ruvi

Racionalios mitybos mokslas (dietologija) nuolat ieško optimalaus mitybos varianto. Klasikinė mitybos teorija neįsivaizduoja mitybos be mėsos, nes ji yra pagrindinė baltymų, o kartu ir nepakeičiamų amino rūgščių šaltinis. Mokslinės išvados, o ir asmeninės žmonių patirtys šiuo klausimu labai skiriasi. Tačiau medicininė literatūra vis dažniau rekomenduoja riboti mėsos valgymą. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie atsisako mėsos ir renkasi vegetarizmą.

Viena galima pasakyti tiksliai: išvystyta mėsos pramonė, siūlydama didžiulį kiekį ir įvairovę mėsos gaminių, iškreipė šiuolaikinio žmogaus optimalios mitybos suvokimą – mėsos tikrai valgoma per daug. Nuo senovės mėsos valgymą įvairių tautų papročiai ribodavo pasninkais. Dauguma rytų mokymų mėsos pataria nevalgyti dėl filosofinių motyvų. Pavyzdžiui, Ajurveda, nors ir nėra griežta mėsos valgytojams, bet teigia, kad mėsa neigiamai veikia žmogaus psichiką ir emocijas.

Žvilgtelėkime, ką mokslas šiai dienai sako apie mėsos ir jos produktų vartojimą. Pirmiausiai – apie mėsos naudą. Mėsoje yra daug vertingų baltymų (20 proc.), kuriuose yra visos 8 nepakeičiamos amino rūgštys. Organizme jos nesintetinamos, todėl jų turime gauti su maistu. Amino rūgštys skatina fermentų gamybą, imuninės sistemos ir medžiagų apykaitos veiklą.

Mėsoje yra geležies. Mažakraujystė, mažas hemoglobino kiekis kraujyje – pirmas ženklas, kad organizmui trūksta geležies. Žmogaus organizmas pasisavina 20-40 procentų mėsoje esančios geležies, o iš augalinio maisto jos pasiima tik 2-14 procentų. Mėsoje gausu B grupės vitaminų, tokio didelio kiekio šio vitamino nėra nei viename augaliniame maisto produkte.

Kai negauname B12 vitamino, susergame piktybine mažakraujyste, taip pat pažeidžiama nervų sistemos bei virškinamojo trakto veikla. Mėsa teikia sotumo jausmo, yra kaloringa, jos produktai virškinami skrandyje 3-3,5 valandos. Tai mokslu patvirtinti mėsos vartojami pliusai, dabar pažvelkime į minusus.

Mėsos žala. Žmogaus organizmas per parą netenka tik apie 23g baltymų, kurie turi būti grąžinti. Jei suvalgome 200g mėsos, tas kiekis bus kompensuojamas, o jei mėsos (ar kitų baltymų) valgome be saiko, tai pernelyg apkrauname inkstus, ir jie nespėja šalinti besikaupiančių atliekų. Ypač pavojinga šlapimo rūgštis, kuri kaupiasi kraujagyslėse, sąnariuose, stubure (susidaro druskų nuosėdos).

Valgantiems daug mėsos, keičiasi žarnyno mikroflora, daugėja puvimo bakterijų, kurių veiklos produktai kenksmingi. Mėsoje daug purinų, kurie nuodija kraują, be to, mėsos riebalai sudaryti iš sočiųjų rūgščių, kurių perteklius skatina širdies ir kraujagyslių ligas ir auglių atsiradimą. Ateroskleroze sergama dėl cholesterolio pertekliaus, kurio mėsoje yra ypač daug.

Kad organizmas suvirškintų mėsą, jis turi išeikvoti apie 50 procentų visos kūno bioenergijos, todėl persivalgę mėsos, 2-3 valandas esame vangūs. Be to, verdant bei kepant mėsą, žūsta daug vitaminų ir naudingų medžiagų, tuo tarpu augalinius produktus galime valgyti žalius, iš jų organizmas pasisavina daugiau naudingų medžiagų, ypač biologiškai aktyvių – flavanoidų, chlorofilo ir kt.

Tai faktai, o kokie dietologų patarimai šiuo klausimu? Pirmiausiai tiems, kurie linksta link vegetarizmo: tapti vegetaru gali dvasiškai stiprus, motyvuotas žmogus, pakankamai “pasikaustęs” mitybos klausimais. Atsisakę mėsos ir jos produktų žmonės turi mokėti balansuoti mitybą taip, kad netrūktų baltymų. Ypač pavojinga staiga keisti mitybos įpročius ir vienu metu išbraukti ir mėsą, ir žuvį, ir pieno produktus.

Organizmą reikia pratinti pamažu, kad jis spėtų prisitaikyti. Dauguma mėsos atsisakančių žmonių pajunta aiškų vidinį poreikį tokiam mitybos būdui. Jei tai darysime dėl mados ar tik iš egoistinių (pvz., trumpalaikis, dėl išvaizdos) paskatų, toks mėsos atsisakymas ne tik nepadės, bet gali ir pakenkti sveikatai bei psichikai, nes pasąmonės blokas “reikalaus” mėsos.

Todėl jei nėra stipraus vidinio poreikio būti vegetaru, o norisi eksperimentuoti, pirmiausiai išsivaduokite nuo negatyvių minčių ir emocijų. Mityba turi derintis su bendra žmogaus būsena, priešingu atveju žmogus jaus tik diskomfortą, o bioenergijos kompiuteris “badaus”, nes nesugebės pasiimti iš maisto jam nebūdingų vibracijų, nekalbant apie maistines medžiagas. Tokiam žingsniui reikia rimtai pasiruošti.

Na, o negalintiems atsisakyti mėsos, rekomenduojama riboti jos valgymą. Mokslas vis mažiau ką gali pasakyti mėsos vartojimo naudai. Minėti 200 gramų – tai tas kiekis, kurį per dieną galime sau leisti, netrikdydami sveikatos. Sveikiausia valgyti virtą ir troškintą liesą mėsą. Jei labiau mėgstate riebią ir keptą – apsiribokite 2-3 kartais į savaitę.

Žmonės, kasdien valgantys mėsą, ypač su bulvėmis ar krakmolingu maistu, dažniau serga žarnyno ligomis: nesuvirškinta mėsa sukelia žarnyno intoksikaciją. Sūrios, rūkytos mėsos perteklius sukelia agresiją, spazmus (gali skaudėti galvą), blokuoja tulžies ir šlapimo pūslės darbą. Jei sergama sąnarių ligomis ar sutrikusi kraujotaka, derėtų mėsą pakeisti žuvimi.

Kaip matome, sprendimas valgyti ar ne mėsą yra labai asmeniškas ir sąmoningas, todėl negali būti įtakotas iš išorės. Ką jūs apie tai manote?

(Rėmiausi dr.D.Sekmokienės darbu.)

Viršsvoris ir neteisinga mityba tapo šių laikų problema, todėl dietų ir įvairių virškinimą reguliuojančių priemonių vis daugėja. Ir kiekvienas, pabandęs jomis sekti ar pagėręs kursą “stebuklingų” priemonių, tvirtai pasakys: nepadeda. Geriausiu atveju – laikinas efektas, blogiausiu – sugrįžus prie įprastos žmogui mitybos, rezultatai būna dar prastesni ir priaugama dar daugiau svorio..

Nusiviliame: gaila laiko, pastangų ir išleistų pinigų. O kiek atsiranda įvairių brangiai kainuojančių procedūrų, kurių sumanytojai supranta reikalo esmę ir tikrai kuriam laikui padeda atgauti žmogui optimalias formas. Ir vėl – laikinai. Tokiu būdu žmonių sąmonėje užtvirtinama stabili minties forma: “aš nieko pats negaliu, būdai pasiekti normalų svorį brangiai kainuoja, o dietų efektas laikinas, todėl.. valgysiu kaip valgęs, tokia mano genetika, paveldimumas.. o be to, aš jaučiuosi gerai, net geriau, nei liesas – nereikia savęs kankinti, juk valgymas toks malonumas!..”

Kodėl taip atsitinka? Visų pirma todėl, kad maitinamės neteisingai: nesąmoningai ir inertiškai. Valgome dėl to, kad pajustume sotumą, o ką valgome – nesusimąstome. O ir kai kurios dietos yra sumanytos taip, kad duotų greitą rezultatą, kartais ir sveikatos sąskaita (pvz., baltyminė). Pasilaikę kurį laiką dietos, mes vėl grįžtame prie neteisingos mitybos, o dar ir “išbadėję”, su didesniu uolumu.. taip ne tik sugrįžta nutirpę kilogramai, bet ir priaugame naujų.

Todėl tikra tiesa, kad dietomis kartais dar labiau sutrikdome ir taip sutrikdytą medžiagų apykaitą. Daugelis žmonių padaro teisingą išvadą: dietos turi laikiną efektą, todėl jos neveiksmingos. Dietos neveiksmingos todėl, kad tai yra laikinos pastangos, kurios dedamos dėl išorinių rezultatų, t.y., nėra pagrindinio – sveikatos siekimo motyvo.

Laikydamiesi dietų, mes siekiame laikinų rezultatų: numesti svorį, sumažinti cholesterolį, atsikratyti alergijos, sureguliuoti rūgščių-šarmų balansą, pagerinti virškinimą ir pan.. Pasiekiame tą laikiną rezultatą ir vėl grįžtame prie senųjų mitybos įpročių. Kartais ir gavę gydytojų nurodymus maitintis tam tikru būdu, kad pagerintume sveikatą, numojame į tai ranka.. užtat tablečių nusiperkame visada ir geriame jas uoliai.

Tai ir yra pagrindinės klaidos: sugrįžimas prie įprastos mitybos (kurios ir sukėlė viršsvorį ar sveikatos problemas) ir neteisingas motyvas (siekiame laikinų, dažniausiai išorinių rezultatų) . Tuo tarpu yra visiškai kitaip, jei suprantame, kad viršsvorio mums niekas neužkabino, jį visada užsiauginame patys, kad viršsvoris yra medžiagų apykaitos sutrikimas – tuomet mes ieškome žinių ir sąmoningai reguliuojame bei optimalizuojame savo mitybą.

Mitybos įpročiai, kaip ir bet kurie kiti, keičiami, suvokus jų žalingumą. Tam reikalingas sąmoningumas ir tiesus požiūris į esmę. Kurti pasiteisinimus savo įpročiams ir silpnybėms esame meistrai, todėl juos stumkime į šoną. “Paveldimumas, esu linkęs į apkūnumą, geras apetitas” – visa tai galima iškart perbraukti, pažiūrėjus, kiek, kada ir ką valgome. Tiesa paprasta: viršsvoris yra medžiagų apykaitos sutrikimo rezultatas, o sutrikdoma ji yra tik per neteisingą mitybą.

D.Lebokas sakė: “Žmonių, kurie kenkia patys sau yra žymiai daugiau nei tų, kuriems kenkia kiti”. Kai pradedame sąmoningai tvarkyti bet kurią savo gyvenimo sritį, tuomet aiškiai pamatome problemų pasekmes, priežastis ir pamatome sprendimų būdus. Toks matymas skatina ieškoti sprendimų iš esmės, o ne gesinti pasekmes ar laikinai pagerinti padėtį.

Todėl ir mityboje spręskime klausimą iš esmės – rinkime informaciją ir taikykime tai savo gyvenime, arba, jei situacija rimta – kreipkimės į specialistus patarimo. Kaip juokavo vienas gydytojas: jei pridėsite prie savo mitybos raciono papildomą riekutę duonos kasdien, po kelių metų ant šonų galite turėti jau kelis papildomus kilogramus..

Todėl būkime atidūs ir mityboje, nepaverskime to primityviu skrandžio prikimšimu ar valgymu visą dieną. Jei turime viršsvorį, reiškia, neteisingai maitinamės – tai faktas. Dietos, tabletės ar brangiai kainuojančios procedūros svoriui mažinti tebus laikinos priemonės, jei nepakeisime viršsvorio ir sveikatos sutrikimo priežasties – neteisingos mitybos. Nelengva tiesai pažiūrėti į akis, bet būtina, ir ne dėl to, kad pasijustume kalti dėl savo įpročių, o tam, kad rastume veiksmingą sprendimą.

Ar sutinkate?

Po rašinio apie rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme gavau keletą laiškų su prašymu pratęsti šią temą. Klausimų daug: ar tikrai mūsų sveikata priklauso tik nuo rūgščių ir šarmų pusiausvyros, kodėl ji sutrinka, ar tikrai pradedame tukti ir sirgti, kai ji sutrinka, kokiomis dietomis galima atstatyti šią pusiausvyrą? Ir, žinoma prašymas paskelbti kuo platesnį šarminių ir rūgštinių maisto produktų sąrašą.

Kai mokiausi, teko išklausyti bendrą medicinos ir dietologijos kursą. Todėl suprantu, kaip tai yra rimta ir svarbu, ir kiekvienam, turinčiam rimtų sveikatos sutrikimų, patarčiau kreiptis būtinai ir į dietologą. Bendri patarimai šioje srityje yra tiesiog žinios, padedančios suvokti esmę ir ieškoti konkrečių sprendimų. Kiekvienas žmogus yra unikalus tik su jam būdingais, specifiniais organizmo ypatumais ir tam, kad juos suprastume, specialisto patarimas kartais būtinas.

Taip, medicininių tyrimų išvados vienareikšmiškos: rūgščių ir šarmų pusiausvyra organizme yra sveikatos rodiklis. Sveiko žmogaus vidinės terpės santykis sudaro apie 20 proc. rūgščių ir 80 proc. šarmų. Mūsų medžiagų apykaitos sveikam funkcionavimui toks subalansuotas rūgščių ir šarmų santykis yra labai svarbus: tuomet gerai funkcionuoja ir medžiagų apykaita – mes esame energingi ir sveiki.

Ir, atvirkščiai – kai organizmo vidinės terpės rūgštingumas padidėja, jis tampa mažiau atsparus: pradedame sirgti, pasidarome nervingi, tunkame. Ilgai trunkantis padidėjęs organizmo rūgštingumas gali sukelti ir rimtus sutrikimus bei ligas. Kokiu būdu “užrūgštiname” organizmą? Medikai teigia, kad tai įvyksta dėl nesubalansuotos mitybos, žalingų įpročių, nepakankamo judėjimo ir organizmo aprūpinimo deguonimi, ir dėl streso. Paprasčiau tariant, neteisingai maitinamės, per mažai judame, pernelyg nervuojamės ir lengvabūdiškai žiūrime į žalingus įpročius.

Dėl neteisingo rūgščių-šarmų balanso sutrinka gyvybiškai svarbių medžiagų apykaita – susidaro tam tikros nuosėdos ir atliekos, kurių organizmas nesugeba pašalinti. Tradicinė medicina naudoja sąvoką “šlakai” šioms neįsisavintoms medžiagoms įvardinti. Prie kenksmingų šlakų priskiriami šlapalas, šlapimo rūgštis, fenolis, endolas, negyvi kraujo kūneliai ir kt. Šlakais dar vadinamos nuodingos medžiagos, kurios per maistą ar kvėpavimo metu patenka į organizmą ir nepašalinamos.

Didelio rūgščių kiekio mūsų organizmas neutralizuoti negali, todėl padidėja vidinės organizmo terpės rūgštingumas, t.y., rūgštys neskaidomos, o kaupiamos jungiamajame audinyje ir tarpląsteliniame skystyje druskų pavidalu. Pagrindinė tokių pakitimų priežastis – neteisinga mityba, šiandien ji dažnai yra “rūgšti”. Valgome per daug baltymų, cukraus, riebalų, taip pat daug termiškai apdoroto, su cheminiais priedais maisto.

Tam, kad palaikytume optimalų rūgščių-šarmų balansą, maisto santykis turėtų būti maždaug vienas trečdalis rūgštinių ir du trečdaliai šarminių maisto produktų. Beveik kiekvienas, atidžiau pažiūrėjęs į savo mitybą pamatys, kad joje dominuoja rūgštiniai produktai. Tam, kad “atsektume”, ar teisingai maitinamės, labai naudinga kelias savaites užsirašyti, ką ir kiek valgome, o paskui atitinkamai koreguoti savo mitybą.

Dabar žvilgtelėkime į rūgštinio ir šarminio maisto lenteles. Pradėkime nuo mėsos – bet kokia mėsa (taip pat žuvis) yra rūgštinis maistas, ypatingai subproduktai (pvz., kepenys). silpniausiai rūgštinis – liesas kiaulienos karbonadas. Apskritai, mėsą patariama valgyti 2-3 kartus į savaitę, dideliems megėjams – kartą į dieną ir nedidelį kiekį. Tyrimais yra nustatyta, kad vienas trečdalis suvalgytos mėsos organizme tiesiog rūgsta ir genda dėl pernelyg didelių suvalgomų kiekių.

Duonos gaminiai taip yra rūgštiniai, o šarminiai yra džiuvėsėliai ir džiovinta duona. Miltai ir kruopos – visi rūgštiniai, silpniau rūgštiniai yra grikiai, avižiniai dribsniai, rugiai ir nemalti kukurūzai, stipriai rūgštiniai – kukurūzų dribsniai. Miltiniai gaminiai (makaronai), konditeriniai gaminiai, ypač saldinti cukrumi taip pat yra rūgštiniai. Vištos kiaušiniai – stipriai rūgštiniai.

Pieno produktai – jogurtas, liesas pienas, pasukos, nenugriebtas pienas, kefyras ir kai kurie fermantuoti sūriai (pvz., olandiškas) yra šarminiai, o varškė ir varškiniai sūriai yra rūgštiniai. Visi riebalai, aliejai ir baltas cukrus – rūgštiniai. Tuo tarpu medus ir rudas cukrus yra šarminiai. Visi riešutai taip pat yra šarminiai.

Visi vaisiai, o taip pat ir džiovinti yra šarminiai. Labiausiai – džiovintos figos ir razinos, bananai, kivi, apelsinai, trešnės, vyšnios, obuoliai ir t.t.. Daržovės – taip pat beveik visos, išskyrus šparagus, raudonuosius kopūstus ir raugintus kopūstus. Labiausiai šarminiai – špinatai, burokėliai, svogūnai, lapinės salotos, bulvės ir t.t..

Gėrimai – visos daržovių ir vaisių šviežiai spaustos sultys yra šarminės (išskyrus kelias rūgštines daržoves). Kava ir juoda arbata, kaip ir visi gazuoti gėrimai – rūgštiniai. Žalioji arbata ir negazuotas mineralinis vanduo – šarminiai. Nikotinas ir alkoholis taip pat didina organizmo vidinės terpės rūgštingumą.

Kaip nustatyti rūgšties perteklių organizme? Pirmiausia – viršsvoris, dažni susirgimai, bėrimai, celiulitas, beprasidedančios chroniškos ligos, prislėgta nuotaika – simptomų gali būti įvairių. Reikėtų stebėti savo mitybą, kad suprastume, ar nedominuoja rūgštiniai produktai. Tai nėra taip paprasta, nes ir termiškai ar daug kartų apdorotas, ir su cheminiais priedais, ir neteisingai pagamintas maistas taip pat sukelia rūgščių-šarmų disbalansą. Be to, reguliuodami šį balansą, turime gauti ir visas reikalingas organizmui maistines medžiagas.

Paprasčiausias būdas nustatyti rūgščių perteklių – vaistinėje įsigyti juosteles, nustatančias rūgštinį-šarminį šlapimo rodiklį. Jei yra rimti sveikatos sutrikimai – kreiptis į dietologą. Jei turite didelį norą ir stiprią valią – susirinkus visą informaciją, imtis pačiam balansuoti savo mitybą. Tam reikia nuoseklumo ir stipraus motyvo, kitaip tai tebus laikinas efektas. Jei tai įveikiame – organizmas išsivalo ir mes atgauname natūralų gebėjimą pajusti, kokio maisto kada organizmui reikia.

Todėl sekantį kartą – apie dietas – kodėl jos vistik dažniausiai nesėkmingos, o rezultatas – trumpalaikis? Visiems sveikatos ir dėmesio tam, ką valgome !

Tai mūsų tautos šviesuolis, vienas mėgiamiausių mano autorių. Vydūno domėjimosi sričių įvairovė stebina, jo užrašytos mintys aktualios ir mūsų dienomis. Jis studijavo filosofiją, sociologiją, įvairių tautų (daugiausiai rytų Vedas) mitologiją ir religijas, literatūros ir meno istoriją, taip pat anglų, prancūzų ir sanskrito kalbas. Vydūnas dažnai įvardinamas kaip humanistinės etikos kūrėjas. Šiandien ištrauka iš jo knygos “Sveikata. Jaunumas. Grožė”, kuri buvo išleista 1928 metais Tilžėje:

“… Didžiausias žmonių skaičius maitinasi visiškai neprotingai. O jie to nė nežino. Tiki, seka mokslininkų patarimais. O iš tikrųjų jie vadovaujasi mokslo prietarais. Mokslas daug gero teikia žmonėms, bet mitimo atžvilgiu jis juos lig šiol stačiai kvailino. Daug geriau būtų, jei žmogus klausytųsi kūno proto, bet ne materializmo mokslininkų. Bet paprastai žmogus neatsižiūri į kūno reikalus, bet į tai, ko geiduliai šaukia. Rodos, jau būtų laikas suprasti, kad kūnas geriausiai žino, kas jam tinka, o kas jam netinka.

… Žmogaus kūno mitime yra trys dalykai, kuriais žmogus turėtų rūpintis. Tai maisto suteikimas kūnui, maisto suvartojimas kūne, nebereikalingo išmetimas. O jau pirmame uždavinyje mūsų laikų žmogus suklumpa. Žmonės per daug, per dažnai ir per daug viso ko valgo. Žmonės stačiai žudo save maistu. Nevalgykime daug! Valgykime žmoniškai! Be galo tai svarbu. Ir kalte įkalti reikėtų tai žmonėms.

…Labai žalinga yra tarp valgymo valandų šį tą dar kišti į burną. Nebereikalingas materialas žarnose guli, pūva ir kraują nuodija. Kūnas nebesivalo. O aišku, kad tai labai kenkia sveikatai. Ir visas jo atrodymas tai apreiškia: žmogus sensta ir praranda savo grožę. Kurs rūpinasi sveiku kūno apsivalymu, tas žymiai jaunėja ir grožėja. Dar kūnas valosi ne vien tik viduriais, bet ir oda.

…Su saldumu atsargiai! Baltasis cukrus gadina kūną. Jam virškinti reikia visokių materialų, kurie iš kūno traukiami. Ir taip dantys ir kaulai gadinami. Labai svarbu sveikatai, kad kūne būtų daugiau šarmų negu rūgščių. Papildiniai, arba vitaminai, yra mokslo tiktai du paskutiniu dešimtmečiu atrasti. Seniau niekas jų nežinojo. Jie žmogaus mitimui labai svarbūs.

…Be oro žmogus negali gyventi nė valandėlės. Bet ir vanduo jam būtinai reikalingas. Sveikatai naudingesnis yra nevirintas vanduo. Sveikam žmogui, kuris maitinasi tikslingai, vandens gerti reikia tiktai kaitroje, kai jis daug prakaituoja. Druska, dirbtini saldumynai žadina troškulį. Šie dalykai, ypačiai druska, į kūną patekę, tirpsta, o tam suvartoja drėgmės. Jie jos traukia iš kūno, iš jo narvelių. O tie sunyksta, neturėdami drėgmės.

Todėl jie rėkia papildo. Ir žmogus geria, turi gerti. Geria vandens, alaus, vyno. Ir netrukus kūnas yra permirkęs tų gėralų, kurie iš kūno plauna gyvenimui būtinai reikalingus materialus, ir kūnas vėl rėkia. Reikalauja druskos, sūdytos mėsos dalykų, saldumynų ir t.t. Žmogus tai valgo ir vėl turi daugiau gerti. Ir taip sukasi žuvimo ratas. Žmogus patsai galuojasi. O lengvai galėtų apsisaugoti: norėdami nusipratinti nuo daug gėrimo nevalgykim stipriai sūdytų valgių!

… Visuomet reikia saugoties augmenų (javų, daržovių, vaisių), kurie augę per daug trąšiose dirvose. Lietuvoje tuo tarpu visi augmenys, vaisiai ir daržovės skanesni negu kitur, kadangi ne tiek tręšti. Bet, rodos, netrukus “kultūra” tą gerumą nuodugniai pataisys. Paprasčiausia įrodymas, kad maistas žalingas, yra vidurių pūtimas ir garų pasidarymas (riaugėjimas). Sunkiai virškinami valgiai dažnai padaro kietus vidurius. Sveikai mintant, viso to nėra.

… Nevalgykime greitai! Valgiui nuryti laikas tada, kai jis burnoje visai minkštas ir likęs be skonio. Valgio skanumas yra labai svarbus mitimo dalykas. Kurs valgį gerai sukramto, tam ir valgyti tiek daug nėra reikalinga. Kurie valgį tik ryja, tie ne vien savo sveikatą gadina, bet ir maistą eikvoja. Bent trys valandos turėtų praeiti po valgių, kol nevalgom iš naujo.

… Žmonės dažnai valgo, nieko nemąstydami apie tai, ką daro, gal tuo tarpu skaitydami ar net kalbėdami. Valgant reikia būtinai vien apie tai mąstyti, koks skanus yra valgis. Žmogus valgo, kad valgis jį maitintų. Bet apie tai jis valgydamas ir turėtų vien mąstyti.

… Kiekvienas žmogus minta skirtingu savo būdu. Todėl reikėtų ištirti kiekvieno žmogaus kūno ypatumą. Reikia atsiklausti kūno proto instinkto. Tiktai jisai gali reikalingiausią valgį pasirinkti. Jau vaikams brukama visa ko, kas gadina ragavimo dirgsnis. O tada vaikai jau ir patys nori to, kas žudo jų kūno protą ir sveikatą. Suaugusieji šį nelemtą darbą baigia tabaku ir alkoholio gėralais.

Kūno protą galima gaivinti vengiant visų tų nuodų ir nuodugniai kramtant maistą. Tada kūnas, kad ir negreitai, išmoksta atskirti tai, kas jam tinka ir netinka. Ir pagaliau jis numano smulkiausią kvapą ir skonį. Tuomet žmogui tereikia kūno atsiklausyti. Žmogus turėtų toks protingas būti ir kūnui duoti ramybės: be valgio praleisti vieną antrą dieną yra dažnai geriausia gydysena.

.. Kūno gyvenimas palaikomas žmoniškosios dvasios-sielos, bet iš aplinkos – augmenijos. Kiekvienu metų laiku reikia labiausiai tai valgyti, kas tada gamtos tiekiama. Žiemai tūli dalykai gali būti priruošiami. Gyvenimas eina su laiku. Jam palaikyti laikas atneša tai, kas gyvenimui reikalinga.

… Žmonės nesimaitina žmoniškai. Reikia maitinties žmoniškai!”

Būkime sveiki, rūpinkimės savo sveikata! Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!

Jei žmogaus kūno svoris normalus, jis yra sveikas, pozityviai mąstantis ir besidžiaugiantis gyvenimu, tuomet jo mityba, mąstymo ir gyvenimo būdas yra jam teisingi. Bet jei pastebime, kad pilnėjame, pavalgius traukia prisnūsti, nieko nesinori daryti, jaučiame įvairius sveikatos sutrikimus, nuotaikų pokyčius – dažniau apatiją ar pyktį – turėtume atkreipti dėmesį pirmiausiai į savo mitybą.

Kai maitinamės sąmoningai, subalansuotai pagal savo kūno poreikius, tuomet gauname visas reikalingas medžiagas normaliam kūno funkcionavimui. Kai maisto kiekis viršija skrandžio virškinimo galimybes, kai maistas nekokybiškas, chemizuotas – visuomet atsiranda sutrikimai, kurie galiausiai išprovokuoja įvairius susirgimus. Taisyklė paprasta: kai neviršijame, nenuodijame, tai ir neperkrauname, ir nėra ko valyti: viskas organizme funkcionuoja optimaliai ir į sveikatą.

Jei mūsų išoriniai energijos šaltiniai yra oras, vanduo ir kietas maistas, tai peržvelkime trumpai, kaip mes jais naudojamės – ar visapusiškai ir pilnavertiškai, ar sąmoningai? Pradėkime nuo oro – neveltui senieji mokymai jį vadina gyvybine energija, ore yra reikalingi kūnui junginiai ir mikroelementai. Teisingas, praturtinantis gyvybinėmis medžiagomis kvėpavimas yra diafragminis – taip kvėpuoja kūdikiai, o ilgainiui dėl sėdimo gyvenimo būdo mes įprantame kvėpuoti plaučių viršūnėlėmis, paviršutiniškai. Taigi, yra ką taisyti, nes kvėpavimas – pradžių pradžia..

Dėl būtino vandens kiekio nuomonės vis keičiasi. Ilgai buvo teigiama (pvz., Vydūno ir kitų to meto mokslininkų), kad perteklinis vandens kiekis organizme yra nesveikas ir gerti daug nerekomendavo. Šiandien teigiama, kad vandens per dieną reikia išgerti ne mažiau kaip 2 litrus. Tai pagrindžiama tuo, kad žmogaus kūnas turi virš 70 procentų įvairių kūno skysčių, kuriuos galime papildyti tik gerdami vandenį.

Logiška. Tačiau pastaruoju metu prabylama apie dar vienų tyrimų išvadas: jie parodė, kad su šlapimu pašalinama daugiau skysčių, nei išgeriama. Tai leido daryti išvadą, kad vandenį gauname ne tik gerdami vandenį ar valgydami skystą maistą. Iš kur? Ogi iš.. oro. Taip, ir aš nustebau, bet tai turi mokslinį paaiškinimą: mūsų oras turi drėgmės, kurią mes ir įkvėpiame. Per parą suaugęs žmogus įkvepia apie 10m3 oro, kas prilygsta maždaug 13 kg. Tai yra nemažai, ir iš to kiekio mes gauname ir vandenį – priklausomai nuo oro drėgnumo.

Remiantis šiais faktais teigiama, kad negalima dirbtinai apkrauti inkstų, kepenų, širdies ir kitų organų papildomu krūviu geriant daug vandens. Gerti turime tiek, kiek norime – priklausomai nuo oro, fizinio krūvio ir aktyvumo, amžiaus. Mūsų liežuvis ir burnos ertmė parodo, ar pakanka skysčių – jei atsiranda sausumas, laikas atsigerti, ir ne stiklinėmis, o mažais gurkšneliais. Sveikiausias – grynas švarus vanduo.

Ir trečiasis išorinis energijos papildymo būdas – kietas maistas – mūsų kasdieninis maistas. Pradėkime nuo maisto kokybės. Atidžiai rinkimės maisto produktus, skaitykime jų sudėtį. Nesižavėkime vadinamais velnio mišiniais, kurie pateikiami kaip gurmanų egzotika: pvz., kumpio skonio ledai ar mėsa su šokoladu – tai dirbtinai sukurti mišiniai, kurie neturi nieko bendra su sveika mityba ir kurių tikslas – šokiruoti ir nustebinti (dažnai sveikatos sąskaita).

Jei valgome daug žalumynų, rinkimės vietines daržoves ir vaisius. Iš pirmo žvilgsnio tai priimtiniausia ir švariausia mityba žmogui, palyginus su kitomis mitybos formomis. Tačiau.. dabar nėra nei vienos daržovės ar vaisiaus iš prekybos centro (nebent iš ekologinio skyrelio), išauginto be cheminių trąšų ir neapdorotų, kad negestų, cheminiais priedais. Kai valgome daug tokių žalumynų, kartu valgome ir visą tą chemiją, kuri juose ir ant jų yra. Net kruopščiai nuplovus, chemija jau bus padariusi savo poveikį. Tokie žalumynai dažnai sukelia ir alergines reakcijas.

Labai svarbu išmokti patiems ir išmokyti savo vaikus suprasti, ko reikia kūnui. Tai nereiškia, kad turime gaminti visiems atskirai pagal jų norą, tiesiog paklauskime, ką valgysim, tarkim, vakarienei – makaronų ar salotų su skrebučiais – siūlykime tai, ką galime iš turimo maisto pagaminti. Toks įprotis rinktis išugdys gerą įprotį įsiklausyti į kūno poreikius ir sąmoningą požiūrį į mitybą. Ir būtinai sėskime valgyti už stalo visa šeima.

Ir apie maisto kramtymą – ar susimąstėte, kodėl tai svarbu? Pirmiausiai todėl, kad gerai kramtant maistą, virškinimas prasideda teisingai – jau burnoje, ir tolimesnis maisto įsisavinimas yra kokybiškas. Be to, jei kramtome pakankamai, tai karštas maistas atvėsta iki kūno temperatūros, o šaltas įgauna kūno temperatūrą. Nepamirškime, kad gerai kramtydami maistą, mes pilnai pajuntame skonį ir juo mėgaujamės – skonio receptoriai yra tik burnoje. Jei kramtome nepakankamai, mes nepajuntame skonio ir mums atrodo, kad nepasisotinome.

Yra mitybos ypatumų, atsižvelgiant ir į žmogaus amžių. Iki 25 metų, kol organizmas auga ir visapusiškai vystosi, mityba gali būti gausesne ar dažnesnė (atsižvelgiant į poreikius), įvairi, bet išlaikant balansą. Po brendimo žmogus jau turi būti išmokytas ar išmokęs pažinti savo kūno poreikius ir sąmoningai maitintis. Sąmoningumas mityboje reiškia ir žalingų įpročių atsisakymą – sunku įsivaizduoti, kad sąmoningas žmogus nuodytųsi ar kenktų sau.

Kiek kartų į dieną ir ką valgyti, visada turime spręsti patys. Nepaverskime gyvenimo nesibaigiančiu virškinimu, nes perkrausime kūną ir nesuteiksime jam galimybės kokybiškai atlikti kitas funkcijas ir ilsėtis – kai ilsisi virškinimo sistema, ilsisi ir visas kūnas. Jei išsiugdysime sąmoningą požiūrį į mitybą, tuomet maitinsimės sveikai ir balansuotai – organizmas veiks optimaliai, būsime žvalūs, normalaus svorio, sveiki, jaunatviški ir entuziastingi.

Etika mityboje pirmiausiai reiškia sąmoningą požiūrį į tai, kuo mintame, kaip mintame, ir kaip mityba veikia mūsų savijautą ir gyvenimą. Išorinis etiketas svarbus, bet svarbesnė yra mitybos kultūra, įtakota vidinio suvokimo. Šiuolaikinis gyvenimo būdas iškraipė tą suvokimą, o dar senieji mokymai teigė, kad maistas yra ne tik energijos šaltinis, bet ir vaistas – kaip nutolome mes šiandien nuo šito: skaičiuojame kalorijas, gramus, litrus ir negirdime savo tikrųjų poreikių.

Teisus buvo Pitagoras, sakydamas, kad mes esame tai, ką valgome.. Ar sutinkate?

Žmogaus gyvenimo inertiškumas veikia ir jo požiūrį į mitybą. Pažvelgę į kiekvieno mūsų mitybos įpročius galime spręsti – paviršutiniškai ar rimtai į tai žiūrime. Reikia pripažinti, kad daugelis mitybos srityje esame inertiški ir negalvodami renkamės tai, ką mums siūlo. Mes nesiejame maisto kokybės ir kiekio su savo savijauta. Dažniausiai siekiame tik pasisotinti, o maisto pasirinkimo kriterijai – išoriniai (“skaniai” atrodo).

Maisto pramonė tenkina šį poreikį ir maistas dažnai dabar atrodo lyg nuglaistytas, paryškintas iki nenatūralių atspalvių, t.y., jam suteikiama prekinė išvaizda. Kokia tos išvaizdos kaina, žinome jau daugelis. Žmonės intuityviai jaučia, kad visas tas išorinis maisto grožis, pakuotės, o ir tam tikros skonio savybės yra pasiekiamos chemijos pagalba. Labai džiugu, kad gimsta visuomeninės iniciatyvos, jų įkvėpėjai vykdo švietėjišką veiklą, parodo tikrąją padėtį ir priverčia apie tai pagalvoti:

Ar susimąstėte, kodėl iš kartos į kartą buvo perduodamos mitybos tradicijos, valgymo ceremonijos, arbatos gėrimo ceremonijos? Ar tik tam, kad tai gražu? Valgymo tradicijos buvo kuriamos tam, kad sąmoningai skirtume laiką mitybai, kad tai būtų sąmoninga veikla. Nuo mūsų mitybos didele dalimi priklauso mūsų sveikata, todėl visais laikais į tai buvo žiūrima rimtai, išskyrus.. mūsų laikus. Mitybos tradicijos, taip pat valgymo veiksmas yra paverstas išoriniu etiketu.. O kasdienybėje pripratome valgyti greitai, bet ką, neskirdami tam laiko, prabėgomis.

Tokio paviršutinio požiūrio rezultatas – sunkumas pavalgius, mieguistumas, slogi nuotaika, tingulys. Mes iškreipėme valgymo esmę, pavertėme tai gurmaniškomis įmantrybėmis, kurios tapo ėdrumu ir primityviu pilvo prikimšimu. Paplito nutukimas ir su nutukimu susijusios ligos, cheminiai maisto priedai taip pat ardo sveikatą: vis jaunesni žmonės serga pagyvenusių žmonių ligomis. Tuo tarpu jei sąmoningai ir teisingai maitinamės, po valgio turime jausti lengvumą ir energijos antplūdį.

Esame gamtos dalis ir gyvename pagal jos dėsnius. Iš chemijos mokslo žinome, kad materija yra keturių būsenų: kieta, skysta, dujinė ir plazminė. Tai atitinka gamtos elementus – žemę, vandenį, orą ir ugnį. Žmonės seniai ieškojo dėsningumų, atitinkančių mūsų prigimtį ir ryšio su mus supančia aplinka, kurios dalis mes ir esame. Dauguma mokymų priėjo vieningą išvadą: visais būtinais gyvybei elementais žmogus aprūpinamas per kvėpavimą, vandenį ir kietą maistą – būtent tokiu eiliškumu.

Viskas, kas yra šios civilizacijos sukurta mitybos ir gyvenimo būdo modeliavimo srityje, yra ne tik iškraipyta, bet ir pavojinga sveikatai (ir gyvybei) . Orientuota į išorę mitybos “kultūra” destruktyviai veikia žmogaus psichiką ir organizmą. Tuo tarpu vidinės mitybos kultūros išraiškos ieškantis žmogus pirmiausiai turėtų sau užduoti klausimus: ką jis valgo, kada valgo, kaip valgo, kiek valgo, galiausiai – kam jis valgo?

Labiausiai paplitęs įprotis valgyti per daug, gausiai, orientuojantis į tai, ką matome, sukuria disbalansą organizme ir didžiulę perkrovą visam kūnui iš vidaus. Apsivalgymas (dažnai nekokybiškais ir chemizuotais maisto produktais) slopina natūralų žmogaus mitybos režimą ir trikdo medžiagų apykaitos procesus. Žmogus jau negali suprasti ir pajusti, ko jo organizmui iš tiesų reikia.

Tuo tarpu sveikas, neperkrautas virškinimo procesu kūnas pats “pasako”, ko jam trūksta. Ir ne pažiūrėjus į maistą, o gavus tiesioginį signalą iš smegenų: kada ir kokio produkto trūksta. Tuomet, suvalgius reikiamo produkto, kurio virškinimui ir pasisavinimui jau iš anksto išskiriamos visos reikiamos medžiagos, mes gauname būtent tai, ko organizmui šiuo metu reikia. Tai optimali mityba.

Tuo tarpu kai organizmo virškinimo sistema dirba perkrovos režimu, mes ne tik nesugebame pajusti, ko reikia organizmui, bet vienpusiškai perkrauname jį tam tikromis medžiagomis, nekalbant jau apie pražūtingus cheminius priedus, kurie sukuria skonio iliuziją ir nuolatinį alkio jausmą. Taigi, vietoje to, kad gautume energiją iš maisto, mes trikdome medžiagų apykaitą ir viso organizmo darbą.

Yra tam tikros laiko patikrintos mitybos taisyklės ir etika, apie kurias plačiau – sekantį kartą. Ką jūs apie tai manote?

Tai laikas, kai galime pasirinkti vaistažolių ir prieskoninių daržovių atsargas žiemai. Pačių surinkti žolynai visuomet mielesni – juk žinome, kur juos renkame ir kaip paruošiame. Įvairūs tyrinėjimai patvirtino, kad vaistažolės ir priekoniai yra ypač maistingi ir netgi vertingesni už daugelį auginamų daržovių. Gamtoje auga daugybė žolynėlių, kurių stiebus, lapus, sėklas, šakniastiebius mūsų protėviai naudojo maistui, organizmui stiprinti ir vaistams.

Dažnai nepelnytai juos pamirštame. Augdami natūraliai, miško ar lauko augalai turi daug apsauginių maisto ir mineralinių medžiagų, vitaminų ir baltymų. Todėl ir pasėtoms darželiuose vaistažolėms patariama suteikti kuo natūralesnes augimo sąlygas: neperlaistyti ir netręšti daug papildomai, tada augalas išauga stiprus ir turi daugiau vertingų savybių, nei perdėtai puoselėjamas.

Fitoterapeutai pataria rinkti tik gerai pažįstamas populiarias vaistažoles ir prieskonius, o mažiau pažįstamas ar stipresnio poveikio įsigyti vaistinėje ir dėl jų vartojimo pasikonsultuoti. Natūralus nebūtinai reiškia silpną ar nekenksmingą, kai kurios vaistažolės turi labai stiprų poveikį, todėl mažiau žinomų geriau apskritai nevartoti. Augalų šaknys paprastai renkamos per jaunatį, o antžeminės augalų dalys – per pilnatį.

Kada renkami žolynai? Paprastai ryte, jie turi būti sausi – jei renkame lapus ar žiedus. Jei šaknis – tai iškastos jos švariai nuplaunamos standžiu šepetėliu. Lapai ar žiedai prieš džiovinimą neplaunami. Negalima augalų džiovinti saulėje. Jei norime, kad žolynėliai neturėtų šieno kvapo, prieš džiovinant juos trumpai (ne ilgiau kaip minutę) pakaitinkime orkaitėje. Labai tinka džiovinimui rėtis, kuris pastatomas taip, kad dugnas vėdintųsi.

Galime ir ant patiesto švaraus popieriaus paskleisti džiovinamas žoleles, jas nuolat apversdami. Jei didesnis kiekis – kai iš vienos pusės apdžiūva, ant viršaus klojame kitą popierių ir apverčiame. Apačioje buvusį popierių nuimame, kad išdžiūtų kita pusė. Paprastai paskleistas žoles pakanka pavartyti, ir per kelias dienas jos išdžiūva. Tuomet visiškai išdžiuvusius žalumynus sutriname rankomis ir supilame į stiklainius arba metalines dėžutes.

Jei norime, kad kvapas būtų stipresnis, galime arbatai skirtas žoleles fermentuoti. Tai atliekama gana paprastai: į švariai išplautą sausą stiklainį standžiai prikemšame sausų (neplautų) vaistažolių. Jis turi būti pilnas, uždarome dangteliu. Prikimštą stiklainį apvyniojame šiltai – geriausia vilnoniu dekiu – ir pastatome į šiltą vietą 3 dienoms. Paskui stiklainį atidarome, iškrečiame ant švaraus popieriaus susifermentavusias vaistažoles ir išdžioviname, išdžiuvusias sudedame į stiklainius.

Augalų šaknys džiovinamos panašiai kaip ir lapai, tik prieš tai kruopščiai nuplaunamos ir susmulkinamos 1-2 centimetrų gabaliukais. Patiesiame švarų popierių arba įdedame į rėtį, dažnai vartome, kad nepradėtų pelyti. Jei ilgai ir sunkiai džiūva, galime pabaigti džiovinti orkaitėje. Išdžiuvusius šaknų gabaliukus galime sumalti ir sudėti į stiklainius ar metalinius indelius.

Neprisirinkime žolynų per daug, juos geriausia sunaudoti iki sekančio sezono, nes ilgai laikomos vaistažolės pamažu netenka savo savybių. Visi vaistiniai augalai arbatai naudojami saikingai, be to, jas reikia nuolat kaitalioti. Rinkime tik mėgiamas vaistažoles, tas, kurių kvapas ir skonis mums patinka – tai ženklas, kad jos mums tinka. Jei nėra kitokių nurodymų, rinkime lapus ir žiedus. Kiekvienuose namuose turėtų būti arbatų nuo peršalimo, uždegimų, kosulio ir imunitetą stiprinančių. Jei jų turėsime, šaltuoju periodu būsime saugesni, o ir cheminių vaistų bei įvairių preparatų su natūraliais priedais reikės mažiau.

Dabar liepų žydėjimo metas, todėl būtinai prisirinkime žiemai liepžiedžių – renkame pažiedes su lapeliais – tai puiki priemonė nuo peršalimo. Tam taip pat tinka ir aviečių lapai bei stiebai – jie sumažina karščiavimą, skatina prakaitavimą. Šios arbatos kvapnios ir skanios, todėl patinka daugeliui. Susirgus stiprina organizmą erškėčių žiedai, juodųjų serbentų lapai, petražolių nuoviras, kmynų sėklų antpilas.

Pasirinkime ir raminančių bei pusiausvyrą atstatančių arbatų: kvapniųjų melisų ir mėtų, jonažolių. Valerijono šaknis veiksminga, tačiau daugelio nemėgiama dėl aitraus kvapo. Turėkime ir priešuždegiminių žolelių – ramunėlių (jos taip pat veikia ir raminančiai) bei medetkų žiedų. Nuo kosulio ir peršalimo pagelbėja čiobrelių arbata. Toksinus ir šlakus iš organizmo galime pavalyti kraujažolėmis, liepų žiedais, jonažolėmis ir medetkomis.

Ir, žinoma, nepamirškime vietinių prieskonių, kurie ne tik pagardina maistą, bet ir padaro jį sveikesniu bei praturtina įvairiomis naudingomis medžiagomis bei vitaminais. Visi prieskoniniai augalai gerina virškinimą (ypač kartaus skonio), daugelis jų turi gydomųjų ir organizmą stiprinančių savybių. Būtinai žiemai sudžiovinkime petražolių, krapų, raudonėlio, mairūno, baziliko, gelsvės lapų – tai bus mūsų pačių paruošti, be jokių cheminių priedų prieskoniai.

Kokius žolynus žiemai džiovinate jūs? Gal pasidalinsite, kaip ruošiate žoleles žiemai, gal darote kokius vaistažolių mišinius ar skanias arbatas iš žolelių? Pasidalinkite, bus ne tik įdomu, bet ir naudinga daugeliui .

Kinų požiūryje į sveikatą svarbiausias yra saikas visame kame. Ir kraštutinumai, kažko perteklius, ir stoka įtakoja ligą. Labai svarbu, kad bet kokia veikla nesukeltų streso ir įtampos. Todėl pirmasis tradicinės kinų medicinos pamokymas – nusiraminti, atsipalaiduoti. Sveikata yra dinamiškas procesas, priklausomas nuo daugelio faktorių, iš kurių daugiausiai lemia gyvenimo būdas.

Tai, kaip mes gyvename, esame atsipalaidavę ar įsitempę, kaip maitinamės ir mankštinamės, įtakoja mūsų sveikatą. Tačiau neįmanoma visiems vienodai gyventi, daryti tuos pačius pratimus ar vienodai maitintis – visi esame skirtingi ir kiekvienas turi atsirinkti tai, kas jam asmeniškai tinka. Tai atliekama asmeninio stebėjimo ir paieškų būdu, atsižvelgiant į pagrindinius sveikatą įtakojančius faktorius.

Pirmasis iš jų – žmogaus kūno konstitucija. Tai genetinė informacija, paveldėta iš tėvų, priklausanti nuo tėvų sveikatos, amžiaus ir būsenos apvaisinimo metu, motinos būsenos ir sveikatos būklės nėštumo metu. Tai mūsų energijos stiprumas, o platesne prasme – tai, kas įgimta. Kinų gydytojai teigia, kad bet kokią įgimtą kūno konstituciją mes galime pagerinti sveiku ir tvarkingu gyvenimu.

Antrasis sveikatą įtakojantis faktorius – klimatas. Šiandieniniame pasaulyje klimato poveikis nėra toks akivaizdus, kadangi mes esame mažiau susiję su gamta. Tačiau tai turi ir atvirkštinį poveikį: praradę ryšį su gamta, mes pasidarėme mažiau atsparūs. Vienas iš kinų medicinos principų teigia, kad klimatiniai veiksniai paveikia organizmą tik tada, kai jo viduje yra koks nors pusiausvyros sutrikimas. Jei žmogus energetiškai stiprus, klimato poveikis jam negali pakenkti.

Trečiasis faktorius – metų laikai. Jie taip pat labai svarbūs mūsų sveikatai. Kadangi keičiasi klimatas, temperatūra ir dienos ilgumas, turime pakoreguoti savo aktyvumo lygį ir mitybą. Žiemą svarbu eiti anksti miegoti ir vėliau keltis. Nebūnant harmonijoje su žiemos energija, pavasarį galime jausti nuovargį ir silpnumą. Vasarą naudinga anksti keltis, o miegoti eiti vėlai (su tamsa), nes tai jang energijos atsiskleidimo metas ir aktyvesnė veikla yra naudinga. Pavasaris ir ruduo yra pereinamieji sezonai, jų metu sveika anksti gultis ir anksti keltis.

Ketvirtasis sveikatą įtakojantis faktorius – fizinis aktyvumas. Tinkamai atliekami pratimai palaiko pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Vakaruose žmonės linkę į kraštutinumus: arba sportuoja iki išsekimo, arba nedaro fizinių pratimų apskritai. Fiziniai pratimai turi suteikti energijos ir žvalumo. Jei pratimai sukelia nuovargį ar išsekimą, tai energija išeikvojama. Tai ypač žalinga lytinės brandos metu. Paaugliams tinka lengvi mankštinimosi būdai – važiavimas dviračiu, plaukimas, lengvi pratimai.

Penktasis faktorius – sveika mityba. Valgyti reikia reguliariai, tris kartus per dieną. Šalto klimato sąlygomis būtinas šiltas maistas. Maistas turi būti šviežias, užaugintas jūsų vietovėje. Valgyti reikia lėtai ir ramioje aplinkoje. Maistas turi būti kuo paprasčiau paruoštas, kuo mažiau apdorojamas. Nepamirškime, kad mikrobangų krosnelė išeikvoja maisto energiją bei išgarina skysčius – toks maistas yra netinkamas pastoviam vartojimui. Venkime perdirbto maisto – konservų ir pakelių su cheminiais priedais, taip pat cukraus, rafinuotų grūdų ir įvairių stimuliatorių. Virškinimui gerinti naudojamos žolelių arbatos – pankolių, imbiero, ramunėlių. Labai naudingi švieži daržovės ir vaisiai.

Šeštasis sveikatos faktorius – psichinė ir emocinė sveikata. Vakaruose ilgos darbo valandos, nuolatinis vėlyvas ėjimas miegoti, nereguliarus ar skubotas valgymas, nuolatinis miesto triukšmas ir kasdieniniai stresai – įprastas dalykas. Emocinė ir psichinė įtampa sukelia diskomfortą, trukdo gyventi ir atgauti jėgas. Savo emocinę ir psichinę sveikatą galime pagerinti meditacija – tai vienas iš pripažintų efektyviausių metodų. Jei esame nuolatinėje įtampoje, privalome peržiūrėti savo gyvenimo grafiką ir jį koreguoti.

Septintasis faktorius – netinkamas gydymas. Tai yra didėjanti visuotinė problema, kadangi žmonės savo gyvenimo būdu sukelia organizmo negalavimus ir neskiria pakankamai laiko gydymui. Simptomai gesinami cheminiais vaistais, žmogus nuo to netenka energijos, o pasibaigus gydymui, simptomai vėl pasireiškia, dažnai stipresni, pereinantys į chroniškus susirgimus. Gydymas, organizmo pusiausvyros atstatymas turi būti individualus, kompleksiškas: nuo gyvenimo režimo ir mitybos koregavimo, iki priemonių sveikatos atstatymui parinkimo.

Tai pagrindiniai tradicinės kinų medicinos išskirti sveikatos faktoriai, jų yra ir daugiau. Svarbiausias kinų medicinos principas: profilaktika visada geriau, nei gydymas. Šiandieniniame pasaulyje tai vieni iš naudingiausių įgūdžių: išmokti palaikyti sveikatą ir sustiprėti psichologiškai. Pasirūpinkime, kad visada valgytume stiprinantį sveikatą maistą – tai labai svarbu. Supratę, nuo ko priklauso mūsų sveikata, galime visus sveikatą įtakojančius faktorius reguliuoti ar harmoningai prie jų prisitaikyti.

Džiugu, kad vis daugiau žmonių suvokia, kad sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo jų pačių. Su šiuo suvokimu atėjo ir atsakomybė – daugelis šiandien supranta, kad ne vien cheminiais vaistais, kurie kartais būtini kritiniais atvejais, pasiekiama sveikata. Keičiant gyvenimo būdo, mitybos ir mąstymo įpročius, galime žymiai pagerinti savo sveikatą. Vis daugiau žmonių šiandien atsigręžia į senąją išmintį – tarp jų ir į kinų mediciną – nes suprato, kad sveikatą išsaugoti paprasčiau, nei susirgus gydytis .