Kategorija: Vaikai

Kartą vyresnioji duktė paklausė savo tėvo:

– Įdomu, tėti, o kaip jūs augote, kokia buvo jūsų vaikystė be šiandieninių technologijų: be interneto, kompiuterių, kondicionierių, spalvotų televizorių, mobiliųjų telefonų? Juk turėjo būti labai nuobodu?..

Tėvas nusišypsojo, prisiminęs savo vaikystę:

– Taip, dukrele, mes nesėdėjome visą dieną prie kompiuterio, mes visą dieną buvome lauke, gamtoje – važinėjome dviračiais, žaidėme įvairius žaidimus, ir tik vakare grįždavome į namus. Mes nebijojome eiti vieni į mokyklą nuo pat pirmųjų klasių. Mes žaidėme su tikrais draugais, o ne su draugais internete. Rašėme vieni kitiems raštelius ir laiškus ant popieriaus.

Mes gėrėme švarų vandenį iš krano, o ne iš plastikinių butelių. Retai sirgome, o jei ir sunegaluodavome, tėvai mus gydė paprastais vaistais, kurie tada buvo gaminami tiesiog vaistinėje, o imunitetą stiprino liaudies medicinos priemonėmis. Mes buvome liekni, nors kasdien valgėme duoną ir bulves.

Duktė susidomėjusi sukluso…

– Mes mokėjome pasigaminti žaislus patys ir dalinomės su draugais knygomis ir žaislais, – tęsė tėvas. – Tėvai nelepino mūsų daiktais, bet mylėjo mus, todėl išmokė mus branginti dvasines vertybes, o ne materialius daiktus. Jie mokė mus sąžiningumo, pagarbos, darbštumo ir žingeidumo. Mes gerbėme juos, kaip ir visus vyresnius žmones.

Žinai, mes be kvietimo galėjome užsukti pas draugus, ir jų tėvai mus visada kažkuo vaišino. Mes aptarinėjome knygas ir filmus, o herojai, kurių pavyzdžiu norėjome sekti, buvo drąsūs, sąžiningi, visiems padedantys ir visų gerovei veikiantys žmonės. Ir mūsų prisiminimai išliko juodai-baltose nuotraukose, bet jie tokie spalvingi ir mieli širdžiai!

Tėvas pagalvojo ir pridūrė:

– Sutinku, mes neturėjome tų technikos stebuklų, kuriuos turite jūs… Bet mūsų gyvenime buvo daugybė kasdieninių stebuklų, kurie mums atrodė savaime suprantami: mes gyvenome sveikoje sąveikoje su gamta, daug bendravome, dažnai susitikdavome, mylėjome, kūrėme, draugavome!

Mūsų gyvenimas buvo ne virtualus, jis buvo gyvas ir tiesioginis! Ir to nepakeis jokios technologijos. Supranti, dukrele, mūsų vaikystė tiesiog buvo kitokia…

Pagal sutrumpintą nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žinai, mes tiesiog pamiršome, kaip būti vaikais. Pametėme pasakas ir stebuklus “didelių“ žmonių pasaulyje, kuriam tų pasakų ir stebuklų labai reikia.

Mes visai pamiršome aviečių morso skonį, močiutės palėpės kvapą ir nesibaigiančios vasaros pojūtį. Mes pamiršome, kaip smagu bėgti per žydinčių žolynų pievą ir jausti gėlių prisilietimų bangas.

Mes pamiršome pilnas prijuostes žalių rūgščių obuolių, basas kojas ant saulės įkaitintų takelių ir šiltą vandenį didelėse sodo statinėse. Pamiršome suteptas uogomis rankas, mieguistas rytines bites ant pienių ir gulinčias kažkur tolimoje lentynoje vaikiškas knygas. O dar karkvabalius degtukų dėžutėse, žydinčias obelis sode ir šiltas nuo saulės palanges.

Mes pamiršome vaikystę, mes pamiršome kelią namo.

Tik pamanyk, pagalvojau, kaip aš anksčiau nepastebėjau tokios paprastos tiesos. Ir tikrai, visas mūsų liūdesys tik dėl to, kad mes visa tai pamiršome. Bet pamiršti – nereiškia atsisveikinti visiems laikams.

Ir kiekvienas iš mūsų turi savo prisiminimų takelį, vedantį į tą stebuklingą laiką. Vaikystė. Ji visada bus gyva širdies prisiminimuose. Ir švies viduje pačiu ryškiausiu švyturiu.

Tavo vaikystė.

Paprasta, bet tokia tikra.

Padėka autorei! Pagal Viktorija Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Prieš valandą greitu žingsniu skubėjau tvankia gatve. Netikėtai prapliupo lietus, ir aš dar labiau paspartinau žingsnį. Ir staiga matau – visai šalia manęs bėga močiutė kokių septyniasdešimties metų ir mažylis metų ketverių. Skėčio jie taip pat neturi, ir kojos abiejų – jau ir dar nelabai greitos.

Girdžiu, kaip močiutė sako anūkui:

– Kapitone, tai ir yra tas lietus – stebuklingas! Jis visada būna būtent vasarą ir nurodo kelią į tą vietą, kur yra lobis! O štai ir jis! (ji rodo ranka į mažą parduotuvėlę). Ten mūsų laukia ledai!

Mažylis juokiasi ir skuba link “lobyno“.

Dieviško lygmens močiutė. Susižavėjimą keliantis žmogus.

Pragyventi daugiau nei pusę amžiaus planetoje, kur nėra lengva, ir išsaugoti savyje žaismingumą. Pragyventi daugiau nei pusę amžiaus planetoje, kur nėra lengva, ir sugebėti išsaugoti gebėjimą ramiai reaguoti į diskomfortiškus netikėtumus…

Tokia dienos pamoka.

Padėka autorei! Pagal T. Šoli esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems!

Tyrinėtojas antropologas pasiūlė vienos afrikiečių genties vaikams pažaisti žaidimą.

Po medžiu jis pastatė pintinę su vaisiais ir pasakė: “Kas pirmas pasieks medį, tam atiteks visa pintinė“.

Tačiau kai mostelėjo ranka startui, jis labai nustebo – vaikai tiesiog pradėjo eiti visi drauge, susikabinę už rankų, ir, pasiekę medį, draugiškai pasidalino vaisius. 

Kai jis paklausė vaikų, kodėl jie taip padarė, jie atsakė: “Ubuntu. Kaip vienas iš mūsų gali būti laimingas, jei visi kiti bus nelaimingi?“

“Ubuntu“, o pagal kitą versiją – “Obonato“ – reiškia: “Aš esu, todėl, kad mes esame“, arba: “Aš gyvenu todėl, kad mes gyvename“.

Šie vaikai supranta esminį gyvenimo principą ir tikros laimės šaltinį.

Ir kai visas pasaulis supras “Ubuntu“, tuomet pasaulis patirs tikrąjį prašviesėjimą.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Skiriama visoms ir kiekvienai mamai…

Paskirstymo Biure, kaip visada, sumaištis ir painiava. Vyresnysis Angelas jau kelintą kartą tikslino sąrašus: ar visus pasiuntė  į Žemę, nieko nepamiršo?

Pasinaudojęs proga, kad Dangaus Kanceliarijoje dar nebuvo uždėtas antspaudas ant išvykimo akto, Angelas-Keliautojas (kuris skraidė po įvairius Visatos išmatavimus) nedrąsiai paklausė:

– O ar yra Angelų sąraše dar viena vieta man?

– Hm… O jūs pas mus ar ne iš Puolusiųjų?

– O ką tai reiškia?

– Na, tai Angelas, kuris pradėjo smerkti žmonių poelgius. Mes tokius tuoj pat siunčiame į žemę, kad papultų į tokias pačias sąlygas, tokias pačias aplinkybes, pajustų tą patį ir išmoktų iš viso šito Supratimo ir Atjautos Pamoką žmonėms.

– Ne, aš nesmerkiu žmonių.

– Tuomet gal jūs iš Įsimylėjusių?

– O taip, atrodo, aš suprantu, apie ką jūs: tai kuomet Angelas įsimyli Žemės merginą ir skrenda pas ją, kad būtų su ja, pamiršęs apie savo angelišką prigimtį. Ne, deja, aš nesu įsimylėjęs.

– Tuomet galiu pasiūlyti Pasiuntinio vietą. Tai Angelas, kuris gali tam tikram laikui įgauti bet kokį žmogiškąjį pavidalą, kad išgelbėtų žmogaus gyvenimą pavojaus akimirką, perspėtų apie kažką svarbaus, perduotų žinią iš Dangaus, padėtų išvengti to, ką ištaisyti vėliau būtų neįmanoma…

– Atleiskite, bet aš jau juo buvau…

– Tuomet gal išspręskime viską paprasčiau? Pabūkite Angelu-Sargu! Visada yra laisvų vietų: kiekvieną dieną tiek naujagimių…

– Ir Angelu-Sargu buvau jau ne kartą…

– Tuomet gal galėčiau paklausti: o ko gi jūsų siela trokšta?

– Aš norėčiau tapti Žmogumi-Angelu. Gyventi žmogaus gyvenimą, bet tuo pačiu turėti ir Angelo Širdį, kad galėčiau matyti kitame žmoguje viską, kas jame geriausia, tyriausia, šviesiausia, kad galėčiau jam visada atleisti, visada jo laukti, visada džiaugtis juo, rūpintis juo, mylėti besąlygiškai jį visą savo gyvenimą, nepailstant, nesiliaujant, nepamirštant nei akimirkai. Tai įmanoma?

Vyresnysis Angelas nusišypsojo ir pagarbiai nusilenkė Angelui:

– Aš suprantu jus. Jūs norite praeiti Motinos Kelią Žemėje. Motinos Širdis ir yra Angelo Širdis. Žinoma, jūs galite gauti šią patirtį tiesiog dabar. Tačiau jūs būsite ne Angelų sąraše, aš įrašysiu jus į naujagimių mergaičių sąrašą. Ir, paskubėkite, prašau, jums jau laikas, nes po penkių minučių jūs jau gimsite Žemėje!

– Bet, kaip gi, Vyresnysis Angele, aš juk nebaigiau parengiamųjų kursų!

– Nepergyvenkite, jūs gausite viską, ko jums prireiks, kai gimsite. Na gi, skriskite!

– O kur?

– Užsimerkite ir įdėmiai klausykite.

Angelas Keliautojas taip ir padarė. Ir staiga… Jis išgirdo tą švelnų, nuostabų plakimą – kažkieno širdies plakimą. Jis toks brangus, toks artimas… Štai jo namai, tai ta vieta, kur jo laukia.

O kai Angelas gimė, tuoj pat pažvelgė į tas akis, savo Mamos akis, iš kurių sklido toks švelnus džiaugsmas dėl gimusios dukrelės. Ši nuostabi Moteris-Angelas moka mylėti besąlygiškai, moka atleisti, laukti, rūpintis, saugoti nuo visų bėdų ir negandų, matyti savo vaikelyje tai, kas nuostabiausia – Jo Sielą, naujagimio tyrumą, ir niekada to nepamiršti.

Angelas-Keliautojas išmoks būti Motina iš šios Širdies. Angelo Širdies.

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir artimųjų širdžių šilumos visoms mamytėms 🙂 !