ruvi

Dar praeitame šimtmetyje tai buvo savaime suprantamas ir dažnai neišvengiamas dalykas, nes buvo tęsiamos senosios tradicijos – gyventi kelioms šeimoms po vienu stogu. Be to, galimybės įsigyti savo būstą ar nuomuotis butą nebuvo tokios plačios, kaip mūsų dienomis. Tačiau ne visos šeimos ir dabar savo bendro gyvenimo pradžioje turi galimybę gyventi atskirai.

Kaip sugyventi taikiai – juk šeima pradeda gyventi namuose, kur jau įsivyravęs tam tikras gyvenimo būdas? Kaip sukurti savo erdvę, savo taisykles, nepažeidžiant jau sukurtos tvarkos ir neįžeidžiant tėvų? Vienam iš sutuoktinių nedaug kas keičiasi – jis ir toliau tebegyvena įprastoje aplinkoje, o kitam prasideda nelengvas prisitaikymo laikotarpis. Nėra taip paprasta ir tėvams – juk jiems taip pat reikia priprasti prie naujo šeimos nario.

Nežiūrint visų buitinių ir psichologinių sunkumų, šioje situacijoje, anot prof. T. Chelving, yra nemažai pliusų:

* Didžiausias yra tame, kad jei tėvai, pas kuriuos gyvenate, yra darni pora, tai ne tik gerai sugyvensite, bet ir turėsite puikų gyvenimišką pavyzdį, iš kurio galėsite pasimokyti, kaip kurti harmoningus santykius.
* Be abejo, tai naudinga jaunai šeimai ir ekonomiškai. Jums ne tik mažiau kainuos būsto išlaikymas, bet ir nereikės pirkti daug baldų, buitinės technikos ar daryti didelių remontų. Tai puiki galimybė taupyti nuosavam būstui ar kitoms jaunos šeimos reikmėms – mokslui ar kelionėms.
* Gyvendamos kartu, šeimos padeda viena kitai spręsti įvairias problemas – pvz., buities ir namų ūkio tvarkymo ar vaikų priežiūros.
* Nuoširdus jaunosios ir vyresniosios kartos bendravimas stiprina giminystės ryšius.

Tačiau yra ir kita tokio gyvenimo pusė – minusai:

* Finansinė priklausomybė gali įpratinti jaunimą būti išlaikytiniais, kai tiesiog nėra būtinybės planuoti savo šeimos biudžeto, jei tėvai tai už juos padaro.
* Konfliktai su tėvais gali padaryti neigiamą poveikį jaunos poros besiformuojantiems santykiams.
* Perdėta tėvų globa gali tapti ir jaunos šeimos infantilumo priežastimi – nemokėjimu priimti savarankiškus sprendimus sudėtingose gyvenimo situacijose.
* Jei nuo pat bendro gyvenimo pradžios tarp dviejų kartų nesusiklosto draugiški santykiai, tai vėliau bendravimo problemos gali tapti tokios gilios, kad išspręsti jas pasidaro labai sunku. Tai neigiamai veikia ir porų tarpusavio santykius, ir sutuoktinių santykius.
* Jei tėvai nesuvokia, kad gyvena su jau suaugusiais vaikais, tuomet gali nurodinėti jiems ar kištis į jų gyvenimą. Tai taip pat kelia įtampą ir susipriešinimą.

Dėl ko ir kodėl dažniausiai konfliktuoja poros, gyvenančios po vienu stogu? Dažniausiai pasitaikančios konfliktų priežastys yra kelios:

1. Subjektyvus išankstinis nusistatymas prieš naują šeimos narį. Daugeliui pažįstamos situacijos: niekaip neįtinkanti marti anytai arba uošvės nepasitenkinimas “netikusiu” žentu jos mylimai dukrelei. Toks nusistatymas gali turėti ir paslėptas ar slepiamas priežastis, o gali būti ir atvirai demonstruojamas priešiškumas. Tai visuomet kelia įtampą, o ištaisyti tokią situaciją nepaprastai sunku, o kartais ir neįmanoma.

2. Buitiniai nepatogumai. Kai namuose atsiranda naujas šeimos narys, jis nori-nenori suardo nusistovėjusią tvarką. Prasideda kasdieniai smulkūs konfliktai: pvz., kam ir kada pirmam naudotis vonia ryte; kiek ir kaip šeimininkauti virtuvėje (anyta ir marti); priekaištai žentui dėl nuolat ne vietoje paliekamų šlepečių ir t.t.. Išmintingas sprendimas tokiu atveju – supratingumas ir kantrybė, bei labai aiškūs susitarimai – kas, kur, kada, po ko ir kiek.

3. Dviejų kartų gyvenimas vienuose namuose gali tapti ir tarpusavio nesupratimo priežastimi. Vyresniems atrodo, kad jie viską žino ir gali duoti patarimus jauniesiems – prašomi ir neprašomi. Jaunimui tai nepatinka, nes jie turi savo pasaulio matymą. Čia jau pagelbėtų vyresniųjų išmintis ir patirtis – jie turėtų gerbti savo vaiko ir jo sutuoktinio teisę kurti savo šeimos vertybes. Retesnis atvirkštinis variantas – kai jaunimas pradeda įvedinėti savo tvarką, nepaisydami tėvų sukurtų tradicijų. Tokioje situacijoje reikia dažniau prisiminti, kieno namuose gyvenama ir pagarbą namų šeimininkams.

4. Finansinės problemos. Jos prasideda tuomet, kai tėvams pabosta globoti suaugusius vaikus ir jie pradeda reikalauti iš jų savarankiškumo. Tai dažniausiai sukelia pasipriešinimą ir net konfliktus, nes sunku keisti įprastą gyvenimą. Išeitis vienintelė – tapti jaunimui kiek galima savarankiškesniais.

Ką gi daryti, kad namuose būtų taika, kad abi kartos sugyventų draugiškai? Pirmiausiai reikia pagarbos, meilės, geranoriškumo – visa tai kuria harmoniją. Jei jaučiate įtampą santykiuose, būtinai išsiaiškinkite tos įtampos priežastis. Gyventi be konfliktų ne tik galima, bet ir reikia. Kaip? Tai tikrai įmanoma, jei laikysitės paprastų taisyklių:

* Visuomet ieškokite sprendimų, jei iškilo problemų bendravime. Susėskite ir kolektyviai aptarkite galimus sprendimų variantus.
* Būkite mandagūs ir geranoriški, gerbkite kitų nuomonę. Nekelkite balso bendraudami.
* Džiaukitės kitų šeimos narių pasiekimais ir palaikykite sunkią akimirką.
* Draugiškai priimkite naują šeimos narį – juk nuo to priklausys visų jūsų laimingas gyvenimas.

O jei gyvenimas tėvų namuose pasidarė neįmanomas – tai aiškus ženklas, kad jaunai šeimai atėjo laikas kurtis savo šeimyninį lizdelį.. Kartais atsiskyrimas nuo tėvų būna vienintelis teisingas sprendimas. Dažnai po tokio žingsnio santykiai ir šeimose, ir tarp šeimų pagerėja. Tai nereiškia, kad kažkas “geras”, o kažkas “blogas”, tiesiog kiekvienai šeimai ateina savarankiškumo, atsiskyrimo metas. Bet kokiu atveju – mylėkite ir gerbkite vieni kitus, juk esate artimiausi žmonės šioje Žemėje ..

Kiekvienas žmogus savaip įsivaizduoja šeimyninį gyvenimą – kartais tie vaizdai gana migloti, be to, dažnai visiškai skirtingi. Neretai manome, kad santuoka savaime pakeičia viską į gerąją pusę. Kol tęsiasi romantiškas periodas, taip ir yra, tačiau susidūrus su gyvenimo realybe, dažnas sutrinka ar net nusivilia. Kaip geriau pažinti vienas kitą? Kaip optimaliai spręsti šeimai iškilusius klausimus? Kaip sukurti harmoningus santykius? Koks sprendimas abiems teisingas?

Psichologijos m.dr. N. I. Kozlovas sudarė įdomų šeimyninio sutarimo pagrindų klausimyną, kurio pagalba galima ne tik aptarti ir išspręsti iškilusius porai klausimus, bet ir išmokti išgirsti, pasikalbėti bei susitarti. Žinoma, visko numatyti neįmanoma, bet didelę dalį visiems pasitaikančių klausimų išspręsti galima. Be to, tai yra paprastas būdas pažinti vienas kitą – ką mylime, ką mėgstame ir ko nemėgstame, ką vertiname ir nuo ko susilaikome, kokie mūsų įpročiai ir požiūriai, o kas sukelia audringą protestą. Manau, šis klausimynas bus įdomus ir daugiau metų kartu gyvenančioms poroms, ar poroms, nerandančioms sutarimo kažkuriuo klausimu. Taigi, pradėkime: pirmoji svarbi šeimyninio gyvenimo sritis -

Valdymas ir pinigai
Kas mūsų šeimoje galva, lyderis? Visur? Visada? Viskame?
Kiek kas turi uždirbti? Jei trūksta pinigų, kas tuomet? Ar gali būti pretenzijos?
Ar priimsime pagalbą iš tėvų? O jei jie mainais pasijus galintys kištis į mūsų šeimos gyvenimą? Ar mes planuojame padėti tėvams? Kaip, kiek, kokia forma?
Kas ir kaip valdo pinigus? Pinigai asmeniniai, ar visi – bendri? Kiek?
“Tu išlaidauji” – kaip sprendžiama ši problema?
Ar galite kelti skandalą dėl daikto sugadinimo? Kas bute jums nepriimtina? Ko jūs nepakęsite?

Darbas
Jei iškils prieštaravimai, kas kam svarbiau – šeima ar darbas?
Ar turite reikalavimų kito darbui? Ko ten neturėtų būti?
Ar įmanoma dėl šeimos keisti darbą? Į ką? Kokiomis aplinkybėmis?

Mityba ir virtuvė
Kokie pageidavimai, reikalavimai? Vegetarizmas? Dietos? Badavimai? Saldumynai? Stalo serviravimas?
Kaip reaguojame, jei neskanu ar maistas vienodas? O jei žmona stengiasi, o vyras nepastebi?
Kas apsiperka: kokias prekes, kas neša sunkius krepšius, kas stovi eilėse ir pan.?
Kas gamina valgyti, ar turi kitas padėti ir kaip? Ar gali būti pretenzijos “neskanu”?
Kas nurenka nuo stalo ir plauna indus?
Kaip reaguojame, jei kažkas NE: nenuėjo, neparuošė, nesuplovė ir pan.?

Tvarka ir švara namuose
Ar tai jums svarbu?
Kas šluoja, plauna grindis, siurbliuoja ir valo dulkes? Kaip dažnai? Ar visada atėję iš lauko valome kojas? Jei ne, kas ir kada tai išvalo?
Ar klojame lovą tik atsikėlę? Kas? Ar iš karto, kai nusirengiame, pakabiname suknelę, kostiumą, ar dedame daiktus būtinai į vietą?
Kaip reaguojame, jei NE: neplauna, nešluosto, nepadeda, nepakabina ir pan.? Kuo į tai atsakome?
Ar galima jums daryti pastabas? Kokia forma negalima? Ar galite jūs daryti pastabas?

Dienos režimas ir sportas
Jūs “pelėda” ar “vyturys”? Kelintą jūs paprastai gulsitės miegoti ir kelsitės? Šiokiadieniais, išeiginėmis dienomis? Ar turi taip pat gyventi jūsų sutuoktinis? O jei jūs trukdote vienas kitam?
Ar būtina keltis anksti iš karto? Daryti mankštą? Ar gali kažkas šioje srityje kažko reikalauti? Ko ir kiek?

Rūbai, išvaizda, asmeninė higiena
Rūbai: požiūris į madą, kam teikiama pirmenybė, kiek pinigų pasiryžę tam išleisti, ar derinami skoniai, ar kiekvienas rengiasi kaip norisi?
Higiena: ar yra reikalavimai sutuoktinio plaukų, nagų, odos priežiūrai? Baltinių ir patalynės švarai?

Sveikata
Ar rūpinatės savo sveikata? O jei sutuoktinis nesirūpina? O jei kenkia savo sveikatai? Jei vienas susirgo – kaip elgiasi kitas?
Kaip gydomės, kaip gydome vienas kitą?
Kaip gydome vaikus: tabletėmis, ar stipriname grūdinimu ir sportu?

Giminaičiai
Kaip dažnai ruošiatės lankyti tėvus ir kitus giminaičius? Būtinai kartu?
Ar gali giminaičiai kištis į jūsų santykius ar gyvenimo būdą?
Kaip ir kas, reikalui esant, neutralizuos tokį poveikį?

Laisvalaikis ir pomėgiai
Koks jūsų pomėgis, kiek jis jums svarbus? Kaip jį derinsite su šeimos interesais? Ar turi sutuoktinis tame dalyvauti?
Jūsų požiūris į bendravimą su draugais, ėjimą į teatrą, kavinę, koncertus? Turistinius žygius? Namisėdystę? TV? Video? Knygas? Sportą?
Naminiai gyvūnai: kokį norėtumėte turėti? O kokio nepakęstumėte?

Vaikai
Kiek norėtumėte turėti vaikų, mergaitę ar berniuką, kada? Pageidautini vardai? Krikštynos?
O jei vaikų nebus? O jei neplanuotas nėštumas?
Kas prižiūrės vaikus, kokios pagalbos tikitės? Skalbimas, parduotuvės, naktinis kėlimasis? Kaip reaguosite, jei pagalba jums nepakankama?
Ar turi tėtis lygų (arba sprendžiantį) balsą vaikų auklėjime, jei vaikams skiria mažiau laiko?
Požiūris į netradicinius metodus (gimdymas vandenyje, Nikitinų sistema, apsipylimas šaltu vandeniu ir pan.)

Draugai
Ar tvirti ryšiai su draugais, ką su jais veikiate?
Ar planuojate savo šeimyniniame gyvenime susitikimus su draugais: kaip dažnai, kokia forma, kada kartu su sutuoktiniu, kada atskirai?
Ar gali draugai likti pas jus nakvoti? Kokie draugai? Kaip dažnai? Koks požiūris į buvusius artimus santykius ir įsimylėjimus?

Elgesio manieros ir žalingi įpročiai
Kokias elgesio manieras norėtumėte kad turėtų sutuoktinis ir kiek jums tai svarbu?
Ar galima būti netvarkingai apsirengus, jei svečiuose draugai? O jei jūs namuose vieni?
Jūs geriate, rūkote? Kiek, kada? Ar leisite tai sau, sutuoktiniui? Kaip reaguosite į išgėrusį sutuoktinį? O kaip televizoriaus žiūrėjimas? Kompiuteriniai žaidimai? Naktiniai klubai, kazino?
Kaip reaguosite, jei sutuoktinis turės žalingų įpročių arba jums nemalonių įpročių (graužia nagus, neplauna rankų prieš valgį, nesitvarko ir pan.)?

Tarpusavio santykiai
Kokie sutuoktinio dėmesio ženklai jums reikalingi? Ar reikia dovanoti dovanas? Kokias? Ar galima susitarti dėl dovanos?
Kaip elgtis, jei sutuoktinio prasta nuotaika?
Kaip reaguojate į vėlavimą? Į “pamiršau”, “nespėjau” ir pan.? Į susitarimo nepaisymą? Ką skaitote nepadoriu, ką išdavyste?
Jei sunku kalbėtis, ar įmanomas konflikto išsprendimas raštu – surašius savo požiūrį į problemą?

Štai toks netrumpas klausimynas.. Kada juo galime naudotis? Patariama pirmiausiai prieš santuoką, taip pat susidarius kažkokiai konfliktinei situacijai. Tai leidžia paprasčiau ieškoti bendrų sprendimų ir išsilaisvinti iš nepagrįstų lūkesčių ir pretenzijų. Koks sprendimas teisingas? Tik toks, dėl kurio geranoriškai susitariama ir kuris tenkina abu sutuoktinius.

Man šie klausimai buvo labai įdomūs – manau, kartais jie tikrai gali būti naudingi . O kokia jūsų nuomonė?

“… Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami “įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys.

… Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra tik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tęsti toliau meilės reikšmės studijas.

… Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.

… Be meilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos.

… subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.

… Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra “veikimas”, o ne “buvimas paveiktu”. Pačia bendriausia prasme aktyvus meilės charakteris gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas.

… Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi, atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai, ką jis duoda, gyvena jame; jis duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar savo liūdesį – visas žmogiškojo gyvybingumo išraiškas. Atiduodamas savo gyvenimą, jis praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, podraug stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų: davimas pats savaime yra išskirtinis džiaugsmas. Bet jis negali duoti nepažadindamas kitame asmenyje kažko, kas gimdamas apšviečia ir jį patį.

… Nuoširdžiai duodamas, jis neišvengiamai gauna ir pats. Abu dalijasi džiaugsmu dėl to, ką pažadino gyvenimui. Meilės atveju tai reikštų: meilė yra jėga, kuri gimdo meilę..

… Infantiliška meilė grindžiama principu: “Aš myliu, nes esu mylimas”. Subrendusi meilė orientuojasi į kitą principą: “Aš esu mylimas, nes pats myliu”. Nesubrendusi meilė teigia: “Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas”. Brandi meilė sako: “Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave”.

… Vis dėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia – objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik “mylimą” asmenį. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra aktyvumas, sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys.

… Meilė yra galima tik tada, kai du asmenys yra susieti vienas su kitu savo egzistencijos esme, taigi kiekvienas iš jų turi suvokti savo egzistencijos esmę. Tik šiame “esmės” išgyvenime yra žmogiškas tikrumas, čia slypi žmogaus gyvybingumas, tik tai yra meilės pagrindas.

… Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas bei jėga, iš kurių atpažįstama meilė.

… Meilė yra veiklumas: jei aš myliu, aš esu nuolat, veikliai dėmesingas mylimam asmeniui.

… Negalima atidalinti meilės saviems nuo meilės svetimiems. Priešingai, pirmoji egzistuoja tik su ta sąlyga, kad egzistuoja ir antra.

… Visuomenė turėtų būti sutvarkyta tokiu būdu, kad visuomeninė, mylinti žmogaus prigimtis nebūtų atskirta nuo jo socialinės būties. Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, – o aš mėginau tą parodyti, – tada bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes.

… Kalbos apie meilę nėra “pamokslavimas” vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šitas troškimas ignoruojamas, dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu, yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.”

Iš E. Fromo knygos “Menas mylėti”.

Nuo mūsų pačių priklauso, kokie yra ir bus mūsų santykiai poroje. Jie gali būti nuoširdūs ir geranoriški, bet gali būti ir įtempti bei sunkūs. Jei mylime, tuomet būtinai siekiame harmonijos, o jei mus valdo ambicijos, tuomet meilę pakeičia nusivylimas. Sekinantys santykiai atima jėgas, gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą. Dėl savo ambicijų ir egoizmo galime apskritai su niekuo gyvenime taip ir nesukurti artimų ir nuoširdžių santykių.

Priežastys, dėl kurių nemokame sukurti harmoningų santykių, gali būti kelios. Mes galime tiesiog nemokėti bendrauti – tačiau jei norime, visada galime išmokti. Kita priežastis gali būti asmenybės nebrandumas, nes ambicijomis ir užsispyrimu dažniausiai yra išreiškiamas paaugliškas infantilizmas, kuriame “užstringa” nemažai suaugusiųjų. Psichologiškai brandus žmogus niekuomet nesiekia žeminti, reikalauti ar valdyti.

Dar viena svarbi priežastis – dar visai neseniai auklėjimas buvo grįstas principu viršininkas-pavaldinys, kas reiškė visišką paklusimą tėvų reikalavimams. Mūsų tėvai taip auklėjo mus todėl, kad juos taip auklėjo. Dėl tokio auklėjimo psichologiškai laisvų žmonių yra nedaug, ir dažnai jie pratęsia savo šeimose tokį bendravimą. Atrodytų, neturėtume tęsti to, kas mus pačius traumavo, bet yra suformuojami tam tikri psichologiniai mechanizmai, kurie veikia mūsų elgesį.

Kokiu būdu? Pavyzdžiui, jei vaikas išmokomas paklusti besąlygiškai, tai žaloja jo psichiką ir slopina jo orumo jausmą. Tai galiausiai paveikia ir jo elgesį – jis gali pradėti žeminti kitus, norėdamas tokiu būdu (nes nemoka kitaip) atgauti savo orumą. Toks žmogus gali tapti tikru tironu, nes kiekvienas nepaklusimas grąžina jį į vaikystę, kai jo orumas buvo trypiamas. Gera žinia yra ta, kad būdami suaugę mes galime suprasti šiuos psichologinius mechanizmus ir savo šeimoje kurti kitokį, harmoningą bendravimą.

Geranoriškai bendrauti nereiškia pataikauti ar nusileisti. Geranoriškame bendravime svarbu ne ką mes sakome, o kaip sakome. Jei esame geranoriški, tai ir pokalbis apie nelabai malonius dalykus ar trūkumus skatins išklausyti, ieškoti sutarimo ir sprendimų, o ne ginčytis, nurodinėti ar bartis. Turime mokytis suprasti ir ramiai išaiškinti savo nuomonę. O pokalbyje nelaukti savo “eilės” pasisakyti, o mokėti klausytis ir išgirsti. Apskritai, venkime ginčų ir netapkime kvailystės, kuriai nebus galo, bendrininkais. Ir nepamirškime, kokį poveikį ir suaugusiųjų barniai, ir įtampos būsenos daro mūsų vaikams.

Su artimais žmonėmis nereikia rungtyniauti, kuris viršesnis, kitaip gyvenimą galime paversti skausminga kova už valdžią, kuri griauna pačius šviesiausius jausmus. Atpraskime kalbėti įsakmiu tonu – kai į mus taip kreipiasi, juk mes automatiškai pajuntame susierzinimą ir pažeminimą. Tai formalioje aplinkoje gali būti įsakymai, kuriuos privalu vykdyti, o neformalioje aplinkoje, su artimais žmonėmis, bendraujame visiškai kitaip – nuoširdžiai ir geranoriškai.

Artimų žmonių galime kažko mandagiai paprašyti, atsižvelgdami į jų galimybes. Ir.. neįsižeisti, jei gausime atsisakymą. Juk prašymas – tai mūsų ketinimas ir tam, kad jis būtų išpildytas, turime jį motyvuoti, t.y., tas žmogus, kurio mes prašome, turi aiškiai suprasti, kodėl jis turi pildyti mūsų ketinimą. Prašymas turi būti aiškus, be manipuliavimo (o ne aš noriu, man reikia), nuoširdus (be melo), būtinai su suprantamu paaiškinimu (o ne: pasakiau – daryk, vykdyk be žodžių ir pan.), pagrįstas (adekvatus).

Toks bendravimas mums neįprastas, bet jis yra vienintelis harmoningas. Paklausite – o kaip su vaikais, juk juos reikia išmokyti, tarkim, saugumo ar tvarkos, argi įmanoma geruoju? Nustebsite, bet vaikai, auginami geranoriškumo atmosferoje, mokosi greičiau ir be riksmų, bet su vienintele sąlyga – reikia daug kantrybės ir geranoriškumo iš tėvų pusės. Juk “įmuštas” įgūdis bus vykdomas iš baimės, be noro, o motyvuotai išmoktas liks visam gyvenimui kaip sąmoningai ir savarankiškai įsisavintas naudingas įgūdis. Ir skirtumas mokymosi didžiulis, ir rezultatas.. Juk neįmanoma įtampoje ar bedvasėje aplinkoje išmokyti gerų dalykų.

Iš vaikystės ir visuomenės nešamės įsitikinimą, kad tik spausdami, reikalaudami ir kontroliuodami galime kažko pasiekti iš kitų žmonių. Tačiau.. vos tik kažkas šitaip pradeda elgtis su mumis, tuoj pat maištaujame ir pykstame. Gal vertėtų susimąstyti ir mokytis bendrauti kitaip? Bandykime pradžiai taikyti paprastą ir seną kaip pasaulis taisyklę: kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, taip elkis su kitais.. Jei norime, kad mūsų gyvenime būtų geranoriški ir mylintys žmonės – turime patys būti geranoriški ir mylintys..

Pasvarstykime – iš kur mūsų įsitikinimai, kad meilė kančia, kad vyrai nesupranta moterų, vaikai būtinai neklaužados, kad neįmanoma bendrauti be konfliktų, o vedybinis gyvenimas – lyg loterija: kažkam sekasi, o kažkam ne? Juk tai tėra primesti mąstymo ir elgesio šablonai, kuriais kažkodėl patikime, o patikėję ieškome arba kuriame savo gyvenime jiems patvirtinimus. Paskui rypuojame: sakiau, kad taip bus, taip ir žinojau, visi jie tokie..

Tuo tarpu mūsų galioje keisti tuos negatyvius ir atgyvenusius elgesio šablonus – pradėkime nuo savęs, savo šeimos .. Būkime visada nusiteikę tik pozityviam rezultatui – tuomet taip ir bus. Mylėkime, kurkime harmoningus santykius – juk jei mylime, tik tokius ir galime kurti . Harmonija – tai dvasinis intymumas, tai džiaugsmas ir atvirumas, pasitikėjimas ir laisvės pojūtis, kai galime būti kiekvienas savimi be baimės.

Ką jūs apie tai galvojate?

Ar bandėte atsakyti sau į klausimą – kas yra meilė? Sutikite, klausimas paprastas, bet atsakyti į jį nėra lengva, o ir atsakysime visi skirtingai. Vieni apie meilę galvoja kaip apie romantiką, kiti ją susieja su poezija ar gražia, bet atitrūkusia nuo gyvenimo filosofine mintimi. Kažkam tai religinis jausmas, kažkam – trumpas gyvenimo akimirksnis, kuris “retkarčiais nutinka”, o paskui praeina. O kažkas jos tiesiog laukia visą gyvenimą..

Šiuolaikinio žmogaus meilės suvokimas labai platus ir.. labai skirtingas, bet ar jis tikras? Kai išgirstame tiek daug atsakymų, atrodytų, paprasčiau suprasti, kas nėra meilė, nei kas ji yra iš tiesų.. Nuo pat žmonijos gyvavimo pradžios žmonės nagrinėjo šį klausimą, ir šiandien vis dažniau girdime išvadą, kad meilė – visaapimanti kūrinijos energija. Žmogui tai sveikos sąmonės būsena, suvokimas, kuriame nėra nieko negatyvaus.

Meilė – harmonijos principas, tai būsena, kuri vienija, susieja, suartina ir palaiko. Kai mylime, esame geranoriški, pozityvūs ir skleidžiantys gėrį. Visi mes turime intuityvų žinojimą: kuo daugiau meilės gyvenime, tuo geriau. Gyvenimas meilėje – ne romantiška koncepcija, skirta maloniam laisvalaikiui, o vienintelis būdas padaryti savo ir aplinkinių gyvenimą laimingu.

Meilė ne tik sujungia žmones, bet ir suteikia sugebėjimą matyti pasaulį vientisą – kaip gyvą organizmą, o save kaip visumos dalį. Toks suvokimas neleidžia daryti bloga nei kitam žmogui, nei sau, nei Žemei. Tai leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą, jaustis svarbia visumos dalimi ir matyti ateities perspektyvą – tai kūrėjo ir bendrakūrėjo kelias. Kaip visaapimanti energija, meilė turi daug išraiškų: motinos meilė, vaiko meilė, tėvo meilė, sutuoktinių meilė, broliška meilė, draugų, meilė gamtai ir t.t..

Mylėti sugebame visi, tačiau nesėkmes meilėje patiriame dėl klaidingo meilės suvokimo. Santuoką daugelis sukuriame kupini lūkesčių, kad gyvenimas pasikeis į gera, kad sutuoktinis padarys mus laimingu. Mums maža, kad mylimas žmogus šalia, mums dar prireikia, kad jis ištaisytų savo trūkumus (kuriuos “nustatome” mes), kitaip.. mes jo nemylėsime. Tačiau patys norime, kad mus mylėtų tokius, kokie mes esame, be sąlygų..

Sąlygos laimei, lūkesčiai.. Tuo tarpu psichologijoje yra toks principas: kuo daugiau lūkesčių, tuo didesnė nusivylimų tikimybė. Taip nutinka todėl, kad žmonės nesikeičia tik todėl, kad mes manome, kad taip bus. Todėl dažnai santykiai baigiasi kito žmogaus kaltinimu, kad santykiai nepavyko, o jei yra kaltinimai, reiškia, yra ir pretenzijos, ir neišsipildę lūkesčiai.

Žmonės mūsų laikais žingeidūs, jie ieško informacijos ir stengiasi išspręsti iškilusias bendravimo problemas. Niekas juk nesiskiria po pirmo barnio, visi ieško sprendimų: bando susitarti, tampa dėmesingesni ir atidesni, tariasi su draugais ar specialistais, užsiima saviugda. Poros santykiai – didelė vertybė kiekvienam žmogui, todėl daroma viskas, kad ją išsaugoti. Tačiau sunku būti adekvačiais, kai esame emocijose ar darome kažką iš baimės prarasti.

Juk daugelis žmonių net nesuvokia, kad jų mintys, jausmai, emocijos ir veiksmai veikia artimiausius žmones. Bet koks konfliktas kuria nesveikas negatyvias energijas, kurios verčia kentėti. Kaip spręsti konfliktus? Geriausia išeitis – jų nekurti. Savo nuomonės piršimas, nerealūs lūkesčiai, ginčai, kategoriškumas, kritika, įsakymai – visa tai konfliktų priežastys, o ne būdai jiems spręsti. Jie sėja susierzinimą, pyktį ir įtampą.

Juk meilė yra harmonija, todėl gali ištirpdyti bet kokį negatyvumą geranoriškumu, nuoširdumu ir švelnumu. Gyventi harmonijoje lengva, o be harmonijos – sunku, todėl kurkime harmoniją savo santykiuose. Artimi esame ne todėl, kad gyvename kartu ar daug bendraujame, bet todėl, kad sukuriame artimus ir atvirus, nuoširdžius ir pasitikėjimu grįstus santykius.

Jei meilė yra harmonijos būsena, tuomet turime ją branginti, saugoti ir auginti. Liguista savimeilė visuomet ardo harmoniją santykiuose. Mylėti kitą žmogų be sąlygų galime tuomet, kai esame taikoje su savimi, kai neturime vidinių konfliktų, kuriuos projektuotume į savo mylimą žmogų. Mylėti nereiškia turėti ar valdyti, poroje gyvename ne tam, kad apkartintume ar apsunkintume vienas kitam gyvenimą.

Mes visi galime ir mokame mylėti, tik nepamirškime mylėdami, kad meilė yra harmonija. Bendravimas yra energijų apykaita ir jei dalinamės širdžių šiluma, ji mums būtinai sugrįžta: ką atiduodame, tai ir gauname . Apie meilę plačiau – šią savaitę .. Ar norite apie tai pasvarstyti?

* Kaip atpažinti meilę? Kaip dovaną gauname tik įsimylėjimą, ir tai padeda žengti meilės link ir ją auginti. Meilė – ne tik jausmas, tai gyva išmintinga substancija, kuri vienija ir harmonizuoja viską, prie ko prisiliečia. Ir tam nereikia nei meilaus balso, nei skambių žodžių, nei jausmų įrodinėjimo – širdis jaučia meilę. Bet koks žodis ar veiksmas, einantis iš mylinčios širdies, visuomet yra teisingas. Kiekvienas su meile atliktas veiksmas stiprina ir augina meilę.

* Pasaulyje šiandien vertinamas ryškumas, ekstravagancija ir iššaukiantis elgesys, o ne pagarba, draugystė ir meilė.. O juk būtent mylintis žmogus atneša savo šeimai, visuomenei ir visam pasauliui gėrį, laimę ir harmoniją – jis laiko Žemę savo gerose rankose, išsaugodamas ją ir nutiesdamas kelią evoliucijai. Tačiau.. žmonės dažnai net nepastebi tikrųjų vertybių. Jie užsikėlė ant pjedestalo tai, kas juos skiria ir griauna.

* Žmoniją gelbėja ir nurodo kelią vystymuisi ne karvedžiai ar valdovai, ne genijai ar šventieji, o pora mylinčių žmonių – vyras ir moteris. Meilėje gimsta ne tik naujas žmogus, bet ir abu mylintieji – meilė atnaujina dvasią, keičia žmones, daro juos geresniais ir gražesniais. Tik meilė gali atskleisti kiekvieno žmogaus geriausias savybes, tik mylėdamas žmogus kuria harmoniją. Be meilės žmogus mažas ir silpnas, be meilės jis pyksta ir griauna..

* Meilė išmintinga ir švelni, meilė kantri ir kurianti.. Kad pakviestume ją į savo gyvenimą, turime išlaisvinti savo protą nuo baimės, pykčio, melo, ambicijų, egoizmo apraiškų ir kitų žemų emocijų. Kai jos užvaldo protą, meilei nelieka vietos širdyje, nes nuo žemų emocijų ji susigūžia.. Tuomet meilę pakeičia savininkiškumas, kūno aistros ir pavydas. Begalinė žmonių kančių įvairovė slypi tik keliose žemose emocijose, šalia kurių meilė gyvuoti tiesiog negali..

* Būtent meilės kiekis, kuriuo dalinasi žmogus su kitais žmonėmis ir aplinkiniu pasauliu, ir yra jo realizacijos gyvenime tikrasis kriterijus. Kito laimėje atrasti savo laimę – štai būtinas mums suvokimas, naujoji sąmonė! Pradėkime iš tokių pozicijų žiūrėti į visus veiksmus, į žmones, ir tuomet palengva pradės išeiti iš gyvenimo melagingos ir netikros vertybės, o mūsų širdys prisipildys meilės išminties..

* Gyvenimas nuolat suteikia mums daugybę galimybių išreikšti meilę, išmintį ir visas kitas savo geriausias savybes. Mes nuolat renkamės – eiti meilės ir harmonijos, o galbūt – abejonių ir baimės keliu. Priklausomai nuo pasirinktos krypties, atsiveria nauji keliai ir kryžkelės. Pats geriausias kelrodis gyvenimo keliuose ir kryžkelėse yra meilė: ji išmintinga, ji visada nurodo teisingą kryptį, ir dėl to laimės gyvenime nuolat gausėja.

* Visa meilės paslaptis – mylėti, besąlygiškai dovanoti meilę. Ji yra vienintelis dalykas, kuris didėja tada, kai kuo daugiau jos dovanoji kitiems. Be meilės nėra tikro vystymosi, be meilės niekas negali atrasti savojo “aš”, be meilės negalime suprasti kito žmogaus. Žmonija jau “išaugo” iš mokymosi per kančią, atėjo laikas kurti savo realybę meilėje ir džiaugsme..

* Meilė – pati geriausia dirva visoms gražiausioms žmogiškoms savybėms augti. Meilė – nuostabus mūsų prigimtinis poreikis, tai gyvenimo poezija ir saulė, puošniausias gyvenimo žiedas ir gaivinanti dvasios ugnis. Kūrėjas yra Meilė, ir kai myli, esi Kūrėjas. Mylėkime.. tik mylėdami atpažįstame Meilę..

Teigiama, kad nuo laikų pradžios Žemėje gyveno apie 100 milijardų žmonių, ir visus juos siejo vienas dalykas – visi jie mylėjo.. Įdomu tai, kad visiems žmonėms meilė yra laimės simbolis. Įsimylime visi vienodai, o štai meilės istorijos visų skirtingos. Paklausę žmonių, kas yra meilė, neišgirsite vienodo atsakymo. Susižavėjimas, švelnumas, pavydas, džiaugsmas, aistra, išdavystė, romantika, nusivylimas – visa tai nors ir atrodo prieštaringai, bet pasakyta apie meilę.

Mes tiksliai negalime apibrėžti, kas yra meilė, bet akimirksniu ją atpažįstame, kai įsimylime. Nuo amžių pradžios žmonės aiškinosi, kas gi yra meilė, net fundamentalusis mokslas nagrinėja šį klausimą. Pavyzdžiui, įrodyta, kad kai žmogus yra įsimylėjęs, jis negali įsimylėti kito. Taip pat įrodyta, kad tam tikra smegenų dalis, kuri yra atsakinga už pagrindinius žmogaus poreikius (maistą, vandenį ir pan.), yra aktyvi, kai žmogus yra įsimylėjęs. Todėl mokslininkai padarė išvadą, kad meilė yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.

Kai mylime, spalvos ryškesnės, žvaigždės arčiau, jausmai švelnesni – žmogus pasikeičia, jo gyvenimas įgauna naują prasmę. Meilė yra jėga, kuri vienija ir skatina eiti žmoniją į priekį. Ir tai nesusiję tik su giminės pratęsimu, nes įsimyli ir vyresni žmonės, kuriems giminės pratęsimas neaktualus. Intymus ryšys taip pat nėra sąlyga meilei, nes jis įmanomas ir be jos. Be to, įrodyta, kad fizinis artumas be meilės išsekina ir atstumia. Biologai, tyrę meilės sukeltas chemines reakcijas organizme nustatė, kad visi žmonės turi vadinamąjį prisirišimo hormoną – oksitociną.

Įsimylėjimas, romantiška meilė skiriasi nuo brandžios meilės. Psichologai nustatė, kad įsimylėjimas gali trukti nuo 18 mėnesių iki 3 metų. Jei vystosi gilesnė meilė, ji yra besąlygiška. Kuo daugiau žmoguje egoizmo, tuo mažesnė tikimybė, kad iš įsimylėjimo išaugs brandi besąlygiška meilė. Egoizmas verčia savintis, priversti paklusti, turėti sau. Brandžios meilės išraiška – kai mylintis žmogus laimingas todėl, kad jo mylimas žmogus yra laimingas.

Ryškiausias besąlygiškos meilės pavyzdys – motinos meilė savo vaikui – motina myli savo vaiką visokį, neatsižvelgdama į nieką. Platonas teigė, kad meilė gali būti išreiškiama keturiais būdais:
1. Erosas – nevaldoma aistra.
2. Filija – prieraišumas, susijęs su draugyste.
3. Stroge – šeimyninė meilė, švelnūs motinos, tėvo, vaiko jausmai.
4. Agape – aukščiausia, tobula besąlygiškos meilės išraiška.

Meilė yra tai, kas įtakoja visą žmogaus gyvenimą: mylintys ir mylimi žmonės laimingesni, sėkmingesni ir ilgiau gyvena. Kai žvelgiame su meile, mes matome plačiau, matome visa ko esmę. Kiekvienas atskiras žmogus yra labai sudėtinga energetinė struktūra, ir būtent meilė padaro įmanomą tokių sudėtingų struktūrų bendravimą. Meilė – vienijanti jėga. Ji tarsi sėklos, kurias sėjame visą gyvenimą: kuo daugiau sėjame meilės, tuo laimingesni esame.

Patvirtinta, kad žmonės, patyrę tėvų meilę vaikystėje, yra sveikesni, energingesni ir laimingesni gyvenime, nes jie moka mylėti ir bendrauti. Meilės atstūmimas, kai palieka mylimas žmogus, yra pripažinta viena iš didžiausių traumų, sukeliančių dvasinį skausmą. Tyrimais patvirtinta, kad tokiu atveju yra aktyvios tos smegenų dalys, kurios parodo fizinį skausmą.

Matyt, todėl V.Šekspyras vadino meile visagale, sukeliančia didžiausią sielvartą ir didžiausią laimę. Meilė yra anksčiausiai patiriamas žmogaus jausmas. Sutikite, kad tai yra geriausia, ką galime patirti savo gyvenime – mylėti ir būti mylimam, žygiuoti per gyvenimą kartu, auginti vaikus, įkvėpti, suprasti, atjausti, padėti, dovanoti švelnumą ir gerumą.

” Kai, myli, atskleidi tokius savo lobius, tokį švelnumą ir gerumą! Net stebiesi, kad taip moki mylėti. Tai, ką jaučiame mylėdami, galbūt yra normali žmogaus būsena. Meilė parodo žmogui, koks jis turėtų būti” (A.Čechovas).

Taip, pasirodo, meilė – paslaptingiausias, labiausiai trokštamas bei tyrinėjamas jausmas.. Ar sutinkate?

(Pamąstymai peržiūrėjus dok.filmą “Meilės paslaptys”)

… Mylėti mokomės visą gyvenimą – keičiamės mes, keičiasi ir meilės suvokimas.

… Meilė besąlygiška, joje nėra jokių “jeigu”, jokių sąlygų. Mylėti nereikia jokios priežasties ar pasiteisinimo – mylime žmogų tokį, koks jis yra.

… Visada raskime laiko pasikalbėti su mylimais žmonėmis, juos išklausyti ir geriau pažinti, bet kokiu atveju būkime vieni kitiems prieinami.

… Venkime destruktyvios kritikos, kuri paralyžuoja bet kokią gerą valią. Būkime pasirengę pripažinti mylimo žmogaus nuopelnus bei išsakykime paskatinimus, kurie yra labai galingi stimuliatoriai, teikiantys pasitikėjimą. Įžvelkime ir akivaizdžius trūkumus, bet juos aptarkime konstruktyviai.

… Įvertinkime tai, ką gera gauname vieni iš kitų ir tai, ką kiekvienas šeimos narys daro kitų labui. Niekas taip neatitolina, kaip abejingumas.

… Išnaudokime visas tas nedideles abipusės meilės išraiškas, kurios nieko nekainuoja, bet labai suartina: padėka, susidomėjimas, atsiprašymas, nuoširdūs rūpinimosi ženklai, švelnumo gestai. Ir.. dažniau žiūrėkime vienas kitam į akis…

… Mokykimės klausytis ir išgirsti vienas kitą, venkime bergždžių diskusijų ginčytinomis temomis, kurios gali lengvai sugriauti tarpusavio darną. Ieškokime to, kas mus jungia ir venkime to, kas skiria.

… Mylėkime sutuoktinį taip, kad jis tai jaustų.

… Pasitikėjimas, artimumas, šiluma – labai subtilūs meilę lydintys ryšiai, kuriuos suardyti paprasta, o atstatyti nelengva, kartais ir neįmanoma, todėl saugokime juos.

… Neprieštaraukime be reikalo, dėl ambicijų, nes tokie prieštaravimo intarpai dialogui naudos neduoda, bet visada suardo nuoširdaus bendravimo atmosferą.

… Santuoka yra sąjunga, už kurią yra atsakingi abu mylintys, todėl sprendimus, liečiančius šią sąjungą, turi priimti abu.

… Pratinkimės išreikšti nepritarimą taip, kad nepasiduotume impulsyvumui. Tik ramioje, geranoriškoje atmosferoje galimi susitarimai.

… Pasvarstykime, ar impulsyvumas ir susierzinimas nėra įprotis suversti atsakomybę artimam žmogui už tai, kas nesiseka, ar valdyti jį per kaltės jausmą.

… Vaduokimės iš egoistinės mąstysenos, leidžiančios matyti tik savus poreikius.

… Jei atleidome, tai neverskime nuolat teisintis mylimą žmogų ar abejoti jo jausmais – tai žemina ir skaudina.

… Meilė – tai veiksmas. Kai ką nors darome su meile, mus lydi džiaugsmas.

… Mylėkime, nuoširdžiai auginkime ir tausokime meilę, nes meilė atgaivina gražiausias žmonių savybes: kūrybiškumą, norą veikti, gyvenimo džiaugsmą.

… Meilė – tai pats gyvenimas. Kai mylime, kiekvienas mūsų veiksmas tampa meilės išraiška, o tikra meilė veda į laimę.

Smagaus visiems artėjančio savaitgalio!!

(Ištraukos iš C.Mino ir D.M.Ruiz knygų)

Mūsų laikmečio žmonės į neištikimybę žiūri pakankamai lengvabūdiškai, žmonės kartais atvirai ieško “neįpareigojančių santykių” šalia šeimos. Kodėl taip yra? Pažiūrėjus į priežastis, kurias įvardina ieškantys nuotykių, susidaro įspūdis, kad tai tėra pasiteisinimai savo nuklydimams ir nesuvokimas, kas gi yra šeima. Pažiūrėkime, kokios priežastys pastūmėja ieškoti nuotykių.

Tai psichologinės priežastys – nesusikalbėjimas, dėmesio stoka, nusivylimas, idealaus partnerio paieškos. Fiziologinės priežastys – aistros poreikis, seksualinis smalsumas, fiziologinis neatitikimas. Ar tai galima pavadinti neištikimybės priežastimis? Pasirodo, ne – tai tėra pasiteisinimai, nes neištikimybė yra pasekmė, o ne priežastis: iš pradžių pašlyja, o kartais ir išyra sutuoktinių santykiai, o paskui jau įmanoma ir neištikimybė.

Pasiryžęs neištikimybei žmogus nebrangina šeimos. Joje nėra to, ką norisi išsaugoti, arba asmeninis malonumas vertinamas labiau, nei šeimos vertybės (egoizmo apraiškos). Neištikimybė – ne tik slaptas intymus ryšys, tai pirmiausiai vienpusiškas susitarimų ir įsipareigojimų nutraukimas. Tai ne pramoga ar nuklydimas, o veiksmas, nukreiptas prieš savo partnerį – skausmo suteikimas, įžeidimas, pažeminimas. Kodėl? Todėl, kad tai yra apgaulė.

Santuoką kuria suaugę ir subrendę, vienas kitą mylintys žmonės, sąmoningai priėmę sprendimą gyventi kartu. Suaugę žmonės supranta, kad šalia laisvanoriško susitarimo yra ir įsipareigojimai. Šeima atlieka daug funkcijų – biologinių, psichologinių, socialinių-kultūrinių, auklėjimo, ekonominių. Šeimos santykiai kuriami visą gyvenimą, jie keičiasi, ir dėl pasikeitimų turime susitarti. Kaip teigia A.Kurpatovas, santuoka – tai darbas: ir pirmais, ir dvidešimt pirmais jos metais..

Kai santykiai šeimoje grįsti partneryste, šeima yra tvirta. Tai pirmiausiai nuoširdžios pastangos dėl šeimos gerovės, žodžio laikymasis, pasitikėjimas, pagarba ir šilti santykiai. Santykiai negali būti statiški, mes juos vystome keisdamiesi, dalindamiesi, domėdamiesi vienas kitu. Kai pradedame gyventi iliuzija, kad santuoka yra amžina ir nepajudinama ir priimame ją kaip savaime suprantamą dalyką, tuomet nustojame dėl jos stengtis.

Šeimoje galioja dėsnis, kuris galioja ir visose kitose gyvenimo srityse: kiek įdedame, tiek gauname, ką įdedame, tą ir gauname. Kai pradedame elgtis atsainiai ir formaliai, vietoje susitarimų reiškiame pretenzijas, vengiame atvirų pokalbių, o šeimos problemas aptariame su bet kuo, tik ne su sutuoktiniu – prasideda santykių krizė. Nėra dialogo – nėra galimybių susitarti, o tai reiškia, kad atsiranda nutylėjimai, melas ir susvetimėjimas.

Tai ir yra dirva įvairiems nuklydimams. Esmė ne meilužiuose, o tame, kad gyvendami kartu žmonės nesugeba rasti bendros kalbos, kuri garantuotų tikrą ir gilų tarpusavio supratimą. Santykių krizės pasitaiko kiekvienoje šeimoje, mes sukuriame jas patys, todėl tik patys galime jas išspręsti – ieškoti sąlyčio taškų ir pratęsti santykius naujame lygmenyje. Tai darome pirmiausiai savo pačių ir šeimos labui.

Tuo tarpu problemų “sprendimas” neištikimybe – tai bėgimas nuo tikrų sprendimų, pridengiant problemą dar didesne problema. Tai keistas mėginimas pabaigti senuosius ir pradėti naujus santykius melu. Meilužių santykiai aistringi, grįsti emocijomis, kurie, kaip teigia psichologai, dažniausiai praeina, susidūrus su kasdienybe. Be to, gyvenat dvilypį gyvenimą, pradinę euforiją labai greitai keičia kaltės ir baimės (kad viskas išaiškės) jausmas ir dėl to kylanti įtampa.

Kuo visa tai baigiasi, matome iš pavyzdžių gyvenime. Bet kokiu atveju – neištikimybė negali būti jokių problemų sprendimas, o tuo labiau pramoga. Jei negalite gyventi su sutuoktiniu – reikia apie tai pirmiausiai atvirai pasikalbėti su juo. Sprendimai teisingi yra tuomet, kai jie yra sąžiningi – tik tuomet galėsime ramiai gyventi toliau. Laisvė yra kiekvieno mūsų teisė, bet nepainiokime jos su palaidumu. Savo laisvumu neturime riboti kito žmogaus laisvės, kad ir pasirinkimo laisvės – juk niekas nenori būti apgautas..

Ką jūs apie tai galvojate?

Naujasis amžius dažnai vadinamas dvasinio atgimimo amžiumi. Dvasinės vertybės niekada nesikeitė, tiesiog žmonija buvo nutolusi nuo jų, arba jei tiksliau – nepriartėjusi prie jų. Labai įdomu žvilgtelėti, kaip šeimyninius santykius apibrėžė senieji Mokymai. Trečiojo tūkstantmečio psichologija plačiai taiko senųjų indų Vedų žinias. Dvasingumas – tarsi trūkstama dėlionės detalė psichologijoje, neveltui sakoma, kad psichologija be dvasingumo – įrankis manipuliacijoms.

Ką gi teigia senosios Vedos? Pirmiausiai jos aiškiai apibrėžia tris žmogaus vystymosi sferas ir pakopas – kūno (tamas), emocijų ir jausmų (radžas) ir dvasingumo (satwa). Visos šios savybės vystomos tiek atskiro žmogaus, tiek šeimos gyvenime. Tai kūno poreikiai – instinktai ir refleksai, sielos – jausmų ir emocijų pasaulis, ir dvasinė sfera – žinių apie tiesą paieškos ir dvasinis augimas. Šeimoje ypač ryškiai atskleidžiami ir vystomi visi trys aspektai, jų dominavimas kinta.

Pirmiausiai apie kūno poreikius – maistas, vanduo, miegas, dauginimasis, kova už būvį. Tai dėsniai, kurie valdo kiekvieną gyvą organizmą. Žmogaus gyvenime tai galime pavadinti fiziologiniais poreikiais. Juos turi kiekvienas žmogus – jie gali būti tenkinami tiek, kiek to reikia kūnui, arba gali valdyti žmogų. Jei fiziologiniai poreikiai valdo žmogų, jie yra prioritetiniai jo gyvenime ir viskas tuomet pajungiama jų tenkinimui.

Kaip tokia kraštutinė forma atrodo gyvenime? Žmogus daug valgo ir geria, nesusimąstydamas apie pasekmes. Jis daug miega, linkęs į malonumus, turi daug intymių ryšių. Kovoja už būvį, nes jam nuolat kažko trūksta – jo kūnas turi daug poreikių. Šeimoje taip pat organizuoja savotišką bandos modelį, kur nuolat vyksta kiekvieno kova už būvį, lyderiavimą ir pirmavimą. Tokie žmonės yra priklausomi nuo malonumų industrijos, nes gyvena instinktais-refleksais.

Dabar apie jausmų-emocijų sferą. Tai visa paletė emocijų ir jausmų – nuo meilės iki neapykantos. Taip pat ir intelektas, poreikis lavintis. Vertinimai per dualumą: patinka-nepatinka, mano-ne mano, gražu-negražu, noriu-nenoriu, ir pan. Mąstymo, savęs ir supančio pasaulio suvokimas – homo sapiens.. Svarbi grandis tarp kūno ir dvasios, vedanti į harmoniją. Jei tampa prioritetinė – virsta šaltu racionalumu ir bedvase logika.

Kraštutinė forma gyvenime – visos egoizmo apraiškos su neatsiejamomis manipuliacijomis ir spekuliacijomis savo naudai. Žmogus vaikosi aštrių jausminių pojūčių, tokiu būdu plėsdamas savo pojūčių skalę, galinčius atvesti į kraštutinumus ir iškrypimus. Tai vartotojas, viską vertinantis asmenine nauda ir galiausiai tampantis daiktų vergu. Jis pyksta, pavydi, kritikuoja, smerkia ir ginčijasi.

Šeimą kuria, atsižvelgdamas į visapusišką naudą, kurioje reikalaujama aiškių pareigų ir teisių. Draugystės paremtos jausmais, todėl šiandieninis draugas jau kitą dieną lengvai paverčiamas priešu. Pagrindinės domėjimosi ir pokalbių temos – darbas, pinigai, valgis, mada, ligos, sportas, politika ir pan., – viskas per asmeninių jausminių pojūčių prizmę. Nuolat susirūpinę komfortu, nuolat norisi daugiau ir geriau, todėl dažnai pasiekia ribą: “viskas yra, o gyvenimo nėra” ..

Ir dvasingumo sfera, kuri veda į visų žmogaus savybių tobulumą ir vienybę. Pirmiausiai tai išmintis ir mokymasis besąlygiškai mylėti – tokia meilė yra rišanti ir harmonizuojanti terpė, visa ką sudvasinanti. Visas dorybes ir žmogiškąsias vertybes priskiriame dvasingumo sferai – visos jos veda į sutarimą, vienybę ir geranoriškumu grįstą bendradarbiavimą. Kraštutinumas šioje srityje – asketizmas, todėl toks kraštutinumas šeimoje – retas reiškinys.

Turime vystyti visas savo žmogiškojo gyvenimo sritis. Ilgoje žmonijos istorijoje vystėmės pagal evoliucijos dėsnius ir paeiliui ugdėme vienas ar kitas savybes, kurios duodavo postūmį kitų – aukštesnių – savybių vystymui. Ištyrinėję vienas galimybes, imamės vystyti kitas – viskam savo laikas. Šeima yra tas mažas visuomenės modelis, kuris parodo, kurlink ir ar teisingai vystomės.

Visuomeniniai šablonai sukasi iš inercijos, palaikomi daugelio mūsų minčių ir veiksmų. Vis dažniau girdime: dvasingumas, trūksta dvasingumo.. Tai ir yra ta trūkstama grandis, kuri suteiks didelį postūmį tolimesniam vystymuisi. Todėl jei norime pokyčių, pradėkime juos nuo savęs, nuo savo šeimos..

Ar sutinkate?