ruvi

Visi esame patyrę, kad nuo vienų išgirstų ar perskaitytų žodžių jaučiamės pakylėti, o nuo kitų – prislėgti. Kodėl taip yra? Todėl, kad žodžiuose yra žymiai daugiau jėgos, nei mes galvojame. Mes ištariame žodžius ir nesusimąstome, kad jie pradeda savo gyvenimą – gali pakylėti ir įkvėpti, o gali ir visiškai priešingai – pasėti abejones arba sujaukti protus.. Žodis – įgarsinta ar užrašyta mintis – gali tapti kito žmogaus mintimi ir kurį laiką valdyti jo būseną ar net gyvenimą.

Šiuolaikinis žmogus kalba daug: manoma, kad vidutiniškai per dieną pasakome per tūkstantį žodžių, o kai kurie ir žymiai daugiau. Dar daugiau žodžių žmogus girdi arba perskaito, ir visa ši žodžių lavina nuolat papildoma. Gerai, jei žmogus sąmoningai pasirenka informaciją, o jei ne – galvoje rizikuojame turėti ne tik beverčių ir tuščių minčių chaosą, bet ir neigiamai paveikusius mus žodžius, kurių kartais ne taip lengva atsikratyti.

Jei apie veiksmą galime pasakyti, kad gailimės ne to, ką padarėme, bet to, ko nepadarėme, tai su žodžiais atvirkščiai: dažniausiai gailimės ne to, ko nepasakėme, o to, ką pasakėme. Nors kalbame daug, bet mažai galvojame, ką kalbame ir kaip tie žodžiai paveiks kitus žmones. Kalbame, kartais norėdami padaryti įspūdį, demonstruodami ambicijas ar tiesiog išliedami savo susierzinimą.., o kad tai gali užnuodyti kito žmogaus gyvenimą, retai susimąstome.

Galima sakyti, kad žmogaus dvasia materializuojasi į žodį: juk savo vidinę būseną išreiškiame pirmiausiai žodžiais. Vienaip reaguojame į tą pačią situaciją ir kalbame, kai esame ramūs ir geroje nuotaikoje, o visai kitaip – kai esame įsitempę ar suirzę. Juk daugiausiai problemų bendravime kyla būtent dėl neapgalvotai ištartų žodžių ar frazių: dėl to kyla kivirčai šeimose, dėl jų ir draugai kartais tampa priešais.

Paskui gal ir susigriebiame, ir gailimės, bet vėlu: piktas žodis jau vykdo savo juodą darbą.. Todėl žodžiams tinka taisyklė: geriau mažiau, bet iš esmės, o jei abejojame, ar sakyti, tai geriau nesakykime. Neskubėkime, apgalvokime, ypač jei norime pasakyti kažką nemalonaus – mes niekuomet negalime nuspėti, kaip tai paveiks ar net sužeis kitą žmogų. Ypač sverkime žodžius, kai pykstame – nes tuomet kalbame ne mes, o mūsų negatyvios emocijos. Susierzinę apskritai venkime kažką spręsti ar kalbėti – susierzinimas praeis, o ištarti žodžiai ir jų poveikis liks ilgam.

Daugelyje dvasinių praktikų yra tylėjimo įžadai – ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui. Jie yra ir tam, kad žmogus išgirstų savo vidinį monologą (dažniausiai chaotiškas mintis) ir išmoktų.. patylėti ir netuščiažodžiauti. Tuščias plepėjimas ar apkalbos tik atrodo nekaltas užsiėmimas, iš tiesų jis atima ne tik daug laiko ir energijos, bet ir užima protą nenaudinga veikla. Teisingas posakis: plepio liežuvis – savo ir kitų gyvenimų ardymo įrankis..

Tas pats liečia ir skurdžią ar sąmoningai iškraipomą kalbą – ji ne tik ardo mūsų kalbą, bet ir paveikia mūsų kūrybingumą, sėkmę, ir visą mūsų gyvenimą. Nuo to, kaip mes kalbame, priklauso ir mūsų dvasinė pusiausvyra. Ne vienas esame sutikę išoriškai įspūdingų žmonių, kuriems prabilus norisi greičiau užbaigti pokalbį. Ir, atvirkščiai – negalime atsiklausyti sklandžiai ir įdomiai kalbančio žmogaus, nors išoriškai jis ir nepatraukia dėmesio.

Todėl nepamirškime, kas yra kalba ir kam ji yra. Žodynas aiškina, kad kalba yra žodinė minčių reiškimo sistema, praktinis sugebėjimas reikšti mintis, bendravimo priemonė, turinti kelis išraiškos būdus – garsinį, grafinį ir prasminį (su žodžiu susietą vaizdinį). Kalbos pagalba bendraujame, išreiškiame jausmus ir emocijas, bei (jauskime už tai atsakomybę) veikiame kitus žmones.

Žodis pažadina vaizdinį gyvenimui, vaizdinys sukelia emocijas, o emocijos paskatina veiksmus. Žodžiai gali gyventi amžių amžius – jų autorių jau seniai nėra, o pasakyti ir užrašyti žodžiai ir toliau taiko arba priešina, skiepija dorovingumą ar sėja palaidumą, klaidina ar manipuliuoja.. Todėl būkime atidūs savo ištartiems ar užrašytiems žodžiams – tegul tai bus įkvepianti ir vienijanti jėga.

Bendravimas žmonėms reikalingas – būtent bendraudami mes galime pasiekti vienybę ir tapti bendraminčiais – taip generuojama didžiulė kūrybinė jėga. Bendravimo tikslas – pasikeitimas informacija, kuris formuoja kolektyvinę mintį, bendradarbiavimą, supratimą, kūrybą. Atidžiai apsižvalgę pamatysime, kad primiršome pradinę žodžių ir kalbos prasmę, o taip pat atsakomybę už tai, ką kalbame.

Kaip manote?

Aziz Kocanaogullari filmukas pamąstymui. Pažiūrim:

Kiekvienas žmogus gimsta laisvas, ir niekas negali suteikti jam laisvės. Žinoma, laisvę galima apriboti, galima iškreipti laisvės suvokimą, o galima suteikti ir iliuzinės laisvės. Dar Z. Froidas sakė, kad dauguma žmonių iš tiesų nenori laisvės, nes laisvė neatsiejama nuo atsakomybės, o atsakomybė daugelį žmonių gąsdina. Šiandien taip daug kalbama apie laisvę – ką iš tiesų reiškia būti laisvu?

Per visą žmonijos istoriją laisvės suvokimas keitėsi. Šiuolaikiniam žmogui laisvė – neatsiejama asmenybės dalis: nėra laisvės – nėra asmenybės. Galima vardinti daug laisvės apibrėžimų: tai galimybė savarankiškai rinktis iš įvairių tinkančių žmogui alternatyvų; galimybė priimti savarankiškus sprendimus; galimybė realizuoti savo asmeninius planus; galiausiai galimybė rinktis informaciją ir formuoti bei išreikšti savo gyvenimo poziciją.

Mūsų laikais išskirtos dvi laisvės formos. Pirmoji laisvės forma “nuo” – tai lyg leidimas, galimybė veikti be jokių apribojimų ir be atsakomybės. Ši iliuzinės laisvės forma labai paplitusi – kai žmonės nori turėti ir neribotą laisvę (darau ką noriu), o kartu ir galimybę nebūti atsakingais už savo poelgius (po manęs nors ir tvanas, laisvas nuo atsakomybės). Kadangi tai paremta neatsakingumu, tokia “laisvės” forma vadinama savivale, palaidumu ar net apsileidimu. Ji priešina, nes neatsižvelgiama į kito žmogaus teisę į laisvę.

Tuo tarpu laisvė “dėl” – visai kitokia, tikroji laisvė, jos pagrindas – sąmoningumas ir atsakomybė už savo veiksmus. Tai asmeninių gyvenimo tikslų realizavimas ir socialinis aktyvumas, paremtas doroviniais principais. Tokia laisvės forma vienija, nes žmogus pripažįsta ir gerbia ne tik savo, bet ir kito žmogaus laisvę. Jei esame laisvi, tai turime pripažinti ir kitų žmonių laisvę: nedarome to, kas gali apriboti kito žmogaus laisvę ir neribojame kito žmogaus laisvės.

Būtent laisvė yra aukščiausia žmogiška savybė ir pagrindinis bendruomeniškumo principas. Laisvė ir atsakomybė – dvi neatsiejamos žmogaus sąmoningos veiklos pusės: laisvė gimdo atsakomybę, o atsakomybė nukreipia laisvę. Jei žmogus laisvai priima sprendimus ir laisvai vykdo savo veiksmus, tuomet jis ir atsako už jų pasekmes. Ir atvirkščiai – jis gali būti atsakingas tik už tai, kame pasireiškė jo laisvė.

Nenorintys prisiimti atsakomybės dėl savo veiksmų pasekmių kaltina kitus ir nesuvokia, kad tokiu elgesiu riboja savo laisvę, nes yra priklausomi nuo tų, kuriuos kaltina. Tokį elgesį lengva paaiškinti: baidomasi atsakomybės, nes ją prisiėmus teks atsakyti už savo veiksmus, o taip pat nustoti kaltinti ir išsisukinėti. Kuo dažniau žmogus sako “negaliu” ar kažką kaltina, tuo mažiau jis turi laisvės.

Todėl psichologijoje pabrėžiama, kad laisvas žmogus yra subrendusi asmenybė, nes laisvė ir atsakomybė pirmiausiai reiškia savarankiškumą (nepriklausomybę). Toks žmogus yra su tvirta vidine ašimi ir turtingu vidiniu pasauliu, pasirinkęs laisvę ir aktyvų kūrybingumą – savo Kelią ir atsakomybę už jį. Kai žmogus laisvai renkasi tikslus gyvenime, kai jo niekas neįtakoja, tuomet jis asmeniškai suinteresuotas (motyvuotas) juos pasiekti.

Laisvas žmogus gerbia kitų laisvę, todėl savo tikslų siekia vystydamas savo geriausias savybes ir talentus, o ne stumdydamasis alkūnėmis. Išskirtiniai laisvo žmogaus bruožai – jis aiškiai žino, ką nori pasiekti gyvenime, jis valdo savo gyvenimą ir savo būsenas. Juk tai taip svarbu – turėti savo tikslus reiškia eiti savo Keliu, o ne būti įrankiu kažkieno tikslų pasiekimui – tik tuomet jaučiame gyvenimo pilnatvę.

Kitas klausimas – ar ryžtamės būti laisvi? Ar suprantame, kas yra tikroji laisvė? Dabar tiek daug iliuzinės laisvės – kai renkamės iš to, ką siūlo, kai pasiduodame palaidumui ar savivalei, kai prisitaikome iš baimės, arba kai mūsų laisvė visiškai priklauso nuo kitų žmonių veiksmų ar net nuo turimų daiktų..

Kaip jūs manote?

“… Didžiosios Beribės Pažangos Viltys – gamtos val­dymo, materialinės gerovės, begalinės laimės daugeliui žmonių ir neribotos asmeninės laisvės nuojautos – puoselėjo kartų lūkesčius bei tikėjimą nuo pat indus­trinio amžiaus pradžios.

… Vykstant industriniam progresui, kurio metu gyvūnų ir žmogaus energiją keitė mechaninė, vėliau ir bran­duolinė, o žmogaus protą pakeitė kompiuteris, mes jautėme, kad esame pakeliui į neribotą gamybą – vadi­nasi, ir į neribotą vartojimą, kad technika padarė mus visagalius, o mokslas – visažinius.

… Reikia gerai įsivaizduoti, kokios grandiozinės buvo Didžiosios Viltys, kokie stulbinantys materialūs ir dvasi­niai industrinio amžiaus pasiekimai, kad suvoktume, kokią traumą patiria žmonės mūsų dienomis, supratę, jog šios Didžiosios Viltys nepasiteisino. Mat industrinis amžius iš tiesų nesugebėjo ištesėti savo Didžiųjų Pažadų, ir vis daugiau žmonių pradeda suvokti, kad:

* Neribotas visų įnorių tenkinimas neveda į nei į gerovę, nei į laimę ir net nesuteikia maksimalaus malonumo.
* Svajonės apie tai, kad tapsime nepriklausomais savo gyvenimo šeimininkais, baigėsi, kai supratome esą maži biurokratinės mašinos sraigteliai, kurių minti­mis, jausmais bei skoniais manipuliuoja valdžia, pra­monininkai bei jų valdoma žiniasklaida.
* Ekonominė pažanga padarė įtaką tik nedaugeliui turtingų tautų, ir praraja tarp turtingų ir skurdžių tautų vis labiau didėja.
* Pati techninė pažanga kelia pavojų aplinkai ir branduolinio karo grėsmę; ir viena, ir kita – arba abu šie pavojai kartu – gali sunaikinti visą civilizaciją, o galbūt ir gyvybę žemėje.

… Kodėl žlugo Didžiosios Viltys? Net jeigu neminėtume industrializmui būdingų ekonominių prieštaravimų, Didžiųjų Vilčių žlugimą nulėmė pati industrinė sistema su savo dviem pagrindi­nėm psichologinėm prielaidom: (1) kad gyvenimo tikslas yra laimė, tai yra maksimalus pasitenkinimas, apibūdinamas kaip bet kokios užgaidos ar subjekty­vaus poreikio tenkinimas (radikalus hedonizmas); (2) kad egoizmas, savimeilė ir godumas – kuriuos, kad normaliai funkcionuotų, puoselėja esama sistema – veda į harmoniją ir ramybę.

… Mes esame pagarsėjusių nelaimėlių visuomenė: vieniši, neramūs, prislėgti, suge­bantys tik griauti ir nuolat jaučiantys savo priklausomy­bę – žmonės, kurie džiaugiasi, kai pavyksta užmušti laiką, kurį jie taip stengiasi taupyti.

… Šios ekonominės sistemos vystymąsi jau lėmė ne klausimas: Kas yra gerai Žmogui?, o klausimas: Kas yra gerai sistemos vystymuisi? Šį konfliktą mėginta užglaistyti, keliant prielaidą, jog tai, kas yra naudinga sistemos (ar net vienos stambios korporacijos) augimui, yra naudinga ir žmogui. Šią loginę formuluotę rėmė kita, papildoma: tos savybės, kurių sistema reikalauja iš žmogaus – egoizmas, savimeilė ir godumas, – yra tarsi įgimtos; vadinasi, jos kyla ne tik iš sistemos, bet ir iš pačios žmogaus prigimties. Žmonės nenorėjo pripažinti, kad šios savybės nėra įgimti polinkiai, įgalinantys industrinės visuomenės egzistavimą, o socialinių sąlygų produktas.

… Žmogaus pasikeitimo būtinybė iškyla ne tik kaip etinis ar religinis poreikis, ne tik kaip psichologinė reikmė, sąlygota šiuolaikinio socialinio charakterio patogeniškos prigimties, bet ir kaip būtina fizinio žmonijos išlikimo sąlyga. Teisingas gyvenimas jau nebelaikomas tik moralinių ar religinių reikalavimų vykdymu. Pirmą kartą istorijoje fizinis žmonių gimi­nės išlikimas priklauso nuo radikalių pasikeitimų žmogaus širdyje.

… Skirtumas tarp buvimo ir turėjimo – tai ne vien skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Šis skirtumas susijęs su visuomenės tipais – vienas orientuotas į žmogų, kitas – į daiktus. Orientacija į turėjimą būdinga Vakarų in­dustrinei visuomenei, kuriai gyvenimo prasmė yra pinigų, garbės bei valdžios vaikymasis.

… Apibendrinant galima pasakyti, kad vartojimas yra viena iš turėjimo formų, galbūt pati svarbiausia šiuolaikinėse išsivysčiusiose industrinėse visuomenėse. Vartojimui būdingos prieštaringos savybės: viena ver­tus, jis slopina nerimą, nes tai, ką žmogus turi, negali būti iš jo atimta; kita vertus, jis verčia vartoti vis dau­giau ir daugiau, nes bet koks vartojimas greitai nusto­ja teikęs pasitenkinimą. Mūsų laikų vartotojai gali atpažinti save pagal šią formulę: Aš esu tai, ką aš turiu ir ką vartoju.

… Buvimo būdo prielaidos yra nepriklausomybė, laisvė ir kritiškas protas. Pagrindinė jo savybė – tai buvimas aktyviam ne išorinio užimtumo, o vidinio aktyvumo, produktyvaus mūsų žmogiškųjų galių panaudojimo prasme. Būti aktyviam – vadinasi, išskleisti savo sugebėjimus, talentą, tą gausybę žmogiškųjų gabumų, kuriais – kad ir skirtingai – yra apdovanotas kiekvienas žmogus. Tai reiškia atsinaujinti, augti, išsilieti, mylėti, išsiveržti iš izoliuoto savojo „aš” kalėjimo, domėtis, siekti, duoti.

… Žmogaus troškimas patirti vienybę su kitais žmonėmis glūdi specifinėse žmonijos egzistavimo są­lygose ir yra vienas iš stipriausių žmogaus elgesio motyvų. Pasiekę minimalią instinktyvią determinaciją ir maksimalų sugebėjimą protauti, mes, žmogiškosios būtybės, praradome pirminę vienybę su gamta. Kad išvengtume visiškos izoliacijos, kuri faktiškai pasmerk­tų mus beprotybei, privalome surasti naują vienybę su savo artimaisiais ir gamta.

… Jei aš esu tai, ką turiu, ir jei aš prarandu tai, ką turiu, kas aš tuomet esu?

… Kai žmogus renkasi ne turėjimą, o buvimą, jis nepatiria to nerimo ir nesaugumo, kurį sukelia pavo­jus prarasti tai, ką turi. Jei aš esu tai, kas aš esu, o ne tai, ką turiu, niekas negali grasinti mano saugumui ar kėsintis į mano identiškumą. Mano centras yra many­je; mano sugebėjimas būti, reikšti esmines savo galias yra mano charakterio struktūros dalis ir priklauso nuo manęs.

… Apskritai, vyraujant į turėjimą orientuotam egzistavimo būdui, pagrindiniai tarpusavio santykių elementai yra konkurencija, antagonizmas, baimė. Orientacija į turėjimą ir iš to išplaukiantis godu­mas sėja antagonizmą ne tik tarp individų, bet ir tarp tautų.

… Mūsų užduotis yra sukurti sveiką ekonomiką. Pirmas lemiamas žingsnis, siekiant šio tikslo, yra gamybos perorientavimas į sveiką vartojimą. Valstybės funkcija yra nustatyti sveiko vartojimo, priešingo patologiniam vartojimui, normas.

… Ne itin išmintingas šian­dien madingas technokratinis požiūris, kad nieko bloga, jei mes užsiėmę darbu ar malonumais, kad mes nepatiriame jokių jausmų ir kad jeigu net kas ir ne taip, galbūt šis technokratinis fašizmas galų gale ne toks jau blogas. Tačiau mes norėtume, kad taip būtų, bet tech­nokratinis fašizmas neišvengiamai ves į katastrofą.

… Nemanau, kad mano pasiūlymai pasirodys originalūs; priešingai, mane drąsina tai, kad visus juos vienaip ar kitaip jau buvo pateikę kiti rašytojai humanistai.”

Iš E. Fromo knygos “Turėti ar Būti?” Visa knyga čia.

Visiems saulėto artėjančio savaitgalio!

Tai, kad technokratiškas gyvenimo būdas tampa pavojingas, supranta vis daugiau žmonių. Iš vienos pusės – žmonės sau palengvina gyvenimą, iš kitos – tampa priklausomi nuo tų palengvinimų, ir technika jau ne tik pradeda diktuoti gyvenimo būdą, bet ir kelia pavojų. Tai ir atominės elektrinės ir atominiai ginklai, cheminės pramonės atliekos, miestų tarša, šiukšlės.. Ir vartojimas, besaikis, tiesiog parazitinis – apie vaizdžiai papasakojo savo filmuke “Daiktų istorija” A. Leonard.

Ar pastebėjote, kuo ypatinga technokratija? Paklausiu kitaip: ar jūs žinote šiuolaikinių valstybių tikslus ar idealogiją? Pavyzdžiui, ko mes, kaip valstybė, siekiame? Juk žmogus, kad gyventų prasmingai, turi turėti tikslą. Tas pats liečia ir valstybę – ji turi turėti vystymosi kryptį, kitaip ką mes visi veikiame valstybėje? Mūsų civilizacija technokratine pavadinta todėl, kad grįsta ne bendražmogiška idealogija, o moksliniais-techniniais pasiekimais, neatsižvelgiant į atliekamų techninių procesų pasekmes.

Tokia civilizacijos kryptis ir veikla yra antihumaniška, nes ardo biosferą (gyvybės paplitimo Žemėje sritis), be kurios žmogus negali gyventi. Mes ardome vadinamas gyvybės grandines-sistemas, teršiame Žemės paviršių ir orą, ir esame veikiami visų šitų pokyčių. Mus veikia ir daugybė sukurtų techninių ryšių ir technikos poveikių, todėl technokratijos sąvoka šiandien įgijo dar vieną prasmę ir aiškinama kaip technikos valdžia žmogui.

Be abejo, tokia kryptis veikia ir žmonių santykius, nes gaminant vis daugiau daiktų ir juos be galo modifikuojant, mes esame skatinami juos pirkti, mes tampame materialistais vartotojais. Mūsų vertė visuomenėje matuojama daiktais ir pinigais, mes patys pradedame vertinti žmones taip pat pagal tai, ką jie turi. Galiausiai viską pradedame matuoti pinigais, tiksliau, jų kiekiu: dideli pinigai – didelė vertybė, maži – nieko vertas.

Todėl žmonės suinteresuoti ne konkrečia veikla ir jos rezultatais, bet pelnu bet kuria kaina. Dėl to tiek išskaičiavimo, racionalumo ir abejingumo tokiose srityse, kurios turėtų būti grįstos paprasčiausiu žmoniškumu. Prarastas dvasinis pamatas, o kai nėra dorovinio žmoniškumo pagrindo, pasaulis tampa nestabilus – juk technika ir santykiai iš išskaičiavimo yra bedvasiai. Ar dar prisimename sakralinę žodžių “sąžinė” ar “gėda” prasmę?..

Technokratija nėra nuleista iš dangaus, tai žmonių sukurta ir vis dar palaikoma ydinga sistema. Bet kokia sistema yra palaikoma žmonių veiksmais, šiuo atveju – ydinga sistema-ydingais veiksmais. Ar yra alternatyva? Žinoma, yra – tai prioritetų pakeitimas, kai technika tarnauja žmogui, o ne žmogus technikai, kai žmogus netampa technologijų įkaitu, kai vystomos alternatyvios energetikos kryptys, kurios nekenkia gamtai.

Lengviausias ir greičiausias būdas išeiti iš technokratinio gyvenimo būdo – atsisakyti parazitinio vartotojiškumo. Tai puikiai parodoma A. Leonard “Daiktų istorijoje”. Galite pasakyti: “Na, ką aš vienas galiu?” Nustebsite, bet labai daug! Prisimenate – 500 kg šiukšlių į metus žmogui, kurių didžioji dalis – net 99 %, kurias išmetame jau po 6 mėnesių.. Ir tai tik maža dalis, to, nuo ko galime pradėti.

Peržiūrėkime savo gyvenimo prioritetus ir gyvenimo būdą. Pradėkime mąstyti plačiau, junkime savo sąmoningumą ir kūrybingumą, išmintingai mažinkime savo įkalbėtus ir išpūstus poreikius. Galbūt, kažko galime atsisakyti – pvz., vienkartinių daiktų, kažką apriboti, kažką suremontuoti, kažką patys pagaminti ar užsiauginti, galiausiai mums nereikalingą, bet gerą daiktą atiduokime tam, kam jo reikia – kam išmesti? Tai nėra savęs ribojimas, tai sąmoningas savo tikrųjų poreikių suvokimas.

Svarbiausia – būkime sąmoningi, prisiminkime, kad harmonija pasiekiama dvasingumu, kad viskas, ką sukuria žmogus, turi jam tarnauti, o ne paversti jį priklausomu vergu. Dažnas, susidūręs su globaliomis problemomis, pagalvoja, kad jis prieš jas bejėgis, tačiau turime suprasti, kad daugelį tų problemų tebekuriame iš inercijos. Pradėsime keisti savo elgesį – pradės keistis ir pasaulis aplink. Daug ką galime padaryti jau šiandien. Tik tuomet, kai nieko nedarome, ir esame bejėgiai..

Pritariu A. Leonard: “Jei galvojate, kad nerealu kažką pakeisti, tai pasakysiu, kad nerealu tai, kad galime ir toliau taip gyventi. Ši sistema nenukrito iš dangaus, ją sukūrė žmonės. Mes esame žmonės, todėl imkime ir sukurkime kažką naujo”.

Daug šiuolaikinių žmonių idealizuoja vakarietišką gyvenimo būdą ir lygiuojasi į jį. Tačiau ar iš tiesų jis toks idealus, koks atrodo iš šalies? Amerikiečių aktyvistė visuomenininkė Annie Leonard išnagrinėjo vartotojiškos visuomenės (kokia tapome ir mes) gyvavimo principus ir filme “Daiktų istorija” parodė ne tik tikrąją padėtį, bet ir pasiūlė konkrečius sprendimo būdus, kad išeitume iš ydingo vartotojiško rato. Rusiška versija (apačioje angliška):

Ir angliška versija:

Šiuolaikinė žmonija vadinama technokratine. Kas tai yra? Žodyne technokratija (gr.techne – amatas, mokslas + kratos – valdžia) apibrėžiama kaip buržuazinė visuomeninės minties kryptis, teigianti, kad kapitalistinei visuomenei reguliuoti visiškai pakanka mokslinių technologijų racionalumo principų, kurių reiškėjai yra inžinieriai ir mokslininkai (technokratai).

Šios krypties pradinė idėja buvo gerą žadanti: tikėtasi, kad technologijos išlaisvins žmones nuo sunkių darbų, palengvins gyvenimą ir komunikavimą. Tačiau šiandien vis garsiau prabylama apie žlugdantį technokratijos poveikį žmogaus gyvenimui ir planetai. Maža to, kad industrinė revoliucija atėmė iš žmogaus nepriklausomybę, t.y., padarė jį priklausomą nuo monopolinių energetinių išteklių ir pakeitė žmogaus gyvenimą, bet ir kai kurios technologijos tapo tiesiogiai pavojingos žmogui. Todėl visuomet yra technogeninių avarijų pavojus, o kur dar ginkluočių įvairovė..

Humanistai ir ekologai technokratiją atvirai vadina dvasine degradacija, nes žmonės, paminę dvasinius principus, gyvena iliuzijose, kad veikdami materiją gali pakeisti pasaulį. Be to, vystantis technologijoms, sukurtas vartotojiškas gyvenimo būdas, kuris yra parazitinis, kenkiantis ir žmogui, ir gamtai. Žmogus tapo vienintelė gyva esybė Žemėje, gaminanti šiukšles! Vis didesniais kalnais.. Šiurkščiai pažeisti harmoningos sąveikos principai, pagal kuriuos turime imti tik tiek, kiek tikrai reikia, ir atiduoti, kad vyktų nuolatinis atsinaujinimas.

Tai paveikė ir mūsų gyvenimo būdą, bendravimą bei pasaulėžiūrą. Ryškiausi bruožai – svetimėjimas, šaltumas, abejingumas. Technologijos nesutrumpino darbo laiko, atvirkščiai, dirbame vis daugiau, taigi, laiko bendravimui turime vis mažiau. Paradoksalu, bet ir ryšio priemonės, kurios buvo sukurtos suartinti ir vienyti, mus vis labiau skiria: pvz., kam lankyti tėvus ar draugus, jei galima paskambinti?..

Žmonės vis daugiau bendrauja virtualiai, atsisakydami kartu praleisti laiką. Jie atsisako realaus bendravimo dėl įsivaizduojamo (virtualaus). Įspūdžiai tampa dirbtiniai, vietoje vaizduotės lavinimo – paruoštos asociacijos ir vaizdai, modeliuojantys mąstymą ir nuspėjamą elgesį. Kam gilintis ir stengtis, jei prieš akis mirga paruoštos gyvenimo iliustracijos? Kam žaisti su vaiku, jei galima įjungti jam televizorių ar kompiuterį? Ko jis ten išmoks, patikrinti tuo labiau nėra kada: juk bėgte bėgame per gyvenimą..

Kur? Naujų įspūdžių, naujų pojūčių, nes sukurto dirbtino pasaulio įspūdžiai – trumpalaikiai. Minties laisvumas gesinamas, vystosi mechaniškumo sindromas, darantis iš žmogaus kažkieno sugalvotų stereotipų vartotoją. Atsiradusią apatiją dėl dvasinio sąstingio bandoma blaškyti įvairiais būdais, dažniausiai per emocinius blykstelėjimus, kuriuos lengva dirbtinai kilstelėti alkoholiu, valgiu, flirtu, kūno malonumais..

Kadangi tikslai technokratinėje visuomenėje – materialūs, o gaminamų daiktų modifikacijų vis daugėja, tai dirbti reikia vis daugiau. Todėl žmonės net atsisako kurti šeimą ir gimdyti bei auginti vaikus, teisindamiesi materialiais sunkumais ir noru realizuoti save karjeroje. Dėl pinigų aukojama beveik viskas, šiuo metu žmoniški santykiai pakeisti plėšrūnų dėsniais: “žmogus žmogui vilkas”, atviros spekuliacijos: “neapgausi – neparduosi”, bendravimo dėl naudos: “tu – man, aš – tau”. Tai nuopolis, regresas dvasine prasme.

Priklausomybę nuo technologijų ryškiausiai iliustruoja elektros išjungimas – net jei trumpam, tai sukelia žmonėms didžiulę įtampą. O dauguma žmonių pradeda tikrąja ta žodžio prasme kentėti, jei sugenda televizorius ar kompiuteris. Jie išgyvena būseną, analogišką abstinencijai, kurią išgyvena alkoholikai ar narkomanai. Ar galima tokius rezultatus vadinti progresu ar gyvenimo palengvinimu?..

Atskira plati sritis – gyvenimo chemizavimas. Naudojame buityje ir asmeninei higienai daugybę priemonių, kurios pagamintos iš kenksmingų cheminių medžiagų. Jų yra ir mūsų rūbuose, mūsų gyvenamų patalpų apdailos medžiagose. Cheminiai priedai maiste – jau įprastas dalykas, o kur dar vaistai, kuriuos jau pradedame vartoti lyg maistą kasdieninį? Galime juokauti, kad daromės lyg biorobotai, bet kažkodėl nejuokinga.. Tačiau nėra viskas taip blogai, visada yra kitas pasirinkimas. Plačiau apie tai – šią savaitę.

O ką jūs apie tai manote?

XV a. pabaiga, Pilypo Kalimacho (1437-1496), politiko, filosofo ir istoriko mintys apie lietuvių kilmę

Kadangi nėra vieningos nuomonės dėl šios tautos kilmės, todėl verta čia išdėstyti, ką apie tai manė įvairūs žmonės. Dauguma tvirtina, kad ši gentis atėjo iš Italijos; tačiau tai jokiais tikrais faktais neįrodytas prasimanymas. Kur kas teisingesnė atrodo prielaida tų, kurie lietuvius kildina iš galų. Jie sako, kad tuo metu, kai viena dalis keltų nuėjo į Italiją, kita dalis, vadovaujama Lemonijaus, kartu su vaikais ir žmonomis pajudėjo Šiaurės Okeano link ir užėmė Europos pakraščius. Netrukus kraštas pagal Lemonijaus vardą buvo pavadintas Livonija.

Kai vėlesniais laikais kimbrai (germanų gentis) kraustėsi link Bosporo, viduriniojoje Sarmatijoje (Sarmatija pirmaisiais amžiais po Kristaus vadinta plati pietryčių Europos sritis nuo Kaspijos jūros iki Vyslos) savo gyvenvietes apleidę keltai persikėlė į tas žemes, kurias ir šiandien užima. Tenykščiai gyventojai, beveik nemokėdami žemdirbystės, matydami, kad dauguma jų atsidėję darbui, pavadino juos Litifani – lietuviais pagal žemės vaisius, kuriems savo kalboje turi bendrą pavadinimą litifa.

Tačiau kai kas mano, kad lietuvių (Lituani) vardas kilęs iš pakrantės (litus) okeano, nuo kurio neva jie yra kilę. Tačiau kad ir kaip bekildintumei tą vardą, jis išliko iki šių laikų, nors graikai, nežinodami tikrosios jų kilmės, davė jiems keltoskitų vardą, kuris reiškia ir senąją, ir naująją jų tėvynę. Kadangi su kitomis gentimis jie susidurdavo labai retai, keltoskitų vardas tapo užmirštas ir išliko tas, kuriuo juos vadina žmonės, susiję su jais įvairiais santykiais. [...]

Jų religinis paprotys laikyti šventais miškelius, jokių šventovių, kaip ir druidai (senovės keltų žyniai) jie neturėjo. Taigi – kaip mums žinoma – garbino miškelius, akmenis, nuošalias vietas, ežerus ir įvairiausius tvarinius, tačiau labiausiai žaltį, jų kalba vadinamą gyvate (Gyuotem), kurio garbinimas, mano manymu, paplito ne be pagrindo.

Juk ir finikiečių, senovės mokslo apie dievus žinovų, manymu, kiti tvariniai grubiaodžiai ir pernelyg jau žemiški, tačiau žaltys artimiausias dvasinei esybei, ugnies ir dieviškos prigimties, kadangi jis vien dvasios jėga juda stebėtinu greičiu, neturėdamas nei sparnų, nei kojų, ir geba išsivaduoti iš savo silpnumo ir senatvės, nuolat tarsi patsai iš savęs atgimdamas; ir jeigu tik niekas jo neužpuola iš pašalies, retai jį ištinka natūrali mirtis.

Taip pat ir persai atnašavo aukas žalčiams kaipo didžiausioms dievybėms, ir egiptiečių pasaulėvaizdyje žaltys buvo toji dvasia, kuri gaivina pasaulį ir teikia jam judėjimo galios, ir ne tik jam, bet ir visa kam, kas ant jo yra. Be to, graikų apeigose taip pat sutinkame žaltį, susirangiusį į kamuoliuką. Ferekidas Skyrietis parašė knygą apie dievą Ofioną, kurį galima būtų pavadinti žalčiu.

Pagaliau žalčių kultą aptinkame ir pas romėnus, kurių garbinamas dievas Eskulapas buvo žalčio pavidalo. Tad nors dabar ir būtų lengva prieiti išvadą, kaip lietuviai perėmė žalčio garbinimą, tačiau galime apsieiti ir be to, kadangi jie yra pasidavę tam pačiam prietarui, kuris įsigalėjo ir daugelyje kitų labai išmintingų tautų.

Tačiau grįžtant atgal (tenka tarti), – jeigu tiek daug įtikinamų įrodymų ir hipotezių apie lietuvių ir jų religinių įsitikinimų kilmę sukelia tokias įvairias ir prieštaringas nuomones – kiekvienam paliekame spręsti pačiam, kurią iš jų laikyti teisingiausia.

(Iš chrestomatijos “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas”)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!!

“… Kalbą reikėtų vadinti tautos vėliava. Ji atspindi tautos kraują ir jos jausmų-minčių-norų gyvenimą. Negalima suprasti tautos savybių, nepažįstant jos kalbos. Ir niekuo kitu tauta neapreikš savo širdies, sielos ir dvasios taip, kaip savo kalba.

Kiekviena tauta yra savaip svarbi. Ji savo ruožtu atvaizduoja žmoniją. Kiekviena tauta turi savo prasmę ir savo reikšmę. Ją ji turėtų susirasti ir kiek tiktai įstengdama nešti į gyvenimą.

Valdžia turėtų tarsi dygti iš kilniausių tautos jėgų. O jų uždavinys turėtų būti tarnauti kiekvieno žmogaus pažangai. Valstybė turėtų būti tautos namas, tautos vaikų mokykla. Bet, įsižiūrint į šios dienos valstybes, pasirodo, kad taip labai retai tėra.

Valstybės tvarka tvirtinama įstatymų, kurie žmonių atstovų sumąstomi. Vienok gana dažnai tie atstovai renkami, kovojant priešingoms srovėms, kurių kiekviena ieško labai paviršutiniškos savo naudos. O valdovas, kurs paprastai vieną tų srovių šelpia savo galybei tvirtinti, iš tikrųjų naudojamas visos eilės gudruolių. Jie moka viską taip gražiai susukti, kad valdovas nepajusdamas jų pageidavimams tarnauja ir jų naudai didžią valstybės gyventojų dalį skriaudžia.

Retai tėra kitaip. Ir todėl iš valdžios vidaus, iš valdovų pareina tokiai gyvenimo tvarkai galas. Ateina valdovams bei jų šeimoms pragaištis. O valstybės gyventojai drauge turi kęsti. Taip atsitinka, kai siekiama sau naudos. Paviršiumi galima daug susiglemžti, bet gelmėse viskas griūva.

Bet valstybė gali ir tvirtėti. Sąlyga tam tėra viena. Valdovas turi rūpintis vien žmonių, valstybės gyventojų gerove. Visų žmonių jėgos turėtų būti naudojamos vien tų pačių žmonių labui.

Žmonėms nėra jokio gėrio, jiems duodant vien žaislų ir duonos. Tikrasis kiekvieno lobis yra pilnesnis, šviesesnis žmoniškumas. Valdovas todėl pirma turėtų rūpintis dvasiniu valstybės gyventojų augimu. Vien tame jis turėtų matyti savo valdymo uždavinį.

Laikas auginti žmoniškąją didybę ir išreikšti ją žodžiu, veikimu ir gyvenimu. Lietuvių tauta turi prisidėti prie bendrojo žmonijos kilimo. Ji turi įnešti į žmonijos gyvenimą tam ypatingus akstinus. Tik tuomet ji turi teisę išlikti. Tik tuomet ji yra gyva žmonijos šaka.

Didžiausias rūpesnis yra tautą išlaikyti. Kad nėra tokio supratimo, matyti iš tuščio raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą ir tėvynę. Tautą išlaikyti vien kalbomis negalima.

Todėl visuomet turėtų būti klausiama: kaip auginsime tautą. Vien žiūrėdami į jos išlikimą, pamiršime to išlikimo sąlygą – o tai augimas ir auginimas. Tautos augimui reikia visa aukoti. Bet vėl ir vėl turi būti apmąstoma, ar iš tikro tauta auginama. Labai lengvai darbas virsta tautos naikinimu.

Reikėtų „veikėjus“ daugiau pagal tai vertinti, kiek su jais aukštesnė sąmonė tautoje didėja, kiek lietuvių sąmonė jų darbais žadinama, kiek lietuvių dora keliama, kiek jų vidaus gyvenimas turtinamas, skaidrinamas ir puošiamas.

Iš kitų tautų pasimokyti yra labai naudinga. Tik reikėtų pasimokymui imti jų prakilniausius reiškinius. Kaip dažnai lig šiol, visokiu būdu didiname vien tuštumą ir žemumą. Yra net tokių vakarų rengėjų, kurie sušaukia žmones į „vakarus“, žadėdami tik juokų ir šokių lig ryto. Ar manoma iš tikro, kad iš tų vakarų bus kokia nauda? Kiekvienas protingas žmogus žino, kad žadinti žmogaus žemumą reiškia jį silpninti. Ne duona ir žaidimai kelia žmones aukštyn. Taip buvo manoma visuomet tik pakrikimo laikais. Kaip jau sakiau: žmogaus žemumą auginti reiškia jį traukti į pražūtį.

Visose Žemės rutulio dalyse dabartinių žmonių kultūra daugiausia buvo orientuota į išorinį pasaulį bei jo turinį ir skatinama tarpusavio prieštaravimų. O paskui pagaliau paaiškėjo, kad kultūringoji žmonija, nežiūrint visos techninės pažangos, slysta atgal. Vadinasi, turėjo būti kažkas padaryta visai priešingai.

O dabar daugumai žmonių reikia apsiriboti vien tik būtiniausiais gyvenimo dalykais. Todėl jie siekia artimesnio ryšio su žeme ir apskritai su gamta. Jie ieško pagrindinių būties, gyvenimo jėgų. Tokios pastangos turėtų priartinti esminį pakilimą.

Ko pageidautume iš atskiro žmogaus, tas tinka ir visai tautai.

Tauta pakilusi ant aukštesnės pakopos, jei joje pastebima daugiau žmoniškumo. Tada tautos gyvenimas savo dvasingumu, minčių ir nuotaikų pasauliu yra tarytum gerokai skaidresnis.

Aišku, vienos tautos žmonės nėra vienodi. Jų vidaus, dvasinis pasaulis skiriasi išmintimi, stiprybe, esmingumu. Dėl to į bendrą gyvenimo paveikslą vieni meta šešėlius, kiti lieja šviesą ir gyvybingumą. Dėl to jame matyti nuolatinis kitimas. Gyvenimas nuolat pasiduoda permainoms. Tauta pažangą bus pasiekusi tik tada, kai visos tautos dvasiniame pasaulyje pagausės doros, tikrojo žmoniškumo.

Kai žmogus pasiduoda žemoms aistroms, tada šalia kitų žmonių jis darosi menkavertis, ir šitą savo trūkumą perkelia į visuomenės gyvenimą, tapdamas tamsiąja jėga. Tačiau blogio akivaizdoje suaktyvėja gėris, o blogis pasidaro labiau atpažįstamas.

Su kuo eis, apsispręsti turi individas. Nuo jo tada priklauso ir visuomenės pažanga ar atsilikimas, laimėjimas ar praradimas. Kai į visuomenės gyvenimą gausiau įliejama niekšiškumo ir žemų aistrų, tada jis nusmunka ant žemesnės pakopos, o kur visuomenės gyvenime reiškiasi kilnūs jausmai, didžiadvasiškumas ir sielos tyrumas, ten gyvenimas pagyvės, labiau suklestės, pasieks aukštesnės vertės, sutviskės stipresne šviesa.

Kiekviena kylanti kultūra kaip prielaidą veiklumui turi turėti aukštesnio žmoniškumo žmonių su sutaurintu tautiniu savitumu. Tik tokie žmonės savo žmogiškomis ir kultūrinėmis vertybėmis gali skatinti kitų suklestėjimą. Šitaip susiklosto tikra kultūra, palyginti su kuria tariama perimtoji iš svetur kultūra tėra vien nubaltintas tinkas. Tik tikrą kultūrą turintys žmonės, visos tautos gali sėkmingai skatinti žmonijos pažangą…”

( Mintys iš Vydūno raštų.)

Sektų fenomeną nagrinėjo įvairių sričių mokslininkai. Vieną išsamiausių tyrimų šioje srityje atliko Kalifornijos universiteto profesorė, psichologė Margaret Thaler Singer. Ji kalbėjosi su daugiau kaip 3000 žmonių, kurie dalyvavo kokios nors sektos veikloje. Jos tyrinėjami klausimai buvo šie: kaip įsitraukiama į sektas, kuo jos patraukia, kodėl taip sunku išeiti iš sektos. Apklaustų žmonių atsakymus M. T. Singer suklasifikavo ir padarė apibendrinančias išvadas.

Į sektas pirmiausiai įsitraukiama dėl tikėjimo, nes žmogui reikalingas tikėjimas, kuriuo jis galėtų vadovautis. Tai ypatingai reikalinga viskuo nusivylusiam žmogui. Sekta suteikia iliuzinę tikėjimo viltį. Tokių tikėjimų ypatumas – juose yra dalis tiesos, o tai ir yra labiausiai suklaidinanti aplinkybė. Įgavęs nors ir iliuzinę tikėjimo viltį, žmogus bijo ją prarasti: greičiau pagalvoja, kad kažką ne taip suprato ir tikisi gerų permainų ateityje.

Sektose išlaiko ir autoriteto poreikis, nes nuo vaikystės esame pratinami gerbti juos. Būtent sektose vadovo autoritetas yra neginčijamas ir galioja taisyklė: vadas visada teisus. Abejojantys ir kritikuojantys greitai susekami ir vado apšaukiami išdavikais, apsimetėliais arba šnipais. Taigi, sektoje laiko ne tik pagarba autoritetui, bet ir baimė jam nepaklusti.

Prisirišimas, inertiškumas – įsitraukę į sektos veiklą, žmonės dažnai pateisina savo veiksmus, nes tiki, kad daro kažką gero. Jei ir kyla abejonė, tai dažniausiai pagalvoja: ” Tai mano apsisprendimas, galbūt, sunku, galbūt, aš kažko nesuprantu, bet aš turiu ištverti ir eiti iki galo, aš negaliu pasiduoti.” Kuo ilgiau žmogus dalyvauja sektos veikloje, tuo sunkiau ją palikti.

Grupės spaudimas – lemiamas faktorius sektoje. Daugelis buvusių sektantų pripažįsta, kad suabejoję ramindavo save mintimis apie kitų sektantų pavyzdį, nes suabejojęs tuoj pat pasijunta vienišas ir izoliuotas dėl grupės spaudimo. Sektos nariai dažnai prisibijo vieni kitų, todėl nebūna visiškai atviri. Jie ramina save mintimis, kad kažką blogai daro ar supranta ne taip, todėl privalo dar daugiau pasistengti – kaip kiti sektos nariai.

Informacijos stoka dėl sąmoningai skleidžiamos klaidingos informacijos sektoje. Tai gali būti sufalsifikuoti faktai apie sektos įtakos sferas, jos narių skaičių, veiklos motyvus ir apie vadovo asmenybę, taip pat savaip interpretuojami pasaulio įvykiai. Tokios klaidingos informacijos dėka sektantai nutolsta nuo realybės ir susikuria iškreiptą pasaulio vaizdą.

Nutraukdami ryšius su praeitimi, sektantai pradeda gyventi mažame uždarame rate, atsiriboję nuo pasaulio. To dažnai reikalauja sektos taisyklės, o į visuomenę išeinama tik verbuoti naujų narių. Kuo ilgiau žmogus gyvena tokiame uždarame rate, kuriame visi vienodai mąsto ir elgiasi, tuo sunkiau jam bendrauti su esančiais už sektos ribų. Sektantas sunkiai priima kitokį požiūrį ir jaučiasi nesuprastas tarp kitokių žmonių. Įprastas gyvenimas, nors ir nelengvas, galiausiai tampa savas, o išėjimas iš sektos sunkiai įsivaizduojamas. Atsiribojęs nuo pasaulio, sektantas vis labiau grimzta į emocinį ir psichinį sąstingį.

Sektoje laiko ir baimės ir kaltės jausmai. Baiminamasi gyvenimo už sektos ribų, baiminamasi ir savų, kad nebūtų nubausti, bijoma neatitikti, neįtikti, būti įskustam ar melagingai apkaltintam. Kaltės jausmas paprastai ateina suvokus, kad pasirinktas klaidingas kelias ir gailimasi sugaišto laiko, prarastų pinigų ir energijos. Tačiau tai sunku sau pripažinti, todėl laikomasi įprasto gyvenimo.

Štai tokios pagrindinės priežastys laiko žmogų sektoje. Daugeliui žmonių, pasiryžusių atsisveikinti su sekta, apsispręsti ir žengti šį žingsnį yra labai sunku, ypač jei tai padaryti reikia vienam. Tačiau vis dėlto žmonėms pavyksta išsivaduoti iš sektų. Kokiu būdu? M. T. Stinger aprašė tris pagrindinius būdus

1. Praregėjimas, aiškus suvokimas – jis ateina, kai išsisklaido iliuzijos, žmogus pamato tikrą padėtį ir tai, kad jis buvo mulkinamas. Dažnai tai paskatina kažkoks įvykis sektoje ar pernelyg autoritariškas vadovo elgesys.

2. Sektos nariai yra kartais ir šalinami – pvz., ekonominiais sumetimais, arba kai aiškiai sutrinka sektanto psichika. Tas pats laukia ir ypač nepaklusnių ramybės drumstėjų – kaip pamoka kitiems.

3. Konstruktyvi informacija apie sektą iš draugų ar artimųjų taip pat būna priežastis palikti sektą ir pradėti kitaip vertinti situaciją.

Akivaizdu, kad patikimiausias būdas nuo visų įtakų yra žmogaus vidinė dvasinė stiprybė. Toks žmogus turi savo pasaulėžiūrą, tikslus gyvenime ir dvasinę pusiausvyrą. Sunkią akimirką jis ieško sprendimų, o ne atramos. Žinoma, būna gyvenime atvejų, kai padeda aplinkiniai – juk esame žmonės, tai natūralu ir žmogiška.. Bet ta pagalba turi padėti žmogui pakilti, o ne pavergti jį.

Turbūt, ne vienas atkreipėte dėmesį, kad žmogaus pavergimo principai nesąžiningų žmonių yra gana plačiai naudojami. Kad neįkliūtume į tokias manipuliavimo pinkles, tiesiog turime suprasti jų veikimo principus. Jei skaitote rusiškai, plačiau apie tai čia.

Taigi, vėl saviugda.. ji padeda ne tik gerinti savo ir aplinkinių žmonių gyvenimą, bet ir sugebėti atskirti nesąžiningų žmonių užmačias. Ar sutinkate?