Kovos būtinybę diktuoja ir konkurencijos idėjos skleidimas. Kovotojas ir pats kovos principas pateikiami kaip teigiami dalykai – sakoma, kad pasaulis žiaurus ir tik kovodami už save galime išlikti. Tai skamba įtikinančiai, bet tai, ką mes matome, dažnai yra visai ne taip, kaip yra iš tiesų. Įdomu, kad tiesiausią atsakymą į kovos principą duoda būtent kovos menų filosofija, ir tas atsakymas stebina, nes.. neragina kovoti.

Ko gi mokosi tie paslaptingi kovotojai? Pirmiausiai – išminties, mokėjimo matyti pasaulį, nes žiūrėjimas ir matymas yra du skirtingi dalykai. Kadangi mūsų akys dažniausiai žiūri tik į aplinką, todėl mato tik išorinius dalykus, kurie mus dažnai klaidina. Mes labai mažai žinome apie pasaulį ir visa ko egzistavimo būdą, kuris nesikeičia ir yra pastovus. Skirtingas tik mūsų žiūrėjimo būdas.

Kai nesuprantame daugelio egzistencijos principų, tuomet aiškiname juos savaip. Kai aiškiname tai iš siauro matymo pozicijos, tuomet pasaulis išties atrodo bauginantis, kupinas nepaaiškinamų ir nepalenkiamų jėgų. Toks suvokimas veda prie, atrodytų, priešingų dalykų: jaučiamės auka, ir, iš kitos pusės – įtikime, kad tik kovodami galime tas nepaaiškinamas jėgas nugalėti ir sustiprėti. Tai spąstai, nes kovojame su savo sukurtomis iliuzijomis, o kartu stojame į sekinančią ir niekur nevedančią kovą.

Tuo tarpu jėga slypi pažinime. Kodėl, suprantame jau daugelis – tik žinios išlaisvina iš susikurtų iliuzijų, ir dauguma susikurtų “priešų” išnyksta tą pačią akimirką, kai pamatome esmę. Daugelyje mokymų sukurtas kovotojo vaizdinys yra ryžtingumo, kryptingumo ir drąsos simbolis. Kovotojas yra išminties ir žinių ieškotojas, pritaikantis žinias gyvenime ir nuolat einantis gyvenimo keliu. Tai pažinimo ir saviauklos forma, kuri yra neatsiejama nuo savidisciplinos ir susikaupimo, kurie naudojami tikslui pasiekti, o ne kovai prieš kažką konkretaus.

Jei prieš kažką aršiai kovojame, galiausiai patys tampame tuo, prieš ką kovojame, nes kova – visada pyktis ir agresija. Kai naudojamės šiais “instrumentais”, jie tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, jais ir tampame. Paradoksalu, bet su tokiomis savybėmis mes tik didiname tai, prieš ką kovojame. Kova arba sustiprina priešą, arba jį “nugalėjus”, sukuria vis naują, dar stipresnį – kokias energija transliuojame į išorę, tokios ir sugrįžta, dažniausiai keleriopai sustiprėjusios.

Vietoje ramybės ar gerų tikslų, dėl kurių taip įsitikinę ir kovojame, kova kuria dramas ir vis naujus konfliktus. Kovos ir karai Žemėje pasibaigs tuomet, kai kiekvienas žmogus nustos kovoti pirmiausiai savyje ir skleisti tas agresyvias energijas ir intencijas į aplinką. Susimąstykime: ar daug gyvenime situacijų, kai turime tikrai susikaupti ir kovoti, ar daug tikrų grėsmių, ar tikrai aplink vieni priešai? Ir ar tikrai visos mūsų įsivaizduojamos pergalės yra tikros ir svarbios?

Juk dažnai, net nesuvokę situacijos, jau puolame karštai reaguoti. Šaolino filosofija teigia, kad tas, kuris nori laužtis galva pro sieną, greičiausiai pats save pribaigs. Turime savo gyvybinę energiją naudoti išmintingai ir išmokti veikti tiksliai tada, kai tam atėjo metas. Išdidumas ir karštas būdas – lengvi valdymo svertai provokacijoms ir manipuliavimui.

Tuo tarpu teisingi sprendimai yra priimami tik vidinės pusiausvyros būsenoje. Tuomet būdami kritinėje situacijoje, tarkim, užpulti realaus priešo, nešvaistysime energijos neapgalvotiems veiksmams, o veiksime tiksliai ir adekvačiai situacijai. Niekas negali numatyti tiksliai visų situacijų, kurias patirsime gyvenime, o tuo labiau išmokyti ypatingų triukų (fizinių ar psichologinių), kuriuos galėsime tiksliai ir veiksmingai pritaikyti tose situacijose.

Pirmiausiai turime suvokti, kad kiekvienas esame pats atsakingas už tai, kas vyksta mūsų gyvenime. Jei turime savyje pykčio ir agresijos energijas ir transliuojame jas į aplinką, mes nuolat kursime dramas savo gyvenime. Jei mūsų širdyje yra meilė, taika ir geranoriškumas – visa tai ir “pritrauksime” į savo gyvenimą. Kovos principas yra mūsų kūrybos vaisius, įtakotas klaidingo pasaulio suvokimo. Kova skaldo, priešina ir stiprina tai, prieš ką kovojame.

Mūsų dienomis žmonijos sąmoningumas auga, vis daugiau žmonių suvokia vienybės ir humanizmo principus, kurie ir yra harmoningo sugyvenimo pagrindas. Kova yra visapusiškai save parodžiusi ir baigianti savo dienas iliuzija. Dar senieji mokymai teigė: laimėk nekovodamas. Išminčius nekovoja, eikvodamas savo gyvybines jėgas, neigiamą jis paverčia teigiamu absoliučios tiesos pagrindu.

Kelias į šviesą ir tiesą negali būti grįstas pykčiu ir agresija. Situacijas gyvenime turime spręsti, o ne kovoti su jomis. Gerinti bet kurią gyvenimo sritį galime tik su šviesiomis mintimis ir turėdami aukštus idealus, veikdami vienybės ir bendradarbiavimo principu. “Laimėk nekovodamas principas – tai mąstymo kelias į ramybę, skaidrumą ir vidinę stiprybę” – taip teigė B.Moestl, studijavęs Šaolino Kung Fu esmę.

O ką apie tai manote jūs?

Mes vis dar žavimės konkurencija, varžomės ir bet kokia kaina stengiamės tapti nugalėtojais. Tuo tarpu šalyse, kuriose konkurencija kaip gyvenimo būdas ir rinkos reguliavimo instrumentas parodė visas savo puses, jau seniai kviečiama atsipeikėti – konkurencija negali būti evoliucijos ir tobulėjimo pagrindas. Apie tai dar praeito amžiaus viduryje rašė psichologai W. ir M. Beecher. Jų įžvalgos ypač aktualios mūsų dienomis, žvilgtelėkime:

” … Įprotis konkuruoti taip plačiai paplitęs, kad daugelis žmonių tvirtai tiki, kad tai yra gamtos įstatymas. Tai brangiai kainuojantis nesusipratimas, kadangi žmonių įgūdžiai tinkamai formuojasi tik bendradarbiaujant – tai sustiprinanti sąlyga. Konkurencija yra įprastinio elgesio variacija, kylanti iš mąstymo stereotipų. Ji kyla iš mūsų ankstyvos vaikystės poreikio mėgdžioti kitus. Bet tai yra užsitęsusio infantilizmo ženklas, jei net po subrendimo jis dominuoja – mes papuolame į mėgdžiojimo spąstus.

… Konkurencija protą paverčia vergu ir verčia jį degraduoti. Tai viena labiausiai dominuojančių ir griaunančių iš visos daugybės priklausomybės formų. Įsitvirtinęs kaip įprastas požiūris į žmonių tarpusavio santykius, jis užnuodija mūsų bendravimą. Konkurencija visada prieštarauja bendradarbiavimui ir taip sužlugdo asmeninę žmogaus iniciatyvą. Dauguma nemato skirtumo tarp iniciatyvos ir konkurencijos, kai kurie laiko jas net identiškomis, tačiau skirtumas yra, ir jį turime pamatyti, kitaip negalėsime išvengti konkurencijos nešamų blogybių.

Iniciatyva yra konkurencijos priešingybė. Konkurencija visais įmanomais būdais mėgina pamėgdžioti iniciatyvą. Liūdna tikrovė: mes konkuruojame su kitais tik tokiose situacijose, kur bijome arba neturime iniciatyvos. Iniciatyva yra laisvo proto savybė, absoliučiai spontaniška ir intuityvi. Laisva mintis leidžia žmogui vadovautis vidumi, konkurencija, visai priešingai, yra tik pamėgdžiojantis atsakas, einantis iš paskos, laukiantis nurodymų ir pritarimų kažkieno, kas buvo išrinktas mūsų veiklos tempui ir krypčiai nustatyti.

Besivaržantysis iš aplinkinių išsirenka nustatančius jam tempą, kuriuos jis laiko aukštesniais už save. Taip darydamas jis atsisako savo iniciatyvos ir ima kovoti, kad pralenktų tuos, kuriuos jis pats pastatė aukščiau savęs. Jis patenka į visiškos išorinės priklausomybės sąlygas, nes jam nuolat reikia vedlio. Konkuravimas neatsiejamas nuo įpročio lyginti: mes lyginame save arba su aukštesniais, arba su žemesniais (mūsų manymu) už save. Noras pirmauti prieš kitus veda prie priklausomybės nuo kitų žmonių nuomonės – taip protas patenka geros aplinkinių nuomonės troškimo vergijon.

Konkuruojantis individas yra tarsi netikęs sportininkas. Jis negali ilgai išbūti jokioje situacijoje, kurioje nėra priekyje kitų. Jei jaučia, kad negali laimėti, jis tampa drumstėju ir nori sužlugdyti kitų žaidimą. Arba jis netenka drąsos ir susidomėjimo žaidimu, taigi iš jo pasitraukia, arba jis žais tik tuose žaidimuose arba veiks tokiose situacijose, kuriame turės daug galimybių pirmauti. Visa konkurencija yra priešiška: ji išauga iš troškimo pasiekti dominuojančią padėtį ir sustiprinti kitų paklusnumą.

Apibendrinus galima teigti, kad konkuruojantis žmogus veikia vedamas nuolatinės baimės. Baimė visuomet mus apriboja – mes niekada negalėsime pasiekti savo potencialių galimybių baimės atmosferoje, kurią gimdo konkurencija. Ji nužemina iki pamėgdžiojimo, infantilizmo, konformizmo ir apsimetinėjimo. Priklausomybė ir mėgdžiojimas niekada neatveda prie kūrybingumo ir nepriklausomybės.

… Kad išlaisvintume protą nuo įpročio varžytis, mes turime suprasti, kaip įkliūname į šiuos spąstus. Išsivadavimas slypi pasitikėjimo savo jėgomis augime, nes konkurencija gali išaugti tik iš pasitikėjimo savimi trūkumo. Štai kaip paprasta. Savarankiškumas padaro tai, ko konkurencija negalės net paliesti.

… Iniciatyva gimdo pasitikėjimą savo jėgomis, kai jūs nustatote savo standartus, tuo tarpu konkurencija su kitais reiškia, jog jūs leidžiate nustatyti jums standartus, jūsų vertybes, jūsų apdovanojimus. Atminkite, kad konkurencija visuomet atiduos jūsų gyvenimą į kitų rankas, tuo tarpu iniciatyva suteiks laisvę pasirinkti savo pačių likimą…”

Šie pamąstymai visiškai atitinka ir mano požiūrį į konkurenciją, o ką apie tai manote jūs?

Kiekvieną momentą mes esame tinkamiausioje kelio atkarpoje. Tai, kuo mes esame, būtinas žingsnis į tai, kuo mes tapsime.

Mes girdime širdimi, o ne ausimis. Mes suprantame intuicija, o ne protu.

Gyvenimiškos situacijos – išoriniai simboliai to, ką nori sužinoti ir išmokti dvasia.

Visos mūsų kovos – neteisingas suvokimas.

Tamsa – tai pasirinkimas. Tai viso labo savęs neigimas, bet tai nereiškia, kad Šviesos nėra.

Kiekviename iš mūsų yra neklystantis kompasas – mūsų širdis. Ji pažįsta mūsų dvasią geriau, nei protas. Jeigu protas netarnauja širdžiai, jis tampa jos sugadintu ir iškreiptu šeimininku.

Kai paskęstame smulkmenose, prarandame ryšį su visuma.

Meilė – universali ryšio sistema, tai energija, sukūrusi Visatą ir palaikanti gyvybę. Tai “klijai”, ant kurių laikosi Visata.

Kaip tapti tuo, kuo esi? Nustoti būti tuo, kuo nesi.

Ritualai – ne kelias. Tai tik priminimas apie tai, kad kelias egzistuoja.

Meditacijai tinka viskas: muzika, tylus pasivaikščiojimas, ugnis židinyje, degančios žvakės, mylimo žmogaus rankos jūsų rankose – viskas, kas padeda jums susikoncentruoti į būties džiaugsmą ir negirdėti triukšmingų intelekto protestų.

Kaltės energija – stingdanti, griaunanti, pati nenaudingiausia iš visų energijų, nes ji nekuria, tik paralyžuoja.

Jūsų gyvenimas ne jūsų valdovas, tai jūsų kūrinys.

Išreikšdama save, sąmonė dalinasi ir smulkinasi. Priėjusi tašką, kur dalinimasis jau neduoda galimybės augti ir plėsti suvokimą, sąmonė vėl pradeda vienytis į visumą.

Mokydamiesi mylėti mes atsiveriame pačiam meilės procesui. Meilės neįmanoma valdyti, ji tiesiog įleidžiama į gyvenimą.

Meilė ir tiesa neatskiriamos, jos visada eina viena šalia kitos.

Vyro ir moters santykiai – būdas atrasti kiekvienam savąjį “aš”. Šeima – dvasinio augimo šiltnamis.. Žmogiškoji meilė – ne dvasinės meilės pakaitalas, tai jos tęsinys.

Vaikų gimimas šeimoje – stiprus katalizatorius, atveriantis tėvams savybes, kurių jie nė neįtarė turintys.. Todėl tėvystė ir motinystė – didelė dovana žmogui.

Kuo gilesnis žmogaus sąmoningumas, tuo didesnė jo atsakomybė.

Žmogaus kūnui reikia žymiai mažiau poilsio, nei jums atrodo.. Jums tereikia išmokti atsipalaiduoti ir išreikšti save, kad gyvybinė energija tekėtų laisvai. Tuomet nėra nuovargio. Jūs pavargstate ne nuo to, ką padarėte, o nuo to, ko nepadarėte. Išmokite sudėlioti prioritetus savo gyvenime ir nešvaistykite savo energijos – tai ne tik racionalu, bet ir pagarbos sau ženklas.

Tai, kas jums sekasi lengvai ir kas teikia jums įkvėpimą, ir yra jūsų gyvenimo užduotis.

Praeities paminklai – sustingusios mintys, jie primena ir moko.

Visos valstybinės instancijos perdėtai išsipūtė ir tapo neproporcingos tiems žmonių poreikiams, kurioms jos ir sukurtos tenkinti.

Baimė valdo tuomet, kai fokusuojame savo dėmesį į sunkumus.

Visada prisiminkime, kad priežastis ir pasekmė – pačio žmogaus kūriniai.

Jei atsisakote savo svajonių, tai jos niekuomet ir neišsipildys, o tiesiog taps nemaloniu priminimu, kuris skaudins.

Veikdami iš vidinės tiesos paskatų, neįmanoma pasielgti blogai.

Pasaulis pradės keistis tą pačią akimirką, kai žmonės kilstels savo sąmoningumą iki aukščiausių teisingumo ir gėrio idealų.

Juk į tobulumą turime eiti su meile, o ne su nerimu, abejonėmis ar neapykanta.

Pasaulis krizėje.. bet kas yra krizė? Tai ir yra pažinimo procesas.

Mūsų dvasinė esybė – Meilė.

(iš R.Pet ir S.Džudit knygos “Gyvenimo vadovėlis”)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!!

Viena galima pasakyti tiksliai: išvystyta mėsos pramonė, siūlydama didžiulį kiekį ir įvairovę mėsos gaminių, iškreipė šiuolaikinio žmogaus optimalios mitybos suvokimą – mėsos tikrai valgoma per daug. Nuo senovės mėsos valgymą įvairių tautų papročiai ribodavo pasninkais. Dauguma rytų mokymų mėsos pataria nevalgyti dėl filosofinių motyvų. Pavyzdžiui, Ajurveda, nors ir nėra griežta mėsos valgytojams, bet teigia, kad mėsa neigiamai veikia žmogaus psichiką ir emocijas.

Žvilgtelėkime, ką mokslas šiai dienai sako apie mėsos ir jos produktų vartojimą. Pirmiausiai – apie mėsos naudą. Mėsoje yra daug vertingų baltymų (20 proc.), kuriuose yra visos 8 nepakeičiamos amino rūgštys. Organizme jos nesintetinamos, todėl jų turime gauti su maistu. Amino rūgštys skatina fermentų gamybą, imuninės sistemos ir medžiagų apykaitos veiklą.

Mėsoje yra geležies. Mažakraujystė, mažas hemoglobino kiekis kraujyje – pirmas ženklas, kad organizmui trūksta geležies. Žmogaus organizmas pasisavina 20-40 procentų mėsoje esančios geležies, o iš augalinio maisto jos pasiima tik 2-14 procentų. Mėsoje gausu B grupės vitaminų, tokio didelio kiekio šio vitamino nėra nei viename augaliniame maisto produkte.

Kai negauname B12 vitamino, susergame piktybine mažakraujyste, taip pat pažeidžiama nervų sistemos bei virškinamojo trakto veikla. Mėsa teikia sotumo jausmo, yra kaloringa, jos produktai virškinami skrandyje 3-3,5 valandos. Tai mokslu patvirtinti mėsos vartojami pliusai, dabar pažvelkime į minusus.

Mėsos žala. Žmogaus organizmas per parą netenka tik apie 23g baltymų, kurie turi būti grąžinti. Jei suvalgome 200g mėsos, tas kiekis bus kompensuojamas, o jei mėsos (ar kitų baltymų) valgome be saiko, tai pernelyg apkrauname inkstus, ir jie nespėja šalinti besikaupiančių atliekų. Ypač pavojinga šlapimo rūgštis, kuri kaupiasi kraujagyslėse, sąnariuose, stubure (susidaro druskų nuosėdos).

Valgantiems daug mėsos, keičiasi žarnyno mikroflora, daugėja puvimo bakterijų, kurių veiklos produktai kenksmingi. Mėsoje daug purinų, kurie nuodija kraują, be to, mėsos riebalai sudaryti iš sočiųjų rūgščių, kurių perteklius skatina širdies ir kraujagyslių ligas ir auglių atsiradimą. Ateroskleroze sergama dėl cholesterolio pertekliaus, kurio mėsoje yra ypač daug.

Kad organizmas suvirškintų mėsą, jis turi išeikvoti apie 50 procentų visos kūno bioenergijos, todėl persivalgę mėsos, 2-3 valandas esame vangūs. Be to, verdant bei kepant mėsą, žūsta daug vitaminų ir naudingų medžiagų, tuo tarpu augalinius produktus galime valgyti žalius, iš jų organizmas pasisavina daugiau naudingų medžiagų, ypač biologiškai aktyvių – flavanoidų, chlorofilo ir kt.

Tai faktai, o kokie dietologų patarimai šiuo klausimu? Pirmiausiai tiems, kurie linksta link vegetarizmo: tapti vegetaru gali dvasiškai stiprus, motyvuotas žmogus, pakankamai “pasikaustęs” mitybos klausimais. Atsisakę mėsos ir jos produktų žmonės turi mokėti balansuoti mitybą taip, kad netrūktų baltymų. Ypač pavojinga staiga keisti mitybos įpročius ir vienu metu išbraukti ir mėsą, ir žuvį, ir pieno produktus.

Organizmą reikia pratinti pamažu, kad jis spėtų prisitaikyti. Dauguma mėsos atsisakančių žmonių pajunta aiškų vidinį poreikį tokiam mitybos būdui. Jei tai darysime dėl mados ar tik iš egoistinių (pvz., trumpalaikis, dėl išvaizdos) paskatų, toks mėsos atsisakymas ne tik nepadės, bet gali ir pakenkti sveikatai bei psichikai, nes pasąmonės blokas “reikalaus” mėsos.

Todėl jei nėra stipraus vidinio poreikio būti vegetaru, o norisi eksperimentuoti, pirmiausiai išsivaduokite nuo negatyvių minčių ir emocijų. Mityba turi derintis su bendra žmogaus būsena, priešingu atveju žmogus jaus tik diskomfortą, o bioenergijos kompiuteris “badaus”, nes nesugebės pasiimti iš maisto jam nebūdingų vibracijų, nekalbant apie maistines medžiagas. Tokiam žingsniui reikia rimtai pasiruošti.

Na, o negalintiems atsisakyti mėsos, rekomenduojama riboti jos valgymą. Mokslas vis mažiau ką gali pasakyti mėsos vartojimo naudai. Minėti 200 gramų – tai tas kiekis, kurį per dieną galime sau leisti, netrikdydami sveikatos. Sveikiausia valgyti virtą ir troškintą liesą mėsą. Jei labiau mėgstate riebią ir keptą – apsiribokite 2-3 kartais į savaitę.

Žmonės, kasdien valgantys mėsą, ypač su bulvėmis ar krakmolingu maistu, dažniau serga žarnyno ligomis: nesuvirškinta mėsa sukelia žarnyno intoksikaciją. Sūrios, rūkytos mėsos perteklius sukelia agresiją, spazmus (gali skaudėti galvą), blokuoja tulžies ir šlapimo pūslės darbą. Jei sergama sąnarių ligomis ar sutrikusi kraujotaka, derėtų mėsą pakeisti žuvimi.

Kaip matome, sprendimas valgyti ar ne mėsą yra labai asmeniškas ir sąmoningas, todėl negali būti įtakotas iš išorės. Ką jūs apie tai manote?

(Rėmiausi dr.D.Sekmokienės darbu.)

Nusiviliame: gaila laiko, pastangų ir išleistų pinigų. O kiek atsiranda įvairių brangiai kainuojančių procedūrų, kurių sumanytojai supranta reikalo esmę ir tikrai kuriam laikui padeda atgauti žmogui optimalias formas. Ir vėl – laikinai. Tokiu būdu žmonių sąmonėje užtvirtinama stabili minties forma: “aš nieko pats negaliu, būdai pasiekti normalų svorį brangiai kainuoja, o dietų efektas laikinas, todėl.. valgysiu kaip valgęs, tokia mano genetika, paveldimumas.. o be to, aš jaučiuosi gerai, net geriau, nei liesas – nereikia savęs kankinti, juk valgymas toks malonumas!..”

Kodėl taip atsitinka? Visų pirma todėl, kad maitinamės neteisingai: nesąmoningai ir inertiškai. Valgome dėl to, kad pajustume sotumą, o ką valgome – nesusimąstome. O ir kai kurios dietos yra sumanytos taip, kad duotų greitą rezultatą, kartais ir sveikatos sąskaita (pvz., baltyminė). Pasilaikę kurį laiką dietos, mes vėl grįžtame prie neteisingos mitybos, o dar ir “išbadėję”, su didesniu uolumu.. taip ne tik sugrįžta nutirpę kilogramai, bet ir priaugame naujų.

Todėl tikra tiesa, kad dietomis kartais dar labiau sutrikdome ir taip sutrikdytą medžiagų apykaitą. Daugelis žmonių padaro teisingą išvadą: dietos turi laikiną efektą, todėl jos neveiksmingos. Dietos neveiksmingos todėl, kad tai yra laikinos pastangos, kurios dedamos dėl išorinių rezultatų, t.y., nėra pagrindinio – sveikatos siekimo motyvo.

Laikydamiesi dietų, mes siekiame laikinų rezultatų: numesti svorį, sumažinti cholesterolį, atsikratyti alergijos, sureguliuoti rūgščių-šarmų balansą, pagerinti virškinimą ir pan.. Pasiekiame tą laikiną rezultatą ir vėl grįžtame prie senųjų mitybos įpročių. Kartais ir gavę gydytojų nurodymus maitintis tam tikru būdu, kad pagerintume sveikatą, numojame į tai ranka.. užtat tablečių nusiperkame visada ir geriame jas uoliai.

Tai ir yra pagrindinės klaidos: sugrįžimas prie įprastos mitybos (kurios ir sukėlė viršsvorį ar sveikatos problemas) ir neteisingas motyvas (siekiame laikinų, dažniausiai išorinių rezultatų) . Tuo tarpu yra visiškai kitaip, jei suprantame, kad viršsvorio mums niekas neužkabino, jį visada užsiauginame patys, kad viršsvoris yra medžiagų apykaitos sutrikimas – tuomet mes ieškome žinių ir sąmoningai reguliuojame bei optimalizuojame savo mitybą.

Mitybos įpročiai, kaip ir bet kurie kiti, keičiami, suvokus jų žalingumą. Tam reikalingas sąmoningumas ir tiesus požiūris į esmę. Kurti pasiteisinimus savo įpročiams ir silpnybėms esame meistrai, todėl juos stumkime į šoną. “Paveldimumas, esu linkęs į apkūnumą, geras apetitas” – visa tai galima iškart perbraukti, pažiūrėjus, kiek, kada ir ką valgome. Tiesa paprasta: viršsvoris yra medžiagų apykaitos sutrikimo rezultatas, o sutrikdoma ji yra tik per neteisingą mitybą.

D.Lebokas sakė: “Žmonių, kurie kenkia patys sau yra žymiai daugiau nei tų, kuriems kenkia kiti”. Kai pradedame sąmoningai tvarkyti bet kurią savo gyvenimo sritį, tuomet aiškiai pamatome problemų pasekmes, priežastis ir pamatome sprendimų būdus. Toks matymas skatina ieškoti sprendimų iš esmės, o ne gesinti pasekmes ar laikinai pagerinti padėtį.

Todėl ir mityboje spręskime klausimą iš esmės – rinkime informaciją ir taikykime tai savo gyvenime, arba, jei situacija rimta – kreipkimės į specialistus patarimo. Kaip juokavo vienas gydytojas: jei pridėsite prie savo mitybos raciono papildomą riekutę duonos kasdien, po kelių metų ant šonų galite turėti jau kelis papildomus kilogramus..

Todėl būkime atidūs ir mityboje, nepaverskime to primityviu skrandžio prikimšimu ar valgymu visą dieną. Jei turime viršsvorį, reiškia, neteisingai maitinamės – tai faktas. Dietos, tabletės ar brangiai kainuojančios procedūros svoriui mažinti tebus laikinos priemonės, jei nepakeisime viršsvorio ir sveikatos sutrikimo priežasties – neteisingos mitybos. Nelengva tiesai pažiūrėti į akis, bet būtina, ir ne dėl to, kad pasijustume kalti dėl savo įpročių, o tam, kad rastume veiksmingą sprendimą.

Ar sutinkate?

Kai mokiausi, teko išklausyti bendrą medicinos ir dietologijos kursą. Todėl suprantu, kaip tai yra rimta ir svarbu, ir kiekvienam, turinčiam rimtų sveikatos sutrikimų, patarčiau kreiptis būtinai ir į dietologą. Bendri patarimai šioje srityje yra tiesiog žinios, padedančios suvokti esmę ir ieškoti konkrečių sprendimų. Kiekvienas žmogus yra unikalus tik su jam būdingais, specifiniais organizmo ypatumais ir tam, kad juos suprastume, specialisto patarimas kartais būtinas.

Taip, medicininių tyrimų išvados vienareikšmiškos: rūgščių ir šarmų pusiausvyra organizme yra sveikatos rodiklis. Sveiko žmogaus vidinės terpės santykis sudaro apie 20 proc. rūgščių ir 80 proc. šarmų. Mūsų medžiagų apykaitos sveikam funkcionavimui toks subalansuotas rūgščių ir šarmų santykis yra labai svarbus: tuomet gerai funkcionuoja ir medžiagų apykaita – mes esame energingi ir sveiki.

Ir, atvirkščiai – kai organizmo vidinės terpės rūgštingumas padidėja, jis tampa mažiau atsparus: pradedame sirgti, pasidarome nervingi, tunkame. Ilgai trunkantis padidėjęs organizmo rūgštingumas gali sukelti ir rimtus sutrikimus bei ligas. Kokiu būdu “užrūgštiname” organizmą? Medikai teigia, kad tai įvyksta dėl nesubalansuotos mitybos, žalingų įpročių, nepakankamo judėjimo ir organizmo aprūpinimo deguonimi, ir dėl streso. Paprasčiau tariant, neteisingai maitinamės, per mažai judame, pernelyg nervuojamės ir lengvabūdiškai žiūrime į žalingus įpročius.

Dėl neteisingo rūgščių-šarmų balanso sutrinka gyvybiškai svarbių medžiagų apykaita – susidaro tam tikros nuosėdos ir atliekos, kurių organizmas nesugeba pašalinti. Tradicinė medicina naudoja sąvoką “šlakai” šioms neįsisavintoms medžiagoms įvardinti. Prie kenksmingų šlakų priskiriami šlapalas, šlapimo rūgštis, fenolis, endolas, negyvi kraujo kūneliai ir kt. Šlakais dar vadinamos nuodingos medžiagos, kurios per maistą ar kvėpavimo metu patenka į organizmą ir nepašalinamos.

Didelio rūgščių kiekio mūsų organizmas neutralizuoti negali, todėl padidėja vidinės organizmo terpės rūgštingumas, t.y., rūgštys neskaidomos, o kaupiamos jungiamajame audinyje ir tarpląsteliniame skystyje druskų pavidalu. Pagrindinė tokių pakitimų priežastis – neteisinga mityba, šiandien ji dažnai yra “rūgšti”. Valgome per daug baltymų, cukraus, riebalų, taip pat daug termiškai apdoroto, su cheminiais priedais maisto.

Tam, kad palaikytume optimalų rūgščių-šarmų balansą, maisto santykis turėtų būti maždaug vienas trečdalis rūgštinių ir du trečdaliai šarminių maisto produktų. Beveik kiekvienas, atidžiau pažiūrėjęs į savo mitybą pamatys, kad joje dominuoja rūgštiniai produktai. Tam, kad “atsektume”, ar teisingai maitinamės, labai naudinga kelias savaites užsirašyti, ką ir kiek valgome, o paskui atitinkamai koreguoti savo mitybą.

Dabar žvilgtelėkime į rūgštinio ir šarminio maisto lenteles. Pradėkime nuo mėsos – bet kokia mėsa (taip pat žuvis) yra rūgštinis maistas, ypatingai subproduktai (pvz., kepenys). silpniausiai rūgštinis – liesas kiaulienos karbonadas. Apskritai, mėsą patariama valgyti 2-3 kartus į savaitę, dideliems megėjams – kartą į dieną ir nedidelį kiekį. Tyrimais yra nustatyta, kad vienas trečdalis suvalgytos mėsos organizme tiesiog rūgsta ir genda dėl pernelyg didelių suvalgomų kiekių.

Duonos gaminiai taip yra rūgštiniai, o šarminiai yra džiuvėsėliai ir džiovinta duona. Miltai ir kruopos – visi rūgštiniai, silpniau rūgštiniai yra grikiai, avižiniai dribsniai, rugiai ir nemalti kukurūzai, stipriai rūgštiniai – kukurūzų dribsniai. Miltiniai gaminiai (makaronai), konditeriniai gaminiai, ypač saldinti cukrumi taip pat yra rūgštiniai. Vištos kiaušiniai – stipriai rūgštiniai.

Pieno produktai – jogurtas, liesas pienas, pasukos, nenugriebtas pienas, kefyras ir kai kurie fermantuoti sūriai (pvz., olandiškas) yra šarminiai, o varškė ir varškiniai sūriai yra rūgštiniai. Visi riebalai, aliejai ir baltas cukrus – rūgštiniai. Tuo tarpu medus ir rudas cukrus yra šarminiai. Visi riešutai taip pat yra šarminiai.

Visi vaisiai, o taip pat ir džiovinti yra šarminiai. Labiausiai – džiovintos figos ir razinos, bananai, kivi, apelsinai, trešnės, vyšnios, obuoliai ir t.t.. Daržovės – taip pat beveik visos, išskyrus šparagus, raudonuosius kopūstus ir raugintus kopūstus. Labiausiai šarminiai – špinatai, burokėliai, svogūnai, lapinės salotos, bulvės ir t.t..

Gėrimai – visos daržovių ir vaisių šviežiai spaustos sultys yra šarminės (išskyrus kelias rūgštines daržoves). Kava ir juoda arbata, kaip ir visi gazuoti gėrimai – rūgštiniai. Žalioji arbata ir negazuotas mineralinis vanduo – šarminiai. Nikotinas ir alkoholis taip pat didina organizmo vidinės terpės rūgštingumą.

Kaip nustatyti rūgšties perteklių organizme? Pirmiausia – viršsvoris, dažni susirgimai, bėrimai, celiulitas, beprasidedančios chroniškos ligos, prislėgta nuotaika – simptomų gali būti įvairių. Reikėtų stebėti savo mitybą, kad suprastume, ar nedominuoja rūgštiniai produktai. Tai nėra taip paprasta, nes ir termiškai ar daug kartų apdorotas, ir su cheminiais priedais, ir neteisingai pagamintas maistas taip pat sukelia rūgščių-šarmų disbalansą. Be to, reguliuodami šį balansą, turime gauti ir visas reikalingas organizmui maistines medžiagas.

Paprasčiausias būdas nustatyti rūgščių perteklių – vaistinėje įsigyti juosteles, nustatančias rūgštinį-šarminį šlapimo rodiklį. Jei yra rimti sveikatos sutrikimai – kreiptis į dietologą. Jei turite didelį norą ir stiprią valią – susirinkus visą informaciją, imtis pačiam balansuoti savo mitybą. Tam reikia nuoseklumo ir stipraus motyvo, kitaip tai tebus laikinas efektas. Jei tai įveikiame – organizmas išsivalo ir mes atgauname natūralų gebėjimą pajusti, kokio maisto kada organizmui reikia.

Todėl sekantį kartą – apie dietas – kodėl jos vistik dažniausiai nesėkmingos, o rezultatas – trumpalaikis? Visiems sveikatos ir dėmesio tam, ką valgome !