Pasakėlė “Visa vasara prieš akis“

“O su vasara visuomet taip, – galvojo Mažasis Angelas, – tu jos lauki, kuri planus, o vasara taip pat turi savo planus gyvenimui. Ir dar ne faktas, kad jūsų planai sutaps. Čia jau kaip pasiseks.

O todėl, kad vasara, ji jau tokia. Tai karščiu kepina, saule spigina ir karštais vėjais nudegina. Arba, atvirkščiai, nusprendžia, kad lengva vėsuma su rudens gaidelėmis – pats tas, kas šiandien labai reikalinga. Arba sugalvoja perkūnais griaudėti, griaustiniais dundėti ir žaibais svaidytis. Ir apie lietų, apie nesibaigiantį lietų nepamiršk!

O svarbiausia – vasara bėga taip greitai, kad nepavysi. Tik-tik ji prasideda, o jau, žiūrėk, saulutė užtemsta minutėlei, kad atsikvėptų, apsižiūrėtų, ir į žiemą jau bėga. Ir tu taip pat sustoji ir žvalgaisi: ar daug tos vasaros beliko?

O žinai, kuo mums reikėtų skubiai užsiimti? Paruošti sau truputį saulės ir vasaros atsargų, paimti pilnas rieškučias, lyg saldainių, į kišenes, iki valiai pakvėpuoti saldžiais aromatais, prisipildyti iki kraštų, pajusti kiekviena ląstele, įsiminti… O todėl kad vasara, ji tokia… Ypatinga…“    

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja – Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Artėjančios Tėvo dienos proga – tėveliams tyro džiaugsmo ir meilės 🙂 ! Tegul Jūsų gerumas sugrįžta pas Jus Jūsų vaikų meile ir širdžių šiluma 🙂 ! Meilės ir gerumo, šiltos ir jaukios vasaros mums visiems 🙂 !

Meilės akimis…

Prisimink, kaip į tave žiūrėjo besąlygiškai tave mylintis žmogus. Senelis, močiutė, mama, tėvas, artimas žmogus, mažas vaikas…

Aš pagalvojau – kokie žmonės būtų laimingi, jei pamatytų save mylinčių juos žmonių akimis… Kai į tave žiūri su meile, tu atsispindi toje meilėje ir pamatai savo tyrą sielą.

Kodėl taip pražysta ir tampa neįtikėtinai graži moteris, kai ją myli? Todėl, kad ji žiūri į save mylinčio ją vyro akimis.

Į mus žiūri meilės akimis, kuomet mus priima, džiaugiasi mumis, net jei mes toli gražu nesame tobuli. O ir myli, tame tarpe, ir tą netobulumą… Todėl ir mylimi vaikai užauga laimingais suaugusiais su adekvačiu savęs suvokimu ir orumu, ir jie nesuka sau galvos, ar jie pakankamai “geri“, kad juos mylėtų.

Tai nereiškia, kad mylintys žmonės mus idealizuoja. Idealizacija – tai apie iliuzijas ir priklausomybę. Kalbame apie tyrą, besąlygišką meilę, kai žmoguje mato tai, kas jame yra geriausia, ir tuo nuoširdžiai džiaugiasi, o taip pat su meile padeda įveikti tai, kas žmogų griauna. Mylintys žmonės įkvepia, padeda augti ir šviesti maksimaliai ryškiai.

O juk daugelis neatlaiko ne tik mylinčio žmogaus žvilgsnio, bet ir paprasčiausių šiltų žodžių. Todėl, kad kaltinimai ir kritika jau tapo įprasti ir kasdieniški.

Bet esmė tame, kad mes žiūrime į kitus per savo vidinės būsenos prizmę. Ir kuo daugiau mumyse meilės, tuo daugiau jos ir mūsų požiūryje į kitus. Ir tai labai juntama.

Kokiomis akimis mes žiūrime į žmones?

Manau, jei dažniau pažvelgtume į save mylinčių žmonių akimis, o dar geriau – į mylinčių mus žmonių akis – tuomet ir meilės širdyje būtų daugiau, ir kitiems dovanotume daugiau meilės ir savo širdies šilumos…

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Ir aš vėl pasijuntu namuose…

… Tomis dienomis, kai didelis namas su apsilupusiais žaliais sienų dažais būdavo apgaubtas birželio saulės kaitra, išsigelbėjimu tapdavo ji – laiptinė verandoje.

Girgždantys vyšniniai laiptai su nepatogiomis pakopomis. Užlipsi kiek aukščiau – nutvieks šiluma pečius įkaitintas stogas. O ant apatinių laiptų esi matomas per pirmojo aukšto langus.

Bet jei užimi patogią salelę per vidurį, tuomet tam tikrą laiką tampi nematomu.

Nematomu su įdomia knyga ant kelių, su puodeliu arbatos ant laiptelio. Su šokoladiniais saldainiais “Voveraitė“ šortų kišenėje.

Šioje “laiptinės saloje“ tvyro gaivi vėsa su mėtų ir citrinos gaidele – kažkas iš namiškių gėrė arbatą ir paliko puodelį apačioje ant stalo.

Per knygoje aprašomą špagų žvangesį ir arklių kanopų dundesį atsklinda realaus gyvenimo garsai: už sienos, virtuvėje, močiutė smulkiai pjausto kopūstą – pietums bus vasariniai barščiai. Senelis užrakina sandėliuką – per daug karšta, kad šienautų žolę pievoje.

Prie vartų šurmuliuoja dviračių padangos, keldamos dulkių debesis – vaikai išbėgo į kiemą. Eisiu ir aš pas juos – kai baigsiu skaityti kelis puslapius.

Ateina momentas, kai manęs pasigenda – močiutė išeina į daržą ir šaukia mane vardu, garsiai-garsiai. Man nesinori palikti savo vėsios slėptuvės, bet pasidaro gėda prieš močiutę – slepiu knygą aikštelėje prie durų į antrą aukštą ir nepastebimai išeinu, kad neatskleisčiau savo paslapties.

– Kur tu buvai? – šypsosi močiutė, juokais pagrūmojusi rankšluosčiu, – aš tau!

– Aišku, kad avietyne, – greitai sugalvoju atsakymą.

Močiutė supratingai linkteli – vaikai turi savo paslapčių. 

Pušyno pakraštyje įjungia ilgą signalą garvežys.

– Bėk, pasitik, – šypsosi močiutė.

Aš sėduosi ant dviračio ir po akimirkos jau lekiu į stotį: saulė kaitina pakaušį, supintos kasytės gyvatėlėmis rangosi ant nugaros, ausyse švilpia vėjas – uch, kaip greitai!

… Mano vaikystės aidas iki šiol palaiko mane.

Ir tegul dabar aš gyvenu kitame mieste… Ir man jau nėra ko pasitikti stotyje… O močiutė jau keletą metų nesišypso ir nekviečia manęs pietauti…

Bet jei man liūdna ar jaučiuosi vieniša, aš prisimenu tą mergaitę su knyga ant medinių laiptų.

Ir aš vėl pasijuntu namuose…

Padėka autorei! Pagal U. Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės, tyro džiaugsmo, šviesios vaikystės ir laimingo gyvenimo mūsų vaikams 🙂 !

Gyventi paprasčiau

Pro langą šviečia saulė. Aš tyliai džiaugiuosi, aš vėl liečiu klaviatūros klavišus. Toks jausmas, lyg gročiau melodiją. Ir melodija ši begalinė, ji sklinda į visas puses ir dovanoja šilumą. Kaip tai nuostabu – tiesiog rašyti, tiesiog gyventi, tiesiog matyti!

Pasaulis man atrodo labai sudėtingas ir didžiulis, todėl aš kuriu savąjį, kuriame viskas paprasta. Aš gyvenu šiame mažame pasaulyje ir jaučiuosi neapsakomai laiminga.

Žinote, kažkada aš pati priėmiau daugybę apribojimų laimei. Galvojau, kad būtinai reikia kažką turėti ir kažkuo būti. O iš tiesų viskas jau yra, ir bet kokiose aplinkybėse geriausia – būti savimi.

Reikia gyventi paprasčiau: maitintis paprasčiau, reikšti jausmus paprasčiau, bendrauti paprasčiau, negalvojant apie tai, ką apie tave pagalvos, paprasčiau žiūrėti į šį sudėtingą pasaulį – vis vien visko neaprėpsi.

Džiaugtis tuo, kas yra, ir mažais žingsniais eiti į priekį, neribojant savęs galutiniais tikslais. Svarbiausia – pats kelias. Juk kokia tai laimė – džiaugtis kelione!

Padėka autorei! Pagal N. Paukonen esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tavo niekur neišeis…

Tai, kas tavo, niekur neišeis. Ir tai ne teorija nuraminimui, o gyva praktika.

Išeina tai, kas jau atliko savo vaidmenį mūsų gyvenime. Kažkurį laiką tai džiugino ir įkvėpė – aplinka, būstas, darbas, pomėgis… O vėliau tu pasikeitei, ir atsirado poreikis kažkam kitam.

Taip pat ir su žmonėmis. Kai bendri tikslai, savitarpio supratimas – viskas puiku. Jums gera drauge. Bendravimas džiugina ir dvasiškai praturtina. O paskui jūs abu keičiatės ir pradedate judėti priešingomis kryptimis. Sąlyčio taškų lieka vis mažiau.

Tenka aiškinti akivaizdžius dalykus, kruopščiai rinkti žodžius ir temas. Bet vis vien atsiranda pojūtis, kad nėra supratimo, nėra bendrumo. Žinoma, su kažkuo galima susitaikyti ir visą gyvenimą pragyventi harmoningai. Bet dažniausiai, kai žmogus keičiasi, tuomet keičiasi ir jo poreikiai, ir aplinka, ir žmonės.

Kartais viskas keičiasi lengvai, tarsi savaime. Bet dažniau per įtampą – kai arba tavęs nenori paleisti, arba tu nenori paleisti. Kartais tai būna tiesiog nauja santykių pakopa, o kartais – santykių pabaiga. Ir jei yra jausmai ir abiejų noras, galima pradėti naują etapą. O jei ne – tai ne.

Svarbiausia – būti sąžiningu su savimi. Iš baimės nesilaikyti už to, kame jau nėra gyvybės. Paleisti geranoriškai ir su dėkingumu. Tai jau ne tavo.

Ir kai paleidi tai, kas jau ne tavo, į jo vietą ateina tai, kas atitinka tavo naują būseną.

Tavo – tai, kas gyva, kas džiugina ir įkvepia. Ir tai niekur neišeis.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Reikia tai pajusti…

Anksčiau aš buvau įsitikinus, jog žmogų reikia pažinti, kad pradėčiau su juo kažkokius santykius: meilės, draugiškus, dalykiškus.

Kad turiu išsiaiškinti, kokios jo vertybės, kad galėčiau priskirti jį kažkokiam psichologiniam tipui, suprasčiau jo ketinimus.

Dabar aš manau, kad žmogų reikia pajusti. Ir manau, kad šito negalima išmokti.

Tai įvyksta kažkaip savaime. Arba neįvyksta. Galbūt, tai susiję su tuo, ar sugebi pajusti save. Ir kuo giliau jauti save, tuo geriau jauti ir kitus.

Nes protas apgauna. Suveikia psichologinės apsaugos, suvokimo filtrai, klaidinga informacija ir subjektyvūs kriterijai. O tu tuo vadovaujiesi ir renki duomenis, analizuoji, darai išvadas… Ir prarandi esmę – intuityvų žinojimą, koks yra žmogus.

Kaip daug gyvenime paviršutiniškumo, vaidybos… Už demonstratyvios ironijos ir cinizmo gali slėptis jautri siela. Už parodomosios stiprybės – pažeidžiama būtybė. Už agresijos – skausmas ir baimė.

Ir viso to nesuprasi, jei klausysi tik tai, ką kalba žmogus. Nes žmonių elgesį gyvenime dažnai įtakoja skausmas, kurį jiems suteikė kiti žmonės. Todėl net jų veiksmai ne visada pasako tiesą.

Ir tik širdis niekada neklysta…

Padėka autorei! Pagal L. Achremčik esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ji jau ne už kalnų…

Pirmasis griaustinis – štai jis, gegužės gongas, pranešantis apie pavasario pabaigos pradžią!

Tai pavasario dvasios, galutinai įsiaudrinusios, beldžia į savo dangiškuosius būgnus, šaukdamos lietų. Jos tokios drąsios ir romantiškos, prisotintos ten, viršuje, saulės ir mėnulio šviesa, griaustinio iškrovomis ir artėjančios vasaros medaus ir gėlių aromatais.

Pats laikas džiaugtis: šiluma, saule, gaiviu lietumi, sodais, kelionėmis, susitikimais, jūra, miškais, kalnais, ežerais, upėmis ir pievoms… Pamatyti kuo daugiau gamtos grožio ir dovanoti savo sielos grožį kitiems.

Smagumėlis! Vasara ne už kalnų…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Istorija apie “skubėk lėtai“

Neseniai prisiminiau šią nuostabią moterį. Jos patirtis buvo man labai reikšminga. Ir iki šiol reikalinga. Tas jos stebuklingas gyvenimo ritmas “skubėk lėtai, nesiblaškyk“.

Ji viską suspėja. Nepasiduoda skubos pinklėms, kai lyg ir greitai viską darai, bet nereikalingų veiksmų ir trukdančių faktorių atsiranda vis daugiau. Susipainioji. Pradedi nervintis. Apima neviltis. Jėgos išeikvotos nežinia kam.

O mano pažįstama skuba sąmoningai. Ir ar apskritai skuba? Tiesiog, sako ji, gaudau blaškymosi požymius ir prisimenu, kas man svarbiausia gyvenime. Kas aš, ką aš dabar darau, ar tai svarbu, ar įdomu, ar privalu, su kokia nuotaika ir ar su meile tai darau.

Ji sako: kai pradedu blaškytis, svarbiausia – nusiraminti. Atsiminti save. Atsikvėpti. Atrasti savo ritmą. Su meile ir geranoriškumu viską atlikti, o kaip gi be to 🙂 .

Ir nuotaika stebuklingai sugrįš, parsiras. Gyvenimo ugnelė.

Apkabinu… Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !