ruvi

Visas pasaulis nuolat kovoja. Kovoja tiesiogine prasme, kovoja su idėjomis, tikėjimais, teorijomis.. Dažnas žmogus taip pat nuolatinėje kovoje: su savimi, savo trūkumais, priklausomybėmis, apribojimais, svoriu, žalingais įpročiais, su kaimynais.. Toks įspūdis, kad gyvename kaip tame rusų klasiko eilėraštyje: gyvenimas – amžina kova, ir nėr jame ramybės.. Bet ar taip yra iš tiesų ar tiesiog susikuriame ar paskelbiame priešus, kad turėtume su kuo kovoti?

Kovos būtinybę diktuoja ir konkurencijos idėjos skleidimas. Kovotojas ir pats kovos principas pateikiami kaip teigiami dalykai – sakoma, kad pasaulis žiaurus ir tik kovodami už save galime išlikti. Tai skamba įtikinančiai, bet tai, ką mes matome, dažnai yra visai ne taip, kaip yra iš tiesų. Įdomu, kad tiesiausią atsakymą į kovos principą duoda būtent kovos menų filosofija, ir tas atsakymas stebina, nes.. neragina kovoti.

Ko gi mokosi tie paslaptingi kovotojai? Pirmiausiai – išminties, mokėjimo matyti pasaulį, nes žiūrėjimas ir matymas yra du skirtingi dalykai. Kadangi mūsų akys dažniausiai žiūri tik į aplinką, todėl mato tik išorinius dalykus, kurie mus dažnai klaidina. Mes labai mažai žinome apie pasaulį ir visa ko egzistavimo būdą, kuris nesikeičia ir yra pastovus. Skirtingas tik mūsų žiūrėjimo būdas.

Kai nesuprantame daugelio egzistencijos principų, tuomet aiškiname juos savaip. Kai aiškiname tai iš siauro matymo pozicijos, tuomet pasaulis išties atrodo bauginantis, kupinas nepaaiškinamų ir nepalenkiamų jėgų. Toks suvokimas veda prie, atrodytų, priešingų dalykų: jaučiamės auka, ir, iš kitos pusės – įtikime, kad tik kovodami galime tas nepaaiškinamas jėgas nugalėti ir sustiprėti. Tai spąstai, nes kovojame su savo sukurtomis iliuzijomis, o kartu stojame į sekinančią ir niekur nevedančią kovą.

Tuo tarpu jėga slypi pažinime. Kodėl, suprantame jau daugelis – tik žinios išlaisvina iš susikurtų iliuzijų, ir dauguma susikurtų “priešų” išnyksta tą pačią akimirką, kai pamatome esmę. Daugelyje mokymų sukurtas kovotojo vaizdinys yra ryžtingumo, kryptingumo ir drąsos simbolis. Kovotojas yra išminties ir žinių ieškotojas, pritaikantis žinias gyvenime ir nuolat einantis gyvenimo keliu. Tai pažinimo ir saviauklos forma, kuri yra neatsiejama nuo savidisciplinos ir susikaupimo, kurie naudojami tikslui pasiekti, o ne kovai prieš kažką konkretaus.

Jei prieš kažką aršiai kovojame, galiausiai patys tampame tuo, prieš ką kovojame, nes kova – visada pyktis ir agresija. Kai naudojamės šiais “instrumentais”, jie tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, jais ir tampame. Paradoksalu, bet su tokiomis savybėmis mes tik didiname tai, prieš ką kovojame. Kova arba sustiprina priešą, arba jį “nugalėjus”, sukuria vis naują, dar stipresnį – kokias energija transliuojame į išorę, tokios ir sugrįžta, dažniausiai keleriopai sustiprėjusios.

Vietoje ramybės ar gerų tikslų, dėl kurių taip įsitikinę ir kovojame, kova kuria dramas ir vis naujus konfliktus. Kovos ir karai Žemėje pasibaigs tuomet, kai kiekvienas žmogus nustos kovoti pirmiausiai savyje ir skleisti tas agresyvias energijas ir intencijas į aplinką. Susimąstykime: ar daug gyvenime situacijų, kai turime tikrai susikaupti ir kovoti, ar daug tikrų grėsmių, ar tikrai aplink vieni priešai? Ir ar tikrai visos mūsų įsivaizduojamos pergalės yra tikros ir svarbios?

Juk dažnai, net nesuvokę situacijos, jau puolame karštai reaguoti. Šaolino filosofija teigia, kad tas, kuris nori laužtis galva pro sieną, greičiausiai pats save pribaigs. Turime savo gyvybinę energiją naudoti išmintingai ir išmokti veikti tiksliai tada, kai tam atėjo metas. Išdidumas ir karštas būdas – lengvi valdymo svertai provokacijoms ir manipuliavimui.

Tuo tarpu teisingi sprendimai yra priimami tik vidinės pusiausvyros būsenoje. Tuomet būdami kritinėje situacijoje, tarkim, užpulti realaus priešo, nešvaistysime energijos neapgalvotiems veiksmams, o veiksime tiksliai ir adekvačiai situacijai. Niekas negali numatyti tiksliai visų situacijų, kurias patirsime gyvenime, o tuo labiau išmokyti ypatingų triukų (fizinių ar psichologinių), kuriuos galėsime tiksliai ir veiksmingai pritaikyti tose situacijose.

Pirmiausiai turime suvokti, kad kiekvienas esame pats atsakingas už tai, kas vyksta mūsų gyvenime. Jei turime savyje pykčio ir agresijos energijas ir transliuojame jas į aplinką, mes nuolat kursime dramas savo gyvenime. Jei mūsų širdyje yra meilė, taika ir geranoriškumas – visa tai ir “pritrauksime” į savo gyvenimą. Kovos principas yra mūsų kūrybos vaisius, įtakotas klaidingo pasaulio suvokimo. Kova skaldo, priešina ir stiprina tai, prieš ką kovojame.

Mūsų dienomis žmonijos sąmoningumas auga, vis daugiau žmonių suvokia vienybės ir humanizmo principus, kurie ir yra harmoningo sugyvenimo pagrindas. Kova yra visapusiškai save parodžiusi ir baigianti savo dienas iliuzija. Dar senieji mokymai teigė: laimėk nekovodamas. Išminčius nekovoja, eikvodamas savo gyvybines jėgas, neigiamą jis paverčia teigiamu absoliučios tiesos pagrindu.

Kelias į šviesą ir tiesą negali būti grįstas pykčiu ir agresija. Situacijas gyvenime turime spręsti, o ne kovoti su jomis. Gerinti bet kurią gyvenimo sritį galime tik su šviesiomis mintimis ir turėdami aukštus idealus, veikdami vienybės ir bendradarbiavimo principu. “Laimėk nekovodamas principas – tai mąstymo kelias į ramybę, skaidrumą ir vidinę stiprybę” – taip teigė B.Moestl, studijavęs Šaolino Kung Fu esmę.

O ką apie tai manote jūs?

Nuolat girdime, kad konkuruoti yra gerai, kad konkurencija skatina vystymąsi ir yra naudinga visais atžvilgiais: nuo asmeninio iki valstybės gyvenimo. Ar tai tiesa? Žvelgdami į gyvenimo realybę, matome priešingą reiškinį: konkurencija sekina ir žadina žemiausias egoizmo apraiškas. Pagrindinė iš jų – priešiškumas, nes negali būti iš esmės tokio dalyko, kaip draugiška konkurencija. Geranoriškas gali būti tik bendradarbiavimas.

Mes vis dar žavimės konkurencija, varžomės ir bet kokia kaina stengiamės tapti nugalėtojais. Tuo tarpu šalyse, kuriose konkurencija kaip gyvenimo būdas ir rinkos reguliavimo instrumentas parodė visas savo puses, jau seniai kviečiama atsipeikėti – konkurencija negali būti evoliucijos ir tobulėjimo pagrindas. Apie tai dar praeito amžiaus viduryje rašė psichologai W. ir M. Beecher. Jų įžvalgos ypač aktualios mūsų dienomis, žvilgtelėkime:

” … Įprotis konkuruoti taip plačiai paplitęs, kad daugelis žmonių tvirtai tiki, kad tai yra gamtos įstatymas. Tai brangiai kainuojantis nesusipratimas, kadangi žmonių įgūdžiai tinkamai formuojasi tik bendradarbiaujant – tai sustiprinanti sąlyga. Konkurencija yra įprastinio elgesio variacija, kylanti iš mąstymo stereotipų. Ji kyla iš mūsų ankstyvos vaikystės poreikio mėgdžioti kitus. Bet tai yra užsitęsusio infantilizmo ženklas, jei net po subrendimo jis dominuoja – mes papuolame į mėgdžiojimo spąstus.

… Konkurencija protą paverčia vergu ir verčia jį degraduoti. Tai viena labiausiai dominuojančių ir griaunančių iš visos daugybės priklausomybės formų. Įsitvirtinęs kaip įprastas požiūris į žmonių tarpusavio santykius, jis užnuodija mūsų bendravimą. Konkurencija visada prieštarauja bendradarbiavimui ir taip sužlugdo asmeninę žmogaus iniciatyvą. Dauguma nemato skirtumo tarp iniciatyvos ir konkurencijos, kai kurie laiko jas net identiškomis, tačiau skirtumas yra, ir jį turime pamatyti, kitaip negalėsime išvengti konkurencijos nešamų blogybių.

Iniciatyva yra konkurencijos priešingybė. Konkurencija visais įmanomais būdais mėgina pamėgdžioti iniciatyvą. Liūdna tikrovė: mes konkuruojame su kitais tik tokiose situacijose, kur bijome arba neturime iniciatyvos. Iniciatyva yra laisvo proto savybė, absoliučiai spontaniška ir intuityvi. Laisva mintis leidžia žmogui vadovautis vidumi, konkurencija, visai priešingai, yra tik pamėgdžiojantis atsakas, einantis iš paskos, laukiantis nurodymų ir pritarimų kažkieno, kas buvo išrinktas mūsų veiklos tempui ir krypčiai nustatyti.

Besivaržantysis iš aplinkinių išsirenka nustatančius jam tempą, kuriuos jis laiko aukštesniais už save. Taip darydamas jis atsisako savo iniciatyvos ir ima kovoti, kad pralenktų tuos, kuriuos jis pats pastatė aukščiau savęs. Jis patenka į visiškos išorinės priklausomybės sąlygas, nes jam nuolat reikia vedlio. Konkuravimas neatsiejamas nuo įpročio lyginti: mes lyginame save arba su aukštesniais, arba su žemesniais (mūsų manymu) už save. Noras pirmauti prieš kitus veda prie priklausomybės nuo kitų žmonių nuomonės – taip protas patenka geros aplinkinių nuomonės troškimo vergijon.

Konkuruojantis individas yra tarsi netikęs sportininkas. Jis negali ilgai išbūti jokioje situacijoje, kurioje nėra priekyje kitų. Jei jaučia, kad negali laimėti, jis tampa drumstėju ir nori sužlugdyti kitų žaidimą. Arba jis netenka drąsos ir susidomėjimo žaidimu, taigi iš jo pasitraukia, arba jis žais tik tuose žaidimuose arba veiks tokiose situacijose, kuriame turės daug galimybių pirmauti. Visa konkurencija yra priešiška: ji išauga iš troškimo pasiekti dominuojančią padėtį ir sustiprinti kitų paklusnumą.

Apibendrinus galima teigti, kad konkuruojantis žmogus veikia vedamas nuolatinės baimės. Baimė visuomet mus apriboja – mes niekada negalėsime pasiekti savo potencialių galimybių baimės atmosferoje, kurią gimdo konkurencija. Ji nužemina iki pamėgdžiojimo, infantilizmo, konformizmo ir apsimetinėjimo. Priklausomybė ir mėgdžiojimas niekada neatveda prie kūrybingumo ir nepriklausomybės.

… Kad išlaisvintume protą nuo įpročio varžytis, mes turime suprasti, kaip įkliūname į šiuos spąstus. Išsivadavimas slypi pasitikėjimo savo jėgomis augime, nes konkurencija gali išaugti tik iš pasitikėjimo savimi trūkumo. Štai kaip paprasta. Savarankiškumas padaro tai, ko konkurencija negalės net paliesti.

… Iniciatyva gimdo pasitikėjimą savo jėgomis, kai jūs nustatote savo standartus, tuo tarpu konkurencija su kitais reiškia, jog jūs leidžiate nustatyti jums standartus, jūsų vertybes, jūsų apdovanojimus. Atminkite, kad konkurencija visuomet atiduos jūsų gyvenimą į kitų rankas, tuo tarpu iniciatyva suteiks laisvę pasirinkti savo pačių likimą…”

Šie pamąstymai visiškai atitinka ir mano požiūrį į konkurenciją, o ką apie tai manote jūs?

Visa Visata – nuostabi Mintis.

Kiekvieną momentą mes esame tinkamiausioje kelio atkarpoje. Tai, kuo mes esame, būtinas žingsnis į tai, kuo mes tapsime.

Mes girdime širdimi, o ne ausimis. Mes suprantame intuicija, o ne protu.

Gyvenimiškos situacijos – išoriniai simboliai to, ką nori sužinoti ir išmokti dvasia.

Visos mūsų kovos – neteisingas suvokimas.

Tamsa – tai pasirinkimas. Tai viso labo savęs neigimas, bet tai nereiškia, kad Šviesos nėra.

Kiekviename iš mūsų yra neklystantis kompasas – mūsų širdis. Ji pažįsta mūsų dvasią geriau, nei protas. Jeigu protas netarnauja širdžiai, jis tampa jos sugadintu ir iškreiptu šeimininku.

Kai paskęstame smulkmenose, prarandame ryšį su visuma.

Meilė – universali ryšio sistema, tai energija, sukūrusi Visatą ir palaikanti gyvybę. Tai “klijai”, ant kurių laikosi Visata.

Kaip tapti tuo, kuo esi? Nustoti būti tuo, kuo nesi.

Ritualai – ne kelias. Tai tik priminimas apie tai, kad kelias egzistuoja.

Meditacijai tinka viskas: muzika, tylus pasivaikščiojimas, ugnis židinyje, degančios žvakės, mylimo žmogaus rankos jūsų rankose – viskas, kas padeda jums susikoncentruoti į būties džiaugsmą ir negirdėti triukšmingų intelekto protestų.

Kaltės energija – stingdanti, griaunanti, pati nenaudingiausia iš visų energijų, nes ji nekuria, tik paralyžuoja.

Jūsų gyvenimas ne jūsų valdovas, tai jūsų kūrinys.

Išreikšdama save, sąmonė dalinasi ir smulkinasi. Priėjusi tašką, kur dalinimasis jau neduoda galimybės augti ir plėsti suvokimą, sąmonė vėl pradeda vienytis į visumą.

Mokydamiesi mylėti mes atsiveriame pačiam meilės procesui. Meilės neįmanoma valdyti, ji tiesiog įleidžiama į gyvenimą.

Meilė ir tiesa neatskiriamos, jos visada eina viena šalia kitos.

Vyro ir moters santykiai – būdas atrasti kiekvienam savąjį “aš”. Šeima – dvasinio augimo šiltnamis.. Žmogiškoji meilė – ne dvasinės meilės pakaitalas, tai jos tęsinys.

Vaikų gimimas šeimoje – stiprus katalizatorius, atveriantis tėvams savybes, kurių jie nė neįtarė turintys.. Todėl tėvystė ir motinystė – didelė dovana žmogui.

Kuo gilesnis žmogaus sąmoningumas, tuo didesnė jo atsakomybė.

Žmogaus kūnui reikia žymiai mažiau poilsio, nei jums atrodo.. Jums tereikia išmokti atsipalaiduoti ir išreikšti save, kad gyvybinė energija tekėtų laisvai. Tuomet nėra nuovargio. Jūs pavargstate ne nuo to, ką padarėte, o nuo to, ko nepadarėte. Išmokite sudėlioti prioritetus savo gyvenime ir nešvaistykite savo energijos – tai ne tik racionalu, bet ir pagarbos sau ženklas.

Tai, kas jums sekasi lengvai ir kas teikia jums įkvėpimą, ir yra jūsų gyvenimo užduotis.

Praeities paminklai – sustingusios mintys, jie primena ir moko.

Visos valstybinės instancijos perdėtai išsipūtė ir tapo neproporcingos tiems žmonių poreikiams, kurioms jos ir sukurtos tenkinti.

Baimė valdo tuomet, kai fokusuojame savo dėmesį į sunkumus.

Visada prisiminkime, kad priežastis ir pasekmė – pačio žmogaus kūriniai.

Jei atsisakote savo svajonių, tai jos niekuomet ir neišsipildys, o tiesiog taps nemaloniu priminimu, kuris skaudins.

Veikdami iš vidinės tiesos paskatų, neįmanoma pasielgti blogai.

Pasaulis pradės keistis tą pačią akimirką, kai žmonės kilstels savo sąmoningumą iki aukščiausių teisingumo ir gėrio idealų.

Juk į tobulumą turime eiti su meile, o ne su nerimu, abejonėmis ar neapykanta.

Pasaulis krizėje.. bet kas yra krizė? Tai ir yra pažinimo procesas.

Mūsų dvasinė esybė – Meilė.

(iš R.Pet ir S.Džudit knygos “Gyvenimo vadovėlis”)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!!

Arba leidžiamės įtikinami įvairiais šablonais ir priimame tai kaip gyvenimo programas. Žmonės mėgsta sakyti: remiuosi faktais. Tai tarsi atrodo teisinga, bet retas susimąstome, kad faktai, remiantis naujais atradimais, keičiasi. Mūsų laikais jie keičiasi ypač sparčiai – juk gyvename informacinio šuolio laikais. Jei anksčiau faktas galėjo gyvuoti šimtmečius, dabar, išaugus technologinėms galimybėms, moksliniai faktai nagrinėjami giliau ir plačiau, o išvados kartais paneigia ankstesnius faktus, nes vyksta svarbi informacinė sintezė.

Viskas, kas kažkada buvo slapta ar įslaptinta, mūsų laikais atvira, o informacija ir toliau kinta, auga, keičiasi. Tai visų pirma reiškia, kad ženkliai išaugo žmonių sąmoningumas ir nėra ryškių suskirstymų – informacija prieinama visiems, todėl kiekvienas turi galimybę augti ir tobulėti. Tereikia noro – tai vienintelė sąlyga. Taip pat reikia sugebėjimo savarankiškai mąstyti ir analizuoti, kad netaptume vien faktų, kurie keičiasi, kaupyklėmis.

Tai, kas šiandien yra neginčijamas faktas, rytoj gali tapti liepteliu į platesnes žinias – ir taip be galo – tai ir yra sąmonės evoliucija. Šiandien, remiantis ankstesniais faktais, žinios gali būti praplėstos jau po kelių metų.. Gyvename labai įdomiu istoriniu laikotarpiu, kai stovėti nuošalyje ir stebėti gyvenimą jau nelabai gaunasi – turime aktyviai dalyvauti ir kiekvienas plėsti savo suvokimą – tam, kad galėtume gyventi “į koją” su laiku..

Sakyčiau, padidėjo ne gyvenimo tempas, o informacijos tiesiog praplėtė žmogaus suvokimą ir galimybes, todėl atsirado daug įdomios veiklos. Jei anksčiau psichologinės žmogaus savybės daugiau buvo nagrinėjamos romanuose per veikėjų charakterius ir jų gyvenimo peripetijas ar skaitant filosofinius veikalus, šiandien tos žinios prieinamos visiems per mokslinę ir populiariąją psichologiją.

Ką tai reiškia? Kaip teigia filosofai, žmonija priėjo istorinį laikotarpį, kai sąmonės išsivystymas leidžia ne tik suvokti save, bet ir savo veiksmų pasekmes bei sąveiką su kitais žmonėmis bei supančiu pasauliu. Tai labai svarbu – per ilgą šios civilizacijos vystymosi laiką, būtent per savo įvairiapusišką (ir negatyvią) patirtį žmonija suvokė, kad ji pati tą patirtį ir kūrė, t.y., pamatė ir suvokė savo veiksmų pasekmes.

Visi matome akivaizdžiai: visuose visuomenės sluoksniuose žmonės jau aiškiai mato ir supranta, kad veiksmas pats savaime nevyksta, visuomet yra to veiksmo priežastis (sumanytojas-vykdytojas). Tas suvokimas atgręžė žmogų pirmiausiai į patį save: mes supratome, kad kiekvienas kuriame ir esame atsakingi už savo gyvenimą. Visuomeninės programos yra ir bus, tik keisis jų deklaruojamos vertybės – juk esame ir būsime visuomenės, bendruomenės dalis.

Pokytis yra tame, kad žmogus jau gali atsiriboti nuo jam nepageidaujamų išorinių programų ir sąmoningai kurti savo gyvenimą, o kartu ir kurti naujas, humanistines visuomenines programas. Labai džiugina, kad psichologija sparčiai vystosi, eina “koja kojon” su laiku ir pateikia mūsų laikų žmogui įvairių metodikų, kuriomis remdamasis, žmogus gali kurti savo gyvenimą pats. Įvairovė tereiškia, kad žmogus turi pasirinkimą – rinktis tai, kas jam asmeniškai tinka, arba iš kelių metodikų kurti savo, arba apskritai niekuo nesiremti.. Svarbiausias yra suvokimas, kad žmogus pats yra savo gyvenimo šeimininkas.

Daugelis domisi saviugda ir jau puikiai žino, kad gyvenimo valdymas yra paprastas: jis yra valdomas pirmiausiai minčių pagalba, kurios, paremtos emocijomis, perauga į pastovias formacijas-programas, kurios vėliau automatiškai valdo mūsų gyvenimą. Kokios mūsų mintys, tokios ir gyvenimo programos – esmė yra pastovume ir nuoseklume. Ir visai nesvarbu, pripažįstame tai ar ne – gyvenimo valdymas vyksta būtent taip.

Šiai dienai tai jau įrodyta, ir jei prieš dešimtmetį toks teiginys – kad mes valdome savo gyvenimną – buvo priskiriamas parapsichologijai ar net mistikai, šiandien tai yra patvirtinta ir tyrimais. Kurių išvados, manau, inicijuos ir tolimesnius tyrimus, todėl mūsų laukia dar daug naujų ir įdomių atradimų apie mūsų galimybes.. Todėl aš tik galiu pakartoti: mes esame pačios gamtos užprogramuoti sėkmei, pakanka pažiūrėti į mažų vaikų džiaugsmo būseną, o nesėkmei – sąmoningai ar paveikti – programuojamės patys..

Šiai dienai tai patvirtino įdomūs tyrimai, atlikti su identiškais dvyniais. Buvo atrinktos dvynių poros, kurios gyvenimo aplinkybių buvo išskirtos. Žinoma, jie turėjo identišką genų rinkinį ir galimybes, tačiau tai buvo visiškai skirtingi žmonės – pradedant sveikatos parametrais, baigiant mąstymu ir jo įtakoto susiklosčiusio gyvenimo. Ką tai reiškia – visi suprantame..

Taigi – valdykime savo gyvenimą ir sąmoningai programuokime jį sėkmei, tą galime padaryti iš bet kurio gyvenimo taško – mes tikrai visi tai galime ..

Netikite? Ir man keistai nuskambėjo šis tvirtinimas. Bet, anot Džono Kecho, knygos “Pasąmonė gali viską” autoriaus, tai yra absoliuti tiesa, tereikia atidžiau pažvelgti į gamtą. Į ją mes dažniausiai žvelgiame, kai ji mums primena apie save stichijomis, į gyvūnų pasaulį žvelgiame, kai norime pateisinti savo silpnybes ir lyginamės su jais.. Tuo tarpu nematome svarbiausio: gamtoje vyrauja absoliuti tvarka ir užprogramavimas tobulėjimui bei sėkmei.

Pažvelkime į gamtos ir gyvūnijos įvairovę, mutacijų-prisitaikymo subtilybes ir galimybes, gyvųjų grandinių sąveiką, ir mes suprasime, kad viskas gamtoje orientuota į tobulumą. Daug ko mes nesuprantame, todėl aiškiname savaip ir dažniausiai iš baimės (nežinomybės) pozicijų, be to, mes nesijaučiame gamtos dalimi, jaučiamės visagaliais Žemės valdytojais, karaliais..

Kurlink tas išsikėlimas virš viso veda, mes jau pradedame matyti. Vienybės principas nėra sugalvotas idealistų, tai visa ko gyvo gyvavimo principas. Mes esame gamtos dalis ir, logiška – gyvename pagal jos dėsnius – suprantame tai ar ne. Visi sutiksime, kad pakanka pakliūti į gamtos stichijų šėlsmą, ir mes pasijuntame bejėgiais.. Matyt, atėjo laikas atidžiau pažvelgti į mūsų visų namus – Žemę ir pradėti realiai taikyti jos dėsnius savo gyvenime.

Kas gi pirmiausiai krenta į akis? Žinoma, absoliuti tvarka, tikslingumas, sąveika ir tobulėjimas. Keičiasi metų laikai, ir tai “supranta” augalai: pasėta šiltuose namuose rudenį sėkla vargiai išdygs, o jei ir išdygs, sparčiai augti pradės tik atėjus pavasariui. Iš tam tikros sėklos išaugs tik tam tikros rūšies ir spalvos augalas. O kur grandiozinis žaliųjų augalų darbas, aprūpinantis mus deguonimi..

O vandens ciklai – garavimas ir krituliai – tai teikia augmenijai gyvybę, kuri aprūpina mus deguonimi. Žemė apsisuka aplink Saulę per 365 su trupučiu dienų, o per tą laiką įvyksta ciklų ir metų laikų kaita, su visa įvairove skirtingose Žemės vietovėse. Ir visa ši grandiozinė veikla visuomet atliekama pilnai, reikiamu laiku ir, mūsų supratimu – sėkmingai ..

Sėkmė – natūralus Visatos dėsnis. Gausa – taip pat.. Gamtoje vyrauja tvarka, sėkmė ir gausa, tereikia sustoti ir atidžiai pažvelgti, kad visa tai pastebėtume. Net kai žmonija savo veikla kenkia Žemei, ji nepailsdama sėkmingai kartoja ciklus, metų laikus, kantriai atlikdama savo nelengvą triūsą ir tarsi nepaliauja tikėtis: kiek dar klaidžiosime savo egoizmo labirintuose, kada pagaliau atsigręšime į tai, kas mums natūralu ir įgimta?

Tik žmogiškuose reikaluose mes kuriame ir nepriteklių, ir gausą. Vieni žmonės yra sėkmingi, kiti – ne. Kodėl taip atsitinka? Kodėl gamtoje sėkmė ir gausa yra savaime suprantamas dalykas, o žmonių visuomenėje – ne? Argi mes nesame viena iš šios galingos sistemos dalių? Juk nesėkmės nepadeda niekam, o sėkmė padeda daugeliui – kaip tik dėl šios priežasties sėkmės “kodas” įskiepytas visoms gyvybės formoms. Nesėkmė yra tarsi sistemos krachas, savotiškas nenormalumas..

Kiekvienas žmogus gimsta švariu, galime net vadinti nušvitusiu, o vyraujančios visuomenės taisyklės ir normos pamažu jį įstūmia į nenatūralią būseną. Joje sąmonė aptemsta, paminamas žmogaus kūrybiškumas, prigimtiniai talentai, ir žmogus pradeda stengtis įtikti, atitikti, sekti. Tokioje būsenoje mes patikime viskuo, ką mums sako ir gyvename pagal priimtus daugelio šablonus. Taip atitrūkstame ir nuo prigimtinio ritmo, ir nuo vienybės suvokimo.

Atgauti aiškų suvokimą galime kiekvienas, tereikia panorėti. Mes užprogramuoti sėkmei, kitaip ir būti negali – juk esame sėkmingos visumos dalis. Visos mūsų nesėkmės yra iš nežinojimo ir atitrūkimo nuo savo vidinio potencialo. Turime pabusti ir pamatyti savo gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį mes norime matyti arba tokį, kokį jį mums rodo.

Prisijunkime ir lygiuokimės prie to, kas harmoninga, šviesu ir tikra – kiekvienas tai jaučia savo širdimi. Skleiskime su meile ir giliu pasitikėjimu savo vidinį potencialą, tuomet viskas, ką mes bedarytume – ar mokytume vaikus, ar statytume namus, ar dirbtume pardavėju, ar rašytume knygas ar muziką – visa tai atneš sėkmę ir gausą į mūsų gyvenimą.

Kitaip ir būti negali: kai veikiame gyvenime nuoširdžiai, kūrybiškai ir su meile, mes prisidedame prie visuotino gėrio ir harmonijos kūrimo, o tai yra visapusiškai palaikoma mūsų vidinių kodų ir programų. Juk esame visumos dalis, kuri, kaip matome, veikia išvien ir visų labui..

Taip teigia Džonas Kecho, ir sunku tam prieštarauti. Man ši analogija labai artima. O jums?

Svarstant apie ekologiją, kyla klausimas – kodėl žmonės susikuria neįmanomas gyventi sąlygas, kodėl pradeda kenkti sau? Atrodytų, tai prieštarauja bet kokiai logikai – tarsi su didžiausiu entuziazmu pjautume šaką, ant kurios sėdime.. ar mes kvaili, kad patys sau darome bloga? Ne, mes nesame kvaili, mes esame inertiški, t.y., daug ką darome automatiškai, negalvodami, paklūsdami ir aklai tikėdami viskuo, kas teigiama per visuomenės nuomonės formavimo priemones.

Tuomet kyla kitas klausimas – ar tie, kurie formuoja mūsų nuomonę yra sau priešai? Palikime sąmokslo teorijas ir pažiūrėkime į realybę: ar buvo per visą dabartinės civilizacijos istorijos laikotarpį santvarka, kuri vystė žmogaus sąmoningumą, dvasingumą ir nuoširdžiai rūpinosi žmonių gerove? Ne. Iki šiol žmonija kariavo, dalinosi įtakos zonomis (ne tik žemėmis, bet juose gyvenančiais žmonėmis) ir darė pelną iš visko, iš ko įmanoma ir neįmanoma jį padaryti.

Vaizdingai sakoma, kad valdo aukso veršis, o realybėje valdantys žmonės, kurių tikslas yra pelnas ir valdžia, yra be skrupulų, ir jiems tikrai nerūpi žmonijos gerovė. Kitaip.. seniai jau Žemė būtų paversta rojumi.. Tam, kad žmogus ar grupė žmonių galėtų pasiekti savanaudiškų tikslų, jie turi įtikinti kitus paklusti jiems. Yra sukurta masių valdymo psichologija (su visomis manipuliacinėmis priemonėmis), kurios tikslas – išlaikyti visuomenę tam tikruose rėmuose, kuriuose ji savo klusnumu tuos rėmus ir palaiko.

Tie rėmai būdavo arba aiškiai matomi, pvz., atvira vergovė ar diktatorių režimai, kiti gana platūs, kuriuose žmogus tarsi jaučiasi laimingas, bet su siūlomais išoriniais laimės šablonais, atributais ir siekiamybėmis. Tuo pačiu žmogus atitraukiamas nuo savo dvasinio potencialo ir jo pasirinkimas yra iliuzinis – iš to, kas siūloma. Tai daroma nuo pat mažens ir žmogus išmoksta mąstyti tam tikruose rėmuose, kurie gali atrodyti labai platūs.. bet tai rėmai.

Taip mūsų protas tampa mūsų valdytoju, gimsta iškraipytas ego, kuris tarnauja kūnui ir jo malonumams, ir toks žmogus yra lengvai valdomas. Iškreipto ego sąlygomis visos jėgos atiduodamos įvaizdžio palaikymui – kai žmogus gyvena pasirodymui ir jam reikia laikytis tam tikrų taisyklių, kad išlaikytų savo įvaizdį aplinkinių akyse. Tai ne dvasios savybės ir ne individualaus dvasinio potencialo vystymas, o vaizdinys, susietas su šlove, valdžia ir ambicijomis – tai siūlomos visuomenės “vertybės”.

Trumpai visuomeninius rėmus galima būtų apibrėžti taip: mes turime būtinai daryti tai, ką daro kiti. Siauro, riboto mąstymo požymis – prie ko įprantame, tas ir gerai, net jei tai yra blogai. Jei nuklystame iš rėmų ribų, protas tuoj mus sugrąžina į įprastas vėžes. Iškraipytas ego yra silpnas, jis neturi stiprybės, todėl jam pajungtas protas renka daugybę pasiteisinimų savo ribotumui. Tą paslaugiai palaiko informacinės priemonės, pateikdamos gausybę “faktų”, kurie nuolat keičiasi.

Jis nepriima kūrybinių minčių, neatitinkančių rėmų, kuriuos nustato visuomeninės nuostatos, kažką padarančios “menku” ar “vertu”. Galiausiai toks žmogus patiki viskuo, kas atitraukia jį nuo jo paties esmės, jis tampa minios dalimi, nors išoriškai gali atrodyti sau laisvas. Iš esmės visuomenė žmogui teigia, kad jo nėra, kad jis gali gyventi tik paklūsdamas, ir siūlo jam realybę, kurioje jis renkasi tai, ką jam siūlo.

Tuo tarpu žmogaus laisvė yra įgimta, niekas mums jos padovanoti ar apriboti negali. Laisvė ir yra teisė rinktis, o ne primetamas “darau ką noriu” pasiūlytuose rėmuose. Neturint teisės rinktis, visa kita gyvenime netenka prasmės. O pasirinkdami iliuzinę laisvę – tai, ką siūlo, mes gaištame savo gyvenimą nereikšmingiems dalykams. Nėra paprasta išdrįsti būti savimi, apriboto žmogaus laisvės kaina didelė, bet nelaisvės (apribojimų) dar didesnė – mes mokame savo gyvenimu.

Apriboti mes panyrame į materialumą, tampame visa ko vartotojais, vertiname žmones pagal tai, ką turi. Mes nemylime savęs, bet išmokstame puikuotis, mes nemylime kitų, bet reikalaujame meilės. Mes siekiame atitikti primetamus standartus ir savo gyvenimą paverčiame besaikiu daiktų pirkimu ir net negalvojame, kaip ir iš ko jie pagaminti, o ekologiją suvokime kaip madą.. Mes nebendraujame su savo vaikais ir mylimaisiais, nes skiriame didelę dalį savo gyvenimo laiko materialių daiktų įsigijimui ir jų aptarnavimui, siekiame nors trumpalaikio prestižo visuomenėje..

Dideli miestai – užsistovėjusios minios sąmonės balastas ir didžiulis spaudimas. Psichologai jau turi terminus – didelio miesto neurozės, nes ribotas mąstymas yra ėjimas prieš save. Tai sąmonės pelkė, kur mintys veikia tik tam tikrose visapusiškai palaikomose ribose – mintys užimamos maistu, mada, pramogomis, turtais, seksu, pripažinimu, ligomis, paskalomis, vertinimais, grožiu, žiniomis, skandalais – žmonės tuo ir gyvena. Nesusimąstydami, kad yra dvi informacijos pusės: tikra (slapta) ir formuojanti (oficialiai pateikiama).

Sakysite, vėl sąmokslo teorijos? Pažiūrėkime į realybę, būkime realistais, kaip mus moko: apžvelkime visą savo ir žmonijos padėtį šiandien. Ekologija yra tai, ko jokia informacija neužtušuosi. Kodėl mes taip elgiamės? Iškraipytas ego ir ribotas mąstymas neturi nieko bendra su žmogaus dvasingumu, pasekmės, kurias turime šiandien, nėra nulemtos kažkokių antgamtinių jėgų, tai visada pasirinkimas – sąmoningas arba ne. Mes galime rinktis gyvenimą iš meilės ir vienybės pozicijos, ir tai palengva, bet būtinai pakeis mūsų ir visų žmonių gyvenimą..

Nėra vertų ar nevertų žmonių, visi mes esame unikalūs ir gimėme ne tam, kad būtume valdomais vartotojais ar niokotume Žemę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas, talentingas ir kažkam labai gabus. Tik išorinis vertinimas ir įtaka padaro mus menkais ir mes pradedame mąstyti ribotai. Tai galima patvirtinti paprastais faktais iš gyvenimo: gimę vienoje šeimoje vaikai, bet išauklėti skirtingai, yra tokie, kokias vertybes jiems skiepijo jų globėjai. Tiesiog pagalvokime apie tai ir išdrįskime žengti už visų apribojimų ir rėmų.

Mes laukiame lyderių, gelbėtojų, mesijų ir tikimės, kad vienu spragtelėjimu viskas ims ir pasikeis. Turime suvokti, kad gelbėtojai ir mesijai esame mes patys, niekas mūsų negelbės. Mes galime pažinti viską, kas egzistuoja pažinimui ir vystyti neribotas genijaus mintis džiaugsme ir meilėje. Tam, kad tapti genijumi ir kūrėju, tereikia galvoti pačiam – kūrybinės mintys yra beribės.

Kai mes atveriame duris į vidinį žinojimą, gimsta genialumas, ir mūsų esybė greitai persiformuoja, kad taptų tuo, koks yra mūsų vidinis žinojimas. Nustokime save riboti, vidinis žinojimas nieko nesvarsto, jis tiesiog leidžia būti ir skleistis kūrybiniam potencialui (prisiminkime mažus vaikus) . Kūrybinės, švarios mintys, keičiančios gyvenimą, ateina labai paprastai: mes tiesiog leidžiame joms ateiti į mūsų vidinį žinojimą.

Visada yra geresnis kelias – žinokime tai. Pabuvome ribotais – ir tai yra vertinga patirtis, o dabar turime visas galimybes pajusti kūrybinį beribiškumą. Ilga žmogaus dvasios stagnacija baigiasi – tai rodo padidėjęs laisvas informacinis srautas. Plėskime sąmonę, panaudodami žinias, kurios ir yra šviesa, išsklaidanti baimę ir iliuzijas, ir tuo pačiu pakeisime savo ateitį.

Kokia ji gali būti? Tokia, kokios visi norėsime . Aš manau, kad tai bus grįsta vienybe, kūrybiškų lygiaverčių asmenybių sąjunga, kur niekam į galvą neateis mintis kažką riboti ar kenkti žmogui ar Žemei. O kaip jūs manote?

Priklausomai iš kokio taško pažiūrėsime.. Labiausiai paplitęs požiūris – kiek tai naudinga-kenksminga atskiram individui, sukelia-nesukelia alergiją, ar turi nepageidautinų pasekmių jo kūnui ar gyvenimui. Nusiprausėme, nusiplovėme rankas, nuleidome vandenį tualete, palaikome švarą namuose, sveikai (ekologiškai) maitinamės, naudojame ekologiškas higienos priemones, rengiamės natūralaus pluošto rūbais – štai į ką dažniausiai susiveda šiuolaikinis “ekologiškumas”.

Su tokiu suvokimu tai ir atrodo tarsi mada ar egzotiška naujovė: vieni ja seka, norėdami būti madingais, kiti atmeta kaip praeisiantį dalyką. Tačiau ar dažnas susimąstome, kad tai jau tapo gyvenimo būtinybe, ir kad vartotojiškas šio reiškinio suvokimas gali būti pražūtingas? Klaida manyti, kad Žemė yra tarsi savaime suprantamas dalykas ir sukurta tik tam, kad tarnautų žmonijai, o žmonės gali išdarinėti su ja ką tik sumanę, ir tai niekaip nepakenks nei Žemei, nei žmonijai.

Ar susimąstome, kad Žemė yra mūsų visų vieninteliai namai? Ir kad žmonija visapusiškai nuo jos priklauso – kaip kūdikis nuo savo motinos? Tai nėra bedvasis uolos luitas, tai planetų sistemos dalis su tvirtai susieta ekosistema ir atmosferos balansu. Mūsų technologijų amžius – pats griaunamiausias visoje istorijoje visomis prasmėmis: nuo dvasinės iki ekologinės.

Dėl vienadienio patogumo, vis besikeičiančio komforto suvokimo ir pelno iškertami miškai ir niokojami gamtos resursai. Savo veikla žmonės verčia Žemę gyvuoti ekstremaliomis, žudančiomis sąlygomis, ir ji, tiesą sakant, ginasi, valosi ir kovoja už savo būvį.. Tai pasireiškia nenuspėjamomis audromis, uraganais, vulkanų išsiveržimais, potvyniais ir klimato pokyčiais: to jau negalime nepastebėti.

Mūsų laikų pramonė, o ypač chemijos pramonė, nepataisomai teršia gamtą. Su naftos ekspluatacijos plitimu grandioziniais kiekiais ir vis didėjančiais tempais yra deginamas kuras – ir visa tai kaupiasi atmosferoje, nes Žemė tiesiog nespėja atstatyti balanso. Atmosferos sluoksnis užterštas, plonėja, ir tai kenkia Žemės paviršiui ir žmonėms. Atmosfera neatlieka apsauginių funkcijų, ardomi ir elementai, kurie sudaro filtrą kosminei radiacijai..

Ar susimąstome apie tai, be didelės reikmės užvesdami automobilį ar naudodami vienkartines priemones? Pakuotės, plastikiniai buteliai ir maišeliai – ar įsivaizduojate milijoninio miesto vienos dienos šiukšlių kalną? O metų?. Juk jis nedingsta taip greitai, kaip buvo padarytas, ir kasdien vis papildomas. O cheminės atliekos – buityje naudojami cheminiai skalbimo milteliai, muilai, geliai, šampūnai – visa tai suteka galiausiai į vandenynus.. Nekalbant jau apie tai, kad ir pačio žmogaus kūno procesų šalutiniai produktai dėl chemizuoto maisto ir besaikio vaistų vartojimo tampa nuodingi.

Kiekvienas turime pradėti mąstyti plačiau ir suprasti, kad ekologiniai judėjimai – ne užėjusi mada, o gyvenimo būtinybė. Mažai kas skelbia ekologinių judėjimų veiklos rezultatus, bet jie tikrai įkvėpiantys.. Mes galime numoti ranka ir sakyti, kad tai nuo mūsų nepriklauso, kad kalta valdymo sistema, kad tai kaina už technologijų progresą ir gyvenimo realybė.

Bet pabandykime pagalvoti kitaip: kas tuos kalnus šiukšlių sukrauna, kas važinėja automobiliais, naudojasi cheminėmis priemonėmis, vienkartinėmis pakuotėmis, servetėlėmis, indais? Mes. Valdymo sistema kalta, o ką ji valdo? Mus. Kodėl tuomet leidžiamės įtikinami, kad parazitiškas gyvenimo būdas yra normalus? Kodėl patikime, kad toks gyvenimo būdas neturi jokių pasekmių?

Bet kokia visuma visada priklauso nuo jos sudedamųjų dalių – tai neginčijamas dėsnis. Vis daugiau žmonių supranta Vienybės svarbą. Žmogaus sąmonė ir mąstymo būdas tampriai susietas su jo veikla. Tam, kad pakeistume situaciją ekologijoje, turime keisti savo mąstymą ir gyvenimo būdą. Turime būti ne tik vieningi tarpusavyje, bet ir pajusti vienybę su mūsų visų vieninteliais namais – Žeme.

Tiesiog turime tai pradėti realiai daryti, kitaip sunku nuspėti pasekmes.. Tai, dėl ko perspėjo mokslininkai jau senokai, ir kuo mažai kas tikėjome, vyksta jau šiandien, pakanka apsižvalgyti aplink: oro permainos, nesugebėjimas jų nuspėti, saulės aktyvumas, žemės erozijos.. Nenumokime į tai ranka kaip į neišvengiamą dalyką, kiekvienas susimąstykime ir padarykime asmeninį tvirtą sprendimą keisti savo įpročius.

Pažiūrėkime tiesai į akis ir supraskime, kad mūsų ir Žemės likimas yra mūsų visų rankose – todėl negalima jų nuleisti. Pradėkime nuo mažų dalykų, peržiūrėkime savo gyvenimo būdą, atsisakykime kenkiančių aplinkai įpročių, mokykime ekologiškai gyventi savo vaikus. Pradėkime žiūrėti į Žemę kaip į Motiną, ir ji tikrai atlieps, ji turi (kaip ir mes) visus savireguliacinius įrankius, tik nereikia jai kenkti ir trukdyti.. Mes ne Žemės užkariautojai, mes turime būti harmonijos bendrakūrėjai ir palaikytojai.

Ką jūs apie tai manote?

Darbui atiduodame didelę dalį savo gyvenimo. Jau vien todėl negalima paversti to prievole ar nemalonia pareiga. Neabejotina, tai turi būti saviraiška – nesvarbu, kokį darbą beatliktume.. Kiekvienas žmogus turi unikalų gabumą ir tik jam būdingą išraišką, kūrybingas darbas visada reikalingas ir prasmingas. Žmogus, kuris dirba iš širdies, visada suteikia dvasingumo ir aukščiausią kokybę darbui, kurį atlieka.

Tokio darbo procesas ir rezultatas džiugina patį dirbantį ir tuos, kuriems jis atliekamas. Mes leidome save įtikinti, kad tik veikla, kuri atneša didelį pelną, yra teisinga ir gerbtina, ir pasijuntame menkais, jei neatitinkame šio požiūrio. Tuo tarpu kai išdrįstame gyvenime daryti tai, kas mums labiausiai prie širdies, mes atliekame tai, kam esame pašaukti šiame gyvenime ir jaučiame pilnatvę.

Tuomet pradeda veikti ne žmonių sugalvoti dėsniai, o dvasiniai dėsniai, pagal kuriuos mes iš gyvenimo gauname lygiai tiek, kiek įdedame savo pozityvios kūrybinės energijos. Tik tas žmogus, kuris dirba su entuziazmu, kūrybiškai, pilnai realizuoja save gyvenime. Ir tai neišmatuojama jokiais pinigais.. Jei darbas nemėgiamas, tuomet mes didelę savo gyvenimo dalį praleidžiame įtampoje ir negatyviuose išgyvenimuose. Ar verta, ar tam mes gimėme?

Mes negalime būti visi pagal komandą lyderiais, verslininkais ar gerbiamos profesijos atstovais – išorinis motyvas negali atskleisti žmogaus aukščiausio potencialo. Kiekvienas atsineša savo unikalų gabumą: vienas puikiai išreiškia save amatuose, kitas mene, trečias puikiai organizuoja žmones darbui ir gali imtis atsakomybės. Kiekvienas turime savo tikslus, kurie turėtų susilieti į bendrą tikslą – visuotiną gerovę.

Savo veikla mes turime saugoti ir palaikyti visų mūsų vienintelius namus – Žemę – taip, kaip ji palaiko mus.. Nuo to, kaip gyvena kiekvienas atskiras žmogus, priklauso visuomenės ir visos žmonijos gyvenimas. Nėra nesvarbių žmonių, visi mes esame viena, ir jei kažkas šioje Žemėje kenčia nuo kažkieno egoistinės veiklos, tai galiausiai kenkia ir mums visiems.

Gyvenime mes vadovaujamės arba asmeniniais, arba kolektyviniais, arba istoriškai suformuotais kartų įsitikinimais. Tuo tarpu yra gamtos, energijų sąveikų dėsniai, kurie veikia nepriklausomai nuo to, žinome apie juos ar ne. Mes esame natūralioje gyvenimo tekmėje, kai išdrįstame realizuoti savo pašaukimą, ir tuomet visada atsiranda poreikis tam, ką mes dirbame, nes mes esame harmonijoje, sąveikoje ir vienybėje su gamtos dėsniais.

To įrodymui apstu pavyzdžių gyvenime: sėkmės pasiekia netikėti, neordinarūs sprendimai, o ne veikla pagal senus šablonus. Ir tai logiška, nes savirealizacija negali būti apibrėžta standartais. Tobulėjimas ir progresas vyksta tuomet, kai žmonės žengia už ribų, kurios yra įprastos. Tai gali atlikti tik žmogus, kuris yra kūrybiškas ir neriboja savo dvasinio potencialo.

Dažniausiai mus riboja tik baimės neatitikti, neturėti lėšų pragyvenimui. Bet tai ir yra didžiausias stabdis žmogaus savirealizacijai. Nesvarbu, kokiomis emocijomis mes aktyvuojame savo gyvybines energijas – jos aktyvuojamos stipriomis, pastoviomis mintimis. Jei esame baimėje, mes viską, ko bijome ir pritraukiame į savo gyvenimą, tuo pačiu gesindami savo kūrybinį potencialą.

Mes visuomet pasirenkame patys: galvoti apie save kaip apie kūrėją, ar jaustis aplinkybių auka. Mes linkę pasiduoti visuotinei panikai, kuri aptemdo sąmonę ir gesina mūsų saviraišką. Kai esame baimėje, mes negalime pamatyti teisingų sprendimų, kurie skatina savirealizaciją. Baimė apriboja, sumenkina, sustingdo. Tuo tarpu tik realizuodami savo vidinį potencialą, mes galime būti laisvi ir laimingi.

Visada verta peržiūrėti, pasitikrinti savo požiūrį į darbą. Kartais mes esame juo nepatenkinti, nes tiesiog įpratome kritiškai mąstyti. Pakeitę savo neigiamą nuostatą į darbą, mes galime pamatyti jį kitomis spalvomis. O jei tai, ką dirbame, išties nedžiugina, žiūrėkime į tai kaip į laikiną pragyvenimo šaltinį ir greta būtinai ieškokime to, kas prie širdies.

Jei netekome darbo, nenuleiskime rankų ir nepasiduokime niūrioms mintims. Tik tas, kas tikrai nuoširdžiai ieško, visuomet randa. Ieškokime visais įmanomais būdais ir nenuvertinkime savęs, nepasiduokime panikai. Šiuo periodu išbraukime visas abejones ir negatyvias mintis ir pokalbius apie sunkmetį. Jokių “gal būt, norėčiau, bandysiu”, tik “ieškau, žinau, atrandu”. Tiksliai apibrėžkime sau, ko ieškome.

Prisistatydami darbdaviui, parodykime savo ryžtą dirbti, nesimenkinkime, rodydami perdėtą kuklumą. Aiškiai žinokime, kokio atlyginimo norime, kokiomis sąlygomis norime dirbti. Bet kokiomis ekonominėmis aplinkybėmis darbą visada atranda pirmiausiai tie, kurie pasitiki savimi, yra motyvuoti konkrečiam darbui ir pozityviai nusiteikę. Niūraus, nepasitikinčio savimi ir nežinančio ko nori žmogaus darbdaviai privengia, nes supranta, kad toks žmogus veiks visą kolektyvą ir darbo rezultatus.

Mes susikūrėme iliuziją, kad darbas yra kažkas sunkaus ir varginančio, kad tai nemaloni būtinybė. Tuomet kokiu būdu mes galime save išreikšti? Pakeitę savo požiūrį į darbą, mes tuo pačiu pakeičiame savo gyvenimo kokybę. Darbas turi džiuginti, nes tai vienintelė galimybė realizuoti save gyvenime. Jokie pinigai, joks įmantriausias poilsis ar pramogos nesuteiks gyvenimo pilnatvės, jei dirbsime nemėgiamą darbą.

Galime sakyti kad darbas – ne visas gyvenimas, bet tai labai didelė jo dalis. Todėl.. išdrįskime išreikšti savo unikalius gabumus, ir tuomet viskas gyvenime taps kūrybiška savirealizacija. Neveltui yra sakoma: “dirbkite tai, ką mėgstate, ir visa kita ateis pas jus” .. Ar sutinkate?

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!

Yra tokia vaikiška knygelė – R.Skerio “Ką žmonės dirba visą dieną?” Ten pasakojama, kaip Darbėnų miestelio gyventojai dirba tai, ką kiekvienas sugeba geriausiai, parduoda savo sukurtus produktus ar paslaugas, ir perka iš kitų tai, ką jie sukūrė. Parodytas gražus bendradarbiavimo ir darbo savo ir visų labui modelis. Realiame gyvenime šiandien yra kitaip: yra paskaičiuota, kad dirba, sukuria produktą – materialų ar intelektualų – tik nedidelė dalis Žemės gyventojų. Visi kiti įvairiomis manipuliacijomis siekia pelno – “daro” pinigus.

Visi mes esame gamtos dalis, kur viskas susieta ir sąveikauja, todėl toks dirbančiųjų ir perskirstančių lėšas santykis yra ne tik neteisingas, parazitiškas, bet ir gimdo chaosą bei disbalansą visame pasaulyje. Dirbantieji išlaiko nepakeliamą naštą. Viso pasaulio ekonomistai vieningai sutinka, kad dabartinė ūkio valdymo sistema išsisėmė ir ieško naujų ekonominių modelių. Koks jis bus, nežino kolkas niekas, bet aišku viena: turės bus aiškiai apibrėžta darbo sąvoka, darbų pasiskirstymas, atsakomybė už juos, ir laikomasi vienybės principo – tai jau tapo būtinybe.

Pavienių žmonių keitimas sistemoje nieko neišsprendžia: ši sistema sukurta taip, kad pakliuvęs į ją žmogus turi veikti pagal sistemos taisykles. Kadangi pagrindinis sistemos gerbūvio matas yra pinigai, tai ir suteikiama tam tikra komforto zona, kuri leidžia gyventi patogiai, ir dėl kurios žmogus pasiryžęs daug kam. Na, o “paprasti” žmonės dėl nesąžiningo lėšų perskirstymo kremta vargo vakarienę (nes belieka trupiniai), arba išvažiuoja dirbti svetur.

Yra daug specialybių, kurios tik kuria darbo regimybę, arba dirbtinai sukuriami gerai apmokami tam tikrų specialybių klanai. Taip primetamos netikros siekiamybės: žmonės renkasi specialybes, kurios pelningos, madingos ar prestižinės, taip iškraipoma ir darbo sąvoka. Žvilgtelėję į daugelio tokių specialybių veiklos rezultatus pamatysime, kad naudos visuomenei jos visai neneša, tik tenkina aiškius egoistinius siekius. Taigi, sistema serga lyg tas organizmas, apniktas piktybinių parazitinių ląstelių. Bet ji tikrai keisis..

O kolkas darbo sąvoka yra iškreipta, todėl mažai kas ryžtasi dirbti tai, kas jam labiausiai prie širdies. Kai gyvenimas ryškiai dalijamas į dvi dalis: darbas ir pomėgis, reiškia, žmogus neteisingai pasirinko specialybę, ypač jei ji nemėgiama. Taip yra todėl, kad paklūstame išoriniam poveikiui. Jeigu nerealizuojame savo gyvenimo potencialo, tai net turėdami daug pinigų ir patirdami įvairiausius malonumus, giliai širdyje nuolat jausime didėjantį nepasitenkinimą: tarsi būtų neatlikta kažkas labai svarbaus..

Juk darydami gyvenime tai, ką geriausiai sugebame, mes ir atnešame didžiausią naudą: esame puikūs specialistai, esame tiesiog laimingi. Kūrybos džiaugsmo būsena ir įkvėpimas nuspalvina gyvenimą gražiausiomis spalvomis, nes dėka to mūsų nuotaika puiki, santykiai su žmonėmis šilti, ir geras uždarbis. Žmogus pasijunta kupinas jėgų ir entuziazmo.

Posakis: “daryk, ką labiausiai mėgsti, ir tau nereikės dirbti” yra labai teisingas. Bet ar daugelis tai išdrįstame? Jei norime būti laimingi gyvenime, bet šiandien dirbame tai, kas ne prie širdies, tai bent palengva artinkime darbą prie mėgiamiausio užsiėmimo. Ir tvirtai tikėkime, kad tai ir bus mūsų pragyvenimo šaltinis. Juk gyvename savo tikėjimo ir valios vedami.. Kai mes visi keisime požiūrį į darbą, keisis ir sistema.

Vienas pinigų magnatas, supratęs, kad ne piniguose laimė, pasakė: “pasaulyje tiek daug įtikėjusių skurdu todėl, kad jie patikėjo turtingų “didybe”, gabumais, bet savo menkumu. Pasaulyje visko visiems užtenka, tereikia keisti savo mąstymą ir drąsiai imtis mėgiamos veiklos. Būtent laimės būsena dirbant mėgiamą darbą ir yra didžiausias atpildas, būtent laimės būsena ir pritraukia visapusišką gėrį į gyvenimą.”

Šiandien dar daug neteisybės ir chaoso pasaulyje, bet.. pabandykime įsivaizduoti bent trumpam pasaulį, kuriame visi dirba mėgiamą darbą: harmoningą bendrakūrėjų visuomenę .. Nuostabu .. Kažkodėl man atrodo, kad tai mūsų ateitis – jei dauguma tuo patikėsime.. O kaip jūs manote?

Visi mes esame mus supančios realybės – gamtos dalis. Joje viskas juda, sąveikauja, vystosi, yra vienas kito dalis ir pratęsia bei papildo vienas kitą. Tokia turėtų būti ir žmogaus veikla: turinti aiškius tikslus ir galutinį rezultatą, kuris naudingas ne tik pačiam žmogui, bet ir bendram visų labui. Šiandieninės pasaulinės valdymo sistemos veiklos rezultatai vis įrodo, kad, deja, taip nėra.

Žmogus ar žmonių grupė negali veikti prieš gamtos dėsnius, kurių esmių esmė yra vienybė. Elgdamiesi egoistiškai, mes elgiamės parazitiškai, ir kenkiame ne tik sau, bet ir visiems. Tai rodo ne tik ekonominė pasaulinio ūkio būsena, bet ir ekologija. Galime į tokią veiklą pažiūrėti per analogiją žmogaus kūne: kai ląstelė veikia parazitiškai, ji pražudo ne tik save, bet ir visą organizmą.

Galime piktintis šia sistema, nagrinėti įvairias sąmokslo teorijas, bet tai nepakeis situacijos. Svarbiausia – suprasti ir žinoti, kas ir kodėl vyksta, matyti priežastis ir neįsitraukti į tolimesnį griovimą. Gali atrodyti, kad pavieniai žmonės nieko negali, bet.. kol mes savo dėmesiu, energija ir veikla palaikome tokią sistemą, tol ji ir gyvuoja. Ir pirmiausia, ką reikia mesti iš savo pasaulėžiūros – tai menkumo jausmą.

Darbas kiekvieno gyvenime yra labai svarbus, nes iš savo veiklos mes užsidirbame lėšas būtiniausioms reikmėms. Darbui atiduodame didelę dalį savo gyvenimo. Todėl tai, su kokiais tikslais ir siekiais mes dirbame yra labai svarbu: nuo to priklauso mūsų nuotaika, savęs vertinimas ir kitos gyvenimo dalies kokybė, galiausiai visuomenės gerbūvis. Didelis skirtumas: būti laimingu dėl savo veiklos ar jaustis menku išgyventoju.

Iš kur ateina toks suvokimas? Programuojamas iš aplinkos – formuojamas laimingo gyvenimo modelis per finansinę prizmę. Ir tiek jau tapusių posakiais programuojančių frazių: lyderių laikas; tik pinigai suteikia laisvę gyvenime; ko negalima nusipirkti už pinigus, galima nusipirkti už didelius pinigus; ne piniguose laimė, bet jų kiekyje ir pan.. Girdėta? Žinoma, tik retas pagalvojame, kad tai programuojančios frazės, vietoje deklaruojamos motyvacijos skiepijančios.. menkumą. Kodėl?

O todėl, kad neįmanoma, kad visi būtų lyderiais, neįmanoma net už didelius pinigus nusipirkti visko, neįmanoma, kad materialinės vertybės sukurtų dvasinius turtus. Čia puikiai pritiktų močiučių serialo pavadinimas: ir turtuoliai verkia.. Ir tai nereiškia, kad materialinės vertybės yra absoliutus blogis, tai tik parodo, kad jų įsigijimo būdas smarkiai išsigimė ir išsisėmė: yra didžiulis skirtumas tarp sąvokų uždirbti pinigus ir gauti ar daryti pinigus.

Dažną paperka glotnučiai kostiumuoti “gero gyvenimo” “treneriai”, kurie propaguoja nerūpestingą gyvenimą su minimum pastangų ir maksimum rezultatų. Ar tai įmanoma? Vargu, nes kimbame ant jų “arkliuko” – tirados: “dirbau paprastu darbininku (darbuotoju), vos galus su galais sudurdavau, kol neperskaičiau tokios ir tokios knygos, kuri apvertė mano mąstymą ir aš supratau, kad galiu ir be didelių pastangų, lengvai pasidaryti pinigus intelekto (!!) pagalba. Sugebėjau aš, sugebėsite ir jūs”.

Toliau seka graži žaibiško praturtėjimo pasaka, iliustruota ir dėkingų pasekėjų “sėkmės istorijomis”, ir būtina sąlyga: sumokėkite tam tikrą sumą, ir aš jums atversiu savo praturtėjimo paslaptį: ji brangi, nes veltui šiame pasaulyje nieko nėra. Einame, mokame, ir retas susimąstome, kad tas žaibiškas praturtėjimas (jei jis tikrai buvo) ir yra iš mūsų naivumo ir noro (nes mokame už tą “žinią” nemažus pinigus) be pastangų turėti greitų pinigų. Teisūs tokie “treneriai” tik vienu atveju: mokėti reikia, šiuo atveju – už savo patiklumą.

Matome ir tokios veiklos rezultatus – vis daugiau žmonių trokšta be pastangų būti turtingais arba siekia to, kas pagal kažkieno nustatytus standartus yra prestižas: per tam tikras specialybes, santuokas ar ryšius. Kažkam tai tikrai pavyksta dėl įgimto kryptingumo ar noro kažkam kažką įrodyti ir parodyti, bet daugumai tokie bandymai virsta dar gilesniu nepasitikėjimu savimi. Ir be reikalo: jei nesugebate lipti per galvas ir apgaudinėti, ar sekti primetamais modeliais, tai tik reiškia, kad esate normalus, nesugadintas žmogus, todėl – aukščiau galvą!

Parazitinis gyvenimo būdas baigia save išgyvendinti, nes tokios veiklos rezultatai darosi pernelyg visiems akivaizdūs. Turime suprasti, kad nesąžiningas resursų perskirstymas yra nesąžiningos veiklos rezultatas. Dėl to neturime jaustis menki ar bejėgiai. Visi darbai, atliekami sąžiningai ir visų labui, yra verti pagarbos. Veikla kurios tikslas – tik pelnas, visuomet atsisuks prieš jos sumanytoją.

Galima prieštarauti ir vardinti stebuklingas praturtėjimo istorijas, bet jų yra vienetai, ir visi jas vertiname pinigais.. Gali būti, kad tai ir yra tie atvejai, kai žmogus pilnai atskleidžia savo dvasinį potencialą, yra veiklus, ir vidinė pilnatvė įgauna štai tokią išorinę gausos išraišką. Bet yra ir žmonių, išreiškiančių didžiulį dvasinį potencialą ir tyliai dirbančių savo darbus visų labui.. dėka jų ir išlieka amžinos vertybės, ir mūsų dar nesunaikino išpūstas egoizmas..

Todėl, jei norime tobulėti ir kurti harmoningą ateitį sau ir savo vaikams, galiausiai jiems parodyti ir paaiškinti – kas yra darbas – turime patys tai aiškiai suprasti. Apie tai plačiau – sekantį kartą..