Kategorija: Saviugda

Vidinės ramybės ir pusiausvyros (balanso) paslaptis paprasta: reikia atrasti, pajusti savo gyvenimo tempą. Ne tą, kurį primeta kiti. Ne tą, kuris “priimtas“ visuomenėje. O savo. Tikrąjį. Tą, kuriame jūs lengvai kvėpuojate, aiškiai mąstote, laisvai gyvenate.

Tai jūsų prigimtinis greitis. Ne lėtas ir ne greitas, o – jūsų. Tai greitis, kai jūs turite pakankamai energijos. Kai spėjate ir darbuotis, ir ilsėtis, ir mąstyti, ir jausti. Kai nėra pojūčio, kad jūs nuolat vėluojate. Ir nėra pojūčio, kad lekiate, kažką praleisdami.

Tiesiog prisiminkite, kaip jaučiatės, kaip veikiate, kai jūsų niekas neskubina, nevertina, nepriekaištauja. Kai jūs veikiate ramiai ir noriai. Tai ir yra jūsų vidinis tempas.

Mes gyvename pasaulyje, kur mus nuolat bandoma skubinti: skubios naujienos, greiti atsakymai, trumpi terminai, nauji iššūkiai ir išbandymai… Ir mes įsitraukiame į tą šurmulį… Pradedame bėgti, atsiranda irzlumas ir įtampa. Taip mes ir prarandame savo tempą…

Vidinio tempo pažeidimas – pagrindinė vidinio chaoso priežastis. Kai gyvename ne savo greičiu – prasideda nerimas, vidiniai prieštaravimai, irzlumas, nepilnavertiškumo pojūtis.

Todėl dažniau stebėkite savo būseną. Ir jei dėl kažkokių priežasčių: skubėjimo, išorinio spaudimo ar svetimos įtakos pastebėjote pirmuosius vidinės įtampos požymius – trumpam sustokite. Ramiai, be smerkimo įvertinkite savo būseną ir pripažinkite, kad išsimušėte iš savo ritmo. O po to sugrįžkite į jį: jei reikia – sulėtinkite, arba, jei sustojote ar užstrigote – pradėkite po truputį veikti.

Kai gyvename savo tempu, viskas gaunasi daug lengviau. Darbai – be įtampos, poilsis – be kaltės jausmo, bendravimas – be irzlumo. Mes neeikvojame savo energijos kovai su savimi, neįsitraukiame į išorinį chaosą.

Vidinės ramybės ir pusiausvyros paslaptis ne sudėtingose praktikose, ne ilgose meditacijose, o paprastame gebėjime jausti savo gyvenimo tempą. Savo tempu – visada aišku ir saugu. Savo tempu – visada teisinga.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Pastebėjote tokią būseną? Kai lyg ir viskas yra: ir planai, ir norai, ir suvokimas ką reikia daryti. Bet… nėra nei jėgų, nei energijos kažką pradėti, ir neaišku, ko griebtis…

Ir tą pačią akimirką ateina mintis: “Ko gero, aš tiesiog tingiu…“ Tačiau neskubėkite su tokia išvada – dažniausiai tai ne tinginystė, o per didelis krūvis jūsų gyvenime.

Šiuolaikinis žmogus gyvena tokiu ritmu, kokiu dar niekas negyveno. Kiekvieną dieną – dešimtys užduočių, šimtai minčių, begalinis informacinis srautas… Ir, svarbiausia – visa tai reikalauja dėmesio. O mūsų dėmesys – ne beribis, jo negalima nuolat plėsti. Jį galima tik teisingai paskirstyti.

Todėl gaunasi tokia nenutrūkstama grandinė – jūs neatsipalaiduojate, o tiesiog persijungiate iš vieno krūvio į kitą: darbas-telefonas-internetas-naujienos-mintys-planai-nerimas…

Todėl kažkurią akimirką smegenys perspėja: “Stop. Aš daugiau negaliu“. Ir tai pasireiškia kaip motyvacijos trūkumas, nuovargis, apatija… Bet tai ne tinginystė. Tai apsauga. Taip organizmas siekia jus išsaugoti, nes ilgą laiką gyvenote įtampoje, ant išsekimo ribos.

Labai svarbu suprasti – tai dėsninga. Su jumis viskas gerai, tai ne silpnumas ir ne tinginystė. Tai per didelis krūvis jūsų gyvenime. Ir jei nieko nekeisite, ši būsena savaime nepraeis, ji tik stiprės.

Ką tokiu atveju daryti? Tikrai nereikia “dar vieno darbų sąrašo, dar stipresnės motyvacijos ar stebuklingo spyrio“… Tačiau būtina kiek įmanoma sumažinti krūvį. Pabūti aplinkoje, kuri visapusiškai palaiko, o ne sekina. Pabūti tyloje, gamtoje. Pabūti su artimais žmonėmis. Tai suteikia galimybę atsigauti, pailsėti.

Todėl jei jaučiatės pavargę, jei nėra nei noro, nei jėgų visiems suplanuotiems darbams – nors trumpam sustokite ir sąžiningai pasakykite sau: “Tai ne tinginystė, tai per didelis krūvis“. Nes toks pripažinimas – pirmas žingsnis į normalią būseną.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Šiuolaikinis žmogus “suvartoja“ apie 30 gigabaitų informacijos per dieną, o smegenys tiesiog nespėja viso to “suvirškinti’. Todėl atsiranda chroniškas nuovargis ir apatija – jėgų nėra jau iš pat ryto… Pavargstame ne nuo darbų, pavargstame nuo svetimų minčių ir informacijos “perdozavimo“. 

Naujienos sendina greičiau nei cukrus – tai paprasčiausia biochemija. Kai mes skaitome apie kažkokius nerimą keliančius įvykius, protas netraktuoja, kad tai vyksta “kažkur ten“, jis priima, kad tai vyksta tiesiog dabar su mumis ir išskiria į kraują streso hormoną (kortizolį). Tokiu būdu sekinama širdis ir imunitetas – ir tik todėl, kad nuolat stebime informacinius srautus.

Dėl didelio informacijos kiekio mes prarandame gebėjimą kritiškai mąstyti, o mūsų dėmesys pasidaro išsklaidytas ir paviršutiniškas. Atsiranda ir priklausomybė nuo informacijos – jei negauname naujos informacijos, apima nerimas ir neviltis.

Bet mūsų proto apimtis ne guminė. Dėmesio resursas taip pat ribotas. Ir jei mes iš pat ryto jungsimės į triukšmingą informacinį srautą – mums tiesiog fiziškai pritrūks “operatyvios atminties“ būtinai kasdieninei veiklai, santykiams su artimaisiais ir bendravimui.

Ką daryti? Sąmoningai rinktis tik naudingą ir reikalingą gyvenimui informaciją. Visa kita – taip pat sąmoningai atmesti. 

Saugokime save. Nešvaistykime savo dėmesio – tai mūsų sąmoningo gyvenimo pagrindas.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jei sutelkiame dėmesį į kažkokį daiktą, jis pasidaro daug ryškesnis. Ir matome mes jį vis aiškiau, pastebime visas smulkiausias detales. Tuo tarpu to, kas yra aplinkui, mes nepastebime, tai tarsi išnyksta.

Kai mes kažkam skiriame savo dėmesį – žiūrime į tai arba apie tai galvojame – būtent ten mes nukreipiame ir savo energiją. Ir mūsų energija maitina ir augina tai, kam skiriame dėmesį. Visa kita tampa nepasiekiama ir lieka be energijos.

Ypatingai daug energijos atiduodame ten, kur daug emocijų. Ir auga tai labai greitai. 

Beprasmiški ginčai socialiniuose tinkluose, šokiruojančios naujienos, tušti filmai ir žaidimai, negatyvus bendravimas, neramios mintys… Visa tai ir atitraukia mūsų dėmesį nuo to, kas svarbu ir atima mūsų energiją.

O paskui žmonės skundžiasi, kad nėra jėgų, nėra gyvenime to, ko jie norėtų…

Todėl vertėtų atidžiau pažiūrėti, kur dažniausiai nukreipiamas mūsų dėmesys. Nešvaistyti savo energijos tuščiai ir sutelkti dėmesį tam, kas iš tiesų svarbu.

Šiuolaikinis pasaulis triukšmingas, blaško mus, reikalauja dėmesio… Tačiau kur jį nukreipti ir kam skirti savo gyvenimo energiją – sprendžiame tik mes patys.

Nes galiausiai auga ne tai, ko mes iš tikrųjų norime, o tai, ką maitiname savo energija.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kai nėra apetito ir negalite kąsnio praryti – pamaitinkite kažką.

Kai liūdna, kai apėmė ilgesys – nudžiuginkite jūs kažką. 

Kai niekas jums nepadeda – padėkite kam nors.

Kai nieko gero nevyksta, kai gyvenimas sunkus – padarykite kam nors kažką gero.

Kai nėra kam jūsų paguosti – paguoskite ką nors. Nuraminkite ir padrąsinkite.

Ir jums pasidarys lengviau. Net jei jūs iš paskutinių jėgų tai padarysite. Bus lengviau. Ir jėgos palengva sugrįš. Apetitas atsiras. Noras gyventi. Ir pagalba ateis stebuklingu būdu, nelauktai-netikėtai.

Yra tokia paslaptis. Ją daugybė gerų žmonių patys suprato. Viską, ką mes darome kitiems – galiausiai darome sau. Mes – visumos dalis. Gyvenimo dalis.

Net jei jūs tiesiog palaistysite gėlę, jums pasidarys lengviau. Svarbiausia, padaryti tai iš širdies.

Ir kai mums blogai, sunku, kai jaučiamės vieniši ir bejėgiai, šis paprastas būdas padeda. Pabandykite. Apsižvalgykite. Kažkur šalia yra tas, kam jūs galite padaryti kažką gero. Ir tas gėris sugrįš. Sugrįš ne vieną kartą.

Ir jūs atsigausite ir sustiprėsite. Ir viską įveiksite. Būtinai įveiksite…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sakoma, jei norime būti laimingi, mes turime būti su žmonėmis, kuriuos norime apkabinti… Tai tiesa.

Ir kalbama šiuo atveju ne tik apie prisilietimą prie kito žmogaus, bet ir apie nuoširdų ir greitą pasikeitimą tyromis energijomis. Štai tokia stebuklinga akimirka, kai du širdies centrai susilieja, sukurdami harmonijos ir palaimos erdvę…

Noras apkabinti – tiksliausias požymis, kad yra rezonansas su žmogumi, tarsi sielos signalas: “ čia saugu, čia ramu, čia meilė…“ 

Ir, atvirkščiai, nenoras apkabinti – tai lyg apsauginiai šarvai, kai ir kūnas, ir psichika “nubrėžia“ asmenines ribas. Tokiu atveju žmogus panašus į išsekintą ir sunkiai pildomą indą, kuris baiminasi, kad nuo menkiausio prisilietimo į išorę išsilies bent vienas jėgos lašas.

O kartais nenoras apkabinti – tai mūsų intuicijos signalas. Mes galime ilgą laiką bendrauti su žmonėmis, kurie formaliai “geri’, tačiau su jais mes neturime jokio rezonanso. Jei siela jaučia falšą ar neatitikimą, tuomet ir kūnas reaguoja, ir rankos nekyla apkabinimui.  

Iš tiesų, kokia laimė, kai yra žmonės, kuriuos norime apkabinti… Ir kai yra žmonės, kurie nori mus apkabinti…

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Prieš tai, kai ketiname kažką pasakyti arba padaryti, ypač jei esame suirzę ar emocingi – trumpam sustokime… 

Atsikvėpkime ir paklauskime savęs dviejų dalykų: “ Ar tai suartins, sustiprins pasitikėjimą ir vienybės pojūtį?“, ir:  “O gal tai supriešins ir atitolins?“

Jei teigiamai atsakome į pirmąjį klausimą, tuomet mes teisingame kelyje. Tai ir yra meilės ir geranoriškumo kalba: kai mūsų veiksmai ir žodžiai kuria bendrą harmonijos erdvę.

O jei mūsų veiksmai ir žodžiai kupini priekaištų, pykčio, pažeminimo – sustokime ir sąžiningai paklauskime savęs: “O gal tai mano vidinės įtampos išraiška? Kodėl aš griaunu tai, kas man brangu?“

Kaip dažnai mes skaudiname kitus žmones ne todėl, kad “jie to nusipelnė“, bet todėl, kad tiesiog išliejame savo vidinę įtampą. Toks griaunantis impulsas visada turi priežastį, ir ta priežastis labai dažnai yra mumyse.

Kai suprantame ir įvardiname šią priežastį (“pavargau… supykau… na,tiesiog prasta nuotaika…“, ir pan.), tuomet sąmoningai renkamės dialogą vietoje tylos, supratimą vietoje konflikto. Branginame tai, kas mus vienija.

Įdomu tai, kad dauguma žmonių tai žino. Bet trumpam sustoti, kai apima tas griaunantis impulsas, matyt, nėra lengva, net jei vėliau to gailimasi. Tačiau – verta išmokti. Kad išsaugotume tai, kas mums brangu.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kartais mes užsidarome savyje, lyg sraigės namelyje: nuo problemų, agresijos, įtampos ir baimės – nuo visko, kas vyksta aplinkui. Ir tuomet prarandame savo reikšmingumo pojūtį šiame pasaulyje…

Mes pradedame galvoti, jog esame lyg mažyčiai varžteliai didžiulės mašinos struktūroje, ir nesuvokiame, kad ir nuo kiekvieno iš mūsų kažkas priklauso. Mes nesijaučiame reikalingi.

Netikime, kad mažais gerais darbais sugebame kurti didelį gėrį. Bet juk mes tai galime!

Kiekviename žmoguje yra tas šviesos siūlelis, kuris gali išgelbėti kažkieno skęstančią sielą. Tereikia tuo patikėti, išgirsti pagalbos šauksmą ir padėti. Ir tai gali kiekvienas.

O juk nedaug tereikia… Geras žodis, padrąsinantis žvilgsnis, buvimas šalia, šypsena, atviras nuoširdus pokalbis, rūpestis – štai tokie paprasti dalykai kartais gelbėja gyvenimus ir padeda žmonėms atgauti prasmę.

Kartais ir tiek nereikia.. Kartais tiesiog žinojimas, kad yra kažkas, kas tikrai ateis sunkią akimirką, ir bus šalia, net jei jūs tik tylėsite drauge – tai jau labai svarbus stimulas gyventi! 

Todėl prašau kiekvieno, kas skaito šias eilutes – tikėkite, kad esate reikalingi ir svarbūs šiame gyvenime! Tikėkite, kad galite praskaidrinti kažkieno gyvenimą, kai jį palaužė gyvenimo vėjai.

Tikėkite gero žodžio galia, širdies gerumu ir savo vidine šviesa, kuri gali pagelbėti, paguosti, pakelti suklupusį ir padėti eiti toliau…

Patikėkite, jūs – svarbūs ir reikalingi!

Mes reikalingi vieni kitiems…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Vienos moters namuose gėlės bujoja tarsi lianos džiunglėse, o jos kaimynės namuose – gėlės vysta, nors daigus ir sėklas ir viena, ir kita, perka toje pačioje sodininkų parduotuvėje.

Vienas barista kavinėje verda ypatingai skanią kavą, o kitas – šiaip sau, nors abu naudoja tas pačias kavos pupeles, tokį patį pieną ir cukrų, griežtai laikosi proporcijų ir verda kavą tame pačiame kavos virimo aparate.

Kažkieno prabangiame bute – dukslus užsistovėjęs oras, o kažkieno – pyragų, vanilės, ir tiesiog neapsakomas jaukių namų kvapas, nors interjeras kuklus ir paprastas…

O tai reiškia, kad esmė ne daiguose ar sėklose, ne kavos rūšyje ir ne namų interjeruose. Esmė tame, kuo mes patys pripildome savo aplinką ir ką įdedame į įvairius veiksmus ir procesus.

Juk visos planetos, šalys, žmonės, gyvūnija, augmenija, jūros, mintys ir žodžiai turi savo energetiką, kuri yra labai skirtinga. Neįmanoma palyginti plėšrūno ir žolėdžio gyvūno. Kaimo stoties ir sostinės autobusų stoties atmosferos. Draugo ir priešo energetikos.

Mes užpildome savimi savo artimiausią aplinką, ir jei esame pikti, jei bijome – reiškia, ir visa mus supanti aplinka bus nejauki. O jei mylime ir esame geranoriški – tuomet ir mūsų aplinka bus užpildyta vidine šiluma, kurią mes skleidžiame.

Todėl mes pasijuntame blogai šalia piktavališkų ir žiaurių žmonių. Jaučiame skirtumą tarp kuriančio ir griaunančio žmogaus. Skleidžiančio meilę ar neapykantą.

Mūsų būsena, mūsų vidinis pasaulis visada veikia mūsų aplinką ir viską, su kuo mes susiduriame. Ir neįmanoma to poveikio suvaidinti, paslėpti, apgauti ar nuslopinti.

Todėl nesvarbu, ką mes darome – auginame gėles, verdame kavą ar rašome apsakymus – visur mes įdedame dalį savęs. Ir jei tai darome su meile – bujoja gėlės, gaunasi skani kava ir įdomūs apsakymai 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt 

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Jei tau atrodo, kad tu kažką darai, o pokyčių nėra, tai tau tik taip atrodo.

Juk tam, kad augalas užaugtų, sėkla turi sudygti. Praeis tam tikras laikas, kol augalo stiebas iš akiai nematomos požemio karalystės, kur sėkla bręsta ir keičiasi, prasikals į šviesą ir taps nuostabiu medžiu arba gėle.

Mes dažnai nuvertiname savo veiklą tik todėl, kad tą akimirką, kai mums to norisi, mes nematome rezultato, kurio tikimės. Mums reikia skubiai, čia ir dabar, ir būtent taip, o ne kitaip. Bet – ne… Ir kaip dažnai tai sukelia nusivylimą, nepasitikėjimą savimi, neviltį, ir tu jau nenori tęsti to, kas tau buvo taip svarbu. Todėl taip daug lieka atidėta, neužbaigta, nepasiekta…

Tačiau, žinoma, būna įvairios situacijos. Kartais tu darai tai, kas iš tiesų tau visai nereikalinga – tik todėl, kad tai primetė sociumas arba kažkas įkalbėjo. Arba tie siekiai gali tau pakenkti. Arba tu darai tai neteisingai. Arba bandai daryti tai, kam kol kas neturi nei fizinių, nei emocinių resursų…

Bet dažniausiai – dar ne laikas. Pokyčiai vyksta. Prisimeni: kaip sėklos, kuri bręsta po žeme, stiebas lėtai, bet užtikrintai kalasi į šviesą. O tavyje – per tas nematomas akiai vidines transformacijas, kurios būtinos, kad pasiektumei tai, ką užsibrėžei. Viskas juda ir vystosi savo natūraliu tempu.

Todėl žvelk ramiai ir su pagarba į tai, ką darai, jei tiki tuo, ko sieki. Ir tiesiog toliau daryk tai, ką gali. Ir vieną dieną iš tavo pasėtos sėklos užaugs nuostabi permainų gėlė.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !