Pavasarėjame…

Sveika, geguže!

Apkabink mus, pavargusius ir sutrikusius.

Padovanok mums pirmąją žalumą, geltonas pienių ir bičių pievas, kaštonų žvakes.

Padėk mums prisiminti, kaip smagu vakarais eiti pasivaikščioti, įsikibus upės vėjui į parankę, sutikti ir palydėti laivus ir valtis.

Gegužės mėnesį lengva surengti šventę: paruošti pyragą su uogomis, pastatyti ant stalo pavasarinių gėlių puokštę, paslėpti mylimųjų drabužiuose juokingus raštelius.

“Susitiksime žvejyboje“, “Gersiu kavą mūsų kavinėje“, “17 val. tame parke, kur ievos“, “Lauksiu dviračių stotelėje“…

Paslėpk spintoje mūsų šiltus paltus, geguže.

Tegul iš spintos margais drugeliais išskris lengvi lietpalčiai ir džinsinės striukės.

Eime pasivaikščioti, miela mano geguže?

Su šiluma,

Uliana Ferdman

Padėka autorei! Vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tik tu tai žinai…

Gyvenime visada turi būti kažkas svarbaus, kas primena tau šiltų namų pojūtį. 

Žmogus, filmas, vietovė, augintinis, knyga arba muzika – visa tai gali būti namais, į kuriuos tu visada sugrįžti, kad sušiltum, vieta, kur gali lėtai gerti arbatą ir leisti jaukiai atmosferai apgaubti tave, lyg pledu. Tai kampelis, kur užmerkęs akis, gali mėgautis garsais, kvapais ir viskuo, kas tave supa.

Tokių namų paieškos vyko visais laikais. Žmonės visada ieškojo tokių vietų, kur galima atsikvėpti, atgauti jėgas ir pajusti tylų vidinį džiaugsmą.

Tokiais namais kartais gali tapti ir mažas akmenėlis kišenėje, kurį tu radai tolimoje pakrantėje, o kartais tai muzika, artima tik tavo širdžiai. Kartais namais tampa mėgiami drabužiai, kurie suteikia pasitikėjimo, kai juos dėvime, o kartais tai tiesiog žodžiai, kuriuos kadaise išgirdome ir prisimename kaip brangenybę.

Kaip sakė senieji išminčiai – visada atmink, kad tik tu pats žinai, kaip atrodo tavo namai. Todėl neklausyk kitų, nes tavo širdis iš karto tai atpažįsta.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mylėti savo gyvenimą

Taip keista… Galima visą gyvenimą gyventi savo kaime, bet nemylėti jo, net gėdintis… Ir staiga karštai jį įsimylėti, išvykus toli, ir, galbūt, visiems laikams.

Galima nevertinti artimųjų meilės ir rūpesčio. Vengti motinos rankų, kai ji nori apkabinti. O paskui su ašaromis prisiminti tas pačias rankas ir nenumaldomą norą pajusti jų šilumą.

Galima galvoti, kad tu visiškai nepriklausai nuo tų, kas šalia. Kad tu toks visas savarankiškas… Ir gali leisti sau viską mesti ir išvažiuoti. O paskui pamatyti save svetimame mieste tarp nepažįstamų žmonių… Ir suvokti… Kad tu niekur nenori važiuoti. Ir viską mesti taip pat nenori. Ir tavo namai, jie čia.

Tavo miestas arba kaimas. Koks mažas ir menkas jis kažkam beatrodytų. Tau jis brangiausias visame pasaulyje. Ir tavo draugams, artimiesiems, mamai nereikia būti idealiems, įžymiems. Na, nebent jie patys to nori. Ir jei jie nori dėvėti sportinį kostiumą visus metus, tegul dėvi. Svarbu, kad būtume drauge. Ir tegul visada atsiras laiko susitikti, pakalbėti, apsikabinti.

O idealumas… Tegul sau bus. Bet ne mano pasaulyje, kuriame viskas labai artima ir brangu būtent taip, kaip yra.

Ir kaip nuostabu pagaliau įsimylėti savo gyvenimą. Nesiekiant jo perdaryti pagal svetimus paveikslus.

Padėka autorei! Pagal Elena Raevskaja tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ji visada tavęs laukia

Kai retkarčiais aš guodžiuosi mamai dėl kažkokių nemalonumų, ji visada man sako:

– Aš nežinau visų detalių, bet galiu tau padėti durimis…

Kai išgirdau tai pirmą kartą, aš žado netekau… Bet mama paaiškino:

– Tavo gyvenime gali bet kas atsitikti, bet tikrai negali atsitikti vienas dalykas: neįmanoma, kad aš neatidaryčiau tau durų… Taip kad bet kuriuo metu: jei pavargsi, jei nenorėsi kažko daryti, jei nuspręsi dalyvauti revoliucijoje, jei kažką prarasi, jei susirgsi, jei palūši, jei būsi teisi arba ne, ir tave kankins mintis – ką daryti ir kur eiti – tuomet eik namo… Pas mane. Aš pasižadu nieko neklausinėti… Bet pažadu, kad bus minkšti patalai, gardus maistas kūnui ir sielai, katė pašonėje, o jau toliau – viskas, ko prireiks pagal situaciją…

Laimė – visada paprasta…

Ir taip gera tiesiog žinoti, kad yra vieta, kur tau visada padės atviromis durimis…

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo, dėkingumo ir artimųjų širdžių šilumos visada laukiančioms savo vaikų Motinoms 🙂 !

Nešvaistykime dėmesio…

Šiuolaikinis žmogus “suvartoja“ apie 30 gigabaitų informacijos per dieną, o smegenys tiesiog nespėja viso to “suvirškinti’. Todėl atsiranda chroniškas nuovargis ir apatija – jėgų nėra jau iš pat ryto… Pavargstame ne nuo darbų, pavargstame nuo svetimų minčių ir informacijos “perdozavimo“. 

Naujienos sendina greičiau nei cukrus – tai paprasčiausia biochemija. Kai mes skaitome apie kažkokius nerimą keliančius įvykius, protas netraktuoja, kad tai vyksta “kažkur ten“, jis priima, kad tai vyksta tiesiog dabar su mumis ir išskiria į kraują streso hormoną (kortizolį). Tokiu būdu sekinama širdis ir imunitetas – ir tik todėl, kad nuolat stebime informacinius srautus.

Dėl didelio informacijos kiekio mes prarandame gebėjimą kritiškai mąstyti, o mūsų dėmesys pasidaro išsklaidytas ir paviršutiniškas. Atsiranda ir priklausomybė nuo informacijos – jei negauname naujos informacijos, apima nerimas ir neviltis.

Bet mūsų proto apimtis ne guminė. Dėmesio resursas taip pat ribotas. Ir jei mes iš pat ryto jungsimės į triukšmingą informacinį srautą – mums tiesiog fiziškai pritrūks “operatyvios atminties“ būtinai kasdieninei veiklai, santykiams su artimaisiais ir bendravimui.

Ką daryti? Sąmoningai rinktis tik naudingą ir reikalingą gyvenimui informaciją. Visa kita – taip pat sąmoningai atmesti. 

Saugokime save. Nešvaistykime savo dėmesio – tai mūsų sąmoningo gyvenimo pagrindas.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Ten, kur dėmesys…

Jei sutelkiame dėmesį į kažkokį daiktą, jis pasidaro daug ryškesnis. Ir matome mes jį vis aiškiau, pastebime visas smulkiausias detales. Tuo tarpu to, kas yra aplinkui, mes nepastebime, tai tarsi išnyksta.

Kai mes kažkam skiriame savo dėmesį – žiūrime į tai arba apie tai galvojame – būtent ten mes nukreipiame ir savo energiją. Ir mūsų energija maitina ir augina tai, kam skiriame dėmesį. Visa kita tampa nepasiekiama ir lieka be energijos.

Ypatingai daug energijos atiduodame ten, kur daug emocijų. Ir auga tai labai greitai. 

Beprasmiški ginčai socialiniuose tinkluose, šokiruojančios naujienos, tušti filmai ir žaidimai, negatyvus bendravimas, neramios mintys… Visa tai ir atitraukia mūsų dėmesį nuo to, kas svarbu ir atima mūsų energiją.

O paskui žmonės skundžiasi, kad nėra jėgų, nėra gyvenime to, ko jie norėtų…

Todėl vertėtų atidžiau pažiūrėti, kur dažniausiai nukreipiamas mūsų dėmesys. Nešvaistyti savo energijos tuščiai ir sutelkti dėmesį tam, kas iš tiesų svarbu.

Šiuolaikinis pasaulis triukšmingas, blaško mus, reikalauja dėmesio… Tačiau kur jį nukreipti ir kam skirti savo gyvenimo energiją – sprendžiame tik mes patys.

Nes galiausiai auga ne tai, ko mes iš tikrųjų norime, o tai, ką maitiname savo energija.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kad neužgestų…

Kai žmoguje gęsta vidinė šviesa, tai ne tik nuovargis ar prasta nuotaika.

Tai būsena, kai siela jau nesiremia savo vidiniu šaltiniu ir pradeda gyvuoti iš energijos stygiaus: savęs smerkimu, baime, nerimu, įpročiu užsitarnauti meilę ir dėmesį.

Tokiu atveju žmogus ne tik netenka gyvenimo džiaugsmo – jis netenka savo gyvybinės energijos. Todėl atsiranda beprasmybės, abejingumo viskam pojūtis ir įspūdis, kad gyvenimas neteko spalvų, prigeso. 

Vidinė šviesa sugrįžta ne tuomet, kai keičiasi aplinkybės, o tuomet, kai žmogus liaujasi ieškoti atramos išorėje. 

Tuomet, kai jis vėl atgauna savo vidinę stiprybę ir ja remiasi. 

Tai vidinis darbas, kai žmogus pats, sąmoningai, atsiriboja, išsilaisvina nuo baimės, nuo klaidingų įsitikinimų apie save ir pasaulį.  

Ir – vėl sugrįžta į gyvą meilės, stiprybės ir tyro džiaugsmo šaltinį…

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 ! 

Širdis neklysta

Aš visada tikėjau, kad Šviesa yra kiekviename iš mūsų!

Ir ką besakytų neurofiziologai, kad, atseit, šiuo tikėjimu aš pritraukiu į savo gyvenimą tokius žmones ir tuo pačiu gaunu patvirtinimą savo tikėjimui, tačiau aš tikrai žinau, kad mano širdis neklysta…

Nėra šiame pasaulyje blogų žmonių!

Yra tik palūžę, miegantys, kenčiantys… Juos įbaugino, apgavo, užprogramavo…

Jų Sielos užrakintos.

Jų Vidinė Šviesa užgeso.

Skausmas, pyktis, neapykanta, agresija ima viršų, kai nėra Meilės.

Todėl aš prašau jūsų – prisiminkite! Prisiminkite, kokie buvote dar visai neseniai.

Prisiminkite tuos, kas ištiesė jums ranką. Tuos, kas pamatė jūsų vidinę Šviesą. Tuos, kas mylėjo jus taip, kad jūsų Sielos ugnis neužgeso net pačiu sunkiausiu metu.

Prisiminkite save!

Pamatykite save žmonėse, kurie kenčia ir ištieskite jiems ranką…

Tiems, kam gyvybiškai reikalinga jūsų Meilė.

Vienintelė šypsena, vienas geras žodis, vienas padrąsinantis prisilietimas gali atnešti į žmogaus gyvenimą tą pačią Šviesą, kuri vėl įžiebs jo Sielos ugnį.

Padėka autorei! Pagal Goar esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !