* Jūs turite suprasti, kad visos su amžiumi įgytos ligos yra ne kas kita, kaip chroniškos intoksikacijos rezultatas, kuri skirtingiems žmonėms pasireiškia skirtingai.

* Atminkite, kad kulinariniai-estetiniai ir sotumo klausimai neturi nieko bendra su žmogaus sveikata. Pats geriausias maisto tinkamumo rodiklis yra jo gedimas, t.y., – valgo jį bakterijos, ar ne. Jei maistas, kaip pavyzdžiui, „aukščiausios rūšies“ kvietiniai miltai, rafinuotas cukrus ar valyti ryžiai gali metų metais stovėti maišuose – tai geriausias rodiklis, kad šis maistas netinkamas žmogui. Patikimiausias maisto tinkamumo valgymui rodiklis – kuo greičiau jis genda, tuo labiau tinka vartojimui būdamas šviežias.

* Maistoholikai – tai ne alkani, o priklausomi nuo maisto intoksikacijos, sergantys žmonės. A. Eretas rašė: „Kuo daugiau žmogus sukaupia toksinų, tuo daugiau jis turi valgyti, kad sustabdytų eliminavimą“, nes toksinų šalinimo pradžia jam sukelia nemalonią savijautą – maisto abstinenciją – ir jam iš karto norisi valgyti, kad atsikratytų nemalonios savijautos. Dabar jūs suprantate, kad nutukęs žmogus – tai ne žmogus su pavojingomis medicininėmis komplikacijomis, tai maisto toksikomanas su aiškiai išreikšta maisto abstinencija.

* Toksinų perteklių išmintingas organizmas „veža į sąvartyną už miesto“ – tai yra, atideda inertiniuose, periferiniuose audiniuose, kurių pažeidimas negresia tiesiogiai mirtimi. Šie audiniai – tai riebalinis audinys, esantis po oda ir pilvo srityje išilgai stuburo. Išoriškai tai didelis pilvas pas vyrus ir riebalų sluoksnis mažajame dubenyje ir ant klubų pas moteris; taip pat druskų toksinų sankaupos kaulų jungiamajame bei judėjimo aparatuose.

* Dabartinė moksliniu pagrindu nustatyta maistinė kalorija – grynai fizinis, bet ne biologinis rodiklis. Kalorija – tai fizinės šilumos kiekis, būtinas vieno decilitro vandens pašildymui iki 1 laipsnio pagal Celsijų. Toks kalorinis prilyginimas pasmerkia žmogų jo sulyginimui su vandens puodu, kurio temperatūra palaikoma iš produktų išskiriama šiluma – tai ganėtinai kvaila.

* Žmogaus organizmas – nuostabus mechanizmas, kuris saugo nuo nuodų svarbiausius organus – širdį ir smegenis. Kokiu būdu? Pagrindinis kelias, kuriuo organizmas pašalina nuodingus produktus – toksinus, yra jų neutralizavimas kepenyse, bei po to sekantis pašalinimas per inkstus. Tirpstantys vandenyje toksinai šalinami inkstų pagalba, o riebaliniai – tulžimi, per žarnyną ir toliau jau per tiesiąją žarną. Kitų medžiagų pašalinimo iš organizmo mechanizmai yra plaučiai ir oda.

* Tačiau užmirštama atkreipti dėmesį į tai, kad dar prieš šimtą metų, kai aplinkos užterštumas toli gražu nesiekė dabartinio lygio, vėžys, kaip ir širdies kraujagyslių ligos, buvo retenybė, o dabar pagal mirtingumą užima trečiąją vietą.

* Išvada? Jei jūs nenorite patekti į tipišką liūdną statistiką, turite pridėti sąmoningų pastangų tam, kad išvalytumėte organizmą nuo pastoviai besikaupiančių toksinų, kurie dar vadinami „šlakais“. Vienok šis pavadinimas turi techninį atspalvį, ir todėl neatspindi tragiškų pasekmių, susijusių su šlakų pažeistais gyvybiškai svarbiais organais. Organizmas – tai ne paprastas puodas, į kurį kraunami kažkokie neutralūs šlakai – organizmas šių šlakų yra mirtinai pažeidžiamas. Todėl čia teisingiau būtų sakyti apie chronišką maisto, buities ir pramonės intoksikaciją.

* Radikaliausias ir efektyviausias valymo nuo chroniškų toksinų būdas – gydomasis badavimas. Kokios ligos gydomos badavimu? Atsakymas paprastas – visos jau egzistuojančios, o taip pat ir visos būsimos. Jei liga negydoma badavimu, tai ji negydoma niekuo.

* Kodėl? Todėl, kad badavimo metu mes leidžiame organizmui pačiam tapti chirurgu ir pasirinktinai pašalinti ligos šaltinio audinius ir ląsteles. Organizmui prieinama aukščiausioji išmintis, galimybė atpažinti ligų šaltinių ląsteles ir audinius, bei juos sunaikinti. Mes turime tik suteikti jam šią galimybę ir įvesti į šią būseną.

* Gydomojo badavimo metu toksinai šalinami iš organizmo visais turimais kanalais. Toksinai skirstomi į dvi rūšis: tirpstantys vandenyje ir tirpstantys riebaluose, todėl ir jų šalinimo būdai skirtingi. Inkstai, seilių liaukos, plaučiai ir virškinimo traktas šalina tirpstančius vandenyje nuodus. Tirpstančius riebaluose nuodus organizmui pašalinti gerokai sunkiau, šį darbą vykdo kepenys per tulžį ir oda.

* Atrodytų paprasta: jūs nustojate valgyti ir pradedate naudoti tik distiliuotą ar šulinio vandenį, tačiau jokiu būdu negalima gerti iš čiaupo, virinto, ar filtruoto vandens, kuris iš tiesų ne toks jau ir filtruotas, kaip jūs galvojate. Žinoma, geriausia gerti gyvą vandenį, iš žemės – šulinio, šaltinio, versmės.

* Badavimas iki trijų dienų nėra išvalantis, bet yra gera iškrova. Badavimo iki trijų dienų metu organizmas tik praranda svorį – vandens, druskų ir gliukogeno atsargų sąskaita, kurį, beje, jis greitai papildo. Badavimo iki trijų dienų teigiamas poveikis yra poilsis, iškrova, virškinamojo trakto išvalymas – kas irgi yra ganėtinai svarbu.

* Pirmas tris dienas savijauta keisis, priklausomai nuo to – pirmą kartą badaujate, ar ne. Pirmą kartą viskas sunku, tame tarpe ir pradėti badauti. Pirmą kartą iš tiesų labai norėsis valgyti, o arčiau į vakarą gali kilti drebulys ar net nedidelė temperatūra. Jeigu jūs badaujate ne pirmą kartą, tai badavimo pradžia bus neskausminga. Jūs lengvai nustosite valgyti ir lengvai įeisite į badavimo būseną, tačiau su intoksikacijos pradžia lengvumo būsena praeina, ir net patyrę badautojai pasijunta prasčiau.

* Kaip reikia elgtis badavimo metu? Pagal savijautą. Badaujant kraujo indai yra veikiami toksinų. Tai keičia organizmo reakcijas badaujant. Pavyzdžiui, iš lovos keltis reikia lėtai, nes širdies-kraujagyslių sistema reaguoja sulėtintai, ir gali svaigti galva. Ypač atsargiai reikia stotis atsitūpus. Badaujant sunku ir dirbti – nebent lengvą darbą.

* Miegas yra vienas iš svarbiausių badavimo indikatorių. Kuo daugiau kraujyje nuodų, tuo blogesnis miegas. Vienas iš svarbiausių rodiklių, sakančių, kad reikia tuoj pat baigti badavimą, yra miego praradimas. Jei jūs negalite kiaurą naktį sumerkti akių – reiškia, būtina baigti badavimą. Badavimas labai rimtas procesas ir jame jokiu būdu negalima perlenkti lazdos. Geriau nebaigti badavimo ir vėliau jį pakartoti, nei perkrauti organizmą per dideliu toksinų kiekiu.

* Badaujant jokiu būdu negalima kaitintis pirtyje. Ir po badavimo į pirtį negalima eiti tol, kol neatsistato skysčių-druskų pusiausvyra organizme. O ji atstatoma ne anksčiau, kaip po 10 dienų, pradėjus „išėjimą“ iš badavimo – net jeigu jūs badavote tik savaitę.

* Akių žėrėjimas ir liežuvis be apnašų – tikrieji organizmo apsivalymo požymiai. Juntamas ir lengvumas, žvalumas, proto aiškumas, skonio receptorių jautrumas. Taip yra todėl, kad organizme neliko jokių nuodų.

* Badavimas, kaip ligų gydymo bei organizmo valymo būdas ir kaip sąmoningas masinis judėjimas, atsirado Amerikoje ir Vokietijoje dar 19 šimtmečio pabaigoje. Beje, Amerikoje ir Vokietijoje tuo užsiimdavo ir medikai. Pagrindiniai darbai apie gydomąjį badavimą parašyti būtent licencijuotų daktarų, dar iki tol, kol jie suprato, kad pastoviai gydyti ligonius, išrašant jiems vaistus, gerokai paprasčiau ir labiau apsimoka, nei gydyti badavimu, rizikuojant likti be darbo.

(pagal prof. A. Stolešnikovo knygą “Kaip sugrįžti į gyvenimą”)

Parašyti knygą pastūmėjo asmeninė patirtis: apie keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus autorius tapo paliegusiu bejėgiu. Priežastis – pernelyg gausi mityba ir netvarkingas gyvenimas. Laimei, pasitaikė išmintingas gydytojas, kuris vietoje gydymo vaistais pasiūlė iš esmės pakeisti mitybą ir gyvenimo būdą. Pagrindinės sąlygos – blaivybė, saikingumas maiste ir sveika gyvensena. Ligonio nuostabai, laikydamasis šių rekomendacijų, po metų jis visiškai pasveiko.

Įkvėptas pasveikimo, L. Kornaro ėmė stebėti savo organizmo reakcijas į maistą ir jo kiekį. Bandymų keliu jis nustatė savo optimalų maisto kiekį – 12 uncijų (340 g) sauso maisto ir 14 uncijų (397 g) šviežių vynuogių sulčių, kurios 15 amžiuje buvo geriamos Italijoje ir kaip gira – tik pradėjusios rūgti. Beje, ilgą laiką būtent vynuogių sultys buvo vadinamos vynu, o alkoholis iš vynuogių – senu vynu.

Knygoje dažniausiai autoriaus kartojami žodžiai – blaivybė ir saikas. Autorius neviršydavo savo nusistatytos maisto ribos, nes net nuo nedidelių nukrypimų jis pradėdavo prasčiau jaustis. Stebėjo ir įvairių produktų poveikį organizmui bei tvirtino, kad tai turėtų daryti kiekvienas žmogus. Jis paneigė tuo metu paskleistą mitą, kad viskas, kas skanu – yra sveika.

Polinkis mėgautis maistu neišvengiamai veda į persivalgymus ir iš to sekančius sveikatos sutrikimus. Tai, kas iš tiesų sveika, nesukelia jokių nemalonių pojūčių. Maistas turi būti skanus, tačiau skonis nėra naudingumo rodiklis. Jei valgome sveikai ir saikingai, tuomet mėgaujamės sveikata – o tai žymiai svarbiau, nei mėgavimasis maistu.

L. Kornaro juokavo, kad norintys daug valgyti turėtų paskirstyti savo norą – valgyti nedaug, nes nedidelis maisto kiekis prailgina gyvenimą: o jei gyvens ilgai, tai ir galės daug pavalgyti, nes gyvens ilgai .. Taigi, sveika mityba – ne tik tinkantys (bandymų keliu atrinkti) produktai konkrečiam žmogui, bet ir optimalaus maisto kiekio nustatymas pagal kūno konstituciją ir fizinį krūvį.

Yra ir kitų negatyviai veikiančių sveikatą faktorių. Anot autoriaus, tai pernelyg karštas, šaltas ir užterštas oras; nuovargis (poilsio trūkumas); melancholija, nerimas, liūdesys; neapykanta ir kitos stiprios emocijos. Bet jei žmogus gyvena sveikai, tuomet jis lengviau išgyvena stresines situacijas ar nelaimingus atsitikimus.

Labai svarbūs ir mūsų įpročiai – laikui bėgant jie tampa mūsų antrąja prigimtimi ir verčia kartoti ne tik gerus, bet ir blogus veiksmus. Jie būna tokie stiprūs, kad dažnai jokie protingi argumentai negali jų pakeisti. Tai ypač liečia saikingumą maiste: besaikis valgymas ir girtavimas gimdo nepasotinamą alkį, kuris ir jaunus žmones paverčia išdribusiais seniais.

Gamta mus moko tenkintis mažu: tiek, kiek pakanka gyvybės palaikymui ir reikalingai veiklai. O blaivybė yra mūsų visų prigimtinė būsena. Disciplinuota, sveika gyvensena – sveikatos pagrindas ir vienintelė tikroji, natūralioji medicina. Sveikai gyvendamas, žmogus užkerta kelią ligos priežasčiai atsirasti.

Sveikas žmogus – laimingas ir naudingas sau, šeimai ir visuomenei. Tik sveikata gali dovanoti ilgą ir laimingą gyvenimą, nes išgrynina jausmus ir suvokimą, pripildo kūną jėga, sielą – laisve ir harmonija, protą – aiškumu. Sveikata – didžiausia brangenybė, viršijanti visas materialias gėrybes: ligoniui jų nereikia, jis trokšta tik sveikatos.

Dažnai žmonės teisina savo ydingą gyvenseną ir nurodo žmones, kurie gyvena nesveikai, bet vis dar atrodo sveiki. Tačiau tai rizikingas kelias, o ilgaamžių tarp nesveikai gyvenančių – vienetai, o ir tie gyvena nuolatinėje ligų baimėje: toks gyvenimas anksčiau ar vėliau sudarys sąlygas ligai.

Tuo tarpu sveikas žmogus yra žvalus ir energingas. Jam nekelia nerimo sveikata, todėl jis džiaugiasi gyvenimu. Jis sveikas, todėl niekam nėra našta. Jo ilgaamžiškumas – prasmingas, jis veiklus, džiaugiasi augančia šeimyna, bendravimu su vaikais ir anūkais.

Visi mes – žmonės – apdovanoti mąstymu, o tai reiškia – mes turime būti visų savo veiksmų šeimininkai. Ir svarbiausia – mes turime išmokti matyti visa ko priežastis, t.y., susieti savo gyvenimo būdą ir mitybą su savo sveikata.

O skeptikus L. Kornaro kvietė nors kelias savaites ryžtis laikytis sveikos gyvensenos principų – kad įsitikintų jų neginčijamais privalumais. Jis juokavo, kad pergyveno visus jį jaunystėje gydžiusius gydytojus . Ir svarbiausia – paliko mums savo gyvenimišką patirtį ir išmintį..

Visi personažai yra vienodai reikšmingi, nes kiekvienas savaip padeda žaisti alkoholikui savo žaidimą: vieni prieštaraudami sustiprina jo „pasiryžimą“ toliau gerti, kiti savo gerumu ar naivumu jį palaiko. Šiuos alkoholiko žaidimo personažus E. Bern’as pavadino „persekiotoju“, „gelbėtoju“, „naivuoliu“ ir „tiekėju“. Žvilgtelėkime, kokius vaidmenis kiekvienas atlieka.

Persekiotojas. Tai žmogus iš artimo geriančiojo žmonių rato, su kuriuo sieja giminystės ryšiai, gali būti ir viršininkas darbe (žmona, vyras, motina, tėvas, artimas giminaitis, tiesioginis viršininkas). Toks žmogus neleidžia alkoholikui ramiai gyventi: atima ir net išpila alkoholinius gėrimus, užrakina geriantįjį namie, grasina ir visais įmanomais būdais trukdo jam svaigintis. Giminaitis persekiotojo vaidmenyje yra įsitikinęs, kad tik „geležine ranka“ ir represijomis galima pažaboti silpnavalį girtuoklį.

Gelbėtojas. Priešingai, nei persekiotojas, įsitikinęs, kad tik geruoju galima įveikti geriančiojo žalingą įprotį. Žmona šiame vaidmenyje būtinai nubėgs nupirks mineralinio vandens ir visomis išgalėmis slaugys pagiringą vyrą: rūpestingai paguldys, apklos, duos tablečių, o prireikus iškvies ir gydytoją. Gelbėtojas apsaugos nuo nereikalingų pagiringam „ligoniui“ telefoninių pokalbių ir susitars su viršininku dėl laisvadienių, jei alkoholiko pagirios užsitęs. Taip pat skambins į visus įmanomus medicininius centrus, tarsis dėl antialkoholinio gydymo, ieškos visos įmanomos pagalbos.

Naivusis. Patiklus, nuolat tiki visais melagingais alkoholiko pažadais. Tai gali būti motina, duodanti pinigus sūnui, kuris prisiekinėja negersiantis, o vakare girtas vos parsliūkina namo. Šiame vaidmenyje gali būti ir gydytojas, nepajutęs ryte medicininės apžiūros metu savo paciento pagirių kvapo ir naiviai tikintis, kad alkoholizmo gydymas sėkmingas.

Tiekėjas. Dažniausiai tai sugėrovas, kuris ne tik išklauso visus alkoholiko skundus gyvenimu ir užjaučia, bet ir įpila stikliuką arba nuperka butelį. Tiekėjas – viena iš reikšmingiausių figūrų alkoholiko gyvenime – pats geriausias jam žmogus, kurį jis beatodairiškai gina, liaupsina ir gerbia.

Alkoholiko žaidimo prasmė – nežiūrint į visas kliūtis, tęsti savo įprastą gyvenimą. Žaidimo esmė – manipuliuoti aplinkiniais, kad galėtų toliau gerti. Sergantys alkoholizmu visada šitame žaidime laimi, nes yra stebėtinai kryptingi ir atkaklūs. Žaidimo personažai, ypač jei tai giminės, atvirkščiai – pralaimi. Maža to, šiame žaidime jie gali prarasti ir sveikatą, todėl jiems labai svarbu suprasti, kad tai manipuliacijos.

Išeitis – nustoti žaisti alkoholiko žaidimus ir neįsitraukti į juos. Reikia duoti alkoholikui galimybę pačiam išspręsti savo problemas su alkoholiu, ir tik po jo paties sprendimų nuspręsti – kaip ir kiek jam padėti. Alkoholikas, savo ruožtu, taip pat turi nutraukti savo žaidimus, jei nori atsisakyti savo žalingo įpročio. Nustoti manipuliuoti ir pažiūrėti tiesiai į problemą – vienintelis būdas ją išspręsti. Būkite atidūs, neleiskite žaisti savo gyvenimu.

Buvo ištirtos įvairios žmonių grupės. Pasirodo, alkoholikais tampa cholerikai ir flegmatikai, sangvinikai ir melancholikai. Patvirtinta, kad priklausomi nuo alkoholio tampa išsilavinę ir mažai išsilavinę, talentingi ir nelabai, turtingi ir pasiturintys, psichiškai sveiki žmonės ir psichiniai ligoniai, vyrai ir moterys ir t.t.. Atrasti ir alkoholizmą skatinantys faktoriai: vartoti alkoholį pradedama dėl socialinio programavimo, dėl alkoholio prieinamumo ir didelio alkoholio vartojimo paplitimo.

Medicininiais tyrimais patvirtintas dar vienas dėsningumas: tipinis (vienodas) alkoholio poveikis asmenybei, kokia ji bebūtų. Alkoholio vartojimas padaro vienodą poveikį ir charakteriui, ir sveikatai, o vėliau ir išvaizdai. Atrodytų, pradžioje visiškai skirtingi alkoholį vartojantys žmonės laikui bėgant vis labiau supanašėja. Šis procesas vadinamas asmenybės niveliavimu (skirtumų pašalinimu, suvienodinimu).

Galiausiai tai pasibaigia standartine asmenybės degradacija pagal alkoholinę stadiją. Svarbus atradimas buvo tai, kad vartojantiems alkoholį žmonėms būdingos tam tikros psichologinės ypatybės, ir tuo remiantis įrodyta, kad alkoholis visus žmones veikia vienodai.

Peržvelkime pagrindinius vartojančio alkoholį žmogaus psichologinius ypatumus:

1. Neadekvatus požiūris į alkoholį ir į alkoholizmą. Jis atsiranda dėl socialinio programavimo, žinių trūkumo ir daugybės klaidinančių mitų, kurie sklando visuomenėje. Be to, priklausomas žmogus yra linkęs pateisinti savo priklausomybę. Toks požiūris išreiškiamas trim variantais:

a) anognozija – pilnas priklausomybės neigimas. Tai sunkiausias atvejis, nes net kai aplinkiniams akivaizdu, kad žmogus yra alkoholikas, jis pats tai aršiai neigia. Su tokiu požiūriu pasveikti nuo alkoholizmo neįmanoma, nes tam, kad žmogus pasveiktų, jis turi pripažinti, kad turi priklausomybę – jis turi būti sąžiningas pirmiausiai su savimi.

b) lengvabūdiškas požiūris – tai nepakankamas įvertinimas, nes alkoholio vartojimo pasekmės išryškėja ne iš karto. Toks požiūris būdingas daugumai vartojančių alkoholį žmonių. Kartais pripažįstama, kad būna problemų su alkoholiu, bet alkoholio neatsisakoma: bandoma gerti silpnesnius gėrimus, kontroliuoti dozę, daryti pertraukas. Tokiu būdu bandoma sau įrodyti, kad situacija valdoma.

c) demonstratyvus pervertinimas – tai retas atvejis, kai alkoholikas demonstratyviai pareiškia, kad jis yra alkoholikas, bet jo liga tokia sunki, kad pasveikti neįmanoma. Tai gali būti susiję su blogos savijautos baime, dažniau – demonstratyvi priedanga, kad galėtų netrukdomas toliau gerti.

2. Egocentrizmas. Alkoholikai savo elgesiu primena išlepintus vaikus – jie elgiasi taip, tarsi jų interesai būtų svarbiausi už viską. Jie įsitikinę, kad puikiai valdo savo gyvenimą ir kad niekas neturi teisės trukdyti gyventi taip, kaip jie nori. Pagrindinis jų noras – vartoti alkoholį tada ir tiek, kiek ir kada jie nori. Alkoholikai neperneša jokių prieštaravimų ir yra nepakantūs menkiausiam psichologiniam diskomfortui. Psichologai tai vadina žema frustracine tolerancija. Visas problemas alkoholikai sprendžia butelio pagalba ir nesupranta tų, kurie nesielgia taip pat ar nepritaria tam.

3. Nenuoseklumas ir asmenybės susidvejinimas. Alkoholikas lengvai meluoja, žada ir pamiršta, išgėręs kuria didingus planus, o po kelių valandų pagirių būsenoje jau viską neigia ir jaučiasi menkysta. Alkoholiko savęs vertinimas priklauso nuo to, kada jis išgėrė. Apsvaigęs jis vienoks, pagiringas – visiškai kitoks. Toks nenuoseklumas veda į asmenybės susidvejinimą. Šių būsenų geriantysis nesuvokia ir nesuriša tarpusavyje, tačiau aplinkiniams tai akivaizdu.

4. Inertiškumas. Alkoholikai nesusimąstydami plaukia pasroviui paskui savo priklausomybę metų metais, diena iš sienos. Jie nedaro jokių išvadų, nors daugelio organizmas jau neperneša alkoholio, ir organizmas jau siunčia akivaizdžius signalus. Net jei pastebi, kad tarsi savaime „atsiranda“ įvairios ligos, su savo priklausomybe to nesusieja ir gerti nenustoja. Dažniausiai guodžiasi žodžiais, kad „kai tik panorės, galės nustoti gerti“, bet taip ir lieka gyventi su šia iliuzija. Alkoholio vartojimo inertiškumas toks stiprus, kad nustoti gerti alkoholikui atrodo baisu – jis tiesiog neįsivaizduoja kitokio gyvenimo.

Verčiančios susimąstyti išvados, tiesa? Alkoholis suvienodina, atbukina ir sumenkina bet kokį žmogų. O problemos su alkoholiu sprendžiamos tik visišku alkoholio atsisakymu.

(Pagal gydytojo narkologo V. A. Melnikovo darbus)

Gavęs informaciją, išmintingas žmogus daro išvadas ir veikia ryžtingai, kitaip tos žinios bevertės. Jei anksčiau galima buvo abejoti, ar alkoholio poveikis yra pilnai ištirtas, tai šiai dienai turime daugybę tarpusavyje nesusijusių tyrėjų išvadų iš įvairių šalių, o svarbiausia – patvirtintą Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) išvadą: alkoholis yra sveikatą žalojantis narkotikas.

Garsus rusų fiziologas I. Pavlovas savo straipsnyje „Bandomoji fiziologo ekskursija į psichiatriją“ rašė, kad apgirtimas – kvailiojimas, nenatūralus linksmumas, ašaros ar agresyvumas – jam labai primena šizofreniją. Alkoholinis apsvaigimas, kurį daugelis vadina malonumu ir smagumu, yra apsinuodijimas etanoliu, pasireiškiantis smegenų hipoksija (deguonies trūkumu). Apsinuodijimo stiprumas priklauso nuo išgerto kiekio ir etanolio koncentracijos kraujyje.

Dėl savo žalojančio poveikio visam organizmui alkoholio vartojimas vadinamas žalingu įpročiu. Kaip ir kada apsivertė mūsų suvokimas, kad žalingą įprotį pradėjome vadinti malonumu? Taip atsitiko todėl, kad visuomenėje propaguojama „kultūringo“ arba „saikingo“ alkoholio gėrimo teorijos, bet visiškai nutylima, kad yra ir alternatyva – blaivybė, blaivus gyvenimo būdas. Taigi, gaunasi, kad mes neturime pasirinkimo: gyventi blaiviai ar gerti alkoholį – mums siūlomas tik „kultūringas“ gėrimas ir alkoholinių gėrimų gausybė.

Taip įperšama iliuzija, kad turime išmokti „kultūringai“ gerti, o šalia draugiškai pagrūmojama: kitaip būsi alkoholiku, o alkoholikas yra blogis, nes jis silpnavalis ir nekultūringas. Tuo tarpu medikai šiandien jau pagrįstai tvirtina: „saikingai“ narkotinę medžiagą vartoti neįmanoma, nes nuo narkotinės medžiagos vartojimo neišvengiamai vystosi priklausomybė.

Kiekvienas pažengęs alkoholikas stebuklingai per akimirką alkoholiku nepavirsta, jis pradeda nuo „saikingų“ dozių – tai procesas. Taip žmonės pradeda žaisti pavojingą žaidimą – prasigersiu ar neprasigersiu – ir žaloja savo sveikatą. Kadangi yra suformuotas neigiamas prasigėrusio alkoholiko vaizdinys, tai alkoholikais savęs nepripažįsta net prasigėrę – matote, kaip stipriai žmogų veikia primestos išorinės programos, nors intuityviai tikrai kiekvienas jaučia: kažkas yra ne taip su tuo alkoholiu, juk negali būti bloga nuo gero dalyko..

Sociologai taip pat patvirtina nerimą keliančius faktus: visi reiškiniai, susiję su alkoholio vartojimu, auga tiesiogiai proporcingai, augant suvartoto alkoholio kiekiui. Kokie tai reiškiniai? Smurtas, nusikaltimai, avarijos, nelaimingi atsitikimai, skyrybų padaugėjimas, moralinis nuosmukis, visuomenės sveikatos pablogėjimas, išsigimimai. Visi žinome, kad Lietuvoje suvartojamo alkoholio kiekis per metus jau viršijo visas katastrofines ribas.

Dabar pagalvokime – jeigu tai toks nekaltas gėrimas, kodėl jis atneša tiek neigiamų ir kartais baisių pasekmių? Ar esate girdėję žinią apie kilnius ir gražius darbus, kuriuos nuveikia girti žmonės?.. Daugelis esate matę laidas apie policininkus, važiuojančius į nusikaltimo vietas – ar pastebėjote, kad didžioji dauguma nusikaltusių žmonių yra girti arba išgėrę?

Pakanka atidesnio žvilgsnio, ir kiekvienas sąmoningas žmogus supranta, kad mitai apie alkoholį suklaidino daugybę žmonių. Tie mitai stiprūs, nes sklando ne tik visuomenėje, bet ir yra palaikomi šeimose. Žmonės tarsi užburti mato tik vieną iliuzinę alkoholizmo pusę – linksma, šventė, smagu.., ir užmerkia akis į alkoholizmo pasekmes – organizmo intoksikaciją, alkoholinę priklausomybę, asmenybės degradaciją.

Supratę alkoholio vartojimo pasekmes, suvokiame, kad gerdami alkoholį, viso labo susikuriame iliuzinį atsipalaidavimą – narkotinę euforiją, iliuzinį džiaugsmą – apsinuodijimą etanoliu, iliuzinius draugus – sugėrovus, iliuzinė šventę – girtuokliavimą, ir iliuzinę laimę, kuri telpa alkoholio butelyje. Tuomet viskas sukasi aplink butelį: tam, kad jį nusipirktume, turime uždirbti pinigų, liūdesį ar džiaugsmą liejame alkoholiu, be butelio nemokame bendrauti ir švęsti.

Ar to ieškome, ar tai atrandame alkoholyje? Mūsų tikėjimas jo mistinėmis galiomis toks stiprus, kad neabejodami jį perduodame sekančioms kartoms – negailestinga statistika rodo, kad alkoholikai jaunėja, kad vos keli procentai abiturientų nevartoja alkoholinių gėrimų. Štai tokia galinga ir veiksminga alkoholinė propaganda ir tikėjimas paskleistais mitais apie alkoholį.

Kiekvienas galime ir, manau, jau turime busti iš alkoholinių iliuzijų. Šiandien tas laikas, kai alkoholio vartojimas yra ne tik asmeninis reikalas, bet ir tautos išlikimo klausimas – apie tai byloja statistika. Tik pradėję gyventi blaivybėje, mes pamatome visas pražūtingas alkoholio vartojimo pasekmes. Alkoholizmas yra nelaisvė, nes laisvas žmogus gali lengvai jo atsisakyti.

Pagalvokime – ar gali žmogus būti laimingas, būdamas alkoholio nelaisvėje? Tai, ko ieškome alkoholyje, yra netikra, o jo vartojimo pasekmės – realios, ir nuo jų neapsaugotas nei vienas žmogus. Buskime, išdrįskime pažiūrėti tiesiai į problemą – alkoholizmą – šiandien tai didelė mūsų mažos šalies problema.

Kad lengvai pabustume, miegoti reikėtų ne mažiau kaip 6 valandas. Šiuolaikiniai žmonės jaučiasi pavargę ir sunkiai keliasi dažniausiai todėl, kad neišsimiega. Kad atsikeltume lengvai, pratinkimės gultis tuo pačiu laiku – tai ypač aktualu vaikams. Ryte kelkimės šiek tiek anksčiau, kad suspėtume ramiai susiruošti. Kai turime laiko rezervą, tuomet rytinis pasiruošimas yra sklandesnis ir nelieka priežasčių sudrumsti nuotaiką.

Niekas taip negadina nuotaikos ryte, kaip skubėjimas, vėlavimas ir dėl to kylantys pykčiai. Todėl nepalikime rytui sudėtingų darbų, kuriuos galime atlikti iš vakaro: paruoškime ir išlyginkime rūbus, išvalykime avalynę. Susidėkime reikalingus daiktus, pratinkime vaikus pasiruošti kuprines. Galime vakare pastatyti ant stalo ir pusryčių stalo reikmenis.

Susiplanuokime ateinančios dienos darbus iš vakaro, o jei važiuojame į darbą miesto transportu, pravartu žinoti važiavimo tvarkaraštį. Ryto nuotaika labai priklauso ir nuo to, ar gerai pasiruošėme rytui. Todėl turėtume pasiskirstyti rytinius darbus, kad žinotume, kas ką atlieka, kad neliktų nereikalingos rytinės sumaišties.

O ryte.. bundame su puikia nuotaika:

* Pabudę pasveikiname naują dieną ir įsivaizduojame geriausią dienos scenarijų .. Nesikeliame staigiai, bet ir negulime lovoje ilgai (ne ilgiau kaip 5 minutes), nes galime vėl užmigti.

* Pasirąžome, pamasažuojame delnus ir ausis – taip “pažadiname” organizmą. Gulėdami galime pakelti kojas ir rankas, lengvai jas papurtyti – tokiu būdu pageriname kraujotaką.

* Atsikėlę atveriame langą ar orlaidę, giliai įkvėpiame gryno oro – tai suteikia energijos. Nepamirškime pasigrožėti vaizdu pro langą arba dangumi.

* Nusiprausiame drungnu vandeniu veidą, atliekame smagią veido gimnastiką.

* Labai naudinga rytinė mankšta, bent trumpas prasimankštinimas jei sportuojame vėliau.

* Dušas, energingas apsitrynimas rankšluosčiu, higieninės procedūros, kurių metu labai naudinga niūniuoti savo mėgiamą melodiją .

* Prieš pusryčius išgerkime vandens, galima ir šilto – tai “pažadina” virškinimo sistemą.

* Pusryčiai, ir su puikia nuotaika – į darbus!

Jei turime žadinti namiškius, žadinkime žaismingai, svarbiausia – sukurti ir palaikyti geranorišką rytinę nuotaiką šeimoje. Juk nuo to priklauso, kokia bus mūsų visų diena. Jei išeiname iš namų pakilios nuotaikos, tuomet ir visi dienos darbai klostosi lengvai, o jei iš pat ryto esame suirzę, tuomet tai ir bus fonas mūsų nuotaikai.

Labas rytas ! Šypsokimės ir nepamirškime palinkėti vieni kitiems sėkmingos dienos !..

Tokį požiūrį lemia ir gyvenimo tempas – žmogui “nėra kada” sirgti, “nėra laiko” palaikyti sveikatą, o tuo labiau ieškoti ligos priežasčių, juk išgerti tabletę greičiau ir paprasčiau. Kartais skubame slopinti simptomus, nes sirgti “neapsimoka”, o ir baugu, nes bijome prarasti darbo vietą. Medikamentai tapo dominuojantys gydyme, o mes apgaudinėjame save, kad ligas galime išsigydyti tik vaistais, nepridėję jokių aktyvių pastangų pasveikimui.

Žinoma, medicininiai preparatai labai svarbūs kaip greitosios, o kartais ir neatidėliotinos pagalbos priemonės. Tačiau remtis į medikamentinį gydymą kaip į panacėją yra pražūtinga – tai įrodo vis didėjantis ligų kiekis: jos tampa sudėtingos, kompleksinės, chroniškos. Pripratintas prie nuolatinio vaistų vartojimo organizmas nusilpsta ir nesugeba natūraliai susidoroti su negalavimais – jis pasidaro priklausomas nuo išorinės pagalbos.

Todėl susidaro įspūdis, kad žmogus neatsakingas už savo sveikatą, kad jis serga tarsi savaime, be priežasties. Tačiau kiekviena liga turi priežastį: tai visada nukrypimas nuo optimalių fizinių, psichinių ar dvasinių būsenų. O liga išgydoma tik pašalinus jos priežastį – pakeitus viską, kas yra neteisinga, kas atvedė į ligą. Jei gydomės kompleksiškai ir išmokstame gyventi sveikai, liga traukiasi.

Nemažai žmonių jau keičia savo požiūrį į sveikatą, ligų gydymą ir sveikimo periodu ieško papildomų sveikatą stiprinančių priemonių. Jų tradicinė medicina siūlo labai daug: dietologija, valeologija (mokslas apie teisingą gyvenimo būdą ir tam tikrus fizinius ir psichinius dėsnius, kurių nežinodami galime turėti sveikatos sutrikimų), fizioterapija, fitoterapija, psichoterapija, masažai, gydomasis kvėpavimas ir gimnastikos, vandens procedūros, organizmo valymas ir t.t..

Taip pat nepamirškime, kad svarbiausi sveikatos palaikymo faktoriai yra visiems prieinami – tai grynas oras, vanduo, sveikas maistas, judėjimas, pozityvus mąstymas.. Galiausiai nekenkimas sau žalingais įpročiais, apie tai yra taiklus posakis: “Net tai, kas gerai – gerai su saiku, o viskas, kas kenkia – kenkia nuo pirmo gurkšnio”. Dauguma žmonių žino apie sveikatos profilaktiką, bet retas viską atlieka, todėl visiškai sveikų žmonių yra nedaug.

Kodėl? Matyt, trūksta sąmoningumo – nes savo gyvenimo būdu vis dar aliname sveikatą, o susirūpiname ja tik tuomet, kai susergame. Galime sakyti – kam ta profilaktika reikalinga, jei nieko neskauda, jei jaučiuosi gerai? Tačiau kai skauda, kai žmogus suserga, jis jau yra gydomas, ir profilaktiką daryti vėlu. Ji ir atliekama tam, kad nesirgtume – tam ir laikomės sveikos gyvensenos principų.

Kartais matome ir, rodos, prieštaringą vaizdą – iš pažiūros sveiki, fiziškai stiprūs žmonės suserga sunkia liga ar netikėtai išeina iš gyvenimo. Kodėl taip nutinka? Esmė tame, kad sveikata – labai plati ir kompleksinė sąvoka. Tai nėra tik stiprus kūnas ar neturėjimas žalingų įpročių. Dar Hipokratas sakė: gera sveikata parodo, kad žmogus pasiekė harmonijos būseną tiek su savo vidumi, tiek ir su savo aplinka, nes viskas, kas veikia protą, veikia ir kūną.

Svarbiausia, kad sveikas žmogus ne tik žino, kas yra sveikata, ne tik tai supranta, bet ir gyvena pagal savo supratimą, nes žinoti ir suprasti – skirtingi dalykai. Žinoma, jo ne tik kūnas sveikas, bet ir gera emocinė bei psichinė būsena. Jis gyvena visapusiškai sveikai: nekenkia organizmui, sveikai maitinasi, sportuoja, turi mėgiamą veiklą, laikosi optimalaus darbo ir poilsio režimo, išsimiega, turi pozityvų požiūrį į gyvenimą ir t.t..

Ar tai įmanoma? Taip, tereikia pajusti atsakomybę už savo sveikatą. O pradėti galime nuo svarbiausių klausimų: ar norime būti sveiki, kas mums trukdo būti sveikais? Ir prisiminkime, kad ligos lengviau išvengti, nei ją gydyti. Nei Gamtos dėsnių, nei savęs neapgausime – būti sveiki galime tik sveikai gyvendami.

Kaip manote?

* Būkime pozityvūs, geranoriški ir nuoširdūs. Pyktis, irzlumas, negatyvūs praeities prisiminimai – stiprios neigiamos emocijos, kurios blogai veikia visą organizmą: odą, širdies ir kraujagyslių sistemą, virškinimo sistemą, psichiką ir t.t..

* Palaikykime normalų kūno svorį, atitinkantį ūgį ir lytį.

* Nugara – labai svarbus sveikatos rodiklis, todėl pratinkimės vaikščioti ir sėdėti tiesia nugara.

* Teisinga mityba – energijos šaltinis. Šiuolaikiniai dietologai pataria valgyti grūdus, košės, riešutus, rupią duoną, vaisius ir daržoves, o mėsą ir žuvį valgyti ne kasdien, o kelis kartus į savaitę. Turime gerti pakankamai vandens, sulčių (geriau šviežiai spaustų), pieno produktų.

* Dažniau bendraukime su mielais mums žmonėmis ir bendraminčiais – tai teigiamų emocijų šaltinis.

* Šviesa, grynas oras – tai gyvenimas. Naudokimės kiekviena galimybe pabūti gryname ore šviesiu paros laiku – tai padidins energiją. Pasivaikščiojimas miške – visapusiškai naudingas: įkvėpsime oro, pasigrožėsime gamta ir atgausime dvasinę pusiausvyrą.

* Prieš miegą vėdinkime kambarį. Sveikiausia užmigti prieš vidurnaktį, stenkimės gultis tuo pačiu metu.

* Užmigti vakare padės medus: galime pasidaryti medaus vandenį arba suvalgyti šaukštelį medaus. Geram miegui padeda ir šiltas pienas.

* Jei kamuoja nemiga, padės ramunėlių vonia: įpilkime iš anksto paruoštą ramunėlių nuovirą į vonią ir pabūkime joje 10 minučių.

* Nustatykime ryte žadintuvą šiek tiek anksčiau – keltis reikia lėtai, nes staigus kėlimasis sukelia organizmui stresą ir gadina nuotaiką, jei nespėjame ruoštis.

* Jei pabudote naktį, nepradėkite galvoti apie problemas. Geriau giliai įkvėpkite, iškvėpkite, ir pasistenkite atsipalaiduoti. Jei lenda įkyrios mintys, geriau pagalvokite apie kažką pozityvaus.

* Žvalumo ryte suteiks kontrastinis dušas: kelias minutes pabūkite po šiltu vandeniu, po to kelias sekundes – po šaltu. Tai ne tik pagerins kraujotaką, bet ir sustiprins imuninę sistemą.

* Energijos ryte suteiks košės, rupi duona, obuoliai, riešutai, kiaušiniai – pasirinktinai. Galime suvalgyti ir kažką saldaus, išgerti arbatos arba užsiplikyti žolelių. Organizmą stiprina ir žiedadulkes, kurias vartojame pirmoje dienos pusėje.

* Jei nusprendėte rytais bėgioti – darykite tai iki pusryčių, jei vakarais – tuomet valandą po valgio. Prieš bėgimą naudinga prasimankštinti.

* Jei sunku susikaupti, pajutote mieguistumą – vietoje kavos išgerkite apelsinų arba greipfrutų sulčių – tai suteiks energijos. Arba galima suvalgyti saujelę žvalumo teikiančių saulėgrąžų sėklų arba riešutų.

* Meskite žalingus įpročius, neapgaudinėkite savęs: medicina jau seniai įrodė, kad žalingi įpročiai ir sveikata – nesuderinami dalykai.

* Puikus sveikatos stiprinimo būdas – pirtis. Tik svarbu pasirinkti tinkamą temperatūrą ir nepersikaitinti.

* Labai veiksmingos vonios su įvairiais žolių nuovirais. Pvz., rozmarinas ramina, lavanda nuima įtampą, melisa ramina, spygliuočių nuovirai pagreitina kraujotaką. Būti vonioje su nuovirais patartina ne ilgiau kaip 10 minučių.

* Jei pajuntate pirmuosius negalavimo požymius ir dar nepakilo temperatūra, imkitės visų tinkamų natūralių priemonių padėti organizmui: pakaitinkite kojas karštame vandenyje su druska ar garstyčiomis, išgerkite aviečių ar liepžiedžių arbatos, suvalgykite medaus ir gulkitės į lovą – gali būti, kad tablečių neprireiks..

* Ir, žinoma – daugiau šypsokitės ir juokitės – tai ir smagu, ir naudinga: kai juokiamės, organizmas gauna daugiau deguonies, kuris stimuliuoja visą organizmą ir teigiamai veikia psichiką.

Visiems linkiu stiprios sveikatos, geros nuotaikos ir gražaus savaitgalio !!