ruvi

Neseniai su tuo susidūriau, todėl rūpėjo išsiaiškinti, kas gi yra kritika ir ar įmanoma kritikuojant sutarti, susitarti, rasti sprendimo būdų? Kaip visuomet, pirmiausia – į žodyną .. Žiūrim: kritika – iš pranc. critique “vertinimo menas” ( štai taip – menas..), iš sen.gr. krinein “atskirti, atriboti” – tai vertinimas, remiantis kokiais nors kriterijais, tikrinant turinį.

Pagal turinį skiriama: pozityvi kritika – pagyrimas (tikrai nežinojau), negatyvi kritika – išbarimas. Taip pat konstruktyvi kritika – vertinimas pateikiant tobulinimo variantus ir destruktyvi kritika – pozicija, nukreipta į nuvertinimą. Dar yra meno – literatūros, muzikos, teatro, filmo, scenos kritika, susijusios su meno kūrinių vertinimais.

Gali būti, kad meno žmonėms kritika yra natūralus dalykas – juos nuolat kažkas vertina, gal jiems tikrai yra svarbus jų darbo įvertinimas, kriterijai, kuriais jie galėtų vadovautis. Bet ar išties kritika visada yra tik nuoširdus noras padėti? Kokiais kriterijais vadovaujasi kritikuojantis? Juk jei jis kažką kritikuoja, jis turi idealiai išmanyti kritikuojamą objektą?

Galbūt daugelis klaidingai supranta kritikos esmę? Pripažinkim, kad daugeliui kritika siejasi su negatyviais jausmais, nes visi į kritiką reaguojame vienodai – norime gintis. Gal dėl to, kad mūsų visuomenėje paplitusi negatyvi, destruktyvi kritika? Man, tarkim, buvo naujiena, kad kritika gali būti pozityvi ir kad pagyrimas taip pat yra kritika..

Ir, matyt, turėdami omeny destruktyvią kritiką, psichologai vieningai neigiamai vertina šitą veiksmą. Jie primena, kad kritika kenkia bet kokiems santykiams, nes kritika supriešina ir sukelia norą gintis. O kur dar visos su tuo susijusios neigiamos emocijos ir išgyvenimai.. Ar galima kritikuojant susitarti? Mano giliu įsitikinimu – tikrai ne.

Kritika taip pat menkina žmonių savimonę, ypač vaikų ir paauglių. Net neatsargiai ar emocingai sukritikuoti, jie gali ilgam ar net visam gyvenimui prarasti pasitikėjimą savimi. O ilgalaikė ar pastovi kritika tiesiog žlugdo jauną žmogų ir daro jį bejėgiu, dvasiškai luošina asmenybę.

Nuolat kritikuojami, galime pradėti vengti tos veiklos, už kurią esame kritikuojami ar net jos atsisakyti.. Kritika slopina iniciatyvą ir kūrybiškumą, nes menkina žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis. Negatyvi kritika žemina ir sukelia neviltį.. Taigi, kritika ir paskatinimas – nesuderinami dalykai, nes žlugdo bet kokias veiklos užuomazgas.

Ką gi daryti, jei susiduriame su kritika? Pirmiausiai, įvertinkime – negatyvi ji ar pozityvi, ar ji konstruktyvi. Būtinai peržiūrėkime įvertinkime dar kartą darbą, už kurį esame kritikuojami ir, atmetę asmeniškumus, taisykime ir tobulinkime tai, kas tikrai yra taisytina. Galbūt, kritikas išties nuoširdžiai nori mums padėti..

Ir.. nepamirškime, kad kritika – visuomet kažkieno asmeninė nuomonė. Mes galime ją priimti arba atmesti. Nėra absoliučių vertinimo kriterijų ir absoliučiai teisių, viską išmanančių vertintojų. Kritika gali būti taikoma kaip puolimo forma arba mėginimas pajuokti. Dažnai kritikuotojas šitaip mėgina nuslėpti prastą nuomonę apie save ir pažeminęs kitą, pasijunta pranašesnis.

Gali būti, kad kažkas išliejo kritikuodamas savo jausmus, negalėdamas ar nemokėdamas jų išreikšti kitaip. Dažnai kritika išliejamas pavydas ar piktdžiugiški jausmai. Pastebėjau, kad gyvenime yra daug žmonių su dominuojančiu kritiniu mąstymu – tokie kritikuoja visus ir viską..

Aš už pozityvią kritiką – pagyrimą, paskatinimą. Tegul tai išties būna vertinimo menas.. O ir pastabas dėl darbo ar santykių galime pasakyti geranoriškai ir be kritikos. Geranoriškas požiūris visada skatina geranorišką elgesį O dėl kritikos, kuri žlugdo – patiko vienas posakis: istorija prisimena vardus tų, kuriuos kritikuoja, o ar prisimena nors vieną kritiką ?