ruvi

Tai neatsiejamas procesas nuo asmeninių tikslų, vertės ir identiteto. Žodynas tai aiškina kaip tam tikro elgesio veiksmų, tikslingos veiklos skatinimą, kurį sukelia įvairūs motyvai. Priminsiu, kad motyvas – veiksnys, skatinantis kokią nors veiklą. Motyvuoti – tai paversti motyvus motyvacija. Motyvai ir motyvacija yra labai svarbūs, nes tai – mūsų veiklos variklis – kokia ji bebūtų. Kai turime aiškius motyvus, lengvai įgyvendiname įvairius gyvenimo projektus.

Svarbu suprasti motyvus, kai norime suprasti kai kuriuos savo poelgius. Tai gali pasirodyti keista, bet mums žinomi ne visi mūsų pačių motyvai. Kasdienybė jų neatspindi. Daugelį motyvų skatina poreikiai, kad ir biologiniai – troškulys, alkis, miegas ir seksualumas. Motyvas praranda savo poveikį iškart po to, kai yra patenkinamas. Net patys svarbiausi mūsų poreikiai ilgainiui gali keistis, veikiami kultūrinės aplinkos ir tapti individualiais poreikiais.

Motyvuotai ar ne elgiasi žmogus, priklauso nuo asmenybės bruožų. Kuo daugiau mūsų veiksmai atitiks asmeninę vertybių sistemą ir savęs pačių suvokimą, tuo stipresnė bus motyvacija. Skirtumas tarp motyvų turinčių ir jų neturinčių (ar nesuvokiančių savo motyvų) žmonių glūdi ne tik nevienodose objektyvios tikrovės sąlygose, bet ir skirtingose tos pačios tikrovės interpretacijose. Kokių motyvų turi kiekvienas, tampa aišku tuomet, kai išaiškėja, kas vienoje ar kitoje situacijoje skatina žmogų.

Pagrindinis ir esminis motyvacijų skirtumas – jos būna vidinės ir išorinės. Vidinė motyvacija remiasi asmeniniais faktoriais. Kiekvienas žmogus kažką laiko svarbiu, turi individualių gabumų ir, norėdamas tai pasiekti ar tobulinti, nukreipia į tai sąmoningus veiksmus. Išorinė motyvacija yra veikiama išskirtinai aplinkos. Ji remiasi tuo, kad yra siekiama naudos, prestižo arba norima išvengti nuostolių.

Visuotinai pripažinta, kad vidinė motyvacija stipresnė ir patvaresnė, nei išorinė. Elgesys, kuris remiasi vidine motyvacija, mažiau priklauso nuo išorinių sąlygų. Ir, atvirkščiai – veikiant išorinei motyvacijai, elgesys kontroliuojamas išorinių priežasčių ir visiškai nuo jų priklausomas. Taigi – vidines motyvacijas galime veikti, išorinių – ne. Vidinės motyvacijos esmė ir pagrindinis skirtumas nuo išorinės motyvacijos – išgyventi patį veiksmą, o ne mėgautis jo pasekmėmis, teikiančiomis malonumą.

Kad susidarytume platesnį vaizdą, galime peržiūrėti pagrindines motyvacijos teorijas (pagal G.Felser). Viena iš jų – poreikių teorija. Ji grindžiama tuo, kad nepatenkinti poreikiai sukelia neigiamą būseną ir individas tam tikru elgesiu stengiasi šią problemą pašalinti. Ši teorija suskirsto poreikius pagal kategorijas ir suskirsto juos tarp nepatenkinimo vengimo ir patenkinimo.

Kita teorija – lūkesčių teorija – kai motyvacijos priežastis yra lūkesčiai. Kai žmogus supranta tam tikro elgesio pasekmes ir įvertina patirtį. Ryšium su tuo ateities perspektyvoje matomos teigiamos pasekmės jį motyvuoja, jei jos gali būti elgesio, kurį reikia motyvuoti, priežastis. Dar viena motyvacijos teorija – tikslų teorija – kai motyvuoja suderinti ar pačio žmogaus pasirinkti tikslai.

Kita teorija – lygybės – teigia, kad motyvacija stiprėja tada, kai žmogus jaučiasi vertinamas taip pat, kaip kiti ir silpnėja, kai tas asmuo įvertinamas nepakankamai. Čia turima omeny ne sulygiavimas ar absoliuti lygybė, bet aplinkybes atitinkantis, vienodai sąžiningas vertinimas. Ir paskutinė – reakcijos teorija – remiasi tuo, kad žmogus elgiasi sąmoningai, o tam tikrose situacijose, skatinamas savo vertės suvokimo, veikia motyvuotai.

Tokios motyvacijos teorijos, o gyvenime motyvai formuojami individualiai. Asmeniniame gyvenime veiksmai nukreipiami į laimę, o kai motyvuojame iš ekonominių pozicijų, svarbiausiu motyvu laikomi pasiekimai ir priteklius. Mūsų elgesį gali motyvuoti ne tik noras kažko pasiekti, bet ir tikslas dominuoti ( valdžios motyvas). Labai svarbus gyvenime yra partnerystės motyvas, kuris parodo, koks vaidmuo mūsų gyvenime tenka šeimai ir poros santykiams, norą palaikyti artimus ryšius su kitais žmonėmis, bendrumo jausmą.

Kaip suprasti, sustiprinti savo motyvus? Motyvacija mums asocijuojasi su entuziazmu, energija, aktyvumu. Jie neišblėsta, jei esame kryptingi ir nuoseklūs. Kryptingumas parodo, į ką iš tikrųjų nukreiptas mūsų elgesys. Kryptingumas yra tikslingas ir pagrįstas veiksmų, kuriuos lemia koks nors motyvas, atlikimas. Taigi, motyvacija lemia tam tikrą mūsų veiksmų trukmę ir intensyvumą.

Tam, kad tai būtų sąmoningas ir valdomas procesas, turime atpažinti savo ir kitų žmonių motyvus, atskirti juos. Jau minėjau, kad vidinė, asmeninė motyvacija yra stipriausia ir patvariausia, todėl, norėdami laimingo gyvenimo, turime turėti aiškius asmeninius motyvus. Kad juos turėtume, reikia skirti dėmesio savo vertybių sistemai ir panaudoti motyvus savo elgesiui skatinti.

Taip pat nepainiokime motyvų su pažiūromis. Pažiūros dažnai yra tvirtai nusistovėjusios ir daro mums nuolatinę įtaką. Ir pažiūros, ir motyvai įtakoja žmogaus elgesį ir teikia atsparos taškus motyvacijai. Tam, kad motyvacija būtų stipri, būtina suderinti pažiūras ir motyvus. Nepamirškime, kad paskatinimas, nuveiktų darbų įvertinimas taip pat aktyvuoja motyvus. Būkime lankstūs – veiklos pradžioje motyvus skatina vienokie veiksniai, įpusėjus ar pabaigoje – kitokie. Motyvai ne vienodai aktualūs – situacijos formuoja mūsų motyvų paskatas.

Nepamirškime taip pat, kad yra trumpalaikė ir ilgalaikė veikla ir projektai. Dideliems darbams turime turėti kantrybės ir nuoseklumo. Psichologai teigia, kad optimistai renkasi rizikingas, bet gerai ištirtas situacijas, tuo tarpu ekstremalūs pasirinkimai būdingi žmonėms, netikintiems sėkme ir bijantiems pralaimėti. Motyvacijai kartais būdingas blaškymasis tarp tikėjimo sėkme ir nesėkmės baime. Bet.. tik neturintys motyvacijos nesusiduria su šia problema ..

O ką apie tai manote jūs?