Laimė, kad jie yra…

Sako, kad žmonės, kurie gyvena prie krioklio, negirdi vandens keliamo triukšmo.  O tie, kas gyvena kalnų papėdėje ar prie ežerų – anksčiau ar vėliau jau nepastebi juos supančio grožio.

Lygiai taip pat ir mes kartais nevertiname savo artimiausių žmonių ir to, ką jie mums nuolat besąlygiškai dovanoja – meilę, palaikymą, rūpestį… 

Kartais visa tai mums pradeda atrodyti lyg savaime suprantami dalykai.., o iš tiesų – tai ir yra didžiausias gėris šiame pasaulyje.

Kaip svarbu tai prisiminti ir būti dėkingais savo artimiesiems už nuolatinę jų meilės išraišką, už jų gerumą ir rūpestį.

Už tai, kad jie yra mūsų gyvenime.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Besąlygiška, stebuklinga…

Meilei nereikia priežasčių. Jei pradėsi ieškoti priežasčių, dėl kurių tu galėtum kažką pamilti, iš tiesų nerasi nei vienos.

Galima rasti priežastis prieraišumui, pagarbai, bendravimui. Bet nėra priežasčių meilei.

Tame ir yra jos esmė: ji pati yra visa ko priežastis. Todėl nėra ir negali būti jokių priežasčių meilei. Ji tiesiog yra. Ji yra tavyje. Ir tu esi meilė. Ir Dievas yra meilė.

Mes negalime jos apibrėžti, mes negalime jos suprasti. Bet mes matome, kaip ji veikia, ir matome jos daromus stebuklus – kai išskirti žmonės atranda joje vienybę, susvetimėję pradeda bendrauti, pasiekiama kas atrodė nepasiekiama, slėpiniai atsiveria, apgaulė išsisklaido, supriešinti apsikabina, gobšūs pradeda dalintis, nepatiklūs ima pasitikėti, kenčiantys atsigauna ir klesti, o praradę sveiką nuovoką atgauna ramybę šiame pasaulyje…

Ir viso to priežastis – meilė. Meilė be priežasčių.

Padėka autoriui! Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !  

Meilės akimis

Sakoma, kad tuomet, kai mylime – mes užsidedame rožinius akinius ir matome žmogų ne tokį, koks jis yra.

Tai, žinoma, tiesa. Bet ne visa. Kai mylime, įvyksta dar kai kas.

Žmogus jaučia mūsų meilę ir bet kokiu atveju kažkaip į ją atsiliepia. Ir paprastai tas atsakas į meilę pažadina jame viską, kas yra geriausia, tai, koks jis galėtų būti be savo baimių, nusivylimo, traumų…

Ir būtent tokį mes jį matome. Ir jis iš tiesų tą akimirką toks ir yra.

Vėliau, žinoma, viskas sugrįžta ir atsistoja į įprastas vėžes.

Bet tai nereiškia, kad tai, ką mes matėme meilės akimis – netiesa.

Tiesiog šios tiesos kitaip neįmanoma pamatyti.

Padėka autoriui! Pagal K. Gringuto esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai ne rutina, tai gyvenimas

Rutinoje yra daug dalykų, kurie man patinka.

Pavyzdžiui, anksti keltis, tipenti basomis į virtuvę, užkaisti virdulį. Kol jis užverda, įpilti į puodelį cinamoną. Į tą patį puodelį ir tos pačios rūšies cinamoną, kurį perku jau šešis metus.

Aš apskritai prisirišu prie daiktų, jei jie pagaminti gerai ir kokybiškai, nes neturiu poreikio daiktų įvairovei. Kelios kokybiškos palaidinės, džinsai, megztinis, šilti sausi batai – ir galima ramiai peržiemoti.

Paprasti daiktai – paprastas naudojimas. Kaip ir geri žmonės – visada paprasti bendravime.

Na, o jau maisto gaminimą galima būtų pavadinti nesibaigiančia rutina… Bet, iš kitos pusės – kaip tai ramina.. Plauki sąmonės srautu pagal mėgiamą melodiją, pjaustai kopūstą, smulkini česnaką, šildai burnoje užšaldytą braškę – ir virtuvė prisipildo aromatais, kurie greitai pasklinda po visus namus.

Ir aš tikrai tikiu, kad namuose, kur su meile gaminamas maistas, negali būti nieko blogo. Ir apskritai, virtuvės rutina – mano mylimiausia…

Kaip ir maisto produktų pirkimas. Parduotuvėje duonos skyriuje – pats nuostabiausias kvapas pasaulyje! Ten galima gyventi – tarp tų visų karštų traškių plutelių, šiltų šonų ir kvapnių pabarstų. Galėčiau visą dieną išbūti būtent duonos kepyklėlėje.

Taip, ko gero, aš iš tiesų mėgstu rutiną: rinkti drabužius skalbimui, statyti avalynę nakčiai į džiovyklą, plauti indus… Indų plovimas – puiki meditacinė praktika: man patinka matyti, kaip nešvarus virsta švariu, šlapias – sausu, šaltas – šiltu…

Paprasti veiksmai leidžia įsiaudrinusiam protui nusiraminti, o karštligiškai klaidžiojančioms mintims – sustoti.

Todėl kad kai esi namuose – tu esi pačioje saugiausioje, pačioje jaukiausioje vietoje šioje Žemėje, kur kiekvienas daiktas tau ir viskas iki smulkmenų sava.

Todėl kažkuria prasme tai ypatingas džiaugsmas – susitvarkyti savo namuose. Ir tai ne prievartinė generalinė tvarka kartą per metus, o tvarkos palaikymas su nuoširdžiu dėkingumu tai vietai, kurioje tu gyveni.

Ten, kur aš gyvenu, nėra atsitiktinių daiktų. Man miela kiekviena lėkštė, prisimenu, iš kur ji, žinau, kodėl pasirinkau būtent ją. Visi daiktai reikalingi ir savo vietose.

Rutina galima pavadinti viską – ir savo jaukios erdvės, ir nuoširdžių santykių kūrimą. Tačiau ne buitis griauna meilę, o klastinga iliuzija, kad “gyvenimas – tai nuolatinis karnavalas“…

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Tai, kas tikrai tavo…

Kartą aš išgirdau paprastus žodžius, kurie apvertė visas prasmes manyje: “Na, nereikia man geresnio! Aš noriu tik šito.“

Žmogus įdomiai sukurtas. Jis stebėtinai tiksliai suranda savo. Savo šlepetes, gėrimus, muziką, savo žmogų. Ir jei jam jauku su šiomis keistomis šlepetėmis, tai… galima, žinoma, pasiūlyti jam tūkstantį ir vieną variantą… jis pažiūrės. Susidomės arba ne. Kažką gal net pasimatuos, bet paskui apsiaus savo mėgiamas. 

Ir kai pasibaigs arbata, jis peržvelgs įvairias ryškias pakuotes, bet nusipirks pakelį su bergamotu. Todėl kad šis skonis primena vaikystę: stalas virtuvėje, apšviestas gelsva lempa, sumuštiniai su sūriu prieš mokyklą… ir pirmoji meilė… ir kai apima slegiantis liūdesys, tuomet galima vietoje kavos išgerti prisiminimų puodelį su tam tikru skoniu, ir geriau nebūna. Negali būti geriau. 

Muzika, nuo kurios viduje plūsta banga po bangos. Kiekvieną kartą. Visada. Ištraukia iš lipnios apatijos, lyg iš klijų statinės. Ir savas žmogus. Neidealus išoriškai, su sudėtingu charakteriu ir neteisingais poelgiais, bet tik jis. Tik jis. 

O viską, kas jūsų manymu geriau – pasiimkite ir neškitės… kartu su šlepetėmis, svetima muzika ir naudinga žalia arbata…

…Nereikia gerinti savęs dėl kitų. Jei norite, gerinkite save dėl savęs, ir atminkite, kad yra žmonės, kurie nori būti tik su jumis.

…Su jumis… Tik su jumis… Su tokiu, koks esate…! Su visais jūsų prisiminimais, atšalusia arbata puodelyje ir jūsų įpročiu vaikščioti basomis… nes nemėgstate nešioti šlepečių…

Padėka autorei! Pagal Anna Enbert esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Artima siela

Kokį švelnumą sugeba pažadinti žmogus, palietęs tavo sielą!

Jis turi kažkokias nematomas savo natas, kurios tinka tavo vidinėms stygoms.

Ir tai sukuria stebuklingą muziką! Jis gali paglostyti neprisiliesdamas. Nuraminti be žodžių tą štormą, kuris kartais čaižo tavo sielą. Vieninteliu žvilgsniu… Tu gaudai jį, akimirksniui nurimsti, o jis jau šnabžda tavyje tyliu balsu, glosto įaudrintas sąmonės bangas… Ir nusistovi štilis.

Tu žiūri jam į akis ir matai visus visatos atspalvius ir pustonius. Jie sugeba akimirksniu keisti pasaulį aplink tave, kurdami nepakartojamą laimės, švelnumo ir nepaprasto vidinio lengvumo paletę.

Ir tu supranti, kaip mažai reiškia tai, kam mes klaidingai suteikiame vertingumą! Ir kaip svarbu, kad šalia būtų nors vienas žmogus, gebantis nušviesti ir nuspalvinti tavo pasaulį savo tyros sielos spalvomis…

Padėka autorei! Pagal D. Krylataja miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir artimųjų širdies šilumos mums visiems 🙂 !

Ką tu šiandien sušildei?

Prisimeni, gerasis mano žmogau, kaip mes kalbėjomės apie tai, ką moka tavo širdis? Būtent tavo: moters, vyro ar vaiko širdis, naivi arba tvirtai viskuo įsitikinusi?

Tavo širdis moka… Sušildyti…

Sušildyti prisotintą saulės meile žolę, kai tu rūpestingai ją lieti, apkabindamas ne tik rankomis, bet ir šypsena.

Sušildyti žodžiais, paliesdamas artimo žmogaus skausmą. Pasakyti reikiamus žodžius, tyliai-tyliai papūsti į žaizdą, pabučiuoti. Kad daugiau neskaudėtų. Kad išsisklaidytų liūdesys, kad išeitų vienatvė ir atsigautų širdis po nuoskaudų ir praradimų.

Sušildyti tylėjimu dviese. Su drauge ar draugu. Suprasti, kad dabar tylos metas. Vienijančio bendrumo, supratingumo, gerumo vienas kitam metas.

Sušildyti viltimi. Tikėjimu svajone. Tikėjimu, kad viskas gausis, kad viską įveiksi. Tu sutiksi jį. Tu sutiksi ją. Kas turi išeiti, išeis. Netrukus bus lengviau. Tu būsi laimingas. Tu būsi laiminga. Atrask džiaugsmą čia, tavo mieloje ir stebuklingoje dabartyje.

Sušildyti apkabinimais. Stipriais-stipriais ir (arba) švelniais-švelniais. Tiesiog nuoširdžiai džiaugtis susitikimu, nes pasiilgome, nes branginame vienas kitą, nes tai labai svarbu – paliesti širdis mūsų rankų šiluma. Ir tuo patvirtinti: tu su manimi, o aš su tavimi. Ir todėl dabar nebaisu, todėl neskauda. Nes tarp mūsų meilė.

Mes galime taip daug padovanoti vieni kitiems. Meilėje, draugystėje, bendravime, tyloje, mūsų širdžių šilumoje.

Ir, galbūt, svarbiausias kiekvienos dienos klausimas – atsakyti sau prieš miegą: tu kažką šiandien sušildei, gerasis mano žmogau? Ar tave kas nors sušildė?

Apkabinu…

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes šalia

Mama su tėčiu dažnai nuveždavo sūnų visai vasarai pas močiutę.

Kai sūnus paūgėjo, paklausė tėvų, kai atvyko į stotį:

– Juk aš jau didelis, kodėl jūs elgiatės su manimi kaip su mažu? Aš ir pats vienas galiu pas močiutę nuvažiuoti!

Tėvai bandė prieštarauti, bet galiausiai sutiko. Dar kiek pastovėjo perone laukdami traukinio, davė paskutinius patarimus, bet sūnus tik tvirtino:

– Na, žinau, žinau, šimtą kartų jau tai girdėjau!

Tada tėtis pasakė:

– Sūnau, jei kartais tau būtų baisu ar neramu, paimk tai, – ir kažką įdėjo vaikui į kišenę.

Ir štai berniukas jau sėdi vagone, važiuoja, žvalgosi pro langą. O aplink svetimi žmonės vaikšto, triukšmauja, užeina, išeina, traukinio palydovė piktai mesteli jam pastabą, kažkas kreivai į jį pasižiūri…

Ir staiga berniukui pasidarė nejauku. Jį apėmė nerimas… Ir jau baisu pasidarė… Jis nuliūdo, atsisėdo kamputyje, skruostu nusirito ašaros…

Bet jis prisiminė, kad turi kišenėje tai, ką jam davė tėtis. Drebančia ranka jis užčiuopė kažkokį popierėlį. Išlankstęs jį, berniukas perskaitė: “Sūneli, aš paskutiniame vagone“.

…Taip jau yra gyvenime: mes paleidžiame savo vaikus į gyvenimą, mes pasitikime jais, bet… visada turime būti “paskutiniame vagone“, kad jiems nebūtų baisu. Kad jie žinotų: mes šalia.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Šilčiausi sveikinimai ir artimųjų širdžių šilumos artėjančios Tėvo dienos proga visiems tėveliams, seneliams ir proseneliams 🙂 ! Vaikučius – su Vaikų gynimo diena 🙂 ! Visiems meilės ir gerumo 🙂 !

Tiesiog todėl, kad tu esi…

Pasakoje apie Mažylį ir Karlsoną yra momentas, kai po pasivaikščiojimo su Karlsonu po stogą, Mažylis lieka vienas, ir nuo stogo jį nukelia gaisrininkai. Tą vakarą mama apkabino jį ypač švelniai ir rūpestingai. Ji pasakė, kad Mažylis jai brangesnis net už šimtą tūkstančių milijonų.

Man suspaudė širdį, ir aš pravirkau. Pravirkau todėl, kad tai tokie paprasti žodžiai… Bet kad mama juos pasakytų, Mažyliui teko atsidurti pavojuje.

Taip ir mes – kiek visko padarome, kad juos išgirstume. Mes siekiame kažką  įrodyti visam pasauliui, mes verčiame kalnus, mes papuolame į nemalonias situacijas, mes kylame vis aukščiau ir aukščiau – tik tam, kad atsidūrę ant stogo, mes pasijustume reikalingi ir svarbūs.

Tam, kad apie mus galvotų, kad mus gerbtų, mylėtų, kad mus suprastų, kad apie mus pagalvotų. Kad kažkas artimas ir mylimas būtų šalia. Kiekvienas, kas “sėdėjo ant stogo“, žino ir laukia šito.

Kad mus nuimtų nuo stogo, apkabintų ir pasakytų: tu man brangesnis už viską pasaulyje. Brangesnis už šimtą tūkstančių milijonų.

Bet mes pavargstame laukti. Ir mūsų širdis pradeda šalti, todėl mes vis labiau ir labiau bijome susidurti su meile. Todėl kad tai skausminga, neapčiuopiama ir nesuprantama – laukti, mylėti, tikėtis. Todėl kad sukrečia. Spaudžia širdį ir krūtinę. Iki gumulo gerklėje, nes verkti negalima. Todėl kad neįmanoma to suprasti ir patikėti – kad meilės reikia nusipelnyti.

Kaip dažnai, kad išgirstume arba pasakytume svarbius žodžius, turime atsidurti ant ribos… Ir kartais būna per vėlu. O juk galima tiesiog taip, be jokių sąlygų. Galima. Galima sušildyti širdį. Sušildyti jausmais. Žodžiais.

Mažyli, tu man brangesnis už šimtą tūkstančių milijonų. Aš visada būsiu tavo mama.

Kai gulamės miegoti, kai pusryčiaujame arba valomės dantis. Kai žaidžiame kamuoliu arba žiūrime filmukus. Kai ruošiamės į darbą, arba, susikivirčiję dėl kažko sudaužyto, išlieto, išmėtyto, neatlikto, šimtą tūkstantąjį kartą pasakykime: aš taip tave myliu! Be jokių sąlygų. Tiesiog todėl, kad tu esi.

Mažyli, tu man brangesnis už šimtą tūkstančių milijonų! Ir aš visada būsiu šalia. Kas benutiktų.

Padėka autorei! Pagal Ž. Jermašova esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gėlėtos nuotaikos ir artimųjų širdžių šilumos visoms mieloms mamytėms, močiutėms ir prosenelėms artėjančios Motinos dienos proga 🙂 !

Viską galima ištaisyti

Kodėl mes skaudiname savo tėvus? Ar todėl, kad jie kažkada mus baudė ar drausmino? Arba todėl, kad mums atrodo, kad jie kažkokie ne tokie – nepakankamai protingi, nelabai gražūs ir nejauni, nesugeba daug uždirbti, nemoka užmegzti naudingų ryšių, ne taip kalba, neteisingai galvoja ir per daug pamokslauja?..

O ar turėjo jie galimybę ir pasirinkimą pragyventi savo gyvenimą kitaip? Gyventi darnų, šviesų gyvenimą, kupiną meilės ir šilumos, kur nieko netrūksta, kur nėra negandų ir netekčių? Ar gyveno jie kada nors tik asmeniškai dėl savęs?

Mes užaugome, o smulkios vaikiškos nuoskaudos, pretenzijos ir nesupratimas išliko. Visas sukauptas negatyvumas persekioja mus metų metus, lyg sniego lavina. Ar turime priežastį nuolat nešioti šią naštą savyje? Ar prisimename, kas mums dovanojo gyvenimą?

Bet kažkas trukdo atleisti ir patiems atsiprašyti už šiurkštumą ir įžūlumą, už nepateisintas viltis, suteiktą skausmą, abejingumą ir vienatvę. Kažkas nepaleidžia, trukdo laisvai gyventi… Mes nenorime pažvelgti į praeitį, o galbūt, verta atsigręžti – suprasti ir liautis teisti ir smerkti?

Pažvelgti ir į save – ar išmokome mylėti taip, kaip myli mus? Galbūt, mes per daug susireikšminę, todėl daug ką priimame kaip savaime suprantamą dalyką ir tiesiog nemokame pažvelgti tiesai į akis?

Kodėl taip lengvai galima imti viską, bet nieko neduoti? Kodėl net nesusimąstydami įskaudiname, neužjaučiame ir net kerštaujame? Turbūt todėl, kad tėvai viską priima ir viską atleidžia, tiki mumis ir nepraranda vilties, nežiūrint į nieką. Tėvų meilė – beribė ir besąlygiška. 

Svetimiems žmonėms dažnai esame atidesni ir geresni, o būdami su artimaisiais mes nusimetame “kaukes“ ir leidžiame sau būti abejingais ir ciniškais egoistais.

Gaunasi, kad, deja, mes skriaudžiame tuos, kas mus labai myli ir ką mes mylime ir bijome prarasti, tačiau širdies gilumoje slepiame savo jausmus ir bijome sau tai pripažinti. Ir kažkodėl įsivaizduojame, kad tėvai bus su mumis visada.

Bet vieną dieną gyvenimas sustos ir nebus ką kaltinti. Ir mes jau nebūsime svarbiausi kažkieno gyvenime. Niekas neskaitys mums moralų ir nepalaikys mūsų siekių. Pasaulis nepasikeis – taip pat švies saulė, tačiau nebus šalia rūpestingų švelnių rankų ir mylinčių akių.

Nežadėkite skambinti tėvams. Todėl kad tikrai apie tai pamiršite šiandien, rytoj ar po savaitės, o jie – lauks… Net neapgalvotai ištartas žodis gali juos įskaudinti. Paskambinkite tiesiog dabar, kad išgirstumėte širdžiai mielą balsą ir kad pasakytumėte, jog mylite juos ne už kažką, bet tiesiog todėl, kad jie yra, mylite taip, kaip vaikystėje…

Nedelskite… Viską galima ištaisyti, kuomet visi gyvi.

Padėka autorei! Pagal A. Novikova tekstą, vertė ruvi.lt

Mylėkime ir branginkime vieni kitus 🙂 !