Meilė viską gali

Vyras ir moteris, kurie moka atvirai pasikalbėti – patys geriausi psichologai vienas kitam.

Sudėtinga santykių psichologija jiems nereikalinga, jei jie gali atsiverti artimam žmogui, nuoširdžiai kalbėtis apie savo jausmus ir geranoriškai išsiaiškinti ar išspręsti iškilusius nesusipratimus ir problemas.

Kartais net paprasčiausi klausimai padeda suprasti situaciją ir rasti sprendimus: “Ko tu norėtum? Ko aš norėčiau? Ko aš iš tavęs tikiuosi? Ko tu iš manęs tikiesi? Kaip tu jautiesi? Kaip aš jaučiuosi? Kas mums dabar svarbiausia? Kaip galime tai išspręsti?“… ir t.t…

Atrodytų, paprasti klausimai, bet jie labai veiksmingi – atsakydami į juos, žmonės pamato sprendimus, atsiranda bendrumo pojūtis. Juk priekaištai ar pretenzijos įžiebia tik priešiškumą ir įtampą, o atviri nuoširdūs pokalbiai – suvienija žmones ir harmonizuoja santykius.

Tai meilės išraiška – atvirumas… Kaip ir geranoriškumas, pasitikėjimas, santarvė, nuoširdumas, rūpestis ir palaikymas… Meilė daro stebuklus 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kad būtų sveika sąveika

Yra žmonės, kuriems jūs galėtumėte padovanoti visą jūrą.

Jūrą savęs ir visko, kas jumyse yra ir ką jūs sugebate.

Jūrą bangų iš įvairiaspalvių nuotaikų. Jūrą emocijų. Jūrą įspūdžių. Jūrą švenčių.

Bet jiems nereikalinga jūsų jūra. Jiems pakanka stiklinės paprasto vandens. Ir jie paima ją iš jūsų. Ir net dėkoja už tai. Ir net sugrįžta, kad gautų dar vieną.

Ir praleidžia su jumis lygiai tiek laiko, kiek reikia, kad išgertų stiklinę vandens. O po to išeina. Jie išeina, o jūs liekate su savo neprašyta jūra, liedami apmaudo ašaras į jos sūrų kartėlį.

Ir netrukus patys tampate karčiai-sūrūs. Nepakantūs. Nelaimingi. Jūs pykstate ir kaltinate. Iš jūsų nepaėmė jūros, kurią jūs buvote pasiruošę atiduoti!

Ir tikrai, apmaudu. Bet jei gerai pagalvosite, pasirodys, kad niekas to ir neprašė. Paprašė trupučio vandens. Galbūt, todėl, kad jie jau turėjo savo jūrą… ne geresnę ir ne blogesnę nei jūsų, bet tokią, kokia jiems buvo artima ir reikalinga.

Todėl verta prisiminti, kad negalima keisti jūros į stiklinę vandens. Stiklinę – į stiklinę. Jūrą – į jūrą. O jei nieko – tai ir nieko. Tik tokiu atveju nebus nuskriaustų jūros dovanotojų ir nieko neįtariančių skriaudėjų, kurie norėjo ne plaukioti, o tiesiog atsigerti. Nebus priklausomų ir abejingų. Nebus reikalaujančių meilės ir tų, kurie nesugeba jos dovanoti.

O jei be metaforų – mielieji, nebandykite įpiršti žmonėms daugiau, nei jie nori priimti. Ir nesitikėkite atpildo didesnio, nei jie gali duoti.

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Laimė, kad jie yra…

Sako, kad žmonės, kurie gyvena prie krioklio, negirdi vandens keliamo triukšmo.  O tie, kas gyvena kalnų papėdėje ar prie ežerų – anksčiau ar vėliau jau nepastebi juos supančio grožio.

Lygiai taip pat ir mes kartais nevertiname savo artimiausių žmonių ir to, ką jie mums nuolat besąlygiškai dovanoja – meilę, palaikymą, rūpestį… 

Kartais visa tai mums pradeda atrodyti lyg savaime suprantami dalykai.., o iš tiesų – tai ir yra didžiausias gėris šiame pasaulyje.

Kaip svarbu tai prisiminti ir būti dėkingais savo artimiesiems už nuolatinę jų meilės išraišką, už jų gerumą ir rūpestį.

Už tai, kad jie yra mūsų gyvenime.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Besąlygiška, stebuklinga…

Meilei nereikia priežasčių. Jei pradėsi ieškoti priežasčių, dėl kurių tu galėtum kažką pamilti, iš tiesų nerasi nei vienos.

Galima rasti priežastis prieraišumui, pagarbai, bendravimui. Bet nėra priežasčių meilei.

Tame ir yra jos esmė: ji pati yra visa ko priežastis. Todėl nėra ir negali būti jokių priežasčių meilei. Ji tiesiog yra. Ji yra tavyje. Ir tu esi meilė. Ir Dievas yra meilė.

Mes negalime jos apibrėžti, mes negalime jos suprasti. Bet mes matome, kaip ji veikia, ir matome jos daromus stebuklus – kai išskirti žmonės atranda joje vienybę, susvetimėję pradeda bendrauti, pasiekiama kas atrodė nepasiekiama, slėpiniai atsiveria, apgaulė išsisklaido, supriešinti apsikabina, gobšūs pradeda dalintis, nepatiklūs ima pasitikėti, kenčiantys atsigauna ir klesti, o praradę sveiką nuovoką atgauna ramybę šiame pasaulyje…

Ir viso to priežastis – meilė. Meilė be priežasčių.

Padėka autoriui! Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !  

Meilės akimis

Sakoma, kad tuomet, kai mylime – mes užsidedame rožinius akinius ir matome žmogų ne tokį, koks jis yra.

Tai, žinoma, tiesa. Bet ne visa. Kai mylime, įvyksta dar kai kas.

Žmogus jaučia mūsų meilę ir bet kokiu atveju kažkaip į ją atsiliepia. Ir paprastai tas atsakas į meilę pažadina jame viską, kas yra geriausia, tai, koks jis galėtų būti be savo baimių, nusivylimo, traumų…

Ir būtent tokį mes jį matome. Ir jis iš tiesų tą akimirką toks ir yra.

Vėliau, žinoma, viskas sugrįžta ir atsistoja į įprastas vėžes.

Bet tai nereiškia, kad tai, ką mes matėme meilės akimis – netiesa.

Tiesiog šios tiesos kitaip neįmanoma pamatyti.

Padėka autoriui! Pagal K. Gringuto esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai ne rutina, tai gyvenimas

Rutinoje yra daug dalykų, kurie man patinka.

Pavyzdžiui, anksti keltis, tipenti basomis į virtuvę, užkaisti virdulį. Kol jis užverda, įpilti į puodelį cinamoną. Į tą patį puodelį ir tos pačios rūšies cinamoną, kurį perku jau šešis metus.

Aš apskritai prisirišu prie daiktų, jei jie pagaminti gerai ir kokybiškai, nes neturiu poreikio daiktų įvairovei. Kelios kokybiškos palaidinės, džinsai, megztinis, šilti sausi batai – ir galima ramiai peržiemoti.

Paprasti daiktai – paprastas naudojimas. Kaip ir geri žmonės – visada paprasti bendravime.

Na, o jau maisto gaminimą galima būtų pavadinti nesibaigiančia rutina… Bet, iš kitos pusės – kaip tai ramina.. Plauki sąmonės srautu pagal mėgiamą melodiją, pjaustai kopūstą, smulkini česnaką, šildai burnoje užšaldytą braškę – ir virtuvė prisipildo aromatais, kurie greitai pasklinda po visus namus.

Ir aš tikrai tikiu, kad namuose, kur su meile gaminamas maistas, negali būti nieko blogo. Ir apskritai, virtuvės rutina – mano mylimiausia…

Kaip ir maisto produktų pirkimas. Parduotuvėje duonos skyriuje – pats nuostabiausias kvapas pasaulyje! Ten galima gyventi – tarp tų visų karštų traškių plutelių, šiltų šonų ir kvapnių pabarstų. Galėčiau visą dieną išbūti būtent duonos kepyklėlėje.

Taip, ko gero, aš iš tiesų mėgstu rutiną: rinkti drabužius skalbimui, statyti avalynę nakčiai į džiovyklą, plauti indus… Indų plovimas – puiki meditacinė praktika: man patinka matyti, kaip nešvarus virsta švariu, šlapias – sausu, šaltas – šiltu…

Paprasti veiksmai leidžia įsiaudrinusiam protui nusiraminti, o karštligiškai klaidžiojančioms mintims – sustoti.

Todėl kad kai esi namuose – tu esi pačioje saugiausioje, pačioje jaukiausioje vietoje šioje Žemėje, kur kiekvienas daiktas tau ir viskas iki smulkmenų sava.

Todėl kažkuria prasme tai ypatingas džiaugsmas – susitvarkyti savo namuose. Ir tai ne prievartinė generalinė tvarka kartą per metus, o tvarkos palaikymas su nuoširdžiu dėkingumu tai vietai, kurioje tu gyveni.

Ten, kur aš gyvenu, nėra atsitiktinių daiktų. Man miela kiekviena lėkštė, prisimenu, iš kur ji, žinau, kodėl pasirinkau būtent ją. Visi daiktai reikalingi ir savo vietose.

Rutina galima pavadinti viską – ir savo jaukios erdvės, ir nuoširdžių santykių kūrimą. Tačiau ne buitis griauna meilę, o klastinga iliuzija, kad “gyvenimas – tai nuolatinis karnavalas“…

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Tai, kas tikrai tavo…

Kartą aš išgirdau paprastus žodžius, kurie apvertė visas prasmes manyje: “Na, nereikia man geresnio! Aš noriu tik šito.“

Žmogus įdomiai sukurtas. Jis stebėtinai tiksliai suranda savo. Savo šlepetes, gėrimus, muziką, savo žmogų. Ir jei jam jauku su šiomis keistomis šlepetėmis, tai… galima, žinoma, pasiūlyti jam tūkstantį ir vieną variantą… jis pažiūrės. Susidomės arba ne. Kažką gal net pasimatuos, bet paskui apsiaus savo mėgiamas. 

Ir kai pasibaigs arbata, jis peržvelgs įvairias ryškias pakuotes, bet nusipirks pakelį su bergamotu. Todėl kad šis skonis primena vaikystę: stalas virtuvėje, apšviestas gelsva lempa, sumuštiniai su sūriu prieš mokyklą… ir pirmoji meilė… ir kai apima slegiantis liūdesys, tuomet galima vietoje kavos išgerti prisiminimų puodelį su tam tikru skoniu, ir geriau nebūna. Negali būti geriau. 

Muzika, nuo kurios viduje plūsta banga po bangos. Kiekvieną kartą. Visada. Ištraukia iš lipnios apatijos, lyg iš klijų statinės. Ir savas žmogus. Neidealus išoriškai, su sudėtingu charakteriu ir neteisingais poelgiais, bet tik jis. Tik jis. 

O viską, kas jūsų manymu geriau – pasiimkite ir neškitės… kartu su šlepetėmis, svetima muzika ir naudinga žalia arbata…

…Nereikia gerinti savęs dėl kitų. Jei norite, gerinkite save dėl savęs, ir atminkite, kad yra žmonės, kurie nori būti tik su jumis.

…Su jumis… Tik su jumis… Su tokiu, koks esate…! Su visais jūsų prisiminimais, atšalusia arbata puodelyje ir jūsų įpročiu vaikščioti basomis… nes nemėgstate nešioti šlepečių…

Padėka autorei! Pagal Anna Enbert esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Artima siela

Kokį švelnumą sugeba pažadinti žmogus, palietęs tavo sielą!

Jis turi kažkokias nematomas savo natas, kurios tinka tavo vidinėms stygoms.

Ir tai sukuria stebuklingą muziką! Jis gali paglostyti neprisiliesdamas. Nuraminti be žodžių tą štormą, kuris kartais čaižo tavo sielą. Vieninteliu žvilgsniu… Tu gaudai jį, akimirksniui nurimsti, o jis jau šnabžda tavyje tyliu balsu, glosto įaudrintas sąmonės bangas… Ir nusistovi štilis.

Tu žiūri jam į akis ir matai visus visatos atspalvius ir pustonius. Jie sugeba akimirksniu keisti pasaulį aplink tave, kurdami nepakartojamą laimės, švelnumo ir nepaprasto vidinio lengvumo paletę.

Ir tu supranti, kaip mažai reiškia tai, kam mes klaidingai suteikiame vertingumą! Ir kaip svarbu, kad šalia būtų nors vienas žmogus, gebantis nušviesti ir nuspalvinti tavo pasaulį savo tyros sielos spalvomis…

Padėka autorei! Pagal D. Krylataja miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir artimųjų širdies šilumos mums visiems 🙂 !

Ką tu šiandien sušildei?

Prisimeni, gerasis mano žmogau, kaip mes kalbėjomės apie tai, ką moka tavo širdis? Būtent tavo: moters, vyro ar vaiko širdis, naivi arba tvirtai viskuo įsitikinusi?

Tavo širdis moka… Sušildyti…

Sušildyti prisotintą saulės meile žolę, kai tu rūpestingai ją lieti, apkabindamas ne tik rankomis, bet ir šypsena.

Sušildyti žodžiais, paliesdamas artimo žmogaus skausmą. Pasakyti reikiamus žodžius, tyliai-tyliai papūsti į žaizdą, pabučiuoti. Kad daugiau neskaudėtų. Kad išsisklaidytų liūdesys, kad išeitų vienatvė ir atsigautų širdis po nuoskaudų ir praradimų.

Sušildyti tylėjimu dviese. Su drauge ar draugu. Suprasti, kad dabar tylos metas. Vienijančio bendrumo, supratingumo, gerumo vienas kitam metas.

Sušildyti viltimi. Tikėjimu svajone. Tikėjimu, kad viskas gausis, kad viską įveiksi. Tu sutiksi jį. Tu sutiksi ją. Kas turi išeiti, išeis. Netrukus bus lengviau. Tu būsi laimingas. Tu būsi laiminga. Atrask džiaugsmą čia, tavo mieloje ir stebuklingoje dabartyje.

Sušildyti apkabinimais. Stipriais-stipriais ir (arba) švelniais-švelniais. Tiesiog nuoširdžiai džiaugtis susitikimu, nes pasiilgome, nes branginame vienas kitą, nes tai labai svarbu – paliesti širdis mūsų rankų šiluma. Ir tuo patvirtinti: tu su manimi, o aš su tavimi. Ir todėl dabar nebaisu, todėl neskauda. Nes tarp mūsų meilė.

Mes galime taip daug padovanoti vieni kitiems. Meilėje, draugystėje, bendravime, tyloje, mūsų širdžių šilumoje.

Ir, galbūt, svarbiausias kiekvienos dienos klausimas – atsakyti sau prieš miegą: tu kažką šiandien sušildei, gerasis mano žmogau? Ar tave kas nors sušildė?

Apkabinu…

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes šalia

Mama su tėčiu dažnai nuveždavo sūnų visai vasarai pas močiutę.

Kai sūnus paūgėjo, paklausė tėvų, kai atvyko į stotį:

– Juk aš jau didelis, kodėl jūs elgiatės su manimi kaip su mažu? Aš ir pats vienas galiu pas močiutę nuvažiuoti!

Tėvai bandė prieštarauti, bet galiausiai sutiko. Dar kiek pastovėjo perone laukdami traukinio, davė paskutinius patarimus, bet sūnus tik tvirtino:

– Na, žinau, žinau, šimtą kartų jau tai girdėjau!

Tada tėtis pasakė:

– Sūnau, jei kartais tau būtų baisu ar neramu, paimk tai, – ir kažką įdėjo vaikui į kišenę.

Ir štai berniukas jau sėdi vagone, važiuoja, žvalgosi pro langą. O aplink svetimi žmonės vaikšto, triukšmauja, užeina, išeina, traukinio palydovė piktai mesteli jam pastabą, kažkas kreivai į jį pasižiūri…

Ir staiga berniukui pasidarė nejauku. Jį apėmė nerimas… Ir jau baisu pasidarė… Jis nuliūdo, atsisėdo kamputyje, skruostu nusirito ašaros…

Bet jis prisiminė, kad turi kišenėje tai, ką jam davė tėtis. Drebančia ranka jis užčiuopė kažkokį popierėlį. Išlankstęs jį, berniukas perskaitė: “Sūneli, aš paskutiniame vagone“.

…Taip jau yra gyvenime: mes paleidžiame savo vaikus į gyvenimą, mes pasitikime jais, bet… visada turime būti “paskutiniame vagone“, kad jiems nebūtų baisu. Kad jie žinotų: mes šalia.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Šilčiausi sveikinimai ir artimųjų širdžių šilumos artėjančios Tėvo dienos proga visiems tėveliams, seneliams ir proseneliams 🙂 ! Vaikučius – su Vaikų gynimo diena 🙂 ! Visiems meilės ir gerumo 🙂 !