Netikite? O gal atrodo, kad negatyvumas nėra toks jau blogas? Tuomet paskaitykime mokslininko-psichologo ir psichiatro P. Vaclaviko pasakojimą apie žmogų, kuris norėjo pasiskolinti plaktuką pas kaimyną. Taigi:

Istorija apie plaktuką

Sumanė žmogus pakabinti paveikslą. Jis turi vinių, bet neturi plaktuko. Ir mūsų herojus nusprendžia pasiskolinti plaktuką pas kaimyną, tačiau vėliau jį apninka abejonės: “O jeigu kaimynas nenorės duoti man savo plaktuką? Jis taip nenoriai man atsakė, kai vakar su juo pasisveikinau. Žinoma, gal jis paprasčiausiai skubėjo. Arba… jis tyčia apsimetė, kad labai skuba, o iš tikrųjų tenorėjo išvengti pokalbio, nes manęs nemėgsta.

Įdomu, kodėl jis manęs nemėgsta? Aš visuomet su juo mandagus. Nesuprantu, ką jis prieš mane turi, akivaizdu, kad čia kažkas ne taip. Jei kažkam prireiktų bet kokio mano instrumento, aš paskolinčiau be jokių kalbų. Kodėl jis nenori paskolinti man savo plaktuką, aš jį suvalgysiu, ar ką? Ir apskritai nesuprantu, kaip galima atsakyti žmonėms tokiose smulkmenose?

Va tokie žmonės ir nuodija mūsų gyvenimą… Galbūt, jis nusprendė, kad jei jau jis turi plaktuką, o aš – ne, tai aš esu jo rankose? Gerai, tuoj aš jam praplausiu smegenis!” Mūsų herojus pašoka, įniršęs lekia prie kaimyno buto ir skambina į duris. Nieko neįtariantis kaimynas atidaro duris, ir nespėjęs nė pasisveikinti, išgirsta įniršusio kaimyno riksmą: “Pasprink tu savo plaktuku, kretine!”…

Štai tokia istorija, kuri parodo – kaip žaibiškai viską iškraipo negatyvumo akiniai. Todėl nesuaukime su tais akiniais ir turėkime omenyje, kad jie “prilimpa” labai greitai, o nusiimti juos jau yra šiek tiek sunkiau.. Bet įmanoma !

Tik prisiminkime, kad į negatyvumą nepastebimai įsitraukiame, kai:

- nuolat žiūrime ar skaitome visokias tragedijas, siaubus, kriminalus, blogas naujienas, o paskui dar ir aptarinėjame tai su draugais ir artimaisiais;

- matome žmonėse tik blogas puses, juos apkalbinėjame ir rezgame intrigas;

- idealizuojame praeitį, charakteringas priežodis: “va anksčiau tai viskas buvo geriau…”;

- bendraudami įtarinėjame, reikalaujame, reiškiame pretenzijas ar turime nepagrįstų lūkesčių;

- esame linkę dramatizuoti ir pergyventi; ir t.t..

Pasakojimas apie plaktuką labai vaizdingai parodo, kaip toli nuveda negatyvumas. O juk žmogus tik plaktuką norėjo pasiskolinti.. Ir būtų taikiai pasiskolinęs, jei ne tos negatyvios mintys. Todėl.. sustokime kaskart, kai kils noras matyti žmones ar situaciją per negatyvumo prizmę. Tiesiog.. būkime visuomet pozityvūs!

Yra du galimi žmogaus vystymosi keliai:

1) Per pozityvumą – kai žmogus remiasi savo stipriosiomis dvasinėmis savybėmis ir vysto jas. Jis sugeba realiai matyti pasaulį, suvokia savo galimybes ir poreikius, pasitiki savimi. Konstruktyvus, ieškantis sprendimų ir būdų pagerinti situaciją ar santykius. Sąmoningai atsisako to, kas negatyviai veikia gyvenimą, todėl pozityvių savybių daugėja, o negatyvių mažėja. Jis gerina ir harmonizuoja savo ir aplinkinių gyvenimą. Deja, tokių žmonių kol kas yra mažuma.

2) Per negatyvumą – su negatyviu nusistatymu, neigimu, prieštaravimais, polinkiu dramatiškiems pergyvenimams. Toks žmogus mato neigiamas gyvenimo puses, kovoja ir su jomis, ir su savo neigiamomis savybėmis. Paradoksalu, bet tokioje kovoje pozityvių savybių ne tik neprisideda, bet ir mažėja. Paaiškinti tai paprasta: kova yra gyvenimas įtampoje, todėl sunku išlaikyti pozityvias savybes, o tuo labiau – jas vystyti. Negatyvumas yra destruktyvus elgesys, nes daro žmogų ir jo aplinką nelaimingus. Dar vienas paradoksas – tokių žmonių yra dauguma.

Žmogus pats sprendžia, kaip jam vystytis – per pozityvumą ar per negatyvumą. Abu keliai mus moko, tačiau jie labai skirtingi. Negatyvumas mus riboja, vysto nepasitikėjimą savimi, neveiklumą. Pozityvumas, atvirkščiai – teikia pasitikėjimą savimi ir gyvenimišką energiją, motyvuoja, o reikalui esant – mobilizuoja. Pozityvumo kelyje taip pat pasitaiko sunkumų, tačiau žmogus yra nusiteikęs juos išspręsti, o ne burnoti dėl jų ar be galo kentėti.

Kartais pasimetame pozityvumo apibrėžimuose ir tuo pačiu – jo pritaikymu mūsų gyvenime. Tai nėra kažkas, kas gerai tik vienam žmogui, juolab tas “gerai” gali net kenkti kitiems. Pozityvu – reiškia gerai ir teisingai; vienam ir visiems. Pozityviosios psichologijos dėka žmonės keičia savo gyvenimą į gerąją pusę. Bet.. pasirodo, dėl klaidingo pozityvumo suvokimo galime nuklysti nuo pasirinkto kelio ir nepasiekti trokštamo rezultato.

Dažniausiai mus klaidina ir atitraukia nuo pozityvumo:

- Nepagrįstas optimizmas. Pasireiškia teigimu, kad “viskas gerai”, nors realybėje gali būti visiškai priešingai. Tai savęs apgaudinėjimas, situacijos ignoravimas arba sprendimo vengimas. Pvz., žmogus vartoja alkoholį, rūko, nes įsitikinęs, kad jam tai nekenkia. Arba nesiima reguliuoti sudėtingų santykių, tikėdamasis, kad viskas išsispręs savaime gerai, ir t.t.. Išskirtinis tokio “optimizmo” bruožas – melas, nenoras matyti realybės. Tai neadekvatus elgesys, kuris visada duoda neigiamus rezultatus.

- Egoizmas. Dažnas reiškinys, kai pasitelkęs pozityvų mąstymą, žmogus nukreipia jį į išskirtinį rūpestį savo persona. Jis visaip puoselėja save mylimą, neatsižvelgdamas į aplinkinius – jie įdomūs tik tiek, kiek gali būti jam naudingi. Jis “daro ką nori” suprasdamas kaip aukščiausią pozityvumą – tai liečia visus jo įsivaizduojamus malonumus ir patogumus. Tokio žmogaus egoizmas auga kaip ant mielių, tačiau su pozityvumu jis neturi nieko bendra.

- Konkurencija. Arba lyderystė, grįsta rungtyniavimu, manipuliacijomis, siekimu tapti geriausiu iš visų. Beprasmiška sekinanti kova, kuri jei ir teikia džiaugsmą, tai trumpalaikį, nes visuomet atsiras geresnių.. O noras pirmauti veda į priklausomybę nuo kitų nuomonės. Pozityvumo esmė – ne rungtyniauti (nes visi esame skirtingi), o kiekvienam vystyti savo geriausias asmenines savybes, tapti lyderiu savo gyvenime ir geriausia savo paties “versija”. Tuomet esame iniciatyvūs ir galime kūrybingai bendradarbiauti savo ir visų labui.

Taigi, būkime atidūs, puoselėkime tikrąjį pozityvumą. Psichologas M. Selingmanas teigia, kad šiuolaikinės psichologijos paradigma turi būti pakeista: iš negatyvumo – į pozityvumą. Tuomet žmonės vystys kūrybinį potencialą, unikalias savybes, sveiką gyvenseną – tai būtinai pakeis ir žmones, ir visą visuomenę. Pozityviosios psichologijos kūrėjai žengė labai svarbų žingsnį – parodė žmonėms, kad jie patys gali imtis savo laimingo gyvenimo kūrimo, o ne pasikliauti “piktu” likimu, geradėjais ar atsitiktinumais .

Tokiu būdu perduodamos ir išgryninamos žmogiškos vertybės, kurių dėka žmonės vystosi, mokosi, sąveikauja, gyvena bendruomenėje. Pavyzdžiui, pagalvoję apie tėvus, greičiausiai susiesime juos su rūpesčiu ir globa, o draugus – su nuoširdumu ir pagalba. Iš kartos į kartą yra perduodamos dvasinės vertybės, tačiau negali būti griežtai surašytų vaidmenų – juk visi mes esame skirtingi, identiškų situacijų nėra, todėl negali būti vienodų elgesio scenarijų.

Todėl susitapatinimas su kažkokiu vaidmeniu nėra vien tik vaidyba, tai pradeda įtakoti žmogaus charakterį, elgesį, bendravimą. Taip prarandamas individualumas ir kūrybingumas, žmogaus elgesys pasidaro šabloniškas, o bendravimas paviršutiniškas. Pavyzdžiui, susitapatinęs su viršininko vaidmeniu, žmogus “viršininkaus” ir namie. Šabloniškas tėvų vaidmens atitikimas – aprengti, pamaitinti, reikalauti vaiko paklusnumo ir tėvų lūkesčių įvykdymo.

Akivaizdu – jei susitapatinsime ar formaliai stengsimės atlikti socialinius vaidmenis, tuomet bendravimas bus nenuoširdus. Gyvenantis pagal šablonus žmogus – nesigilinantis, nuspėjamas, nesivystantis. Priešingybė tokiam žmogui – sąmoningas, kūrybingas, tobulėjantis žmogus. Jis gerbia tradicijas ir pritaiko gyvenime vertingą patirtį, tačiau kartu suvokia, kad viskas vystosi ir evoliucionuoja, todėl bendraudamas yra kūrybiškas.

Suprasdami, koks yra bendravimas, mes galime išvengti nusivylimų ir apgaulių. Kaip atpažinti nuoširdų, tikrą bendravimą nuo šabloniško vaidmens atlikimo? Juk kartais vaidyba būna tokia gera, kad palaikome ją nuoširdžia?.. Juolab, kad ir vaidmenys kartais išoriškai patrauklūs – pavyzdžiui, mylinčių vyrų su gėlėmis ir dovanomis ar šiuolaikiškų visur spėjančių moterų?

Pradėkime nuo šabloniško elgesio arba susitapatinimo su kažkokiu vaidmeniu:

- Tokie žmonės apie save kalba sutapatindami save su tam tikru vaidmeniu ir pabrėžia tai bet kokiomis aplinkybėmis – ir prisistatydami, ir asmeniniuose pokalbiuose.

- Jie itin jautrūs bet kokiems savo atliekamo vaidmens įvertinimams.

- Kitiems toks žmogus taip pat primena jų vaidmenis ir reikalavimus juos atlikti.

- Santykiai paviršutiniški, neatlaiko sunkumų.

- Bendravimas grįstas asmenine nauda arba ambicijų tenkinimu.

- Jei kažkas neatitinka vaidmens ar šablono – konfliktiški.

Ir, žinoma, visai kitoks nuoširdus elgesys:

- Bendravimas atviras ir betarpiškas.

- Santykiai grįsti dėmesingumu, pasiryžimu bendradarbiauti, būti naudingu.

- Adekvatus elgesys sunkioje situacijoje, besąlygiškas palaikymas.

- Nesibaiminama kalbėti apie klaidas ir būdus jas pataisyti, ir apie geras savybes, palaikant ir įkvepiant.

- Taikumas ir geranoriškumas.

Bet kokiuose mūsų santykiuose labai svarbus sąmoningumas – tuomet turime motyvą kurti gerus santykius ir mums nereikia vaidinti ar atitikti kažką, kuo nesame. Tuo tarpu siekdami tiksliai atlikti kažkokį socialinį vaidmenį, rizikuojame tapti šabloniniu socializacijos produktu. Šabloniniai santykiai – psichologiškai sunkūs, nes juose nėra žmogiško artumo, kuris mums visiems taip gyvybiškai reikalingas ..

Mes įpratinti tikėti tuo, ką mums sako, retas tikrina informaciją ar daro savarankiškas analizes. Todėl mūsų sąmonė nustoja veikti visu pajėgumu. Tai panašu į situaciją, kai į baltą sieną žiūri daug žmonių su skirtingos spalvos akiniais. Žiūrintis pro raudonus akinių stiklus žmogus sakys, kad siena raudona, pro žalius – žalia, pro mėlynus – mėlyna, ir t. t.. Galima dėl to skirtingo matymo ir susiginčyti ar susipešti.. bet juk siena – balta.

Taip ir mūsų sąmonė dažnai aptemdoma melu ar iliuzijomis, kuriuos mes pradedame laikyti tiesa. Pažadinti savo sąmonę galime kiekvienas, tai nėra kažkoks mistinis veiksmas, tai išugdomas ir palaikomas gebėjimas, ir pirmiausia – noru pačiam atrasti tiesą (“nusiimti spalvotus akinius”). . Pirmasis pažadintos sąmonės įspūdis gali būti ryškus – lyg praregėjimas, tiesos pojūčio atgavimas. Tačiau nieko iš dangaus nenukrenta, sąmoningumas pasiekiamas pačio žmogaus veiksmais.

Kaip atpažinti bundančią sąmonę? Įvairūs dvasiniai mokymai išskiria šiuos požymius:

- Žmogus tampa ramus ir taikus, dėmesingas tam, kas vyksta, todėl elgiasi ir reaguoja adekvačiai situacijai.

- Jis tampa savo gyvenimo stebėtoju ir dalyviu; yra kūrėjas, o ne auka.

- Kai atrandama tiesa, skirtumai išnyksta kartu su būtinybe dėl jų ginčytis ar kovoti. Nuomonė išsakoma ramiai, gerbiama kito nuomonė.

- Gyvenimo ritmas sulėtėja, nes žmogus gerai supranta savo poreikius ir pasirenka daryti tai, kas reikalinga. Todėl skubėjimas ir blaškymasis išnyksta savaime, tačiau prireikus žmogus mobilizuojasi ir viską atlieka sklandžiai.

- Dingsta nuovargis ir laiko viskam pakanka: neskubama, bet viskas padaroma laiku.

- Žmogus pradeda matyti gyvenimo ženklus ir pasikliauna savo intuicija, todėl esant reikalui lengvai keičia numatytą veiksmų scenarijų.

- Tampa atviras pokyčiams ir galimybėms, randa reikiamą informaciją.

- Žmogus pasidaro atidus kūno poreikiams, todėl atsisako visko, kas kenkia sveikatai. Dėl to sveikata gerėja.

- Keičiasi santykiai su žmonėmis – jie pagrįsti besąlygiška meile, supratingumu, pasitikėjimu, bendradarbiavimu.

- Žmogus nesibaimina vienatvės akimirkų. Jei anksčiau buvo būtinas fonas – radijas, televizorius, tai dabar jaukesnė tyla, įsiklausymas į save, gamtos garsai.

- Atsiranda vienybės pojūtis – su žmonėmis, Gamta, Visata, Kūrėju.

- Ateina pojūtis: “kaip viskas paprasta!”, o su juo ir tyras gyvenimo džiaugsmas.

- Mažėja negatyvių emocijų, dingsta baimės ir abejonės.

Taigi, išoriniame gyvenime nieko nepasikeičia, bet keičiasi pats žmogus, jo suvokimas. Budri sąmonė dovanoja neįkainojamą vertybę – ne tik matyti tiesą, bet ir neapgaudinėti savęs ir kitų. Ir, žinoma, remiantis tiesos pojūčiu kurti savo gyvenimą, kartu harmonizuojant mūsų visų realybę. Kuo daugiau bundančių ir sąmoningų žmonių, tuo didesni geri pokyčiai ..

Gavosi tikra gerumo piramidė: iš vieno gero darbo išauga trys, iš trijų – jau devyni, iš devynių – dvidešimt septyni ir t.t.. Įdomu tai, kad filmo siužetas ir pati gerumo dauginimo idėja įkvėpė daugybę žmonių visame pasaulyje, ir jie pradėjo daryti gerus darbus savo gyvenime. Svarbiausia – tai daroma nuoširdžiai ir be asmeninės naudos lūkesčių.

Įvairiose šalyse yra judėjimai tokiu pačiu pavadinimu – “Pay it Forward”, o atliekami geri darbai įvairiausi: ir pagalba tiems, kam jos reikia, ir netikėti geri smulkūs bei didesni darbai, tačiau sąlyga išlieka viena: už gerą darbą reikia atlikti tris gerus darbus kitiems žmonėms. Daugumai žmonių tai gali pasirodyti labai neįprasta – pavyzdžiui, kai už atrastą piniginę paprašoma ne atlygio, o padaryti gerus darbus kitiems ..

Galbūt, kažkam ši idėja atrodo naivi ir neveiksminga, galbūt, kažkas padaro tik vieną-kitą gerą darbą ir sustoja, tačiau abejingu ji nepalieka nei vieno. Tiek jaudinantis filmo siužetas, tiek pati idėja primena: gėrio, pagalbos, vienybės ir bendradarbiavimo dvasia yra mums visiems gyvybiškai reikalinga, ir mes visi tai intuityviai jaučiame.

Kodėl plinta tokie gerumo judėjimai? Psichologų teigimu, tai – mūsų laikmečio ženklas. Šiuolaikiniame pasaulyje gėrio ir savitarpio pagalbos principai nepopuliarūs, nes skatinama konkurencija ir varžymasis. Kai visuomenėje nepropaguojamas žmogiškumas, jo tiesiog nelieka. Tačiau.. gerumas (viena iš dorybių) “įdėtas” kiekvienam iš mūsų, todėl žmonės turi poreikį gyventi humanizmo principais – štai dėl to patys ir organizuoja tokią veiklą.

Taigi, net jei atrodo, kad šiandien pasaulis žiaurus ir šaltas, o žmonės abejingi, mes visuomet galime pradėti skleisti gėrį – nežiūrint į nieką.. Tai stebuklinga jėga, kuri išlaisvina nuo negatyvumo. Tik blogos mintys ir blogi darbai užgožia gėrį, o nuo jų šiurkštėja ir žmogaus širdis. Yra net įvardinimai: “akmeninė širdis”, “ledinė širdis”.

Žmogus su tokia širdimi yra šaltas ir abejingas, o jei ir turi jausmų, tai jie negilūs, paviršutiniški. Prisimenate pasaką apie Kajų su ledine širdimi? Ją sušildė nuoširdi Gerdos meilė ir gerumas.. Tik darydami gerus darbus mes galime išvalyti savo sąmonę nuo pikto ir tikėtis pakeisti pasaulį į gerąją pusę. Kito kelio tiesiog nėra: gėris auga tik darant konkrečius darbus, kaip, beje, ir blogis..

Todėl indų Vedose sakoma: “Daryti gerus darbus yra kiekvieno pareiga” – jau nuo seno buvo žinomas būdas gyventi harmonijoje. Net paprastas žodžių “gerumas” ar “meilė” kartojimas padaro mus geresniais ir vysto protą pozityvumo linkme. O jeigu dar linkime kitiems gero, džiaugiamės kitų laime ir savo padarytais gerais darbais..

Kai kantriai padedame tiems, kam gal ir sunku padėti, kai užjaučiame sunkią akimirką, kai esame geri: draugiški, rūpestingi, supratingi – mes įkvepiame geriems darbams ir kitus. Taip mes sėjame gerumo sėklas, kurios vieną dieną tikrai išaugs ir sužydės gražiausiais žiedais. Niekas kitas to už mus nepadarys, kiekvienas tai turi pradėti daryti pats – tuomet dalinamas gėris augs ..

Ar sutinkate?

Kad lengvai pabustume, miegoti reikėtų ne mažiau kaip 6 valandas. Šiuolaikiniai žmonės jaučiasi pavargę ir sunkiai keliasi dažniausiai todėl, kad neišsimiega. Kad atsikeltume lengvai, pratinkimės gultis tuo pačiu laiku – tai ypač aktualu vaikams. Ryte kelkimės šiek tiek anksčiau, kad suspėtume ramiai susiruošti. Kai turime laiko rezervą, tuomet rytinis pasiruošimas yra sklandesnis ir nelieka priežasčių sudrumsti nuotaiką.

Niekas taip negadina nuotaikos ryte, kaip skubėjimas, vėlavimas ir dėl to kylantys pykčiai. Todėl nepalikime rytui sudėtingų darbų, kuriuos galime atlikti iš vakaro: paruoškime ir išlyginkime rūbus, išvalykime avalynę. Susidėkime reikalingus daiktus, pratinkime vaikus pasiruošti kuprines. Galime vakare pastatyti ant stalo ir pusryčių stalo reikmenis.

Susiplanuokime ateinančios dienos darbus iš vakaro, o jei važiuojame į darbą miesto transportu, pravartu žinoti važiavimo tvarkaraštį. Ryto nuotaika labai priklauso ir nuo to, ar gerai pasiruošėme rytui. Todėl turėtume pasiskirstyti rytinius darbus, kad žinotume, kas ką atlieka, kad neliktų nereikalingos rytinės sumaišties.

O ryte.. bundame su puikia nuotaika:

* Pabudę pasveikiname naują dieną ir įsivaizduojame geriausią dienos scenarijų .. Nesikeliame staigiai, bet ir negulime lovoje ilgai (ne ilgiau kaip 5 minutes), nes galime vėl užmigti.

* Pasirąžome, pamasažuojame delnus ir ausis – taip “pažadiname” organizmą. Gulėdami galime pakelti kojas ir rankas, lengvai jas papurtyti – tokiu būdu pageriname kraujotaką.

* Atsikėlę atveriame langą ar orlaidę, giliai įkvėpiame gryno oro – tai suteikia energijos. Nepamirškime pasigrožėti vaizdu pro langą arba dangumi.

* Nusiprausiame drungnu vandeniu veidą, atliekame smagią veido gimnastiką.

* Labai naudinga rytinė mankšta, bent trumpas prasimankštinimas jei sportuojame vėliau.

* Dušas, energingas apsitrynimas rankšluosčiu, higieninės procedūros, kurių metu labai naudinga niūniuoti savo mėgiamą melodiją .

* Prieš pusryčius išgerkime vandens, galima ir šilto – tai “pažadina” virškinimo sistemą.

* Pusryčiai, ir su puikia nuotaika – į darbus!

Jei turime žadinti namiškius, žadinkime žaismingai, svarbiausia – sukurti ir palaikyti geranorišką rytinę nuotaiką šeimoje. Juk nuo to priklauso, kokia bus mūsų visų diena. Jei išeiname iš namų pakilios nuotaikos, tuomet ir visi dienos darbai klostosi lengvai, o jei iš pat ryto esame suirzę, tuomet tai ir bus fonas mūsų nuotaikai.

Labas rytas ! Šypsokimės ir nepamirškime palinkėti vieni kitiems sėkmingos dienos !..

O jei pažiūrėsime dar atidžiau, tai tikrai pastebėsime, kad tokia veikla tėra išorinis šurmulys ir noras padaryti įspūdį, parodyti save. Jei tą išorinį šurmulį atmesime, tai “žvaigždiškumas” subliukš lyg muilo burbulas – tokia tai tuščia veikla. Tačiau narcisizmas taip paplito, kad dažnai jau vadinamas kolektyvine žmonijos būsena. Kodėl taip yra?

Pirmiausiai žvilgtelėkime, kaip apibrėžia narcisizmą specialistai. Psichologijoje ir psichiatrijoje narcisizmas traktuojamas kaip asmenybės disfunkcija, psichikos sutrikimas (sinonimai – autofilija, autoerotizmas). Tai neigiamą atspalvį turintis bruožas, kuris išreiškiamas kaip egocentrizmas, susireikšminimas, pasipūtimas, tuštybė, puikybė. Socialinėse grupėse tai elitariškumas ir abejingumas kitų žmonių problemoms.

Pagrindiniai narcisizmo bruožai:

* Susireikšminimas – savo “grandioziškumo”, “žvaigždiškumo” jausmas ir įsitikinimas, kad jį gali suprasti tik ypatingi žmonės.

* Empatijos nebuvimas – šaltumas santykiuose, nesugebėjimas mylėti, užjausti ir suprasti kitų žmonių jausmus ir poreikius.

* Dėmesio troškimas – jis taip susirūpinęs, kaip jis atrodo, ką apie jį galvoja kiti, kaip jis kalba, kad nieko kito gyvenime tiesiog nepastebi.

* Patologiškas pavydumas – kitų sėkmė traumuoja jo savivertę, todėl jis mėgsta atkreipti dėmesį į kitų trūkumus.

* Lengvai pažeidžiamas – itin jautrus kritikai, greitai įsižeidžia, emocijos nestabilios ir intensyvios.

* Įsitikinimas, kad kiti turi automatiškai pritarti jo norams, idėjos apie savo išskirtines teises, ypatingą padėtį.

* Puikybė – požiūris į kitus iš aukšto, polinkis girtis, demonstruoti savo “visažinystę” ir fantazuoti apie savo pasiekimus.

* Nerealių tikslų užsibrėžimas; gali be skrupulų išnaudoti kitus savo tikslams pasiekti.

* Realybės vertinimo praradimas – viskas, kas yra jame ar jo, yra pervertinama, o tai, kas ne jo, už jo ribų, nuvertinama.

Patologiška narcisizmo išraiška prasideda tuomet, kai žmogus yra apsėstas didybės manijos ir nori bet kuria kaina būti garsiu, pastebimu, matomu. Jis nuolat gėrisi savimi, todėl negali ramiai praeiti nei vieno atspindinčio paviršiaus, nepasižiūrėjęs į save. Demonstruoja ir dovanoja savo nuotraukas, skiria daug dėmesio savo grožiui, nepraleidžia progos parodyti savo šmaikštumą ir protą. Kiti žmonės jam – kaip veidrodis, kuris atspindi jo išskirtinumą, todėl jam nuolat reikia, kad aplinkiniai juo žavėtųsi.

Kodėl išsivysto ši patologija? Dažniausiai – vaikystėje dėl tėvų narcisizmo arba lepinimo, ar pastovaus vertinimo. Didelę įtaką turi ir visuomenė bei žiniasklaida. Įdomu, kad kai kurie narcisizmo požymiai būdingi visiems žmonėms vaikystėje ir paauglystėje – tai meilės sau etapas, kuris vėliau turi peraugti ir į sugebėjimą mylėti kitus. Sunkiausia narcisizmo pasekmė – būtent neišvystytas gebėjimas mylėti.

Narcizai vertina save menkai, todėl ir turi išpūstą poreikį, kad aplinkiniai patvirtintų jo reikšmingumą, juo žavėtųsi. Tačiau jei vaiką giria už tai, kad jis kažką atliko savarankiškai, tai normalu, bet jei suaugęs žmogus nuolat laukia pagyrimų ar susižavėjimo dėl bet kokio savo atlikto veiksmo – tai jau “grįžimas” į vaikystę, infantilumas..

Pilnaverčiam suaugusiam žmogui nereikalingi nuolatiniai patvirtinimai apie jo teisumą ar išskirtinumą – jis turi išvystytą orumą ir realų savo galimybių suvokimą. O savo unikalumą, būdingą kiekvienam žmogui, suvokia kaip kitoniškumą, o ne išskirtinumą. Žmogus skaitomas psichologiškai brandžiu, kai jis laisvas tiek nuo individualaus, tiek ir nuo visuomeninio narcisizmo.

Juk svarbiausios – dvasinės vertybės, kurios veikia visą žmogaus gyvenimą – ir vidinį, ir išorinį. Narcizui, atvirkščiai – visuomet išorinis gyvenimas svarbesnis, nei vidinis.

O ką jūs apie tai manote?

Sąmonę nepastebimai ir gana greitai užmigdo nuolatinis skubėjimas arba supančio pasaulio poveikis – pvz., miesto šurmulys, aplinkinių “bėgimas”. Kartais ir būdami išoriškai labai aktyvūs, mes “nedalyvaujame” tame, ką darome, nes esame nesąmoningi, o mūsų veiksmai ir reakcijos yra automatiški, šabloniški, inertiški. Toks žmogus pasidaro paviršutiniškas, pradeda daug ko nepastebėti: pvz., to, ką daro aplinkiniai, ką jaučia jo artimieji, kokia jo paties būsena ir pan.

Jis tarsi “ne čia”, ir tokią būseną esame patyrę beveik kiekvienas: kažkur einame ar važiuojame, ir atsipeikėjame, stengiamės susivokti – kur mes; darome kažkokį veiksmą automatiškai, ir tarsi jame nedalyvaujame, o stebime iš šalies; skaitome knygą, bet nesuprantame ir neprisimename perskaityto teksto.. Nesąmoningas elgesys su retomis sąmoningumo prošvaistėmis pasidaro dominuojantis. Dėl to net posakiai atsirado: valgau “automatu”, gyvenu “automatu”, dirbu “automatu”..

Tačiau turime suprasti svarbų dalyką, kitaip galime susipainioti ir pradėti ieškoti problemų ten, kur jų nėra. Iš vienos pusės – miegančios sąmonės būsena įtakoja nesąmoningus, automatiškus veiksmus. Iš kitos pusės – ne visi automatizmai (nesąmoningai atliekami veiksmai) byloja apie užmigusią sąmonę.

Pavyzdžiui, yra kūno automatizmai (įgimti ir įgyti): kvėpavimas, mirksėjimas, raumenų refleksai, sėdėjimas, vaikščiojimas ir t.t. Jie vykdomi nesąmoningai, ir tai savotiškas gamtos dovanotas gyvenimo palengvinimas – juk jei galvotume: kiek įkvėpti ar kokį raumenį sutraukti ar atleisti einant ar kažką keliant, vargu, ar dar kažkam liktų laiko.. Kaip tame pasakojime apie šimtakojį: kai jo paklausė – kaip jis sužino, kuria iš kojų kada žengti žingsnį, jis susimąstė ir.. ilgam sustojo ..

Yra ir kita grupė automatizmų, kuriuos galime pavadinti įgūdžiais – jie leidžia atlaisvinti sąmonę svarbesniems veiksmams. Pavyzdžiui, vairuojant stebėti situaciją kelyje ir tinkamai reaguoti. Arba išmokus groti kažkokiu muzikos instrumentu, groti negalvojant apie natas, improvizuoti, kurti muziką.. Tokie įgūdžiai leidžia pasiekti meistriškumo visose srityse, todėl yra naudingi žmogui.

Kiekvienas supranta, kad sąmoningumas yra buvimas “čia ir dabar”, dėmesingumas. Ir tai tikrai nereiškia, kad turime akylai sekti ir fiksuoti kiekvieną savo judesį, pvz., valydami dantis ar rišdamiesi batų raištelius .. Esmių esmė tame, kad būdami nesąmoningi, su miegančia sąmonė, mes ne tik prarandame kontaktą su realybe, bet ir paleidžiame klaidžioti į praeitį ar ateities iliuzijas mūsų sąmonės “kanceliarinį darbuotoją” – protą.

Rezultatas – keliaujame per savo nevaldomą gyvenimą “kur neša”, “kur užneš”, ir atsipeikėjame dažniausiai tik tuomet, kai atsiduriame kritinėje situacijoje, kuri jau rėkte reikalauja sprendimo. Todėl ir pirmas bei vienintelis veiksmas, kuri turime padaryti sudėtingoje ar kritinėje situacijoje – “įjungti” savo sąmoningumą. Tai padeda ne tik pamatyti realią padėtį, bet ir rasti reikalingus sprendimus.

Sąmoningumas mus išvaduoja nuo chaotiško, monotoniško ir nevaldomo gyvenimo. Sąmoningumas yra aiškus suvokimas, kas vyksta šiame momente. Tai didelė jėga. Beje, žmogui su snaudžiančia sąmone atrodo neįmanoma pati idėja, kad galima savo mintimis valdyti gyvenimą – tai savotiškas sąmoningumo testas ..

Miegančią sąmonę gali pažadinti tik sąmoningumas. Budizmas teigia, kad sąmoningumas ir meditacija yra sinonimai. Ir priduria: nėra kelio į sąmoningumą, pats sąmoningumas yra Kelias ..

Išlikti sąmoningu, tobulėti ir priimti teisingus sprendimus labai padeda akistatos su savimi ir klausimai sau: “Koks aš? Ko aš siekiu? Kas svarbiausia dabar mano gyvenime? Kodėl? Kas vyksta aplink mane?”.. ir, žinoma, sąžiningi atsakymai į juos. Tokia periodiška savianalizė padeda pamatyti realią situaciją, padaryti reikalingas koreguojančias išvadas ir sprendimus.

Tik nepainiokime to su nuolatiniu destruktyviu savęs narstymu, kuris yra iškreipta savianalizės forma. Jai būdingi:

- negatyvumas, ieškojimas pirmiausiai trūkumų, fiksavimasis ties jais ir pergyvenimas dėl jų, apgailestavimas, kad nepasielgta kitaip;
- kaltinimo ir teisinimosi kaitaliojimas: žmogus tai pyksta ant savęs, tai savęs gailisi;
- pasinėrimas į praeitį: teisinimasis sunkia vaikyste, jaunyste, santuoka ir t.t..

Toks kapstymasis savyje ne tik nepadeda ieškoti sprendimų, bet ir panardina į begalines neigiamas emocijas, kurios blogai veikia ir patį žmogų, ir jo bendravimą su aplinkiniais. Tai yra atitrūkimas nuo realybės ir ėjimas ne į save, bet nuo savęs.

Periodiška sąmoninga savianalizė, atvirkščiai, yra sąmoningumo vystymas ir ėjimas į save – savo minčių, jausmų, poelgių ir jų pasekmių sau ir kitiems suvokimas. Ji leidžia laiku pakoreguoti savo elgesį ir neeikvoti energijos pasenusių ar negatyvių įsitikinimų palaikymui. Jei žmogus netobulėja, jis tampa tarsi senos laidos kompiuteris, kuriam naujos programos yra neįveikiamos.

Tokios akistatos su savimi metu galime išnagrinėti keliančius problemas klausimus, galime ir “profilaktiškai” peržiūrėti pagrindines gyvenimo sferas – ar neapleidome jų, ar nenuslydome į automatizmą, pavyzdžiui:

- asmeninė sfera: dvasinis tobulėjimas, sveikata, gyvenimo būdas, atvirumas visapusiškam augimui, patirtis, tikslai, kūrybingumas, mokslai ir t.t.;
- šeima: santykiai su mylimu žmogumi, vaikais, artimais ir tolimais giminaičiais;
- darbas: profesinis tobulėjimas ir pragyvenimo šaltinis;
- bendravimas: draugai, bendraminčiai, kaimynai, visuomeninė veikla;
- poilsis: atostogos, kelionės, pomėgiai;
- buitis: namai, jų tvarkymas ir priežiūra, kiti buities darbai;

Nelaukime, kol kažkurioje srityje kils problemų, retkarčiais žvilgtelėkime – ar viskas tvarkoje, ar tikrai padarome viską, kas nuo mūsų asmeniškai priklauso. Juk kartais mažos smulkmenos palengva suardo didelius ir svarbius dalykus: kažkur buvome nedėmesingi, kažkada nejautrūs, čia sumelavome, ten supykę nekalbėjome, kažkada pažado netesėjome, kažką pažeminome, ten ambicijos suveikė, o čia orumo ir žinių pritrūko, ar tiesiog apsileidome, ir.. griūtis.

Tačiau lygiai taip pat ir mažais gerais darbais galime pradėti kurti didelius gerus dalykus. Tereikia noro, sąmoningumo ir.. dėmesio savo gyvenimui. Kiekvienas žmogus yra visų savo minčių, jausmų ir veiksmų šaltinis. Kiekvienas žmogus turi tobulėjimo “instrumentą” – save patį, ir gali sąmoningai kurti savo pasaulį kiekvieną savo gyvenimo akimirką.

Pabaigai – trumpa istorija. Psichologas ilgai klausėsi vieno žmogaus skundų gyvenimu. Galiausiai į klausimą, ar gali jam padėti, psichologas papurtė galvą: “aš negaliu, bet žinau žmogų, kuris jums tikrai padės. Eime, aš jums jį parodysiu.” Jis atvedė žmogų prie didelio veidrodžio, pastatė jį priešais ir pasakė: “Štai jis. Jis vienintelis tai gali padaryti. Kol jo geriau nepažinsite ir neišmoksite juo pasitikėti, nerasite išeities iš savo sunkios situacijos”. Žmogus žvilgtelėjo ir .. pamatė save. Ko gero, tai buvo jo pirmoji akistata su savimi..

* Bendravimas su kitu žmogumi – visuomet prisilietimas prie kito vidinio pasaulio. Ir po kiekvieno tokio prisilietimo mes daugiau-mažiau, bet pasikeičiame, tampame kitokie.

* Psichologų apskaičiavimais, žodinė informacija bendravime sudaro apie 10%, kūno kalba (poza, judesiai, mimika, kvėpavimas) – apie 50%, balsas (intonacija, tembras, ritmas) apie 40%. Tačiau visa tai galime pavadinti išraiškos instrumentais. Svarbiausi – sąmoningi ir subtilūs pasąmoniniai impulsai, kuriais žmonės veikia vieni kitus.

* Mes negalime gyventi be bendravimo. Jis mums reikalingas kaip oras, vanduo ar maistas. Būtent sąveikos su kitais dėka mes įgauname vientisumą ir tikslingumą. Galime teigti, kad mes esame šioje Žemėje vieni dėl kitų. Mes tarsi pasaulio pažinimo sąjungininkai.

* Kad bendrautume harmoningai, turime aiškiai suvokti – ko tikimės iš bendravimo, ką galime duoti ar gauti (dėmesį, gerus santykius, pagalbą, susitarimą, ir t.t.). Toks suvokimas padeda sėkmingai bendrauti bei augti ir vystytis dvasiškai. Sąmoningi, tobulėjantys žmonės padeda padaryti pasaulį šviesesnį ir geresnį.

* Visi mes skirtingi. Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje su savais įsitikinimais. Todėl, jei norime efektingai sąveikauti su žmonėmis, turime gerbti kito žmogaus pasaulį. Jei negerbiame, tai sėkmingo bendravimo nebus, viskas pasibaigs banaliu aiškinimusi: kas teisus, o kas – ne. Tai ne tik neproduktyvu, bet ir kai kuriais atvejais pavojinga.

* Nesėkmingas bendravimas – tai tik atsakomasis ryšys. Mes visada gauname tokias reakcijas ir atsakymus, kokius impulsus patys siunčiame. Linkėkime kitiems to, ko palinkėtume sau.

* Geranoriškumas – viena iš svarbiausių sėkmingo bendravimo sąlygų. Juk visi norime, kad su mumis bendrautų nuoširdžiai ir draugiškai, tačiau kiek patys padarome, kad būtų būtent taip? Todėl darykime iš savo pusės viską, kad bendravimas būtų geranoriškas.

* Svarbus ir lankstumas. Jei bendravimas neduoda gerų rezultatų, pagalvokime, ką galime padaryti kitaip.

* Nepamirškime dėmesingumo, atidumo ir įsiklausymo į tai, ką kalba pašnekovas. Juk taip dažnai neįsigilinę, ar ne taip supratę, puolame emocingai atsakyti, susikivirčijame, o po kurio laiko pamatome, kad galėjome apsieiti ir be konfliktų.

* Harmoningas bendravimas įmanomas, jei yra supratimas. Kuo daugiau kito žmogaus vidinis pasaulis sutampa su mūsų, tuo didesnis savitarpio supratimas.

* Iš gausybės galimų signalų mūsų protas pastebi tik tuos, kurie atitinka tai, ką mes norime pamatyti. Kitaip tariant – mes matome žmonėse tai, ką tikimės pamatyti. Patys mes taip pat atitinkame kažkieno lūkesčius.

* Būkime atidūs frazėms, kurios “užkabina” pokalbyje – tai gali būti tema, su kuria mums reikia padirbėti. Tas pats liečia ir siekį kažką žūtbūt įrodyti kitam – tai reiškia, kad tai norime įrodyti (patvirtinti) pirmiausiai sau.

* Jei bendravimą įsivaizduosime kaip savanaudišką manipuliavimą, tuomet sumažinsime žmonių kiekį, su kuriais bendrausime efektyviai. Maža to, mes nuolat jaudinsimės, ar nedaro mums įtakos kiti.

* Jei po bendravimo jaučiame džiaugsmą, o nuotaika pakylėta – reiškia, bendravimas yra sėkmingas.

* Visi mes gyvename vieningoje energetinėje-informacinėje erdvėje ir esame susieti. Kai visi tai suvoksime, mes nustosime kenkti vieni kitiems ir Gamtai.

* Siūlau pasižiūrėti į bendravimą kaip į bendrą kelionę. Tai tarsi kelionė į kitą realybę. Kokie grįšime iš tos kelionės – išmintingesni, geresni, stipresni, ar netekę paskutinių jėgų? Viskas priklauso tik nuo mūsų ..

(Pagal V. Sinelnikovo paskaitas ir knygas)