ruvi

Kviečiantis susimąstyti nežinomos autorės, psichologės tekstas iš interneto apie psichologinę pagalbą.

Kodėl aš netikiu psichologija, arba ką gi ji iš tiesų gali

Mano profesija – klinikinis psichologas. Baigiau prestižinę aukštąją mokyklą ir šiuo metu konsultuoju žmones individualiai ir turiu daugybę grupinių užsiėmimų valstybinėje tarnyboje.

Noriu iš anksto perspėti, kad šis straipsnis nėra demaskuojantis, jis greičiau pažintinis.

Psichologija – labai įdomi sritis, priklausanti išskirtinai nuo individualių psichologo savybių. Jis pats pasirenka diagnostines metodikas ir pats kuria korekcinių užsiėmimų planą. Psichologas pats sugalvoja naujus pratimus, remdamasis ankstesniais rezultatais, jis eksperimentuoja, stebi, mokosi.

Todėl – teisingai pasirinkite psichologą, jei jau nusprendėte į jį kreiptis.

Tai paprasta: jis turi būti praktiškai įvaldęs tai, ko jūs norite pasiekti. Jei norite sukurti šeimą – eikite pas vedusį (ištekėjusią) psichologą. Jei norite sulieknėti – eikite pas liekną ir sveikai gyvenantį. Norite įveikti depresiją – ieškokite žmogaus su vidine pusiausvyra ir tyromis džiaugsmingomis akimis.

Pavyzdžiui, aš nekonsultuoju šeimyninių porų tiesiog todėl, kad pati nesukūriau šeimos. Bet aš dirbu su paaugliais, nes pati išgyvenau sunkią paauglystę ir žinau, ką su tuo daryti, todėl galiu remtis ir profesinėmis žiniomis, ir savo asmenine patirtimi.

Manote, kad tai nesvarbu? Bet aš galiu patvirtinti, kad tai visada duoda gerus rezultatus.

Taip pat turite žinoti, kad: pas psichologą teks paplušėti.

Juk jūs negalite vaikščioti pas jį ir tik kalbėti. Na taip, išsikalbėjus jums tikrai bus lengviau… Jis gali jums kažką patarti, kartu patylėti, pritariamai linksėti, mandagiai šypsotis. Jei jis profesionalas, jis supras jus. Bet šito maža.

Yra dvi klientų kategorijos: vieni tiesiog ateina pasikalbėti ir pamatyti savo išgijimo stebuklą, kiti – pasiryžę viską padaryti, kad išgytų. Su pirmaisiais po konsultacijos aš daugiau nesusitinku, o su antraisiais dirbame iš peties: be gailesčio rauname senus įpročių kelmus, kurie trukdo gyventi, o kai išsivalome – jų vietoje sodiname harmoniją ir laukiame lietaus.

Ir tai ilgas, kruopštus darbas…

Todėl aš netikiu greita, stebuklinga psichologija. Aš tikiu laiko reikalaujančia, kartais nuobodžia, bet veiksminga psichologija.

Gali būti, kad yra pasaulyje specialistai, kurie tik žvilgsniu ir vienu patarimu padaro stebuklus, bet aš tokių nemačiau.

Ir dar, svarbiausia: psichologija pati susipainiojo...

Nuo seniausių laikų mes žinome paprastas tiesas:

• be gamtos žmogus silpsta ir senka;
• meilė – gyva, ir gyvena ji ten, kur yra gyvybė, o ne betoniniuose blokuose;
• visapusiška žmogaus sveikata priklauso ne tik nuo psichosomatikos, bet ir nuo planetos būklės – jei planeta dūsta nuo užterštumo, žmogus niekuomet nebus pilnai sveikas;
• yra dorovė ir sąžinė, ir jų negalima ignoruoti – jei to nėra, tuomet nėra nei pilnatvės, nei laimingų šeimų, nei sveikų vaikų.

Ir jokia psichologija nepadės, jei mes nesugrįšime prie šių laiko patikrintų vertybių.

Ar matėte nors vieną laimingą šeimą? Arba nors vieną visiškai sveiką žmogų? O bent vieną porą, kai ir po 60 kartu pragyventų metų sutuoktiniai su meile žvelgia vienas kitam į akis?

Aš nemačiau. Ir psichologai negali padėti, nes žmonės prarado tarpusavio ryšius, vienybę ir svarbiausią ryšį – su gamta, planeta, visa gyvybe.

Mes pamiršome esmę: juk kadaise Žemę mūsų protėviai vadino Maitintoja, Motina, ją saugojo ir brangino, nes žinojo, kad viskas šiame gyvenime nuo jos prasideda. O dabar Motina Maitintoja kankinasi kai ją kerta, rausia, betonuoja ir už pinigus parduoda. Motiną parduoda.

Ir kol mes to nesuprasime, jokie psichologai neišspręs mūsų problemų. Nes jie patys, tiesą sakant, taip pat nėra laimingi.

Bet žinote, aš galiu sutaupyti jūsų pinigus – tiems, kas susiruošė ateiti pas mane ar pas kitus psichologus. Verčiau eikite ne į jų kabinetus, bet į gamtą, į laukus, miškus ir pievas. Ir aš ten nueisiu.

Įkvėpkite gryno oro, jei dar tokio rasite, apsivalykite savo apylinkes, savo kiemus nuo šiukšlių, kartu ir jūsų sielos apsivalys. Atverkite savo širdis, atgaukite ryšį su gamta, pajuskite su ja vienybę, juk gamtoje galima pamatyti harmoniją ir sveiką sąveiką.

Taip, psichologija gali išspręsti kažkokį mažą klausimą, ir tai visada bus darbas su pasekmėmis. Bet kol mes neištaisysime pagrindo, kol nesugrįšime prie amžinųjų dvasinių vertybių, prie esmių esmės – turėsime pasekmes, kurios nuodys mums gyvenimą ir kurias nuolat reikės taisyti.

Kai teisingas gyvenimo pagrindas – visos mažos ir didelės problemos išnyksta savaime.

Su pagarba, psichologė

Padėka autorei! Pagal autorės tekstą vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Vidinės ramybės ir pusiausvyros (balanso) paslaptis paprasta: reikia atrasti, pajusti savo gyvenimo tempą. Ne tą, kurį primeta kiti. Ne tą, kuris “priimtas“ visuomenėje. O savo. Tikrąjį. Tą, kuriame jūs lengvai kvėpuojate, aiškiai mąstote, laisvai gyvenate.

Tai jūsų prigimtinis greitis. Ne lėtas ir ne greitas, o – jūsų. Tai greitis, kai jūs turite pakankamai energijos. Kai spėjate ir darbuotis, ir ilsėtis, ir mąstyti, ir jausti. Kai nėra pojūčio, kad jūs nuolat vėluojate. Ir nėra pojūčio, kad lekiate, kažką praleisdami.

Tiesiog prisiminkite, kaip jaučiatės, kaip veikiate, kai jūsų niekas neskubina, nevertina, nepriekaištauja. Kai jūs veikiate ramiai ir noriai. Tai ir yra jūsų vidinis tempas.

Mes gyvename pasaulyje, kur mus nuolat bandoma skubinti: skubios naujienos, greiti atsakymai, trumpi terminai, nauji iššūkiai ir išbandymai… Ir mes įsitraukiame į tą šurmulį… Pradedame bėgti, atsiranda irzlumas ir įtampa. Taip mes ir prarandame savo tempą…

Vidinio tempo pažeidimas – pagrindinė vidinio chaoso priežastis. Kai gyvename ne savo greičiu – prasideda nerimas, vidiniai prieštaravimai, irzlumas, nepilnavertiškumo pojūtis.

Todėl dažniau stebėkite savo būseną. Ir jei dėl kažkokių priežasčių: skubėjimo, išorinio spaudimo ar svetimos įtakos pastebėjote pirmuosius vidinės įtampos požymius – trumpam sustokite. Ramiai, be smerkimo įvertinkite savo būseną ir pripažinkite, kad išsimušėte iš savo ritmo. O po to sugrįžkite į jį: jei reikia – sulėtinkite, arba, jei sustojote ar užstrigote – pradėkite po truputį veikti.

Kai gyvename savo tempu, viskas gaunasi daug lengviau. Darbai – be įtampos, poilsis – be kaltės jausmo, bendravimas – be irzlumo. Mes neeikvojame savo energijos kovai su savimi, neįsitraukiame į išorinį chaosą.

Vidinės ramybės ir pusiausvyros paslaptis ne sudėtingose praktikose, ne ilgose meditacijose, o paprastame gebėjime jausti savo gyvenimo tempą. Savo tempu – visada aišku ir saugu. Savo tempu – visada teisinga.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !