ruvi

Mūsų emocijos yra tarsi objektyvas, pro kurį mes žvelgiame į pasaulį. Kiekviena emocija – tarsi nauji akiniai, kurie rodo skirtingą pasaulio vaizdą. Kokia mūsų vidinė būsena (kurią mes galime pasirinkti), tokios ir mūsų reakcijos-emocijos į pasaulį. Galime rinktis optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą, galime rinktis pesimizmą ir liūdesį – priklausomai nuo mūsų pasirinkimo ir reaguosime į išorinį pasaulį ir įvykius.

Nevaldomos emocijos gali užvaldyti, galime į jas įsijausti. Galime ir sąmoningai formuoti per mintis emocijas, kurios ugdys naujus jausmus ir vidinę būseną. Dažnai emocijos, deja, yra nevaldomos ir sunkiai suvokiamos. Kodėl? Todėl, kad per socializaciją mes išmokome jas slopinti, neigti ir slėpti. Nevaldomos emocijos tokiu būdu pradeda valdyti mus, tuomet tampame perdėtai emocingi.

Tai nereiškia, kad būti emocingu yra blogai – audringa reakcija gali būti įtakota temperamento ar tiesiog įpročio taip reaguoti, o išorinė ramybė ne visada reiškia aukštą dvasingumą ir vidinę ramybę. Visi žmonės išgyvena emocijas, jos yra žmogaus patirties dalis, per jas žmogus suvokia savo patirtį. Svarbiausia – jas pilnai išgyventi ir suprasti, nes nesuvokęs savo patirties, neišgyvenęs pilnai visų patirties emocijų, žmogus vėl ir vėl prie jos sugrįš.

Emocija yra tai, kas suteikia minčiai jėgą, todėl tai, kas įvyks su žmogumi artimiausiu metu, bus jo emocinės būsenos atspindys. Būtent emocija suteikia minčiai impulsą, ypač jei ta emocija stipri ir ilgalaikė, perauganti į jausmus – teigiamus ar neigiamus. Būti laisvu nuo emocijų nereiškia jų neturėti, tai reiškia laisvę tas emocijas išgyventi (neslopinti) ir suprasti, suvokti išgyventų emocijų patirtį ir pritaikyti ją savo gyvenime.

Ramios emocijos ateina iš žinojimo, kad mūsų būsena ir jausmai yra mūsų pačių (sąmoningai arba ne) pasirinkti. Kai dėl savo piktų reakcijų kaltiname kitus žmones, mes tarsi duodame jiems leidimą valdyti mūsų emocijas. Kritinėse situacijose mes mokomės, ir kiekvienas, pažvelgęs į savo praeitį, patebės, kad į daugelį anksčiau erzinusių aplinkybių jis jau reaguoja ramiai – tai tobulėjimo rezultatas.

Emocinė laisvė ateina tuomet, kai laisvai išgyvename savo emocijas, jas suprantame, bet atsisakome pasiduoti į jas sukėlusias reakcijas – mintis ir elgesį, paprastai tariant, nervuotis reiškia pasiduoti emocijoms. Išgyventi reiškia išjausti ir suvokti pilnai, bet ne gromuluoti mėnesiais ar metų metais tas pačias mintis, sukeliančias neigiamas emocijas arba savo elgesiu jas provokuoti. Beje, aplinkinių demonstruojamas neigiamas elgesys ar emocijos gali rodyti, kad jiems trūksta dėmesio ar meilės..

Jei neigiamos emocijos atsiranda bendravime, paklauskime savęs – ar priimame žmones tokius, kokie jie yra, kodėl taip reaguojame ir ko galime pasimokyti iš šios situacijos ir žmogaus? Pasijutę įžeisti ar išduoti, daugelis žmonių tampa uždari, taip atsiribodami nuo galimo skausmo bendravime. Tuo pačiu jie paskęsta neigiamose emocijose, ir tai dar labiau pasunkina bendravimą.

Tuo tarpu skaudinantis elgesys dažnai ateina iš baimės būti patiems įskaudintiems, ir taip kuriama ydingo bendravimo grandinė. Jei atsidūrėme emocinės krizės būsenoje, stenkimės nusiraminti ir atsipalaiduoti. Ar pastebėjote, kad vienas suirzęs žmogus gali neigiamai paveikti daugelį kitų, lygiai kaip ir vienas gerai nusiteikęs žmogus gali padaryti didžiulę teigiamą įtaką daugeliui? Todėl vaduokimės iš neigiamų emocijų sąmoningai! Kaip?

Raminkime protą – tam padės meditacija. Mintys visada yra lydimos emocijų, todėl pakeiskime liūdną mintį, ir išnyks liūdna emocija. Tam puikiai padės afirmacijos – tai nėra bandymas, kaip gali pasirodyti, patikėti tuo, ko nėra – tai teiginiai, keičiantys įsitikinimus ir pasaulėžiūrą. Tam, kad afirmacijos būtų veiksmingos, jos turi būti paremtos atitinkama emocija – ji sustiprina mintį. Tuomet afirmacija taps aformacija, t.y., įgaus norimą išraišką.

Kai žmogus išmoks valdyti savo emocijas ir taps emociškai laisvas, jis išvystys aukščiausias žmogiškas savybes – atjautą, altruizmą, supratimą, vienybės pojūtį. Kaip teigia Č.Ledbiteris, šios aukštos emocijos turi spalvą – skaidriai žalią su mėlynais atspalviais. Žemos emocijos išreiškiamos tamsiomis, purvinomis spalvomis, tai pilkai rudi, raudonai rudi ir kiti tamsūs atspalviai – tai jau fiksuoja specialūs aparatai, fotografuojantys žmogaus energetinį lauką.

Visos neigiamos emocijos rodo, kad esame nutolę nuo savo “aš” ramybės (ir kūrybinio) centro. Emocijos užfiksuoja mus laike ir erdvėje, jomis mes manifestuojame savo vidinę būseną, tai tarsi kuras, kuris padeda išreikšti save. Jei norime kurti, pirmiausia turime turėti mintį ir impulsą – emociją. Todėl… reiškime save maksimaliai pozityviai – juk tokie esame iš prigimties .

Nestiprinkime emocijomis negatyvių minčių, nes viskas, ką mes transliuojame su stipria emocija, grįžta pas mus sustiprinta jėga. Sąmoningai rinkimės geras ir gražias mintis ir nuoširdžiai stiprinkime jas šiltomis emocijomis – ar galite įsivaizduoti, koks tuomet bus gyvenimas?. Ką jūs apie tai manote?

Sąvoka atsakomybė apibrėžiama kaip moralinis įsipareigojimas atsakyti už savo pasirinkimų pasekmes. Mūsų dienomis aktualizuojama pasirinkimų ir veiksmų laisvė, o apie atsakomybę dažniausiai prisimename, kai reikalaujame jos iš kitų žmonių. Kai esame atsakingi žmonės, mes suprantame, kad galime atsakyti tik už savo pasirinkimus. Už kitus žmonės, kokie jie artimi bebūtų, mes negalime atsakyti, o geriausia, ką galime dovanoti savo vaikams – ugdyti jų savarankiškumą ir atsakomybę už save.

Įdomiausia yra tai, kad, kaip teigia L.Burbo, savarankiškumas – visų mūsų prigimtinė savybė, ir vaikai labai anksti pradeda tą savarankiškumą reikšti: jie būtinai nori viską padaryti patys. Tėvams reikia nemažai kantrybės, kol vaikai išmoksta viską atlikti savarankiškai ir kol išmoksta pamatyti savo veiksmų pasekmes. Dažnas suaugęs neištveria, imasi padėti, nes jaučiasi atsakingas už tai, ką vaikas daro. Tuo tarpu svarbiausia tėvų atsakomybė yra mylėti, nukreipti, palaikyti savo vaikus, įžvelgti jų gabumus.

Būtent meilė ir palaikymas ugdo mumyse sugebėjimą rinktis ir jausti atsakomybę už savo pasirinkimus. Kai neugdomos šios pagrindinės savybės, žmogus auga nesavarankiškas, o tėvai pradeda nuolat jausti kartėlį dėl to, kad vaikas nepateisina jų lūkesčių. Jie pradeda jausti ir kaltę bei atsakomybę už tai, ką daro jų vaikas. Tai tarsi teisinga iš tėvų pozicijos, o iš vaiko?

Natūralu, kad prieš gimstant vaikui, tėvai supranta, kad imasi tam tikrų įsipareigojimų: užtikrinti jo gyvybinių poreikių patenkinimą (maistas, pastogė, išsilavinimas), taip pat – o tai svarbiausia – mylėti, gerbti ir palaikyti savo vaiką. Kai kuriems suaugusiems svetima mintis apie pagarbą vaikui, tai automatiškai siejama su autoritetu, jėga ir amžiumi. Tuo tarpu žmonėms, kurių pagarba kyla iš meilės, tai natūralu: savo vaikams, atsižvelgiant į jų amžių, jie suteikia galimybę (motyvuoja) skleisti savo gabumus ir drauge kurti bendrą gyvenimą.

Tokio ugdymo rezultatai – savarankiškas ir atsakingas žmogus. Tai nelengva, nes mokydami savo vaiką atsakomybės už save, tėvai turi remtis būtent meile, pagarba ir pasitikėjimu (ir rodyti pavyzdį, būtinai). L.Burbo teigia, kad jei mokysime to iš mažens (pagal vaiko suvokimą), vaikas palengva išmoks matyti savo veiksmų pasekmes (jei aptarsime jas ir kartu analizuosime, leisime rinktis be spaudimo). Toks nuoseklus auklėjimas visada duoda gerus rezultatus ir šeimoje vyrauja geranoriška atmosfera.

Kodėl toks svarbus atsakomybės ugdymas? Todėl, kad žmogus su išvystyta atsakomybe imasi adekvačių įsipareigojimų (supranta, ar jiems pasiruošęs), laisvai vysto savo sugebėjimus ir talentus, pasitiki savimi. Žmogus su išvystyta atsakomybe už savo veiksmus gerbia kitų teisę daryti savo pasirinkimus ir už juos atsakyti. Toks žmogus nedarys spaudimo, bus linkęs susitarti dėl bendrų sprendimų. Galiausiai, su tokiu žmogumi lengva bendrauti – jo nekankina kaltės jausmas, jis neturi pretenzijų ar nepagrįstų reikalavimų.

Daugelis sutiksime, kad labiausiai krentantis į akis šių laikų žmonių bruožas ir yra neatsakingumas. Vyrauja išsisukinėjimas, pareigų (nes įsipareigojimų dėl neatsakomybės imtis nenorima) vengimas, manipuliavimas, melas. Kurlink tai veda, mes visi matome: net smulkiose konfliktinėse situacijose žmonės nemato savo veiksmų pasekmių, puldami ginasi ir kaltina kitus. Ir tai vyksta visuose lygmenyse – nuo tarpusavio žmonių santykių iki valstybės valdymo.

Išeitis? Ugdyti atsakomybės jausmą pirmiausia savyje. Jei neišmokome to vaikystėje, galime mokytis sąmoningai, būdami suaugę. Peržiūrėkime savo gyvenimą ir beveik kiekvienas atrasime neįvykdytų pažadų – sau ir kitiems, taip pat pamirštų įsipareigojimų, kaltės jausmo dėl kitų žmonių elgesio, o ir pačių mūsų neatsakingo elgesio (pvz., ekologijoje).. Visa tai neigiamai veikia gyvenimą, todėl taisykime tokias kad ir smulkiausias situacijas ir visada prisiminkime savo asmeninę atsakomybę.

Tai svarbu, tai veikia ne tik vieno žmogaus gyvenimą, bet galiausiai ir visų mūsų, visuomenės gyvenimą. Taip pat nepamirškime, kad tikėtis ko nors iš kitų žmonių galime tik tuomet, kai yra prisiimti aiškūs įsipareigojimai. Ir.. auklėkime asmeniniu pavyzdžiu (atsakingumu) savo vaikus – tai svarbu mūsų visų ateičiai ..

Ką jūs apie tai manote?

Daugelyje dvasinio tobulėjimo praktikų tai būtina – turėti ir rašyti didelių ir smulkių darbų planą ir laikytis tam tikro režimo. Kažkodėl man tai ilgai kėlė pasipriešinimą, o kadangi esame meistrai teisinti savo įsitikinimus, tai ir aš sau tokį atradau – visiems žinomą: “jei nori prajuokinti Dievą, papasakok jam savo planus..” Nuolat užduodavau šį klausimą seminaruose (pastiprinimui su patarle), kol kartą atsirado puikus dėstytojas, kuris man labai paprastai viską išaiškino.

Nors iš pirmo žvilgsnio tai tarsi prieštarauja spontaniškam kūrybiškumui ir laisvei, tačiau laikytis tam tikro režimo savidisciplinai ir turėti aiškų suvokimą, ko gyvenime siekiame, yra būtina. Bet atrodytų, kiekvienas žmogus turi žinoti savo tikslus – juk gyvena, kažko siekia? Pasirodo, dažnai tai tėra regimybė, nes va būtent dėl savidisciplinos trūkumo ir prarandame aiškumą, ko gi mes siekiame gyvenime ir panyrame į gyvenimo automatizmą ir rutiną.

Klaidina dar ir tai, kad rutiną daugelis suvokiame kaip kasdienybę ir savaime suprantamą dalyką. O išsigelbėjimo nuo jos ieškome išoriniuose dalykuose – viskame, kas galėtų suteikti kažkokių ryškesnių išgyvenimų. Tai tarsi normalu – rutina kaitaliojama su pramogomis. Tada kas yra tas gyvenimas? Bėgimas nuo rutinos? Iš kur ji, kas ją sukuria?

Žvilgtelėkime į žodyną: “rutina – ilgą laiką nekitęs, dažnai pasenęs įprotis arba veiklos būdas; šabloniškumas, sustabarėjimas.” Tai yra gyvenimo būdas, kai esame progreso, naujovių priešininkai ir kabinamės už senų ribojančių įpročių ar veiklos. Sunku patikėti, kad žmogus sąmoningai rinktųsi tokį gyvenimo būdą, dažniausiai į jį “įvažiuojame” automatiškai, kai neturime aiškių planų ar prioritetų gyvenime, kai nėra savidisciplinos.

Paklaustas apie gyvenimo tikslus gyvenime, dažnas pasimeta ir negali atsakyti. Taip yra dėl to, kad įsisukame į rutiną gyvenime, kuri įtraukia į nesąmoningą gyvenimo būdą, ir tada mes bėgame lyg voverės rate. Tuomet ir laikas bėga greitai, ir pramogos pabosta, nes mažai kas begali nustebinti ar nudžiuginti. Sugrįžti į sąmoningumą ir padeda režimas ir bent minimalus planavimas.

Pradėti siūloma nuo atliktų per dieną darbų analizės. Kai gyvename rutinoje, atrodo, kad gyvenimas pilkas ir nieko ypatingo nepadarome. Tačiau surašius atliktus dienos darbus, dažnas maloniai nustemba, kiek naudingų darbų dienos bėgyje atlieka.. Bėda tik tame, kad gyvendami rutinoje, nepastebime jų ir nemokame jais pasidžiaugti: viskas lyg savaime suprantama ir įprasta..

Žmogaus gyvenimo potencialas yra tarsi beformė būties būsena, kuriai kiekvienas žmogus – sąmoningai arba ne – suteikia formą. Sąmoningam gyvenimo potencialo aktyvavimui reikalingi du elementai: aiškus ketinimas ir energija. Be šių dviejų sudedamųjų dalių žmogaus gyvenimo potencialas yra chaotiškoje būsenoje, beformis, neapibrėžtas ir neaiškus.

Mes dažnai manome, kad gyvenimo potencialas išryškėja ar atsiranda sudėtingose gyvenimo situacijose, bet jis yra mumyse nuo pat gimimo. Būtent liūdesys, nepasitenkinimas gyvenimu, nepasitikėjimas savimi pasireiškia tuomet, kai mes neišnaudojame savo gyvenimo potencialo. Ir atvirkščiai: kai jaučiamės žvalūs, kūrybingi ir pasitikintys savimi, mes pilnai manifestuojame savo gyvenimo potencialą.

Bet tam pirmiausiai reikia turėti tikslus ir ketinimus, todėl juos labai naudinga kartas nuo karto ne tik peržiūrėti, pakoreguoti ar užsibrėžti, bet ir užsirašyti. Tai motyvuoja ir atneša aiškumą gyvenime. Planai ir prioritetai gyvenime keičiasi, ir tam, kad gyventume sąmoningai ir kūrybiškai, mes turime žinoti, ko siekiame. Siekiant tikslų praverčia režimas, kuris pratina prie savidisciplinos, be kurios gyvenime apskritai sunku kažką pasiekti.

Kodėl tai svarbu? Todėl, kad įsisukę į rutiną ir gyvenimo automatizmą, mes ne tik gyvename lyg pakibę, bet ir nesąmoningai atliekame daug veiksmų, kurie gali balansuoti tarp atidėliojimo arba kažko “pernelyg”. Nefiksuodami savo gyvenimo tikslų ir nesekdami gyvenimo ritmo, galime ir apsileisti arba, pavyzdžiui, pradėti pernelyg daug valgyti..

Kiekvienas esame gimęs kažkam labai svarbiam, ir tai neturi nieko bendra su standartais ar šablonais. Tas “kažkas” yra kiekvieno mūsų širdyje . Todėl, manau, patarlė apie tai, kad prajuokintume Dievą savo planais, yra sukurta tų, kurie gyvena rutinoje: tuomet išties gyvenimas bėga, blykčioja ir atrodo nevaldomas..

Ką jūs apie tai manote?

Labai į temą prie ankstesnio įrašo . Darydami kažkieno primestus pasirinkimus, tampame pilkais vykdytojais.. O juk gyvenimas yra stebuklas, o ir pats gimimas yra stebuklas! Netikiu, kad gimstame čia tam, kad liūdėtume, kentėtume, ar taptume kažkieno įrankiu. Gal negalime patikėti, kad būti laimingu paprasta: tai yra tiesiog būti savimi ir keliauti gyvenime vedamiems savo širdies balso – pašaukimo?. Pažiūrim ..

Ar visuomet sąmoningai darome pasirinkimus gyvenime? Tokius, kurie eina iš širdies ir padaro mūsų gyvenimą įdomų ir prasmingą? Jei to nedarome, tai mūsų gyvenimą apsprendžia išorinės aplinkybės, į kurias mes tegalime reaguoti – tuomet gyvenimas atrodo nevaldomas ar apspręstas likimo.. Tuo tarpu jau mokslininkai įrodė, kad kiekviename iš mūsų gyvena genijus, tik vieni žmonės jį visapusiškai išskleidžia, o kiti nedrįsta jo pažadinti..

Tai tarsi sėkla-užuomazga kiekviename žmoguje, kuriai užaugti ir išsiskleisti reikalingas mūsų sąmoningas postūmis ir pastovus dėmesys. Gyvenime mes galime veikti dviem būdais: iš centro (sąmoningi asmeniniai pasirinkimai), arba veikiami periferijos (prisitaikymas prie išorinių sąlygų). Pirmuoju atveju mes esame atsakingi savo gyvenimo šeimininkai, antruoju – esame visiškai valdomi aplinkybių, kurios kartais gali suteikti tik laisvės iliuziją.

Socialinės tradicijos per amžius buvo formuojamos taip, kad slopintų žmogaus individualumą ir kūrybiškumą. Tam yra daug priežasčių: istorinės, politinės, visuomenės sąmoningumo – tai taip pat grupelių žmonių sąmoningų pasirinkimų ir veiksmų rezultatas. Šiandien galime pasidžiaugti tuo, kad visuomenė padidėjusio informacinio srauto dėka sparčiai sąmonėja. Žmonės supranta, kokį potencialą turi savyje ir nori jį atskleisti – tai prigimtinis kiekvieno poreikis.

Tačiau išorinė informacija taip pat skiepija ir labai daug nerimo, kurį įsileidę netenkame pasitikėjimo savimi. Tuomet pasiduodame išoriniam poveikiui ir nedrįstame daryti savarankiškų pasirinkimų. Na, o pasirinkimai, siūlomi iš išorės ar padaryti už mus, visada bus ne tai, ko mums reikia, jie neatneš tikro džiaugsmo ir vidinio pasitenkinimo, nes jie ne mūsų, kokie nuostabūs jie beatrodytų..

Tuomet ir užklupusios nesėkmės atrodo nepakeliamos ir sunkiai išsprendžiamos, jų priežastis sunku suprasti ir pakeisti, jos mažai nuo mūsų ir priklauso. Tokiu atveju dažniausiai iš nevilties kuriame išorinius priešus ir gaištame laiką, kovodami su jais, nes iš esmės to sugalvoto mūšio laimėti negalime. Pradedame gyventi nuostatomis: “o ką aš galiu pakeisti.., aš nieko negaliu.., tikiuosi, kad viskas išsispręs.., norėčiau, kad būtų geriau.., vienas lauke ne karys..” ir pan.

Tokios nuostatos visiškai uždaro mūsų vidines jėgas ir kūrybinį potencialą. Tampame niūriais prisitaikėliais, o gyvenimas spalvinasi tamsiomis spalvomis.. Savo nerimu jungiamės prie daugybės kitų nerimaujančių (televizija, žiniasklaida), ir į savo pasąmonę lyg magnetu pritraukiame viso pasaulio nerimą. Ar gali niūrios mintys kurti šviesią ateitį, žadinti kūrybiškumą ir entuziazmą? Žinoma, ne.

Todėl, jei nenorime jungtis į išorines primetamas programas, pirmiausiai prisiminkime, kad mes patys esame savo gyvenimo pradžių pradžia ir valdymo centras. Tik iš šio centro gali sklisti impulsai, galintys pakeisti ir harmonizuoti mūsų gyvenimą, nes tik mes patys žinome, kas mums yra geriausia. Todėl tarkime sau “taip”, grįžkime į save, įsiklausykime, ko gi mes iš tiesų norime šiame gyvenime, kam esame talentingi ir gabūs.

Kai mes darome savarankiškus sprendimus, aplinkybės mūsų jau nebeveikia, mes patys kuriame tas aplinkybes. “Aš norėčiau” ir “aš renkuosi” – du skirtingi suvokimai, įtakojantys mūsų gyvenimą. Jei mes norime kažko, įtakoti aplinkos, tai jau ne mūsų noras. Asmeninis pasirinkimas – tai tas, kuris ateina iš širdies, tai gilus troškimas, kurio siekiame, nežiūrint į jokias išorines aplinkybes. Mes tiesiog jaučiame, kad tai yra tikra.

Galiausiai mūsų vidiniai polinkiai ir talentai visvien pasireiškia gyvenime pomėgiais, tereikia išdrįsti veikti plačiau. Tai nereiškia, kad turime eiti ir versti savo gyvenimą aukštyn kojomis, tereikia užduoti sau klausimus – ką ir kaip norėtume daryti šiame gyvenime, kas mums atneša džiaugsmą. Yra toks energijų sąveikos dėsnis: kai mes tampame koncentruota (centru) spinduliuojančia energija (jėga), mes iš išorės pritraukiame tokias pačias energijas (panašus pritraukia panašų), kurių pagalba (sąveika) kuriame tokią realybę, kokį impulsą siunčiame iš centro.

Viskas išties paprasta, tereikia tapti tuo jėgos centru, bet tam reikia tą jėgą sukaupti, nes, kaip žinome, silpni impulsai neveikia, jie tiesiog išsisklaido. Taigi, supraskime pirmiausiai savo tikruosius troškimus ir kaupkime jėgą jų realizacijai: kai troškimas bus aiškus ir stiprus, būtinai ateis ir atitinkami impulsai iš išorės, kurių dėka suprasime, kokia linkme judėti siekiant savo tikslų.

Todėl pradžiai nusimeskime kiautus ir išorinius apribojimus ir mokykimės daryti savo pasirinkimus. Išmokime pasirinkti pirmiausiai smulkmenose – taip įgysime pasitikėjimo. Pradžiai “pasitreniruokime” su smulkesniais (bet mūsų!!), sąmoningai pasirinktais norais: ką norime valgyti, kaip šiandien apsirengti, ką norime veikti laisvalaikiu, su kuo norime, su kuo nenorime bendrauti ir pan. Supraskime – tam, kad išmoktume daryti svarbius gyvenimo pasirinkimus, turime pamatyti pasirinkimo įgyvendinimo mechanizmą kasdieniniuose smulkiuose pasirinkimuose.

Būkime lankstūs: pasirinkimai gali keistis ir nebūtinai būti iš karto grandioziniai, nepamirškime ir atsakomybės už savo veiksmus ir gyvenimą. Pamatę, kad mes patys galime lengvai valdyti savo gyvenimą, išdrįsime (būtinai!!) užsibrėžti ir napoleoniškus tikslus ! Prisimenate: ir ilgiausias kelias prasideda nuo pirmo žingsnio.. Apsižvalgykime aplink: pasaulyje apstu pavyzdžių, kai žmonės net be specialaus išsilavinimo ar pasirengimo, tik entuziazmo ir begalinio tikėjimo savimi jėga pasiekdavo neįtikėtinų rezultatų, neatsižvelgdami į aplinkinių reakcijas..

Taigi, pirmyn – buskime, žadinkime kiekvienas savo prigimtinius talentus ir kūrybinę jėgą. Tik mūsų asmeniniai pasirinkimai iš širdies gilumos gali iš mažos pasitikėjimo savimi sėklelės užauginti nuostabų genijaus žiedą. Išdrįskime tik pasirinkti – patys, be įtakos. Tuomet būsime laimingi ir rodysime užkrečiantį pavyzdį aplinkiniams, ir bus dar daugiau laimingų žmonių, iš kurių tik ir gali gimti laiminga visuomenė ..

Psichologų teigimu, tai vienas iš labiausiai asmenybę griaunančių jausmų. Kaltės jausmas – įtampos ir streso priežastis. Ir nors tai plačiai žinoma, pasaulyje yra daugybė jaučiančių kaltę žmonių. Kodėl taip yra? Todėl, kad taip esame pratinami iš mažens, kai vaiko auklėjimo schema yra kaltė-bausmė-atleidimas. Keista, bet kaltės jausmas dažnai asociojuojamas su savotišku gėriu, nuolankumu.

Iš tiesų tai yra neurotinis elgesys, kurį daugelis žmonių priima kaip normalų. Tuo tarpu kai žmogus jaučiasi kaltas, juo lengviau manipuliuoti. Šalia kaltės jausmo visuomet yra bausmės poreikis, kuris arba išprovokuojamas iš šalies, arba pasireiškia depresija, nepasitikėjimu savimi, neadekvatumo jausmu, galiausiai įvairiais fiziniais negalavimais. Išeitis – mokytis adekvačiai vertinti savo klaidas ir neįsivelti į taip įprastą kaltės jausmą ir savigraužą.

Visapusiškam asmenybės vystymuisi labai svarbus praeities patirties suvokimas ir įsisavinimas. Jausdami kaltės jausmą už savo padarytus poelgius, mes nesimokome iš praeities. Savigrauža, gėda ar apmąstymai apie savo netobulumą trukdo keistis ir įvertinti klaidas. Neįmanoma gyventi praeitimi, nuolat graužtis dėl jos, ir tuo pačiu kūrybiškai gyventi dabartyje. Mūsų protas nepajėgus būti dviejuose realybėse iškart ir atspindi tai, į ką sukoncentruotas mūsų dėmesys dabar.

Kiekvienas mūsų poelgis yra įtakotas mūsų tuometinio (jei turime omeny praeities klaidą) ar dabartinio (jei tai dabartis) suvokimo. Mes visada darome pasirinkimą, nulemtą mūsų suvokimo lygmens. Mūsų poelgiai – tai priemonės išreikšti savo būseną ir patenkinti savo poreikius. Jie moko mus pažinti save ir aplinkinius. Jei mes trokštame dalykų, kurie priverčia mus kentėti, tai tos kančios priežasčių suvokimas išmokys mus trokšti tokių dalykų, kurie atneš mums džiaugsmą.

Todėl pasinėrimas į kaltės jausmą yra savo klaidų ignoravimas: vietoje to, kad jas taisytume, mes tarsi mėgaujamės kančia, jausdamiesi kalti. Tai aukos, savanoriško kankinio pozicija. Tai per didelė kaina, todėl turime pažiūrėti tiesiai į savo klaidas ir jų sukeltas problemas ir spręsti jas, imtis konkrečių veiksmų, kad pakeistume situaciją. Atleiskime sau (jei jaučiame kaltę), ir ženkime į dabartį su pozityviomis mintimis ir noru keistis į gera. Augdami džiaugsme, mes augame žymiai greičiau ir efektyviau. Tuo tarpu savigraužoje galime skendėti visą gyvenimą ir nepajudėti nė žingsnio į priekį.

Pažvelkime, kaip nepastebimai įsitraukiame į gyvenimą su kaltės jausmu, kuris pradeda įtakoti mūsų elgesį. Specialistai išskiria šias pagrindines kaltės formas:

Tėvai – vaikai. Tėvai dažnai naudoja kaltės jausmą kaip vaikų kontrolės priemonę. To pasekoje vaikas susikuria elgesio sistemą, skirtą patenkinti visų pirma aplinkinių reikalavimus. Kad išvengtų bausmės ir kaltės jausmo, vaikas kalba ir daro tai, ko iš jo nori kiti, kaskart pagal rezultatus užtvirtindamas sau, kad tik tokiu atveju jis patiks svarbiems jam žmonėms. Taip išugdomas poreikis daryti kitiems gerą įspūdį.

Vaikas – tėvai. Vaikai stebėdami labai greitai mokosi, ir.. savo elgesyje taip pat gali pradėti taikyti manipuliacijos kaltės jausmu modelį. Jis gali sakyti savo tėvams: ” jūs manęs nemylite.., o mano draugo tėvai jam tai leidžia..” ir pan. Vaikas pastebi, kad tai jam gali padėti pasiekti tai, ko jis nori, todėl gali labai sėkmingai perimti iš savo tėvų tokį manipuliavimą.

Visuomenės įteigiamas kaltės jausmas. Skiepijamas dar mokykloje, kai nesigilindami į problemos priežastis, pedagogai apeliuoja į kaltės jausmą. Visuomenės formuojamas kaltės jausmas priverčia rūpintis tuo, ką kiti pagalvos apie mūsų poelgius. Mes lygiuojamės į kitus, nuolat tariamės ir pasitiksliname, kad tik ko neįskaudintume, ir taip paskęstame savo kaltės ir “netobulumo” jausme, nes visiems įtikti ir atitikti yra neįmanoma. Galiausiai priimame į savo gyvenimą diktuojamas normas, nes kaltės jausmas darosi per sunkus, ir paprasčiau būti “kaip visi” – dažnas pasirenkame šį atitikimą, aukodami savo teisę būti savimi.

Religinė kaltė. Dauguma tradicinių religijų teigia, kad žmogus yra nuolat kaltas ir nuodėmingas. Ydinga ir nuodėmės atitaisymo forma – atleidimas per tarpininką ir “bausmės” už nuodėmę suteikimas, tegul ir maldos forma. Tačiau retas šventikas paneigs, kad mes mokomės iš klaidų, ir tik pilnai jas suvokę. Kaltės jausmas čia visiškai nenaudingas, tereikia noro ištaisyti tas nuodėmes ir klaidas ir jų nekartoti.

Paties žmogaus užsidedamas kaltės jausmas. Mes pradedame kaltinti save, kai pažeidžiame savo ar moralines visuomenės nuostatas, tarsi norėdami (sau pačiam pirmiausia) įrodyti, kad gailimės dėl savo poelgių. Suprasti ir išgyventi savo elgesio pasekmes yra teisinga, bet negalima dėl to nuolat graužtis – savigrauža riboja ir neleidžia gyventi pilnaverčio gyvenimo, ir vietoje klaidų taisymo pasirenkame begalinę graužatį.

Kaltė per meilės jausmą. Labai populiari manipuliavimo forma tarp sutuoktinių ar gyvenimo partnerių. Viena dažniausių frazių: ” Jei tu mane mylėtum..” , antroji jos pusė dažnai nutylima: ” ..padarytum tai ir tai dėl manęs”. Iš tiesų tai atviras manipuliavimas, kuriuo žmogus kaltinamas, kad nepadarė kažko, ko kitas labai troško. Sukeltu kaltės jausmu partneris tarsi “baudžiamas”. Dažnai tai stengiamasi “pastiprinti” ir praeities “prasižengimais”.

Pasidavę kaltės jausmui, mes nemokame atleisti ne tik sau, bet ir kitiems. Jei norime gyventi pilnavertį gyvenimą, turime atsikratyti kaltės jausmo. Kaip minėjau aukščiau, jį atsekti nėra paprasta, nes jis turi daug išraiškos formų – nuo liūdesio iki depresijų ir nešiojamo savyje pykčio. Galime peržiūrėti šias dažniausiai pasitaikančias kaltės jausmo formas ir pamatyti, ar neturime kaltės jausmo, įtakojančio mūsų elgesį.

Na, o jei aptiksime, ryžtingai su juo skirkimės, nes jis tikrai niekuo mums nepadeda. Kaltės jausmas padaro mus praeities kaliniais ir neleidžia imtis pozityvių veiksmų dabar. Puosėlėdami kaltės jausmą, mes atsiribojame nuo atsakomybės už savo šiandieninį gyvenimą, ir kaltindami praeitį, paverčiame save auka. Be to, jausdami kaltę, mes tampame lengvai išnaudojami, todėl mumis gali manipuliuoti. Ar tai gali atnešti laimę? Tikrai ne..

Ką jūs apie tai manote?

Nemažai psichologų rašė apie tai, kaip vaikystės patirti išgyvenimai veikia mūsų tolimesnį gyvenimą. Viena iš tokių autorių – kanadietė Liz Burbo, ji parašė knygą “Penkios traumos”. Parašyti paskatino praktika – dirbdama ji pastebėjo, kad didelė dalis žmogaus įsitikinimų susiformuoja vaikystėje, dažniausiai įtakoti stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie glūdi pasąmonėje.

Kaltinti savo tėvus beprasmiška, bet jei mes juos kaltiname, tai ženklas, kad nepakankamai vertiname save. Juk pilnaverčiui, pasitikinčiam savimi žmogui nekils net mintis kažką kaltinti dėl savo pilnavertiškumo.. Žmogui nelengva pripažinti savo pyktį ant tėvų, todėl suaugus tas pyktis paprastai perauga į bendravimo ribojimą su tėvais, nenorą su jais bendrauti. Ar tai gali būti išeitis? Tikrai ne.. O ir apsimetinėti ar vaidinti šiltus santykius – taip pat ne išeitis.

Natūrali, harmoninga kiekvienam žmogui būsena – būti savimi. Tačiau augdami mes pradedame pastebėti, kad buvimas savimi sukelia suaugusių žmonių nepasitenkimą. Vaikystėje dažniausiai padarome išvadą, kad būti savimi negerai, neteisinga, kad reikia būti tokiu, kokiu nori mus matyti suaugę žmonės. Tai nemalonus “atradimas”, todėl natūraliai sukelia pykčio protrūkius vaikui.

Jie dažni, nes prisitaikyti tenka nuolat, galiausiai ir suaugusių jie priimami kaip neatsiejama vaikų augimo dalis.. Pykčio (protesto) priepuolius vadina “vaikiškomis, paauglių” krizėmis – tai tapo norma, įprastais terminais. Ir.. daugybė būdų, kaip su tuo kovoti.. Suaugusiems tai normalu, o vaikui nenatūralu ir priešiška. L.Burbo teigia, kad jei vaikui leidžiama būti savimi, jis elgsis natūraliai ir niekuomet nesukels jokių “krizių”.

Deja, tokių vaikų beveik nebūna, nes auklėjimo šablonai labai stiprūs ir siejami su atitikimu (stereotipams) ir paklusnumu. Nuo pat kūdikystės vaikai statomi į rėmus, vietoje to, kad harmoningai augtų, kad būtų išmintingai nukreipiami bei vystomi jų charakterio ypatumai, būdo bruožai (nepamirškime, kad paveldėti, juk nė vienas negimsta piktybiškai nusiteikęs), pastebimi talentai ir trūkumai..

Paprastai vaikai išgyvena keturis etapus: pirmasis – būties džiaugsmas, buvimas savimi; antrasis – pergyvenimai dėl to, kad būti savimi negalima; trečiasis – krizės periodas, protestas; ketvirtasis – kad išvengtų pergyvenimų, vaikas nusileidžia reikalavimams ir galiausiai pradeda kurti iš savęs asmenybę, kuri atitinka suaugusiųjų reikalavimus.

Daugelis žmonių įklimpsta trečiame etape ir visą gyvenimą yra nusitekę priešiškai prieš bet ką, kas jį slopina, yra pikti ir kritiški. Na, o trečiame ir ketvirtame etapuose mes sukuriame savyje naujas asmenybes ir kaukes, dažniausiai keletą – joms mums yra lyg apsauga nuo skausmo, kurį patyrėme, išgyvendami antrąjį vaikystės etapą. Tas kaukes užsidedame visada, kai norime apsiginti.

L.Burbo išskiria penkias pagrindines vaikystės traumas: atstūmimo, apleidimo, pažeminimo, išdavystės, neteisingo elgesio. Kiekviena patirta psichologinė trauma turi savo kaukes. Kuo gilesnė vaikystės trauma, tuo didesnę kančią ji sukelia, tuo stipriau (norėdamas apsisaugoti) žmogus suauga su savo nešiojama kauke. Kaip analogiją autorė siūlo pavyzdį su žaizdos užklijavimu maskuojančios spalvos pleistru: jos niekas nemato, nes ji užklijuota, bet kažkam prilietus, ją skauda..

Ir pagrindiniai požymiai, pagal kuriuos galime atpažinti tas mūsų dėvimas kaukes:

1. Kai aktyvuojama atstumtojo trauma, mes dedamės bėglio kaukę. Ši kaukė padeda palikti arba išvengti žmonių ar situacijų, kurie, mūsų manymu, gali mus atstumti. Panikos ir bejėgiškumo baimė skatina tapti nepastebimu, mažiau matomu, užsidaryti savyje, nekalbėti ir nedaryti nieko, kas paskatintų pasijusti atstumtu. Tai nepilnavertiškumo, menkumo, savęs nevertinimo kaukė.

2. Apleistojo trauma verčia dėtis priklausomo kaukę. Ji paverčia mažu vaiku, reikalaujančiu dėmesio – žmogus nuolat skundžiasi, verkšlena, visiems paklūsta, , nes netiki, kad gali veikti savarankiškai. Ši kaukė verčia imtis visokių gudrybių ir manipuliacijų, kad žmogaus nepaliktų vieno ir kad jis susilauktų kuo daugiau dėmesio.

3. Kai aktyvuojama pažeminimo trauma, žmogus dedasi mazochisto kaukę. Ji leidžia, paminus save, galvoti tik apie kitus (kad pamiršti savo poreikius), atrodyti geru, visada pasiruošusiu padėti, net tiems, kuriems to nelabai reikia, viršijant savo galimybes.. Tai daroma tam, kad pasijusti naudingu, reikalingu, nuolat užsiėmusiu – taip maskuojama baimė būti pažemintu.

4. Išgyvendami išdavystės traumą, dedamės kontroliuojančio kaukę, kuri paverčia mus įtariais, nepatikliais, skeptiškais, atsargiais, valdingais ir nekantriais. Taip tarsi parodome, kad esame stiprūs ir neleisime savęs kvailinti ar išnaudoti. Ši kaukė verčia gudrauti, meluoti, kad neprarastume stipraus žmogaus reputacijos, todėl visais įmanomais būdais yra demonstruojama “stiprybė”.

5. Jei patiriame neteisingo elgesio traumą, dedamės rigidiško (sustingusio) kaukę. Ji suteikia šaltumą, griežtumą, sausumą. Ši kaukė stumia siekti tobulybės (kad įrodyti ją kitiems), todėl žmogus dažnai patiria pyktį, nekantrumą, kritikuoja save, priekaištauja ir yra sau pabrėžtinai griežtas.

Šios kaukės dedamos kaskart, pajutus nerimą, nesaugumą ar pavojų. Kadangi beveik visas šias vaikystės traumas patiriame, tai ir kaukes nuolat kaitaliojame, priklausomai nuo situacijos: jos nesąmoningai, automatiškai ištraukiamos iš gilių pasąmonės užkaborių. Pagrindinis požymis, kad esame su kauke – elgesys iš baimės: bijome kažko deramai neatlikti, bijome prarasti mylimų žmonių dėmesį ar meilę, neįtikti, nuvilti ir pan…

Liz Burbo teigia, kad ilgai nešiodami kaukes, mes suaugame su jomis, ir mūsų kūnas įgauna dominuojančiai kaukei būdingas formas.. Žinoma, tai jos asmenine praktika paremta teorija, bet tiesos joje yra.. Kiekviena metodika labiausiai tinka ją sukūrusiam žmogui, visi susidomėję ja, turi tai filtruoti savo pojūčiais: tinka ar ne. Kitaip tai bus lyg svetimas nepatogus rūbas.. Visada teisingiau, pritaikius naudingą formulę, sukurti kažką, kas tinka tik jums, nes kiekvienas žmogus yra unikalus.

Gerai (jei taip galima pasakyti), kad vienodinimo, šiuo atveju – auklėjimo šablonai lėtai keičiasi, todėl galime atsekti jų dėsningumus ir poveikius. Ir, žinoma, juos taisyti, ir tapti galiausiai Savimi tikruoju bei gyventi savo unikalų, kūrybingą gyvenimą. Prisimenate laimingos visuomenės “formulę” – iš laimingų žmonių laiminga visuomenė? Labai dažnai tai, kas mums trukdo džiaugtis gyvenimu ir būti laimingais, yra giliai vaikystėje. Tapę suaugusiais, kiekvienas galime tai pakeisti.

Ką sudomino, galite paskaityti L.Burbo knygą “Penkios traumos”. Ką jūs apie tai manote?

Pirmieji mokytojai mūsų gyvenime yra mūsų tėvai. Iš jų elgesio ir reakcijų mokomės pažinti gyvenimą. Kokie buvo mūsų tėvai, tokios nuostatos ir įsitikinimai susiformuoja mumyse – tai yra natūralus vystymosi dėsnis. Suaugę mes dažniausiai kopijuojame tai, ką matėme vaikystėje. Dėl mūsų atminties savybės – nustumti nemalonius prisiminimus į pasąmonę – kartais sunku atsekti tų įsitikinimų ar nuostatų priežastis.

Laimė, jei gyvenome darnioje, geranoriškumu grįstoje šeimoje, tuomet ir toliau į gyvenimą nešame tėvų įskiepytą harmoniją. O jei vaikystėje teko matyti barnius, pykčio protrūkius, patirti perdėtą griežtumą ar bausmes – mumyse susiformuoja neigiamas požiūris ne tik į gyvenimą ir žmones, bet ir į patį save. Mes save vertiname tiek, kiek mus vertino tėvai. Mylime mes taip pat tiek ir taip, kaip mus mylėjo mūsų tėvai vaikystėje.

Santykius, buvusius tarp mūsų ir mūsų tėvų, mes, patys to sąmoningai nesuvokdami, atkuriame su savo mylimais žmonėmis, vaikais, draugais, bendradarbiais. Vaikystėje suformuoti įsitikinimai veikia mūsų gyvenimą. Stipriausios neigiamos nuostatos įskiepijamos būtent vaikystėje. Jei suaugę pykstame ant savo tėvų, nemylime ar nepriimame jų – reiškia, mes nemylime ir nepriimame savęs.

Tai labai svarbu suprasti, kitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio galima išeiti tik vienu būdu: pamatyti ir suvokti vaikystėje suformuotus įsitikinimus, atleisti tėvams ir pradėti kurti gyvenimą taip, kaip mums atrodo geriausia. Kitaip gyvenime nuolat kartosis tos pačios situacijos, tik skirtingais variantais..

Mokslininkai seniai nustatė, kad pozityvūs (deja, rečiau pasitaikantys) ir negatyvūs psichoemociniai poveikiai yra perduodami iš kartos į kartą kaip gyvenimo programos. Jei nesuprantame paveldėjimo mechanizmo, tai gali atrodyti lyg šeimos prakeiksmas. Tačiau paklausinėjus tėvų apie jų pačių vaikystę, galime suprasti, kad mūsų tėvai negalėjo išmokyti mūsų to, ko jų pačių neišmokė. Taigi, mūsų pačių valioje – tęsti tas negatyvias programas ar tapti sąmoningais savo gyvenimo kūrėjais.

Jei kaltinsime savo tėvus, iš užburto rato niekaip neišeisime, o tik tęsime negatyvias programas. Įdomus psichologų pastebėjimas, kad tėvų programas paprastai greičiau perima geri ir paklusnūs vaikai. Gyvendami pagal negatyvius, dažnai užslėptus įsitikinimus, mes visomis kryptimis ardome savo gyvenimą.

Pirmiausiai kenčia sveikata: nuo nervų sistemos ir endokrininių sistemų funkcionavimo pažeidimų iki bendro imuniteto silpnumo. Įsitempę žmonės provokuoja nelaimingus atsitikimus ir avarijas. Kenčia ir šeimos gyvenimas – jei pasąmonė užteršta agresyvumu, ji neišvengiamai bus nukreipta ir prieš šeimos narius. Nukenčia ir sėkmė gyvenime, nes negatyviai nusiteikęs žmogus mato tik bloga, yra kritiškas.

Taigi, verta apie tai pagalvoti – juk tai nuodija gyvenimą. Skirkime laiko ir pagalvokime apie savo neigiamas mintis apie tėvus. Supraskime, kad jie tikrai nedarė kažko piktybiškai, jie tiesiog tęsė tai, ko juos pačius išmokė. Prisiminkime, kokios auklėjimo nuostato buvo jų laikais: juk dažniausiai buvo reikalaujama aklo paklusnumo.. Pasistenkime atleisti tėvams ir priimti juos tokius, kokie jie yra – juk už savo klaidas jie sumokėjo savo gyvenimo kokybe.. Todėl nebauskime jų dar ir savo nemeile..

Luiza Hey, viena iš pozityvaus mąstymo pradininkių, patyrė savo vaikystėje skaudžius išgyvenimus ir sukūrė metodiką, kaip iš jų poveikio išsivaduoti. Ji teigia, kad kol negatyvios mintys apie tėvus ar vaikystės nuoskaudos slypi žmogaus pasąmonėje, jos vienaip ar kitaip tikrai veiks gyvenimą. Dažniausiai tai virsta įsitikinimais: “aš nepakankamai geras, negabus, kaltas, ką kiti pagalvos..” ir pan. – jie tiesiog trukdo džiaugtis gyvenimu ir pilnai išreikšti save.

L.Hey siūlo į tai tiesiai pažvelgti ir palengva negatyvias nuostatas keisti pozityviomis. Būtinai ieškokime atsakymo į kiekvieną savo klausimą, o jei situacija nemaloni – visomis jėgomis ieškokime sprendimo. Nepalikime jokių užslopintų jausmų ir emocijų, slopinimas gali būti atėjęs kaip įprotis iš vaikystės. Kai esame suaugę, galime pradėti kurti savo gyvenimą taip, kaip norime. Reikia suvokti, kad išeitis – dabartyje, dabar svarbiausia – mūsų pačių pasirinkimas.

Mums nereikės keisti kitų žmonių ar laukti iš jų kažkokio elgesio, vienintelis dalykas, ką teks pakeisti – mūsų pačių mintys. Pavyzdžiui, mintis “mano motina nuolat kontroliuodavo mane, užgniauždavo iniciatyvą ir nieko man neleido, ji ir dabar mane kontroliuoja”, keiskime mintimis “aš esu suaugęs žmogus ir galiu drąsiai elgtis taip, kaip manau reikalinga”. Tai nelengva, ir gal nepavyks iš pirmo karto, bet nuoseklumas tikrai duos rezultatų.

Arba: ” mano tėvas – šaltas žmogus, kuriam aš visiškai nerūpėjau”, galime keisti mintimis: “mano tėvas darė dėl manęs viską, ką mokėjo, jo dėka aš išmokau savarankiškumo”. Mintis “aš bijau pakartoti savo tėvų santykius” keiskime mintimis: “aš savarankiškai renkuosi savo kelią šiame gyvenime” ir pan.. Neteisinkime, bet pereikime nuo kaltinimų prie supratimo.

Kitaip.. lyg bumerangą nuolat mėtysime į gyvenimą tas negatyvias ir dažniausiai užslopintas vaikystės nuoskaudas.. Ir jis tikrai sugriš nemaloniais įvykiais ir nesėkmėmis.. O ir aplinkiniams kartinsime gyvenimą, ir mūsų vaikai gali tą bumerangą perimti.. Todėl – atleiskime savo tėvams, palikime nuskaudas, kurias kartais tempiamės visą gyvenimą su savimi lyg sunkią, bet nereikalingą naštą. Suaugę ją galime nusimesti ir kurti naują, savo pačių gyvenimą – tokį, kokį įsivaizduojame geriausią .

Epizodas iš Luizos Hey paskaitos ir būtinai parašykite, ką apie tai manote..

Kartą Konfucijaus paklausė, kaip būti savimi, kaip būti laimingu. Jis atsakė: “keistas klausimas – juk tai natūrali būsena. Nė viena rožė neklausia, kaip jai būti rože. Rožė nesistengia būti lotosu, o lotosas rože, viskas gamtoje gyvuoja pagal savo prigimtį, išskyrus… žmogų…” Kai esame savimi, mes esame harmonijoje, tik primesti iš išorės dalykai yra mums nenatūralūs ir daro mus nelaimingais.

Pasaulis suklestėtų, jei kiekvienas žmogus atvertų savo dvasinį potencialą, nes tuomet visi būtų laimingi. Saviraiška ir savanaudiškumas yra du skirtingi dalykai. Kai žmogus realizuoja savo kūrybinį potencialą, jis visuomet orientuotas ne tik į savo, bet ir į visuomenei reikšmingus tikslus. Viskas paprasta – laimingi žmonės kuria laimingą visuomenę.. Kai nėra savanaudiškumo, atsiranda bendri tikslai.

Augdamas vaikas darosi vis labiau savarankiškas ir siekia būti nepriklausomas. Šiuo laikotarpiu dažniausiai ir prarandamas autentiškumas, kurį užgožia primetamos vertybės. Šiuolaikinis pasaulis yra priešingas individualybėms, nes jos yra nevaldomos, todėl stengiamasi visus suvienodinti. Bet žmogus negali būti niekuo kitu, tik savimi, nes kiekvienas turi savo unikalią misiją. Tik techninis prietaisas veikia gerai, kai jis yra standartizuotas, žmogus – atvirkščiai..

Standartizavimas vykdomas nuo vaikystės – per ugdymo sistemas, kur pirmiausiai reikalaujama paklusnumo per vertinimo sistemą. Vėliau pradeda veikti visuomenei pametėti standartai: nuo išorinių, materialinių siekiamybių, elgesio ar “idealaus” partnerio stereotipų, iki “prestižinių” specialybių ir t.t.. Jei paklūstama, gaunamas standartizuotas pilietis: dvilypis, su išoriškai malonia kauke, mandagus, atitinkantis primestus šablonus, o viduje – kunkuliuojantis dėl nuslopintų prigimtinių talentų ir neišreikštų emocijų.

Kai esame su kauke, tampame dviveidžiais, dvilypiais, tarsi padalintais į dvi esybes: viena gali šypsotis, kita tuo pat metu liūdėti. Kai taip elgiamasi nuolat, ilgą laiką, atstumas tarp šių dviejų žmogaus esybių – tikrosios ir vaidinamos – didėja. Kai šis atstumas tampa nesujungiamas, prasideda psichologinės problemos, kurios gali išsivystyti į rimtas psichines ligas. Kai renkamės melagingą kelią – kopijuojame ar renkamės svetimus idealus – ką mes bedarytume, jis atneš tik kančią.

Buda savo mokiniams sakė: “Mane galima stebėti, bet negalima manimi sekti. Mane galima mylėti, bet negalima manęs kopijuoti. Jūs galite suprasti mane, bet manimi sekti negalima. Jeigu jūs eisite paskui mane, tapsite dar aklesni nei esate. Visi tikėjimai veda į aklumą. Bet koks sekimas paskui kitą jus nuveda į šalį nuo savęs.” Reikia būti sąžiningu su pačiu savimi, tik taip išliksime savimi ir išreikšime savo dvasinį potencialą.

Kai esame savimi, mums nereikia dėtis kaukių ir vaidintį tą, kuo nesame. Baimė neįtikti, nepatikti, neatitikti – kelias į svetimų užgaidų tenkinimą, už kurį mokame savo autentiškumu. Mūsų visuomenėje įprasta žvalgytis į kitus, ir visada kažkas kitas atrodo laimingesnis, gražesnis, turtingesnis, sveikesnis..Taip yra tik dėl to, kad mūsų neišmokė atverti savo dvasinio potencialo.

Vienoje savo knygų Ošo aprašo įdomų atvejį, kai per Nobelio premijos teikimą laureatas neatrodė laimingas, greičiau atvirkščiai.. Paklaustas, kodėl, jis atsakė, kad pakluso įtakai, rinkdamasis profesiją, o visą gyvenimą svajojo būti šokėju.. Todėl net gavęs tokį svarų apdovanojimą, jis nesijautė laimingas ir nepajuto tikro džiaugsmo, nes tai.. ne tai, apie ką jis visą gyvenimą svajojo..

Tokia neįtitikėtina istorija ir drąsus prisipažinimas – sau pirmiausiai. Tą galime atlikti kiekvienas, pažvelgę į savo gyvenimą: kiek jame tikrumo, nuoširdumo, kiek bėgimo paskui primestus idealus ir standartus. Neįmanoma pažinti savęs, jei nesame savimi. Neįmanoma pasiekti vidinės pilnatvės, jei kelrodis yra išorėje. Tai kaip gi atgaminti tą tokį svarbų sakralinį ryšį su savimi?

Pirmiausia – ką bekalbėtų kiti, visuomet klausykimės savo vidinio balso. Gyvenime visuomet atsiranda patarėjų, kurie “žino, kaip geriau” – net iš geriausių ketinimų. Besekant patarimais, visas gyvenimas gali nueiti perniek. Mūsų vidinė esybė yra pirmapradė, todėl turime ja sekti. Net jei abejojame ir klausiame patarimo, galutinis sprendimas turi būti įtakotas mūsų pačių.

Jei visuomet esame savimi, tuomet nereikia nešioti kaukių, kurios pridengia tikrą mūsų būseną. Šypsomės, kai liūdna, slopiname įvairias emocijas – juk tai kaukė. Kartais taip suaugame su kauke, kad prarandame sugebėjimą išreikšti tikruosius jausmus, ir jie atrodo lyg grimasos.. Kam to reikia?.. Juk iš tiesų kiekvieną būseną turime pilnai išgyventi, jų negalima slopinti, nes slopinamos jos auga ir kelia įtampą.

Mes negalime būti visuomet vienodi: jaučiame įvairias emocijas, reaguojame į įvykius. Todėl jei liūdna – paliūdėkime, jei linksma – šypsokimės, juokimės, jei norime verkti – verkime, jei pikta – išsakykime, išreiškime savo emociją. Tik tuomet būsime savimi ir neturėsime įtampų. Ne paslaptis, kad įsitempę žmonės daugiau valgo, rūko, svaiginasi ir yra linkę į įvairias priklausomybes, nes sunku nuolat savyje nešiotis įtampą.

Stenkimės visada būti sąmoningi esamajame laike – čia ir dabar. Dažniausiai viskas, kas netikra, ateina arba iš praeities, arba iš ateities. Turime paleisti praeitį, kad nekartintų dabarties ir nenuplaukti per daug į ateitį, kad neprarastumėme dabartinio momento. Kai esame sąmoningi dabartiniame momente, mes esame tikri, autentiški ir girdime savo širdies balsą. Mes esame tiesoje ir mūsų neveikia išoriniai šablonai.

Taigi, meskime kaukes lauk, kurias dedamės vieną po kitos, bėgdami nuo vidinės įtampos. Visa, kas tikra ir svarbu kiekvienam žmogui, yra jo paties širdyje. Kur mes bevyktume, ką bedarytume, viską, ko mes ieškome, mes nešamės savyje.. Senovės išmintis teigia: “Vienintelė dogma – sąžinė. Vienintelis Dievas – širdyje. Vienintelis Kelias – per sąžinę į širdį.”

Ką jūs apie tai manote?

Pasirodo, yra ir tokia.. Neverbalinio elgesio analizės sistemos kūrėjas, psichologijos profesorius Paul Ekman parašė knygą “Telling lies”, kurioje aprašo savo daugiametės praktikos ir stebėjimų rezultatus. Jo darbo tikslas – padėti kiekvienam, norinčiam atskleisti melą ir geriau suprasti bendravimo ypatumus. Melo atpažinimo specialistus jis įvardina verifikatoriais (lot. verificateur – tikrintojas).

Autorius teigia, kad šiuolaikinis pasaulis paskendęs mele. Amerikiečių tyrimai rodo, kad žmogus per dešimt minučių pokalbio sumeluoja vidutiniškai tris kartus. Jei eiliniai piliečiai meluoja nenoriai ir ne visi, tai verslo, politikos ir diplomatijos srityse tai įprastas dalykas.. Knygoje aprašoma daug istorijų – kriminalinių ir politinių skandalų, susijusių su įžūliu melu, nagrinėjami ir literatūriniai kūriniai, padedantys atskleisti melo psichologiją.

Kad suprastume, kaip atpažinti melą, turime žinoti kas yra melas. Jis apibrėžiamas taip: tai sąmoningas veiksmas, kuriuo vienas žmogus klaidina kitą, be išankstinio perspėjimo apie savo tikslus ir be aukos prašymo neatskleisti tiesos. Melui pateisinimo nėra, nes tai – sąmoningas veiksmas. Meluojantis žmogus gali būti vienoks ar kitoks, gali teisintis, bet visada renkasi jis pats – meluoti ar sakyti tiesą, ir jis skiria melą nuo tiesos.

Yra dvi pagrindinės melo formos: nutylėjimas ir iškraipymas. Nutylėdami žmonės slepia tikrą informaciją ir nesako tiesos. Iškraipydamas žmogus daro papildomus sąmoningus veiksmus: jis ne tik nutyli tiesą, bet vietoje jos pateikia melagingą informaciją, pateikdamas ją kaip tiesą. Dar vienas iškraipymo būdas – kai sakoma pusiau tiesa, dalis tiesos, o kita dalis sukuriama melaginga.

Dažniausiai, jei yra galimybė, žmonės pasirenka nutylėjimą – jis pasyvus, o be to, sukelia mažesnę sąžinės graužatį ar kaltės jausmą. Be to, askleidus nutylėjimą, jį lengviau pateisinti, pridengus užmaršumu ar prasta atmintimi. Kai “nesuveikia” nutylėjimas, griebiamasi iškraipymo. Tai padaryti sunkiau, nes paslėpti tikras emocijas yra nelengva: kūnas dažnai “išduoda” meluojantį. Kuo stipresnė emocija meluojant, tuo didesnė tikimybė išsiduoti.

Kadangi meluojantis turi sekti savo melą, jis negali kontroliuoti savo kūno reakcijų. Meluodami žmonės jaučiasi tarsi ne savo lėkštėje ir daro daug nekoordinuotų kūno judesių, rausta ar bąla, dažnai mirksi, prakaituoja, stringa balsas ir keičiasi intonacijos, keičiasi kvėpavimo ritmas, padažnėja seilių nurijimo funkcija, vengiama tiesaus žvilgsnio, daromos ilgos arba dažnos pauzės, kartais ašarojama, kartojami tie patys žodžiai, įvairūs nutęsimai (mmm…, eeee… ir pan.) arba pratrūkstama tiradomis.

Kuo didesnį diskomfortą meluodamas jaučia žmogus, tuo daugiau tokių nekontroliuojamų, asimetriškų judesių. Be to, meluojantys vengia tiesių atsakymų, jie išsisukinėja arba pateikia daug informacijos kita tema. Sunku nuslėpti tikras emocijas meluojant, todėl pasirenkamas vienas iš būdų paslėpti jas – imituoti kitokias, dažnai priešingas jauduliui emocijas. Tai taip pat nėra lengva, todėl dengiamas veidas, vengiama žvilgsnio, nusisukama, judinamos rankos.

Dažnai meluojantys žmonės įgyja tiesiog meistriškų aktorinių sugebėjimų vaidinti teisuolį ir išmoksta meluojant neišsiduoti. Kontrolę gali reikšti suspaustos lūpos arba ramybės demonstravimas. Beje, veido išraiška, trunkanti ilgiau nei dešimt sekundžių, visada yra netikra ir kažką slepianti. Meluojantys ypač kruopščiai parenka žodžius ne tik dėl to, kad už juos gali tekti atsakyti, bet ir dėl to, kad žodžiais apgauti yra.. lengviausia. Be to, kalbą galima paruošti iš anksto, ją užsirašyti ir įsiminti.

Keista, bet dažniausiai naudojama kaukė melui slėpti yra.. šypsena. Ji tarsi priešingybė slepiamoms emocijoms, kurios iškyla meluojant: baimei, pykčiui, kaltės jausmui.. Kai žmogus šypsosi, retam kyla klausimas, kaip jis jaučiasi, ji tarsi patvirtina, kad viskas gerai ir yra paplitusi socialinė mandagumo kaukė. Be to, nusišypsoti lengviau, nei vaidinti kokią kitą emociją. Bet apsimestinė šypsena labiau asimetriška, ji staigiai atsiranda ir dingsta, nes nenuoširdi.

Kai kurie melagiai jaučia savotišką piktdžiugą dėl to, kad moka apgaudinėti, todėl jiems sunku sustoti. Bet yra ir melas, kurio žmogus neatskleidžia dėl pažeminimo baimės ar dėl bausmės, todėl jie meluoja įsitikinę, kad taip apsaugo save. Tai melas, kuris dangsto nusikaltimus ir peržengia visas žmogiškumo ribas. Tai vaikų tvirkinimas, žmogžudystės, incestas, prievartavimas, terorizmas ir kiti sunkūs nusikaltimai.

Tokius veiksmus įvykdęs asmuo visada išsisukinėja ir meluoja, nes tiesos pripažinimas ir sakymas neatneša nei moralinio palengvėjimo, nei bausmės palengvinimo, t.y., atpildas ir bausmė tokia didelė, kad prisipažinti baisu. Bet kartais kaltės jausmas būna toks stiprus, kad galiausiai tam, kad jo atsikratytų, žmogus prisipažįsta, nes kartais bausmė būna lengvesnė už žlugdančius kaltės ir sąžinės graužaties jausmus.

Koks melas bebūtų, meluojantis dažniausiai išsiduoda ne tuo, ką sako, bet būtent savo elgesiu. Lengvai meluojantį pagauti sunkiau, sunkiai meluojantį pagauti lengva. Meluojantiems reikia ne tik aktorinių sugebėjimų, bet ir nuolat prisiminti visas savo melo smulkiausias detales. Todėl neįmanoma meluoti, nedarant klaidų, nes gyventi mele yra didžiulis stresas. Jei norime išaiškinti meluojantį, turime atkreipti dėmesį į visų išvardintų verbalinių (kalbos) ir neverbalinių (judesio) požymių kompleksą.

Pagal kūno reakcijas, emocines reakcijas akivaizdu, kad melas yra nenatūralus veiksmas žmogui. Melas pavojingas, nes kuria iliuziją, gyvenimo netikrumą, baimes ir kitas žemas emocijas. Melas skiria, nes negali ilgam susieti. Melas visada – anksčiau ar vėliau – išryškėja. Todėl nemeluokime, gyvenkime tiesoje. Juk tai taip paprasta: gyvenimas be melo yra tiesiog sąžiningas gyvenimas ..

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!