O ką iš tiesų manai tu?

Ar kartais susimąstome, ko iš tiesų mes patys norime? Ką patys galvojame?

Nes susidaro įspūdis, kad šiandien mums siūloma labai daug (pernelyg daug?) atsakymų…

Kaip teisingai maitintis… Kaip teisingai gyventi… Kaip teisingai auklėti vaikus… Kaip teisingai kurti santykius… Kaip rasti tinkamą darbą… Kaip teisingai medituoti… Kaip teisingai įveikti krizes…

O dabar dar ir dirbtinis intelektas su jo žaibiškais atsakymais visais gyvenimo klausimais…

Tačiau tame slypi paradoksas – mes dabar galime gauti bet kokią informaciją, bet… vis rečiau girdime save… Ko iš tiesų mes norime. Ką iš tiesų patys galvojame…

Nes prieš užduodami klausimą sau, mes skubame pažvelgti, ką apie tai galvoja kiti… Ko nori kiti. Klausiame kitų nuomonės. Ieškome paaiškinimų. Abejojame. Stengiamės atitikti. Ignoruojame vidinius prieštaravimus.

Iš vienos pusės – gerai, kad yra tiek informacijos. Bet juk mums visai nebūtina žinoti kuo daugiau arba visko, kas yra virtualioje informacinėje erdvėje.

Mums svarbu – neprarasti ryšio su savimi tikruoju. Neprarasti gebėjimo mąstyti savarankiškai. Kartais tiesiog sustoti ir paklausti savęs: “O ką aš apie tai galvoju?“, “ Ką aš dabar jaučiu?“, “ Ką aš renkuosi?“…

Nes, pasirodo, kad laisvė šiandien – ne galimybė gauti bet kokią informaciją. Tikroji laisvė – tai gebėjimas neprarasti savęs išorinės informacijos šurmulyje.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Tiesiog… gyventi

Pastebėjau, kad žmonės mano aplinkoje (ar apskritai pasaulyje?) pradėjo jausti nuovargį nuo begalinių gyvenimo lenktynių.

Štai, rodos, dar visai neseniai iš kiekvieno lygintuvo skambėjo “sėkmės filosofija“. Vos prieš dešimtmetį merginos, lyg išprotėjusios, supirkinėjo kažkokius rankinukus už neįtikėtiną kainą, o vyrai pirko už kreditus brangiausius automobilius, kad neatsiliktų nuo kitų “sėkmingųjų“.

Ir jei ne visiems, tai tikrai daugeliui, žmogaus vertingumas buvo tolygus jo įsigytų daiktų sumai. Buvo net tokie vieši pasirodymai internete – žmonės sunešdavo į vieną kampą visus savo daiktus ir užrašydavo: “štai ką aš užgyvenau būdamas 35-rių“.

O dabar labai palengva, sunkiai, tarsi žali daigeliai pro storą asfaltą, prasimuša naujos tendencijos, ir kaip žmogus, jautrus viskam, kas vyksta aplinkui, aš negaliu to nepastebėti.

Žmonės pavargo. Jie jau matė daugybę tų, kas paaukojo viską dėl tokios išorinės sėkmės, ir buvo išmesti už borto, neretai dar ir su didžiulėmis skolomis. Jie tapo dar visai jaunų žmonių infarktų ir insultų liudininkais, kurie pavertė savo gyvenimą nuolatine kova.

Jie matė, kaip nedėkingi paveldėtojai skubiai neša į šiukšlyną kilimus ir krištolą, kuriuos visą gyvenimą rūpestingai saugojo močiutė. Paprastų programų dėka jie suprato, kaip organizuoja prabangius interjerus internete blogeriai.

Žmonės pavargo nuo informacinio srauto, nuo agresyvaus marketingo spaudimo. Nuo reklamos, nuo koučerių, gyvenimo mokytojų, garsiai skelbiančių savo lozungus ir viliojančius į savo sektas, lyg gatvių pirkliai.

Žmonės tiesiog nori gyventi.

Galbūt, jie suprato, kad yra riba, už kurios nuolatinės rato sukimo pastangos yra nevertos rezultato. Už kurios “sėkmingas sėkmingumas“ įgauna kartų ankstyvo senėjimo, sekinančio darbo ir nutukimo atspalvį. Riba, už kurios trokštamos materialios gėrybės nesuteikia džiaugsmo, nes žmogus, kuris yra pastovaus streso būsenoje, tiesiog negali džiaugtis.

O galbūt, jie suprato, kad pats vertingiausias, esminis ir svarbiausias mūsų gyvenimo resursas – tai mūsų gyvenimo laikas. Ir jei ilgai koncentruojame savo žvilgsnį į tai, ko mes neturime, galime nesuspėti pasidžiaugti tuo, kas yra.

Kaip sako mano močiutė: jei dėl darbo nespėji pamatyti, kokios šiandien spalvos dangus – tuomet eina sau toks darbas…

Padėka autorei! Pagal Morena Morana tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Rudens jaukumas

Rudenį namus palieka tik suaugę vaikai ir paukščiai – o visi kiti sugrįžta. Nusiauna, nusiima nuo pečių kuprinę…

Virtuvėje skuba užkaisti virdulį – ir tą akimirką beveik fiziškai pajuntama, kaip namai užsipildo istorijomis, kurios buvo kaupiamos specialiai rudeniui. Kaupiamos su liepos braškėmis, birželio saulėtekiais, rugpjūčio žvaigždėmis… Pasakok jas. Klausykis pasakojimų.

Ruduo – pats geriausias laikas sužinoti apie save: savo šalčio ir šilumos ribas, savo poreikį darbams, kuriuos nori tęsti ir tuos žmones, kuriuos nori pažinti arčiau. Kiek arbatos reikia, kad sušiltum. Kiek apkabinimų, kad liautumeis bijoti…

Kai kuriuos dalykus kiekvieną rudenį reikia prisiminti iš naujo. Pavyzdžiui, kad tu gyvas – ir todėl sugebi skleisti šilumą ir šviesą; gali nuveikti reikšmingus darbus, ištarti žodžius, galinčius išlaisvinti širdį iš ledinio kiauto…

Svarbiausia – nesustingti. Laikyk už rankos tą, ką myli, skink vynuoges, po pagalve laikyk jūros kriauklę, nupiešk kitoje lietsargio pusėje savo mėgiamą žvaigždyną, vaišink kitus obuoliais ir karamele, neskaičiuok dienų iki pavasario, verčiau pajusk tylią palaimą ir pripildyk širdies šiluma savo namus…

Pasaulis švelniai prisimerkia nuo tavo šviesos, kai tu džiaugiesi ir spinduliuoji meilę 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai – tu…

Tu gyveni nerimaudamas, nes tau atrodo, kad tau kažko trūksta. Tu nori surasti žmogų, kad mylėtum jį ir būtum laimingas. Bet iš tiesų vienintelis žmogus, kurio tau trūksta – tai tu. Ir kai tu atsiduri santykiuose, ten, kaip ir prieš tai, tau pritrūks vieno žmogaus. Tavęs.

Tau reikalingi daiktai, ir tu jauti vienokį ar kitokį stygių: drabužių, automobilio, aksesuarų. Bet iš tiesų tau reikalinga tam tikra tavo būsena, kurioje gali įsigyti šiuos daiktus. Ir vėl, tau lygiai taip pat pritrūks to, kas tai suteiks. Pritrūks tavęs.

Tu svajoji priklausyti bendruomenei. Didelei gerai kompanijai, mokyklai ar šeimai. Bet jei tu galvoji, kad tai padovanos tau tave, tu klysti. Jei tu neatradai savęs, tuomet toje bendruomenėje tau vis vien pritrūks vieno žmogaus. Tavęs.

Iš tiesų vienintelis žmogus, kurio tu tikrai ilgiesi – tai tu. Žmogus, kuris gali išspręsti visas tavo problemas – tai tu. Žmogus, gebantis rasti sprendimą, nuraminti, pralinksminti ir sužadinti interesą tavo gyvenime – tai taip pat tu. Žmogus, kuris gali mylėti ir dalintis šiuo jausmu – tai tu.

Tai nereiškia, kad tu lieki vienišas ir niekas tau nereikalingas. Tai reiškia, kad tu jau nepriklausai nuo išorinių faktorių, ir tavo gyvenimas pradeda priklausyti tau. Ir tuomet atsiranda viskas, ko tu taip norėjai, bet negalėjai pasiekti. Ateina mylimi žmonės. Susikuria bendruomenė.

Gyvenimas keičiasi kardinaliai, kai tu nustoji jam siūlyti formuoti tave ir formuoji jį savarankiškai. Todėl kad vienintelis žmogus, kuris gali suteikti laimę tavo gyvenimui – tai tu.

Padėka autorei! Pagal Aglaja Datešidzė esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ir tuomet tikrovė pradeda keistis…

Kaip dažnai mes bandome pakeisti pasekmes… Kovojame su simptomais. Su pasekmėmis. Su tuo, kas jau įvyko.

Tačiau kol išlieka priežastis, pasekmės kartojasi. Kaip žolė, kurią nušienaujame, palikdami šaknis. Todėl žolė ir vėl užauga.

Pakeisti pasekmes galima tik pakeitus priežastį. Bet pirmiausiai mes turime ją pamatyti. Suprasti, būtent kas sukuria situaciją. Koks vidinis šablonas, koks įsitikinimas, kokia programa sukuria nuolat besikartojantį scenarijų.

Kartais priežastis akivaizdi. O kartais ji slypi taip giliai, kad mes priimame tai kaip “normą“, arba galvojame “na, toks jau aš žmogus…“

Tačiau jei sustosime ir sąžiningai savęs paklausime “kas mano gyvenime sukuria šią situacija?“ – atsakymas būtinai ateis. Galbūt, ne iš karto, bet tikrai ateis.

Kai pamatysime priežastį, mes jau turėsime pasirinkimą – galimybę pakeisti priežastį arba jos atsisakyti. O tuomet natūraliai, savaime pasikeis ir pasekmė.

Atrodo paprasta, bet tai ne visada lengva. Bet tai vienintelis kelias į tikrus pokyčius – ne kovoti su pasekmėmis, o pašalinti šaknį. Ir tuomet tikrovė aplinkui pradės keistis. Natūraliai. Be prievartos.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Kartais to pakanka

Kartais, kad nepalūžtume, pakanka draugo balso. Paprasto žmogiško “pasiilgau“, į kurį galima susisupti, lyg į jaukų pledą.

Kartais pakanka žinoti, kad žmogui, kurį myli, dabar lengviau. Kad šiandien jam skauda mažiau, nei vakar, o tai reiškia, kad yra viltis, jog rytoj jo bus diena visai be skausmo.

Kartais labai svarbu be baimės pažvelgti į savo pergyvenimus ir suprasti, kad viskas palengva aprimsta. Jau pakenčiama. Ir, reiškia, yra šansas, kad greitai praeitis taps atrama, o ne bedugne.

Kartais, kad nepalūžtume, pakanka tiesiog sustoti. Gyventi savo gyvenimą, neužbėgant toli į priekį ir neužstringant praeityje.

Kvėpuoti rudeniu, vaikščioti nukritusiais šiugždančiais lapais parke. Palydėti paukščius. Laukti pirmųjų šalčių. Pasitikėti gyvenimu. Paleisti šaltu vandeniu popierinius neišsipildžiusių istorijų laivelius.

Padėka autorei! Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Toks penktasis metų laikas…

O man patinka rudens pradžia… Tai jau ne vasara, bet ir ne gilus ruduo. Tai kažkoks penktasis metų laikas. Šilumos, grožio ir ypatingo jaukumo metas.

Laikas, kai gamta atsipalaidavo po vasaros, dosniai apdovanojusi mus savo gėrybėmis, tačiau ji dar visai nesiruošia žiemai. Skraidančių voratinklių ir šokančių po kojomis lapų metas…

Tai laikas, kai saulutė vis dar šildo. Tai prinokusių vaisių ir šermukšnių karolių metas. Karštos kakavos ir obuolių pyragų metas. Spalvotų lietsargių ir gražių guminių aulinukų metas… 

Tai laikas, kai žvaigždės danguje šviečia dar ryškiau, ir galima aiškiai pamatyti Mažojo ir Didžiojo Grįžulo Ratų žvaigždynus.

Ir, pažvelk – štai krenta žvaigždė, todėl skubu įvardinti savo svarbiausią norą: “Tegul šis ruduo bus visiems labai laimingas!“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mokytojas

Kartą vienas jaunas žmogus viename iš praeivių pažino savo pradinių klasių mokytoją.

Jis priėjo prie jo, pasisveikino ir paklausė:

– Jūs mane prisimenate? Aš buvau jūsų mokiniu…
– Palauk… O taip, prisimenu. Ir kuo gi tu dabar užsiimi?
– Aš taip pat mokau vaikus.
– O kas paskatino tave pasirinkti mokytojo profesiją?
– Turbūt, nustebsite, bet būtent jūs…
– Aš? O kaip?..
– Žinote, vienu savo poelgiu jūs taip paveikėte mane ir mano tolimesnį gyvenimą, kad aš nusprendžiau sekti jūsų pavyzdžiu.
– O ar galėčiau paklausti, kaip aš tave paveikiau?..
– Jūs iš tiesų neprisimenate? Tuomet leiskite jums priminti vieną istoriją.

… Kartą mano bendraklasis atėjo į mokyklą su gražiu laikrodžiu, kurį jam padovanojo tėvai. Per pertrauką jis nusisegė laikrodį ir padėjo į suolo stalčių. O aš… aš taip svajojau apie tokį laikrodį, kad nesusivaldžiau… pasisavinau jį ir … paslėpiau kišenėje.

Netrukus tas berniukas priėjo prie jūsų ir pasiguodė, kad jo laikrodis dingo. O jūs pažvelgėte į mus visus ir pasakėte: “ Prašau tą, kas paėmė jūsų draugo laikrodį, kuo greičiau jį sugrąžinti.“  

Man tikrai buvo gėda, bet aš labai bijojau prisipažinti… Stojo nejauki tyla. Tuomet jūs priėjote prie durų, uždarėte jas ir perspėjote: “Labai nemalonu, bet man teks patikrinti jūsų visų kišenes, tik su sąlyga, kad visi jūs tuo metu užsimerksite.“ Vaikai sutiko, o aš tą akimirką patyriau didžiausią gėdą savo gyvenime…

Jūs ėjote nuo vieno mokinio prie kito. Kai priėjote prie manęs ir išėmėte iš mano kišenės laikrodį, jūs ir toliau tęsėte patikrinimą. O kai priėjote prie paskutinio vaiko, mums pasakėte: “ Vaikai, viskas gerai, galite atsimerkti ir sugrįžti į savo vietas.“ Jūs grąžinote vaikui laikrodį ir nepasakėte daugiau nei žodžio apie šį įvykį.

Štai taip tą dieną jūs išgelbėjote mano sielą ir mano ateitį. Jūs nebaudėte manęs prie visų, maža to – jūs net su manimi apie tai nepasikalbėjote. Ir vėliau aš supratau, kodėl. Nes kaip geras mokytojas, jūs nenorėjote žeminti mažo, dar nesusiformavusio vaiko orumo. Man tai paliko labai didelį įspūdį, todėl aš ir tapau pedagogu.

Jaunas žmogus baigė savo pasakojimą ir paklausė mokytojo:

– Sakykite, aš jūs tikrai neprisimenate šios istorijos?

Mokytojas tik nusišypsojo ir atsakė:

– Žinoma, aš prisimenu šią istoriją… Bet aš nežinau, kieno kišenėje radau laikrodį – esmė tame, kad aš jo ieškojau taip pat užmerktomis akimis…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir išminties mums visiems 🙂 !