ruvi

Žmonės iš tiesų mato pasaulį pagal savo vidinę būseną.

Geras žmogus dažniau pastebi gėrį. Ramus žmogus mato esmę. Mylintis – kažką šviesaus net netobulume.

O žmogus, kuriame daug neapykantos, baimės, nuoskaudų ir pykčio – dažnai skleidžia tai savo santykiuose, pokalbiuose ir požiūryje į kitus.

Todėl svarbu štai ką suprasti: ne viskas, kas tau sakoma, liečia tave.

Kartais kritikuoja tave ne todėl, kad tu blogas, o todėl, kad žmogui viduje bloga. Ir nuvertina kartais ne todėl, kad tu nepakankamai geras, o todėl, kad tavo šviesoje kažkas stipriau jaučia savo vidinę tamsą.

Net ir tikrai talentingi, išmintingi, geri ir gražūs žmonės susiduria su kritika, pavydu ir pykčiu. Todėl reikia tiesiog liautis sieti kai kurių žmonių vidinę įtampą su savo vertingumu.

Ir jei kažkas tave įskaudino, pašiepė ar įžeidė – tai, galbūt, tavęs visai neliečia. Greičiausiai, žmogus tiesiog parodė tau, kaip atrodo jo vidinis pasaulis…

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Intuicija – vidinis balsas, kuris žino daugiau, nei protas. Ji ateina ne kaip garsi mintis ar raiški komanda.

Ji ateina kaip tylus suvokimas. Tarsi kažkas viduje šnabždėtų: “Ne dabar“, “Sustok“, “Padaryk kitaip“…

Ir kaip dažnai mes ignoruojame šį tylų balsą… Nes skamba jis lyg ir nelogiškai. Nes protas sako: “Tu turi tai padaryti, tu turi planų, kurių negali keisti“. Ir mes einame prieš intuiciją. O paskui stebimės, kad pavargome, susirgome, kad esame suirzę, nes viskas susiklostė ne taip.

Todėl kad intuicija – ne abstrakti “nuojauta“. Tai ryšys su tuo, kas daugiau, nei protas. Tai kūno balsas, sielos balsas, akimirkos balsas. Ji žino tai, ko protas dar nemato. Ji jaučia tai, ko nepaaiškinsi žodžiais.

Kai jūs mankštinatės, intuicija gali perspėti: “Pakaks, pailsėk“, – ji jaučia kūną geriau, nei protas. Arba jūs susiruošėte dirbti, bet jaučiate tylų vidinį pasipriešinimą – tai ne tinginystė. Tai vidinis perspėjimas, kad šiandien jums reikalingas poilsis. Kai kalbatės su žmogumi ir jaučiate, kad geriau patylėti – tai ne silpnybė, o išmintis.

Protas visada ieško naudos, logikos, plano, kontrolės. Intuicija – jaučia jūsų vidinę būseną. Ji siekia balanso. Ir jei išmoksime ją girdėti – gyvenimas bus aiškesnis, lengvesnis, natūralesnis.

Ne todėl, kad jūs atsisakysite veikti. O todėl, kad jūsų veiksmai sutaps su jūsų vidiniu ritmu. Tai ir yra pasitikėjimas savimi. Tam, kas giliau, nei protas – pasitikėjimas savo intuicija.

Padėka autoriui! Pagal O. Elmalah tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Sakoma: “Pasaulis – tai veidrodis. Tai, ką tu smerki kitame žmoguje – visada yra tavyje kaip kažkas iki galo neišspręsto ar nesuvokto.“

Bet, ne – tai ne visada tavo atspindys.

Kartais kitas žmogus tiesiog yra piktas, liūdnas, sutrikęs, arba pats smerkia tave.

Arba meluoja.

Arba pabėga, įskaudinęs tave.

O kartais tu iš tiesų gali pasitikėti savo paties jausmais, savo intuicija, savo nuojauta, savo giliu vidiniu Žinojimu.

Ir kartais esmė ne begaliniuose tobulumo paieškose, bandant suprasti savo projekcijas ir klaidas.

Tiesiog reikia tvirtai laikytis Tiesos, patvirtinant ją savo asmenine gyvenimo patirtimi ir kaskart įgaunant vis daugiau aiškumo, kad pamatytum viską taip, kaip yra iš tiesų.

Ir, beje… Kartais tu tikrai matai savo atspindį, bet negali to aiškiai suvokti.

Kartais tai iš tiesų tavo pyktis, liūdesys, baimė. Tavo paties neteisingas mąstymas. Tavo asmeninė nesuvokta projekcija, kurią tu numetei kitiems.

Todėl kiekvieną gyvenimo akimirką reikia ieškoti Tiesos.

Ir toms paieškoms nėra formulių. Nėra maršrutų žemėlapyje.

Nes Tiesa gyva.

Todėl būk dėmesingas, sąmoningas, atidus.

Nesutik su primityviais atsakymais.

Būk pasirengęs ŽIŪRĖTI.

Plačiai atvertomis tyrinėtojo akimis.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Kai žmogui nepakanka brandumo pripažinti, kad jis pasielgė su jumis neteisingai, įvyksta labai nemalonus dalykas.

Jis pradeda kurti istoriją apie jus. Kad jūs – “pernelyg emocingas“, “sudėtingas“, “toksiškas“, “amžinai nepatenkintas“, “reikalaujate per daug“, ir t.t…

Kodėl jis taip elgiasi? Todėl kad jam taip lengviau gyventi.

Juk daug paprasčiau apkaltinti kitą, nei sąžiningai pažvelgti į save ir pripažinti: “taip, aš buvau neteisus“, “ aš įskaudinau“, “aš nesusivaldžiau“, ir pan..

Todėl svarbu suprasti vieną dalyką – kartais žmonės iškreipia istoriją ne todėl, kad tai tiesa… Bet todėl, kad priešingu atveju jiems tektų susidurti su kaltės jausmu. Pripažinti, kad sugriovė kažką gero. Kad išdavė. Kad buvo nebrandūs, bailūs ar egoistiški.

Ir tuomet psichika renkasi gynybą. Paskelbia kaltu jus. Kad galima būtų ramiai miegoti ir toliau tikėti, kad tai ne jų kaltė.

Ir jei tenka su tuo susidurti, supraskite: kitų žmonių versijos neturi tapti jūsų tiesa.

Kartais žmogus blogai kalba apie jus ne todėl, kad jūs blogas, o todėl, kad tai vienintelis būdas jam nesusitikti su savimi tikruoju. Su tiesa.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !