Mokytojas

Kartą vienas jaunas žmogus viename iš praeivių pažino savo pradinių klasių mokytoją.

Jis priėjo prie jo, pasisveikino ir paklausė:

– Jūs mane prisimenate? Aš buvau jūsų mokiniu…
– Palauk… O taip, prisimenu. Ir kuo gi tu dabar užsiimi?
– Aš taip pat mokau vaikus.
– O kas paskatino tave pasirinkti mokytojo profesiją?
– Turbūt, nustebsite, bet būtent jūs…
– Aš? O kaip?..
– Žinote, vienu savo poelgiu jūs taip paveikėte mane ir mano tolimesnį gyvenimą, kad aš nusprendžiau sekti jūsų pavyzdžiu.
– O ar galėčiau paklausti, kaip aš tave paveikiau?..
– Jūs iš tiesų neprisimenate? Tuomet leiskite jums priminti vieną istoriją.

… Kartą mano bendraklasis atėjo į mokyklą su gražiu laikrodžiu, kurį jam padovanojo tėvai. Per pertrauką jis nusisegė laikrodį ir padėjo į suolo stalčių. O aš… aš taip svajojau apie tokį laikrodį, kad nesusivaldžiau… pasisavinau jį ir … paslėpiau kišenėje.

Netrukus tas berniukas priėjo prie jūsų ir pasiguodė, kad jo laikrodis dingo. O jūs pažvelgėte į mus visus ir pasakėte: “ Prašau tą, kas paėmė jūsų draugo laikrodį, kuo greičiau jį sugrąžinti.“  

Man tikrai buvo gėda, bet aš labai bijojau prisipažinti… Stojo nejauki tyla. Tuomet jūs priėjote prie durų, uždarėte jas ir perspėjote: “Labai nemalonu, bet man teks patikrinti jūsų visų kišenes, tik su sąlyga, kad visi jūs tuo metu užsimerksite.“ Vaikai sutiko, o aš tą akimirką patyriau didžiausią gėdą savo gyvenime…

Jūs ėjote nuo vieno mokinio prie kito. Kai priėjote prie manęs ir išėmėte iš mano kišenės laikrodį, jūs ir toliau tęsėte patikrinimą. O kai priėjote prie paskutinio vaiko, mums pasakėte: “ Vaikai, viskas gerai, galite atsimerkti ir sugrįžti į savo vietas.“ Jūs grąžinote vaikui laikrodį ir nepasakėte daugiau nei žodžio apie šį įvykį.

Štai taip tą dieną jūs išgelbėjote mano sielą ir mano ateitį. Jūs nebaudėte manęs prie visų, maža to – jūs net su manimi apie tai nepasikalbėjote. Ir vėliau aš supratau, kodėl. Nes kaip geras mokytojas, jūs nenorėjote žeminti mažo, dar nesusiformavusio vaiko orumo. Man tai paliko labai didelį įspūdį, todėl aš ir tapau pedagogu.

Jaunas žmogus baigė savo pasakojimą ir paklausė mokytojo:

– Sakykite, aš jūs tikrai neprisimenate šios istorijos?

Mokytojas tik nusišypsojo ir atsakė:

– Žinoma, aš prisimenu šią istoriją… Bet aš nežinau, kieno kišenėje radau laikrodį – esmė tame, kad aš jo ieškojau taip pat užmerktomis akimis…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir išminties mums visiems 🙂 !

Geriausias bendramintis :)

Vieną dieną tu nustoji blaškytis ir kažkam kažką įrodinėti, su šypsena žiūri į supantį pasaulį su visomis jo beprotybėmis, nesistengi patikti žmonėms, neskubi dalinti patarimų ir kažką teisti ar gelbėti, neatsakai į nuvylusių ar įskaudinusių tave žmonių skambučius, dažniau žiūri į dangų, o ne į tai, kas kuo užsiima ir kaip gyvena, prisimeni tai, kas tave įkvepia bet kokiose aplinkybėse, neatsiprašinėji, neaiškini, nesiginčiji, negaišti laiko tam, kas laikina ir neįdomu, ir pajunti neįtikėtiną ramybę ir daugybę dalykų, kurių anksčiau nepastebėjai bėgdamas paskui tai, kas atitinka kažkieno lūkesčius ir standartus.

Jaukumas tavyje – brangesnis už bet kokias laikinų malonumų pagundas. Brangesnis, nei bet kokie laikini santykiai ir laikini daiktai.

Viskas, kas tau artima – tai tavo, o tai, kas tavo – priklauso tik tam žmogui, kurį tu matai veidrodyje. Visa kita – tušti prasimanymai ir fantazijos tų, kas nori pamatyti tavyje kažką kitko.

Tu – geriausias bendramintis pačiam sau tame, kaip šiame beprotiškame pasaulyje būti savimi ir būti laimingu.

Padėka autorei! Pagal T. Marač esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai visada išlieka

Mūsų laikais labai daug dėmesio skiriama išorei: kaip atrodyti, kaip apsirengti, kokį įvaizdį sukurti…

Lyg ir nieko blogo tame nėra, tačiau kai už gražaus pavaikslėlio tuščia, kai viduje šaltis ir vaidyba – tai juntama. Pradžioje tai gali būti įdomu, patrauklu, paslaptinga. Bet laikui bėgant tas patrauklumas blėsta. Nes vien tik išorė negali ilgam pritraukti dėmesį.

Tikras grožis – tai šviesa, kuri sklinda iš vidaus. Tai būsena, kuri nepriklauso nuo makijažo, drabužių ar amžiaus. Tai žmogaus vidinės būsenos išraiška, jo šiluma, jo gebėjimas būti nuoširdžiu, tikru.

Tai ne kažkas, ką galima užsidėti ar nusiimti. Tai išlieka, nepriklausomai nuo išorės. O jei viduje tuščia, visos pastangos puošti išorę bus bergždžios. Tai tebus kaukė, gražus paveikslėlis, į kurį galima pažvelgti, bet ilgam jis nepritraukia.

Todėl vertėtų puoselėti savo vidinę būseną. Savo gebėjimą jausti ir būti savimi tikruoju. Tuomet išorė tampa ne kauke, o vidinės šviesos išraiška. Ir tai visada yra patrauklu. Gilu. Nuoširdu. Ilgam.

Padėka autoriui! Pagal O. Elmalah tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Pastebėti gėrį

Ar pagalvojote kada, kiek laiko mes skiriame nepagrįstai savikritikai ir kaip dažnai nepriimame savęs tokiais, kokie esame?

Tai svoris ne tas, tai figūra ne tokia, tai nosis siaubinga, tai akys ne tokios, tai šypsena negraži, o jau amžius.., amžius tai jau atskira plati tema… O nuotraukos?.. Jose visuomet “ne taip“ gaunamės, todėl dengiame veidą ir nusisukame: tik nefotografuokite, tik nefilmuokite manęs…

Bet juk tai tik mūsų pačių (dažniausiai įtakota ar iškreipta) nuomonė… Ne daugiau. Mes tyrinėjame save lyg per padidinamąjį stiklą ir bet koks mažiausias, mūsų nuomone, trūkumas tampa labai reikšmingu.

Bet ar žinote, kad kiti žmonės nemato tų mūsų sureikšmintų atskirų kūno dalių ar savybių. Jie mato visumą: kartu ir žvilgsnį, ir šypseną, ir kalbėjimo manierą, ir balsą, ir energetiką, ir charizmą…

Jie gali apskritai neatkreipti dėmesio į tai, dėl ko mes metų metais kankinamės… Pergyvename, kad su mumis kažkas ne taip, lygindami save su kitais arba pačių sugalvotais idealais.

Bet juk nėra idealių žmonių. O grožio standartai nuolat keičiami pagal įvairias mados tendencijas, todėl neįmanoma visko atitikti.

Tačiau yra amžinos vertybės ir nuostabios savybės, kurios jau savaime yra gražios: tai nuoširdumas, gerumas, atvirumas, humoro jausmas, lengvumas, geranoriškumas…

Juk yra žmonės, kurių nepavadinsi gražiais, bet pakanka jiems vos pradėti kalbėti.., ir mes negalime nuo jų atitraukti žvilgsnio… Bet pastebėjote – būna ir atvirkščiai?..

Todėl negaiškime laiko slogiai savikritikai. Mes visi esame unikalūs, saviti, nepakartojami…

Verčiau pastebėkime ir skleiskime gėrį – savyje ir gyvenime.

Padėka autorei! Pagal O. Tella tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kad patirtume Meilę

Sutikę artimą žmogų, atminkite, kad susitikote jūs ne tam, kad griautumėte savo gyvenimus, ne tam, kad kartu pasinertumėte į vartotojišką gyvenimą, ne tam, kad eilinį kartą skaudintumėte vienas kitą, ne tam kad išsivaduotumėte nuo vienatvės.

Jūs susitikote, kad padėtumėte vienas kitam geriau suprasti save ir šį pasaulį. Kad nuoširdžiai pagelbėtumėte vienas kitam. Kad dovanotumėte laimę.

Ir kad atneštumėte ne dar vieną dramą – kurių ir taip pakanka, o sukurtumėte gražią Meilės istoriją ir nuostabų žmogaus, kaip dvasinės būtybės, pakilimo ir tobulėjimo Kelią. 

Jūs susitikote, kad drauge sėtumėte ir daugintumėte išmintį, grožį ir gerovę. Dovanodami vienas kitam bendravimo džiaugsmą, ugdydami savyje kantrybę, supratimą, pagarbų ir globėjišką požiūrį, palikdami po savęs tikėjimą meile ir viską, kas geriausia.

Jūs susitikote, kad patirtumėte Meilę.

Padėka autorei! Pagal Lenos Eltang esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Lūkesčiai

Yra tokie žmonės… Jie planuoja. Patikslina. Turi lūkesčių. Kontroliuoja. Kad viskas būtų idealu. Kad visi veiktų pagal jų scenarijų. Kad tik nenutiktų nieko nenumatyto.

Jie tikisi, kad ir kiti žmonės pateisins jų lūkesčius: supras juos be žodžių, bus visada šalia, nuspės jų jausmus ir bus būtent tokie, kaip jie nori.

O kiti žmonės… ne visada pateisina jų lūkesčius… Nuvilia. Nes jie – kitokie. Jie turi savo pasaulėžiūrą, savo mintis, savo ketinimus. Jie negali atitikti kitų žmonių lūkesčių. Jie – saviti, jie gyvi žmonės.

Todėl tokie lūkesčiai – tai tiesiog siekis kontroliuoti. Egoizmas. Tai vadinama “kontrolės iliuzija“: kai žmogui atrodo, kad tada, kai jis viską kontroliuoja – tik tokiu atveju viskas bus gerai.

O iš tiesų tai iliuzija, nes gyvenimas – nenuspėjamas, ir neįmanoma visko sukontroliuoti: kai kurių įvykių, kitų žmonių, permainų gamtoje, ateities… Kontrolėje labai daug įtampos, o kai ji pradeda slysti iš rankų – žmogus pasijunta niekam tikęs, bejėgis…

Todėl vertėtų laiku atsisakyti tokio “visuotinio dispečerio“ vaidmens, o kartu – ir kankinančios įtampos bei nusivylimų. Suprasti, kad yra tai, ko neįmanoma kontroliuoti. Išmokti pasitikėti. Mylėti. Bendrauti. Sutarti…

Ir tai vienintelis būdas liautis gyventi nuolatinėje įtampoje.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tikroji jėga ir stiprybė

Pastebėjau įdomų dėsningumą. Tie, kas siekia nuolat kontroliuoti, dominuoti arba valdyti, paprastai yra labai vidiniai neramūs.

Jie gyvena įtampoje ir nuolatiniame konflikte su aplinkiniais. Jiems atrodo, kad taip ir turi būti. Kad grubumas, spaudimas, pozicija be kompromisų – tai jėga.

Bet jei pažvelgsime atidžiau – po visu šiuo fasadu dažnai slypi giluminė baimė. Baimė suklysti, chaoso baimė, baimė būti pažeidžiamu, baimė, kad be kontrolės viskas sugrius.

Jie nepasitiki gyvenimu, nepasitiki kitais žmonėmis, nepasitiki savimi. Ir bando sulaikyti tai, ko sulaikyti neįmanoma – patį gyvenimą, kuris iš esmės yra nekontroliuojamas, nenuspėjamas, nuolat besikeičiantis.

Įdomu, kad tie, kas iš tiesų stiprūs, paprastai yra ramūs. Jie nedemonstruoja savo jėgos, nespaudžia, nekovoja dėl vietos po saule. Jie tiesiog gyvena. Ir to pilnai pakanka.

Prie jų linksta žmonės, juos gerbia, jais pasitiki. Kodėl? Todėl kad vidinė ramybė – tai pati didžiausia jėga. Jos nereikia demonstruoti, ji tiesiog yra.

Toks jau kontrolės paradoksas – kuo daugiau stengiamasi kontroliuoti, tuo mažiau kontrolės. Nes labai daug energijos išeikvojama nerimui ir kovai, kuri galiausiai baigiasi išsekimu.

O kai žmogus ramus, pasitiki savimi ir gyvenimu – viskas pradeda klostytis savaime sklandžiai. Ne todėl, kad kažkas tuo pasirūpino, bet todėl, kad žmogus netrukdo savo nerimu ir baimėmis.

Ką daryti, jei pastebime polinkį kontroliuoti? Pradėkime nuo mažų žingsnių – situacijoms, kur pasekmės nėra kritiškos, sąmoningai leiskime vystytis savo eiga, nekontroliuokime kiekvieno žingsnio.

Stebėkime savo nerimą, neslopindami jo. Ir laikui bėgant pamatysime, kad pasaulis nesugriūna be mūsų kontrolės, o mes patys tampame ramesni, laisvesni, laimingesni…

Juk tikroji jėga – ne valdyti kitus, bet valdyti save. Jei yra vidinė ramybė – sunku sutrikdyti, sunku išvesti iš pusiausvyros, sunku palaužti. Nes vidinė ramybė – tai mūsų tikroji jėga ir stiprybė.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !