ruvi

Namai – tai meilės erdvė, o ne mūšio laukas.

Jei jūsų požiūris į gyvenimą skiriasi nuo tėvų, vyro ar žmonos, brolių ar seserų požiūrio – vis vien išsaugokite santarvę.

Juk yra tiek daug temų pokalbiams, tiek bendros veiklos…

Neaptarinėkite neramių įvykių su mama, verčiau paprašykite jos padėti pasodinti gėles balkone.

Nesiginčykite su vyresniąja karta, geriau iškepkite drauge obuolių pyragą arba atneškite šviežių uogų prie arbatos.

Pasikalbėkite su sutuoktiniu apie darbą, apie namus, vaikų pomėgius, planus vasarai.

Vietoje priešiškumo ir barnių kalbėkitės apie jausmus. “Man neramu, apkabink mane.“Man skaudu, pabūk su manimi, prašau.“

Abejoti, užjausti, nerimauti – normalu.

Bet namai turi išlikti jūsų saugia ramybės erdve.

Kur galima sugrįžti vakare, nusimesti, lyg lukštus, dienos nerimą, apkabinti mylimus žmones ir padėkoti už dar vieną gerą dieną.

Mylėkime ir branginkime mūsų artimus ir mylimus žmones!

Už tai, kad mes turime juos, o jie – mus.

Tiesiog todėl, kad jie yra.

Kad yra ši dovana – tikras gyvenimo, bendravimo, gerumo ir švelnumo stebuklas.

Įsivaizduojate – kokie mes laimingi!

Padėka autorei! Pagal U. Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Pastebėjau, kad žmonės labai nuvertina šeimos ir artimųjų kontūrą. Jis atrodo pernelyg mažas išpūstai dvasinei vaizduotei. Kažkaip nesolidu. Norisi planetos mastelio misijos. Norisi Aukščiausių Jėgų ženklo. Norisi žinoti ir jausti, kad tu ne tik mama, tėtis, vyras, žmona, močiutė, draugas, specialistas ar darbuotojas… o kažkas žymiai didingesnio ir grandiozinio.

Tarsi tiesiog gyventi gerą žmogišką gyvenimą jau nepakanka. Būtinai reikia palikti ryškų pėdsaką. Pakeisti pasaulį. Žadinti ir vesti paskui save į šviesią ateitį.

Tai taip pat viena iš keistų mūsų amžiaus ligų – nuvertinti būties paprastumą…

O kas, jei pagrindinė tavo misija šiandien tame, kad tavo vaikai augtų su pasichiškai sveiku gyvu suaugusiuoju? Arba tame, kad nemestum savo veiklos sunkią akimirką ir tęstum tai, ką pradėjai. Tiesiog tęstum. Arba, galbūt, tavo misija tame, kad išmoktum džiaugtis, nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu, pasauliu, tave supančia tikrove – ir to pilnai pakaks, kad gerumo banga pasklistų į pasaulį…

Kaip ratilai vandenyje.

Iš pradžių aš. Paskui mano artimieji ir mano namai. Paskui mano darbas, veikla, meistriškumas. Paskui bendrija, sociumas. O paskui, jei iš tiesų yra tam jėgų, noro ir poreikis – ir platesnis pasaulis.

Tai natūrali poveikio architektūra.

Todėl man tikrosios tarnystės kriterijus šiai dienai labai paprastas: pirmiausiai pažvelk, kas vyksta kelių metrų spinduliu nuo tavęs.

Galima pragyventi puikų įdomų gyvenimą, užauginti vaikus, mylėti, dirbti, draugauti, kurti grožį, padėti tiems, kas šalia, ir niekada netapti niekam guru. Nesidėti misionieriaus karūnos, neužsimesti gelbėtojo apsiausto ir kitokių superherojų atributų…

Kai prisimenu žmones, apie kuriuos galėčiau papasakoti tikrosios tarnystės kontekste – tai niekada nebuvo herojiškos bravados, garsūs lozungai ir susireikšminimo spektakliai. Dar daugiau – nebuvo nei pačio žodžio “tarnystė“.

Žmogus tiesiog gerai daro tai, kas dabar yra priešais jį, savo tikrovės kampelyje – puoselėja jį, įdėdamas savo išmintį, širdį, sielą:

Rūpinasi. Kuria. Dalinasi. Perduoda. Apkabina. Augina. Gydo. Stato. Myli.

Ir tame labai daug tyrumo, paprastumo, realių sąžiningų žemiškų veiksmų.

Aš norėčiau taip išmokti.

Ir pragyventi taip gyvenimą.

Padėka autorei! Pagal K. Messing tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !