Viskam savo laikas

Jei tau atrodo, kad tu kažką darai, o pokyčių nėra, tai tau tik taip atrodo.

Juk tam, kad augalas užaugtų, sėkla turi sudygti. Praeis tam tikras laikas, kol augalo stiebas iš akiai nematomos požemio karalystės, kur sėkla bręsta ir keičiasi, prasikals į šviesą ir taps nuostabiu medžiu arba gėle.

Mes dažnai nuvertiname savo veiklą tik todėl, kad tą akimirką, kai mums to norisi, mes nematome rezultato, kurio tikimės. Mums reikia skubiai, čia ir dabar, ir būtent taip, o ne kitaip. Bet – ne… Ir kaip dažnai tai sukelia nusivylimą, nepasitikėjimą savimi, neviltį, ir tu jau nenori tęsti to, kas tau buvo taip svarbu. Todėl taip daug lieka atidėta, neužbaigta, nepasiekta…

Tačiau, žinoma, būna įvairios situacijos. Kartais tu darai tai, kas iš tiesų tau visai nereikalinga – tik todėl, kad tai primetė sociumas arba kažkas įkalbėjo. Arba tie siekiai gali tau pakenkti. Arba tu darai tai neteisingai. Arba bandai daryti tai, kam kol kas neturi nei fizinių, nei emocinių resursų…

Bet dažniausiai – dar ne laikas. Pokyčiai vyksta. Prisimeni: kaip sėklos, kuri bręsta po žeme, stiebas lėtai, bet užtikrintai kalasi į šviesą. O tavyje – per tas nematomas akiai vidines transformacijas, kurios būtinos, kad pasiektumei tai, ką užsibrėžei. Viskas juda ir vystosi savo natūraliu tempu.

Todėl žvelk ramiai ir su pagarba į tai, ką darai, jei tiki tuo, ko sieki. Ir tiesiog toliau daryk tai, ką gali. Ir vieną dieną iš tavo pasėtos sėklos užaugs nuostabi permainų gėlė.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Jis jau visai šalia

Vasaris – lyg tiltas tarp užsitęsusio žiemos sąstingio ir džiugaus ilgai laukto pavasario…

Stiprus dygus vėjas dar vis siaučia gatvėse, verčia suptis į šalikus, o rankas slėpti į šiltas pirštines. Anksti temsta. Bet širdyje jau truputį lengviau, truputį šilčiau, truputį šviesiau… 

Širdis atitirpsta plonyčių saulės spindulių šviesoje, taip gražiai žėruojančių ant langų rytinio šaltuko nupieštų nėrinių. Širdis jau pagauna vos juntamą atšilimo atgaivą, kai jaukioje virtuvėje kepami blynai, o ant stalo vazoje švelniai kvepia pirmosios trapios tulpės…

Vasaris – tai žiemiškai jaukūs vakarai ir pavasariškai gaivios svajonės, nauji planai. Maži džiaugsmai šaltose dienose.

Vasaris – saldi švelnios pavasario melodijos nuojauta…

Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tu žinai

Tu viską žinai – visus atsakymus. Bet galbūt dar nepasiruošęs juos priimti ir kažkaip juos pritaikyti. 

Žmogus visada žino, kaip yra teisinga, ką jis jaučia ir ko iš tikrųjų nori. Žino ir jaučia širdimi.

Bet nevaldomas protas primeta kažkieno sugalvotus svetimus šablonus, įsitikinimus, apribojimus, baimes, svetimas “taisykles“.

Ir žmogus arba seka paskui juos, nuklysdamas nuo savo kelio, arba slepiasi už jų nieko nekeisdamas savo gyvenime.

O juk visi atsakymai – paviršiuje. Tereikia būti sąžiningu su savimi, pamatyti juos ir priimti. Nes kai žinai atsakymus ir sąžiningai pažvelgi į situaciją – labai greitai atrandi sprendimus, galimybes ir išeitį.

Tu viską žinai. Tiesiog sustok ir išgirsk savo širdies balsą.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

O iš tiesų dvasingumas išlaisvina…

Jei jūs kažką matote kitame žmoguje, tai nebūtinai yra ir jumyse.

Iškreipta mintis apie žmogaus atspindį aplinkiniuose sukėlė daug triukšmo, o idėja apie visuotinį pakantumą viskam tapo eiline prievarta prieš žmogaus esybę.

Ne visada kitų elgesio priežastys yra jumyse. Kartais (visada) kitas žmogus – tai tiesiog žmogus, kuris turi savo pasaulio matymą ir sąmoningumo lygmenį, savo pergyvenimus ir būsenas, ir elgiasi taip, kaip jis sugeba elgtis. Tai nepriklauso nuo jūsų. Jūs galite tik stebėti jo saviraišką ir nuspręsti, norite jūs turėti su tuo reikalų, ar ne.

Jūs neprivalote priimti visų ir visko ir kaltinti save, jei nepavyksta to padaryti. Liaukitės prievartauti save. Tendencija į visuotinį pakantumą viskam, nepriklausomai nuo to, ką jūs jaučiate, įvaro jus į eilinį užburtą kankinio ratą. Atseit, mes visi turime kentėti, o jei jums tai nesigauna (o tai natūralu), tuomet jūs turite pasmerkti save už tai, kad esate nepakankamai dvasingas ir pakantus.

O iš tiesų dvasingumas išlaisvina. Jis nepaverčia jūsų kažkokių šablonų vergu. Jūs laisvi naudotis tuo, ką turite. Jūs laisvi patys spręsti, kurti ir viską rinktis savo gyvenime. Pakantumo viskam idėja varo jus į užburtą ratą – pareigą kentėti, kaltės jausmą ir savęs smerkimą už netobulumą.

Dvasingumo kelias negali sukelti tokių negatyvių vibracijų ir pojūčių.

Kai tampate sąmoningesni, jūs esate laisvesni ir mažiau priklausomi nuo bet kokių išorinių aplinkybių ir kitų žmonių elgesio. Jei kažkas šalia jūsų elgiasi niekingai, jūs neturite ieškoti priežasties savyje, ieškoti tame savo atspindžio ir bandyti priimti tai savyje. Nesukite sau galvos. Jūs turite teisę tiesiog apsisukti ir išeiti.

Sąmoningumas – tai gebėjimas matyti esmę ir laisvė būti savimi.

Padėka autorei! Pagal V. Vojtanik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Vasaris, jis toks…“

“O kaip jūs galvojote? – stebėjosi Mažasis Angelas. – Vasaris taip pat nori pabūti kovo mėnesiu. O todėl kad atsibodo siausti, pūsti šaltus vėjus, gąsdinti žmones šalčiais… Pavasario norisi. Šilumos ir lengvumo… Ir jei jau sniego – tai labai švelnaus, tokio puraus, besvorio, pūkuoto… O dar geriau ir visai be sniego – tegul sau balos tyvuliuoja, o šaltinėliai į visas puses čiurlena… Ir taip norisi laivelį į plaukiojimą paleisti… Į tolimus, ir visai nesvarbu, kokius, krantus… Tegul tiesiog plaukia… Kažkur…

O gal vėl sniego pažerti? Kad kiemsargiai turėtų kuo užsiimti. Nuo pat ryto takelius nukas, kad neliūdėtų… Ir žmonės, štai, pažiūrėk, kepures, kailinius iš karto apsivilko (juk vasaris vis dėl to!), o išėjo į gatvę – ten atšilimas…

Ir varnos jau sunerimo. “Vasari, – klausia, – tu žiema vis dėl to ar kaip?..“ O vasaris tik juokiasi stambių lašų nuo stogų barbenimu… Pokštininkas… Tik štai su saulute niekaip negali  susitarti. Miega ji dar. Užsiklojo miglotai-pilka debesų antklode ir paprašė iki kovo nežadinti. Arba net iki balandžio mėnesio… O ko jūs norėjote? Žiema…“

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jam reikalinga tavo meilė ir palaikymas

Lengva mylėti pasaulį, kai tavo aplinkoje viskas nuostabu. Lengva atsakyti tuo pačiu į jo išorinę ramybę, gerovę ir didingumą.

Tačiau būna laikai, kai tau atrodo, jog visas tave supantis pasaulis tiesiog išsikraustė iš proto, ir jis visai neieško būdų kažką tau paaiškinti, sukeldamas baimę ir neviltį.

Žinai, kaip tik tokiais būties momentais pasaulis yra bejėgis, ir labiausiai už viską jam reikalingi tavo palaikymas ir tavo meilė.

Būtent tavo. Meilė, nežiūrint į nieką, meilė-atjauta, meilė-didžiadvasiškumas, meilė-supratimas, meilė-paguoda.

Pabandyk, ir tu sužinosi, kad tokia meilė gali kurti stebuklus.

Padėka autoriui! Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kad jis sušiltų…

Norisi apkabinti visą pasaulį ir švelniai pasūpuoti jį delnuose…

Kad jis sušiltų…

Kad taptų šilta ir šviesu ten, kur šiandien šalta, tamsu ir daug įtampos.

Ir aš tikrai žinau, kad tai įmanoma.

Mes turime tiek daug vidinės jėgos. Tai malda. Tai Šviesa, sklindanti iš širdies. Tai gerumas ir švelnumas. Tai Meilė. Tai grožis.

Pradėję nuo ramybės ir šviesos savo vidiniame pasaulyje, skleisdami ją aplink, lyg medaus saldumą, lyg šiltą jėgų suteikiantį pieną, mes formuojame pačias palankiausias ištakas ir ateities įvykius.

Net jei šią akimirką to nesuvokiame.

Tegul pasaulis sušyla nuo mūsų meilės ir mūsų širdžių švelnumo…

Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !