstėte, kodėl vis dažniau didžiųjų švenčių laukiame ne kaip ypatingos dienos, bet kaip varginančios darbų ir pareigų lavinos, susijusios su pasiruošimu šventei? Kartais net pavadiname tokias šventes masine psichoze – tai patvirtina ir faktai: būtent per dideles šventes padaugėja įvairių konfliktų ir incidentų. O ir po švenčių dažniausiai jaučiame ne pakylėjimą, o vidinę tuštumą.. Kodėl taip nutinka?

Pirmiausiai išsiaiškinkime – kas yra šventė ir kuo ji skiriasi nuo kasdienybės. Šventė – tai nekasdieniška, ypatinga diena, kuomet turime progą švęsti ir švenčiame – išgyvename tam tikras džiaugsmingas emocijas: tai dvasinė vienybė, kolektyvinė saviraiška, dėmesys, pozityvumo užtaisas, rūpestis, suartinanti ir motyvuojanti veikla ir t.t..

Šventės tradiciškai gali būti:

- skirtos praėjusiam įvykiui, užbaigtuvės, pvz., praeityje tai buvo derliaus šventė, vainikuojanti ilgų darbų pabaigą, kurios tikslas – atgauti jėgas, pasidžiaugti rezultatais, motyvuoti būsimiems darbams;

- skirtos ateities įvykiams, pvz., rugsėjo pirmoji, statybų pradžia. Tikslas – sukurti pozityvų nusiteikimą, motyvuoti, sukaupti jėgas darbams;

- šventės, skirtos vieno etapo užbaigimui ir kito pradžiai, pvz., gimimo diena, Naujieji metai. Tai rezultatų susumavimas ir atskaitos taškas naujiems darbams;

- istorinės, patriotinės ir religinės šventės. Skirtos vienyti, ugdyti patriotizmą, saugoti moralines vertybes, palaikyti tradicijas;

- asmeninės žmogaus šventės, ryškūs ir svarbūs įvykiai. Pozityvūs atsiminimai, kurie suteikia pasitikėjimo savimi ir prasmės gyvenimui.

Visose šiose situacijose bendra tai, kad šventės turi pagrindą – progą, ir tikslą – suteikti pozityvų nusiteikimą ateičiai, džiaugsmą. Šventė – tai išorinio ir vidinio džiaugsmo apykaita, kuri praturtina dvasiškai, motyvuoja, suartina. Šiuolaikinės šventės palengva tai praranda dėl komerciškumo, alkoholio, švenčių pavertimu tik pramoga ir šou.

Pramogos nėra šventė, nors šventėje ir gali būti pramogos elementų: dainų, žaidimų, juoko – tačiau tai tik šventės išraiška. Vien išoriniais veiksmais šventės nesukursime, ji turi gilesnę dvasinę prasmę. Anksčiau švęsdami žmonės įsiliedavo į labai svarbią bendražmogišką vienybę, kuri pozityviai aktyvuodavo kolektyvinę sąmonę, dabar – švenčia kiekvienas sau, o vienybė pakeičiama “gerumo akcijomis”.

Esminis skirtumas tarp praeities ir šiandieninių švenčių – praeities šventės “ištraukdavo” žmones iš kasdienybės, o šiandieninės, atvirkščiai – įvaro į pasiruošimo šurmulį-bėgimą vartotojų minioje į parduotuves, o pati šventė telieka lyg trumpas blykstelėjimas, paliekantis tuštumą širdyje. Kodėl? Todėl, kad viską suvalgome, išgeriame, išpakuojame, persisotiname pramogomis ir įspūdžiais, o svarbiausios – dvasinės dovanos – lieka “neišpakuotos”.

Dėl tokio paviršutiniškumo šventės gali virsti ne tik psichologinėmis (pošventinės apatijos ir depresijos), bet ir narkologinėmis problemomis. Šventiniai lūkesčiai, stalo gausa, alkoholis, pramogos, dovanos ar vien data kalendoriuje nesukuria šventės. Šventinę dvasią galime sukurti tik mes patys. Kaip tai padaryti? Pirmiausiai – suvokti, ką, kaip ir kodėl švenčiame.

Net ir tuomet, kai visi aplink bėga, kai viskas mirga marga, mes galime nepasiduoti išoriniam šurmuliui ir kurti kitokią, tikrai ypatingą šventę. Tam nereikia lūžtančių nuo vaišių stalų ar brangių dovanų. Juk šventė – laikas dalintis gražiausiomis žmogiškomis savybėmis, kurios suartina ir sukuria ypatingą šventinę dvasią.

Todėl ruoškimės šventei visa šeima: puoškime namus, planuokime vaišes, ruoškime dovanėles. Dovanos – dėmesio ir rūpesčio išraiška, parinkime jas asmeniškai, nuoširdžiai. Gerai nuteikia ir mieli asmeniniai palinkėjimai, nepamirškime per didžiąsias šventes pasveikinti draugus, gimines ir kaimynus. Šventinę vakarienę ar pietus ruoškime visa šeima, o jei esame pakviesti į svečius – nusineškime savo gamybos patiekalą.

Geriau jei iš anksto sugalvosime, ką veiksime per šventes – tai būtinai turi būti kolektyvinė veikla. Išjunkime televizorių, jis blaško dėmesį, jei ir nusprendėme pažiūrėti filmą ar pramoginę laidą – pažiūrėję išjunkime. Nepamirškime taip pat, kad šventinis stalas – ne vieta ginčams, politinėms temoms ar santykių aiškinimuisi.

Bendraukime, žaiskime su vaikais, dovanokime gerą nuotaiką ir džiaugsmą savo artimiesiems, o taip pat tiems, kam jo reikia – taip mes vienijamės, didiname pozityvumą ir gėrį. Kuo daugiau nuoširdaus bendravimo, tuo daugiau dvasinės šilumos ir tikros šventinės dvasios – būtent po tokių švenčių jaučiamės laimingi ir pakylėti ..

Tai mokslinė idėja, kurią sukūrė ir ilgamečiais tyrimais bei stebėjimais įrodė filosofijos mokslų daktaras Dario Salas Sommer. Šios mokslinės idėjos formulė tokia: “Pagrįsta, kad moralė yra objektyvi, paremta kvantinės fizikos dėsniais, ir yra nekintamų Gamtos dėsnių visuma, kurių laikymasis padeda vystyti aukščiausią sąmonę, o jų pažeidimas sukelia gyvenimiškų jėgų nuosmukį ir žmogaus degradaciją.”

Moralė, arba žmogaus elgesį reguliuojančios normos nėra vien tik dorybių sąrašas – moralė susieta su subtiliu dvasiniu žmogaus pasauliu, jo orientacija į dvasines vertybes. Savo knygoje “XXI amžaus moralė” D.S. Sommer teigia, kad pagrindinė visų šiuolaikinių problemų priežastis yra būtent moralės dėsnių nepaisymas. Jei atskiro žmogaus gyvenime tai pasireiškia kaip nesėkmės ar energijos trūkumas, tai visuomenėje moralės nepaisymas galiausiai veda į chaosą ir griūtį.

Kai kurie žmonės mano, kad nėra taip svarbu, kokiu būti – geru ar blogu, kad tai viso labo pasirinkimo klausimas. Moralė apskritai vis dažniau pavadinama atgyvena, senamadišku davatkiškumu. Tačiau autorius įrodė, kad žmogus be moralės, be aukštesnės sąmonės – robotas, aklai einantis per gyvenimą bei apribotas jo smegenyse esančios programos vykdymu.

Kodėl būtent “Moralės fizika”? Pirmiausiai todėl, kad žodis “fizika” iš graikų kalbos verčiamas “gamta”, tai yra Gamtos Moralės išaiškinimas. Tai nėra kažkokių dirbtinų taisyklių rinkinys, o kuklus autoriaus mėginimas atrasti mokslinį paaiškinimą – kaip sąveikauja Gamta ir žmogus, ir kaip elgtis, kad ta sąveika atneštų visapusišką harmoniją.

Peržvelkime Moralės fizikos koncepciją:

1. Mes gyvename sąmoningoje ir protingoje Visatoje, kurios struktūra – holografinė. Yra tik viena energija, kuri persmelkia kosmosą visuose išmatavimuose ir sukuria pilną gyvenimo vienybę. Tai, kas atsitinka su mažiausia dalelyte, tuo pačiu metu veikia ir visą struktūrą, nes tarp visų Visatos dalių yra neatsiejamas ryšys.

2. Holografijos principas – “kiekviena dalis atspindi visumą”. Tai patvirtina ir atradimai biologijoje: kiekviena ląstelė turi DNR originalo kopiją, kurios pakanka viso kūno klonavimui.

3. Todėl visuma – tai Kūrėjas, visagalė ir visažinė pirminė energija, iš kurios gimsta visos būties formos. Tai dvasinė esybė arba gyvybinė substancija, kuri yra visų energijos formų ir materijos pagrindas.

4. Gamta jautriai reaguoja į bet kokias žmogaus gyvybinės energijos išraiškas ir neišvengiamai sąveikauja su jomis.

5. Mes – hibridinės esybės, kurios evoliucionuodamos įgijo kai kurias savybes, dėl kurių mes skiriamės nuo gyvūnų. Šias savybes mes vadiname žmogiškomis, ir pagal moralės dėsnį mes turime jas maksimaliai vystyti.

6. Kiekvieno žmogaus esmė yra šventa, nes jis turi savyje Dievo kibirkštį ir yra Kūrėjo emanacija.

7. Mes buvome sukurti neišbaigti – tam, kad kiekvienas iš mūsų materialiame pasaulyje asmeniškai vykdytų savo vystymąsi. Reikia mokytis šifruoti savo gyvenimo aplinkybes, kad įgytume išminties ir pasiektume aukščiausių vertybių.

8. Mūsų gyvenimo tikslas – individualios sąmonės evoliucija ir išskirtinai žmogiškų savybių, kuriomis mes skiriamės nuo gyvūnų, vystymas. Tačiau šis tikslas pamirštas, besivejant visus įmanomus juslinius malonumus.

9. Mes nuolat kuriame, nes mūsų psichinė energija, kurią įtakoja mūsų mintys, jausmai ir poelgiai, spinduliuoja biofotonų (gyvų ląstelių skleidžiama energija) impulsus į aplinką ir veikia Gamtą, o ji atsakydama veikia mus.

10. Skleisdama biofotonus, kiekviena žmogaus ląstelė veikia Gamtą, ir kaip atsaką gauna energiją, kuri atstato kosminę pusiausvyrą.

11. Jei žmogus spinduliuoja konstruktyvumą, harmoniją ir pozityvumą, tai po sąveikos su Gamta jis gauna kažką panašaus, pagal tapatumo principą.

12. Jei žmogaus energetinis spinduliavimas griaunantis, grubus, nešantis destrukciją arba nusikalstamas, tuomet ir gamtinei pusiausvyrai atstatyti prireiks tokios pat negatyvios reakcijos. Tai bus sąžiningas atpildas už moralės pažeidimą.

13. Kosmosas holografiškai susietas, ir žmogus, to nesuvokdamas, pastoviai sąveikauja su Gamta. Tarp jų nuolat vyksta nenutrūkstama energijų apykaita pagal anksčiau aprašytą dėsnį.

14. Motina-Gamta neišvengiamai yra veikiama mūsų fotoniniu spinduliavimu, jis sklinda Visatoje žmogaus minties greičiu.

15. Nepriklausomai nuo to, tikime mes ar ne, mes gausime paskatinimą arba bausmę, atitinkančius mūsų spinduliavimo kokybę. Ką mes begalvotume, mes būtinai sumokėsime už nuodėmes ir būsime apdovanoti už nuopelnus.

16. “Ką pasėsi, tą ir pjausi”. Žmogus gaus atpildą už blogą poelgį, nepriklausomai nuo to, kokios buvo to veiksmo pradinės paskatos (mintys).

Taigi, viskas paprasta: žmogus tarsi “užsėja” savo aplinką savo spinduliuojamais biofotonais, kurie turi visą informaciją apie jį. Na, o Gamta nešališkai “registruoja” šių spinduliavimų kokybę – jai visai nesvarbi išorinė žmogaus “pakuotė”, jo diplomai ir regalijos – svarbios tik jo mintys, žodžiai ir veiksmai. Visa tai “užrašoma” ir “įjungiamas” kompensacinis mechanizmas, kuris anksčiau ar vėliau atstato tvarką, o harmonijos ar disharmonijos šaltinis gauna tai, ką pasėjo.

Šios mokslinės idėjos autorius mano, kad dabar vykdoma globali amoralumo agresija prieš žmogiškus moralės principus. Pakanka atidžiau pažiūrėti į visuomenės problemas, pasaulines problemas, ir aiškiai pamatysime veiksmus, kurie prieštarauja ne tik Gamtos, harmoningos sąveikos dėsniams, bet ir elementariai logikai. Tai liečia pirmiausiai finansines sistemas, valdžios santykį su visuomene, propaguojamą gyvenimo būdą. Jei norime jas išspręsti, turime pradėti vystyti žmogaus dvasines vertybes, pradėti gyventi žmogiškai, moraliai.

Moralės fizika parodo, kad veikti destruktyviai, būti negatyviu yra nuostolinga, net pavojinga, o veikti pagal gėrio principus – naudinga visiems. Šių dėsnių suvokimas turi būti ne tik žmonių gyvenimo, bet ir ekonominių santykių pagrindas. Tai daug žadančios išvados, ir galime pasidžiaugti, kad Moralės bei Gamtos dėsnių sąveika tapo mokslininkų nagrinėjama sritis. Progresas !

Žmonės visuomet domino ateitis, nes kiekvienas nori žinoti – kas mūsų laukia ateityje, kaip gyvens mūsų vaikai ir anūkai, kokios bus technologijos, ar bus sukurta harmoninga ir humaniška gyvenimo santvarka. Ateitis – ne tik tikėjimo reikalas, šiandien ateitį prognozuoja ir mokslininkai futurologai (lot. “futurum” – ateitis).

Pasitelkusi įvairias mokslo sritis – mediciną, demografiją, urbanizaciją, švietimą, technologijų augimą, įvairius socialinius aspektus – futurologija nagrinėja galimos ateities istoriją. Atsižvelgiama ir į įvairias tendencijas, kurios gali nurodyti ateities kryptį. Pavyzdžiui, yra tam tikri įvykiai, kurių tikimybė yra šimtaprocentinė, ir jie keičia visą realybę. Jie vadinami atskaitos tašku. Kai jų nustatoma daugiau, tuomet išryškėja ateities įvykių modelis.

Ir tai ne spėjimai, o realūs apskaičiavimai. Pirmiausia surenkama informacija iš daugelio šaltinių, jos turinys analizuojamas ir interpretuojamas, o gauti rezultatai pateikiami kaip ataskaitos ir rekomendacijos.Tokio darbo prasmė – kad nuo pasyvaus ar fatališko realybės suvokimo pereitume į aktyvų galimos ateities formavimą. Futurologija turi ir normatyvus-orientyrus, nurodančius, kaip “turi būti”.

Dar vienas svarbus futurologų tikslas – dėti visas pastangas, kad pokyčiai būtų į gera. Studijuodami ateities perspektyvas, jie gali numatyti teisingus sprendimus šiai dienai, kurie atneš teigiamus rezultatus ateityje. Prognozės paprastai ruošiamos 10-15 metų, kartais trisdešimčiai metų. Jos konkrečios, naudingos ir pakankamai tikslios.

Klaidos pasitaiko tuomet, kai vadovaujamasi tendencijomis, kurios gali keistis, arba tuomet, kai prognozės daromos kokybinių šuolių metu (pvz., dabartinis informacinis šuolis). Tuomet futurologai atsiduria aklavietėje, nes mokslinių metodų numatyti ateitį dar nėra, o pasikliauti fantazijomis mokslininkams nedera. Klystama ir tuomet, kai pokyčiai vienoje srityje numatomi neatsižvelgiant į kitas. Arba trumpalaikiai pokyčiai pervertinami, o ilgalaikės galimybės neįvertinamos. Deja, yra ir sąmoningai klaidinančių prognozių, orientuotų į vienadienius efektus ir įspūdžius.

Įdomu tai, kad pirmieji futurologai buvo.. fantastikos kūrėjai. Yra atlikti tyrimai (1960, G. Altovas), kurie patikrino populiariausių rašytojų fantastų prognozių tikslumą. Pavyzdžiui, garsiojo Ž. Verno tik 10 prognozių iš 108(!) buvo netikslios; G. Velso – teisingos 77 iš 86; A. Beliajevo – teisingos 47 iš 50 ateities prognozių.

Akivaizdu, kad futurologija gimė dėl siekio moksliškai pagrįsti ateities vystymosi perspektyvas. Aktyviai vystytis ji pradėjo po antrojo pasaulinio karo, kai dauguma šalių vykdė didžiulius ekonomikos atstatymo ir vystymo projektus. Yra tarptautinės futurologų organizacijos – Pasaulinė ateities studijavimo federacija (World Futures Studies Federation), Tarptautinė ateities draugija (World Future Society).

Ką gi mums numato futurologai artimiausiems dešimtmečiams? Visų pirma jie teigia, kad viskas, kas neprieštarauja gamtos dėsniams, anksčiau ar vėliau gali būti sukurta ir įgyvendinta žmogaus. Beje, mūsų kompiuterinių technologijų ir techninio progreso amžiuje mokslininkai dar vis neįminė (nors teorijų yra daug) Visatos atsiradimo mįslės. Dėl to iškyla vis daugiau klausimų, ir vis daugiau mokslininkų krypsta į tą pusę, kad.. yra šios Kūrinijos Kūrėjas.

Todėl atsižvelgiama ne tik į technikos progresą, bet ir į gamtos dėsnius, dvasines vertybes bei žmogaus charakterio pasikeitimo tendencijas link humanizmo ir vienybės. Manoma, kad kontrolę ir apribojimus keis laisvė, agresiją – taika, baimę – meilė, pastangas ir kovą – tėkmė ir lengvumas, eksploataciją – bendradarbiavimas, darbą – kūryba, dalinimą ir skaldymą – vienybė ir vienijimasis.

Dėl naujų progresyvių ir ekologiškų technologijų žymiai pagerės ekologinė Žemės būklė. Maisto, vandens ir energetinių resursų problemos bus pilnai išspręstos. Nanotechnologijų dėka bus sukurtos “protingos” medžiagos, kurios transformuosis dėl aplinkos sąlygų ar žmogaus poreikių. Artimiausios perspektyvos – dirbtinis intelektas (kuris atliks rutininį protinį darbą), nanotechnologijos, biotechnologijos, realistinė virtuali realybė, ilgaamžiškumas.

Dėl ateities ekonominės santvarkos tebesiginčijama, bet sutariama, kad ji bus socialiai orientuota į žmogų. Šalys su ilgamete kapitalistine tradicija dar kurį laiką tęs savo įprastą gyvavimą, bet palengva perims naujas progresyvias sistemas. Žmonės nuolat lavinsis, gyvens sveikai, todėl bus aukšto intelekto ir kūrybingi, sveiki ir ilgaamžiai.

Būstas – pigus ir “protingas”( kompiuterizuotas), funkcionalus ir patogus. Žmogus turės daugiau laisvės pasirinkti gyvenimo vietą, veiklos pobūdį, saviraišką. Turės galimybę akimirksniu gauti bet kokią informaciją, pasitarti ir bendrauti su bet kokios srities specialistu. Teigiama, kad piniginė sistema išnyks. Kas bus vietoje pinigų – nėra vieningos nuomonės, vienas iš variantų – atlygis už darbą pagal sunaudotą energiją taškų pavidalu į asmeninį aparačiuką..

Be abejo, visa tai labai įdomu – juk greitai patys įsitikinsime, kokios prognozės pasitvirtins. Nepamirškime, kad visi galime aktyviai prisidėti prie gerų permainų ir kurti gražią ateitį sau, savo vaikams ir mums visiems. Net tai, kas šiandien atrodo neįmanoma, rytoj gali tapti kasdiene realybe.. Teisūs futuristai – patys tapkime tuo geruoju pokyčiu, juk gerais darbais visuomet kuriame gerą perspektyvą .

Ką jūs apie tai manote?

Kodėl tiek daug žmonių mūsų dienomis bijo ateities? Žinoma, prie to daug prisideda negatyvus informacinis srautas, tačiau pagrindinė priežastis – neturėjimas aiškaus suvokimo – kas gi yra evoliucija. Tuomet atrodo, kad viskas vyksta savaime, atsitiktinai, kad šiame pasaulyje nieko nesikeičia. Tačiau atidžiau pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad žmonija nuolat evoliucionuoja, vyksta laipsniškas žmogiškų vertybių ir gabumų išskleidimas.

Žmonijos evoliucija yra nuolatinis ėjimas į priekį, vystymasis per patirtį, formas, natūralius pokyčius – link tobulumo, link platesnės ir pilnesnės dvasinio potencialo išraiškos. Kaip iš sėklos išaugęs medis yra sėkloje slypinčių jėgų išraiška, taip ir žmonijos istorija yra žmogaus dvasios potencialo išraiška. Visa ankstesnė patirtis – lyg medžio šaknys, o naujoji patirtis ir vertybės – lyg nuolat iš kamieno išaugančios šakos.

Tačiau kodėl tuomet istorijoje matome, atrodytų, priešingą evoliucijai procesą – kai kurių kultūrų ir tautų žlugimą? Nuopolis prasideda tuomet, kai sąmoningai iškraipomos dvasinės vertybės, o žinios pritaikomos savanaudiškoms manipuliacijoms. Žlugimas atrodo lyg krachas, bet gyvenimo tėkmės sustabdyti neįmanoma: užgęsusi kultūra tapdavo dirva sekančiai kultūrai. Remdamasi patirtimi, perimdama išmintį bei aukštesnį vertybių suvokimą, žmonija ir toliau auga.

Yra kultūrų klestėjimo, bet yra ir kultūrų degradacijos dėsniai (pagal B. Duno). Jie paprasti:

1. Kai tauta ar kultūra nuklysta nuo Išmintingos Gamtos vystymosi dėsnių – jos išsigimsta.
2. Kiekvienoje epochoje yra idėjos, vedančios į klestėjimą, ir idėjos, vedančios į nuopolį. Sekimas pirmosiomis veda į augimą, antrosiomis – į degradaciją.

Išmintingos Gamtos dėsniai yra žmogaus natūrali prigimtis, gyvenimas pagal gamtos dėsnius ir geranoriškumas (nekenkimas). Į augimą vedančios idėjos yra ateities (vystymosi) idėjos, o vedančios žemyn – praeities (stabdančios) idėjos. Praeities idėjos – viena iš didžiausių žmonijos iliuzijų, už kurių kabinamasi, norint sukurti stabilumą ir komfortą. Tuo tarpu evoliucijoje stabilumas yra tik viename: nuolatiniame augime.

Praeities idėjos kadaise buvo naudingos ir reikalingos, tačiau atlikusios savo darbą, jos turi duoti postūmį naujoms evoliucinėms idėjoms. Būtent dėl pasipriešinimo naujovėms visuomenėje visuomet buvo du judėjimai: konservatorių ir novatorių. Pirmieji stengėsi sulaikyti senąsias gyvenimo formas, antrieji – tiesti kelią ateičiai. Istorijoje daug šių dviejų krypčių kovos pavyzdžių, atnešusių daug kančios ir aukų.

Tačiau nauja jėga vis vien prasimuša, ir anksčiau ar vėliau užima savo vietą. O tie, kas bando stabdyti evoliuciją, galiausiai netenka jėgų: tai prilygsta plaukimui prieš galingą srovę. Todėl stagnatorių, sąmokslininkų ar manipuliatorių pastangos visuomet atneša vis gilesnę dvasinę ir materialinę krizę, kuri vieną dieną atsigręžia ir prieš juos pačius.. Ir, atvirkščiai, jei priimamos naujos idėjos, gaunamas galingas impulsas kūrybai ir klestėjimui, ir žmonės kuria nuostabius dalykus, atrodytų, neįmanomomis sąlygomis..

Kad teisingai suprastume gyvenimą, kad veiktume tikslingai, turime suprasti laikmetį, kuriame mes gyvename – tai epochų sandūros ir keitimosi laikas. Turime gyventi ne baimėmis, o žinoti – kokios idėjos priklauso mirštančiai praeičiai, o kokios – gimstančiai ateičiai. Kokias idėjas palaikysime ir taikysime savo gyvenime, taip ir gyvensime. Kaip suprasti – kokios idėjos stabdančios, o kokios – naujos? Juk yra nemažai atgyvenusių idėjų, kurios padailintos naujais šūkiais, pateikiamos kaip naujos.

Kad nesustotume, tereikia priimti asmeninį sąmoningą sprendimą augti dvasiškai ir paleisti viską, kas kelia baimę, stabdo ir apriboja – tai stagnacijos požymiai. Naujos ateities idėjos visuomet įkvepia, žadina entuziazmą ir kūrybingumą – tai jų išskirtinis bruožas. Žmogiška sąmonė peraugo visas anksčiau turėtas nuostatas apie gyvenimą, o naujoji informacinė banga dabar dosniai dalina naujas žinias.

Epochų keitimosi sandūroje visuomet tvyro chaosas dėl konservatyvių ir novatoriškų jėgų prieštaros. Išplaukia į paviršių ir gyvenimo dėsnių pažeidimo pasekmės: mes aiškiai pamatome – ko turime atsisakyti. Suprantame ar ne, norime to ar ne – žmonijos evoliucija tęsiasi, ir jokia jėga jos nesustabdys. Kaip pereisime į naują istorijos etapą – labai daug priklausys nuo kiekvieno iš mūsų pasirinkimo.

O. M Aivanchov sakė: “Bet kuri visuomenė, perimanti naujas vystymosi idėjas – pakils, jai priklausys ateitis ir ji turės visas palankias sąlygas klestėjimui. O visuomenė, kuri nepriima evoliucijos tėkmės – neturi ateities”. O mūsų tautos šviesuolis Vydūnas ragino: būkime žmoniški, turėkime aukštus bendražmogiškus tikslus, tuomet ir ateitis bus šviesi.

Ką jūs apie tai manote?

Kaip dažnai kartojame šį žodį, kaip dažnai juo pabaigiame laiškus ar šiltus palinkėjimus.. O kai reikia apibūdinti, kaip suprantame nuoširdumą – susimąstome. Be abejo, kiekvienas žinome, kad tai viena iš žmogiškų dorybių. Nuoširdumas apibrėžiamas kaip vienas iš sąžiningumo aspektų, prieštaravimų nebuvimas (su savimi ir aplinkiniais), melo ir veidmainystės priešingybė. Nuoširdus žmogus – linkintis gera, širdingas, atviras.

Gražu. Bet kodėl tuomet taip nelengva apibūdinti nuoširdumą? Todėl, kad dažnai jį painiojame su nevaldomu impulsyvumu ar emocingu kalbėjimu visko, kas yra mintyse ir siejame su nemaloniu pasakojimu, tiesmukišku kalbėjimu ar net įžūlumu. Štai taip ir susipainiojame, nes pamirštame, kad bet kokia dorybė jau savaime yra teigiama savybė, grįsta viskuo, kas yra pozityvu.

Nuoširdumas siejamas su atvirumu, teisingumu, tikrumu, minčių aiškumu, natūralumu, adekvatumu. Tai savybė, kuri nuteikia bendrauti ir suvienija, gilesne prasme tai sielos būsena ir viena iš patraukliausių žmogaus dorybių. Kai žmogus nuoširdus ( pats žodis tarsi nusako esmę – nuo širdies), jis negali pakenkti, nes jo motyvas – padaryti gera, suprasti, išspręsti, padėti, sutarti.

Dar daugiau – be nuoširdumo neįmanoma sukurti harmoningų santykių, tai gerų santykių pagrindas, vedantis į supratimą ir pasitikėjimą. Taip bendraudami esame laisvi, jaučiame bendrumą, nes nėra prieštaravimų tarp to, ką galvojame ir to, kaip elgiamės – todėl nuoširdumas dažnai vadinamas neatsiejamu tiesos palydovu. Jo negalima suvaidinti – jis yra arba ne – ir žmonės tai jaučia..

Kad būtume nuoširdūs su kitais, pirmiausiai turime būti nuoširdūs su savimi. Tam dažniausiai trukdo noras įtikti, vertinimai, manipuliacijos, lūkesčiai, pvz.: “ką pagalvos, kaip aš pasirodysiu, kaip sureaguos, ar aš teisingai, protingai kalbu, ar tai paveiks”, ir pan.. Ir būtent nuoširdumas padaro žmogų tikru, unikaliu, leidžia pamatyti savo tikrąsias savybes be apsimetinėjimo ir kaukių: kas sutaria su savimi, gali sutarti ir su aplinkiniais.

Turime mokytis nuoširdumo, kitaip rizikuojame visą gyvenimą vaidinti tą, kuo nesame iš tiesų. Paprastas būdas išmokti nuoširdumo – elgtis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis ir nesinaudoti kitais savo tikslams pasiekti. Nuoširdumas su savimi – tai gebėjimas įsiklausyti į save ir be pateisinimų pamatyti ir tai, ką nelabai norime matyti. Tuomet veikiame ne iš baimės ar dėl įvertinimo, o iš širdies, sielos tyrumo – tame mūsų vidinė stiprybė.

Beje, yra paprastas nuoširdumo patikrinimo būdas: parašykite, ką galvojate apie save, savo savybės, o paskui paprašykite kažką iš aplinkinių parašyti apie jus pagal tas pačias vertinimo kategorijas. Sulyginkite ir suprasite, ar esate nuoširdus. Galite tai suprasti ir pagal pojūčius: nuoširdumas teikia džiaugsmą ir laisvę, nenuoširdumas – apribojimus ir kančią.

Nuoširdumas išreiškiamas:

- dėmesiu bendravime;

- pasitikėjimu ir atvirumu;

- sugebėjimu suprasti ir išreikšti savo jausmus;

- pozityvumu ir pagarba.

Nuoširdumas turi nuostabių privalumų:

- išlaisvina mus nuo melo, veidmainystės ir dviveidiškumo;

- teikia jėgų minties, žodžio ir veiksmo vientisumui;

- dovanoja džiaugsmą – dėl natūralaus elgesio ir reakcijų;

- suteikia galimybę visada būti savimi;

- tiesia pagrindą savitarpio supratimui ir pasitikėjimui.

Kaip matome, elgtis nuoširdžiai nėra sprendimas pagal situaciją ar noras, tai turi būti gyvenimo pozicija, dvasinis polėkis, kuris mus veda į viską, kas gyvenime yra gražu – vidinį grožį, unikalumą, altruizmą, siekimą daryti gera. Nuoširdumas veda tiesiu, šviesiu ir trumpausiu keliu į laimę, jis pagreitina mūsų dvasinį augimą. Priešingas gi kelias skendi tamsoje ir kupinas kliūčių ir nusivylimų.

Argi gali būti abejonių, ką rinktis?..

Suprasti – kas yra sąžinė, manau, svarbu kiekvienam žmogui. Dažniausiai tai siejame su teisingumu ir pagalvojame apie: sąžinės balsą, sąžinės priekaištus, švarią sąžinę, sąžiningumą ar nesąžiningumą. Norint išsiaiškinti, kas yra sąžinė, kyla daug klausimų – tai įgyta ar įgimta savybė, kam ji reikalinga ir ar reikalinga, ar sąžinės kriterijai keičiasi, ar visada ji “suveikia”?..

Žodynas apibrėžia sąžinę kaip žmogaus poreikį būti atsakingu už savo poelgius. Ji suvokiama per vidinio diskomforto jausmą, kai pažeidžiamos dorovinės taisyklės. Tai tarsi vidinė žmogaus instancija, atliekanti dorovinę savikontrolę. Sąžinė – pagrindinis asmenybės elgesio reguliavimo mechanizmas. Galima sakyti, kad jos dėka žmogus išlieka žmogumi, tai labai svarbus dorovinis orientyras.

Kitas svarbus klausimas – tai įgyta ar įgimta savybė? Pasirodo, ir viena, ir kita: iš vienos pusės – tai genetiškai užprogramuota asmenybės savybė, kurios racionaliai pažinti neįmanoma, nes ji veikia jausmų lygmenyje. Tai duotybė, kurią galime prilyginti kompasui, kuris neleidžia nuklysti nuo esminių principų žmogaus gyvenime. Iš kitos pusės – tai nurodymų ir elgesio programų rinkinys, kurį nuo vaikystės žmogui skiepija tėvai, visuomenė, religija. Kiekvienas turime ir asmeninius nusistatymus, kuriuos pažeidę, jaučiame sąžinės graužatį.

Kaip tai pasireiškia gyvenime ir ar visada “suveikia” sąžinė? Juk aplink matome ir nesąžiningų žmonių, nesąžiningų poelgių – ar tie žmonės negirdi sąžinės balso? Tam, kad ją išgirstų, žmogus turi nusistatyti konkrečius dorovinius orientyrus ir jų laikytis. Dažniausiai orientuojamasi į bendrus dorovinius principus: “nevok, nežudyk” ir t.t.., ir žmogus tarsi abstrakčiai jų laikosi. Tuo tarpu savo elgesiu jis gali kankinti artimus žmones, arba manipuliacijomis kenkti kitiems ir nejausti sąžinės graužaties, nes su bendrais dorovingumo kriterijais, jo manymu, viskas tvarkoje. Žinoma, taip elgdamasis jis jaus dvasinį diskomfortą, bet nesupras – kodėl.

Taigi, tam, kad turėtume ramią sąžinę, turėtume laikytis ne tik bendražmogiškų dorovinių principų, bet ir nusistatyti asmeninius – ką kokiomis sąlygomis darysime ir ko – ne. Sąžinė padeda pasijusti visumos dalimi, jos neatsiejama dalis – empatijos jausmas kitiems žmonėms, sugebėjimas įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Todėl tai yra ne tik žmogiškumo orientyras, bet ir visuomenės išlikimo mechanizmas. Sąžinė puikiai veikia tuomet, kai yra orientuota į ateitį, t.y., ne graužatimi kankina, o apsaugo mus nuo klaidų.

Ar keičiasi sąžinės kriterijai? Taip, laikui bėgant, dorovinė kertelė žmonijai vis keliama. Galbūt, šiandien mums gali atrodyti atvirkščiai, bet pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad evoliucija dorovingumo srityje įvyko didžiulė: kadaise žmogaus gyvybė buvo nuvertinta, o vergovė buvo kasdienybė.. Ir nors žmonės šiandien išmoko manipuliuoti ir įmantriai gudrauti, sąžinės apgauti neįmanoma – ji rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai. Nerami sąžinė – viena iš labiausiai kankinančių žmogaus būsenų.

Todėl pirmas “vaistas” nuo sąžinės graužaties – būti sąžiningu. Jei vis tik sąžinė nerami, kaip ją nuraminti? Pirmiausiai – nesiginčyti su ja ir jokiu būdu neslopinti jos kvaišalais ar bėgimu nuo akistatos su ja. Oriai pripažinkime savo klaidas ir nuspręskime, ką darysime, kad ateityje tokių klaidų nebūtų. Nusibrėžkime aiškų veiksmų planą, iki smulkmenų. Jei jo nesilaikysime – sąžinė tuoj signalizuos apie tai. Būkime atidūs tokiems signalams.

Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo labiau išvystytas jo sąžinės jausmas. Jei sąžiningas žmogus padaro klaidą, jis jaučia už tai atsakomybę, o ne pasmerkimo ar bausmės baimę. Kai elgiamės ne pagal sąžinę, bijodami bausmės, pradedame teisintis, ir teisinamės ne ieškodami tiesos, o ieškodami pasiteisinimo ir būdo išvengti bausmės. Tuo tarpu teisintis ar išsisukinėti prieš sąžinę beprasmiška: sąžinė rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai, o suklydę imamės atsakomybės už savo klaidas.

O ką jūs apie tai galvojate?