Jos šiluma…

Aš turiu megztinį. Mano močiutė jį numezgė prieš daugelį metų.

Galbūt, jis dabar nemadingas, kažkam gali pasirodyti nelabai gražus, o ir jo spalva – kažkokia rusvai-pastelinė…

Bet aš jį nešioju. Kiekvieną rudenį. Kai namuose šalta.

Todėl, kad jis kvepia vaikyste. Pamenu, kaip sėdėjau šalia močiutės, kai ji mezgė, žiūrėjau į jos rankas, klausiausi jos pasakojimų.

Ji sakė: “Numegsiu tau šiltą megztinį, kad nešaltum.“ Kai močiutė pabaigė megztinį, mano džiaugsmas buvo begalinis! Ir aš nešalau.

Dabar močiutės nėra. O megztinis yra. Jis saugo jos šilumą. Jos rankas. Jos balsą.

Aš apsirengiu jį ir pasijuntu ramiau…

Aš turiu savo “sielos megztinį“ kuris sušildo mane, kai man pasidaro šalta.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Pasitikėjimas

Emocinio atsivėrimo su pliuso ženklu mes kažkodėl baiminamės labiau, nei su minuso ženklu…

Kitaip tariant, švelnumą mes išreiškiame sunkiau, nei pyktį…

Tylūs ir paprasti žodžiai skamba rečiau, nei garsi kritika…

Įsižeisti lengviau, nei paklausti…

Kodėl?…

Tikrai ne todėl, kad mes blogi, ar bejausmiai…

Bet todėl, kad beveik kiekvienas iš mūsų turi pažeisto pasitikėjimo patirtį, kuri vėliau automatiškai persijungia į savisaugos režimą net ir tuomet, kai mums nieko negresia…

Štai kodėl pasitikėjimas – svarbiausia vertybė artimų žmonių santykiuose, mielieji…

Vertybė, kuriai reikalinga ne restauracija, o Nepažeidžiamumas…

Restauruotas pasitikėjimas – kaip įskilęs puodelis, kurį suklijavo, bet štai gerti iš jo vargu ar įmanoma…

Ir joks užkulisinis gyvenimas nevertas to, ką mes dėl jo aukojame…

Ir net atsisveikinti su tiesa širdyje visada geriau, nei pasilikti, bet su melu…

Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra tai, kas mus palaiko

Paklausyk, bet juk kiekvieną dieną vis vien pavyksta gyventi. Stebėti, kaip geltonuoja lapai, kaip į pavakarę vėjas išvaiko debesis, apnuogindamas šaltą rudeninį dangų…

Ką mes apie save begalvotume, mes nepraradome gebėjimo šypsotis, prisiminti gėrį, mylėti. Kaip mes bepavargtume, mes darome tai, ką galime, rūpinamės tais, kam reikia mūsų pagalbos ir nepamirštame savęs.

Mes susitinkame, bendraujame, klausomės muzikos, įterpdami miesto triukšmą arba aromatingą miško tylą. Einame pasivaikščioti, šildomės kavinėje, vaikštome į parduotuves.

Ir net tuomet, kai slepiamės nuo visų, kai aklinai uždarome duris ir vienatvėje glaudžiamės prie savo sezoninės melancholijos – mes gyvename toliau. Niekas nesustoja. Tiesiog kartais kažkas prapuola iš akiračio.

Paklausyk, juk vis dėl to yra tai, kas laiko mus už rankos, perveda per tamsius laikus, parodo kelią. Ateina į pagalbą: mylimojo apkabinimu, draugų skambučiais, gerais filmais, išmintingomis knygomis…

Nuolat primena, kad mes ne vieni, kad viskas anksčiau ar vėliau, bet susitvarkys.

Reikia tik gyventi ir jausti. Jausti ir kvėpuoti, pripildant plaučius vėsaus rudens prana…

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Drugelio efektas

Prisiminiau “drugelio efektą“ – jo sparnelių mostelėjimas viename pusrutulyje gali sukelti atmosferos pokyčių grandinėlę viename pusrutulyje ir sukelti audrą kitame.

Kiekvienas iš mūsų – svarbi vieningos visumos dalis. Ir bet kokia mintis, sielos pojūčiai neišvengiamai veikia mūsų bendrą erdvę.

Ir kartu su ta įtaka, kuri akivaizdi, mūsų gyvenimas daro daug neakivaizdžių mažų ir didelių poveikių pasauliui, žmonėms, kolektyvinei sąmonei, o taip pat ir planetai.

Todėl taip svarbu viskas, kas su mumis vyksta. Taip svarbu, ką mes skleidžiame pasauliui – baimę ar meilę. Kiekvieną akimirką, čia ir dabar.

Nes visa tai formuoja ir asmeninę, ir kolektyvinę tikrovę.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Gyvenimas – vientisas…

“Gyvenk šia akimirka. Pamiršk praeitį, jis atneša liūdesį, negalvok apie ateitį, jis atneša nerimą, gyvenk šia akimirką, nes tik taip įmanoma būti laimingu“…

Kiekvieną dieną kažkas man būtinai primena šiuos žodžius. Ir tai galima suprasti, juk toks mąstymas dabar madingas, jis mirga antraštėse, jį mėgsta reikšmingai kartoti populiariosios psichologijos šalininkės. Tai patogu, kaip ir patogi vienadienio drugelio psichologija, arba gyvenimo į kreditą psichologija. 

Sakoma: imk dabar savo šviesos trupinį, sočiai nusižiovauk į kunkuliuojančius poreikius ir apie nieką negalvok, juk mokėti tau reikės tik rytoj, o rytojus dar taip toli… Kai aš kalbu su žmonėmis, kurie iškelia šią paprastą mintį kaip vėliavą, aš staiga suvokiu, kad pasaulis sudužo.

Jų naiviose, tikinčiose į mistinį gėrį akyse, pasaulis suskilo ir subyrėjo į nesusijusias tarpusavyje laiko nuolaužas, į smulkmenų mozaiką. Gyvenk dabartimi, nes gyventi praeitimi ar ateitimi taip skaudu…

O gyvenimas.., juk jis apjungia viską, jis neturi ribų, jis nedalinamas į laiko atkarpas. Ir aš sakau: gyvenk, mylėk gyvenimą, brangink praeitį, ji tave kažko išmokė, džiaukis dabartimi, joje pulsuoja meilė, tikėk ateitimi, ji priklauso tau, neskaldyk savęs į dienas, priimk būties vientisumą, neuždaryk savo sielos, lyg sužeisto žvėries, nei praeityje, nei ateityje, nei dabartyje.

Ir būk laimingas todėl, kad laimė – ne pasirinktoje likimo atkarpoje, ji, kaip ir grožis – žiūrinčiojo akyse.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Geri žmonės taip pat kartais klysta

Jei tavo praeityje įvyko kažkas, už ką tu niekaip negali sau atleisti.. Jei praėjo daug laiko, o tu dar vis jautiesi kaltas, ir jauti, kad šis poelgis daro tave “blogu“ arba “nelabai geru“, ir tai nesikeičia, nes poelgis – tavo…

Jei tokia istorija nutiko tavo gyvenime – pažvelk į savo praeitį. Galbūt, tarp to įvykio ir dabartinio momento jau praėjo daug laiko. Laiko, per kurį tu atlikai daug kitokių veiksmų, nepanašių į tą, blogąjį, dėl kurio tau gėda. Tu padarei daug gerų darbų – ir tai taip pat buvo tavo poelgiai.

Mes negalime atsukti laiko atgal ir visko ištaisyti. Bet mes galime sau pasakyti: “Taip, aš suklydau, tai buvo blogas poelgis, ir aš apgailestauju, kad taip pasielgiau. Aš pasimokiau iš šios patirties. Aš daugiau nekaltinu savęs ir paleidžiu save iš kaltės jausmo kalėjimo. Dėl to įvykio aš nesu blogas žmogus – aš būnu visoks, bet visada stengiuosi daryti teisingas išvadas. Aš gyvenu toliau, aš keičiuosi.“

Mes negalime pakeisti praeities. Mes negalime pakeisti to, kas jau įvyko. Bet kaip mes pritaikysime savo patirtį ateityje – tai jau mūsų pasirinkimas ir mūsų atsakomybė. Todėl svarbu yra tai, ką mes darome jau po to, kai suklydome.

Vienas poelgis – tai dar ne visas gyvenimas. Viskas tavo rankose. Dažnai kartojama frazė: “žmonės nesikeičia“ – netiesa.

Geri žmonės taip pat kartais suklysta. Ir kiekvienas poelgis turi savo priežastis.

Bet dabar aš pasakysiu trumpai: gyvenk toliau, prašau. Atleisk sau. Ir leisk sau keistis.

Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Toks esi tu – Tikrasis

Tu esi Gėris ir Užuojauta, Geraširdiškumas ir Supratingumas.

Tu esi Taika ir Džiaugsmas, ir Šviesa.

Tu esi Atleidimas ir Kantrybė, ir Stiprybė, ir Ryžtas, tu pagalbininkas sunkią akimirką, guodėjas skausmo valandą, gydytojas sužeidimo akimirką, mokytojas sumaišties valandą.

Tu esi Giliausia Išmintis ir Aukščiausia Tiesa, Visuotinė Taika ir Pati Nuostabiausia Meilė.

Tu – visa tai esi. Ir buvo tavo gyvenime momentai, kai tu Pažinojai Save Tokį.

Pasirink dabar pažinti save tokį VISADA.

Nuoširdi padėka! Ištrauka iš N. D. Uolšo kūrybos

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Meilės ir santarvės erdvė

Namai – tai meilės erdvė, o ne mūšio laukas.

Jei jūsų požiūris į gyvenimą skiriasi nuo tėvų, vyro ar žmonos, brolių ar seserų požiūrio – vis vien išsaugokite santarvę.

Juk yra tiek daug temų pokalbiams, tiek bendros veiklos…

Neaptarinėkite neramių įvykių su mama, verčiau paprašykite jos padėti pasodinti gėles balkone.

Nesiginčykite su vyresniąja karta, geriau iškepkite drauge obuolių pyragą arba atneškite šviežių uogų prie arbatos.

Pasikalbėkite su sutuoktiniu apie darbą, apie namus, vaikų pomėgius, planus vasarai.

Vietoje priešiškumo ir barnių kalbėkitės apie jausmus. “Man neramu, apkabink mane.“Man skaudu, pabūk su manimi, prašau.“

Abejoti, užjausti, nerimauti – normalu.

Bet namai turi išlikti jūsų saugia ramybės erdve.

Kur galima sugrįžti vakare, nusimesti, lyg lukštus, dienos nerimą, apkabinti mylimus žmones ir padėkoti už dar vieną gerą dieną.

Mylėkime ir branginkime mūsų artimus ir mylimus žmones!

Už tai, kad mes turime juos, o jie – mus.

Tiesiog todėl, kad jie yra.

Kad yra ši dovana – tikras gyvenimo, bendravimo, gerumo ir švelnumo stebuklas.

Įsivaizduojate – kokie mes laimingi!

Padėka autorei! Pagal U. Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !